Utenos apylinkės teismo sprendimas

posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškinį atsakovams A. G. ir S. G. dėl skolos priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui-bankroto administratoriui V. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmuose gautas ieškovo (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškinys atsakovams A. G. ir S. G. dėl skolos priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui-bankroto administratoriui V. M..

1) Priteisti solidariai iš atsakovų A. G. ir S. G. ieškovo naudai 34242 Eur negrąžinto kredito;

2) Priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 2006,35 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų;

3) Priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 3081,78 Eur delspinigių;

5) Priteisti iš atsakovų ieškovo naudai 5 (penkių) procentu dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

6) Priteisti iš atsakovų ieškovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas;

Motyvuojamoji dalis

Todėl, įvertinus anksčiau pateiktus argumentus ir byloje esančius įrodymus dėl iš Sutarties kilusio reikalavimo patenkinimo Įmonės bankroto byloje, Atsakovų prievolė pagal Sutartį laikytina pasibaigusia (CK 6.128 str. 3 d.), o Ieškovo Ieškinys atmestinas.

Ieškinys tenkintinas.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-1653-560/2011) buvo patenkintas prašymas dėl bankrutavusios A. G. įmonės pabaigos. Bankrutavusi A. G. įmonė pripažinta pasibaigusia ir išregistruota likvidavus dėl bankroto iš juridinių asmenų registro (b.l. 42-43).

2018 m. birželio 29 d. atsakovams A. G. ir S. G. buvo išsiųstas pranešimas dėl reikalavimo teisių perleidimo, kuriame nurodyta faktinė P. B. OU reikalavimo perleidimo P. C. AS data - 2018-06-01 ir pirminio kreditoriaus (AB „Swedbank“) pateiktais duomenimis perleidimo diena bendra įsiskolinimo suma – 39 376,24 Eur (b.l. 50). Atsakovų pateiktose telefoninių skambučių ir sms žinučių skaitmeninėse kopijose matyti, jog laikotarpyje nuo 2018 m. liepos 4 d. iki 2018 m. spalio 22 d., bendravo (bandė susisiekti) su AB Swedbank, P. B. OU ir P. C. AS atstovais (b.l. 70-74), iš atsakovų pateikto internetiniame puslapyje www.manocreditinfo.lt 2018 m. birželio 12 d. viešosios paieškos būdu atliktos paieškos skaitmeninio išrašo matyti, jog 2018-06-12 minėtame internetiniame portale duomenų apie atsakovės S. G. įsiskolinimo AB „Swedbank“ duomenų nėra (b.l. 75-76).

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-1653-560/2011), išnagrinėjus kreditoriaus „Swedbank“ AB prašymą dėl vykdomųjų raštų išdavimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui A. G. įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo, konstatuota, jog šioje bankroto byloje dėl likusios neįvykdytos 118 230,82 Lt. dydžio kreditorinio reikalavimo, pagrindo kreditoriui „Swedbank“ AB išduoti vykdomuosius raštus A. G. ir S. G. atžvilgiu nėra. Nutartyje pažymėta, jog :“teismui patvirtinus kreditorinį reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko (jo sutuoktinės) prievolės kreditoriui savaimė nesibaigia, tačiau tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti teis ę skolą išieškoti CPK numatyta priverstine skolos išieškojimo tvarka, skolininkų atžvilgiu turi būti priimtas atitinkamas procesinis sprendimas dėl įsiskolinimo priteisimo“ (b.l. 104-105).

