- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-29
- Bylos Nr.
- e2A-405-278/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05197-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- S. G., A. G.
- Ieškovas
- „PlusPlus Capital“ AS
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Sankauskaitės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. G. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-294-664/2019 pagal ieškovo „PlusPlus Capital“ AS, ieškinį atsakovams A. G. ir S. G., trečiajam asmeniui bankroto administratoriui V. M., dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas „PlusPlus Capital“ AS prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų A. G. ir S. G. 34 242 Eur negrąžintą kreditą, 2 006,35 Eur mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, 3 081,78 Eur delspinigius, 0,675 procentų metines, mokėjimo funkciją atliekančias, palūkanas nuo 34 242 Eur, skaičiuojamas nuo 2018-10-29 iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2006-04-26 A. G. ir S. G. su AB banku „Hansabankas“ (teisių perėmėjas AB „Swedbank“) sudarė Kredito sutartį Nr. 06-027269-FA su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau ir Kredito sutartis, Sutartis), kuria atsakovams buvo suteiktas 300 000 Lt (86 886 Eur) kreditas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai. Atsakovai prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymą užtikrino nekilnojamojo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Dėl netinkamo prievolių vykdymo Sutartis su atsakovais 2009-11-27 buvo nutraukta. Nurodė, kad 2009-10-27 raštu Nr. SR-42955 AB „Swedbank“ atsakovus informavo apie Sutarties nutraukimą ir kreditorinio reikalavimo 299 713,87 Lt skolai pagal Sutartį pateikimą IĮ A. G. įmonės bankroto administratoriui. 2011-03-14 AB „Swedbank“ sumažino kreditorinio reikalavimo dydį iki 118 230,82 Lt, realizavus atsakovams priklausiusį, įkeistą turtą. Nurodė, kad 2018-05-17 AB „Swedbank“ ir „PlusPlus Baltic“ OU sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2018/05/17, kurios pagrindu AB „Swedbank“ perleido reikalavimo teisę į atsakovų įsiskolinimą kreditoriui „PlusPlus Baltic“ OU, o 2018-05-18 „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS (ieškovas) sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu „PlusPlus Baltic“ OU perleido reikalavimo teisę į atsakovų įsiskolinimą naujam kreditoriui „PlusPlus Capital“ AS.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019-02-12 sprendimu ieškovo „PlusPlus Capital“ AS ieškinys buvo pilnai patenkintas, be to, iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovo naudai priteista po 407,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) ir po 6,12 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.
4. Teismas nustatė, kad 2006-04-26 A. G., S. G. ir AB bankas „Hansabankas“ sudarė Kredito sutartį Nr. 06-027269-FA, pagal kurią atsakovams buvo suteiktas 300 000 Lt (86 886 Eur) kreditas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai ir prievolės įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu. Nustatė, kad Kredito sutartis Nr. 06-027269-FA buvo pakeista ir papildyta 2007-11-07 susitarimu Nr. 06-027269-FA-2 bei 2009-06-11 susitarimu Nr. 06-027269-FA/09-047182-FA/09-047187-FA-3, kuriuo atsakovams papildomai suteiktas 13 378,00 Lt kreditas.
5. Nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009-06-08 nutartimi A. G. įmonei iškelta bankroto byla, o bankroto administratoriumi paskirtas V. M.. Dėl netinkamo prievolių vykdymo pagal 2006-04-26 Kredito sutartį Nr. 06-027269-FA (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), banko Sutartis su atsakovais 2009-11-27 buvo nutraukta, konstatuojant, jog visa skola pagal Sutartį – 299 713,87 Lt ir A. G., S. G. informuoti apie kreditorinio reikalavimo visai skolai pagal Sutartį 299 713,87 Lt pateikimą IĮ A. G. įmonės bankroto administratoriui. Teismas nustatė, kad 2011-03-14 AB „Swedbank“ patikslino kreditorinio reikalavimo dydį, reikalavimą sumažino iki 118 230,82 Lt, realizavus atsakovams nuosavybės teise priklausiusį įkeistą turtą ir padengus dalį kredito. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-04-22 nutartimi (civilinė byla Nr. B2-1653-560/2011) buvo patenkintas prašymas dėl bankrutavusios A. G. įmonės pabaigos, įmonė pripažinta pasibaigusia dėl bankroto ir išregistruotina iš juridinių asmenų registro.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018-05-17 AB „Swedbank“ ir „PlusPlus Baltic“ OU sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2018/05/17, kurios pagrindu AB „Swedbank“ perleido reikalavimo teisę į atsakovų įsiskolinimą kreditoriui „PlusPlus Baltic“ OU, o 2018-05-18 „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu „PlusPlus Baltic“ OU perleido reikalavimo teisę į atsakovų įsiskolinimą kreditoriui „PlusPlus Capital“ AS. Reikalavimo perleidimo metu atsakovų įsiskolinimo suma sudarė 39 376,24 Eur. Teismas nurodė, kad 2018-06-29 atsakovams buvo išsiųstas pranešimas dėl reikalavimo teisių perleidimo, kuriame nurodyta faktinė „PlusPlus Baltic“ OU reikalavimo perleidimo „PlusPlus Capital“ AS data - 2018-06-01 ir pirminio kreditoriaus (AB „Swedbank“) pateiktais duomenimis esanti įsiskolinimo suma – 39 376,24 Eur. Teismas nustatė, kad iš atsakovų pateiktų telefoninių skambučių ir SMS žinučių skaitmeninių kopijų matyti, jog laikotarpyje nuo 2018-07-04 iki 2018-10-22, bendravo (bandė susisiekti) su AB „Swedbank“, „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS atstovais, o iš atsakovų pateikto internetiniame puslapyje www.manocreditinfo.lt 2018-06-12 viešosios paieškos būdu atliktos paieškos skaitmeninio išrašo matyti, kad 2018-06-12 minėtame internetiniame portale duomenų apie atsakovės S. G. įsiskolinimą AB „Swedbank“ duomenų nėra. Nurodė, kad 2018-07-05 atsakovai kreipėsi į AB „Swedbank“ dėl įsiskolinimo sumos patikslinimo ir informacijos apie reikalavimo teisių perleidimą patvirtinimo. 2018-07-12 pranešimu dėl reikalavimo perleidimo atsakovai buvo informuoti, kad 2018-05-17 AB „Swedbank“ perleido 39 376,24 Eur reikalavimą naujam kreditoriui „PlusPlus Baltic“ OU. Atsakovams buvo nurodyti naujojo kreditoriaus kontaktiniai duomenys. Teismas konstatavo, jog atsakovai informaciją dėl kreditoriaus pasikeitimo bei skolos likučio gavo tiek iš pirminio, tiek ir iš naujojo kreditorių.
7. Be to, teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012-07-18 nutartimi (civilinė byla Nr. B2-1653-560/2011), išnagrinėjus kreditoriaus AB „Swedbank“ prašymą dėl vykdomųjų raštų išdavimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui A. G. įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo, konstatuota, jog šioje bankroto byloje dėl likusios neįvykdytos 118 230,82 Lt dydžio finansinio reikalavimo, nėra pagrindo kreditoriui išduoti vykdomuosius raštus A. G. ir S. G. atžvilgiu.
8. Nurodė, kad CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Teismas konstatavo, jog nei CK, nei Įmonių bankroto įstatymo (toliau ir ĮBĮ), nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad pasibaigia individualios įmonės savininko prievolės, kurias jis asmeniškai prisiėmė, po jo įmonės likvidavimo dėl bankroto. Individualios įmonės likvidavimas dėl bankroto nereiškia ir nėra prilyginamas įmonės savininko bankrotui ir jo prievolių dėl bankroto pasibaigimui. Nurodė, kad atsakovai nėra pripažinti bankrutavusiais pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą (toliau – FABĮ).
9. Teismas konstatavo, jog likviduojamos individualios įmonės prievolės pasibaigia likvidavus įmonę ir tenkinus kreditorių reikalavimus iš įmonės turto, o jo nepakankant, – iš įmonės savininko turto, kurio neužtekus individualios įmonės prisiimtos ar kitaip įgytos prievolės pasibaigia. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje individualios įmonės savininkas, kaip fizinis asmuo, asmeniškai prisiėmė prievolę pagal sandorį (Kredito sutartį), todėl šios prievolės nepasibaigia vien dėl individualios įmonės pabaigos dėl įmonės bankroto, t. y., įmonės likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Likus nepadengtam kreditoriaus (banko) reikalavimui, likvidavus individualią įmonę, kreditoriui išlieka galimybė nukreipti reikalavimą į individualios įmonės savininką, nes kreditoriaus reikalavimo teisiniu pagrindu esantys prievoliniai santykiai atsirado tarp kreditoriaus ir individualios įmonės savininko bei jo sutuoktinio. Atmetė kaip nepagrįstą atsakovų teiginį, jog jų, kaip fizinių asmenų, asmeniškai prisiimtos prievolės pagal Kredito sutartį su banku pasibaigė dėl vieno iš atsakovų vardu individualios įmonės bankroto.
10. Be to, teismas atmetė atsakovų argumentus dėl ieškinio tapatumo. Nurodė, jog bylos duomenys patvirtina, kad kreditorius teise ginti savo interesus bankroto byloje pasinaudojo, jo reikalavimas individualios įmonės bankroto byloje buvo patvirtintas, tačiau nebuvo patenkintas. Pažymėjo, kad teismo nutartis, kuria buvo patvirtintas banko finansinis reikalavimas individualios įmonės bankroto byloje, yra procesinis teismo sprendimas, priimtas dėl kreditoriaus ir individualios atsakovo įmonės, kuri bankroto byloje yra atsakovas. Bankroto byloje teisminio nagrinėjimo objektas buvo nustatytos fizinio asmens (įmonės savininko) skolos įtraukimas į bankrutuojančios įmonės turto balansą, t. y., materialinis teisinis santykis tarp kreditoriaus ir bankrutuojančios neribotos civilinės atsakomybės įmonės. Nagrinėjamoje byloje reiškiamas ieškinys atsakovams (skolininkams pagal kreditavimo sutartį), kaip fiziniams asmenims, kurie nėra įvykdę sutartinių įsipareigojimų; reikalavimas grindžiamas nauja faktine aplinkybe, t. y. faktu, jog neribotos civilinės atsakomybės įmonės bankroto procese, pardavus skolininko turtą, kreditoriaus reikalavimas nebuvo patenkintas. Šios bylos šalys yra kreditorius ir skolininkai (fiziniai asmenys), o bylos teisminio nagrinėjimo objektas – šalių sudarytos kreditavimo sutarties pagrindu atsiradusių prievolių neįvykdymo bankroto procese pagrindu atsiradę materialiniai teisiniai santykiai. Šis ginčo materialinis teisinis santykis nebuvo nagrinėjamas bankroto byloje, nes iki bankroto bylos išnagrinėjimo, aplinkybė, susijusi su reikalavimo nepatenkinimu, ir esanti faktinio šioje byloje reiškiamo reikalavimo pagrindo sudėtine dalimi, neegzistavo, tai yra, fizinių asmenų atžvilgiu bankroto procedūra nebuvo vykdoma.
11. Pažymėjo, jog kredito grąžinimo terminas yra suėjęs, byloje nėra duomenų, kad atsakovai tinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir grąžino kreditą bei sumokėjo priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius, taip pat nustačius, kad reikalavimo teisę, kylančią iš kredito sutarties, į atsakovus yra perėmęs ieškovas, ieškinys yra tenkintinas, o esant ieškovo prašymui, iš atsakovų priteistinos įstatymo nustatytos 5 procentų dydžio metines palūkanos už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y., 2018-10-31, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio l dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovai A. G. ir S. G. prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
13. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias prievolių pasibaigimo pagrindus ir individualios įmonės likvidavimo reikšmę tokios įmonės savininko atsakomybei pagal prievoles po įmonės likvidavimo, be to, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
14. Teigia, jog Vilniaus apygardos teismo 2011-04-22 nutartimi A. G. įmonė buvo pripažinta pasibaigusia ir išregistruota, likvidavus dėl bankroto, iš juridinių asmenų registro. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad įmonė neturi jokio turto, nes jis bankroto bylos metu parduotas, todėl nesutinka su teismo išvada, kad jų prievolės pagal su AB „Swedbank“ sudarytą Kredito sutartį ir vėlesnius jos pakeitimus, nepasibaigė dėl bankroto likvidavus įmonę.
15. Nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi 2008-07-01 - 2010-11-22 laikotarpiu) įtvirtinto reglamentavimo bei aplinkybės, jog nei CK nei CPK, nei ĮBĮ nereglamentavo neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) procesinės padėties įmonės bankroto byloje bei teisinių pasekmių. Teigia, kad lemiamą reikšmę šiuo atveju turi aplinkybė, jog kreditorius AB „Swedbank“ įmonės bankroto byloje buvo pareiškęs reikalavimą, kylantį iš jų sudarytos Kredito sutarties ir vėlesnių jos pakeitimų.
16. Teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl įmonės savininko neribotos civilinės atsakomybės pagal prievoles po įmonės likvidavimo yra nurodęs, jog laikytina, kad po bankroto procedūros likviduojant įmonę, pasibaigia ir šios įmonės prievolės, taip pat ir prievolės jos savininkui (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1186/2003; 2003-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003; 2006-10-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006; 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr: 3K-3-36/2010). Nurodo, kad teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais ir padarė klaidingą išvadą, jog jų prievolės po įmonės bankroto nepasibaigė.
17. Pažymi, kad priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, įmonės pripažinimo pasibaigusia momentu (2011-04-22) Lietuvoje dar nebuvo priimtas Fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau ir FABĮ), todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog jų prievolės negalėjo pasibaigti dėl įmonės likvidavimo, o dėl bankroto galėjo pasibaigti tik FABĮ nustatyta tvarka.
18. Teigia, kad esmine aplinkybe laikytina tai, jog kreditoriaus AB „Swedbank“ reikalavimo patenkinimo klausimas buvo spręstas įmonės bankroto byloje, todėl tapatus ieškinys negali būti nagrinėjamas iš naujo. Šios išvados nepaneigia teismo nurodyta aplinkybė, kad byloje pareikštas reikalavimas yra grindžiamas nauja faktine aplinkybe, t. y., faktu, kad įmonės bankroto procese, pardavus jų turtą, nebuvo patenkintas banko reikalavimas. Priešingai, minėta aplinkybė tik patvirtina, jog tapatus reikalavimas, atsiradęs iš jų sudarytos Kredito sutarties, yra dar kartą reiškiamas jų atžvilgiu. Nurodo, kad bankroto bylą iškėlus individualiai įmonei, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo (toliau ir ĮBĮ) nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo to, su kuo — įmone ar jos savininku, kaip privačiu asmeniu, - buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla reikalavimas.
Žemesnės instancijos teismas
19. Byloje nustatyta, kad įmonės bankroto proceso metu buvo parduotas jų turtas, todėl pardavus jiems priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir nelikus kito turto, į kurį galėjo būti nukreipiamas išieškojimas, jų prievolė bankui pagal Kredito sutartį pasibaigė (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir jie negali būti ir toliau atsakingi už pasibaigusią prievolę. Teigia, jog, pasibaigus įmonės bankroto procesui, pagrįstai tikėjosi, kad prievolė pagal Kredito sutartį yra pasibaigusi, nes nei AB „Swedbank“, nei kiti asmenys daugiau kaip septynis metus nesikreipė į juos dėl įmonės bankroto byloje reikšto likusio reikalavimo patenkinimo.
20. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nevertino jų argumentų, susijusių su reikalavimo perleidimo sutartimis ir jų pagrindu ieškovo įgytų reikalavimų apimties. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek sudarant reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo laikomasi CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo. Likvidavus įmonę dėl bankroto jų prievolė bankui pasibaigė, todėl AB „Swedbank“ negalėjo perleisti reikalavimo ir sudaryti 2018-05-17 reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2018/05/17, taip pat ir ieškovas 2018-05-18 reikalavimo perleidimo sutartimi neįgijo reikalavimo į juos, nes minėta sutartimi ieškovui buvo perleistas negaliojantis reikalavimas, kurio atžvilgiu išieškojimas negalimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
21. Be to, pažymi, kad, reikšdamas ieškinį, ieškovas pateikė išrašus, kuriuose nurodyta, jog reikalavimo perleidimo sutartimis galimai buvo perleistas reikalavimas tik į atsakovą A. G. ir tik apeliantams atsiliepime į ieškinį nurodžius šią aplinkybę ieškovas pateikė patikslintus išrašus, kuriuose yra minima ir S. G.. Teismas dėl minėtų įrodymų tarpusavio santykio ir egzistuojančio prieštaravimo tarp jų nepasisakė. Be to, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl jų pateikto įrodymo — Kredito biuro Creditinfo sukauptos informacijos, pagal kurią S. G. neturėjo nei registruotų įsiskolinimų, nei registruotų aktyvių (galiojančių) sutarčių, reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo momentu.
22. Pažymi ir tai, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad AB „Swedbank“ būtų informavęs juos apie 2018-05-17 reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2018/05/17 sudarymą. Be to, nebuvo informuoti apie nepatenkintą banko reikalavimo dalį, bankrutavus įmonei. Teigia, jog trečiasis asmuo V. M., kuris buvo individualios įmonės bankroto administratoriumi, nors ir nurodė neprisimenantis tokių aplinkybių, tačiau po įmonės bankroto juos buvo patikinęs, kad jokių įsipareigojimų banko atžvilgiu jie nebeturi. Be to, nebuvo informuoti ir apie Vilniaus apygardos teismo 2012-07-18 nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1653-560/2011 priėmimą, todėl nebuvo žinoma apie tai, kad kreditorius buvo pateikęs įmonės bankroto bylą nagrinėjusiam teismui prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Tvirtina, kad šios aplinkybės tik patvirtina tai, jog jie pagrįstai turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį dėl prievolės AB „Swedbank“ pasibaigimo.
23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „PlusPlus Capital“ AS prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog A. G., būdamas individualios įmonės savininku kartu su S. G., kaip fiziniai asmenys, asmeniškai prisiėmė prievoles pagal Kredito sutartį, todėl, prievolė bankui pagal Kredito sutartį nepasibaigė ir dėl bankroto likvidavus A. G. priklausiusią individualią įmonę.
24. Nurodo, kad apeliantų teiginiai dėl reikalavimo perleidimo sutarčių yra nepagrįsti, nes jų prievolė pagal Kredito sutartį, pasirašytą su AB ,,Swedbank“ nėra pasibaigusi vien dėl individualios įmonės pabaigos, todėl reikalavimo perleidimo sutartimis buvo perleistas ieškovui reikalavimas į abiejų apeliantų įsiskolinimą. Teigia, jog teismui yra pateikęs patikslintus išrašus iš Priedo Nr. 1 prie Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2018/05/17 ir Nr. 2018/05/18, iš kurių matyti, kad reikalavimas perleistas į A. G. ir S. G. skolą. Teigia, jog 2018-07-12 pradinis kreditorius išsiuntė abiem apeliantams pranešimą dėl reikalavimo perleidimo, kuriuo jie buvo informuoti apie perleistą reikalavimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliantų A. G. ir S. G. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
26. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias prievolių pasibaigimo pagrindus ir individualios įmonės likvidavimo reikšmę įmonės savininko atsakomybei pagal prievoles po įmonės likvidavimo, be to, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei darė nepagrįstą išvadą, kad jų prievolės pagal su AB „Swedbank“ sudarytą Kredito sutartį ir vėlesnius jos pakeitimus, nepasibaigė likvidavus įmonę dėl bankroto.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, skundžiamą teismo sprendimą, apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį išdėstytus teisinius argumentus, konstatuoja, jog, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas tinkamai, pagal įrodymų vertinimo taisykles, vertino šalių pateiktus įrodymus, nustatė visas bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes bei savo išvadas dėl pagrįstų ieškovo reikalavimų, reikalavimo perleidimo sutartimi perėmus apeliantų asmeninę prievolę pagal kredito sutartį, kuri negali būti laikoma pasibaigusia vien dėl A. G. individualios įmonės likvidavimo dėl bankroto, išsamiai motyvavo. Teisėjų kolegija su teismo išdėstytais argumentais iš esmės sutinka, todėl, nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindu, jų nekartoja. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog apeliantai nesutinka su teismo atliktu ginčo situacijos teisiniu įvertinimu, nedaro skundžiamo sprendimo nepagrįstu, tuo labiau, kad ir apeliaciniame skunde apeliantai nenurodė jokių kokybiškai naujų argumentų dėl ginčo situacijos, o iš esmės atkartojo teismo jau išanalizuotus teiginius.
28. Ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių – kredito suteikimo apeliantams, vėliau vykusių A. G. individualios įmonės bankroto procedūrų bei įmonės likvidavimo ir, likvidavus įmonę, likusio nepatenkinto pradinio kreditoriaus AB „Swedbank“ finansinio reikalavimo dydžio bei ieškovo prašomų priteisti sumų pagrįstumo, byloje nėra. Kaip ir minėta, apeliantai laikosi pozicijos, jog jų prievolė AB „Swedbank“, likvidavus individualią įmonę dėl bankroto, turi būti laikoma pasibaigusia, nes vykdant įmonės bankroto procedūrą ir pardavus jiems priklausiusį turtą, buvo patenkinta dalis banko reikalavimo.
29. Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl individualios įmonės teisinio statuso bei neribotos jos savininko atsakomybės įmonės kreditoriams (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis, CK 2.50 straipsnio 4 dalyje), juridinio asmens savininkai įmonės kreditoriams atsako ir savo asmeniniu turtu. Todėl, iškėlus bankroto bylą A. G. individualiai įmonei, byloje kreditorinius reikalavimus pareiškė ir fizinių asmenų A. G. ir S. G. kreditorius AB „Swedbank“, nes iškilo reali grėsmė, jog bankroto procedūrų metu gali būti parduotas visas įmonės savininkams priklausantis turtas ir kreditorius nebetektų galimybės nukreipti į jį išieškojimą.
30. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog 2006-04-26 sudarytos Kredito sutarties bei vėlesnių sutarties pakeitimų pagrindu atsiradusi apeliantų prievolė bankui yra asmeninė A. G. ir S. G. prievolė, nesusijusi su likviduotos A. G. individualios įmonės veikla. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2009-06-08 nutartimi A. G. įmonei buvo iškelta bankroto byla, pradinis kreditorius šioje byloje pareiškė reikalavimus, kylančius iš individualios įmonės savininko bei jo sutuoktinės sudarytos Kredito sutarties, kurie 299 713,87 Lt sumoje, buvo patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2009-12-02 nutartimi. Minėto teismo 2011-03-23 nutartimi banko finansinis reikalavimas buvo sumažintas iki 118 230,82 Lt dydžio, nes, pardavus apeliantų įkeistą turtą, iš dalies buvo patenkintas kreditoriaus reikalavimas. Vilniaus apygardos teismo 2011-04-22 nutartimi, civilinėje byloje Nr. B2-1653-560/2011, A. G. įmonė buvo pripažinta pasibaigusia dėl bankroto ir išregistruota iš juridinių asmenų registro.
31. Sutiktina su apeliantų skunde pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad po bankroto procedūros, likviduojant individualią įmonę, pasibaigia ir šios įmonės prievolės, taip pat ir prievolės jos savininkui. Tačiau pažymėtina, kad apeliaciniame skunde analizuojamose nutartyse buvo sprendžiama apie individualios įmonės prisiimtų prievolių pasibaigimą įmonės savininkui, užbaigus jos likvidavimo procedūras. Tuo tarpu nagrinėjama situacija, negali būti laikoma analogiška ar tapačia, nes kreditas suteiktas ne įmonei, o apeliantams. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nurodė, kad individualios įmonės likvidavimas dėl bankroto nereiškia ir nėra prilyginamas įmonės savininko bankrotui ir jo prievolių dėl bankroto pasibaigimui. Todėl, teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko (taip pat ir jo sutuoktinės) prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. Apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia.
32. Atmestini, kaip nepagrįsti ir apeliantų teiginiai, kad kreditoriaus AB „Swedbank“ reikalavimo patenkinimo klausimą išsprendus A. G. individualios įmonės bankroto byloje, negali būti reiškiamas ieškinys. Pažymėtina, jog į šiuos argumentus yra išsamiai atsakyta pirmosios instancijos teismo sprendime, be to, pareikštas reikalavimas nėra tapatus, pareikštas tiesiogiai kredito gavėjams neįvykdžiusiems įsipareigojimų, todėl apeliantams skunde nenurodžius jokių naujų, argumentų, leidžiančių spręsti priešingai, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako. Vien tai, kad apeliantai su teismo argumentais nesutinka, savaime nedaro jų neteisingais.
33. Iš nagrinėjamos civilinės bylos bei Teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog pradinis kreditorius AB „Swedbank“ 2012 metais Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. B2-1653-560/2011 pateikė prašymą dėl vykdomųjų raštų dėl solidarios 118 230,82 Lt skolos išieškojimo iš S. ir A. G. išdavimo, kuris teismo 2012-07-18 nutartimi buvo atmestas, nurodant, jog tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti teisę skolą išsiieškoti CPK numatyta priverstine skolos išieškojimo tvarka, skolininkų atžvilgiu turi būti priimtas atitinkamas procesinis sprendimas dėl įsiskolinimo priteisimo. Minėta nutartis apeliantams išsiųsta nebuvo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pradinis kreditorius iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo 2018-05-17 būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas reikalavimų pagal Sutartį patenkinimo.
