Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje:

A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, be nuolatinės gyvenamosios vietos, deklaruota gyvenamoji vieta Vilniaus miesto savivaldybėje, nedirbantis, turintis vienuolikos klasių išsilavinimą, nevedęs, baustas administracine tvarka, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalį,

R. M. (R. M.), a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta Vilniaus miesto savivaldybėje, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, teistas:

2004 m. birželio 9 d. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 2004 m. birželio 11 d. Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 40 parų arešto bausme, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams ir trims mėnesiams;

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, ir

E. T., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, be nuolatinės gyvenamosios vietos, deklaruota gyvenamoji vieta Vilniaus miesto savivaldybėje,vedęs, pagrindinio išsilavinimo, nedirbantis, teistas:

1991 m. gegužės 10 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; 1996 m. kovo 4 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pagal BK 234 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems metams;1996 m. balandžio 25 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo pagal BK 271 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu keturiems metams šešiems mėnesiams;1996 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pagal BK 235 straipsnį laisvės atėmimu keturiems metams dešimčiai mėnesių;2001 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pagal BK 16 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams su turto už 500 Lt konfiskavimu;2004 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vienriems metams šešiems mėnesiams;2004 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; 2004 m. lapkričio 3 d. nutartimi subendrinus 2004 m. rugsėjo 10 d. ir 2004 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir septyniems mėnesiams;2006 m. balandžio 6 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 6 MGL (750 Lt) bauda. 2008 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartimi bauda pakeista į dvi paras arešto;2007 m. liepos 27 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;2009 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;2010 m. spalio 1 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dviems metams,2014 m. sausio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį areštu 60 parų. Pritaikius BK 64 ¹ straipsnio nuostatas bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas 40 parų areštas.Danijos Karalystės teismo 2014 m. balandžio 28 d. dėl vagystės, kurios metu naudojamas smurtas ar ginklai arba asmeniui grasinama smurtu ar ginklais. Paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant dviems metams nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. rugsėjo 25 d., paleistas 2014 m. rugsėjo 25 d.;

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį (dvi veikos),

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. T. 2013 m. lapkričio 27 d., apie 5.41 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui išdaužus automobilio „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio Vilniuje, prie Savanorių pr. 124, galinį dešinės pusės stiklą 300 Lt (86,89 Eur) vertės, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, į automobilį įsibrovė, o suveikus signalizacijai, ir prie jo pribėgus savininkui R. P., jam pagrasino statybiniu peiliu, taip atėmus galimybę priešintis, ir , R. P. atsitraukus, pabėgo pagrobęs 10 Lt (2,9 Eur). Taip E. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

Be to, E. T. ir A. P. ir 2014 m. lapkričio 2 d., apie 2 val., veikdami kartu su asmeniu, kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, įsibrovę į patalpą bendrais veiksmais pagrobė nukentėjusiajam R. S. priklausantį 381 Lt (110,35 Eur) vertės turtą bei nukentėjusiajam I. T. priklausantį 20 Lt (5,79 Eur) vertės turtą. A. P. pasibeldus į kambario adresu (duomenys neskelbtini), duris, o duris atidariusiam R. S. atsisakius jam paskolinti pinigų, E. T. įstūmė į kambario vidų R. S., ir kartu su A. P. įsibrovė į kambarį, tuomet E. T. ėmė mušti pargriautą ant stalo, kambaryje gyvenantį, I. T., suduodamas ne mažiau kaip du smūgius rankomis ir kojomis į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam sumušimą pakaušio dešinėje pusėje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir taip palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą, po to A. P. iš po pagalvės ištraukė ir paėmė R. S. pinigus – 381 Lt (110,35 Eur), taip pat vienas iš bendrininkų iš I. T. striukės, kabėjusios prieškambaryje, kišenės paėmė dujų balionėlį, kurio vertė 20 Lt (5,79 Eur). Taip E. T. ir A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

R. M. šioje baudžiamojoje byloje taip pat buvo kaltinamas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, 2014 m. lapkričio 2 d., apie 2 val., veikdamas kartu su A. P., asmeniu, kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas ir E. T., įsibrovę į patalpą, bendrais veiksmais pagrobė nukentėjusiajam R. S. priklausantį 381 Lt (110,35 Eur) vertės turtą bei nukentėjusiajam I. T. priklausantį 20 Lt (5,79 Eur) vertės turtą. Kaltinamajame akte nurodyta, kad R. M. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, jog jis stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui.

