Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-11-22 · Administracinė byla Nr. eI2-11313-872/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-11-22
Bylos Nr.
eI2-11313-872/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07875-2023-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis, Agnė Stankevičienė
Pareiškėjas
E. P.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11313-872/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07875-2023-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Gitanai Jasilionienei,dalyvaujant vertėjai J. G.,dalyvaujant pareiškėjui E. P.,pareiškėjo atstovui Pauliui Škėriui,atsakovo atstovei Agatai Ulevič,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. P. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašė: i) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas); ii) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo; iii) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas patikslintame skunde pažymi, kad jam nurodžius prašyme dėl leidimo laikinai gyventi gavimo, jog jis 1997-2019 m. mokėsi ir dirbo pasienio daliniuose, Migracijos departamentas pateikė paklausimą Valstybės saugumo departamentui (toliau – ir VSD). Taigi VSD 2023 m. liepos 3 d. išvadoje nurodė, kad jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai.

Paaiškina, kad jis nuo 1997-2002 m. buvo Pasienio tarnybos (duomenys neskelbtini) karinio instituto kariūnas, 2002-2007 m. buvo (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės pasienio postų pareigūnas, 2007-2010 m. buvo patikros punkto pareigūnas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) srityje ir (duomenys neskelbtini) komerciniame uoste, 2010-2012 m. buvo sienos kontrolės pareigūnas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) teritorijoje, 2012-2015 m. buvo (duomenys neskelbtini) pasienio instituto adjunktas, 2015-2019 m. pasienio kontrolės skyriaus pareigūnas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Teigia, kad akivaizdu, jog jis buvo paprastas pasienio pareigūnas, kuriam nebuvo suteikti jokie įgaliojimai, nebuvo leista dirbti su slapta informacija.

Teigia, kad jis buvo atstatydintas dėl sutarties nesilaikymo iš jo pusės. Įsakymas dėl atleidimo buvo priimtas 2019 m. kovo mėn., o atleidimo procesas truko beveik metus. Pažymi, jog jis nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. iki 2020 m. gegužės 27 d. turėjo (duomenys neskelbtini) nacionalinę vizą, nuo 2020 m. sausio 5 d. iki 2020 m. liepos 5 d. (duomenys neskelbtini) nacionalinę vizą, nuo 2020 m. vasario 23 d. iki 2020 m. kovo 15 d., nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2020 m. sausio 8 d. ir nuo 2021 m. sausio 19 d. iki 2022 m. sausio 18 d. bei 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d. turėjo (duomenys neskelbtini) nacionalinę vizą. Taigi, nei viena valstybė nenustatė priežasčių, kad jis kelia grėsmę nacionalinį saugumui, tačiau atsakovas be jokio tyrimo padarė tokias išvadas.

Akcentuoja, kad jis jokių socialinių santykių su giminaičiais Kaliningrade nepalaiko, griežtai smerkia Rusijos veiksmus, režimo nepalaiko ir jį smerkia bei važinėja su transporto priemone užrašu „Mirk Putine“. Taip pat prideda savo transporto priemonės nuotraukas ir registracijos liudijimą, kuris pagrindžia, kad tai pareiškėjo transporto priemonė. Pažymi, jog jis yra paieškomas Rusijoje, jam yra uždraustos visos viešos paslaugos, todėl akivaizdu, kad toks asmuo nėra ir negali būti lojalus Rusijai.

Teigia, kad VSD vertinimas, jog jis dirbdamas pasienyje privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui yra visiškai nepagrįstas ir deklaratyvaus pobūdžio, nes jis dirbo elementarų pasienio darbą ir nuo to laiko jis neturi jokių ryšių su jokiomis institucijomis ir gyvena, kaip paprastas eilinis pilietis, kategoriškai nusistatęs prieš režimą ir jo vykdomą genocidą. Pažymi, jog jis pats atskleidė visas aplinkybes, tačiau elementarus faktinių aplinkybių painiojimas, kaip VSD nurodydamas, kad jis dirbo pasienyje, leidžia suprasti, kad Sprendimas yra šabloninis, neindividualizuotas. Teigia, jog atsakovas neiškvietė jo į apklausą ir net neleido apsiginti nuo iškeltų įtarimų ir nesudarė galimybių apsiginti bei pateikti paaiškinimus / oficialius įrodymus, paneigiančius atsakovo įtarimus.

Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką ir ja remiantis mano, kad vien deklaratyvūs teiginiai be tam tikrų logiškų bei išsamių paaiškinimų negali užkirsti kelio gauti motyvuotą paaiškinimą, kokiu pagrindu jis gali kelti pavojų Lietuvai bei jos saugumui. Akcentuoja, jog jis atvyksta dirbti į Lietuvą, gauti didesnes pajamas ir dirbti darbą, kurį jis išmano, taip pat pažymi, kad yra tam ir kvalifikuotas. Negalima vadovautis vien tik spėjimais ir įtarimais, o tokios išvados turi būti pagrįstos ir išsamios.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2023 m. gegužės 19 d. pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP, Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad 1998-2019 m. mokėsi (duomenys neskelbtini) karinėse mokymo institucijose, tarnavo (dirbo) karinėse struktūrose pasienio tarnybose.

Paaiškina, kad Migracijos departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu pareiškėjas mokydamasis Rusijos Federacijos karinėse mokymo institucijose, tarnaudamas (duomenys neskelbtini) pasienio tarnyboje (1998-2019 m.), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Taigi Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė šiuos sprendimus: 2023 m. liepos 24 d. ginčijamą Sprendimą ir 2023 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams.

Atkreipia dėmesį, kad byloje Sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi, priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, jog Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Taigi VSD vertinimu, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota.

Akcentuoja, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-16576 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Taigi Europos Parlamentas 2022 m. lapkričio 23 d. savo rezoliucija pripažino Rusijos Federaciją terorizmą remiančia valstybe.

Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Mano, jog Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) , tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nesutinka su skundo argumentais, kad Sprendimas priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jo turinyje atsispindi VSD išvada. Pažymi, jog iš Sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis Sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, jog Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Taip pat nesutinka, kad Migracijos departamentas neišklausė pareiškėjo. Byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. ĮUTP nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. ĮUTP 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra numatyta (dėl užsieniečių paaiškinimų gavimo), galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo.

Pabrėžia, kad išvada yra pagrįsta darbu Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėjo susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Mano, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, kurioje pasisakoma, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

Nurodo, kad Migracijos departamentas vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjui nacionalinė viza nebuvo išduota. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi nebuvo išduotas. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje buvo įdarbintas 2023 m. gegužės 16 d., o Lietuvoje lankydavosi su trumpalaikiais vienos ar kelių dienų vizitais.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas, atsakydamas į Migracijos departamento pateikto klausimyno 2 klausimą nurodė, jog 1998-2019 m. tarnavo Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje. Taigi, pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje, išreiškė lojalumą Rusijos Federacijai ir palaikė Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei prižiūri Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Pažymi, kad pareiškėjo ryšiai su tam tikromis tarnybomis visada bus laikomi keliančiais grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui.

Akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje.

Pabrėžia, kad pareiškėjo pridėta automobilio su užrašu nuotrauka, ar kompiuterio ekrano nuotrauka, rodanti, kad jo paso duomenys yra tikrinami (kad galėtų naudotis viešosiomis paslaugomis), objektyviai negali paliudyti jo priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, ypač, kaip pareiškėjas net ir po 2014 m. įvykių Kryme toliau dirbo Rusijos valstybės institucijoje.

Taigi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Pastebi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teisėtai gyvenęs Lietuvos Respublikoje, kad jį ir Lietuvos Respubliką sietų glaudūs ekonominiai ir (ar) socialiniai ryšiai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas bei jo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė teismo posėdyje su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą pateiktais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 24 d. Sprendimo, kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis) Lietuvoje buvo įdarbintas 2023 m. gegužės 16 d. bei Lietuvoje lankydavosi su trumpalaikiais vienos ar kelių dienų vizitais. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui E. P. Lietuvos Respublikos nacionalinė viza nebuvo išduota bei leidimas laikinai gyventi nebuvo išduotas. Pareiškėjas nuo 2020 m. sausio 5 d. iki 2020 m. liepos 5 d. turėjo (duomenys neskelbtini) nacionalinę vizą, o nuo 2020 m. vasario 23 d. (su pertraukomis) iki 2023 m. sausio 31 d. turėjo (duomenys neskelbtini) nacionalinę vizą.

Nenustatyta, kad pareiškėjas E. P. turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, registruose ir duomenų bazėse taip pat nėra.

Taigi 2023 m. gegužės 19 d. pareiškėjas E. P. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė darbo pagrindu, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakydamas į Klausimyno 3 klausimą (Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis), nurodė, kad 1997-2019 m. mokėsi, atliko karinę tarnybą, buvo karininku pasienio daliniuose, turėjo nuo leitenanto iki papulkininkio karinius laipsnius.

Nustatyta, kad VSD 2023 m. liepos 3 d. pateikė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi pareiškėjas E. P., tarnaudamas Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje, privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

2023 m. liepos 24 d. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsižvelgiant į VSD pateiktą Išvadą.

Taip pat Migracijos departamentas 2023 m. liepos 27 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams (ĮUTP 133 straipsnio 5 dalis, ĮUTP 133 straipsnio 7 ir 8 dalys, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 – 15 punktas, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 – 5, 37 ir 38.3 punktai), atsižvelgiant į VSD pateiktą Išvadą.

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Įstatymo (aktuali ginčui redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gegužės 3 d.) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.

ĮUTP 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Rusijos Federacijos piliečių vykimo iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir atgal per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę atlieka policija ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal ĮUTP 4 straipsnio 4 dalį Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui suteikiami tik gavus išvadą, kad šis užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir išvadą, kad užsienietis, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikiama papildoma apsauga, nekelia grėsmės visuomenei, o užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos.

ĮUTP 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos, taikomos 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatos.

ĮUTPĮ 35 straipsnio, nustatančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

ĮUTP 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą. Taigi Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu.

Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 10.3¹ papunktyje nustatyta, kad užsienietis asmeniškai ar Aprašo 20–22 punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į ĮUTP 28 straipsnyje nustatytą instituciją, išskyrus Aprašo 111 punkte nurodytą atvejį, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Migracijos departamentą). Pagal Aprašo 76 punktą, jeigu nagrinėjamas užsieniečio (vyresnio nei 12 metų) prašymas išduoti leidimą, tai Migracijos departamentas per 5 darbo dienas nuo prašymo išduoti leidimą priėmimo UTPĮ 28 straipsnyje nurodytoje institucijoje dienos per MIGRIS Valstybės saugumo departamentui išsiunčia paklausimą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo paklausimo gavimo dienos arba ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo paklausimo gavimo dienos, kai prašymas išduoti leidimą nagrinėjimas pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 4 punktą skubos tvarka, Migracijos departamentui pateikia per MIGRIS ar raštu išvadą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą Valstybės saugumo departamentui, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.

LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti ĮUTP nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).

Taigi pagal LVAT formuojamą praktiką, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartį byloje Nr. A-1814-858/2015; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018; 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad nei ĮUTP, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

LVAT praktikoje pripažįstama, kad užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD pateiktą Išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė ginčijamą Sprendimą, todėl aptarta teismų praktika aktuali ir vertinant jo teisėtumą bei pagrįstumą.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas priimtas vadovaujantis prielaidomis, VSD nustatyta pareiškėjo keliama grėsmė nėra reali. Taigi VSD vertinimas, jog jis dirbdamas pasienyje privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio valstybės politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui yra visiškai nepagrįstas ir deklaratyvaus pobūdžio, nes jis dirbo elementarų pasienio darbą ir nuo to laiko jis neturi jokių ryšių su jokiomis institucijomis bei gyvena kaip paprastas eilinis pilietis, kategoriškai nusistatęs prieš režimą ir jo vykdomą genocidą. Nurodo, jog jis atvyksta dirbti į Lietuvą, siekia gauti didesnes pajamas ir dirbti darbą, kurį jis išmano bei yra kvalifikuotas.

Nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2023 m. gegužės 16 d. ir Lietuvoje lankydavosi su trumpalaikiais vienos ar kelių dienų vizitais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos nacionalinė viza / leidimas laikinai gyventi nebuvo išduoti, nors pareiškėjas skunde klaidinančiai nurodo, jog nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. iki 2020 m. gegužės 27 d. turėjo Lietuvos nacionalinę vizą, tačiau, kaip minėta, tokie duomenys nepatvirtinti. Pareiškėjas nuo 2020 m. sausio 5 d. iki 2020 m. liepos 5 d. turėjo (duomenys neskelbtini) nacionalinę vizą, o nuo 2020 m. vasario 23 d. (su pertraukomis) iki 2023 m. sausio 31 d. turėjo (duomenys neskelbtini) cionalinę vizą. Taigi pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamento pateiktame klausimyne pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2019 m. mokėsi, atliko karinę tarnybą, buvo karininku pasienio daliniuose, turėjo nuo leitenanto iki papulkininkio karinius laipsnius. VSD Išvadoje nurodyta, jog VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje, privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, E. P. išdavus leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir bylos faktines aplinkybes, teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas neturi ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjui Lietuvos Respublikos nacionalinė viza / leidimas laikinai gyventi niekada nebuvo išduoti, o Lietuvoje dirba nuo 2023 m. gegužės 16 d. Atitinkamai pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, kadangi pareiškėjas nuo 1997 m. iki 2019 m. (22 metus) mokėsi, atliko karinę tarnybą, buvo karininku pasienio daliniuose, turėjo nuo leitenanto iki papulkininkio karinius laipsnius. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktai, jog pareiškėjas Rusijos Federacijoje 22 metus mokėsi, atliko karinę tarnybą, buvo karininku pasienio daliniuose, turėjo nuo leitenanto iki papulkininkio karinius laipsnius, o šiuo metu dirba Lietuvos įmonėje vairuotoju ypatingai trumpą laiką (nuo 2023 m. gegužės 16 d.), savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos institucijomis yra išnykusi.

Taigi, pareiškėjas, VSD vertinimu, yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus visų aplinkybių visumą, yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei valstybės saugumo užtikrinimas. Šiuo atveju Sprendimas priimtas ne dėl to, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, o dėl to, jog VSD pateikta informacija nustatyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien tai, jog Sprendime nevertinta, jog pareiškėjas nepalaiko Rusijos Federacijos režimo, nereiškia, jog tai sudarytų pagrindą priimti pareiškėjui palankų sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad byloje pareiškėjo pridėta automobilio su užrašu nuotrauka, ar kompiuterio ekrano nuotrauka, rodanti, jog pareiškėjo paso duomenys yra tikrinami (kad galėtų naudotis viešosiomis paslaugomis), nepaneigia pareiškėjo 22 metų mokymosi / tarnavimo / gautų karinių laipsnių Rusijoje, pabrėžiant ir tai, jog pareiškėjas ir po 2014 m. įvykių Kryme toliau dirbo / tarnavo Rusijos valstybės institucijoje. Nustačius, bei pačiam pareiškėjui patvirtinant, jog jis ilgą laiką, t. y. nuo 1997-2002 m. buvo Pasienio tarnybos (duomenys neskelbtini) karinio instituto kariūnas, 2002-2007 m. buvo (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės pasienio postų pareigūnas, 2007-2010 m. buvo patikros punkto pareigūnas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) srityje ir (duomenys neskelbtini) komerciniame uoste, 2010-2012 m. buvo sienos kontrolės pareigūnas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) teritorijoje, 2012-2015 m. buvo (duomenys neskelbtini) pasienio instituto adjunktas, 2015-2019 m. pasienio kontrolės skyriaus pareigūnas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) teritorijoje, sutiktina su atsakovu, kad dėl to gali kilti grėsmė Lietuvos valstybės saugumui.

Taip pat nesutiktina su pareiškėju, kad Migracijos departamentas neteisėtai neatliko jo individualios apklausos, nes byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta Išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atitinkamai, ĮUTP nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Sutiktina su atsakovu, jog ĮUTP 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra numatyta (dėl užsieniečių paaiškinimų gavimo).

Pažymėtina, kad atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir VAĮ reikalavimai. Taigi VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Atitinkamai, teismui, įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, darytina išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nenustatė Sprendimo neatitikimo VAĮ 10 straipsnio nuostatų reikalavimams.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo E. P. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Saulius JakaitisAgnė StankevičienėFausta Vitkienė