- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-09
- Bylos Nr.
- e2S-15-432/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Visvaldas Kazakiūnas
- Pareiškėjas
- S. G., A. G.
- Suinteresuotas asmuo
- „Plus Plus Capital“ AS, „Swedbank“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Visvaldas Kazakiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (suinteresuotojo asmens) „Plus Plus Capital“ AS, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-24 nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. G. ir A. G. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuotieji asmenys: „Plus Plus Capital“ AS, „Swedbank“, AB ir antstolė S. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. P. S. G. ir A. G. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydami iškelti jiems bankroto bylą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-10-24 nutartimi patenkino pareiškėjų pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjai nurodė, jog su AB banku „Hansabank“ (kurio teises ir pareigas vėliau perėmė „Swedbank“, AB) 2006-04-26 sudarė kredito sutartį Nr. 06-027269-FA ir gavo 86 886 Eur kreditą gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Visos gautos lėšos buvo panaudotos pareiškėjų gyvenamojo namo rekonstrukcijai.
3. Pareiškėjai paaiškino, kad imdami kreditą turėjo pakankamai lėšų jam grąžinti iš verslo- pareiškėjo įmonės gaunamų pajamų. Įvykus ekonominei, krizei tapo sunku vykdyti įmonės įsipareigojimus kreditoriams. Pareiškėjo įmonei Vilniaus apygardos teismo 2009-06-08 nutartimi buvo iškelta bankroto byla ir bankas nutraukė kredito sutartį su pareiškėjais. Bankroto byloje buvo patvirtinti banko 86 803,14 Eur reikalavimai, kilę iš kredito sutarties.
Žemesnės instancijos teismas
4. Įmonės bankroto metu buvo realizuotas įmonės ir pareiškėjų turtas, tačiau iš parduoto turto gautų lėšų nepakako atsiskaityti su banku. Po bankroto bylos bankas nesikreipė į pareiškėjus dėl likusios skolos grąžinimo, tačiau 2018-05-17 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2018/05/17 perleido reikalavimo teises kreditoriui „PLUS PLUS OU“ AS, kuris 2018-05-18 reikalavimų perleidimo sutartimi perleido reikalavimus „Plus Plus Capital“ AS. Utenos apylinkės teismas 2019-02-12 sprendimu (civilinė byla Nr. e2-294-664/2019) patenkino „Plus Plus Capital“ AS ieškinį ir priteisė šiam juridiniam asmeniui iš atsakovų negrąžintą kreditą- 34 242 Eur, mokėjimo palūkanas- 2 006,35 Eur, delspinigius- 3 081,78 Eur, mokėjimo ir procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Panevėžio apygardos teismas 2019-05-29 nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-405-278/2019) paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
5. Pareiškėjai, išieškant skolas realizavus pareiškėjų turtą, nebeturi nei turto, nei pakankamai lėšų įvykdyti kreditoriniams reikalavimams. Pareiškėjas dirbo UAB „AV SYSTEMS“, tačiau šiai bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir pareiškėjas nebedirba šioje bendrovėje nuo 2019-02-13. Pareiškėjas šiuo metu dirba UAB „Propoint LT“ ir jo mėnesinis atlyginimas 570 Eur, atskaičius mokesčius– 394,14 Eur. Pareiškėjos pajamos iš kelių darboviečių yra apie 1 005,33 Eur per mėnesį. Pareiškėjų prievolių suma- 0 145,13 Eur. Pareiškėjai išlaiko pilnametį sūnų, kuris mokosi dieniniame skyriuje, todėl jam teikia išlaikymą bei išlaiko nepilnametę dukrą. Pareiškėjų būtiniesiems poreikiams prašė skirti 1 110 Eur.
Atsiliepimas
6. Kreditorius „Plus Plus Capital“ AS pateikė atsiliepimą, kuriame prašė atmesti pareiškimą. Kreditorius nurodė, jog pareiškėjai siekia pasinaudoti bankroto procesu, kaip formalia priemone, siekdami išvengti prievolių vykdymo. Teigė, jog pareiškėjai nesąžiningai naudojasi jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis ir stengiasi užvilkinti prievolių vykdymą arba išvengti vykdyti prievoles per bankroto procedūrą. Kreditorius dėjo pastangas ir darė nuolaidas, pareiškėjai nėra atlikę jokio mokėjimo, vykdant prievolę, t. y. nededa pastangų prievolėms vykdyti. Pareiškėjai neprivalo išlaikyti pilnamečio sūnaus ir jam kas mėnesį skirti po 300 Eur, nes patys negauna pakankamai pajamų atsiskaityti su kreditoriais ir nėra duomenų, jog jų sūnus dėjo pakankamas pastangas gauti pajamas savarankiškai.
7. Taip pat nurodė, kad kreditorius sumažino reikalavimus pareiškėjams iki 25 000 Eur, o likusios dalies reikalavimų atsisakė, todėl pareiškėjai nelaikytini nemokiais FABĮ prasme, nes jų skolos neviršija 25 MMA dydžių, t. y. 13 875 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. 2019-10-24 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė patenkinti pareiškėjų pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pirmosios instancijos teismas 2019-10-24 nutartyje nurodė, kad esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Tokiu atveju laikytina, jog pareiškėjas A. G. turi solidarią 25 000 Eur dydžio prievolę ir pareiškėja S. G. turi solidarią 25 000 Eur dydžio prievolę.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra sudarę povedybinę sutartį (II t., e. b. l. 215-217) iš kurios matyti, jog kiekvieno gaunamos pajamos laikomos kiekvieno iš pareiškėjų nuosavybe. Pareiškėja gauna atlygį, kuris viršija 1 000 Eur (2 t., e. b. l. 91- 103), tačiau gaunamos pajamos nėra pakankamos prievolėms kreditoriui įvykdyti per protingą laikotarpį, nes pareiškėja turi vaikų, kuriems reikalingas išlaikymas. Pareiškėja neturi galimybės skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės atsiras per artimiausią protingą terminą– 5-erius metus. Pareiškėjas A. G. gauna 394,14 Eur atlygį arba 570 Eur iki mokesčių (2 t., e. b. l. 88- 90). Jo gaunamos pajamos nėra pakankamos prievolėms kreditoriui įvykdyti per protingą laikotarpį, nes pareiškėjas turi vaikų, kuriems reikalingas išlaikymas. Pareiškėjas objektyviai neturi galimybės skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per artimiausią protingą terminą– 5-erius metus. Kadangi pareiškėjų prievolės solidariai yra 25 000 Eur, jos viršija 25 MMA dydį (13 875 Eur), o pareiškėjai neturi ir artimiausiu metu neturės pakankamai lėšų prievolėms įvykdyti, todėl pareiškėjus teismas laikė nemokiais FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme.
11. Nemokumą sukėlusios priežastys nėra nesąžiningi pareiškėjų veiksmai, nes paskola bankui (2 t., e. b. l. 284- 310) negrąžinta ne dėl pareiškėjų veikų, bet dėl ekonominės krizės ir verslo bankroto. Teismas taip pat nenustatė FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytų aplinkybių, neleidžiančių asmeniui iškelti bankroto bylos (2 t., e. b. l. 79- 84; FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).
12. Pagal CK 3.192¹ straipsnio nuostatas tėvai privalo išlaikyti vaikus iki 24 metų, jei jie studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą. Šiuo atveju pareiškėjų sūnus studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą. Byloje nėra duomenų, jog sūnus turėtų turto ir pajamų save išlaikyti, todėl pareiškėjai privalo išlaikyti sūnų ir prašoma suma– 300 Eur nėra didelė pragyventi mėnesį viename iš Lietuvos didmiesčių– Kaune. Teismas vertino, jog pareiškėjų prašoma suma yra pagrįsta objektyviais poreikiais, jie išlaiko du vaikus, kurių poreikiai yra prioritetiniai, pareiškėja dirba per kelias darbovietes, t. y. stengiasi gauti daugiau pajamų. Siekiant įgyvendinti FABĮ nuostatas, nagrinėjamu atveju pareiškėjams skirtina 1 110 Eur suma jų asmeniniams poreikiams kas mėnesį tenkinti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą esmė.
13. Suinteresuotasis asmuo „Plus Plus Capital“ AS pateikė atskirąjį skundą dėl 2019-10-24 nutarties. Apeliantas prašo panaikinti apskųstąją nutartį ir priimti naują nutartį- pareikšimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti.
14. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas nevertino pareiškėjų veiksmų per paskutinius 3-jus metus sąžiningumo aspektu: pareiškėjai nenurodė savo gautų pajamų, darboviečių, nepatvirtino savo siekio bent dalinai atsiskaityti su kreditoriumi per paskutinius 3-jus metus. Teismas nesiaiškino pareiškėjo A. G., kaip buvusio verslu užsiimančio asmens galimybės gauti didesnį negu minimalų atlyginimą, gyvenant Vilniaus mieste (vid. atlyginimas 2018 m. 4 ketvirtį siekė 1 075,10 Eur prieš mokesčius, t. y. 751,70 Eur atlyginimo, išmokamo asmeniui), pareiškėjo išsilavinimo. Neįvertinęs pareiškėjų sąžiningumo per paskutinius 3 metus ir tik deklaratyviai nurodęs formalų pareiškėjų įsipareigojimų ir turimo turto bei pajamų santykį, teismas nukrypo nuo teismų praktikoje suformuoto sąžiningumo instituto fizinių asmenų bankroto bylose taikymo.
15. Apeliantas pažymėjo, jog teismas neįvertino pareiškėjų galimybių padengti visus įsipareigojimus, t. y. 25 000 Eur. Teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, jo vertinimu, protingą 5-erių metų terminą įsipareigojimams įvykdyti. Teismas neįvardijo, kokiais kriterijais remiantis nustatytas šis terminas, deklaratyviai nurodė, jog pareiškėjai per 5-erių metų terminą negali įvykdyti įsipareigojimo. Teismo nutartimi pareiškėjams nustatyta būtinųjų išlaidų suma- 1 110 Eur per mėnesį iki mokumo atkūrimo plano tvirtinimo. Pareiškėjų gaunamos pajamos sudaro 1 399,47 Eur. Likusi suma būtų skiriama kreditorių reikalavimams tenkinti, t. y. kreditoriams skiriama suma 289,47 Eur (1 399,47 Eur – 1 110 Eur = 289,47 Eur). Teismas nesiaiškino ir nevertino pareiškėjų galimybės įvykdyti visus įsipareigojimus, įsipareigojimų vykdymo termino ir kitų svarbių aplinkybių.
16. Kreditorius nesutinka su teismo nutartyje patvirtinta pareiškėjų mėnesio būtinųjų išlaidų suma- 1 110 Eur ir, kreditoriaus nuomone, teismas neteisingai įvertino pareiškėjų poreikius bei nustatė per didelę būtinųjų išlaidų sumą.
17. Kreditorius laikosi pozicijos, kad turi būti konstatuota, jog asmeniui yra būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Sprendžiant dėl išlaikymo prašančio dieniniame skyriuje besimokančio pilnamečio vaiko turtinės, padėties turi būti įvertintas jo turtas, visų rūšių pajamos (darbo užmokestis, pašalpos, pensijos, autorinis atlyginimas, stipendija ir kt.). Turi būti vertinamos ne tik realiai gaunamos pajamos, bet ir protingų galimybių jas gauti išnaudojimas. Viena iš galimybių aukštosios mokyklos dieninio skyriaus studentui gauti lėšų mokymuisi- valstybės remiamos paskolos, kurios teikiamos tiek studijų kainai sumokėti, tiek gyvenimo išlaidoms. Teismo priimtoje nutartyje nebuvo įvertintos aplinkybės, būtinos konstatuoti būtinybę teikti materialinę paramą pilnamečiam sūnui.
18. Kreditoriaus nuomone, pareiškėjų prievolė yra bendra prieš kreditorių, todėl laikytina, kad pareiškėjų, siekiančių bankrutuoti, bendras įsipareigojimas yra 25 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjams siekiama iškelti bendrą bankroto bylą, siekiama nustatyti bendras būtinąsias išlaidas ir pareiškėjai asmeniškai vertina visą įsipareigojimą kreditoriui, galima teigti, kad pareiškėjų įsipareigojimas kreditoriui yra 25 000 Eur. Pažymi, kad atsižvelgiant į aukščiau pateiktas aplinkybes, pareiškėjai negali būti pripažinti nemokiais FABĮ prasme, kadangi jų bendra įsipareigojimo suma neviršija kiekvienam iš jų FABĮ priskiriamo nemokumo vertinimo kriterijaus ribos, t. y. 25 MMA (iš viso bendrai- 50 MMA, kas sudaro 27 750 Eur). Pareiškėjų bendras įsipareigojimas 25 000 Eur Kreditoriui turėtų būti vertinamas sistemiškai su aptartomis FABĮ normomis bei atsižvelgiant į sutuoktinių turto teisinį režimą.
Atsiliepimas
19. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nei bylos nagrinėjimo metu, nei pateiktame atskirajame skunde kreditorius nenurodė aplinkybių, argumentų, kurie leistų spręsti, kad pareiškėjai yra nesąžiningi, t. y. kreditorius nepaneigė sąžiningumo prezumpcijos. Taip pat teigia, jog priešingai nei nurodo kreditorius, pareiškėjas A. G. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog turi inžinieriaus išsilavinimą, tačiau dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės neturi galimybių susirasti geriau apmokamo darbo.
20. Atkreipia dėmesį, jog iki pareiškimo teismui pateikimo dienos pareiškėjų pradelsti įsipareigojimai kreditoriui „Plus Plus Capital“ AS pagal Utenos apylinkės teismo 2019-02-12 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-294-664/2019 sudarė: skola- 34 242,00 Eur, mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos- 2 006,35 Eur, delspinigiai- 3 081,78 Eur, 0,675 procento metinės mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos už 34 242,00 Eur, skaičiuojamos nuo 2018-10-29 iki teismo nutarties iškelti fiziniams asmenims bankroto bylą įsiteisėjimo (FABĮ 6 str. 5 d. 1 p.), 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (34 242,00 Eur) nuo 2018-10-31, iki teismo nutarties iškelti fiziniams asmenims bankroto bylą įsiteisėjimo (FABĮ 6 str. 5 d. 1 p.) ir bylinėjimosi išlaidos- 815,00 Eur. Dėl tokio dydžio skolinio įsipareigojimo kreditorius kreipėsi ir į antstolę N. V., šias aplinkybes patvirtina byloje pateikta 2019-10-01 antstolės N. V. patvarkymo dėl vykdomosios bylos sustabdymo kopija. Kreditorius, jau nagrinėjant bylą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, nurodė, kad sumažina savo turimą reikalavimą iki 25 000 Eur, tačiau, tokio pareiškimo tinkamai neįformino. Pareiškėjai teigia, kad vien dėl šios priežasties kreditoriaus teiginiai apie galimybę vykdyti skolinius įsipareigojimus, nekeliant fizinio asmens bankroto bylos, yra nepagrįsti. Kreditoriaus skaičiuojamas skolos padengimo laikotarpis daugiau nei dvigubai viršija maksimalų mokumo atkūrimo plano laikotarpį, t. y. 3-jus metus.
21. Pareiškėjų sūnus M. G. šiuo metu yra Kauno technologijos universiteto antro kurso studentas. Teikiant paaiškinimus teismo posėdžio metu, pareiškėja S. G. paaiškino, jog sūnus M. G. šiuo metu studijuoja dieniniame skyriuje, paskaitos vyksta dienos metu, todėl sūnus neturi galimybių pats dirbti ir save išlaikyti.
22. Pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo metu prievolė nebuvo modifikuota, t. y. liko solidari, kreditoriaus argumentai, susiję su tuo, kad prievolė turėtų būti skaičiuojama kiekvienam iš pareiškėjų atskirai, neatitinka nei teismų praktikos, nei teisinio reglamentavimo. Be to, kreditorius nepateikia teisės normų ar teismų praktikos, kurių pagrindu būtų galima daryti tokias išvadas.
IV Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir motyvai
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Šalies argumentai
24. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai iškėlė pareiškėjams bankroto bylą. Apeliantas tvirtina, kad teismas neįvertino pareiškėjų veiksmų sąžiningumo aspektu per paskutinius 3 metus.
25. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis- sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, fizinio asmens nemokumas- tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Pagal FABĮ 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių: pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas; antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.
26. Pirmiausia pasisakytina dėl laikotarpio, kuris turi reikšmės, sprendžiant fizinio asmens bankroto bylą bei vertinant bankrutuoti siekiančio fizinio asmens sąžiningumą. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų, pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitinka sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis, nes pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui), įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus 3-jiems metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-394-415/2015).
27. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2019-09-27, todėl pareiškėjų sąžiningumas turėjo būti vertinamas už laikotarpį nuo 2016-09-27 iki 2019-09-27.
28. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjų gautų pajamų per trejų metų laikotarpį prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nėra aiškios pareiškėjo pajamos. Byloje yra duomenys, kad A. G. pagal 2018-11-16 darbo sutartį Nr. 19 (1 t., e. b. l. 77, 78) nuo 2018-11-19 dirbo UAB „AV SYSTEMS“, tačiau nuo 2019-02-13 darbo santykiai yra pasibaigę, kadangi minėtas juridinis asmuo yra bankrutuojantis. Pareiškėjo mėnesinis darbo užmokestis minėtoje darbovietėje, neatskaičius mokesčių, buvo 440 Eur (1 t., e. b. l. 79). A. G. pagal 2019-02-11 darbo sutartį Nr. 09 šiuo metu dirba UAB „Propoint LT“, o jo mėnesinis darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, yra 570,00 Eur (1 t. e. b. l. 80- 82). A. G. gaunamos pajamos, atskaičius mokesčius, sudaro 394,14 Eur per mėnesį. S. G. šiuo metu dirba dviejose darbovietėse: pagal 2015-07-31 darbo sutartį Nr. DS-10 (I t. e. b. l. 83-88) dirba viešojoje įstaigoje „Euroregiono Ežerų kraštas direktorato biuras“, kurioje jos darbo užmokestis yra 366,33 Eur (1 t., e. b. l. 89), o 2010-06-07 pagal darbo sutartį Nr. 326 (1 t., e. b. l. 90- 94) dirba Ignalinos rajono savivaldybės administracijoje, kurioje jos darbo užmokestis yra 639,00 Eur (1 t., e. b. l. 95). Taigi iš viso pareiškėjos S. G. gaunamos pajamos, atskaičius mokesčius, sudaro 1 005,33 Eur per mėnesį. Byloje yra pateikti minėto vertinamojo laikotarpio pareiškėjų bankų sąskaitų išrašai bankuose „Swedbank“ AB, Luminor Bank AS ir AB SEB (1 t., e. b. l. 113-197, 303-305) iš kurių matyti, kad papildomų lėšų (nesusijusių su minėtomis darbovietėmis) pareiškėjai nebuvo gavę taip pat nenustatyta, kad pareiškėjai būtų kitaip specialiai apsunkinę savo finansinę būklę. Kituose bankuose pareiškėjai nebuvo atsidarę banko sąskaitų (1 t., e. b. l. 198- 205). Tad byloje pakanka duomenų apie pareiškėjų turtinę būklę ir pajamų šaltinius.
29. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3-jus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, yra nurodęs, jog „teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. <...> Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; kt.). Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. <...> Pagal FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. <...> Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė pareiškėjų nesąžiningumo. Apeliantas atskirajame skunde taip pat neįvardijo konkrečių pareiškėjų nesąžiningų veiksmų ar neveikimo nulėmusiųjų nemokumą. Pagrindinis apelianto argumentas tas, kad pareiškėjai nenurodė siekio susirasti geriau apmokamo darbo ir atsiskaityti su kreditoriumi. Pareiškėjas nurodė, kad turi inžinieriaus specialybę, tačiau dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės negali susirasti geriau apmokamo darbo. Aplinkybė, kad pareiškėjas dirba ir gauna darbo užmokestį paneigia jo nesąžiningumą. Darbo užmokestis (nors ir mažesnis, negu norėtų apeliantas) ieškovui mokamas už naudingą veiklą, kuri užima žymią pareiškėjo dienos dalį- darbą. Pareiškėjai, siekdami nedidinti savo skolinių įsipareigojimų sumos, sąžiningai kreipėsi į teismą, informuodami savo kreditorius bei pradėdama fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą.
30. Pažymėtina tai, kad duomenų, leidžiančių teismui daryti išvadą, kad pareiškėjai galimai dirbtinai mažina pajamas ar bando jas nuslėpti, byloje nėra. Faktinė aplinkybė, kad pareiškėjai gauna pajamas patvirtina pareiškėjų siekį bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad asmens gebėjimas realizuoti save darbo rinkoje siejamas su daugeliu aspektų, t. y. priklauso tiek nuo išorinių veiksnių: profesijos paklausos, rinkos pokyčių ir kt., tiek nuo asmeninių savybių: išsilavinimo, gebėjimų, papildomų įgūdžių ir kt. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių sąmoningą pareiškėjų elgesį, nukreiptą į mažų pajamų gavimą bei vengimą atsiskaityti su kreditoriais. Nesant šių duomenų, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog ieško geriau apmokamo darbo bei deda pastangas atsiskaityti su kreditoriais, nesuponuoja pagrindo spręsti apie pareiškėjų ketinimą su kreditoriais atsiskaityti kuo mažesne apimtimi bei atitinkamai tokį pareiškėjų elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Atsižvelgiant į tai, sutintina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai pagal turtinę padėtį (gaunamas pajamas) faktiškai šiuo metu įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų negali, t. y. pareiškėjai šiuo metu yra nemokūs.
31. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir tuo aspektu, kad teismas, vertindamas pareiškėjų galimybės įvykdyti skolinius įsipareigojimus per protingą laiko tarpą, pasirinko 5-erių m laikotarpį. Apelianto paskaičiavimu, vertinant pareiškėjų gaunamas pajamas, patvirtintą būtinųjų poreikių sumą ir skiriamą sumą kreditoriniams įsipareigojimams, pareiškėjai atsiskaitytų su kreditoriais per 7-erių metų laikotarpį. Apelianto teigimu, teismas nesiaiškino ir neįvertino pareiškėjų galimybės įvykdyti visus įsipareigojimus ir įsipareigojimų vykdymo termino.
32. Teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015). Be to, kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Plėtodamas šį išaiškinimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, išsaugant orumą, o kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be kita ko, priklauso nuo skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir termino, per kurį jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas pirmiau nurodytą interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjai per 5-erių metų laikotarpį nesugebės padengti savo skolinių įsipareigojimų. Kreditoriaus skaičiavimu, pareiškėjai galėtų grąžinti skolas per 7-erių metų laikotarpį. FBĮ numatytas maksimalus mokumo atkūrimo plano laikotarpis 3-eji metai. Vadinasi, įstatyme esant nustatytam 3- ejų metų laikotarpiui, po kurio asmuo gali grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, 7- erių metų laikotarpis (daugiau kaip dvigubai ilgesnis už FABĮ nustatytą mokumo atkūrimo laikotarpį) vertintinas kaip ppernelyg ilgas. Taip pat pastebėtina, kad protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apelianto argumentais, jog pareiškėjams negalima iškelti bankroto bylos tuo pagrindu, kad pagal šiuo metu gaunamas pajamas pareiškėjai skolą gali grąžinti per 7-erius metus. Vertinama, kad ilgam laikui atidedant asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą pažeidžiama interesų pusiausvyra. Dėl šioje pastraipoje išdėstytų argumentų konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino pareiškėjų galimybes įvykdyti prievoles per 5- erių metų laikotarpį, laikydamas šį laikotarpį protingu terminu.
Šalies argumentai
33. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu 300 Eur išlaikymu, skiriamu pareiškėjų pilnamečiam studijuojančiam sūnui. Kreditoriaus įsitikinimu, nebuvo įvertintos pareiškėjų sūnaus gaunamos pajamos, galimos gauti pajamos, išnaudotos galimybės pačiam save išlaikyti bei reali tėvų galimybė tokią paramą teikti. Pareiškėjai nurodė, jog sūnus studijuoja dieniniame skyriuje ir neturi galimybės dirbti ir save išlaikyti. Pareiškėjų sūnus nedirba, negauna darbo užmokesčio, išmokų, kitokių periodiškai mokamų pajamų. Duomenų, kad pareiškėjų sūnus turėtų nekilnojamojo ar registruotino kilnojamojo turto, vertybinių popierių, reikšmingo dydžio santaupų, byloje nėra. Taigi, pareiškėjų sūnus neturi turto ar lėšų, kurių pakaktų jo, kaip pilnamečio asmens, besimokančio mokykloje, būtiniesiems poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas įvertino galimybes pareiškėjų sūnui, besimokančiam dieninių studijų skyriuje, pasirūpinti lėšomis reikalingomis mokytis ir pragyventi ir sprendė, kad tokios šio asmens galimybės yra ribotos, o 300 Eur suma, skiriama studentui pragyventi Kaune, nėra didelė. CK 3.192¹ straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Minėta norma yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis. Studijų paskolos sutarties nesudarymas vertinamas ne kaip galimybės neišnaudojimas, o kaip racionaliai įvertintų pareiškėjų sūnaus finansinių galimybių prisiimti finansinius įsipareigojimus ir juos tinkamai vykdyti pasekmė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjų sūnus jokio turto neturi, dėl studijų dieniniame skyriuje nedirba, yra išlaikomas pareiškėjų, santaupų neturi, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur per mėnesį periodinių išmokų dydžio parama nelaikytina pernelyg didele, todėl sūnaus poreikių ir jo tėvų materialinės padėties proporcingumo principas nebus pažeistas ir nepadarys esminės žalos apelianto teisėms ir interesams.
34. Atskirajame skunde kreditorius taip pat ginčija solidarios prievolės įtaką pareiškėjų mokumui. Teigia, kad pareiškėjai negali būti pripažinti nemokiais FABĮ prasme, kadangi jų bendra įsipareigojimo suma neviršija kiekvienam iš jų FABĮ priskiriamą nemokumo vertinimo kriterijų, t. y. 25 MMA (viso bendrai- 50 MMA, kas sudaro 27 750 Eur). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Teismas laikė, jog pareiškėjas A. G. turi solidarią 25 000 Eur dydžio prievolę ir pareiškėja S. G. turi solidarią 25 000 EUR dydžio prievolę. Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog FABĮ nėra detalizuota, kaip turėtų būti vertinama skolininko finansinė padėtis, kai jo skola yra solidari. Tačiau prievolės solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos vykdant prievolę kreditoriui. Esant solidariajai prievolei, pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, kol bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Kol solidarioji prievolė nėra įvykdyta, konstatuojama, jog abu pareiškėjai turi po solidarią 25 000 Eur dydžio prievolę. Solidariosios prievolės turėjimas nėra pagrindas atsisakyti asmeniui iškelti bankroto bylą. Dėl šių aplinkybių ir teisinių argumentų atmestinas ir šioje nutarties pastraipoje aptartas atskirojo skundo pagrindas.
35. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino pareiškėjų pareiškimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336- 339 str., apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Atmesti apelianto (suinteresuotojo asmens) „Plus Plus Capital“ AS, atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-24 nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.