Dėl nukentėjusiojo E. P. apiplėšimo

Motyvuojamoji dalis

Dėl nukentėjusiųjų R. S. ir I. T. apiplėšimo

Teismas, remdamasis pirmiau aptartais įrodymais, laikydamasis jais nustatytos įvykių sekos, be kita ko, tikslina tam tikras faktines bylos aplinkybes, o kai kurias apskritai eliminuoja iš kaltinimo, kadangi šio proceso metu jos nepasitvirtino. Visų pirma, teismas nustato, jog į nukentėjusiojo R. S. duris pasibeldė A. P.. Remiantis kaltinamojo parodymais, jis nuėjo pasiskolinti 50 Lt iš R. S., o šiam atidarius duris ir atsisakius paskolinti pinigų, pribėgo iš paskos ėję E. T. su A. K. ir R. M.. E. T. ėmė už durų rankenos ir sakė rusiškai R. S., kad jam (A. P.) paskolintų pinigus. Nukentėjusysis R. S. taip pat patvirtino, jog pirmas į jį kreipėsi būtent A. P., tai, jog pirmiausia išgirdo kaip A. P. prašo R. S. pinigų, teisme nurodė ir nukentėjusysis I. T.. Antra, teismas šalina iš kaltinimo aplinkybę, jog pas nukentėjusįjį R. S. kaltinamieji atėjo turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą. Iš kaltinamųjų A. P. ir E. T. parodymų, kurie esminėse detalėse sutampa, matyti, jog tyčia pagrobti svetimą turtą susiformavo staiga, t. y. tik nukentėjusiajam R. S. atsisakius gražiuoju paskolinti pinigų alkoholiniams gėrimams ir į konfliktą įsijungus kitam nukentėjusiajam I. T., kaltinamieji veikė veikiau spontaniškai, todėl nėra pagrindo manyti, jog jie buvo iš anksto suplanavę padaryti aptariamą nusikaltimą. Teismo vertinimu, iš kaltinimo šalintina ir aplinkybė, jog asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, stebėjo aplinką, kad niekas netrukdytų daromam nusikaltimui, kadangi, viena vertus, ši byla yra nagrinėjama tik dėl kaltinamųjų A. P., E. T. ir R. M., atskiras kaltinimas minėtam asmeniui nėra pateiktas ir teismas konkrečių jo veiksmų šiame procese nenustatinėja, kita vertus, šios aplinkybės nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Tuo tarpu dėl R. M. veiksmų, kurie, kaip nurodyta kaltinamajame akte, pasireiškė iš esmės analogiškai, šiame nuosprendyje bus pasisakyta vėliau. Teismo vertinimu kaltinamajame akte teisingai nurodyta aplinkybė, jog tai E. T. įstūmė į kambarį nukentėjusįjį R. S., šią aplinkybę patvirtino kaltinamasis A. P., be to ir pats E. T. apklausiamas teisme nepaneigė, jog į kambarį įsiveržė pirmas. Tiesa, formuodamas kaltinimą E. T., prokuroras kaltinamajame akte nurodė, jog tai būtent jis išplėšė iš rankos R. S. telefoną ir numetė šį ant grindų. Vis tik, ši aplinkybė išanalizavus bylos įrodymus, taipogi nepasitvirtino. Štai pats nukentėjusysis R. S. teismo posėdžio metu teigė, jog paėmė telefoną skambinti policijai, jį jam ištraukė ir metė, tačiau prietemoje nematė, kas tai padarė. Tuo tarpu kaltinamasis A. P. ir nukentėjusysis I. T. teisme tvirtino, jog R. S. telefoną paėmė ir metė ant žemės A. K.. Nepasitvirtino ir kita kaltinamajame akte nurodyta aplinkybė, jog būtent E. T. pargriovė nukentėjusįjį I. T.. Remiantis paties nukentėjusiojo parodymais, jį stūmė ne E. T., o A. K. ir būtent jis ant stalo jį parvertė. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, aptartos aplinkybės iš kaltinimo apskritai šalintinos, kadangi kaip jau minėta, teismas kategoriškai dėl A. K., kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, veiksmų šioje byloje nepasisako. Teismas tikslina kaltinimą ir dalyje dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį I. T.. Tiek kaltinamųjų A. P. ir E. T., tiek nukentėjusiųjų R. S. ir I. T. parodymais nustatyta, jog nukentėjusįjį Į. T. mušė būtent E. T.. Nukentėjusysis I. T., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog jį mušęs asmuo, sudavė jam daugiau nei dešimt smūgių rankomis ir kojomis (T. 1, b. l. 30), pats kaltinamasis E. T. teisme paaiškino, jog nukentėjusiajam galėjo suduoti kelis kartus, kitaip tariant daugiau nei vieną. Tuo tarpu byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. G4454/14(01) nurodyta, kad nukentėjusiajam I. T. padarytas sumušimas pakaušio dešinėje pusėje, kuris vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu ir toks sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas daro išvadą, jog E. T. sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam į galvą rankomis ir kojomis ir atitinkamai tikslina kaltinimą šioje dalyje. Galiausiai, byloje pateiktame kaltinamajame akte nurodoma, kad dujų balionėlį iš nukentėjusiojo I. T. striukės kišenės paėmė kaltinamasis A. P.. Vis tik, kaltinamųjų A. P. ir E. T., o taip pat ir nukentėjusiojo I. T. bei liudytojo M. S. parodymai dėl šios aplinkybės nesutapo. Štai A. P. teigė, jog dėl dujų balionėlio nelabai ką neatsimena, ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes atsiminė geriau, tvirtina tuomet duotus parodymus šioje dalyje. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. P. tvirtino matęs, jog tai E. T. iš R. S. kambario atsinešė balionėlį (T. 1, b. l. 99-100). Tuo tarpu kaltinamasis E. T. kategoriškai neigė ieškojęs dujų balionėlio, tvirtino, kad nukentėjęs sakė, kad tai A. P. iš striukės paėmė balionėlį. Pats nukentėjusysis I. T. paaiškino, kad nematė, kas balionėlį išėmė. Šios aplinkybės nematė ir liudytojas M. S.. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, kartu į tai, jog dujų balionėlio faktas byloje yra nustatytas, teismas tikslina kaltinimą nurodant, jog pastarąjį paėmė vienas iš nusikaltimo bendrininkų.

Dėl A. P. skirtinos bausmės bei BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra iki septynerių metų. Byloje teismas nenustatė BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų pagrindų, taip pat jokių BK 54 straipsnio 3 dalies prasme išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kaltinamajam A. P. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę. Teismas nustatydamas kaltinamajam A. P. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį pirmiausia atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – veikiant tiesiogine tyčia padarytas sunkus nusikaltimas nuosavybei, kurio metu pasikėsinta ir į kitą baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – asmens sveikatą, tyčia pagrobti svetimą turtą susiformavo staiga, nusikalstamos veikos kaltinamasis neplanavo, veikė spontaniškai. Atsižvelgiant į tai, kad veika padaryta veikiant bendrininkų grupe, įvertinamas ir kaltinamojo vaidmuo, indėlis į nusikalstamą bendrininkų grupės veiklą. Nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis A. P. buvo pakankamai aktyvus, R. S. nesutikus paskolinti pinigų, įsibrovęs į butą ieškojo, kur šis laiko pinigus, radęs, paėmė juos iš piniginės, vėliau pasidalijo su E. T., kita vertus jis tiesiogiai prieš nukentėjusiuosius nenaudojo fizinio smurto. Teismas atsižvelgia ir į kaltinamojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – nukentėjusiųjų jis atsiprašė, atlygino dalį nukentėjusiajam I. T. padarytos žalos.

Įvertintini ir byloje esantys duomenis, apibūdinantys kaltinamąjį A. P. – jauno amžiaus, įtrauktas į gyv. vietos neturinčių asmenų apskaitą, baustas administracine tvarka, daugiausiai už viešosios tvarkos pažeidimus (T. 1, b. l. 117-118), anksčiau neteistas (T.1, b. l. 116), nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas (T. 1, b. l. 120-121), įrašytas į priklausomybės ligų centro įskaitą (diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas) (T.1, b. l. 123), gydytas psichiatrijos ligoninėje aštuonis kartus (diagnozė: socializuotas elgesio sutrikimas) (T.1, b. l. 124), į psichikos sveikatos centro įskaitą neįrašytas (T.1, b. l. 125), pagal 2015 m. vasario 5 d. specialisto išvadą Nr. 91TPK-PL-50/2015, psichiatrijos ekspertizę jam atlikti netikslinga (T.1, b. l. 129), dalyvaujantis VŠĮ „Socialiniai paramos projektai“ organizuojamame integracijos į darbo rinką projekte, kaip dalyvis charakterizuojamas teigiamai.