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir šalių pateiktų paaiškinimų, šalys pripažįsta ir neginčija esminių faktinių bylos aplinkybių, tai yra, jog: 2006 m. balandžio 26 d. A. G. ir S. G. su AB banku „Hansabankas“ (dabar- AR Swedbank) sudarė Kredito sutartį Nr. 06-027269-FA su vėlesniais pakeitimais ir papildymais , kuria atsakovams, kaip fiziniams asmenims, gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai buvo suteiktas 300 000 litų (86 886 Eur) kreditas. Ši atsakovų prievolių pagal Sutartį įvykdymą užtikrino nekilnojamojo turto įkeitimu (butas adresu (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini)); Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartimi A. G. įmonei iškelta bankroto byla, o bankroto administratoriumi paskirtas V. M.; 2009 m. spalio 27 d. raštu Nr. SR-42955 AB Swedbank atsakovus informavo apie Sutarties nutraukimą (sutarties nutraukimo data 2009-11-27) ir kreditorinio reikalavimo visai skolai pagal Sutartį 299 713,87 Lt pateikimą IĮ A. G. įmonės bankroto administratoriui; 2011 m. kovo 14 d. raštu Nr. SR-13584 AB Swedbank patikslino kreditorinio reikalavimo dydį, t. y. sumažino iki 118230,82 Lt, nes atsakovams nuosavybės teise priklausęs įkeistas turtas buvo realizuotas ir padengta dalis paskolos pagal Sutartį; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-1653-560/2011) buvo patenkintas prašymas dėl bankrutavusios A. G. įmonės pabaigos. Bankrutavusi A. G. įmonė pripažinta pasibaigusia ir išregistruota likvidavus dėl bankroto iš juridinių asmenų registro, o AB Swedbank patikslintas kreditorinis reikalavimas 118230,82 Lt sumai, liko neišieškotas. Šalims pripažįstant šias faktines aplinkybes ir nesant ginčo-teismas dėl jų plačiau nepasisako. Taip pat atsakovai ir jų atstovė patvirtino, jog tarp šalių nėra ginčo (atsakovai nurodė neginčijantys) dėl ieškiniu prašomų priteisti sumų (kredito sumos, palūkanų, delspinigių) pagrįstumo ir jų dydžio, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Teismo posėdžio metu tiek atsakovai, tiek jų atstovė nurodė, jog su pateiktu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti šiais pagrindais:

1) po bankroto procedūros likvidavus įmonę, pasibaigė ir šios įmonės prievolės, taip pat ir jos savininko prievolės.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 33 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2008-07-01 iki 2010-11-22) nustatė, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir ši įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jos savininko (savininkų) turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir esantį bendra jungtine nuosavybe, parduodamas. Nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK), nei ĮBĮ nereglamentavo neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) procesinės padėties Įmonės bankroto byloje bei teisinių pasekmių. Tačiau teismų praktikoje buvo suformuotos taisyklės, kurios numatė individualios įmonės, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, savininkų (dalyvių) atsakomybės ribas pagal iki individualios įmonės bankroto bylos iškėlimo atsiradusias prievoles.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl įmonės savininko neribotos civilinės atsakomybės pagal prievoles po įmonės likvidavimo yra nurodęs, kad laikytina, jog, po bankroto procedūros likviduojant įmonę, pasibaigia ir šios įmonės prievolės, taip pat ir prievolės jos savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1186/2003; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003; 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006; 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2010). Be to, kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės įmonės kreditoriams pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004).

2)ieškinys yra pareikštas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kuomet yra įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Atsakovai ir jų atstovė nurodo, jog A. G. individualios įmonės bankroto metu buvo parduotas Atsakovų asmeninis turtas. Tai reiškia, kad materialinis teisinis santykis atsirado ne tik tarp kreditorių ir bankrutuojančios neribotos civilinės atsakomybės Įmonės, bet ir tarp kreditorių ir Įmonės savininkų (Atsakovų). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, visų pirma, svarbu tai, kad „Swedbank“, AB Įmonės bankroto byloje pareiškė finansinį reikalavimą Sutarties pagrindu; antra, šioje civilinėje byloje Ieškovas, perėmęs reikalavimą iš „Swedbank“, AB, reiškia reikalavimą taip pat Sutarties pagrindu; trečia, Įmonės bankroto byloje kreditoriaus „Swedbank“, AB reikalavimas buvo patenkintas iš asmeninio Įmonės savininkų turto, kurių procesinė padėtis bankroto procese buvo neapibrėžta, o šioje byloje jie yra patraukti atsakovais; ir, ketvirta, tai, kad Įmonės bankroto byloje kreditoriaus „Swedbank“, AB reikalavimas nebuvo patenkintas visiškai, nekeičia kreditoriaus „Swedbank“, AB (dabar jau Ieškovo) ir skolininkų materialinio teisinio santykio esmės: šioje byloje yra pareikštas reikalavimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu tiems patiems atsakovams. Atsakovų įsitikinimu, taip buvo pažeistos imperatyviosios CPK normos, kadangi CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose nustatyta, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl Ieškovo Ieškinys apskritai negalėjo būti priimtas.

CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Nei CK, nei Įmonių bankroto įstatymo (toliau-ĮBĮ), nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad pasibaigia individualios įmonės savininko prievolės, kurias jis asmeniškai prisiėmė, po jo įmonės likvidavimo dėl bankroto. Individualios įmonės likvidavimas dėl bankroto nereiškia ir nėra prilyginamas įmonės savininko bankrotui ir jo prievolių dėl bankroto pasibaigimui. Individualios įmonės savininko – fizinio asmens – prievolės, kurias jis prisiėmė kaip fizinis asmuo, bankroto procedūrų būdu pasibaigia FABĮ nustatyta tvarka, pagal kurią iškeliama bankroto byla nemokiam fiziniam asmeniui, atsiskaitoma su jo kreditoriais, atliekamos kitos fizinio asmens bankroto byloje procedūros ir tik tuomet fizinio asmens prievolės pasibaigia dėl bankroto. Nagrinėjamoje byloje atsakovai nėra pripažinti bankrutavusiais pagal FABĮ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017).

Aptariamą išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009, taip pat 2011 m. liepos 18 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-331/2011 konstatuota, kad fizinio asmens prievolė savaime dėl jo individualios įmonės bankroto nepasibaigia ir, teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, bei negavus šio reikalavimo patenkinimo, įmonės savininko prievolės išlieka. Prievolės nepasibaigia ir tais atvejais, kai kreditorius turimą reikalavimą į skolininką (individualios įmonės savininką, kaip fizinį asmenį) buvo pareiškęs individualios įmonės bankroto procedūrų metu, kurias atlikus paaiškėja, kad visa ar dalis kreditoriaus reikalavimo nepatenkinta likvidavus individualią įmonę, t. y. neužtekus turto kreditoriaus reikalavimui padengti. Likvidavus individualią įmonę dėl bankroto sprendžiant klausimą, ar prievolės yra pasibaigusios, esminę reikšmę turi prievolių šalių nustatymas – ar tai buvo šios įmonės iki jos likvidavimo, ar įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolės.

