Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. nutarties, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2023 m. lapkričio 15 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-27803-2023 (ROIK: 23220543039) paliktas nepakeistas ir G. V. skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai

4. Apeliaciniu skundu G. V. reiškia alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą arba 2) perkvalifikuoti ne teismo tvarka priimto Institucijos nutarimo dalį dėl ANK 420 straipsnio 1 dalies ir taikyti tik 423 straipsnio 2 dalį arba 3) taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir neatimti specialios teisės (teisės vairuoti transporto priemones). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

4.1. Apeliaciniu skundu nesutinkama su policijos pareigūnės nustatytomis įvykio aplinkybėmis, taikomomis pažeidimų formuluotėmis bei padarytomis išvadomis dėl kaltės ir nurodoma, kad G. V. atžvilgiu surašytame administracinio nusižengimo protokole buvo remiamasi automobilį „Toyota“ vairavusio asmens, kurio valdomas automobilis susidūrė su dviem automobiliais, gerokai po įvykio pateiktu vaizdo įrašu, užfiksuotu „Toyota“ automobilyje įrengtu vaizdo registratoriumi bei to asmens paaiškinimu, kuriuo buvo siekiama visa kaltę dėl eismo įvykio perkelti G. V.

4.2. Nurodoma, kad minimas vaizdo registratorius fiksavo ne tik vaizdą, bet ir filmuojančio „Toyota“ automobilio judėjimo greitį. Teigiama, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad „Toyota“ automobilio vairuotojas A. P. viršijo leistiną greitį, t. y. kelio ruože, kuriame leistinas maksimalus greitis yra 40 km/h, važiavo apytiksliai 57 km/h greičiu. G. V. manymu, važiuodamas tokiu greičiu, „Toyota“ automobilio vairuotojas prieš pat kelio vingį labai pavojingai priartėjo prie dviratininko, o supratęs, kad nespės sustabdyti automobilio neatsitrenkiant į dviratininką, vairuojamą automobilį sąmoningai nukreipė į kairę pusę ir atsitrenkė į priekyje važiavusią transporto priemonę „Audi“ bei paskui ją važiavusį „Lexus” automobilį.

4.3. Teigiama, kad nei įvykio nagrinėjimo policijos įstaigoje metu, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, G. V. neginčijo, kad vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“, ties posūkiu šiek tiek išvažiavo į priešingą eismo juostą ir pažymima, kad tai padarė ne tam, kad atliktų lenkimo manevrą, o tam, kad apvažiuotų posūkio signalu neįspėjusį bei staigiai prieš jį stabdžiusį ir dešinėn sukantį juodos spalvos automobilį, kuris matosi byloje esančiame vaizdo įraše. Be to, į priešingos eismo juostos dalį išvažiavo esant punktyrinei kelio ženklinimo linijai tarp eismo juostų, o apvažiavimo manevrą pradėjo tuo metu, kai dar nebuvo matyti iš priekio atvažiuojančio dviratininko ir paskui dviratininką važiavusio „Toyota“ automobilio.

4.4. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad važiuojant Martyno Knakfuso g. ir artėjant prie kelio vingio, kuriame ir įvyko aptariamas įvykis, nebuvo kelio ženklo įspėjančio apie staigų posūkį ar vingį. O į šią gatvę atvažiuojant iš Žaliųjų ežerų g., pro kur ir įvažiavo „Toyota“ vairuotojas A. P., tarp kelių įspėjamųjų kelio ženklų yra ir greičio ribojimo ženklas, kuris draudžia važiuoti greičiau nei 40 km/h.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

G. V. apeliacinis skundas atmestinas

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai vertino įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad G. V. padarė ANK 420 straipsnio 1 dalyje ir 423 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismui paduotas apeliacinis skundas dėl skundžiamos nutarties yra iš esmės analogiškas apylinkės teismui pateikto skundo argumentams. Naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos ir neaptartos skundžiamoje nutartyje, apeliaciniame skunde nenurodoma. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka G. V. lūkesčių ir jis nesutinka su skundžiamoje nutartyje esančiais teismo argumentais, nereiškia, kad jie yra neteisėti ir nepagrįsti.

8. Nagrinėjamu atveju, G. V. nubaustas pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, t. y. be kita ko, už pavojingos situacijos sukėlimą įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant KET taisyklių reikalavimus; pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį, t. y. už nežymų kitų asmenų sveikatos sutrikdymą sukėlusį KET pažeidimą. Apeliaciniu skundu G. V. reiškia alternatyvius prašymus dėl jo atžvilgiu priimto sprendimo, t. y. panaikinti skundžiamą nutartį, arba perkvalifikuoti Institucijos nutarimo dalį ir taikyti tik ANK 423 straipsnio 2 dalį, arba taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir neskirti specialios teisės atėmimo (teisės vairuoti transporto priemones). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų nekartodamas, pasisako tik dėl esminių skundo argumentų.

9. Administraciniu nusižengimu laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo sudėtis. Sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-314-348/2018).

10. Apeliaciniame skunde G. V. nesutinka, kad yra kaltas dėl padaryto administracinio nusižengimo. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo nuomone, G. V. kaltė yra įrodyta administracinio nusižengimo bylos medžiaga, kuri betarpiškai ištirta tiek Institucijos pareigūnų, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad padarytas administracinis pažeidimas yra įrodinėjamas tokiais įrodymais, kaip administracinio nusižengimo protokolas, pareigūnų tarnybinis pranešimas, pranešimai, aktai ar kiti dokumentai, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukos, garso ar vaizdo įrašai, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymai ir paaiškinimai, ekspertizės aktas, specialisto išvada, daiktiniai įrodymai, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolas ir kitokie dokumentai. Nagrinėjamu atveju G. V. kaltė įrodinėta Institucijos pareigūnų parodymais (b. l. 105–112), tarnybiniais pranešimais (b. l. 20, 22), nutarimu administracinio nusižengimo byloje (b. l. 12–14), administracinio nusižengimo protokolu (b. l. 17–18), paties G. V. ir kitų liudytojų paaiškinimais bei parodymais (b. l. 24, 25, 44, 52, 56, 105–112 ), vaizdo įrašu (b. l. 77), kita bylos medžiaga. Taigi, nagrinėjamu atveju apelianto kaltė dėl padaryto administracinio nusižengimo yra visiškai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad G. V. nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, t. y. buvo sukelta pavojinga situacija, kuomet „Toyota“ vairuotojas buvo priverstas staigiai keisti judėjimo kryptį, todėl įvyko susidūrimas su kitais dviem automobiliais („Audi“ ir „Lexus“) ir nukentėjo „Toyota“ vairuotojas. Byloje esantis objektyvus įrodymas – vaizdo įrašas patvirtina, kad G. V. vairuojamas automobilis „Mercedes Benz“ išvažiavo į priešingą eismo juostą ir sukėlė aptariamą eismo įvykį. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės susijusios su „Toyota“ vairuotojo kalte, apygardos teismo yra vertinamos kaip G. V. gynybinė versija, kuri prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Be to, apygardos teismo vertinimu, nėra pagrindo apelianto padaryto pažeidimo vertinti in dubio pro reo (visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai) principo kontekste, kaip tai nurodo G. V. apeliaciniame skunde.

11. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinė atsakomybė už įvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant KET pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį yra taikoma tik tuo atveju, jeigu tai sukėlė atitinkamus padarinius – pavojingą situaciją (privertė kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti). Kaip jau minėta, šiuo atveju nustatyta, kad G. V. vairuojamas automobilis „Mercedes Benz“, kelio vingyje išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, taip sukeldamas pavojingą situaciją automobiliui „Toyota“, kuris dėl to staigiai pakeitė judėjimo greitį, kryptį ir susidūrė su automobiliais „Audi“ ir „Lexus“, be to, susidūrimo metu buvo apgadinti automobiliai, o automobilio „Toyota“ vairuotojui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ANK 423 straipsnio 2 dalies dispozija turėtų apimti administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje ir būti kvalifikuojama tik pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį. Baudžiamojoje teisėje idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtingose baudžiamojo įstatymo normose. Analogiškos situacijos susiklosto ir asmenims viena veika tuo pačiu metu padarius du ar daugiau administracinių nusižengimų. Taigi, idealioji administracinių nusižengimų sutaptis yra tada, kai viena administracinių nusižengimų kodekso norma padarytų veikų neapima. Nagrinėjamu atveju, G. V. vienu metu padarė du atskirus administracinius nusižengimus, kurių objektyviosios pusės požymiai skiriasi iš esmės. Dėl tos priežasties administracinis nusižengimas, numatytas ANK 423 straipsnio 2 dalyje neapima nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, ir padaryta G. V. veika kvalifikuojama kaip dviejų administracinių nusižengimų sutaptis.

12. Be kita ko, apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo. ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti. Pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, tai yra nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytas nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-34-507/2015, 2AT-20-942/2016, e2AT-85-697/2016, 2AT-5-303/2017, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021). Pagal teismų praktiką, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, švelnesnė administracinė nuobauda gali būti parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-47-976/2022).

13. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad G. V. už aptariamo pobūdžio administracinį nusižengimą yra baudžiamas pirmą kartą, administracinio nusižengimo padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, pažeidimo padarymo metu nukentėjo turtas, kitas asmuo, G. V. neprisipažino padaręs administracinį nusižengimą, nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių ir sprendė, kad aptariamu atveju nėra pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų.

14. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą ir administracinio teisės pažeidimo byloje esančius duomenis, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo G. V. taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad per 32 metų vairavimo stažą nebuvo padaryti jokie grubūs KET pažeidimai, nėra galiojančių administracinių nuobaudų, apeliantas neteistas, darbdavio ((duomenys neskelbtini)) yra charakterizuojamas teigiamai, atėmus specialią teisę (teisę vairuoti transporto priemones), greičiausiai bus atleistas iš darbo, galimai neteks vienintelio pragyvenimo šaltinio, dėl to, bus sunku išlaikyti nepilnametę dukrą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės yra gyvenimiškos ir jos nėra ypatingos, išskirtinės aplinkybės, dėl kurių reikėtų švelninti specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo terminą.

15. Pažymėtina, kad pagal ANK 420 straipsnio 6 dalį, už šio straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių, o pagal ANK 423 straipsnio 4 dalį, už šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienų iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju, G. V. yra paskirtas specialios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 3 mėn. terminui. Taigi, šis terminas yra lygus minimaliam ANK 420 straipsnio 6 dalyje numatytam specialios teisės atėmimo terminui. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad šios administracinio poveikio priemonės paskyrimas prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Be kita ko, apygardos teismas neabejoja, jog dėl paskirtos administracinio poveikio priemonės G. V. kurį laiką negalės atlikti tam tikrų darbinių (vairuotojo) funkcijų, tačiau šis nepatogumais nelaikytinas išskirtiniu ir turi prevencinę reikšmę, kad patyręs nepatogumus pažeidėjas ateityje nedarys naujų administracinių nusižengimų. Taigi, dėl padaryto administracinio nusižengimo G. V. kilę neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

16. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Institucija ir apylinkės teismas pagrįstai G. V. veiksmuose konstatavo esant ANK 420 straipsnio 1 dalyje 423 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymius, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. apeliacinį skundą ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. nutartį

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.