- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-03
- Bylos Nr.
- e2A-514-934/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00644-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Neringa Švedienė, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- J. S.
- Trečiasis asmuo
- D. S.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Neringos Švedienės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovei J. S. – V. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, trečiasis asmuo – D. S.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. S. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės J. S.-V. (toliau – ir atsakovė) be teisinio pagrindo įgytą 87 224,78 Eur sumą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo nepagrįstai įgyto turto perleidimo (2020 m. rugsėjo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas 2022 m. lapkričio 24 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo, kuriuo atsisakė nuo 17 863,57 Eur ieškinio dalies. Teismas 2022 m. lapkričio 25 d. nutartimi priėmė ieškovo R. S. atsisakymą dalies ieškinio reikalavimų dėl 17 863,57 Eur priteisimo ir šią civilinės bylos dalį nutraukė. Ieškovas 2023 m. kovo 20 d. pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, t. y. reiškiamą reikalavimą sumažino ir nurodė, kad reikalaujama suma – 64 533,88 Eur.
3. Paaiškino, kad D. S. (toliau – ir trečiasis asmuo) 2014 m. vasario 17 d. įsigijo nekilnojamąjį turtą – vilą (duomenys neskelbtini). Ieškovas ir trečiasis asmuo palaikė artimus santykius. Ieškovas laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2019 metų investavo savo asmenines lėšas į trečiojo asmens turto renovavimą. Kai turto renovavimo darbai buvo baigti, trečiasis asmuo nutraukė santykius su ieškovu, negrąžino jo investuotų lėšų, o 2020 m. rugsėjo 2 d. vilą padovanojo savo dukrai – atsakovei. Nors 2019 m. lapkričio mėnesį (duomenys neskelbtini) vyko susitikimas, kurio metu trečiasis asmuo patvirtino, kad grąžins visus ieškovo už remonto darbus sumokėtus pinigus, tačiau pateikus dokumentus nutraukė derybas ir atsisakė grąžinti ieškovo sumokėtus pinigus.
Atsiliepimas
4. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo teismo ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad jos su ieškovu nesieja jokie teisiniai santykiai, jai nėra žinomos konkrečios ieškovo ir trečiojo asmens santykių ir kilusio ginčo faktinės aplinkybės, susitarimai, kiek ir kaip ieškovas prisidėjo prie trečiojo asmens būsto remonto. Atsakovei yra žinoma tik tiek, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens yra kilęs ginčas, kadangi ieškovas reikalauja grąžinti skolą, su kurios suma trečiasis asmuo nesutinka.
5. Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu, prašė teismo jį atmesti. Pažymėjo, kad 2011–2018 metais su ieškovu palaikė artimus santykius, kūrė bendrus ateities planus. Nurodė, kad ieškovas reikalavimą nukreipia ne į tą asmenį ir ne tuo pagrindu, atsakovės su ieškovu nesieja jokie santykiai, atsakovė nėra gavusi iš ieškovo jokio turto. Tuo tarpu trečiąjį asmenį ir ieškovą sieja sutartiniai santykiai, nes jie kartu kūrė bendrą gyvenimą, tai teismų praktikoje vertinama kaip bendra jungtinė veikla, partnerystė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė priteisė iš ieškovo atsakovei 5 493,50 Eur, o trečiajam asmeniui 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Nurodė, kad trečiasis asmuo vilą įsigijo 2014 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir atitinkamai dovanojimo sutarties pagrindu perleido dukrai (atsakovei). Ieškovas dovanojimo sutarties neginčija. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. asmeniui, kuris negali atsakyti pagal ieškinį, o tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti.
8. Atkreipė dėmesį, kad teismas bylos nagrinėjimo metu įvykdė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 45 straipsnio nuostatą – pasiūlė ieškovui pakeisti atsakovę tinkama arba įtraukti trečiąjį asmenį bendraatsakove, išaiškino šalies nepakeitimo procesines pasekmes, tačiau ieškovas teismo siūlymo nurodyti tinkamą atsakovą neįgyvendino. Asmuo, kuris turi atsakyti pagal ieškinį nebuvo pakeistas išimtinai tik dėl ieškovo apsisprendimo.
9. Tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo nurodo, kad juos siejo artima draugystė, jie kartu gyveno. Ieškovas ir trečiasis asmuo iš esmės gyveno partnerystėje ir šalis siejusius santykius galima kvalifikuoti pagal jungtinės veiklos modelį. Tokia aplinkybė eliminuoja be teisinio pagrindo įgyto turto instituto nagrinėjamoje byloje taikymą.
Šalies argumentai
10. Nors ieškovas ieškinyje nurodė, kad prisidėjo asmeninėmis lėšomis prie trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio turto renovavimo, tačiau ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas, reiškiant ieškinį atsakovei dėl nepagrįsto praturtėjimo, nesudaro pagrindo teismui vertinti ieškovo ir trečiojo asmens teisinius santykius jungtinės veiklos aspektu, juo labiau kad ieškovas turėjo galimybę atsakove įtraukti ir trečiąjį asmenį, tačiau viso bylos nagrinėjimo metu tokia galimybe nepasinaudojo.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismui kilo abejonių dėl ieškovo sąžiningumo, nes iš pradžių jis ieškinio reikalavimą grindė po kelis kartus skaičiuodamas tuos pačius čekius ir kvitus. Atsakovei pateikus teismui detalią ieškovo pateiktų įrodymų analizę, nurodant, be kita ko, kurie dokumentai dubliuojasi, kad dalis pirkinių buvo grąžinti, dalis kvitų nėra įskaitomi, dėl dalies pateiktų sąskaitų faktūrų nėra pateikti sąskaitų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, ieškovas atsisakė dalies reiškiamų reikalavimų – 2022 m. lapkričio 24 d. atsisakė reikalavimo dėl 17 863,57 Eur ir 2023 m. sausio 20 d. atsisakė dalies reikalavimo dėl 1 638,45 Eur. 2023 m. kovo 6 d. ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo reikalavimą sumažino 3 188,88 Eur, iki 64 533,88 Eur, bei pateikė papildomus įrodymus 14 565,44 Eur ir padidino ieškinio reikalavimą iki 79 099,32 Eur. Ieškovo elgesys laikytinas nesąžiningu, atsižvelgiant į tai, kad ginčas tarp ieškovo ir trečiojo asmens dėl ieškovo investuotų pinigų į vilos remontą vyksta nuo 2019 metų.
Šalies argumentai
12. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad už vilos projektavimo paslaugas T. Š. sumokėjo 15 000 Eur, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovė teismui pateikė papildomus įrodymus – susirašinėjimo su T. Š. nuotraukas. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad T. Š. teigė, jog jokio mokėjimo už vilos projektavimo paslaugas ieškovas nėra atlikęs, o sąskaitas faktūras suklastojo dėl skyrybų. T. Š. teismui pateikė paaiškinimus, kad vis tik ieškovas mokėjimą atliko, o dėl susirašinėjime su atsakove pateiktos informacijos pajuokavo. Atsižvelgdamas į susirašinėjime pateiktos informacijos pobūdį dėl sąskaitų faktūrų klastojimo bei aplinkybę, kad, kaip T. Š. nurodo, kalbėjo su atsakove, ilgamete drauge ir nemanė, kad susirašinėjimas bus pateiktas teismui, teismas padarė išvadą, kad T. Š. neturėjo pagrindo ilgametei draugei sakyti netiesos. Vėlesni T. Š. pateikti paaiškinimai vertintini kritiškai, atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
13. Civilinėje byloje Nr. e2-568-886/2022 buvo nagrinėjamas ginčas pagal ieškovės, R. S. įmonės, UAB ,,Pars 5“ ieškinį atsakovei D. S. dėl skolos priteisimo. Šioje byloje ieškovė įrodinėjo paskolos su trečiuoju asmeniu sudarymo faktą, tačiau teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė paskolos sudarymo fakto. Tai, kad ieškovas ieškinyje šioje byloje teigia, kad UAB „Pars 5“ su trečiuoju asmeniu 2016 metais sudarė paskolos sutartį dėl daugiau nei 36 000 Eur, o trečiasis asmuo paskolos negrąžino, nėra suderinama nei su sąžiningumo, nei su nepiktnaudžiavimo procesu principais.
14. Atkreipė dėmesį, kad ieškovui nuo 2003 metų iki 2021 metų pradėtos 32 vykdomosios bylos, 2016 m. gruodžio 28 d. pradėta vykdomoji byla dėl 2 019 921,76 Eur išieškojimo kreditorei UAB „Intrum“, 2016–2017 metais jis buvo bankrutavęs. AB DNB bankas ieškovui buvo suteikęs 172 182,81 Eur kreditą, tačiau jam įsipareigojimų tinkamai nevykdant skola pradėta išieškoti priverstinai, ieškovo įmonei iškelta bankroto byla, ieškovas santykių su trečiuoju asmeniu metu naudojosi mokėjimo kortelė, susieta su trečiojo asmens banko sąskaita. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovas 2015–2019 metais neturėjo ginčo sumos ir atitinkamai negalėjo jos investuoti į trečiojo asmens turto remontą, o trečiasis asmuo negalėjo praturtėti ar sutaupyti tai, ko ieškovas neturėjo. Teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovės praturtėjimo ar sutaupymo fakto, ieškovo turto sumažėjimo fakto, t. y. nepagrįsto praturtėjimo būtinų prielaidų.
15. Pažymėjo, kad tuo atveju, jei būtų nustatytas trečiojo asmens nepagrįsto praturtėjimo ieškovo sąskaita faktas, ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui. Ginčas yra kilęs tarp ieškovo ir trečiojo asmens dėl ieškovo į trečiojo asmens turto remontą investuotų lėšų (ne)grąžinimo. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nėra ginčo santykio subjektas bei neturi pareigos atsakyti pagal ieškovo pareikštą ieškinį, teismas ieškovo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
16. Ieškovas R. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimą, perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
16.1. Priešingai, nei sprendė teismas, ieškinys byloje buvo pateiktas tinkamam atsakovui. Nors trečiasis asmuo 2014 metais ir įsigijo vilą (duomenys neskelbtini), tačiau ji buvo nusidėvėjusi, prastos būklės, joje daugiau kaip 10 metų nebuvo gyvenama, todėl apeliantas savo asmeninėmis lėšomis sutvarkė vandentiekį, elektrą, nuotekų tinklą, suremontavo vilą. Pabaigus darbus trečiasis asmuo nebeleido naudotis vila ir be pagrindo įgytą turtą – vilos pagerinimus neatlygintinai perleido atsakovei, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.239 straipsnio nuostatomis, ieškinys pareikštas tinkamai atsakovei.
16.2. Sprendime nurodytos aplinkybės, kurios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nagrinėjamos: teismas nenustatė, kad ieškinys yra pareikštas ne tam atsakovui ir jokioje proceso stadijoje neteikė pasiūlymo apeliantui pakeisti atsakovą tinkamu.
16.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proceso teisės normas, o būtent CPK 45 straipsnio nuostatas. Šis pažeidimas lėmė neteisingą bylos išsprendimą ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
16.4. Teismas, vadovaujantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neatskleidė bylos esmės, t. y. neišsamiai tyrė bylos aplinkybes. Klaidingai sprendė dėl tinkamo atsakovo byloje ir be jokio pagrindo nurodė, kad ginčas yra kilęs tarp apelianto ir trečiojo asmens bei visiškai ignoravo teisinį reglamentavimą, įtvirtintą CK 6.239 straipsnyje. Kitaip tariant, teismas ne tik klaidingai nustatė atsakovą, bet ir nesirėmė nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniu reglamentavimu, kuris yra aktualus nagrinėjamu atveju.
16.5. Teismas skundžiamame sprendime klaidingai nurodė, kad apelianto nuomone trečiasis asmuo be pagrindo įgijo vilą, nors iš tiesų, jo vertinimu, trečiasis asmuo be pagrindo įgijo tik vilos pagerinimus, kuriuos savo lėšomis atliko apeliantas, o vėliau šiuos pagerinimus perleido atsakovei. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad trečiasis asmuo nepagrįstai įgijo turtą pasinaudodamas apgaule ir melu, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl šių aplinkybių ir be jokio teisinio pagrindo sprendė, kad toks turto perdavimas vertinamas kaip dovanojimas.
16.6. Apelianto vertinimu, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo tvirtinti, kad jis turtą trečiajam asmeniui perleido kaip dovaną. Nagrinėjamu atveju susiklostę teisiniai santykiai tarp apelianto ir trečiojo asmens negali būti kvalifikuojami kaip dovanojimo teisiniai santykiai, nes niekuomet neegzistavo tokia apelianto valia, o taip pat trečiojo asmens be pagrindo įgytas turtas buvo įgytas nesant jokių rašytinės ar juo labiau notarinės formos sutarčių.
16.7. Trečiasis asmuo apeliantui buvo sudaręs pagrįstą lūkestį, kad pastarieji ir toliau galės kartu gyventi, naudotis suremontuota vila, tačiau po to, kai apeliantas savo lėšomis suremontavo vilą, trečiasis asmuo nurodė, kad vila priklauso jai ir apeliantas joje yra nepageidaujamas. Tai patvirtina, kad apeliantas buvo apgautas, trečiasis asmuo apelianto turtą (investuotas lėšas) įgijo be teisinio pagrindo.
16.8. Nėra pagrindo tarp apelianto ir trečiojo asmens susiklosčiusius teisinius santykius vertinti kaip jungtinės veiklos teisinius santykius. Byloje nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad apeliantas savo asmenines lėšas investavo į trečiajam asmeniui priklausantį turtą, kuris yra užsienyje. CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartis privalo būti rašytinė. Nagrinėjamu atveju tokia sutartis tarp trečiojo asmens ir apelianto sudaryta nebuvo, todėl nėra pagrindo tarp jų susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikyti jungtinės veiklos vykdymą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas.
16.9. Apeliantas byloje veikė sąžiningai – tai patvirtina jo procesinis elgesys tikslinant ieškinio dalyką. Apeliantas su pradiniu ieškiniu į bylą pateikė visus jo turimus kvitus, kitus išlaidas patvirtinančius dokumentus, kokius turėjo ir kokius buvo išsaugojęs. Nustačius, kad dalis jų yra besidubliuojantys, dalimi jų užfiksuoti prekių grąžinimai – šie dokumentai ir jais grindžiami reikalavimai buvo pašalinti. Kita vertus, apeliantui nėra įtvirtinta prievolė vesti savo išlaidų apskaitą ir netgi analogiškose bylose fiziniams asmenims nėra nustatyta prievolė savo išlaidas grįsti vien tik finansiniais dokumentais. Nustačius, kad dalimi dokumentų reikalavimas negali būti grindžiamas, apeliantas, kaip sąžininga proceso šalis, sumažino savo ieškinio reikalavimą iki tokio dydžio, kurį patvirtinantys dokumentai buvo pateikti byloje.
Žemesnės instancijos teismas
16.10. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantui būtų buvusi iškelta fizinio asmens bankroto byla, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas tariamai buvo bankrutavęs. Aplinkybės, kad apeliantui buvo pradėtos vykdomosios bylos, nesudaro jokio teisinio ir faktinio pagrindo tvirtinti, kad jis buvo nemokus. Sprendime yra minima ir civilinė byla Nr. e2-568-886/2022, kurios metu teismai nustatė, kad UAB „Pars 5“ suteikė paskolą apeliantui, o pastarasis minėtus pinigus panaudojo vilos gerinimui, t. y. apeliantas turėjo piniginių lėšų, kurias panaudojo vilos pagerinimams atlikti.
Atsiliepimas
17. Atsakovė J. S.-V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
17.1. Trečiasis asmuo 2014 metais teisėtai pirkimo–pardavimo sandoriu įsigijo nekilnojamąjį turtą – vilą (duomenys neskelbtini). 2020 metais šis trečiajam asmeniui teisėtu pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas notaro patvirtintu dovanojimo sandoriu buvo perleistas atsakovei. Apeliantas neįrodinėjo, kad trečiasis asmuo be teisėto pagrindo įgijo nuosavybės teisę į vilą, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, jog trečiasis asmuo atsakovei perleido be teisinio pagrindo įgytą turtą. Atvirkščiai, trečiasis asmuo teisėtu sandoriu įgytą turtą kitu teisėtu sandoriu perleido atsakovei, taigi nėra jokio teisinio pagrindo vadovautis CK 6.239 straipsniu.
17.2. CK 6.239 straipsniu yra reglamentuojamas perduoto turto grąžinimas natūra, tačiau apeliantas reikalauja ne be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimo, o trečiajam asmeniui neva perduotų (panaudotų) piniginių lėšų. Apeliantas nekreipia savo reikalavimų į atsakovei trečiojo asmens perleistą turtą. Atitinkamai, esant civiliniams santykiams tarp apelianto ir trečiojo asmens, apeliantas savo reikalavimus, susijusius su jo nuomone nepagrįstai gautais pinigais, turi kreipti į trečiąjį asmenį. Todėl teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui.
17.3. Apelianto veiksmai – reiškiant ieškinį atsakovei, yra atliekami sąmoningai stengiantis pakeisti ginčo teismingumą. Trečiasis asmuo gyvena (duomenys neskelbtini), taigi apeliantas teisinius reikalavimus trečiojo asmens atžvilgiu turėtų reikšti (duomenys neskelbtini). Apeliantas jau bandė teisininkų pagalba išsiderėti jo sugalvotas sumas iš trečiojo asmens (duomenys neskelbtini). Trečiajam asmeniui nesutikus su nurodytomis sumomis ir apeliantui nepavykus įrodyti jo investuotų sumų, jis nusprendė kreiptis į teismą Lietuvoje. Todėl sąmoningai buvo sugalvota strategija atsakove byloje traukti trečiojo asmens dukrą, kad ginčas būtų teismingas Lietuvos teismams. Toks ieškovo elgesys gali būti vertinamas tik kaip piktnaudžiavimas teise.
17.4. Klausimas dėl tinkamo atsakovo byloje buvo keliamas dar atsakovės ir trečiojo asmens atsiliepimuose į ieškinį. Argumentai dėl netinkamo atsakovo buvo išsakyti viso bylos nagrinėjimo metu. Teismas bylos nagrinėjimo metu taip pat kėlė šį klausimą. Tam, kad būtų galima pakeisti atsakovą, byloje yra būtinas ieškovo sutikimas. Tuo tarpu apeliantas viso bylos nagrinėjimo metu teigė, kad ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui ir noro bei sutikimo keisti atsakovą neišreiškė. Apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui, taigi nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas ir tokia galimybe naudotis neketina. Tokiu atveju nėra jokio pagrindo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kadangi apeliantas neketina pasinaudoti CPK 45 straipsnio numatyta teise keisti atsakovą.
Žemesnės instancijos teismas
17.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs tarp apelianto ir trečiojo asmens. Tą iš esmės patvirtino ir pats apeliantas, nurodydamas, kad trečiasis asmuo neatsiskaitė ir negrąžino jam piniginių lėšų. Šias faktines aplinkybes patvirtina ir byloje esantys įrodymai, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad tarp apelianto ir trečiojo asmens dar nuo 2019 metų yra kilęs ginčas dėl jo išleistų piniginių lėšų. Apelianto reikalavimai visą laiką buvo nukreipti į trečiąjį asmenį prašant grąžinti tam tikrą pinigų sumą, o ne turtą. Iki šiol ginčo pobūdis ir reikalavimai iš esmės nepasikeitė, tačiau apeliantas sugalvojo būdą išvengti ginčo teismingumo (duomenys neskelbtini) ir pasinaudojo trečiojo asmens ir atsakovės sudarytu dovanojimo sandoriu, taip atsakovu byloje pasirinkdamas atsakovę.
17.6. Teismas vertino, ar yra pagrindas tenkinti ieškinį pagal apelianto suformuluotą ieškinio pagrindą, t. y. kad atsakovė be pagrindo įgijo turtą. Atsakovė trečiojo asmens jai perleistą turtą (vilą) įgijo teisėtai dovanojimo sandoriu. Apelianto prašomo be pagrindo įgyto turto – piniginių lėšų atsakovei niekas neperdavė. Apelianto ir trečiojo asmens santykiai bei jo išleistų pinigų grąžinimo klausimas yra nesusijęs su nepagrįsto praturtėjimo institutu.
17.7. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose aiškiai išdėstė ieškinio pagrindą, t. y. kad išleido tam tikrą pinigų sumą, kurią siekė pradžioje susigrąžinti iš trečiojo asmens, o vėliau iš atsakovės. Ieškovas nekreipė savo reikalavimo į atsakovei perleistą turtą, tačiau kreipė reikalavimą į išleistų piniginių sumą susigrąžinimą. Būtent tokias išvadas ir padarė teismas, remdamasis apelianto procesiniais dokumentais. Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas nesuprato, koks turtas buvo įgytas be pagrindo ir koks turtas neatlygintinai perleistas atsakovei.
17.8. Nors apeliantas teigia, kad teismas nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su trečiojo asmens apgaule įgytu turtu ir nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas turtą trečiajam asmeniui perleido kaip dovaną, tačiau byloje tokių aplinkybių neįrodinėjo, t. y. neteikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų tokius jo teiginius ir apie šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu iš esmės nekalbėjo. Pripažino, kad su trečiuoju asmeniu vedė bendrą gyvenimą, gyveno partnerystėje ir visus buvusius mokėjimus atliko savo noru ir iniciatyva.
17.9. Skundžiamame sprendime teismas iš esmės nevertino ieškovo ir trečiojo asmens santykių, kadangi ieškinys yra pareikštas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Apeliantas apeliaciniame skunde pripažino, kad jis ir trečiasis asmuo gyveno partnerystėje, juos siejo artimi santykiai. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas taip pat nuolat kartojo, jog šalis siejo partnerystės santykiai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šalis siejant partnerystės santykiams, bendram gyvenimui nesudarius santuokos, šalių santykiai yra kvalifikuojami kaip bendra jungtinė veikla, kaip asociacijos sutartis. Atitinkamai bet koks tokių asmenų kartu sukurtas turtas, bet kokie piniginiai įsipareigojimai, kompensacijų klausimai yra sprendžiami vadovaujantis sutarčių teisės normomis ir būtent šiuo teisiniu pagrindu. Taigi pats apeliantas pripažino, kad teisinis pagrindas jo išleistoms lėšoms buvo ir tas teisinis pagrindas buvo bendras šalių gyvenimas partnerystėje, faktiškai vykdant bendrą veiklą.
17.10. Apelianto elgesys negali būti vertinamas niekaip kitaip kaip tik nesąžiningumas ir piktnaudžiavimas procesu. Apeliantas ieškinio reikalavimą sumažino ne todėl, kad objektyviai dalimi dokumentų reikalavimas negali būti grindžiamas, o todėl, kad tyčia nesąžiningai buvo teikiami besidubliuojantys kvitai ir kiti mokėjimai.
17.11. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą vertino apelianto turtinę padėtį aktualiu laikotarpiu. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad apeliantas aktualiu laikotarpiu buvo faktiškai nemokus. Apelianto sąskaitos buvo visiškai tuščios, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas buvo realizuoti apelianto įmonei iškėlus bankroto bylą, turėtas žemės sklypas ir namas perimtas banko vykdant priverstinį išieškojimą. Net ir realizavus bankroto administratoriui perduotą įmonės turtą bei apelianto (bendrovės savininko) turtą, liko nepatenkinta 865 961,96 Lt (250 799,92 Eur) kreditorių reikalavimų. Teismas visiškai pagrįstai įvertino tokią ieškovo finansinę būklę.
17.12. Bylos nagrinėjimui buvo ruošiamasi parengiamųjų dokumentų būdu, byloje yra surinkta eilė įrodymų, kuriuos teismas įvertino priimdamas sprendimą. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme jau pradėjus sakyti baigiamąsias kalbas buvo atnaujintas, kadangi apelianto atstovas nurodė, kad atsakovės atstovė baigiamojoje kalboje remiasi aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos bylos nagrinėjimo metu. Atnaujinus bylos nagrinėjimą teismo posėdžių metu dalyvaujant pačiam apeliantui ir jo atstovams buvo detaliai išnagrinėtos visos faktinės ginčo aplinkybės bei pateikti išlaidas pagrindžiantys įrodymai. Teismas išanalizavo ginčo situaciją, išsamiai išnagrinėjo esmines aplinkybes bei atskleidė bylos esmę, todėl nėra jokio pagrindo priešingai išvadai. Net ir tuo atveju jeigu teismas spręstų kitaip, apeliantas nenurodo, kad būtų reikalinga išreikalauti kokius nors naujus įrodymus. Apeliantas taip pat neketina keisti atsakovo byloje. Taigi jokių procesinių kliūčių, kodėl apeliacinės instancijos teismas turėtų grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir negalėtų išnagrinėti bylos pats, nėra.
Atsiliepimas
18. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
18.1. Nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad atliko trečiajam asmeniui priklausiusios vilos remonto darbus, tačiau jo pozicija ginče, kuris tęsiasi nuo 2019 metų, keičiasi priklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių. Civilinėje byloje Nr. e2-568-886/2022, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl UAB ,,Pars5“ trečiajam asmeniui suteiktos paskolos grąžinimo, apeliantas teigė, kad už remonto darbus mokėjo iš UAB ,,Pars5“ trečiajam asmeniui paskolintų pinigų ir akcentavo, jog iš savo asmeninių lėšų niekada netvarkytų svetimo asmens turto. Trečiajam asmeniui minėtoje byloje įrodžius, kad paskolos sutarties su UAB ,,Pars5“ nesudarė ir paskolos negavo, jo pozicija pasikeitė. Apeliantas ėmė teigti, kad vila buvo suremontuota iš jo asmeninių lėšų. Kitaip tariant, nepavykus išreikalauti piniginių lėšų pagal suklastotą paskolos sutartį, kurios originalas dingo, apeliantas sugalvojo kitą versiją.
18.2. Nutrūkus santykiams ir bendram gyvenimui su apeliantu, jis pradėjo reikalauti piniginių lėšų už vilos remontą. Siekiant išsiskirti geranoriškai, trečiasis asmuo pasiūlė kompensuoti realias apelianto patirtas išlaidas, tačiau jis pradėjo reikalauti labai didelių sumų, kurios realiai negalėjo būti išleistos. Kai apeliantas pradėjo reikalauti pinigų už jo pirktą maistą, keliones po (duomenys neskelbtini) nuomotais automobiliais, jo turimos paskolos dengimui padarytas įmokas (iš UAB ,,Pars5“ pervestų lėšų), konstruktyvus bendravimas nutrūko. Trečiasis asmuo net ir šiandien neatsisako atlyginti apeliantui jo realiai patirtų išlaidų, tačiau jo reikalavimai nagrinėjamoje byloje yra visiškai nepagrįsti. Vilos vertė yra gerokai mažesnė nei apelianto deklaruojamos neva išleistos pinigų sumos jos remontui.
18.3. Apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi argumentu, kad dėl to, jog trečiasis asmuo padovanojo vilą atsakovei, ši turi jam grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Pažymėtina, kad vila buvo įsigyta teisėtai, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, todėl teisėtai dovanojimo sutartimi padovanota atsakovei. Joks turtas iš apelianto nebuvo įgytas be teisėto pagrindo, nes bendro gyvenimo metu jis savo iniciatyva atliko kai kuriuos remonto darbus, nupirko kai kurias prekes. Apeliantas ieškinyje nurodė, kad viloje atliktais pagerinimais tikėjosi naudotis pats, tačiau nutrūkus santykiams šios galimybės neteko, taigi patvirtino, jog savo noru ir iniciatyva padėjo trečiajam asmeniui remontuoti vilą, net ir žinodamas, kad vila nuosavybės teise tuo metu priklausė trečiajam asmeniui. Tokie santykiai teismų praktikoje yra kvalifikuojami kaip bendra jungtinė veikla, taigi, manydamas, kad turi teisę į kompensaciją už atliktus remonto darbus ir išleistas lėšas, ieškovas turi teisę ginti savo pažeistas teises vadovaudamasis sutarčių teisės nuostatomis, o ne remdamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu bei nukreipdamas reikalavimą į trečiąjį asmenį, o ne į atsakovę.
18.4. Apeliantas pateikia argumentus, susijusius su be pagrindo perleistu turtu, tačiau prašo jam priteisti piniginę kompensaciją. Netgi reikalavimą formuluoja ne pagal nepagrįsto praturtėjimo nuostatas ir nenukreipia jo į perleistą turtą. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad ginčas kilo tarp trečiojo asmens ir apelianto dėl gyvenant partnerystėje patirtų išlaidų. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad teismas pagrįstai nurodė, jog apelianto ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui.
18.5. Siekdamas dirbtinai pakeisti ginčo teismingumą, apeliantas trečiąjį asmenį į bylą įtraukė trečiuoju asmeniu, o jos dukrą – atsakove. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, ginčas turėtų būti sprendžiamas patraukiant ją atsakove ir vadovaujantis bendrą jungtinę veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis. Būtent todėl teismas, pasisakęs, kad ginčo šalys realiai yra apeliantas ir trečiasis asmuo, nurodė neturintis pagrindo vertinti apelianto ir trečiojo asmens teisinių santykių jungtinės veiklos aspektu, kadangi jis remiasi nepagrįsto praturtėjimo institutu.
18.6. Skundžiamame sprendime teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas, teigdamas, jog atsakovei buvo perleistas be pagrindo įgytas turtas, turi įrodymais pagrįsti tokį teiginį. Apeliantas neįrodė, kad atsakovei buvo perleista ginčo suma, ar kad trečiasis asmuo ją įgijo be teisinio pagrindo. Vila tiek trečiojo asmens, tiek ir atsakovės buvo įgyta teisėtai ir ieškovas to neginčijo.
18.7. Apelianto argumentai, susiję su trečiojo asmens, panaudojus apgaulę ir melą, įgytu turtu, įrodo nebent tai, kad ginčas kilo iš sutartinių trečiojo asmens ir apelianto santykių. Apeliantas patvirtino, kad ilgą laiką su trečiuoju asmeniu gyveno partnerystėje. Remonto darbus atliko savo valia, žinodamas, kad vila nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui. Jokios apgaulės ar melo iš trečiojo asmens pusės nebuvo, todėl byloje su tuo susijusių įrodymų apeliantas nepateikė.
18.8. Atsakydamas į apelianto argumentą, kad partnerystės santykiai negali būti kvalifikuojami kaip bendra jungtinė veikla nesudarius rašytinės sutarties, trečiasis asmuo nurodė, kad šis argumentas yra nepagrįstas ir neatitinka teismų praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai yra nustatyti formos reikalavimai, jie netaikomi CK 6.969 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamai asociacijos sutarčiai. Tai reiškia, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai nustatyta taisyklė, kad ją reikia sudaryti rašytine, o įstatymo įtvirtintais atvejais – notarine forma ir kad dėl formos nesilaikymo sutartis tampa negaliojanti, netaikoma jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarčiai.
18.9. Kaip teisingai pažymėjo teismas, ginčas vyksta jau nuo 2019 metų, tačiau apeliantas iki šiol negali nei paaiškinti reikalaujamų sumų, nei jų pagrįsti. Apelianto nesąžiningumą akivaizdžiai patvirtina ir situacija su neva projektavimo paslaugoms išleistais 15 000 Eur. Byloje nėra pateikta jokių tokių paslaugų apmokėjimo įrodymų, o paslaugų teikėjas patvirtina, kad sąskaita buvo suklastota tik dėl skyrybų. Taigi apeliantas aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą, neįrodė jokiomis įrodinėjimo priemonėmis.
18.10. Apeliantas melagingai nurodo, kad civilinėje byloje Nr. e2-568-886/2022, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl UAB ,,Pars5“ trečiajam asmeniui suteiktos paskolos grąžinimo, buvo konstatuota, jog jis pinigines lėšas išleido vilos remontui. Tokių išvadų teismas nepadarė, o iš byloje esančių banko sąskaitos išrašų matyti, kad apeliantas mokėjo paskolą, grąžino kitas skolas, mokėjo už maistą, kurą, nuomojamas mašinas, t. y. lėšas naudojo savo paties pragyvenimo išlaidoms padengti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
21. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad priešingai, nei skundžiamame sprendime nurodė teismas, ieškinys byloje buvo pareikštas tinkamam atsakovui. Nors trečiasis asmuo 2014 metais įsigijo vilą (duomenys neskelbtini), tačiau apeliantas atliko vilos remonto darbus, už kuriuos trečiasis asmuo neatsiskaitė. Be pagrindo įgytas turtas – vilos pagerinimai, buvo neatlygintinai perleisti atsakovei, taigi ji, vadovaujantis CK 6.239 straipsnio nuostatomis, yra tinkamas atsakovas. Apelianto nuomone, teismas taip pat netinkamai pritaikė CPK 45 straipsnio nuostatas bei padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčas yra kilęs tarp apelianto ir trečiojo asmens. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
22. Vertinant aplinkybę, ar atsakovė nagrinėjamoje byloje yra tinkamas atsakovas, reikšminga įvertinti šalių tarpusavio teisnius santykius. Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiasis asmuo 2014 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo vilą (duomenys neskelbtini). Tiek trečiasis asmuo, tiek apeliantas neneigė aplinkybės, kad tuo metu jie palaikė artimus santykius, kartu gyveno ir kūrė ateities planus, todėl apeliantas savo asmeninėmis lėšomis atliko vilos remonto darbus. Nutrūkus santykiams, apeliantas ėmė reikalauti, kad trečiasis asmuo grąžintų apelianto lėšas, išleistas vilos remonto darbams, tarp šalių vyko derybos, tačiau taikaus susitarimo pasiekti nepavyko. Nors trečiasis asmuo buvo linkęs kompensuoti apelianto patirtus piniginius nuostolius, tačiau kompromiso dėl vilos remonto darbų kainos dydžio rasti nepavyko. Trečiasis asmuo 2020 metais dovanojimo sandoriu vilą perleido atsakovei, todėl apelianto įsitikinimu, vadovaujantis CK 6.239 straipsniu, būtent atsakovė turėtų atlyginti apelianto už vilos remonto darbus patirtas išlaidas.
23. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas reglamentuojamas CK 6.137–6.242 straipsniuose. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2020 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020 19 punktą).
24. Aiškindamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktas). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022).
25. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 36 punktas).
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ieškovę ir trečiąjį asmenį siejo jungtinės veiklos santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.
27. Nagrinėjamu atveju nei trečiasis asmuo, nei pats apeliantas neneigė aplinkybės, kad juos siejo artima draugystė, jie gyveno kartu ir planavo bendrą ateitį. Nors apeliantas teigia, kad trečiasis asmuo įgijo turtą pasinaudodamas apgaule ir melu, tačiau objektyvių duomenų, kurie pagrįstų minėtus teiginius, byloje nepateikė (CPK 178 straipsnis). Vien tai, kad apeliantas turėjo pagrįstų lūkesčių gyventi viloje, kurie, nutrūkus santykiams, nepasiteisino, nesudaro pagrindo teigti, jog trečiasis asmuo siekė apgauti apeliantą. Neabejotina, kad apeliantui buvo žinoma, jog nekilnojamasis turtas – vila, nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui ir jis suvokė, kad neturi jokios pareigos investuoti į vilos pagerinimus, tačiau, kaip teigia pats apeliantas, juos savo asmeninėmis lėšomis savanoriškai atliko. Šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadai, kad apeliantą ir trečiąjį asmenį siejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Teismų praktikoje pažymima, kad tokia aplinkybė eliminuoja be teisinio pagrindo įgyto turto instituto nagrinėjamoje byloje taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-663-186/2015). Taip pat pagrindžia išvadą, kad trečiasis asmuo vilos pagerinimus įgijo egzistuojant teisėtam pagrindui – jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai. Papildomai pažymėtina, kad tik padarius išvadą dėl buvusios apelianto ir trečiojo asmens jungtinės veiklos bendram turtui sukurti ir jo sukūrimo, būtų galima spręsti klausimą dėl mokėtinos kompensacijos už sukurtą turtą dydžio, tačiau apeliantas byloje neįrodinėjo, kad tarp jo ir trečiojo asmens sudarytos jungtinės veiklos sutarties pagrindu buvo sukurtas koks nors bendras turtas, todėl tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
28. Taigi, vertindama aptartas aplinkybes (žr. šios nutarties 22 punktą) formuojamos teismų praktikos (žr. šios nutarties 23–24 punktus) kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto nurodyti argumentai nepaneigia teismo išvadų, jog tariamas turto pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas kildinamas iš jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių, todėl ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo negali būti patenkintas.
29. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas (žr. šios nutarties 28 punktą) bei nustačius, kad reikalavimas dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo grindžiamas jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ieškovo ir trečiojo asmens (atsakovės su apeliantu nesieja teisiniai santykiai), pagrindu, taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Nors apeliantas iš esmės teisingai pacitavo CPK 45 straipsnio nuostatas bei formuojamą teismų praktiką, tačiau jo nurodyti argumentai, vertinant juos nagrinėjamo ginčo kontekste, nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti.
30. Netinkamos šalies pakeitimo tinkama procesines taisykles įtvirtina CPK 45 straipsnis. Teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu (CPK 45 straipsnio 1 dalis). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškovas nesutinka, jog atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės.
31. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 45 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, arba pagal ieškinį turėtų atsakyti ir kitas atsakovas, turi pasiūlyti ieškovui pakeisti pradinį atsakovą tinkamu arba nurodyti antrąjį atsakovą ir paaiškinti netinkamos šalies nepakeitimo tinkama procesines pasekmes. Tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas ar antrojo atsakovo įtraukimas į bylą gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2011; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-916/2019; 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-165-1075/2021).
32. Teismas turi išaiškinti šalims teisę pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu bei jos nepakeitimo procesinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2007; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2009).
33. Nors apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas būtų aiškiai ir nedviprasmiškai pasiūlęs ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu bei išaiškinęs jo nepakeitimo procesinius padarinius, tačiau tiek teismo posėdžiuose (pvz., 2022 m. spalio 11 d. posėdžio garso įrašas: nuo 7 iki 8 min; 2022 m. lapkričio 25 d. posėdžio garso įrašas: nuo 31:40 iki 41 min.), tiek ir atsakovės bei trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose, šalių procesinė padėtis, be kita ko, sudarė ginčo dalyką. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, nes ieškovo ir atsakovės nesiejo jokie teisiniai santykiai. Tačiau ieškovas, atstovaujamas teisininko, nereiškė prašymo netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu. Priešingai, apeliantas laikėsi pozicijos, kad reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui, tokią poziciją nurodė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes (žr. šios nutarties 33 punktą), daro išvadą, kad apeliantas, atstovaujamas advokato, neabejotinai suprato tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens nurodytų argumentų, susijusių su netinkamo atsakovo pakeitimu tinkamu, reikšmę ir esmę, todėl vien ta apelianto nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepasiūlė ieškovui netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu, šiuo atveju savaime nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ir (ar) grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas aptariamu pagrindu panaikintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduotų bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, procesine priemone – netinkamo atsakovo pakeitimu tinkamu – nebūtų efektyviai pasinaudota (CPK 7 straipsnio 1 dalis), kadangi netinkamo atsakovo pakeitimas tinkamu priklauso išimtinai nuo ieškovo valios, o duomenų, kad ieškovas būtų išreiškęs valią dėl netinkamo atsakovo pakeitimo, nenustatyta, priešingai, ieškovas laikosi pozicijos, kad ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui.
35. Apeliantas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, tinkamai nenustatė faktinių aplinkybių, nesirėmė nagrinėjamu atveju aktualiu teisiniu reglamentavimu, nesuprato, koks reikalavimas yra reiškiamas atsakovei, nevertino apelianto nurodytų aplinkybių dėl trečiojo asmens veiksmų neteisėtai įgyjant nekilnojamąjį turtą, nepagrįstai tarp apelianto ir trečiojo asmens susiklosčiusius santykius vertino kaip jungtinės veiklos teisinius santykius. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o byla perduota šiam teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija nesutinka šiais apelianto argumentais.
36. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas tiek dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tiek dėl byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių, atsakė į esminius byloje keliamus klausimus (žr. šios nutarties 6–15 punktus) bei pateikė į bylą surinktų įrodymų vertinimą, nustatė reikšmingus faktus ir nurodė esminių apelianto ieškinio argumentų atmetimo priežastis. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisinių santykių kvalifikavimu, teismo išvadomis dėl jungtinės veiklos, savaime nėra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimus.
37. Apelianto samprotavimai, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad apelianto nuomone trečiasis asmuo be pagrindo įgijo vilą, nors iš tiesų, trečiasis asmuo be pagrindo įgijo tik vilos pagerinimus, kuriuos savo lėšomis atliko apeliantas, o vėliau šiuos pagerinimus perleido atsakovei, neteisingai identifikavo ginčo esmę, taip pat nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad ieškovo ir atsakovo nesiejo teisiniai santykiai, o reikalavimas dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo kildinamas iš sutartinių jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių (tarp ieškovo ir trečiojo asmens), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinio reikalavimus dėl be teisėto pagrindo įgytų pagerinimo išlaidų atlyginimo.
Dėl procesinės bylos baigties
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą bei apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, tinkami taikė ir aiškino proceso ir materialiosios teisės normas, įvertino ginčo išsprendimui reikšmingus įrodymus, atkleidė bylos esmę, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų, susijusių su įrodymų dėl patirtų išlaidų pateikimu, ieškovo finansine padėtimi, ieškovo atžvilgiu išnagrinėtomis bylomis ar vykdomų išieškojimų skaičiumi, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į kiekvienos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
41. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
42. Atsakovės prašomos priteisti 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, yra tinkamai pagrįstos ir protingos bei atitinkančios suteiktos teisinės pagalbos apimtį ir pobūdį, todėl jos visa apimtimi priteistinos iš ieškovo atsakovei.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei J. S.-V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.