Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis), Irma Čuchraj

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2024 m. liepos 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal atsakovo R. K. prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui R. K. dėl įpareigojimo nukelti laikinąjį metalinį garažą ir sutvarkyti teritoriją, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

17. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

18. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas atidėti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-91-1080/2024 patenkintas ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinys ir atsakovas per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigotas savo lėšomis nukelti metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti garažui tenkančią teritoriją, o atsakovui per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius teismo sprendimo leista ieškovei pačiai nukelti metalinį garažą ir sutvarkyti garažui tenkančią teritoriją išlaidas išieškant iš atsakovo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. sprendimas įsiteisėjo 2024 m. birželio 20 d. Atsakovas 2024 m. birželio 27 d. pateikė teismui prašymą atidėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. sprendimo įvykdymą iki 2024 m. spalio 20 d., kurio ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas netenkino. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams.

20. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgus į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. CPK 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas, kuris reiškia, jog teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, todėl sprendžiant klausimą dėl įprastinės teismo sprendimo vykdymo tvarkos modifikavimo (atidėjimo ar išdėstymo) visuomet turi būti atsižvelgiama ir į šį principą, kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje. Taigi, sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir (ar) išdėstymo, yra aktualūs civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai (CK 1.2 straipsnis). Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Teismas, spręsdamas teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo klausimą, neturėtų suteikti prioritetinės reikšmės kurios nors ginčo šalies interesų užtikrinimui. Šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko, bet ir į išieškotojo interesus. Taigi klausimo dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo sprendimas yra grindžiamas ginčo šalių interesų derinimo taisykle ir reglamentuotas dispozityviai, paliekant teismui diskrecijos teisę kiekvienu atveju individualiai įvertinti teismo sprendimo išdėstymo būtinumą.

21. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pagal CPK 284 straipsnio 2 dalį tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyti klausimai nebuvo išspręsti teismo sprendimu, jie išnagrinėjami rašytinio proceso tvarka, pranešus apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus atvejus, kai šiuos klausimus žodinio proceso tvarka prašo išspręsti bent vienas dalyvaujantis byloje asmuo arba teismas pripažįsta, kad juos būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nustatyta, kad atsakovas 2024 m. liepos 23 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, jo nuomone, taip būtų geriau pasirengta bylos nagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino, tokios būtinybės nenustatė, vertino, kad rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis dalyvaujančių byloje asmenų teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovas, pasinaudojo CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise ir pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose išsamiai išdėstė savo argumentus.

22. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka ir pažymi, jog nepagrįstas apelianto teiginys, kad prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui yra privalomas nepriklausomai nuo tokio prašymo turinio ar argumentų. Priešingai, kaip ir bet kuris kitas procesinis prašymas, prašymas nagrinėti klausimą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo žodinio proceso tvarka turi būti motyvuotas, o motyvų pagrįstumo vertinimas yra teismo prerogatyva ir nepriklausomumo išraiška. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo posėdžio formos reikalavimų pažeidimas įstatyme nepriskirtas prie absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), todėl šio pažeidimo teisiniai padariniai kiekvienu atveju vertintini pagal tai, kaip tai suvaržė asmens teisę į tinkamą teismo procesą ir galėjo lemti tai, jog byla buvo neteisingai išspręsta (CPK 329 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011).

23. Apeliantas teigė, kad žodinio proceso tvarka būtų geriau pasirengta klausimo nagrinėjimui, tačiau nedetalizavo ir nekonkretizavo, kokie parengiamieji veiksmai ar dokumentai, jo nuomone, buvo reikalingi, kodėl negali jų atlikti ar pateikti bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, t. y. argumentų dėl poreikio teikti paaiškinimus ar atlikti procesinius veiksmus, kurie galimi tik žodinio proceso metu, atsakovas nenurodė. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovas pasinaudojo CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise ir pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose išsamiai išdėstė savo argumentus, pateikė foto nuotraukas. Pažymėtina, jog nors atskirajame skunde nurodo, kad žodinio proceso tvarka vykstančiame teismo posėdyje būtų galėjęs teikti prašymus ir paaiškinimus, kurie operatyviai gali būti teikiami bylą nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, tačiau taip pat plačiau nenurodė ir nekonkretizavo, kokių prašymų ar paaiškinimų negalėjo pateikti, jokių papildomų prašymų ir paaiškinimų apeliantas neišdėstė ir atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos ar apribotos atsakovo procesinės teisės vien dėl to, kad nebuvo tenkintas jo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Taigi apeliantas neatskleidė, kokie papildomi faktiniai duomenys galėjo būti nustatyti ar patikslinti žodinio proceso metu, neargumentavo, kad procesiniuose dokumentuose nurodytos ne visos ginčo klausimo išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Priešingai, atsakovas turėjo galimybę susipažinti su kitų proceso dalyvių pateiktais procesiniais dokumentais ir bylos medžiaga, juos įvertinęs pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, juose išsamiai išdėstė savo poziciją ir argumentus. Atsakovo rašytinius paaiškinimus teismas priėmė ir įvertino nagrinėdamas jo prašymą dėl termino įvykdyti teismo sprendimą atidėjimo. Taigi, išdėstyti apelianto argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka galėjo būti priimtas neteisingas procesinis teismo sprendimas ar apribotos atsakovo procesinės teisės.

24. Apeliantas prašymą pratęsti terminą teismo sprendimui įvykdyti 3 mėnesiams iki 2024 m. spalio 20 d. grindė aplinkybe, kad pats neturi galimybės išardyti ir nukelti garažą, o tokia veikla užsiimantys asmenys savo veiklą planuoja ir niekas neapsiėmė to padaryti per teismo nustatytą terminą. Apeliantas pripažįsta, kad neturi ir negali pateikti jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, nes teigia užklausas įvairiems ūkio subjektams teikęs žodžiu, telefoninių pokalbių metu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą akcentuoja, kad prašymas pratęsti / atidėti terminą teismo sprendimui įvykdyti, kaip ir bet kuris asmens teikiamas procesinis prašymas ar dokumentas, turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 178 straipsnis). Pagrįsti prašymą yra pareiškėjo pareiga. Asmuo, pagrįsdamas prašymą pratęsti / atidėti terminą teismo sprendimui įvykdyti, privalo nurodyti teismui ne tik prielaidas ar deklaratyvius teiginius, bet konkrečias aplinkybes ir įrodymus, patvirtindamas, jog yra teisinis pagrindas nukrypti nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos. Nagrinėjamu atveju atsakovas tokių aplinkybių nenurodė ir įrodymų nepateikė.

25. Aplinkybė, kad kitiems garažų savininkams buvo nustatytas ilgesnis terminas garažams nukelti ar kad Savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 30-1418/20 garažų iškėlimo terminas buvo nustatytas iki 2020 m. rugsėjo 30 d. ir vėliau dar buvo pratęstas iki 2020 m. gruodžio 31 d., taip pat kad teismų praktikoje savininkams nustatomi įvairūs terminai nukelti garažus, niekaip neturi įtakos ir teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju. Dėl to nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo argumentus, juo labiau, kad pats apeliantas pripažįsta, jog teismas privalo atsakyti ne į kiekvieną, o tik į teisiškai reikšmingą proceso dalyvio argumentą. Be to, apelianto nurodytas Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas priimtas prieš ketverius metus, akivaizdu, jog faktinė situacija šiuo metu yra pasikeitusi, kaip nurodė Savivaldybės administracija, yra likęs tik atsakovas, nenukėlęs savo garažo. Taigi prieš daugiau kaip ketverius metus priimtas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas ir jame nurodyti jau seniai suėję terminai niekaip negali būti reikšmingi šiuo metu, ypač kai atsakovui jau prieš ketverius metus buvo žinoma, kad reikės nukelti garažą.

26. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti, jog jis iš tikrųjų siekė įvykdyti teismo sprendimą, tačiau to negalėjo padaryti dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, jog nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo yra praėję beveik septyni mėnesiai, o atsakovas procesiniuose dokumentuose būtent ir tvirtino, jog teismo sprendimui įvykdyti yra reikalingas trijų–keturių mėnesių laikas. Be to, atsakovas prašė pratęsti terminą sprendimui įvykdyti iki 2024 m. spalio 20 d. Įvertinus šios nutarties priėmimo datą, laikytina, kad apeliantas savo tikslą pasiekė, šis terminas jau seniai yra suėjęs, tačiau apeliantas nei su atskiruoju skundu, nei vėliau nepateikė jokių duomenų, kad būtų bent pradėjęs vykdyti teismo sprendimą. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovo siekis iš tiesų yra vilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą.

27. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas nevertino šalių interesų pusiausvyros. Priešingai, kaip minėta, ieškovė argumentavo, kad teritorijoje liko vienintelio savininko – atsakovo – neiškeltas garažas. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo atsakovui suteikti pranašumą prieš ieškovę atidedant sprendimo, kuriuo jis įpareigotas nukelti garažą ir sutvarkyti teritoriją, vykdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atidėjus teismo sprendimo vykdymą būtų nukrypta nuo CK 1.2 straipsnyje įtvirtinto šalių lygiateisiškumo principo, sumenkintas pats teismo sprendimo vykdymo privalomumas (CPK 18 straipsnis). Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad jis nesiekia sprendimo vykdymo vilkinimo. Kaip minėta, nuo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip keturi mėnesiai, atsakovas nepradėjo vykdyti teismo sprendimo net ir per savo paties nurodytą terminą. Akivaizdu, kad atsakovas net ir nesiruošė sprendimo vykdyti. Pažymėtina, jog teismo sprendimo nevykdymas nėra savo turtinių interesų apsaugojimas ir negali būti laikomas rūpinimusi teisėtais interesais.

28. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas nepagrindė tokių išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį poreikį atidėti sprendimo įvykdymą. Nesant ieškovės sutikimo atidėti ar pratęsti terminą nukelti atsakovo garažą, laikytina, jog atsakovo prašymo patenkinimas pažeistų ieškovės, kaip atsakovo kreditorės, teises ir teisėtus lūkesčius, šalių lygiateisiškumą ir protingos jų interesų pusiausvyros taisyklę. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo.

29. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

30. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymą, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo ją naikinti, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą.