Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-07-18 · Civilinė byla Nr. e2A-137-340/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-07-18
Bylos Nr.
e2A-137-340/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-42938-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Neringa Švedienė, Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
V. R.
Ieškovas
F. C.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-137-340/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42938-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.3.; 3.1.7.5.; 3.1.7.9.; 3.3.1.14; 3.3.1.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. liepos 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje bylą pagal ieškovo F. C. ieškinį atsakovui V. R. dėl skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriame nurodė, kad 2010-02-01 tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 112 342,70 Lt (32563,10 Eur), kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2012-02-01. Atsakovas 2010-03-09 ieškovui grąžino 2000 Lt (579,71 Eur), 2014-07-24 bankiniu pavedimu grąžino 50 000 Lt (14492,75 Eur). Likusios sumos, kuri sudaro 17 490,65 Eur, negrąžino, todėl ieškovas prašė ją priteisti iš atsakovo. 2015 m. gruodžio 8 d. preliminariu sprendimu ieškinys buvo patenkintas. 2016 m. vasario 22 d. teisme gauti atsakovo prieštaravimai, kuriuose jis nesutiko su preliminariu sprendimu. Nurodė, kad atsakovas 2007-07-24 su UAB ,,Spekas ir KO” sudarė sutartį, pagal kurią UAB ,,Spekas ir KO” įsipareigojo atsakovui parduoti, pristatyti bei sumontuoti virtuvės įrangą, o atsakovas įsipareigojo už ją sumokėti 58 274,05 Eur. Atsakovas pilnai neatsiskaitė, todėl UAB ,,Spekas ir KO” direktorius F. C. 2010-02-01 paskolos sutartimi atsakovui paskolino 32 536,69 Eur sumokėti už virtuvės įrangą. Atsakovas nurodė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta su tikslu, kad atsakovas galėtų padengti įsiskolinimą UAB ,,Spekas ir KO”. Atsakovas prašo preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Ieškovas atsiliepime į prieštaravimus nurodė, kad atsakovas neteisingai aiškina paskolos sutartį, manydamas, jog sutartis sudaryta dengti atsakovo buvusį įsiskolinimą UAB ,,Spekas ir KO” pagal 2007-07-24 d. sutartį tarp bendrovės ir atsakovo. Pažymėjo, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios šalimi nėra UAB ,,Spekas ir KO”, paskolos sutartis nėra reikalavimo perleidimo sutartis, be to ieškovas nėra atlikęs jokių mokėjimų už atsakovą bendrovei UAB ,,Spekas ir KO”. Paaiškino, kad ieškovas pagal paskolos sutartį realiai perdavė atsakovui pinigus, kuriuos atsakovas sumokėjo bendrovei UAB ,,Spekas ir KO”, tačiau tai skolos egzistavimo nepaneigia.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu 2015 m. gruodžio 8 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Nurodė šiuos sprendimo motyvus:Neturi reikšmės, kokiu tikslu atsakovas panaudojo gautą paskolą, todėl nesutiktina su atsakovo argumentu, kad reikalaujama priteisti suma turėtų būti sumažinta jam nepristatyto UAB ,,Spekas ir KO“ stalo kaina. Pažymėjo, kad atsakovas įstatyme nustatyta tvarka paskolos sutarties nenuginčijo, todėl atmestini jo argumentai, kad paskolos sutartis yra buvusių iki tol teisinių santykių modifikacija, savo esme laikytina finansinio reikalavimo perleidimo sutartimi. Teismas visiškai sutiko su ieškovo argumentais, kad ieškovo ir UAB ,,Spekas ir Ko“ nesieja jokie sutartiniai santykiai, susiję su atsakovo skola nurodytai bendrovei. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad atsakovas savo įsipareigojimų neįvykdė, suėjus paskolos grąžinimo terminui pilnai jos negrąžino, paskolos sutarties įstatymo nustatyta tvarka neginčijo, todėl paliko preliminarų sprendimą nepakeistą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. R. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo F. C. ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo F. C. atsakovo V. R. patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus jas pagrindžiančius dokumentus. Skundą grindė šiais argumentais:

6.1. Tarp atsakovo ir UAB ,,Spekas ir KO“ 2007-07-24 buvo sudaryta sutartis Nr. SU070- 00187, kuria UAB ,,Spekas ir KO“ įsipareigojo atsakovui PVM sąskaitų-faktūrų SF100 000023 ir SF100 000024 pagrindu tiekti virtuvinius baldus, o atsakovas įsipareigojo už baldus atsiskaityti. UAB ,,Spekas ir KO“ ir jo direktorius ieškovas iki šios dienos nėra tinkamai įvykdęs sutartimi prisiimtos pareigos, t.y. nėra pristatę Sutarties priede Nr. PPS070-000187 ir 2010-02-04 PVM sąskaitoje faktūroje SFI00 Nr. 000024 nurodyto valgomojo stalo „BROSS - LITO", 120x260x70h 2-800 LITO, kurio kaina su PVM - 8 084,57 Eur (27 914,40 Lt).;

6.2. Nors buvo pasirašytas 2010-02-01 pinigų priėmimo-pardavimo aktas, tačiau realiai pinigų ieškovas atsakovui neperdavė. Ieškovas pateikė atsakovui pasirašyti 2010-02-01 pinigų priėmimo kvitus MSA 1517281 ir MSA 1517282, kuriuose nurodyta, kad atsakovas sumokėjo įmonei UAB ,,Spekas ir KO“ sutartimi nurodytą likusią sumą – 112 342,7 Lt (32 563,1 Eur), nors realiai pinigų atsakovas UAB ,,Spekas ir KO“ neperdavė. Atsakovas nuosekliai laikosi pozicijos, jog paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant padengti tarp atsakovo ir UAB ,,Spekas ir KO“ sudarytos sutarties likusį įsiskolinimą t. y. perkelti finansinį reikalavimą naujam kreditoriui - ieškovui.

6.3.Sprendime padarytos tokios išvados, kurios prieštarauja byloje pateiktų įrodymų visumai, todėl teismas neįsigilino į įrodymus, nustatant įrodymų visumą. Ieškovas 2016-06-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžio metu pripažino, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, kad atsakovas galėtų gražinti įmonei UAB ,,Spekas ir KO“ esantį įsiskolinimą. Visų šių aplinkybių visuma parodo, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta Paskolos sutartis yra tik apsimestinis sandoris, kuriuo buvo siekiama perkelti kreditorinio reikalavimo sutartį iš ieškovo valdomos įmonės UAB ,,Spekas ir KO“ pačiam ieškovui, t. y. išreikštoji šalių valia neatitiko tikrųjų ketinimų.

6.4. Teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, kas lėmė netinkamą aplinkybių įvertinimą bei sprendimo priėmimą. Sprendime nebuvo atsižvelgta į tai, kad paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta tokiai pačiai sumai kaip ir atsakovo įsiskolinimas ieškovo valdomai įmonei UAB ,,Spekas ir KO“; tariamą atsakovo atsiskaitymą su UAB ,,Spekas ir KO“ pasirašė pats ieškovas; realiai pinigai niekam nebuvo perduodami; atsakovas tariamai atsiskaitė su UAB ,,Spekas ir KO“ būtent tą pačią dieną kaip ir sudaryta Paskolos sutartis; ieškovas pripažino, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tam tikslui, kad atsakovas atsiskaitytų su ieškovo valdoma įmone UAB ,,Spekas ir KO“, t. y. atsakovas būtų skolingas ne įmonei UAB ,,Spekas ir KO“, o ieškovui - kreditorinio reikalavimo perleidimas.

6.5. Šiuo atveju paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, todėl teismas savo iniciatyva (ex officio) turėtų panaikinti tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą apsimestinį sandorį. Tikroji šalių valia buvo sudaryti kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartį kreditorinį reikalavimą perleidžiant ieškovui iš jo valdomos įmonės. Kreditorinio reikalavimo perleidimo sutarčiai yra reikalinga kreditoriaus ir trečiojo asmens suderinta valia, o šiuo atveju nebuvo išreikštos kreditoriaus valios perleisti kreditorinį reikalavimą ieškovui.

Atsiliepimas

7. Ieškovas F. C. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė stsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-05 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos atsikirtimus į skundą:

7.1. Atsakovas apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigia, kad paskolos sutartyje nurodyta 32 536,67 Eur (112 342,70 Lt) paskolos suma buvo paskolinta tariamai. Šį atsakovo teiginį paneigia byloje esantis 2010-02-01 pinigų priėmimo-perdavimo aktas, kuriame atsakovas savo parašu patvirtino, kad ieškovas Paskolos sutarties pagrindu perdavė, o atsakovas priėmė nuosavybėn pinigus 112 342,70 Lt (32536,67 Eur). Be to, iš nurodytų pinigų priėmimo kvitų matyti, kad juose nurodytas pinigų sumas UAB „Spekas“ ir ko sumokėjo pats atsakovas, o ne ieškovas. Nei procesiniuose dokumentuose, nei pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą atsakovas net ir neginčijo, jog nurodytuose pinigų priėmimo kvituose pasirašė ne jis;

7.2. Atsakovo mėginimas ginčyti pinigų mokėjimo faktą ir juos patvirtinančių įrodymų tikrumą, kurių atsakovas neginčijo pirmosios instancijos teisme parodo, jog atsakovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir veikia nesąžiningai, nes remiasi tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo tiriamos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog dėl sutarties fakto ir dydžio tarp šalių ginčo nėra;

7.3. Apeliacinio skundo argumentas, jog tikroji šalių valia buvo perkelti UAB „Spekas“ ir ko finansinį reikalavimą naujam kreditoriui – ieškovui – pagal sutartį, t.y. ginčo šalys siekė ir sudarė finansinio reikalavimo perleidimo sutartį, yra visiškai nepagrįstas. Šalių sudaryta paskolos sutartis negali būti vertinama, kaip reikalavimo perleidimo sutartis, nes reikalavimo teisė perleidžiama sudarant sandorį tarp senojo ir naujojo kreditoriaus, netgi nesant skolininko sutikimui. Šiuo atveju sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, t.y. UAB „Spekas“ ir ko skolininko.

7.4. UAB „Spekas“ ir ko šalių ginčo sandoryje nedalyvavo, jokių sutarčių nesudarė, todėl nėra jokio susitarimo, kokiomis sąlygomis – atlygintinai ar ne – reikalavimo teisė neva perleidžiama. Akivaizdu, kad ieškovas jokių teisių ar pareigų pagal sutartį sudarytą tarp atsakovo ir UAB „Spekas“ ir ko perimti negalėjo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Byloje nustatyta, kad ieškovas F. C. 2010-02-01 pagal paskolos sutartį paskolino atsakovui V. R. 112 342,70 Lt (32563,10 Eur), kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2012-02-10. Atsakovas 2010-03-09 ieškovui grąžino tik 2 000 Lt (579,71 Eur), o 2014-07-24 bankiniu pavedimu grąžino 50 000 Lt (14 492,75 Eur), likdamas skolingas 17 490,65 Eur. Gindamasis nuo pareikšto reikalavimo, atsakovas V. R. pažymėjo, jog paskolos sutarties pagrindu buvo padengtas atsakovo įsiskolinimas UAB „SPEKAS IR KO“ už įsigytą virtuvės įrangą, t.y. ginčo sandoris iš esmės buvo kreditorinio reikalavimo perleidimas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 8 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o 2016 m. spalio 5 d. sprendimu 2015 m. gruodžio 8 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kokiu tikslu atsakovas panaudojo gautą paskolą. Atsakovas paskolos sutarties nenuginčijo, todėl teismas atmetė atsakovo argumentus, jog paskolos sutartis yra buvusių iki tol teisinių santykių modifikacija, savo esme laikytina finansinio reikalavimo perleidimo sutartimi. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas skunde nurodė, jog nors buvo pasirašytas 2010-02-01 pinigų priėmimo-pardavimo aktas, tačiau realiai pinigų ieškovas atsakovui neperdavė. Atsakovo teigimu, paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant padengti tarp atsakovo ir UAB ,,Spekas ir KO“ sudarytos sutarties likusį įsiskolinimą t. y. perkelti finansinį reikalavimą naujam kreditoriui – ieškovui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti. .Pažymėtina, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalys). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).Apeliaciniame skunde apeliantas V. R. teigia, jog realiai pinigų ieškovas atsakovui neperdavė, t.y. iš esmės neigia, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra pažymėjęs, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017 ir kt.). Įrodinėdamas, jog realiai pinigų iš ieškovo negavo, apeliantas nurodė, kad 2010-02-01 pinigų priėmimo-pardavimo aktu pinigai jam nebuvo perduoti, o pati paskolos sutartis savo esme yra finansinio reikalavimo perkėlimas naujam kreditoriui, t.y. ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto teiginius vertina kaip nepagrįstus ir neįrodytus (CPK 178 straipsnis).Pinigų priėmimą-perdavimą įrodo į bylą pateiktas ir abiejų šalių pasirašytas Pinigų priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo šalys pareiškė, kad paskolos davėjas perdavė, o paskolos gavėjas priėmė nuosavybėn pinigus – 112 342,70 Lt, kurie vadinami „paskolos suma“. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas V. R. būtų ginčijęs šį šalių pasirašytą dokumentą ar nesutikęs su jame nurodytomis aplinkybėmis, todėl pinigų perdavimo faktas byloje yra nenuginčytas.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentą, jog paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant padengti tarp atsakovo ir UAB ,,Spekas ir KO“ sudarytos sutarties likusį įsiskolinimą, t. y. perkelti finansinį reikalavimą naujam kreditoriui – ieškovui. Susipažinus su į bylą pateikta 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartimi matyti, jog ja šalis nesusitarė, kokiu tikslu ieškovas perduoda atsakovui skolinamus pinigus, t.y. iš sutarties turinio negalima teigti, kad sutartis buvo sudaryta siekiant padengti tarp atsakovo ir UAB ,,Spekas ir KO“ sudarytos sutarties likusį įsiskolinimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kokiu tikslu atsakovas panaudojo gautą paskolą. Apelianto poziciją, kad sudaryta paskolos sutartimi buvo bandoma perkelti finansinį reikalavimą naujam kreditoriui, galėtų paneigti ir aplinkybė, jog iš byloje esančių UAB ,,Spekas ir KO“ 2010-02-01 pinigų priėmimo kvitų Nr. 1517281 - 9500 Eur sumai ir Nr. 1517282 - 79541,10 Lt sumai matyti, jog juose nurodytas pinigų sumas įmonei UAB ,,Spekas ir KO“ sumokėjo pats atsakovas, o ne ieškovas, kaip naujasis atsakovo kreditorius. Pažymėtina, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2012). Susipažinęs su bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas neginčijo pačio paskolos sutarties sudarymo fakto ir paskolintos pinigų sumos dydžio, tiesiog pateiktuose prieštaravimuose nurodė, kad UAB ,,Spekas ir KO” direktorius F. C. 2010-02-01 paskolos sutartimi atsakovui paskolino 32 536,69 Eur sumokėti už virtuvės įrangą ir ši sutartis buvo sudaryta su tikslu, kad atsakovas galėtų padengti įsiskolinimą UAB ,,Spekas ir KO”. Dėl išdėstytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl atsakovo V. R. apeliacinio skundo argumentų, kuriais apeliantas apskritai kvestionuoja paskolos sutarties sudarymo faktą ir paskolintos pinigų sumos dydį. Skunde apeliantas pažymėjo, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta paskolos sutartis yra tik apsimestinis sandoris, kuriuo buvo siekiama perkelti kreditorinį reikalavimą iš ieškovo valdomos įmonės UAB ,,Spekas ir KO“ pačiam ieškovui, t. y. išreikštoji šalių valia neatitiko tikrųjų ketinimų. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto teiginius vertina kritiškai. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, pažymi, jog tam, kad paskolos sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, atsakovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys. Teismo nuomone, apelianto teiginiai, kad apsimestine paskolos sutartimi iš esmės buvo siekiama perkelti kreditorinio reikalavimo sutartį iš ieškovo valdomos įmonės UAB ,,Spekas ir KO“ pačiam ieškovui, yra neįrodyti. Visų pirma, vadovaujantis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi, reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu reikalavimo teisė perleidžiama sudarant sandorį tarp senojo ir naujojo kreditorias. Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą ar dalį reikalavimo kitam asmeniui. Sutiktina su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju paskolos sutartis, kuri, apelianto teigimu, laikytina reikalavimo perleidimo sutartimi, buvo sudaryta tarp ieškovo F. C. ir atsakovo V. R., t.y. tarp ieškovo ir UAB ,,Spekas ir KO“ skolininko atsakovo, todėl tokia sutartis neatitinka CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos reikalavimo perleidimo sutarties sampratos. Antra, UAB ,,Spekas ir KO“ ieškovo ir atsakovo ginčo sandoryje nedalyvavo, jokių sutarčių nesudarė, todėl nėra jokio susitarimo, kokiomis sąlygomis – atlygintina ar ne – reikalavimo teisė neva buvo perleista. Minėtų aplinkybių taip pat negalima nustatyti ir iš apsimestinio sandorio (paskolos sutarties) turinio. Ginčo paskolos sutartyje šalys aiškiai susitarė dėl atsakovui skolinamos sumos ir jos grąžinimo terminų, jokių kitų sąlygų ar išlygų ginčo paskolos sutartyje nebuvo numatyta, todėl, vertinant tikruosius šalių ketinimus, teismui nekyla abejonių, jog ginčo šalių tikroji valia buvo kitokia, nei numatyta sudarytoje paskolos sutartyje (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Trečia, apeliantas V. R. nepateikė jokių patikimų ir pagrįstų įrodymų, jog ieškovas F. C. būtų tiesiogiai UAB ,,Spekas ir KO“ pervedęs tam tikras pinigų sumas už atsakovą ar atlikęs įmonei kitokius mokėjimus. Dėl išdėstyto, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog ieškovo ir UAB ,,Spekas ir KO“ nesieja jokie sutartiniai santykiai, susiję su atsakovo V. R. skola nurodytai bendrovei. Aplinkybė, kad ieškovas yra UAB ,,Spekas ir KO“ vadovas, per se nereiškia, jog suteikė paskolą atsakovui tam, jog šis padengtų įsiskolinimą jo įmonei, kadangi esant ginčui, šias aplinkybes turėjo įrodyti būtent atsakovas V. R. (CPK 178 straipsnis). Galiausiai, ieškovo pateiktuose atsakovo mokėjimuose nurodyta, jog pervestos sumos yra „paskolos dengimas pagal sutartį“, kas iš esmės patvirtina, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Dėl išdėstyto konstatuotina, jog apeliantas neįrodė, kad su ieškovu sudaryta paskolos sutartis buvo apsimestinis sandoris, kuriuo buvo siekiama perkelti kreditorinį reikalavimą iš ieškovo valdomos įmonės UAB ,,Spekas ir KO“ pačiam ieškovui. Skunde apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, kas lėmė netinkamą aplinkybių įvertinimą bei sprendimo priėmimą. Apelianto teigimu, sprendime nebuvo atsižvelgta į tai, kad paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta tokiai pačiai sumai kaip ir atsakovo įsiskolinimas ieškovo valdomai įmonei UAB ,,Spekas ir KO“, be to, ieškovas pripažino, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tam tikslui, kad atsakovas atsiskaitytų su ieškovo valdoma įmone UAB ,,Spekas ir KO“. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.Pažymėtina, kad Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015, ir kt.). Apeliantui nurodytina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamo ginčo atveju neturi reikšmės tai, kokiam tikslui buvo skolinami pinigai, todėl apelianto teiginiai, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta paskolos sutartis sudaryta tokiai pačiai sumai kaip ir atsakovo įsiskolinimas ieškovo valdomai įmonei UAB ,,Spekas ir KO“, neturi esminės reikšmės ir nekeičia tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje civilinėje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi. Ieškovas F. C. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų, kurie šias išlaidas pagrįstų, todėl jos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Danutė KutrienėNeringa ŠvedienėTatjana Žukauskienė