Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. D. ir atsakovo K. D. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovui K. D. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalijimo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir atsakovo K. D. priešieškinį ieškovei J. D. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo, turto padalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, institucija, teikianti išvadą byloje – Alytaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. D. ieškinyje teismo prašė nutraukti jos ir atsakovo K. D. sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės, palikti santuokines pavardes, priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinę žalą, nepilnamečio sūnaus O. D. gyvenamąją vietą iki jo pilnametystės nustatyti su ieškove, padalinti santuokoje įgytą turtą, priteisti iš atsakovo 800 Eur piniginę kompensaciją už parduotą kemperį ir kurą, įgytą namui šildyti 2015-2016 m. sezonui, 3 745 Eur piniginę kompensaciją už atsakovui atitenkantį didesnės vertės turtą, taip pat priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus O. D. išlaikymą turtu, t. y. ½ dalį 29 400 Eur vertės 0,4630 ha ploto žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2013-03-01 iki 2015-06-01 priteisti iš atsakovo 5 400 Eur išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13. Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės, neturtinės žalos, išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimą, aiškinimo ir taikymo bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, aiškinimo ir taikymo ginčo atveju

17. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi šeima bei kitų įstatyme nustatytų pareigų, reikalaujančių sutuoktinį visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, nesupriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų, paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimais, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu sutarimu, rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis, pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtas teisės ir moralės požiūriu (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes.

19. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės ieškinio reikalavimą – pripažinti santuoką iširus dėl atsakovo kaltės ir atsakovo priešieškinio reikalavimą – pripažinti santuoką nutrūkus dėl ieškovės kaltės, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, nesant pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog dėl santuokos nutraukimo kaltas tik vienas iš sutuoktinių, konstatavo abiejų sutuoktinių kaltę. Tačiau ieškovė J. D. apeliaciniu skundu nesutinka su tokia teismo išvada ir nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus ir nepagrįstai nepripažino, kad santuoka nutrūko tik dėl atsakovo, kuris naudojo fizinį ir psichologinį smurtą jos atžvilgiu, ir už fizinio smurto panaudojimą buvo nuteistas, be to, 2015 m. liepos mėn. paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus ja nesirūpino, kaltės. Taigi ieškovė J. D. vadovavosi CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis prezumpcijomis ir kaltu dėl santuokos iširimo prašė pripažinti tik atsakovą K. D.. Tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija.

20. Iš ieškovės J. D. pateikto rašytinio įrodymo – Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. baudžiamojo įsakymo – matyti, kad atsakovas K. D. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė už tai, kad 2012 m. kovo 22 d. ieškovei J. D. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Liudytoja S. D. patvirtino, kad atsakovas prieš trejus metus smurtavo ieškovės ir jos atžvilgiu. Liudytojos N. S. ir I. B. taip pat nurodė, kad atsakovas buvo ieškovę sumušęs. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų parodymais, nes atsakovo neteisėtus veiksmus patvirtina ir paminėti rašytiniai bylos duomenys. Akivaizdu, kad fizinis ir psichologinis smurtas yra svarbi priežastis, ardanti šeimos gyvenimo, kuris turėtų būti grindžiamas sutuoktinių tarpusavio pagarba ir parama, pamatus, taigi atsakovo K. D. kaltė dėl santuokos iširimo preziumuotina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis).

21. Tačiau pažymėtina, kad pagal CK 3.61 straipsnio 1 ir 2 dalis sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio (ieškovo) kaltės. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Taigi nors bylos duomenys šiuo atveju patvirtina, kad atsakovas baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu, padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kurios metu ieškovei buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kas pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuoja atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, tačiau, kolegijos nuomone, šis prejudicinis faktas nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog dėl santuokos iširimo yra kaltas ne vien tik atsakovas, bet ir ieškovė.

22. Iš byloje esančių Alytaus apskrities VPK Viešosios tvarkos skyriaus Simno PN nutarimų (2012-05-13, 2013-03-28, 2015-07-30) matyti, kad šalys (tiek ieškovė, tiek atsakovas) dažnai konfliktuodavo tarpusavyje (konfliktų iniciatoriais buvo abi šalys), jie abu nebuvo lojalūs vienas kitam, nesistengė gyventi darniai, kilus konfliktams kviesdavo policijos pareigūnus, šalims būdavo pravedamas prevencinis – aiškinamasis pokalbis, jie būdavo įspėjami dėl neleistino, priešingo visuomenės interesams elgesio. Be to, iš atsakovo K. D. pateiktos Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio 2012 m. kovo 30 d. specialisto išvados matyti, kad tą pačią dieną, kai atsakovas padarė nurodytą nusikaltimą, jam taip pat buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl esant konfliktiškiems šalių santykiams ieškovė konflikto dieną taip pat galimai naudojo smurtą atsakovo atžvilgiu, nors tai baudžiamąja tvarka ir nėra nustatyta. Šie duomenys yra pakankami pripažinti, kad ir ieškovė pažeidė esmines savo, kaip sutuoktinės, pareigas.

24. Pažymėtina, jog byloje esančios fotonuotraukos su sms žinutėmis, rašytomis tarp ieškovės J. D. ir liudytojos R. P., A. P. pokalbių išklotinės tiesiogiai nepatvirtina ieškovės neištikimybės fakto, kadangi minėtose žinutėse nėra duomenų apie ieškovės artimus ryšius su kitu vyru, o pokalbių išklotinės apskritai nepatvirtina pokalbių turinio. Nors liudytoja R. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė J. D. 2014 m. pabaigoje susidėjo su jos vyru A. P., apie šias aplinkybes jai pasakė jos vyras, tačiau ji pati tiesiogiai nematė, kad ieškovė artimai bendrautų su jos vyru. Įvertinus konfliktiškus ieškovės J. D. ir liudytojos R. P. santykius, o liudytojai pačiai tiesiogiai nemačius tvirtinamų aplinkybių, jos parodymai laikytini nepakankamais neištikimybės faktui nustatyti. Liudytojos R. C. parodymai, kad ieškovė bendravo su vyriškiu, kurio vardas A., taip pat nepatvirtina ieškovės neištikimybės fakto, nes vien tik bendravimas su šiuo asmeniu, nepalaikant jokių artimesnių ryšių, nelaikytinas neištikimybe. Be to, liudytoja R. C. nurodė, jog jos santykiai su ieškove taip pat nebuvo draugiški. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog byloje esantys įrodymai nėra pakankami ir neabejotini, kurie leistų padaryti neginčijamą išvadą, kad ieškovė buvo neištikima, tačiau kartu leidžia spręsti, kad nurodytos aplinkybės atsakovui sudarė tam tikrą pagrindą tarpusavio santykiuose nebepasitikėti ieškove, o ji nesiėmė jokių veiksmų, kad šios abejonės būtų pašalintos ir sutuoktinių tarpusavio santykiai pagerėtų, t. y. nesiėmė priemonių, kad santuoka ir šeima būtų išsaugoti.

26. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tam, jog būtų galima preziumuoti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, sutuoktinio šeimos palikimo ir visiško nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus pagrindu, įstatyme reikalaujama dviejų aplinkybių viseto: pirma, šeimos palikimo, antra, visiško nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuri jomis grindžia materialųjį - teisinį reikalavimą (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-222/2009).

28. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi nei viena iš šalių (sutuoktinių) neįrodė, jog dėl santuokos nutraukimo yra kaltas tik vienas iš sutuoktinių, o iš byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog abi šalys (tiek ieškovė, tiek atsakovas) nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo, kaltino viena kitą, nesiėmė priemonių išsaugoti šeimą, o abiejų sutuoktinių priešingas nusiteikimas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas nulėmė nuolatinius sutuoktinių konfliktus ir galiausiai santuokos nutraukimą. Kolegijos nuomone, faktine šalių santuokos iširimo priežastimi buvo ne tik kaltę dėl santuokos iširimo preziumuojantis atsakovo elgesys, kuris faktiškai santuokos tuo metu neišardė, nes šalys ir toliau gyveno kartu, bet ir netinkamas abiejų sutuoktinių elgesys ir požiūris į sutuoktinių pareigas, dėl ko sutriko sutuoktinių tarpusavio bendravimas ir bendras gyvenimas tapo negalimas, o tai yra pagrindas pripažinti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

29. Nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, taip pat neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

30. Pagal CK 3.70 straipsnio 2 dalį sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Tam, kad būtų galima šią civilinę atsakomybę įgyvendinti, be žalos elemento, turi būti nustatytos visos kitos bendrosios atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys bei kaltė (CK 6.245-6.250 straipsniai). Atsiradus teisiškai reikšmingai aplinkybei, t. y. sutuoktinio prašymu teismui sprendime konstatavus santuokos nutraukimą dėl kito sutuoktinio kaltės, kitam sutuoktiniui įstatymas garantuoja teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu. Nagrinėjamoje byloje nenustačius sutuoktinio kaltės ir santuoką nutraukus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atmestini ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad buvo netinkamai taikyti CK 3.70 straipsnio 2 dalies reikalavimai ir be pagrindo ieškovei nepriteista neturtinė žala.

Dėl priteisto išlaikymo dydžio ir formos

31. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepilnamečio vaiko išlaikymui iš atsakovo priteistina po 200 Eur kasmėnesinių išmokų nuo 2015-06-01, kartu atmetė ieškovės J. D. prašymą priteisti išlaikymą turtu, t. y. ½ dalį 29 400 Eur vertės 0,4630 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini). Su šia sprendimo dalimi nesutinka tiek ieškovė, tiek atsakovas, ieškovė prašo priteisti išlaikymą sūnui turtu, o atsakovas mano, kad priteistas per didelis išlaikymas ir sutinka mokėti 150 Eur sumą per mėnesį, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vaiko poreikius, jų turinį ir nenustatė nepilnamečio vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinų išlaidų dydžio.

32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatant išlaikymo vaikui dydį būtina įvertinti vaiko poreikius. Vaikai turi lygias teises gauti išlaikymą, tačiau kiekvienam iš jų skiriamo išlaikymo dydis gali skirtis priklausomai nuo objektyvių ir subjektyvių priežasčių, būtent vaiko poreikių: gyvenimo sąlygų užtikrinimo, sveikatos priežiūros, fizinio ir dvasinio lavinimo bei kitų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011). Kiekvienas tėvas, motina turi užtikrinti būtinuosius vaiko poreikius, o priklausomai nuo savo turtinės padėties ir galimybių taip pat tenkinti ir kitus vaiko poreikius, svarbius jo, kaip savarankiškos asmenybės, vystymuisi. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi kitų išlaikomų asmenų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2016).

33. Nagrinėjamu atveju išanalizavus ir įvertinus ieškovės nurodytų išlaidų vaiko poreikiams (maitinimui, vaiko sveikatos priežiūrai, vaiko lavinimui, aprangai, avalynei pirkti ir kt.) tenkinti pagrįstumą, atsižvelgus į vaiko amžių (šiuo metu vaikui yra 10 metų), ieškovės paaiškinimus ir pateiktą vaiko poreikių įvertinimą (paskaičiavimus) bei jį pagrindžiančius duomenis, šalyje galiojančias prekių ir paslaugų kainas, pragyvenimo lygį, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl vaikui būtinos išlaikymo apimties pripažintinos pagrįstomis.

34. Savaime suprantamomis ir visiems žinomomis aplinkybėmis laikytina tai, kad vaikas valgo, jo sparčiai augančiam organizmui reikalinga visavertė mityba, vitaminai, vaikui reikalinga apranga ir avalynė, jam tenka ir dalis komunalinių ir kitų išlaidų, reikalingi higienos reikmenys, lavinimosi priemonės, žaislai ir kt. (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Vaiko išlaikymo dydžiui įtakos turi ir pasikeitusi ekonominė padėtis šalyje, kuri sąlygojo maisto produktų, rūbų, būsto, komunalinių paslaugų, paslaugų ir kitų kainų augimą. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė nepateikė kvitų ir kitų mokėjimo dokumentų, patvirtinančių realias vaikui/jo poreikių tenkinimui patirtas išlaidas, tačiau kvitai ir kiti mokėjimo dokumentai yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, teikiant ieškinį dėl išlaikymo priteisimo. Vaiko poreikiai ir jų tenkinimui būtinas vaiko išlaikymo dydis gali būti įrodinėjami ir kitomis priemonėmis (pvz., ieškovės paaiškinimais, vaiko poreikių paskaičiavimais, pažymomis apie lankomus užsiėmimus ir pan.), o išvados daromos vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

35. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalių sūnus lanko mokyklą, taip pat šokių užsiėmimus šokių studijoje „Alemana“, VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centre lanko krepšinį. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog sprendimo priėmimo metu sūnus nelankė jokių būrelių ar užsiėmimų, dėl ko būtų patiriamos papildomos išlaidos, tačiau pažymėtina, jog visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Išlaikymas yra priteisiamas ilgesniam laikotarpiui į ateitį, o ne momentiniam laikotarpiui, todėl tai, kad šalių nepilnametis sūnus skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu galimai nelankė šokių ar krepšinio užsiėmimų, nereiškia, jog tėvai neturi skirti lėšų vaiko lavinimui, ugdymui ir kitų užsiėmimų lankymui.

36. Nors atsakovas K. D. nesutinka su teismo priteista nepilnamečiam vaikui išlaikymo suma ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovės pateiktus įrodymus, susijusius su vaiko išlaikymo išlaidomis (vaiko poreikių lentelę ir kt.), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas, nesutikdamas su išlaikymo dydžiu, byloje neteikė savo įrodymų, skaičiavimų, kurie pagrįstų, kad vaikui per mėnesį užtektų mažesnės nei 400 Eur (300 Eur) pinigų sumos, taip pat neginčijo jokių konkrečių ieškovės sudarytoje vaiko poreikių lentelėje nurodytų sumų, reikalingų būtinųjų ir papildomų vaiko poreikių tenkinimui (CPK 178 straipsnis).

37. Apeliantas K. D. taip pat nurodo, jog jis neturi galimybės teikti priteisto 200 Eur dydžio išlaikymo per mėnesį, tačiau iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog atsakovas vykdo individualią veiklą, apklaustas teismo posėdžio metu nurodė, jog jo pajamos sudaro apie 350-400 Eur, planuoja veiklą plėsti. Apeliantui šiuo metu yra 43 metai, duomenų apie atsakovo nedarbingumą nėra, taip pat nenustatyta, kad atsakovas turėtų kitų išlaikytinių, be to, atsakovui skundžiamu sprendimu yra priteistas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas. Tai, kad atsakovo pajamos šiuo metu yra nedidelės, nesuteikia atsakovui pagrindo didesnę išlaikymo naštą perkelti ieškovei. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad ieškovei ir taip tenka didesnė išlaikymo ir kasdienio rūpinimosi vaikais našta, kadangi su ja gyvena nepilnametis sūnus O. D. ir šiuo metu jau pilnametė dukra S. D.. Todėl apelianto motyvai, kad jis yra nepajėgus užtikrinti teismo sprendimu priteistą išlaikymą sūnui, laikyti nepakankamais ir neteikia pagrindo sumažinti skundžiamu sprendimu iš atsakovo priteisto išlaikymo sumą iki 150 Eur, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas nepajėgus uždirbti lėšų, reikalingų vaiko išlaikymui.

38. Atsakovas K. D. teigia mokantis už sūnaus draudimą po 30 Eur per mėnesį, tačiau minėtos išlaidos vaiko draudimui į bendrą išlaikymo dydį nebuvo įtrauktos. Atsakovo mokamos draudimo įmokos, nevertintinos kaip būtinieji vaiko poreikiai, tai yra labiau prabangos prekė, o ne būtinas poreikis, nes vaikas yra moksleivis ir yra draudžiamas valstybės lėšomis. Tačiau atsakovas turi teisę pagal savo galimybes savanoriškai teikti didesnį išlaikymą, nei priteista teismo sprendimu, tame tarpe ir mokėti draudimo įmokas už vaiką. Aptariamame kontekste taip pat pažymėtina, kad sprendžiant priteistino išlaikymo dydžio klausimą turi būti laikomasi vieno pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), o visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004).

39. Pažymėtina, jog orientaciniu priteistino išlaikymo dydžio nustatymo kriterijumi laikytina CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009, kt.). Mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios.

40. Nagrinėjamu atveju minimali mėnesinė alga (MMA) skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo 380 Eur, o išlaikymas nepilnamečiam vaikui priteistas po 200 Eur per mėnesį, taigi tik nežymiai viršija nustatytą orientacinio kriterijaus ribą. Nors šis kriterijus taikytinas tik atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tačiau nagrinėjamu atveju, išanalizavus vaiko poreikius ir pripažinus būtinumą juos tenkinti, MMA kriterijus tik patvirtina byloje nustatytų tenkintinų vaiko poreikių pagrįstumą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, šalių nepilnamečio vaiko poreikių dydis (bendra 400 Eur per mėnesį suma) nustatytas tinkamai ir jis yra reikalingas užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, ypač kai nėra nustatyta, jog tėvai negalėtų teikti tokios apimties išlaikymo.

41. Tai, jog minėtas orientacinis kriterijus nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės pasikeitė (padidėjo), nesuponuoja išvados, jog šalių nepilnamečiam sūnui už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo, kai šis kriterijus buvo mažesnis, turėtų būti priteistas ir mažesnis išlaikymo dydis. Kaip jau minėta, šis kriterijus yra tik rekomendacinio pobūdžio ir dėl priteistino išlaikymo dydžio teismas sprendžia kiekvienu atveju individualiai įvertinęs reikšmingas bylos aplinkybes. Šiuo atveju atsakovas K. D. neįrodė, jog vaiko poreikiai laikotarpiu iki teismo sprendimo priėmimo buvo iš esmės mažesni nei šiuo metu (CPK 178 straipsnis), todėl nėra pagrindo sumažinti priteisto išlaikymo dydį.

42. Pažymėtina, kad parinkdamas išlaikymo formą, teismas turi vadovautis CK 3.196 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias išlaikymas priteisiamas periodinėmis išmokomis arba vienkartine pinigų suma, arba tam tikru turtu, taip pat atsižvelgti į tai, kad vaiko išlaikymui užtikrinti turi būti parinktas vaikui naudingiausias išlaikymo būdas. Išlaikymas dažniausiai priteisiamas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, taip užtikrinant, jog vaikas nuolat gaus savo poreikiams patenkinti nustatytą sumą. Jeigu skolininkas yra mokus, tokia išlaikymo forma garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį, taip užtikrinant jo kasdienių poreikių (maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.) tenkinimą. Ši išlaikymo forma paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatinių pajamų (uždarbį, pensijas, pašalpas ir kt.). Kai teismas nustato, kad tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti, priteisia išlaikymą kitomis formomis: vienkartine pinigų suma, nekilnojamuoju ar kilnojamuoju turtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai jis (ji) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-401/2006; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. v. Š. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-513/2011; kt.).

43. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad turto perdavimas vaikams reiškia, jog vaikai tampa savininkais, o vaikų tėvas netenka turto dalies. Vaikai turi prisiimti turto savininkų prievoles (mokėti mokesčius, susijusius su turtu, turėti lėšų jo išlaikymui ir kt.), todėl turtas gali būti perduodamas tik gerai pasvėrus, ar vaikams iš tikrųjų naudinga turtą gauti dėl naujai atsirandančių pareigų. Kita vertus, kadangi tėvas turto ar jo dalies netenka, tai turi būti įvertinta, ar jo teisės nėra pernelyg pažeidžiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J., bylos Nr. 3K-7-96/2003).

44. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė nepilnamečio vaiko išlaikymą priteisti turtu, t. y. priteisti ½ dalį 29 400 Eur vertės 0,4630 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), ir nurodė, kad atsakovas yra konfliktiškas, su juo nėra galimybės gyventi kartu, be to, minėtas nekilnojamasis turtas faktiškai yra nedalintinas, jame gali gyventi tik viena šeima. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino ir išlaikymą priteisė periodinėmis išmokomis, motyvuodamas tuo, kad nekilnojamojo turto vertė yra didesnė nei priteistinas išlaikymas, o ieškovė neturi galimybės išmokėti atsakovui kompensaciją, atsakovas išmokėti piniginę kompensaciją už jai priklausančią turto dalį taip pat nesutinka, ieškovei vienai sudėtinga išlaikyti nekilnojamąjį turtą, o vaikui naudingiau gauti išlaikymą periodinėmis išmokomis, nes taip tolygiau ir realiai būtų tenkinami jo interesai, priešingu atveju ieškovei atsirastų pareiga išlaikyti turtą ir tenkinti vaiko poreikius vienai.

45. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir argumentais, kad šioje byloje vaiko interesus geriausiai atitinka išlaikymas periodinėmis išmokomis, o ne turtu, kadangi duomenų, jog nepilnamečiam vaikui priteista ½ nekilnojamojo turto dalis galėtų būti atskirai naudojama ir duotų pajamų, reikalingų kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti, byloje nėra. Ši nekilnojamojo turto dalis taip pat negalėtų būti realizuojama (parduodama), gaunant pajamas sūnaus kasdieniam išlaikymui. Be to, šio nekilnojamojo turto išlaikymui reikalingos lėšos, o nepilnamečio vaiko galimybės išlaikyti tokį turtą yra ribotos. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad ir ieškovei vienai sudėtinga išlaikyti nekilnojamąjį turtą (susidarę skolos už komunalinius patarnavimus). Tuo tarpu atsakovas yra jaunas, darbingo amžiaus, duomenų apie neįgalumą nėra, periodiškai gauna pajamas (vykdo individualią veiklą), todėl turi galimybes kiekvieną mėnesį teikti reguliarų išlaikymą vaiko poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje labiausiai nepilnamečio vaiko interesus atitinka išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

46. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės prašomos priteisti išlaikymui nekilnojamojo turto dalies vertė pagal byloje pateiktus įrodymus yra kur kas didesnė, nei visa vaikui iki pilnametystės atsakovo periodinėmis išmokomis (po 200 Eur per mėnesį, kaip priteisė bylą nagrinėjęs teismas) mokėtina suma, todėl tektų spręsti kompensacijos atsakovui priteisimo klausimą, tačiau ieškovė viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teigė neturinti galimybės sumokėti atsakovui kompensaciją.

47. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismo sprendimas dėl vaiko išlaikymo dydžio ir formos neturi res judicata galios. Dėl šios priežasties, jeigu pareiga periodinėmis išmokomis teikti vaikui išlaikymą nevykdoma ir dėl to susidaro skola, tai toks įsiskolinimas gali būti traktuojamas kaip skolininko turtinės padėties pasikeitimas, sudarantis pagrindą peržiūrėti teikiamo išlaikymo būdą, kadangi kyla grėsmė vaiko interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J., bylos Nr. 3K-7-96/2003). Taigi, išlaikymo vaikui priteisimas periodinėmis išmokomis neužkerta kelio ateityje, atsiradus naujoms aplinkybėms, pakeisti tiek išlaikymo formą, tiek dydį.

48. Ieškovės J. D. apeliacinio skundo argumentai dėl nekilnojamojo turto padalijimo negalimumo ir padalijimo plano trūkumų nevertintini, nes tai nėra apeliacinio skundo dalykas, t. y. ieškovė apeliaciniu skundu nereiškia reikalavimo pakeisti ar panaikinti tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nekilnojamasis turtas padalintas tarp šalių ir nustatyta naudojimosi juo tvarka, o tik prašo išlaikymą nepilnamečiam sūnui priteisti turtu.

Dėl kilnojamųjų daiktų priteisimo

49. Atmetus apeliantės J. D. apeliacinio skundo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo turtu, atmestinas ir apeliacinio skundo reikalavimas dėl skundžiamu sprendimu atsakovui K. D. priteistų kilnojamųjų daiktų, kurie yra pritaikyti išimtinai šalių gyvenamojo namo reikmėms ir erdvei, integruoti name, todėl jame ir turėtų likti, kaip pagrindinio daikto priklausiniai.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

50. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 5 400 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 1 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tokį ieškovės ieškinio reikalavimą atmetė vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, atsakovo paaiškinimais ir liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

51. Atsakovo K. D. pateikti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad vaikų vardu buvo sumokėti mokesčiai už darželį, ugdymą, kiti mokesčiai, perkamas sportinis inventorius, mokamos už vaikus draudimo įmokos, 2013 m. kovo 18 d. ir 2013 m. balandžio 17 d. pervestos dvi piniginės perlaidos ieškovei. Liudytoja teismo posėdžio metu apklausta D. D. patvirtino, kad atsakovas visada teikė vaikams išlaikymą. Tokios pozicijos viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi ir atsakovas K. D.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog laikinųjų apsaugos priemonių – laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo – tinkamas ir savalaikis vykdymas taip pat netiesiogiai pagrindžia aplinkybę, jog atsakovas teikė išlaikymą savo sūnui. Be to, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog atsakovas paliko šeimą 2015 metų vasarą (šalys iki to laiko gyveno kartu bendrame būste), o ieškovė tik po to kreipėsi į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui priteisimo, kas patvirtina, jog būtinybės kreiptis dėl išlaikymo priteisimo iki tol nebuvo. Tai netiesiogiai patvirtina ir ieškovės siekis, kad išlaikymas sūnui būtų priteistas turtu, taip sumažinant atsakovui išmokėtiną kompensaciją, ką ji beje tiesiogiai nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, labiau tikėtina, jog atsakovas nurodytu laikotarpiu teikė išlaikymą savo nepilnamečiam sūnui, o ieškovės reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą nėra pagrįstas (CPK 178 straipsnis 185 straipsnis).

Dėl priteisto žyminio mokesčio

52. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, jog buvo patenkinta po ½ dalį šalių reikalavimų, todėl priteisė iš ieškovės J. D. 1 034 Eur (943 + 91) dydžio žyminį mokestį. Apeliantė su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir teigia, jog teismas nepagrįstai nusprendė iš ieškovės priteisti visą jos mokėtiną 1 034 Eur žyminį mokestį valstybei.

53. Pažymėtina, jog ieškovė J. D., 2015 m. rugpjūčio 11 d. pateikdama teismui patikslintą ieškinį, sumokėjo dalį žyminio mokesčio (100 Eur), o likusios žyminio mokesčio dalies (943 Eur) sumokėjimas Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo. Be to, 2016 m. kovo 18 d. ieškovė pateikė patikslintą ieškinį ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 91 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Taigi visas ieškovės mokėtinas žyminis mokestis už patikslintus ieškinio reikalavimus sudaro 1 134 (100 + 943 +91) Eur sumą.

54. Atsakovas K. D., 2015 m. birželio 25 d. pateikdamas teismui priešieškinį, sumokėjo dalį žyminio mokesčio (300 Eur), o likusios žyminio mokesčio dalies (764 Eur) sumokėjimas Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo. Taigi visas atsakovo mokėtinas žyminis mokestis už priešieškinį sudaro 1 064 (300 + 764) Eur sumą.

55. Kadangi ieškovės J. D. atmesta ieškinio dalis sudaro 50 procentų, o atsakovo priešieškinio patenkinta dalis taip pat sudaro 50 procentų, todėl iš ieškovės J. D. priteistinas bendras žyminis mokestis sudaro 1 099 Eur sumą ((1 134 Eur : 2) + (1 064 Eur :2)). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė yra sumokėjusi 100 Eur žyminio mokesčio (t. 1 b. l. 75), todėl galutinė iš ieškovės priteistina žyminio mokesčio suma sudaro 999 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi abiejų šalių apeliaciniai skundai atmesti, todėl šalims jų turėtos išlaidos viena kitai neatlygintinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl priteisto žyminio mokesčio valstybei, nurodant, kad iš ieškovės J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) priteistina 999 Eur nesumokėto žyminio mokesčio valstybei.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.