Teismas nustato ir atsižvelgia ir į A. P. atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Visų pirma, nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Antra, byloje esantys duomenys patvirtina, jog veikos padarymo metu V. P. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Byloje esanti tikrinimo alkotesteriu pažyma patvirtina, jog sulaikymo metu A. P. nustatytas 1,04 promilių girtumas (T. 1, b. l. 92). Kaltinamasis buvo sulaikytas apie 4 val., tuo tarpu nusikalstama veika padaryta apie 2 val., apklausiamas posėdžio metu jis pats nurodė, jog prieš įsiveržiant į R. S. kambarį kartu su kitais asmenimis vartojo alkoholinius gėrimus, tuo metu jautėsi neblaivus, buvo išgėręs. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog A. P. neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl ši aplinkybė pripažintina sunkinančia jo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Teismas nustato ir A. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nors kaltinamasis A. P. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino visiškai tik teismo posėdžio metu ir teigė, jog gailisi dėl savo elgesio, teismas mano, kad tai netrukdo pripažinti esant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai yra bent vienas iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; 2) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu, šie parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tuo tarpu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-78/2014, 2K-187/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu A. P. savo kaltę pripažino tik iš dalies, nurodė skirtingas faktines aplinkybes, bandė suversti kaltę kitiems asmenims, tačiau teisme jis prisipažino visiškai ir įvertinus gana painius nukentėjusiųjų ir liudytojų bei kitų kaltinamųjų parodymus, tai padėjo teismui nustatyti tikrąsias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Pažymėtina, kad jis išsakė ir gailestį dėl padarytos veikos, atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos žalos, be to, ėmėsi keisti savo gyvenimą, o tai teismo vertinimu rodo, kad jis kritiškai vertina savo elgesį. Dėl šios priežasties teismas sprendžia, jog byloje yra kaltinamojo A. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog A. P. iki aptariamos veikos padarymo visuomenei iš esmės nebuvo pavojingas, nusikalto pirmąjį kartą, todėl, teismo nuomone, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti, už įvykdytą plėšimą paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už šią veiką, sankcijos vidurkis. Teismo vertinimu būtent tokia bausmė už padarytą veiką atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei kaltinamojo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežta.

Į kaltinamajam paskirtos bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, įskaitytinas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. lapkričio 2 d. 4 val. iki 2014 m. lapkričio 3 d. 14 val. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Teismas apsvarstęs galimybę taikyti A. P. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas šias nuostatas taikyti. Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad A. P. atitinka formalias BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, t. y. jis padarė vieną sunkų nusikaltimą, jam šiuo nuosprendžiu skiriama laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog A. P. anksčiau neteistas, nors šiuo metu legalaus pragyvenimo šaltinio ir neturi, dalyvauja VŠĮ „Socialiniai paramos projektai“ organizuojamame integracijos į darbo rinką projekte, kaip dalyvis charakterizuojamas teigiamai, gydosi nuo priklausomybių, nukentėjusiųjų atsiprašė, atlygino dalį nukentėjusiajam I. T. padarytos žalos. Atsižvelgus į tai, teismas linkęs suteikti A. P. galimybę pakeisti savo gyvenimo būdą ir pasitaisyti. Esant šioms aplinkybėms, spręstina, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus skirtinos bausmės atlikimo, todėl kaltinamajam taikytinos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas, kartu nustatant tam tikras pareigas.

Kaltinamajam A. P. ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (T. 1 , b. l. 103-105), paliktinos galioti iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl E. T. skirtinos bausmės

Teismas, spręsdamas E. T. skirtinos bausmės dydžio klausimą, nenustatė BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų pagrindų, taip pat jokių BK 54 straipsnio 3 dalies prasme išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kaltinamajam skirti švelnesnę, negu BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę, kuri, kaip jau minėta, yra laisvės atėmimas iki septynerių metų, todėl bausmė skirtina sankcijos ribose. Teismas, nustatydamas kaltinamajam E. T. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį pirmiausia atsižvelgia į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį – veikiant tiesiogine tyčia padaryti du sunkūs nusikaltimai nuosavybei, kurių metu pasikėsinta ir į kitą baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – asmens sveikatą. Tyčia apiplėšti nukentėjusiuosius R. S. ir I. T. kaltinamajam kilo staiga, nusikalstamos veikos jis neplanavo, veikė spontaniškai. Atsižvelgiant į tai, kad veika padaryta veikiant bendrininkų grupe, įvertinamas ir kaltinamojo vaidmuo, indėlis į nusikalstamą bendrininkų grupės veiklą. Nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis E. T. buvo pakankamai aktyvus, būtent jis naudojo fizinį smurtą. Kitą plėšimą, prieš nukentėjusįjį R. P., nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis E. T. įvykdė vienas, veikos metu panaudotas pavojingas šaltasis ginklas – peilis. Teismas atsižvelgia ir į kaltinamojo elgesį po nusikalstamų veikų padarymų – nukentėjusiųjų I. T. ir R. S. jis tyrimo metu atsiprašė, nerodė pastangų atlyginti žalą, tuo tarpu kaltę dėl veikos prieš nukentėjusįjį R. P. apskritai nuosekliai neigė.

Įvertintini ir byloje esantys duomenis, apibūdinantys kaltinamąjį E. T. – įtrauktas į gyv. vietos neturinčių asmenų apskaitą, baustas administracine tvarka daugiausiai už viešosios tvarkos pažeidimus (T. 2, b. l. 82-85), ne kartą teistas, tame tarpe ir už nusikaltimus nuosavybei (T. 2, b. l. 49-81), nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas (T. 2, b. l. 86-87), įrašytas į priklausomybės ligų centro įskaitą (diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas) (T. 2, b. l. 89), į psichikos sveikatos centro įskaitą neįrašytas, psichiatrijos ligoninėje negydytas (T. 2, b. l. 89-90) pagal 2015 m. vasario 5 d. specialisto išvadą Nr. 91TPK-PL-49/2015, psichiatrijos ekspertizę jam atlikti netikslinga (T. 2, b. l. 94).

Teismas nustato ir atsižvelgia ir į E. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę - nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Antra, byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, jog veikos padarymo metu E. T. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, aplinkybę, jog prieš įsiveržiant į R. S. kambarį vartojo alkoholinius gėrimus jis ir pats nurodė teismo posėdžio metu, paaiškino, kad buvo neblaivus, jautėsi apsvaigęs, jo manymu, muštynių priežastis ir buvo apsvaigimas. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog E. T. neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl ši aplinkybė pripažintina sunkinančia jo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kartu atsižvelgtina į tai, jog nenustatyta jokių kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog E. T. yra pavojingas visuomenei, todėl, teismo nuomone, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti, už kiekvieną įvykdytą plėšimą paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimesnį BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Teismo vertinimu būtent tokios bausmės už padarytas veikas atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei kaltinamojo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežtos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės tarpusavyje bendrintinos dalinio bausmių sudėjimo būdu.

Į kaltinamajam paskirtos bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, įskaitytinas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2014 m. lapkričio 2 d., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Dėl žalos atlyginimo

Šioje baudžiamojoje byloje nuketėjusysis I. T. pateikė 320 Lt (92,68 Eur) dydžio civilinį ieškinį, 20 Lt sudaro materialinė žalą, o 300 Lt neturtinė žala (T. 1, b. l. 30).

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, vadovaujasi atitinkamomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–291 straipsniai) ir kt. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Svarbu tai, jog asmuo, realizuodamas teisę į patirtos žalos atlyginimą, gali pareikšti civilinį ieškinį tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo. Turtinė žala civilinėje teisėje apibrėžiama kaip turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Iš esmės – tai objektyvus nuostolis, patirtas dėl neteisėtų kaltininko veiksmų. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012).

Teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, jog nukentėjusiajam I. T. bendrininkų nusikalstamais veiksmais buvo padaryta ieškinyje nurodyta turtinė žala, civilinis ieškinys yra pagrįstas, todėl kaltininkai privalo šią žalą atlyginti. Spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam I. T. priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgia į tai, jog prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, pagrobtas jo turtas, kad ir nedidelės vertės, tačiau tai neabejotinai jam sukėlė neigiamus išgyvenimus, be to paties nukentėjusiojo nurodyta, prašoma priteisti suma yra menka ir, teismo vertinimu, visiškai proporcinga jo atžvilgiu padarytam nusikaltimui bei patirtiems išgyvenimams, taip pat atitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertinus tai, kad nusikalstama veika, dėl kurių nukentėjusysis patyrė žalą, padaryta veikiant bendrininkų grupe, taikytina solidari kaltininkų atsakomybė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis), o kadangi šio proceso metu sprendžiamas kaltinamųjų A. P. ir E. T. atsakomybės klausimas, pareiga atlyginti nukentėjusiajam I. T. padarytą žalą tenka būtent jiems. Atkreiptinas dėmesys, jog abu kaltinamieji apklausiami teisme civilinį ieškinį pripažino. Pažymėtina, jog 2015 m. gegužės 11 d. A. P. atlygino dalį I. T. padarytos žalos – 22 Eur. Atsižvelgus į tai bei pirmiau išdėstytas aplinkybes, nukentėjusiajam I. T. iš kaltinamųjų A. P. ir E. T. solidariai priteistina likusi civilinio ieškinio sumos dalis, t. y. 70,68 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Teisme gauti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisimo. Viename iš prašymų nurodoma, jog 2015 m. vasario 24 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarybos koordinatoriaus parinkimu advokatė Tatjana Benetė teikė antrinę teisinę pagalbą kaltinamajam E. T., tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jį atstovavo advokatas A. Gurauskas. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos iki 2015 m. gegužės 11 d. sudaro 124,49 Eur. Kitame prašyme teigiama, jog 2015 m. balandžio 7 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarybos koordinatoriaus parinkimu advokatas Aleksandr Palamarčuk teikė antrinę teisinę pagalbą kaltinamajam R. M., antrinės teisinės pagalbos išlaidos iki 2015 m. gegužės 25 d. sudaro 104,22 Eur.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkintini. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje baudžiamojoje byloje teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartimi perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu nutarė pripažinti kaltinamojo E. T. gynėjo dalyvavimą būtinu, kadangi pastarajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Tuo tarpu nagrinėdamas bylą 2015 m. balandžio 7 d. teisiamajame posėdyje, protokoline nutartimi teismas nutarė pripažinti ir kaltinamojo R. M. gynėjo dalyvavimą būtinu BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kadangi pastarasis nemoka proceso kalbos. Valstybei kilo pareiga užtikrinti kaltinamųjų konstitucinę teisę į gynybą, kuri yra absoliuti bei negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Teismo vertinimu, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis bei jų priteisimas iš kaltinamųjų, šiuo atveju, su minėtos teisės įgyvendinimu yra akivaizdžiai nesuderinamas, todėl pasinaudodamas diskrecijos teise, teismas konstatuoja, jog prašymai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas yra atmestini. Pozicijos, jog kaltinamojo gynėjo dalyvavimą pripažinus būtinu, nepriklausomai nuo jo valios, antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos, laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K–322/2014).

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – žibintuvėlis ir popierinė servetėlė, supakuoti į voką, po tyrimo perduoti saugoti į Vilniaus apskr. VPK Logistikos skyriaus saugojimo kamerą 2015 m. vasario 13 d. kvitu B serija BBB Nr. LS000773 (t. 1, b. l. 67-68).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 307 straipsnio 1 ir 4 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

A. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje (veika prieš nukentėjusiuosius R. S. ir I. T.) ir skirti vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūta laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. lapkričio 2 d. 4 val. iki 2014 m. lapkričio 3 d. 14 val. (dvi dienas), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, A. P. paskirtos vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant A. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje, nuo 22 iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą A. P. skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. P. skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

E. T. (E. T.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje (veika prieš nukentėjusiuosius R. S. ir I. T.) ir skirti jam vienerių metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

E. T. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje (veika prieš nukentėjusįjį R. P.) ir skirti jam vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir E. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir trims mėnesiams.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtos bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2014 m. lapkričio 2 d. iki nuosprendžio paskelbimo, vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą – pratęsti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Iš A. P. ir E. T. solidariai priteisti nukentėjusiajam I. T. 70,68 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

R. M. (R. M.) išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – žibintuvėlį ir popierinę servetėlę, supakuotus į voką, po tyrimo perduotus saugoti į Vilniaus apskr. VPK Logistikos skyriaus saugojimo kamerą 2015 m. vasario 13 d. kvitu B serija BBB Nr. LS000773, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.