34. Atsižvelgus į nurodytą aplinkybę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti apeliantų versija, jog jie laikė, kad užbaigus A. G. individualios įmonės bankroto procedūrą bei likvidavus įmonę, nepatenkinti kreditorių reikalavimai pasibaigė, nes AB „Swedbank“ iki reikalavimo perleidimo 2018-05-17 tretiesiems asmenims, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų likusiai nepadengtai skolai išieškoti. Tačiau net ir esant apeliantų suklydimui dėl ginčo situacijos ar kreditoriaus neveikimui, apeliantų pozicija dėl pasibaigusių reikalavimų, užbaigus individualios įmonės bankroto procedūras, kaip ir minėta, prieštarauja teisiniam reglamentavimui ir nėra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad individualios įmonės bankroto procedūros užbaigimas asmeninės įmonės savininko prievolės neužbaigia ir ji privalo būti vykdoma toliau. Be to, duomenys, kad apeliantai yra nuginčiję reikalavimo perleidimo sutartis teismui nebuvo pateikti, todėl teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą.
35. Apeliantai tvirtina, kad teismas nevertino jų argumentų, kad tiek sudarant 2018-05-17 reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2018/05/17, tiek 2018-05-18 reikalavimo perleidimo sutartį, nebuvo laikomasi CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo perleisti negaliojantį reikalavimą. CK 6.102 straipsnio 1 dalis numato, jog yra draudžiama perleisti reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių nėra nustatyta, nes atsižvelgus į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, reikalavimo perleidimo momentu reikalavimas pagal 2006-04-26 sudarytą Kredito sutartį, su vėlesniais jos pakeitimais, nebuvo pasibaigęs. Bylos duomenys nepatvirtina, jog reikalavimas į apeliantų skolą pradinio kreditoriaus buvo perleistas neteisėtai, pažeidžiant teisės aktais nustatytą tokios procedūros reglamentavimą.
36. Aplinkybė, kad apeliantų pateiktame „Creditinfo“ išraše nėra duomenų apie S. G. įsiskolinimus, reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo faktus ir kt., nepaneigia pareikšto ieškininio reikalavimo pagrįstumo. Tuo labiau, jog minėtas duomenų šaltinis nėra oficialus informacijos šaltinis bei jame pateikiama informacija apie asmenis neturi didesnės įrodomosios galios prieš kitus įrodymus.
37. Reikalavimas pagrįsti bei motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia, jog sprendimą priimantis teismas privalo aptarti absoliučiai kiekvieną byloje esantį įrodymą bei jo reikšmę, pakanka, jog glausta forma būtų nurodomi ir teisiškai įvertinami tie įrodymai, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė skunde akcentuojamos aplinkybės apie ieškovo pateiktus galimai prieštaringus išrašus – pirminiame nurodoma, jog perleistas reikalavimas tik į galimai A. G., o vėlesniuose yra minima ir S. G., nesudaro pagrindo abejoti skundžiamo sprendimo motyvuotumu. Tuo labiau, jog, kaip ir minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo teiginiais apie sudarytų reikalavimo perleidimo sutarčių neteisėtumą ar neatitikimą teisės aktų reikalavimams.
38. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
39. Atsižvelgusi į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas ir priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
40. Atmetus apeliantų S. G. ir A. G. apeliacinį skundą, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (CPK 93 straipsnis). Duomenų apie kitų proceso dalyvių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nebuvo gauta.
41. Iš bylos dokumentų matyti, kad 2019-03-14 nutartimi apeliantams buvo atidėtas dalies (715 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Minėta nutartis Panevėžio apygardos teismo 2019-04-30 nutartimi palikta nepakeista. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, iš apeliantų valstybės naudai priteisiama po 357,50 Eur nesumokėto žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 4 dalis, 80 straipsnio 7 dalis, 96 straipsnio 2 dalis)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 357,50 Eur (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus 50 centų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (įmokos kodas 5660).