Atsakovai ir jų atstovė tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1186/2003, 2003 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003, 2006 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006, 2009 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009 ir 2010 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2010 konstatuota, kad individualios įmonės prievolės pasibaigia, kai ji likviduota dėl bankroto, t. y. negalimas tolesnis išieškojimas tiek iš likviduotos įmonės, tiek iš jos savininko fizinio asmens turto. Tačiau nurodytose nutartyse nekonstatuota, kad fizinio asmens asmeninė prievolė pasibaigtų tokiam fiziniam asmeniui priklausančią individualią įmonę likvidavus dėl bankroto.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad „Swedbank“ AB bankas ir atsakovai buvo sudarę 2006 m. balandžio 26 d. kredito sutartį, taigi atsakovų kaip fizinių asmenų prievolės pagal kredito sutartį su banku nepasibaigė dėl atsakovui priklausančios individualios įmonės likvidavimo dėl bankroto. Dėl to, likus visiškai nepadengtam kreditoriaus (banko) reikalavimui likvidavus individualią įmonę, kreditoriui išlieka galimybė nukreipti reikalavimą į individualios įmonės savininką, nes kreditoriaus reikalavimo teisiniu pagrindu esantys prievoliniai santykiai atsirado tarp kreditoriaus ir individualios įmonės savininko bei jo sutuoktinio. Todėl atsakovų teiginys, jog jų, kaip fizinių asmenų, asmeniškai prisiimtos prievolės pagal kredito sutartį su banku pasibaigė dėl vieno iš atsakovų vardu individualios įmonės bankroto, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl reikalavimų tapatumo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B.; bylos Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Z. R. konsultacinė įmonė v. UAB „Buhalterinės ekspertizės“, bylos Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-489/2007; ir kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Faktinis ieškinio pagrindas yra ieškinio pareiškime nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas yra kilęs dėl sutartinės prievolės nevykdymo. Prievolė yra toks teisinis santykis, kada vienas subjektas – skolininkas – privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą. Esant ginčui dėl prievolės nevykdymo, svarbu nustatyti prievolės šalis. Nagrinėjamoje byloje prievolės šalys yra ieškovas P. C. AS (pagal 2018 m. gegužės 18 d. Perleidimo sutartį perėmęs reikalavimo teisę iš P. B. OU, o pastaroji pagal 2018 m. gegužės 17 d. perėmusi reikalavimo teisę iš pirminio kreditoriaus AB Swedbank) ir atsakovai: A. G. ir S. G., kaip fiziniai asmenys (skolininkai). Nagrinėjamos bylos specifiškumas yra tas, kad bylos atsakovas (skolininkas pagal prievolę) buvo individualios įmonės, kuriai buvo iškelta bankroto byla, savininkas. Civilinis procesas yra teismo ir šalių bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių veiksmų sistema tam pačiam tikslui pasiekti – ginčui dėl teisės ar kitokio pobūdžio civilinei bylai išspręsti. Bankroto procesas – tai teismo arba neteismine tvarka vykdomų įmonių bankroto procedūrų visuma (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Į šią sąvoką patenka ne tik bankroto bylos iškėlimas, bet ir kreditorių reikalavimų tvirtinimas, administratoriaus veikla, įskaitant turto pardavimą. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus, tokią išvadą suponuoja Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir atsiskaitymą su kreditoriais. Bankroto proceso metu išieškojimas nukreipiamas į visą skolininko turtą. Kadangi Įmonių bankroto įstatymo reglamentavimo objektas yra gana platus, o skirtingos teisinės formos subjektai bei jų veiklos reglamentavimas pasižymi tam tikra specifika, tai Įmonių bankroto įstatyme papildomai reglamentuoti tam tikri bankroto klausimai, nustatant šių subjektų bankroto ypatumus. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija) 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata susijusi su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006). Taigi, poreikis kreditoriams reikšti bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), nes visas įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Tai reiškia, kad bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas bus pardavinėjamas Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu tenkinami kreditorių reikalavimai. Įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į bankroto bylą yra nulemtas poreikio apsaugoti savo interesus, nes bankroto procese gali būti parduotas visas įmonės savininko turtas ir tokie kreditoriai nebetektų galimybės nukreipti į jį išieškojimą. Taigi, skolininkui neįvykdžius sutartinės prievolės ir pradėjus jo individualios įmonės bankroto procesą, ieškovui atsirado poreikis ginti savo teises bankroto byloje, siekiant gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininko turto. Šios bylos duomenys patvirtina, kad kreditorius teise ginti savo interesus bankroto byloje pasinaudojo, jo reikalavimas individualios įmonės bankroto byloje buvo patvirtintas, tačiau nebuvo patenkintas. Teismas pažymi, kad teismo nutartis, kuria buvo patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas individualios įmonės bankroto byloje, yra procesinis teismo sprendimas, priimtas dėl kreditoriaus (kasatoriaus) ir individualios atsakovo įmonės, kuri bankroto byloje yra atsakovas. Bankroto byloje teisminio nagrinėjimo objektas buvo nustatytos fizinio asmens (įmonės savininko) skolos įtraukimas į bankrutuojančios įmonės turto balansą, t. y. materialinis teisinis santykis tarp kreditoriaus ir bankrutuojančios neribotos civilinės atsakomybės įmonės. Nagrinėjamoje byloje reiškiamas ieškinys atsakovams (skolininkams pagal kreditavimo sutartį), kaip fiziniams asmenims, kurie nėra įvykdę sutartinių įsipareigojimų; reikalavimas grindžiamas nauja faktine aplinkybe, t. y. faktu, jog neribotos civilinės atsakomybės įmonės bankroto procese, pardavus skolininko turtą, kreditoriaus reikalavimas nebuvo patenkintas. Šios bylos šalys yra kreditorius ir skolininkai (fiziniai asmenys), o bylos teisminio nagrinėjimo objektas – šalių sudarytos kreditavimo sutarties pagrindu atsiradusių prievolių neįvykdymo bankroto procese pagrindu atsiradę materialiniai teisiniai santykiai. Šis ginčo materialinis teisinis santykis nebuvo nagrinėjamas bankroto byloje, nes iki bankroto bylos išnagrinėjimo aplinkybė, susijusi su reikalavimo nepatenkinimu, ir esanti faktinio šioje byloje reiškiamo reikalavimo pagrindo sudėtine dalimi, neegzistavo, tai yra fizinių asmenų atžvilgiu bankroto procedūra nebuvo vykdoma. Šios faktinės aplinkybes patvirtintos ir įsiteisėjusioje, teismo išanalizuotoje, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartyje (b.l. 104-105).

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis).

Ieškinys tenkintinas, nes prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą kredito davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka bei mokėti palūkanas (Civilinio kodekso 6.38 straipsnis, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis).

Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos vykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (Civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (Civilinio kodekso 6.205 straipsnis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jei nevykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos ar pažeidžiamas prievolės įvykdymo terminas (Civilinio kodekso 6.63 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Neįvykdžiusi prievolės ar netinkamai ją įvykdžiusi kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 1 dalis).

Pagal Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų (t.y. pelno, mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas (t.y. kompensuojamojo pobūdžio) palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, numatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta kitaip. Atlygintinės paskolos sutarties atveju, kai paskolos gavėjas pažeidžia sutartinę prievolę grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui tiek sutartas arba įstatyme pagal Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatytas pelno (mokėjimo funkciją atliekančias) palūkanas, tiek ir kompensuojamojo pobūdžio palūkanas, nustatytas Civilinio kodekso 6.210 straipsnyje.

Santuokoje įgytos prievolės pagal kreditavimo sutartis yra laikomos solidariosiomis sutuoktinių turtinėmis prievolėmis (Civilinio kodekso 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Įstatymas numato, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (Civilinio kodekso 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės (Civilinio kodekso 6.101 straipsnio 2 dalis). Kredito grąžinimo terminas yra suėjęs, byloje nėra duomenų, kad atsakovai tinkamai vykdė Kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir grąžino visą paimtą kreditą bei sumokėjo priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius, taip pat nustačius, kad reikalavimo teisę, kylančią iš Kredito sutarties, į atsakovus yra perėmęs ieškovas, ieškinys yra tenkintinas, ieškovui solidariai iš atsakovų priteistina 34242 Eur negrąžinto kredito ir mokėjimo funkciją atliekančios 0,675 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžinto 34242 Eur kredito sumos nuo 2018 m. spalio 29 d. iki visiško kredito grąžinimo, 2006,35 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 3081,78 Eur delspinigių.

Kadangi tiek atsakovai , tiek jų atstovė patvirtino, jog tarp šalių nėra ginčo (atsakovai nurodė neginčijantys) dėl ieškiniu prašomų priteisti sumų (kredito sumos, palūkanų, delspinigių) pagrįstumo ir jų dydžio, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

CK 6.37 str. 2 d. yra numatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, todėl ieškovo prašymu iš atsakovų priteistinos įstatymo nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2018 m. spalio 31 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. l d.).

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas atlygina bylą pralaimėjusi šalis. Iš teismui pateikto 2018 m. spalio 31 d. mokėjimo nurodymo Nr. 1634 matyti, jog ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 815 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio suma (b.l. 53).

Nustatyta, jog valstybė procesiniams dokumentams įteikti turėjo 12,24 Eur išlaidų, todėl ši suma taip pat priteistina iš atsakovų į valstybės biudžetą (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (Civilinio kodekso 6.6 str.). Civilinio proceso kodekso VIII skyrius, reglamentuojantis žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, mokėjimo bei jų paskirstymo tvarką, nenumato solidariosios atsakomybės pagrindų, todėl bylinėjimosi išlaidos priteistinos lygiomis dalimis iš kiekvieno atsakovo: iš atsakovo A. G. priteistina ieškovui (duomenys neskelbtini)AS 407,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) ir valstybei 6,12 Eur pašto išlaidų, iš atsakovės S. G. priteistina ieškovui (duomenys neskelbtini) 407,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) ir valstybei 6,12 Eur pašto išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), solidariai iš atsakovų A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančių (duomenys neskelbtini), 34242 Eur (trisdešimt keturis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt du eurus 00 ct) negrąžinto kredito, 2006,35 Eur (du tūkstančius šešis eurus 35 ct) mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 3081,78 Eur (tris tūkstančius aštuoniasdešimt vieną eurą 78 ct) delspinigių, 0,675 procentų metinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų nuo 34 242 Eur skaičiuojamų nuo 2018 m. spalio 29 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo (34242 Eur) priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2018 m. spalio 31 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti 815 Eur ieškovui (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis iš atsakovų A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 407,50 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio).

Išieškoti iš atsakovo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 6,12 Eur (šešis eurus 12 ct) pašto išlaidų.

Išieškoti iš atsakovės S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 6,12 Eur (šešis eurus 12 ct) pašto išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmus.