Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje

aukštojo išsilavinimo, išsiskyręs, teistas 2012 m. sausio 13 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str., 186 str.1d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1d., 4d., 1 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant nuteistąjį iki 2014 m. liepos 13 d. pašalinti išlaikymo vaikui E. P. 43052,57 Lt sumos įsiskolinimą; be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; bausmė neatlikta, teistumas neišnykęs,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P., žinodamas, jog Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2009-04-21 sprendimu Nr. N2-405-127/2009 yra įpareigotas L. B. naudai mokėti lėšas dukters E. P., gim. 2008 m., išlaikymui po 1000 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2008-03-11 iki jos pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoti įstatyminei dukters atstovei – motinai L. B. bei galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdė, tai yra nemokėjo pinigų vaiko išlaikymui ir nuo 2011-05-11 iki 2014-02-01 neteikė jai kitos būtinos materialinės paramos, dėl ko 2014-02-01 susidarė 42 131,43 Lt įsiskolinimas. Tokiais veiksmais jis vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacijoje apie asmenų draudžiamąsias pajamas nurodyta, kad R. P., laikotarpiu nuo 2012-03-01 iki 2012-04-20 dirbo UAB (duomenys neskelbtini). R. P. nuo 2010-04-21 – savarankiškai dirbantis asmuo nuo 2009 metų. Nuo 2010-07-01 individualios R. P. įmonės (duomenys neskelbtini) savininkas. (t.1 b.l. 30-34).

Valstybės įmonė Registrų centras 2010-11-05 nurodo, kad individuali R. P. įmonė (duomenys neskelbtini)yra likviduojama (t.1 b.l.108).

Išrašai iš antstolių vykdomųjų bylų įrodo, kad kaltinamasis R. P. turi įsiskolinimų ne tik dėl išlaikymo dukrai E., tačiau ir kitiems išieškotojams (t.1 b.l. 119-123).

Prie baudžiamosios bylos prijungta antstolio V. M. vykdomosios bylos Nr. 0240/09/00343 kopija. (t.1 b. l. 46-149).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, teismo išvados

Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t.y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-695/2007, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013, 2K-9/2014). BK 164 straipsnyje numatyta trunkamąja nusikalstama veika pirmiausiai yra pažeidžiami vaiko interesai, normalus jo vystymasis.

Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių - nedarbo, ilgalaikės nelaimės, ligos ir pan., t.y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti lėšas vaiko (-ų) išlaikymui, jis atsako už vengimą pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str.

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą konstatuoja, kad R. P., žinodamas, jog pagal Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2009-04-21 sprendimą Nr. N2-405-127/2009 privalo mokėti lėšas E. P., (duomenys neskelbtini), išlaikymui - po 1000 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2008-03-11 iki dukters pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoti įstatyminei dukters atstovei - motinai L. B. bei galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdė, t.y. nemokėjo pinigų vaiko išlaikymui ir nuo 2011-05-11 iki 2014-02-01 neteikė jai kitos būtinos materialinės paramos, dėl ko 2014-02-01 susidarė 42 131,43 Lt įsiskolinimas.

Kaltinamojo R. P. vengimas mokėti išlaikymą E. konstatuojamas bylos įrodymais nustačius, kad pareigos išlaikyti vaiką jis nevykdo ne dėl objektyvių, svarbių ir pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukurdamas situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net priverstinis, t.y. teisės aktų nustatyta tvarka, išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas.

Nors kaltinamasis R. P. teisme kaltę padarius nusikalstamą veiką neigė, aiškindamas, kad nevengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, o nemokėjo tik todėl, kai neturėjo darbo ir pajamų, darbovietė nemokėjo jam atlyginimo ir sutarto sėkmės mokesčio sudarius sandorius, tačiau tokie jo teiginiai laikytini gynybine pozicija, siekiant švelninti savo teisinę padėtį ir tiesiog išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje surinktų įrodymų visuma paneigia tokius kaltinamojo teiginius ir leidžia daryti priešingą išvadą, t.y. spręsti, kad kaltinamasis R. P. vis tik vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką.

Pirmiausia teismas pažymi tą aplinkybę, kad kaltinamajam R. P. buvo žinoma, jog teismo sprendimu jam paskirta pareiga mokėti lėšas E. išlaikymui - po 1000 Lt kas mėnesį, perduodant lėšas vaiko motinai. Jis dalyvavo teismo procese, ginčijo tėvystę, o šiai pasitvirtinus sutiko su priteista išieškojimo suma (t.1 b.l.22-23). Apie tai, kad dėl sprendimo geranoriško nevykdymo ieškojimas perduotas vykdyti antstoliui jis taip pat žinojo, kadangi buvo paskelbta jo paieška ir 2009 m. spalio mėnesį jis pats atvyko į antstolių kontorą, nurodė realią gyvenamąją vietą (t.1 b.l.111). 2012 m. sausio 13 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nusprendžiu jis buvo nuteistas už vengimą išlaikyti vaiką ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam buvo atidėtas 3 metams, paskiriant įpareigojimus, nustatant jų įvykdymo terminus (t.1 b.l.20-21). Pažymėtina, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje teigiama, jog R. P. nurodė, kad užsiima nekilnojamuoju turtu, iš ko per mėnesį gauna apie 600 Lt pajamų (t.1 b.l.20). Taigi, objektyviai apie pareigą mokėti išlaikymą kaltinamasis žinojo nuo pat sprendimo priėmimo, vėliau apie tai jam buvo primenama antstolio ar teismo verdiktu. Teismo proceso metu šio žinojimo R. P. taip pat neneigė.

Antra, kaip buvo minėta, R. P. 2012-01-13 nuosprendžiu buvo jau nuteistas už vengimą mokėti išlaikymą E. pagal teismo sprendimą. Nuosprendyje nurodytas fiksuotas vengimo terminas, kuris truko iki 2011 m. gegužės 1 d. (t.1 b.l.20-21). Lietuvos Respublikos BK straipsnyje numatytas nusikaltimas yra ne tęstinis, bet trunkamas, kuris trunka iki tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas (šiuo atveju pradėdamas vykdyti pareigą išlaikyti vaiką) arba teisėsaugos institucijos.

Kasacinės instancijos teismas 2009-02-24 nutartyje Nr.2K-7-68/2009 yra pažymėjęs, kad teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Lietuvos Respublikos teisėje principas non bis in idem įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tarptautiniu lygmeniu principas non bis in idem įtvirtintas kelių tarptautinių sutarčių normose, tarp kurių nagrinėjamos bylos kontekste svarbiausia yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 74 straipsnis, kuris aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Tiek nurodytos teisės normos, tiek Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, jog principo non bis in idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008, EŽTT sprendimas S. Z. prieš Rusiją (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82).

EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konvencijos protokolo Nr. 74 straipsnis negali būti aiškinamas tiek plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinas nuteisimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesnio. Kitaip tariant, keli elgesio epizodai laiko ir erdvės požiūriu nėra vieningi (nesudaro vientisos veikos), o yra skirtingi tokio paties elgesio pasireiškimo atvejai (EŽTT sprendimai S. Z. prieš Rusiją (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, judgement of 7 June 2007, § 31; S. Z. v. Russia, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 92-93). Be to, EŽTT praktikoje pažymima, kad analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos nesilaikant įstatymo numatytos pareigos (EŽTT sprendimas Smolickis prieš Latviją (Smolickis c. Lettonie, no. 73453/01, décision du 27 janvier 2005) bei Europos žmogaus teisių komisijos sprendimas Raninen prieš Suomiją (Raninen v. Finland, no. 20972/92, Commission decision of 7 March 1996, Decisions and Reports 84, p. 17). Šiuo atveju EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys.

Siekiant išvengti principo non bis in idem pažeidimo tokiose bylose, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tą patį laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas.

Iš nagrinėjamos bylos įrodymų matyti, kad kaltinamasis R. P. pareigos išlaikyti mažametę dukterį E., gim. (duomenys neskelbtini), nevykdo nuo teismo sprendimo dienos, t.y. nuo 2009 m. balandžio 21d. (sprendimas nustatė skubų vykdymą). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-01-13 nuosprendžiu kaltinamasis buvo nuteistas inter alia už vengimą išlaikyti dukterį laikotarpiu, kuris truko iki 2011-05-01d. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje jis yra kaltinamas dėl vengimo išlaikyti dukrą kitu laikotarpiu, t. y. nuo 2011-05-11 iki 2014-02-01 d. Be to, nevykdydamas vieno iš paskirtų įpareigojimų (iki 2014-07-13 sumokėti 43052,57 Lt įsiskolinimo) kaltinamasis R. P. padarė naują trunkamą nusikalstamą veiką, dėl kurios praėjus beveik pusantrų metų po jo nuteisimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (t.1 b.l.1). Tai, kad po pirmojo nuteisimo nebuvo pilnai pasiektas prevencinis ir auklėjamasis bausmės vykdymo atidėjimo tikslas, nereiškia, kad kaltininkas negali būti persekiojamas už nepasiekus šio tikslo padarytas naujas nusikalstamas veikas. Priešingu atveju kartą patraukus asmenį baudžiamojon atsakomybėn už trunkamą nusikalstamą veiką, kurios pagrindas yra atitinkamos pareigos nevykdymas, jis būtų besąlygiškai atleidžiamas nuo tolesnio jos vykdymo.

Byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai sudaro pagrindą išvadai, kad R. P., būdamas teistas, ir toliau vengė pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką laikotarpiu nuo 2011-05-11 iki 2014-02-01d. Byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, įrodančių, kad kaltinamasis ne tik pats nemokėjo išlaikymo dukrai, neteikė kitokios materialinės paramos jai, bet sąmoningai sukūrė tokią situaciją, kai priverstinis ieškojimas tapo nebeįmanomu. Nors kaltinamasis R. P. aiškina, kad suprasdamas teismo sprendimu nustatytą jam pareigą, nevykdė jos dėl svarbių priežasčių, kadangi neturėjo tam uždarbio, kitų pajamų, be to rimtai serga, bylos įrodymais yra konstatuota, kad jis vengia mokėti išlaikymą sąmoningai, o būtent:

Kaltinamasis R. P. dirba bendrovėje (duomenys neskelbtini) , užsiima komerciniu tarpininkavimu. Jis bei apklaustas liudytoju direktorius L. K. teigia, kad atlyginimas kaltinamajam buvo sumokėtas tik vieną kartą 2012 metais, daugiau jis mokamas nebuvo. Bendrovė yra jam įsiskolinusi, be to R. P. pagal tarpusavio suderinimo aktą priklausytų išmokėti 72000 Lt. Nustatyta, kad bendrovė neturi ofiso, todėl galimų klientų paiešką kaltinamasis vykdo namuose. Kaip parodė liudytojas L. K., R. P. turi laiko ir pilną galimybę dirbti ir kitą darbą. Tačiau nustatyta, kad kaltinamasis to sąmoningai nedaro. Teismo proceso metu jis parodė, kad ieškojo kito darbo, tačiau jam buvo atsisakyta, įrodymai apie tai buvo atsakymuose kompiuteryje, bet jie neišliko.

Kaltinamasis, apie dvejus metus negaudamas atlyginimo bendrovėje (duomenys neskelbtini), realiai kitur neįsidarbino, nors akivaizdu, kad žinodamas apie prievolę vaikui ir teismo įpareigojimą jis tai turėjo ir galėjo padaryti. Darytina išvada, kad esama situacija jį tenkina ir jis tyčia nelinkęs jos keisti. Darbo biržoje jis neregistruotas, registracija truko tik dvi dienas, nuo 2010-04-19 iki 2010-04-21. Daugiau darbo biržoje jis nesiregistravo, aiškina, kad to padaryti negali, nes turi individualią įmonę ir ji nėra likviduota. Tačiau, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad R. P. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini) neveikia ir likviduojama jau nuo 2010 metų (t.1 b.l.108). Darytina išvada, kad tokia situacija kaltinamąjį visiškai tenkina ir jis nesiima veiksmų įmonei likviduoti.

R. P. teigia, kad jis serga astma, prie bylos yra pridėti medicininiai dokumentai. Tačiau kaltinamasis nėra neįgalus ir nedarbingas ir akivaizdu, kad galėtų rasti tinkamą darbą atsižvelgiant į jo sveikatos būklę.

Jam inkriminuojamo vengimo išlaikyti dukrą laikotarpiu nuo 2011-05-11 iki 2014-02-01 kaltinamasis R. P. dukrai išlaikyti nedavė nei lito, neteikė jis ir kitokios materialinės pagalbos, nebendravo su dukra, priešingai nei su kitais savo vaikais. Įmonėje (duomenys neskelbtini) 2012 metais jam buvo sumokėtas vieno mėnesio atlyginimas, iš kurio lėšų dukrai jis nesumokėjo nei lito, kaip ir nesuteikė kitos paramos. Kaip teismo proceso metu parodė liudytoja Ž. P. (kaltinamojo motina) ji maitina ir materialiai padeda sūnui, kuris turi daug skolų, kas mėnesį iš pensijos moka sūnui 300-400 Lt. Nustatyta, kad iš šių gaunamų pinigų kaltinamasis dukrai lėšų nesuteikė. Liudytoja I. N. teigia, kad gyvena su kaltinamuoju apie trejus metus, pilnai išlaiko jį.

Taigi, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis sąmoningai sudarė situaciją ir pasirinko tokį elgesio variantą, kad galėtų nemokėti išlaikymo dukrai. Pažymėtina, kad R. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „fiziškai yra sveikas“, kad įsiskolinimo sumą yra pasiryžęs sumokėti, kada kreipsis dėl pakartotinių DNR tyrimų, nes netiki tėvyste, dukros nematė nuo 2011-05-02 (t.1 b.l.153,159). Tokiu būdu, ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis tyčinį lėšų dukros išlaikymui nemokėjimą sieja ne su savo sunkia materialine padėtimi, sveikata ir kitomis svarbiomis priežastimis, bet su savo abejonėmis dėl tėvystės. Teismo proceso metu šios gynybinės versijos jis neakcentavo, nurodė, kad turi mokėti, tačiau nevengia, tik neturi tam lėšų. Pabrėžtina tai, kad su kitais savo vaikais jis bendrauja ir jiems teikia pagalbą, dalyvauja jų auklėjime.

Esant tokioms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad R. P. vengė pagal teismo sprendimą išlaikyti dukrą E. laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 11d. iki 2014 m. vasario 1 d. Jo veika kvalifikuojama teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str.

Dėl R. P. skirtinos bausmės

Skirdamas kaltinamajam R. P. bausmę, teismas atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas vaikui ir jo teisėtiems interesams. Nusikalstama veika baigta, vaikas nesulaukė iš tėvo pakankamos materialinės pagalbos ir dėmesio. Įvertinama ir tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių. Skiriamos bausmės rūšis turi atitikti teisingumo ir protingumo kriterijus. Skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas veikas, paveikti bausmę atliekančius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Taigi vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje yra bausmės teisingumo principas. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui paskyrimą tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį.

Pagal baudžiamosios teisės doktriną, teismas skirdamas bausmę ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, nes konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą ir ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę bet būtent teisingo sprendimo priėmimą. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymėta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Bausmės teisingumo principas – vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Teismas atsižvelgia į R. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį - įvykdytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, ir į byloje esančius duomenis, apibūdinančius patį kaltinamąjį: R. P. dirba bendrovėje (duomenys neskelbtini) vadybininku (t.1 b.l. 170), UAB (duomenys neskelbtini) nurodo, kad yra skolinga jam atlyginimo ir yra sudarytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (t.2 b.l.18-19), turi individualią įmonę, kuri yra likviduojama (t.1 b.l.170). Kaltinamasis 2012-01-13 buvo teistas pagal LR BK 164 str. ir 186 str.1d. laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas 3 metams (t.1 b.l.174-175). Jam buvo paskirti įpareigojimai. Bausmės vykdymo atidėjimo metu padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 164 str. - ir toliau neteikė išlaikymo dukrai E. P..

R. P. turi 3 vaikus, du iš kurių yra dar nepilnamečiai. Serga bronchine astma. Vartojo antidepresantus, gydėsi krizių intervencijos skyriaus stacionare. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, kaltinamasis aktyviai dalyvauja sūnų auklėjime. R. P. įsipareigoja įvykdyti prievolę ir bendrovei (duomenys neskelbtini) sumokėjus jam priklausančius įsiskolinimus įvykdyti turtinę prievolę dukrai. Galiojančių administracinių nuobaudų neturi.

Visų šių aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam už padarytą nusikaltimą paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurio dydis artimas įstatymo nustatytam už padarytą veiką šios bausmės rūšies vidurkiui. Kaltinamajam R. P. už analogiškos nusikalstamos veikos epizodą jau buvo atidėtas bausmės vykdymas. Galiojantis įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau antras kartas suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas turi būti grindžiamas ypatingomis bylos aplinkybėmis. Spręsdamas klausimą dėl galimybės antrą kartą taikyti R. P. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas dėl laisvės atėmimo bausmės atidėjimo teismas įvertina tai, kad įvykdytas nesunkus nusikaltimas, kaltinamasis serga astma, aktyviai dalyvauja kitų dviejų vaikų auklėjime, žada įvykdyti nuosprendžiu jam paskirtą įpareigojimą ir sumokėti įsiskolinimą dukrai, todėl daro išvadą dėl galimybės pakartotinai taikyti kaltinamojo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą, nustatant jam atitinkamus įpareigojimus. Vienas iš įpareigojimų atkartojamas iš ankstesnio nuosprendžio, nustatant naują įvykdymo terminą.

Teismo nuomone, būtent tokia bausmė bei įpareigojimai labiausiai atitiks teisingumo ir proporcingumo kriterijus ir šiuo atveju bus pakankami siekiant BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų. Lietuvos Respublikos AT plenarinės sesijos nutartyje Nr.2K-P-549/2007 pažymėjo, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute iš esmės įgyvendinami humaniškumo principo reikalavimai. Kita vertus, bausmės vykdymo atidėjimo institute humaniškumo principo reikalavimai derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikas, nepagarbą baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t.1 b.l.159-160), kuri paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 303-307 str.str., teismas

nusprendė:

R. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje ir nuteisti 1 metams ir 2 mėnesiams laisvės atėmimo. Lietuvos Respublikos BK 64 str. 3 d. pagrindu subendrinti bausmę dalinio sudėjimo būdu su 2012-01-13 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtąja bausme, nustatyti nuteistajam 1 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 75 str. pagrindu bausmės vykdymą nuteistajam atidėti 3 metams.

bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ( BK 75 str.2d.8p.).

iki 2015 m. vasario 1 d. pašalinti išlaikymo įsiskolinimą dukrai E. P., susidariusį iki 2011-05-01, - įpareigoti sumokėti 43.052,57 Lt, pavedant išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoti vaiko motinai L. B.;iki 2016 m. sausio 1 d. pašalinti išlaikymo įsiskolinimą dukrai E. P., susidariusį nuo 2011-05-11 iki 2014-02-01, - įpareigoti sumokėti 42.131,43 Lt (nurodyta Vyriausybės nustatyta tvarka neindeksuota suma), pavedant išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoti vaiko motinai L. B..

Kardomąją priemonę nuteistajam (rašytinį pasižadėjimą neišvykti) panaikinti perdavus nuosprendį vykdyti.

Nuosprendis 20 dienų terminu gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.