Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-247-854/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-04-25
Bylos Nr.: e2-247-854/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00189-2024-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Giedrė Čėsnienė
Ieškovas: T. M.
Atsakovas: M. T. N. T.

Kategorijos

Civilinės bylos Nr. e2-247-854/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00189-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4; 3.3.2.5; 3.6.3.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei M. T. N. T. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nationale-Nederlanden Schadeverzekering Maatschappij N.V, Markel Insurance SE, AIG Europe S.A. Lietuvos filialas ir CNA Insurance Company (Europe) S.A.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas T. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti, kad ieškovas dėl atsakovės M. T. N. T. veiksmų, neveikimo, nesąžiningų vartojimo sąlygų, teikiant teisines paslaugas ir atstovaujant byloje teisme patyrė turtinę žalą; 2) nustatyti turtinės žalos sumą dėl ieškovui priteistų išlaikymo prievolių dėl atsakovės neapskųsto Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 iki 2025 m. gruodžio 31 d. ir dėl teismų Lietuvoje klaidinimo 2023 metais ir įpareigoti atsakovę atlyginti turtinę žalą, iš viso – 918 028,34 Eur; 3) nuo 2025 m. sausio 1 d. iki kol tęsis Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 priteistos išlaikymo prievolės, priteisti iš atsakovės kasmet iki sausio 1 d. apmokėti žalą, kurią sudaro visa suma pagal Olandijos Centrinės įstaigos LBIO paskaičiuotą indeksuotą išlaikymo sumą, kuri mokėtina kiekvienais metais, sumokant už 12 mėnesių iki pirmojo metų mėnesio pabaigos; 4) nustatyti neturtinės žalos sumą ir priteisti iš atsakovės 50 000 Eur neturtinę žalą; 5) taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškinio sumai (968 028,34 Eur) areštuoti atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, įskaitant pinigines lėšas; 2) sustabdyti 2023 m. gegužės 2 d. ir 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutarčių civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 priverstinį vykdymą dėl 5 099,50 Eur ir 2 800 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo atsakovei iš ieškovo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 28 d. nutartimi ieškovo T. M. ieškinį atsakovei M. T. N. T. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsisakė priimti.

3. Teismas nustatė, kad ieškovas ieškiniu reiškia reikalavimą dėl atsakovės netinkamo teisinių paslaugų suteikimo, atstovaujant ieškovą Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo byloje dėl išlaikymo prievolių bei dėl atsakovės netinkamu procesiniu elgesiu Lietuvoje nagrinėtose civilinėse bylose padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

4. Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio dalies, kuria reiškiami reikalavimai, susiję su atsakovės netinkamai vykdytais sutartiniais įsipareigojimais, atstovaujant ieškovą Nyderlandų Karalystės teisme, nustatė, kad ieškinį reiškia Lietuvos Respublikos pilietis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, Nyderlandų Karalystės pilietybę turinčiai atsakovei, gyvenančiai Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

5. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad šios bylos priskirtinumas Lietuvos Respublikos teismams turi būti sprendžiamas pagal Lietuvos teisę, o konkrečiai – pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatas.

6. Teismas, remdamasis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Briuselis Ibis reglamentas) 13 konstatuojamąja dalimi, 62 straipsnio 2 dalimi, darė išvadą, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, skirtingai nei juridinio asmens buveinės sąvoka, nėra Briuselis Ibis reglamento autonominio aiškinimo dalykas ir turi būti nustatoma pagal tos kitos valstybės narės teisę. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje pasisakyta, jog Nyderlandų civilinio kodekso 1 knygos 1:10 straipsnis įtvirtina panašią į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnyje įtvirtintą fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sampratą, atitinkamai ją aiškino. Vertindamas ieškovo poziciją dėl atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo iš Nyderlandų Karalystės į Jungtinių Arabų Emyratus, teismas pažymėjo, jog dėl atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos įvertinimo teismai jau yra pasisakę įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuose, be kita ko, buvo įvertinti ir pačios atsakovės pateikti duomenys apie jos ketinimą nuolat gyventi ir palaikyti ryšį būtent su Europos Sąjungos valstybe – Nyderlandų Karalyste (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 ir 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-704-910/2023).

7. Teismas kostatavo, kad nors ieškovas pateikė naujus rašytinius įrodymus ir prašė nesivadovauti ankstesniais teismų sprendimais dėl šalių ginčo priskirtinumo Lietuvos teismams, šie įrodymai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Teismo vertino, kad tai, jog dabartiniu metu atsakovė yra deklaravusi savo išvykimą iš Nyderlandų Karalsytės į Dubajų ir perkėlusi savo profesinės veiklos vykdymo vietą, nėra pagrindas spręsti, jog pasikeitė atsakovės pagrindinių interesų centras, o ryšiai su pilietybės valstybe nutrūko. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Advokatų asociacija savo rašte pažymėjo, jog pasikeitė advokatės vykdymos veiklos nuolatinė būstinė (kontoros registruota būstinė), taip pat tai, jog tai yra laikinas, konkrečia data apibrėžtas įvykis. Todėl teismas sprendė, jog, teikdamas naują ieškinį, ieškovas nepateikė pakankamų naujų duomenų apie tai, jog neturėtų būti taikomas Briuselis Ibis reglamentas, o bylos teismingumas nustatomas pagal CPK nuostatas.

8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti ginčą ieškinyje negrindė Briuselis Ibis reglamento nuostatomis (Briuselis Ibis reglamento 15 konstatuojamoji dalis), dėl ieškinio nepriskirtinumo Lietuvos teismams pagal reglamente nustatytą teisinį reguliavimą išsamiai pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023, o ieškovo naujai nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrosios Briuselis Ibis reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės. Dėl to teismas konstatavo, kad ginčas nepriskirtinas Lietuvos teismams ir turi būti teikiamas Nyderlandų Karalystės teismams.

9. Teismas pastebėjo, kad CPK LIX skyriaus nuostatos taikomos tik tuo atveju, jei tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 780 straipsnis), o Lietuva yra Europos Sąjungos valstybė narė ir jai yra privalomas Briuselis Ibis reglamentas, kas paneigia CPK LIX skyriaus nuostatų taikymo galimybę, todėl teismas dėl Lietuvos nacionalinio teismingumo taisyklių taikymo plačiau nepasisakė.

10. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 7 899,50 Eur žalą, kurią sudaro atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos, patirtos kitose civilinėse bylose (Nr. e2-1387-432/2023 ir Nr. e2-685-790/2023), nurodė, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog reikalavimai priteisti bylinėjimosi išlaidas yra procesinio teisinio, bet ne materialinio teisinio pobūdžio, todėl dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti atlyginimo pareikšti ieškinį naujoje byloje negalima, šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2013).

11. Teismas, vertindamas, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu paskirstytos bylinėjimosi išlaidos negali būti perskiriamos iš naujo kitoje civilinėje byloje, nes tai prieštarautų įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principui, o ir pačios bylinėjimosi išlaidos negali būti naujai pareikšto ieškinio dalyku, sprendė, kad ieškovo ieškinys dalyje dėl kitose civilinėse bylose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti nagrinėjamas CPK tvarka, todėl nepriimtinas.

12. Atsižvelgdamas į tai, kad dalis ieškovo ieškinio reikalavimų negali būti nagrinėjama CPK nustatyta tvarka, o kitą dalį Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti, teismas ieškovo ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai).

III. Atskirojo skundo argumentai

13. Ieškovas T. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovas taip pat prašo kreiptis į Nyderlandų Karalystę, siekiant surinkti informaciją apie Nyderlandų teisės turinį ir taikymo praktiką, nustatant asmens gyvenamąją vietą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo atveju Briuselis Ibis reglamentas yra taikomas, tačiau pats pripažinęs, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) ir darbo vieta yra ne valstybėje narėje (o Dubajuje), nepagristai nesivadovavo šio reglamento 6 straipsnio 1 dalimi ir netaikė Lietuvos nacionalinės teisės, spręsdamas dėl bylos teismingumo.

13.2. Teismas nepagrįstai sprendė apie atsakovės „interesų centrą“ ir nuolatinę gyvenamąją vietą, nes rėmėsi ne Nyderlandų teisėje įtvirtinta gyvenamosios vietos samprata, o autonomiška Reglamento įprastinės gyvenamosios vietos samprata. Kadangi atsakovės gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, į kurios teismą kreiptasi, teismas negalėjo taikyti Lietuvos teisės ir susijusios teismų praktikos išaiškinimų, o privalėjo taikyti Nyderlandų teisę ir vadovautis jos taikymu Nyderlandų teismų praktikoje. To nepadaręs, teismas pažeidė Briuselis Ibis reglamento 62 straipsnio 2 dalies nuostatą.

13.3. Nyderlandų̨ civilinio kodekso 1:10 ir 1:11 ir 1:14 straipsniai ir specialioji Nyderlandų teisės norma Advokatų įstatymo (Advocatenwet) 12 straipsnio 1 ir 2 dalys bei suformuota Nyderlandų̨ teismų praktika nustato fizinio asmens ir asmens, kuris yra advokatas, nuolatinę gyvenamą vietą skirtingai negu Lietuvos teisė ir teismų praktika, kuria nepagrįstai rėmėsi teismas.

13.4. Ieškovo pateikta Nyderlandų teisėje įtvirtintos gyvenamosios vietos sampratos analizė, priešingai nei sprendė teismas, įrodo, kad Lietuvos ir Nyderlandų gyvenamosios vietos sampratos ir kriterijai skiriasi iš esmės, nes Nyderlandų teisėje nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymui neturi reikšmės asmens ekonominių, asmeninių ir socialinių ryšių centras, kuris yra esminis, nustatant nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Taikant Nyderlandų teisę, asmuo negali būti laikomas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Nyderlanduose, jei faktiškai ir realiai negyvena fiziniame būste. Kadangi atsakovė išvyko iš Nyderlandų ir deklaravo nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimą gyventojų registre, tai reiškia, kad ji iš karto neteko gyvenamosios vietos Nyderlanduose (Nyderlandų civilinio kodekso 1:11 straipsnis).

13.5. Teismas privalėjo spręsti dėl atsakovės gyvenamosios vietos pagal Nyderlandų advokatūros įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, o ne pagal Nyderlandų civilinio kodekso 1:10 straipsnį. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Nyderlandų teisės specialiąja norma – Advokatų įstatymu (oland. Advocatenwet), kuris nustato, kad asmens, kuris yra advokatas, nuolatinė gyvenamoji vieta visais atvejais yra jo kontoros adresas. Atsakovės advokato kontora yra registruota ne Nyderlanduose (be to, atsakovė Nyderlanduose likvidavo savo įmonę „De Familiezaak“), o Dubajuje, todėl jos gyvenamoji vieta taip pat yra Dubajuje (Jungtinių Arabų Emyratuose). Pašto adresas arba įmonės registracija Nyderlandų̨ komerciniame registre adresu, negali būti laikomas nuolatinės gyvenamosios vietos požymiu ar vieta Nyderlandų civilinio kodekso 1:10 straipsnio prasme.

13.6. Europos Sąjungos Teisingumo teismas sprendime C-289/20 išaiškino, jog nors asmuo retais atvejais gali gyventi dviejose valstybėse, tačiau nuolatinė gyvenamoji vieta bus tik viena. Nuolatine gyvenamąja vieta gali būti laikoma tik ta vieta, kurioje yra sutelktas pagrindinis asmens interesų centras. Teismas taip pat pažymėjo, kad tokiu atveju, kai asmuo turi dvi gyvenamąsias vietas dviejose valstybėse narėse, turi būti tenkinami du kriterijai: a) asmens valia įkurti konkrečioje valstybėje narėje savo interesų centrą ir b) pakankamai stabilaus buvimo valstybėje narėje, tai susiejant su savo interesų centro buvimo vieta, egzistavimas. Šiuo atveju atsakovė savo valia atsisakė savo gyvenamosios vietos Nyderlandų civilinio kodekso 1:11 straipsnio tvarka ir byloje nėra jokių duomenų apie bet kokius stabilius atsakovės ryšius su Nyderlandais 2024 metais.

13.7. Atsakovė neturi gyvenamosios vietos Nyderlanduose ir, pagal Lietuvos teisėje įtvirtintą gyvenamosios vietos sampratą, asmens ekonominių ir socialinių interesų centro. Atsakovė ne vienerius metus gyvena ir dirba Dubajuje, ten gyvena ir dirba jos sutuoktinis ir vaikai, kurie lanko Dubajuje mokyklą ir yra integravęsi į socialinę bei kultūrinę aplinką ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį; atsakovė parduoda savo paslaugas visame pasaulyje ir neturi darbo vietos Nyderlanduose; atsakovė yra įsteigusi savo kontorą Dubajuje; Nyderlandų registre deklaravo, kad išvyksta gyventi į užsienio valstybę; visi atsakovės asmeniniai daiktai ir darbo priemonės yra Dubajuje; atsakovė Nyderlanduose nemoka socialinio draudimo, pajamų ir sveikatos apsaugos mokesčių, neturi ir neišlaiko būsto; atsakovė jokių pagrindinių interesų Nyderlanduose neturi, o turi tik pilietybės ryšį; atsakovė Dubajaus spaudoje save pristato kaip emigrantę, dalyvauja Dubajaus vietos kultūrinėje veikloje, yra (duomenys neskelbtini) vyriausioji redaktorė, kas rodo jos socialinių interesų perkėlimą į Dubajų. Atsakovės sutuoktinis taip pat neturi jokio ekonominio ir socialinio ryšio su Nyderlandais, jis yra Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis, dirba įvairiose pasaulio vietose, bet ne Nyderlanduose, ten nemoka socialinio draudimo, pajamų ir sveikatos apsaugos mokesčių. Atsakovės teiginiai, teismo paimti iš nebeaktualios 2022 metų bylos apie jos interesų centro buvimą Nyderlanduose, neatitinka jos veiksmų ir objektyvių aplinkybių 2024 metais. Be to, ką pati atsakovė laiko savo gyvenamąja vieta 2024 metais, taip pat nėra aišku, nes atsakovės atsiliepimo byloje nėra.

13.8. Teismas, nesutikdamas su ieškovo pateikta Nyderlandų teisės analize, privalėjo savo iniciatyva gauti informaciją apie Nyderlandų teisės turinį, kad galėtų spręsti dėl atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos ir bylos teismingumo. Šią informaciją ir įrodymus teismas privalėjo gauti pagal Reglamentą (EB) Nr. 1206/2001 ir 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvenciją dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose rinkimo užsienyje bei 1968 metų Konvenciją dėl informavimo apie užsienio teisę per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (Centrinė įstaiga), kreipdamasis į Nyderlandų Karalystę, tačiau to nepadarė.

13.9. Teismas nevertino ieškovo ieškinio teismingumo pagal Briuselis Ibis reglamento 7 straipsnio 2 punktą, pagal kurį ieškinį ieškovas gali pareikšti pagal žalos atsiradimo vietą. Teismas už ieškovą suformavo ieškinio pagrindą ir nurodė, kad ieškinyje ieškovas reiškia reikalavimą dėl su atsakove sudarytos žodinio vartojimo paslaugų sutarties netinkamo vykdymo ir tokio netinkamo vykdymo padarinių – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįstai nuspręsdamas, kad ieškovas ieškiniu siekia atlyginimo žalos, atsiradusios iš sutartinių santykių, nors iš ieškinio dalyko ir pagrindo, kurį apibrėžia ieškovas, aišku, kad ieškovas įrodinėja žalos atsiradimą iš delikto, o ne iš sutartinių santykių. Pagal suformuotą ESTT praktiką pats įvykis Nyderlandų teisme (apeliacijos nepateikimas ir apgaule išgauto Nyderlandų teismo sprendimo atsiradimas ir įsiteisėjimas) laikytinas ne žala, o žalą lėmusiu įvykiu. Žalą sukelia ne pats sprendimas, o dėl sprendimo įsiteisėjimo atsiradusios asmeninės išlaikymo prievolės, kurios atsirado dėl atsakovės kaltės nepateikus apeliacinio skundo.

13.10. Teismas nepagristai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartimis (juose užfiksuotais dviejų metų senumo įvykiais) kaip prejudiciniais faktais ar teisės šaltiniais ir pažeidė ieškovo teisę kreiptis į teismą. Nutartimis paliekant ieškinį nenagrinėtą arba atsisakius ieškinį priimti nepasisakoma dėl šalių teisių ir pareigų, ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, todėl tokios nutartys neturi ir negali turėti jokios įtakos šalims, jei dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kaip nagrinėjamu atveju, yra pateikiamas naujas ieškinys.

13.11. Ieškovas šioje byloje pareiškė reikalavimus dėl dviejų tarpusavyje susijusių žalų – pirmoji žala yra kilusi dėl kreditorinių prievolių atsiradimo trečiajam asmeniui iš delikto, atsakovei aplaidžiai teikiant ieškovui teisines konsultavimo paslaugas Lietuvoje ir atstovaujant ieškovą Nyderlandų teisme, o kita žala, atsiradusi dėl kreditorinių prievolių atsiradimo atsakovei, yra kilusi iš delikto, atsakovei sukčiaujant ir apgaudinėjant teismą bei piktnaudžiaujant teisėmis, siekiant neleisti ieškovui pareikšti ieškinį 2022 metais Lietuvos teismuose. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pastarasis reikalavimas nėra susijęs su teismo išlaidų priteisimu, ieškovas ieškinyje niekur nenurodė, kad prašo iš naujo spręsti dėl teismo išlaidų dydžio arba jų pagrįstumo. Todėl teismas ne tik dėl ieškovo reikalavimo sprendė jau ieškinio priėmimo stadijoje, tačiau jį ir iškraipė, interpretavo savaip.

13.12. Kadangi nėra ginčo, kad dėl žalos, atsiradusios užkertant ieškovui teisę pareikšti ieškinį, tarp šalių nebuvo jokių sutartinių santykių ir ši žala atsirado Lietuvoje, pagal Reglamento Briuselis Ibis 7 straipsnio 2 dalį ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį pagal savo gyvenamąją vietą Lietuvoje. O, atsižvelgiant į tai, kad byloje keliami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vienas yra priskirtas Lietuvos teismams pagal Reglamento Briuselis Ibis 7 straipsnio 2 dalį, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami tame pačiame teisme, siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų (CPK 24 straipsnio 1 dalis).

13.13. Skundžiama nutartis pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį ir Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Nyderlandų civilinio proceso kodeksas (Rechtsvordering) (2, 74, 125 straipsniai) nustato, kad visos civilinės bylos dėl žalos, delikto, civilinių santykių pradedamos pranešimu apie ieškinį, kurio esminė dalis yra pats ieškinys ir kurį ieškovas per antstolį privalo įteikti atsakovui prieš kreipdamasis į teismą Nyderlanduose. Kadangi atsakovė neturi gyvenamosios vietos Nyderlanduose ir atsakovės darbo vieta bei advokatės kontora yra registruota tik Dubajuje, ieškovas negali pareikšti ieškinio nė vienam teismui Nyderlanduose. Ieškovas taip pat negali kreiptis ir į savo gyvenamosios vietos teismą Nyderlanduose, nes Nyderlanduose jis negyvena. Tuo tarpu Jungtiniai Arabų Emyratai ne tik neturi jokio ryšio su byla, bet šioje valstybėje nėra laikomasi ir pagrindinių žmogaus teisių, nėra jokios teisinio bendradarbiavimo sutarties su ja, valstybė nėra prisijungusi prie jokių tarptautinių konvencijų dėl teisinio bendradarbiavimo ir pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, todėl teismo procesas Jungtiniuose Arabų Emyratuose neįmanomas. Be to, net jeigu Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir būtų priimtas teismo sprendimas, pagal Nyderlandų teisę jis negalėtų būti pripažįstamas ir vykdomas, nes tarp šių valstybių nėra jokios dvišalės ar daugiašalės sutarties dėl teismo sprendimų pripažinimo. Dėl šių priežasčių ieškovas savo teises gali ginti tik Lietuvos teismuose.

13.14. Spręsdamas dėl bylos teismingumo, teismas nevertino naujų teisinių faktų ir pažeidė ieškovo teisę kreiptis į teismą. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-3035-803/2023, kurioje prašyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023, nurodė, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms apie atsakovės gyvenamąją vietą ir dėl to galbūt netinkamai teismo pritaikytą įstatymą, ieškovas turi naudotis ne proceso atnaujinimo institutu, o teikti naują ieškinį teismui. Skundžiama nutartis, kad dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl atsakovės gyvenamosios vietos, ieškovas negali pateikti naujo ieškinio, pažeidžia minėtą nutartį, taip pat ir ieškovo teisėtus lūkesčius dėl teisinio tikrumo.

13.15. Dėl nurodytų aplinkybių ir melagingos informacijos pateikimo teismams bei esminių aplinkybių apie savo gyvenamąją vietą slėpimo, teismas šioje byloje atsakovės atžvilgiu turėtų taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją. Be to, šie atsakovės veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas teise, kurią, remiantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi, teismas turėtų atsisakyti ginti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo ieškinį atsisakyta priimti, konstatavus, kad dalis ieškovo ieškinio reikalavimų negali būti nagrinėjama teisme civilinio proceso tvarka, o kitos ieškinio reikalavimų dalies Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujo įrodymo (ne)priėmimo

16. Ieškovas po atskirojo skundo pateikimo, apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą – Nyderlandų Karalystės 2024 m. kovo 7 d. antstolio ieškovui elektroniniu paštu atsiųstą raštą. Ieškovas nurodo, kad šis įrodymas patvirtina, jog atsakovei neturint registruotos gyvenamosios vietos arba advokato kontoros adreso Nyderlandų Karalystėje, kreipimasis į Nyderlandų Karalystės teismą yra neįmanomas.

17. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 34 punktas).

18. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad naujas įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui (antstolio raštas gautas po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo), taip pat į tai, kad dėl bylos teismingumo (jurisdikcijos) teismas sprendžia ex officio (savo iniciatyva), o ieškovo pateiktas įrodymas yra susijęs su ginčo klausimu bei gali turėti teisinės reikšmės, vertinant atskirojo skundo argumentus ir sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs ir tai, kad šio įrodymo priėmimas neužvilkins atskirojo skundo nagrinėjimo, ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktą naują įrodymą priima.

Dėl ginčo jurisdikcijos

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, pareiškė ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo jam teisines paslaugas Nyderlandų Karalystėje nagrinėtoje byloje teikusiai advokatei, turinčiai Nyderlandų Karalystės pilietybę ir šiuo metu faktiškai gyvenančiai Jungtynių Arabų Emyratuose.

Žemesnės instancijos teismas

20. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Briuselis Ibis reglamento nuostatomis (13, 15 konstatuojamosiomis dalimis, 4 straipsnio 1 dalimi, 62 straipsnio 2 dalimi), atsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 ir 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-704-910/2023 pateiktus išaiškinimus, nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovo naujai nurodytos aplinkybės bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai, kad atsakovė yra deklaravusi savo išvykimą iš Nyderlandų Karalystės į Jungtynių Arabų Emyratus (Dubajų) ir perkėlusi savo profesinės veiklos vykdymo vietą, neleidžia daryti išvados, jog pasikeitė atsakovės pagrindinių interesų centras, kuris yra Nyderlandų Karalystėje. Dėl šios priežasties teismas, sprendęs, kad nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios Briuselis Ibis reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės, konstatavo, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, o ieškinys atsakovei turi būti teikiamas Nyderlandų Karalystės teismams, dėl ko ieškovo ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad dalis ieškovo ieškinio reikalavimų, o būtent reikalavimas atlyginti žalą, kurią sudaro kitoje civilinėje byloje atsakovei iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos, apskritai negali būti naujo ieškinio dalyku, todėl šią ieškovo ieškinio dalį atsisakė priimti pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

21. Ieškovas atskirajame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatęs, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta ir darbo vieta yra ne valstybėje narėje (o Dubajuje), nepagrįstai nesivadovavo Briuselis Ibis reglamento 6 straipsnio 1 dalimi ir netaikė Lietuvos teisės, spręsdamas dėl bylos teismingumo. Ieškovo vertinimu, teismas taip pat pažeidė Briuselis Ibis reglamento 62 straipsnio 2 dalies nuostatą, kadangi, spręsdamas dėl atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos, nepagrįstai taikė Lietuvos teisę (įstatymų nuostatas, teismų praktiką), o ne Nyderlandų teisę, pagal kurią, priešingai nei pagal Lietuvos teisę, asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nėra siejama su pagrindinių interesų (ekonominių, asmeninių ir socialinių ryšių) buvimo vieta, o yra nustatoma pagal kitus kriterijus – asmens faktinį ir realų gyvenimą fiziniame būste Nyderlandų Karalystėje; be to, atsakovės, kaip advokatės, nuolatinė gyvenamoji vieta yra jos kontoros adresas, kuris yra Dubajuje. Ieškovas atskirajame skunde taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ginčo dalyko, turinčio įtakos jurisdikcijos nustatymui, teisinio vertinimo, be to, teigia, kad atsisakius priimti jo ieškinį Lietuvos teisme, buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą.

22. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl ieškovo atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

23. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslams įgyvendinti.

24. Tuo atveju, kai kilęs ginčas turi tarptautinį elementą, teismas privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 straipsnis).

25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintos tarptautinės jurisdikcijos patikrinimo procedūrinės taisyklės – teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirma, turi nustatyti ieškinio dalyką, o tais atvejais, kai ieškiniu pareiškiami keli reikalavimai, teismas juos vertina atskirai, nebent taikytinas teisės aktas, pagal kurį nagrinėtinas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, leidžia juos vertinti kartu. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs šiuos duomenis (inter alia (be kita ko), susijusią valstybę (valstybes), bylos šalių duomenis, ginčo dalyką ir kt.), teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui dėl atitinkamo reikalavimo. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pavyzdžiui, konkretus Europos Sąjungos reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis: 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laike. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60-61 punktai).

26. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad šioje byloje nustatant teismą, kuris turi jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą, taikytinos atitinkamos Briuselis Ibis reglamento nuostatos, kuriomis pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi, atsisakydamas priimti ieškovo ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Briuselis Ibis reglamento taikymo galimybės šioje byloje ieškovas atskirajame skunde iš esmės ir nekvestionuoja, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo, be kita ko, remiantis minėto reglamento 62 straipsnio 2 dalimi, padaryta išvada dėl atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo, t. y. kad ji yra Europos Sąjungos valstybėje narėje – Nyderlandų Karalystėje, dėl ko pagal Briuselis Ibis reglamento 4 straipsnio 1 dalį ieškinys atsakovei turi būti reiškiamas šios valstybės teismuose. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl toliau nurodomų motyvų.

27. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Briuselis Ibis reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad bylos, kurioms taikomas šis reglamentas, turi būti susijusios su valstybių narių teritorija. Atitinkamai bendros jurisdikcijos taisyklės turėtų būti taikomos tada, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra vienoje iš valstybių narių. Remiantis Briuselis Ibis reglamento 15 konstatuojamąja dalimi, jurisdikcijos taisyklės turėtų būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. Todėl ši jurisdikcijos nuostata turėtų visada galioti, išskyrus keletą aiškiai nustatytų atvejų, kai ginčo objektas arba šalių autonomija pateisina kitą siejamąjį kriterijų. Pagal Briuselis Ibis reglamento 4 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.

28. Ginčui aktualioje Briuselis Ibis reglamento 62 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kuri nėra valstybė narė, į kurios teismą buvo kreiptasi dėl bylos nagrinėjimo, teismas, norėdamas nustatyti, ar minėtos šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra kitoje valstybėje, taiko tos valstybės narės teisę. Todėl nagrinėjamu atveju, nesant ginčo dėl to, kad atsakovė neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, į kurios teismą su ieškiniu ieškovas kreipėsi, nusprendžiant, ar atsakovė turi nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje (kas lemia bylos jurisdikcijos klausimą), yra aktualus Nyderlandų Karalystės teisės taikymas.

29. Svarbu tai, kad ieškovas Lietuvos Respublikos teisme – Vilniaus apygardos teisme, 2022 m. gruodžio 8 d. jau buvo pareiškęs iš esmės analogišką ieškinį atsakovei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, 2023 m. gegužės 2 d. teismo nutartimi buvo atsisakyta priimti (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Ieškovas, nesutikdamas su teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčo, pateikė atskirąjį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

30. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje, remdamasis Briuselis Ibis reglamento 62 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad Nyderlandų civilinio kodekso 1 knygos 1:10 straipsnis įtvirtina panašią į Lietuvos Respublikos CK 2.12 straipsnyje įtvirtintą fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sampratą. Pažymėjo, kad dėl pastarosios kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Tuo remdamasis, taip pat atsižvelgdamas ir į pačios atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktą poziciją, apeliacinės instancijos teismas ankstesniame procese padarė išvadą, kad nors atsakovė laikinai ir išvyko į Jungtinius Arabų Emyratus, tačiau jos socialinių ir ekonominių interesų centras išliko Nyderlanduose – ji šioje valstybėje vykdo profesinę veiklą, moka mokesčius, yra advokatūros ir kitų asociacijų nare, ketina grįžti į šią valstybę toliau nuolat gyventi.

31. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos, būtent ir rėmėsi anksčiau pateiktu apeliacinės instancijos teismo išaiškinimu dėl Nyderlandų teisės, laikydamas, kad asmens nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti esminis kriterijus (kaip ir Lietuvos teisėje) yra tai, kur yra asmens pagrindinių interesų centras. Nors ir sutiktina su ieškovo atskirojo skundo argumentu, kad faktinių aplinkybių nustatymas ir įvertinimas, sprendžiant jurisdikcijos klausimą, atliekamas kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgus į konkrečias tuo metu susiklosčiusias faktines aplinkybes, visgi teismo pateiktas teisės normų aiškinimas (šiuo atveju – Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje pateiktas aiškinimas dėl nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos Nyderlandų teisėje) pats savaime nepriklauso nuo jokių konkrečių faktinių aplinkybių ir nėra jų nulemtas, todėl taikomas ne tik konkrečios bylos, kurioje toks aiškinimas buvo pateiktas, atveju, tačiau ir kitais atvejais, kuomet kyla poreikis remtis tuo pačiu teisiniu reglamentavimu.

32. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi aukštesnės instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 pateiktu aktualiu ginčui taikytinos Nyderlandų teisės aiškinimu, juolab, kai šioje byloje buvo sprendžiamas iš esmės analogiškas klausimas dėl jurisdikcijos kaip ir ankstesnėje civilinėje byloje. Be to, šiame kontekste svarbu paminėti, jog ieškovas civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 teikė kasacinį skundą (kartu pridėdamas ir įrodymus, siekdamas pagrįsti atsakovės gyvenamosios vietos neturėjimą Nyderlandų Karalystėje), kurį, be kita ko, grindė ir argumentais, kad „apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar ieškinio pareiškimo metu atsakovė turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Nyderlandų Karalystėje, turėjo tai nustatyti taikydamas Nyderlandų teisę (Briuselio Ibis reglamento 62 straipsnio 2 dalis), tačiau teismas neturėdamas jokios informacijos apie Nyderlandų teisę ir jos taikymą, faktiškai taikė Lietuvos teisę ir Lietuvos teismų praktiką, padaręs visiškai nepagristą prielaidą, kad Nyderlandų teisė ir Lietuvos teisė, nustatant asmens nuolatinę gyvenamą vietą, yra tokia pati.“. Visgi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris būtent ir formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką ir, nagrinėdamas kasacinius skundus, tikrina apskųstus sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu (CPK 4 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis), sprendė, kad ieškovas kasaciniame skunde nekelia tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl 2023 m. lapkričio 28 d. nutartimi ieškovo kasacinį skundą atsisakė priimti (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas, atskirajame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino nuolatinės gyvenamosios vietos sampratą pagal Nyderlandų teisę, iš esmės nesutinka su įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 jau pateiktu šios sampratos turinio aiškinimu ir siekia jį reikšdamas naują ieškinį šioje byloje paneigti, tačiau tai nėra pagrįsta ir galima. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje plačiau nepasisako dėl su tuo susijusių ieškovo atskirojo skundų argumentų ir jų nevertina, o dėl atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos sprendžia, atsižvelgdamas į tai, kuri valstybė laikytina atsakovės pagrindinių interesų centrą.

34. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, sprendžia, kad ieškovo nurodyti argumentai ir pateikti nauji įrodymai nesudaro pagrindo vertinti, kad po 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 priėmimo atsakovės pagrindinių interesų centras iš Nyderlandų Karalystės persikėlė į Jungtinius Arabų Emyratus. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo kitaip vertinti jau anksčiau (2022, 2023 metais) teiktų įrodymų dėl atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos, priešingos išvados nelemia ir nauji šioje byloje pateikti įrodymai

35. Ieškovas atsakovės pagrindinių interesų centro pasikeitimą iš esmės sieja tik su tuo (ir dėl to pateikia naujus įrodymus), kad pagal Nyderlandų Karalystės Gyventojų registro duomenis atsakovės gyvenamoji vieta nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. yra Dubajuje, bei tuo, kad, remiantis Nyderlandų Karalystės Advokatų asociacijos raštu, atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta (kaip advokatės) nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 1 d. yra Dubajuje. Visgi apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybės, jog atsakovė laikinai yra išvykusi į Jungtinius Arabų Emyratus ir ten vykdo savo profesinę veiklą, jau buvo žinomos ir teismo įvertintos civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023, kurioje spręsta, kad tai nepagrindžia atsakovės siekio nuolat įsikurti Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir padaryta išvada, kad atsakovės socialinių ir ekonominių interesų centras ir toliau išliko Nyderlanduose.

36. Tai, kad ankstesnėje byloje ieškovo dėstytos aplinkybės dėl atsakovės išvykimo į Jungtinius Arabų Emyratus (o šio fakto atsakovė neneigė) šiuo metu yra užfiksuotos ir rašytiniuose dokumentuose, kuriuos ieškovas pateikė teismui kartu su nauju ieškiniu, nekeičia teisinės situacijos vertinimo ir neleidžia kitaip spręsti apie atsakovės pagrindinių interesų centrą jos pilietybės valstybėje – Nyderlandų Karalystėje. Priešingai, Nyderlandų Karalystės Advokatų asociacijos rašte nurodytas konkrečia data apibrėžtas advokatės persikėlimo laikotarpis (nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 1 d.) kaip tik sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovės išvykimas į Jungtinius Arabų Emyratus vykdyti veiklą yra laikino pobūdžio. Tokį gyvenamosios vietos ir veiklos vykdymo vietos laikiną perkėlimą papildomai pagrindžia ir atsakovei išduoto leidimo gyventi Jungtiniuose Arabų Emyratuose pabaigos data – 2024 m. spalio 13 d., kuri yra artima atsakovės veiklos vykdymo Jungtiniuose Arabų Emyratuose laikotarpio pabaigai (2024 m. rugsėjo 1 d.) (CPK 178, 185 straipsniai).

37. Aplinkybė, kad atsakovė savo laikino gyvenimo Jungtiniuose Arabų Emyratuose metu yra socialiai aktyvi, galimai dalyvauja įvairiose veiklose, negali būti suabsoliutinama ir vertinama, kaip pagrindas spręsti apie atsakovės pagrindinių interesų centro pasikeitimo. Apeliacinės instancijos teismas pastebi ir tai, kad dar 2023 m. gegužės 26 d. atsiliepime į atskirąjį skundą civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 pati atsakovė, jau įvykus jos gyvenamosios ir darbo vietos pasikeitimui, teigė, kad jos išvykimą į Jungtinius Arabų Emyratus lėmė tai, jog jos sutuoktinis buvo laikinai paskirtas dirbti Dubajuje, pažymėjo nesiekianti likti nuolat gyventi Jungtinių Arabų Emyratuose ir ketinant grįžti į Nyderlandus. Įvertinus tai, kad šiuo atveju ieškovas nenurodė naujų pasikeitusių esminių aplinkybių ir nepateikė tą pagrindžiančių objektyvių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas nenustatė priežasčių, kurios būtų pagrindas spręsti, jog atsakovės pozicija dėl jos pagrindinių interesų centro buvimo Nyderlandų Karalystėje (taigi ir nuolatinės gyvenamosios vietos šioje valstybėje) šiuo metu (net nesuėjus 36 nutarties punkte nurodytiems įvykiams) galėtų būti pasikeitusi (CPK 185 straipsnis).

38. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungos valstybėje narėje – Nyderlandų Karalystėje, dėl ko ieškovo ieškinys atsakovei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nėra teismingas Lietuvos teismams (taigi ir Vilniaus apygardos teismui) ir, remiantis Briuselis Ibis reglamento 4 straipsnio 1 dalimi, turi būti pareikštas Nyderlandų Karalystės teisme. Konstatavus, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungos valstybėje narėje, atmestini ieškovo atskirojo skundo argumentai, kad ginčo atveju turėjo būti remiamasi Briuselis Ibis reglamento 6 straipsnio 1 dalimi ir ginčo teismingumui nustatyti turėjo būti taikoma Lietuvos teisė.

39. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su ieškovo dėstoma pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių prigimtį, jų pobūdį ir kad ginčo atveju, kaip teigia ieškovas, jis turi teisę ieškinį reikšti Lietuvos teismuose, remdamasis Briuselis Ibis reglamento 7 straipsnio 2 punktu, numatančiu, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.

40. Ieškovas šioje byloje pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 968 028,34 Eur turtinę ir neturtinę žalą, kurią sudaro: i) išlaikymo prievolei lygi turtinė žala (910 128,84 Eur), kuri, ieškovo teigimu, jam kilo dėl atsakovės netinkamo teisinių paslaugų tiekimo, atstovaujant ieškovą Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) dėl išlaikymo prievolių; ii) 7 899,50 Eur turtinė žala, lygi bylinėjimosi išlaidų, priteistų atsakovei iš ieškovo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1387-432/2023 (2 800 Eur) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 (5 099,50 Eur), dydžiui; iii) 50 000 Eur neturtinė žala.

Žemesnės instancijos teismas

41. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad ieškovas analogiškus ieškinio reikalavimus dėl turtinės žalos, lygios išlaikymo prievolės dydžiui, ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės jau reiškė Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1387-432/2023, kurioje 2023 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškovo ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, o Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. Svarbu paminėti, kad apeliacinės instancijos teismas, civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 vertindamas ieškovo iš esmės tapačius šiame atskirajame skunde nurodomiems argumentus dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių prigimties, remdamasis ESTT pateiktais išaiškinimais dėl to, kada ieškiniai yra susiję su „byla dėl sutarties“, o kuomet jie laikytini susijusiais su „byla dėl delikto ar kvazidelikto“ (ESTT 2014 m. kovo 13 d. sprendimo byloje Marc Brogsitter prieš Fabrication de Montres Normandes EURL, Karsten Fräßdorf, C‑548/12, 20–27 punktai), pažymėjo, jog ieškovui reikalaujamą žalą kildinant iš galbūt netinkamo atsakovės prievolių pagal teisinių paslaugų sutartį vykdymo, byla Briuselis Ibis reglamento 7 straipsnio 2 punkto taikymo prasme negali būti pripažinta byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, dėl to darė išvadą, kad ieškovas nepagrįstai remiasi šia jurisdikcijos taisykle, siekdamas pagrįsti bylos teismingumą Lietuvos teismams.

42. Ieškovo šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės ar atskirajame skunde dėstoma pozicija nesudaro pagrindo kitaip vertinti ieškovo pareikštų reikalavimų pobūdžio, nepriklausomai nuo to, kad ieškovas, siekdamas pagrįsti Briuselis Ibis reglamento 7 straipsnio 2 punkto taikymą, tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde ir išplečia argumentų, kuriems esant jam iš atsakovės turėtų būti priteista žala, ratą, t. y. papildomai nurodo atsakovės galimai padarytus teisės aktų pažeidimus, jai teikiant teisines (atstovavimo) paslaugas, taip pat kelia klausimą dėl sutarties sąlygų sąžiningumo vartojimo teisinių santykių kontekste, etc. Visgi šie argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaneigia tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių prigimties, t. y. to, kad jie yra sutartinio pobūdžio, kas jau buvo konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 bei 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-704-910/2023. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog ieškovas yra nenuoseklus ir prieštarauja pats sau, kadangi, vienas vertus, teigia, kad jo reikalavimai kildinami iš delikto, tačiau kita vertus, dėsto argumentus dėl to, kad šalių sutartis yra vartojimo sutartis ir jos sąlygos nelaikytinos sąžiningomis jo, kaip vartotojo, atžvilgiu, t. y. iš esmės pripažįsta sutartinių teisinių santykių su atsakove faktą, kas apskritai paneigia Briuselis Ibis reglamento 7 straipsnio 2 punkto taikymo galimybę.

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti ieškovo ieškinio reikalavimo priteisti ieškovui iš atsakovės žalą, kurią sudaro kitose Lietuvos teismuose nagrinėtose civilinėse bylose atsakovei iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos, jurisdikcijos klausimo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas priteisti šią žalą negali būti naujo ieškinio dalyku ir toks ieškinys yra nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

44. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra procesinio teisinio pobūdžio klausimas, kuris teismo yra išsprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje ją išnagrinėjus iš esmės, remiantis CPK 93 straipsniu, arba pagal CPK 94 straipsnio taisykles, kuomet byla baigiama nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės. Kiekvienu atveju teismas, spręsdamas dėl pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas (ne)buvimo, kaip ir dėl jų dydžio, atsižvelgia tiek į bylos rezultatą, tiek į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, jų pagrįstumą, etc. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra neatsiejamai susijęs su tuo, kokias teisines išvadas teismas padarė motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje, spręsdamas šalių byloje pareikštus materialiuosius teisinius padarinius sukeliančius reikalavimus ir/ar jų priimtinumo klausimus, vertindamas šalių argumentus, byloje esančius įrodymus ir darydamas išvadas dėl atitinkamų faktų buvimo ar nebuvimo. Teismui priėmus sprendimą (nutartį) ir jam įsiteisėjus, jis įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią ir yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis).

45. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatyti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013; 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-248/2018, 33 punktas). Be to, tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823-2019, 30 punktas).

46. Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos, kurias ieškovas šioje byloje laiko savo žala, buvo paskirstytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų civilinėse bylose Nr. e2-1387-432/2023 ir Nr. e2-685-790/2023, teismams įvertinus nustatytas aplinkybes, šalių argumentus ir jų pateiktus įrodymus, sprendžiant byloje kilusį ginčą dėl jurisdikcijos. Teismų procesiniai sprendimai, kuriais šios išlaidos atsakovei iš ieškovo buvo priteistos, yra įsiteisėję.

47. Nors ieškovas šioje byloje reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų ir formuluoja kaip reikalavimą priteisti turtinę žalą, teigdamas, kad tokio reikalavimo faktinis pagrindas yra atsakovės nesąžiningi ir/ar melagingi veiksmai/pranešimai, lėmę neteisingas teismų išvadas dėl jurisdikcijos, visgi spręstina, kad iš esmės ieškovas šioje byloje reiškia ne naujo ginčo dalyku galintį būti materialųjį teisinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, o kvestionuoja būtent įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. teismų teisines išvadas, padarytas įvertinus šalių argumentus/įrodymus dėl jurisdikcijos, ir išspręstą susijusį procesinį klausimą byloje – atliktą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pastebėtina, kad ne atsakovės minėtose civilinėse bylose nurodyti argumentai/įrodymai per se (savaime) lėmė tokį bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, dėl ko atsakovei iš ieškovo buvo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o, laikantis CPK 185 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, būtent teismų atliktas abiejų šalių dėstytų argumentų ir jų pateiktų įrodymų visumos teisinis įvertinimas ir atitinkamai dėl to padarytos teisinės išvados, išdėstytos teismų procesiniuose sprendimuose.

48. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu paskirstytos bylinėjimosi išlaidos negali būti perskirstomos iš naujo kitoje civilinėje byloje, nepaisant to, kaip toks reikalavimas yra formuluojamas (šiuo atveju – kaip reikalavimas dėl žalos), jos negali būti naujai pareikšto ieškinio dalyku. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 7 899,50 Eur dydžio anksčiau jai iš ieškovo kitoje byloje priteistas bylinėjimosi išlaidas, yra nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas dėl šio ginčo dalyku negalinčio būti reikalavimo teismingumo nepasisako ir nevertina su tuo susijusių ieškovo atskirojo skundo argumentų. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo vertinti ir ieškovo atskirojo skundo argumentų dėl bylos jurisdikcijos, kai yra sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai. Papildomai pažymėtina, kad teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu yra nustatomas kiekvienam byloje pareikštam reikalavimui atskirai pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės arba nacionalinius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019), todėl apskritai ieškovo pozicija, kad vieno reikalavimo teismingumas galimai lemtų ir kito reikalavimo teismingumą (remiantis absorbcijos principu), nėra pagrįsta.

49. Ieškovas atskirajame skunde taip pat dėsto argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismui sprendus, jog Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, dėl ko ieškovas su ieškiniu turėtų kreiptis į atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, t. y. į Nyderlandų Karalystės teismą, buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą. Tokią poziciją ieškovas grindžia tuo, jog tam, kad Nyderlandų Karalystėje būtų galima pradėti teisminį procesą, visų pirma atsakovei per antstolį turi būti įteikti procesiniai dokumentai, o tam būtina, kad atsakovė Nyderlandų Karalystėje turėtų registruotą gyvenamąją ir/ar darbo vietą. Tokiam savo teiginiui pagrįsti, ieškovas pateikė Nyderlandų Karalystės 2024 m. kovo 7 d. antstolio ieškovui elektroniniu paštu atsiųstą raštą.

50. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nurodytus ieškovo atskirojo skundo argumentus, visų pirma pažymi tai, kad šie argumentai nėra pagrindas nepaisyti Lietuvos Respublikai, kaip Europos Sąjungos valstybei narei, privalomai taikytino teisinio reglamentavimo dėl jurisdikcijos nustatymo (būtent – Briuselis Ibis reglamento nuostatų), sprendus, kad pagal ginčo šalių ir ginčo dalyko duomenis Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šį konkretų šalių ginčą. Antra, ieškovo pateiktas įrodymas neatskleidžia, kokią užklausą ieškovas pateikė Nyderlandų Karalystėje veikiančiam antstoliui, taip pat to, ar antstoliui buvo nurodytos visos ginčo atveju aktualios aplinkybės, įskaitant ir dėl atsakovės Nyderlandų Karalystėje turimos pašto dėžutės (korespondencijos) adreso atsakovės sekretorės J. M. K. gyvenamojoje vietoje. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo pateiktas antstolio raštas nėra grįstas jokiomis Nyderlandų teisės normomis, kurių pagrindu būtų galima vertinti rašte padarytas išvadas. Trečia, dėl to, ar konkrečios valstybės teismas turi jurisdikciją nagrinėti atitinkamą šalių ginčą, gali nuspręsti tik pats teismas (ne kita institucija ar asmuo), remdamasis Briuselis Ibis reglamento nuostatomis. O šiuo gi atveju į bylą nėra pateikta duomenų, kurie pagrįstų, kad Nyderlandų Karalystės teismas būtų paneigęs savo jurisdikciją spręsti šalių ginčą. Esant šioms aplinkybėms, ieškovo atskirajame skunde dėstomi argumentai, susiję su jo teisės į teisminę gynybą galimu pažeidimu, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl ieškovo prašymo rinkti įrodymus apie užsienio teisę

53. Ieškovas atskirajame skunde taip pat pateikė prašymą per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (Centrinę įstaigą) pagal 1968 metų Europos konvenciją dėl informacijos apie užsienio teisę kreiptis į Nyderlandų Karalystę surinkti informaciją apie Nyderlandų teisės turinį ir taikymo praktiką, nustatant asmens gyvenamąją vietą, ir pateikti šiuos klausimus: 1) Ar fizinis asmuo, kuris yra Nyderlandų gyventojų registrui pranešęs, kad išvyksta iš Nyderlandų, pakeičia savo nuolatinę gyvenamą vietą, laikomas iš karto netekusiu nuolatinės gyvenamosios vietos Nyderlanduose (Nyderlandų civilinio kodekso 1:11 straipsnis)?; 2) Ar gali fizinis asmuo būti laikomas turinčiu gyvenamą vietą Nyderlanduose, jei asmuo ir šeima (vyras, žmona, vaikai) negyvena Nyderlanduose nuo 2021 metų, nemoka mokesčių, yra deklaravę savo išvykimą iš Nyderlandų, turi namus Dubajuje, kur vaikai lanko mokyklą, kur dirba abu sutuoktiniai ir kur visa šeima įprastai gyvena, valgo, miega ir praleidžia didžiausią laiko dalį nuo 2021 metų iki šios dienos, bet teigia, kad ateityje ruošiasi sugrįžti, ir teigia, kad jų socialinių ir ekonominių interesų centras yra Nyderlanduose?; 3) Ar gali fizinis asmuo, kuris yra Nyderlanduose registruotas advokatas ir kurio advokato kontora Nyderlandų advokatūros sprendimu yra įregistruota Dubajuje, būti laikomas turinčiu gyvenamą vietą Nyderlanduose, jei Nyderlandų advokatų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalis nustato, kad advokatas gali turėti tik vieną kontorą ir tik vienoje vietoje, o advokato nuolatinė gyvenamoji vieta visuomet yra jo kontoros adresas?; 4) Ar pagal Nyderlandų teisę asmuo, kuris negyvena Nyderlanduose ir yra įregistravęs gyventojų registre, kad jo gyvenamoji vieta yra Dubajuje, būti laikomas turinčiu nuolatinę gyvenamą vietą Nyderlanduose tik todėl, kad teigia, jog jo interesų centras yra Nyderlanduose?; 5) Ar nustatant asmens gyvenamą vietą Nyderlanduose turi reikšmę „socialinių ir ekonominių interesų centras“ ir ką pats asmuo laiko savo gyvenamąja vieta ir pagal kokius kriterijus nustatoma, kur yra asmens „socialinių ir ekonominių interesų centras? Ieškovas nurodo, kad toks prašymas teikiamas, siekiant išspręsti visus galimus neaiškumus dėl Nyderlandų teisės taikymo, turinio ir gyvenamosios vietos sampratos, kuri iš esmės skiriasi nuo Lietuvos teisėje įprastos gyvenamosios vietos sampratos.

54. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje nutartyje jau anksčiau nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus dėl Nyderlandų teisės aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos, be kita ko, išvadas, padarytas, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023 pateiktu nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos Nyderlandų teisėje aiškinimu (šios nutarties 30-32 punktai), sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo bei netikslinga papildomai rinkti įrodymus apie užsienio (Nyderlandų Karalystės) teisę, todėl tokio ieškovo prašymo netenkina.

Dėl procesinės bylos baigties

55. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo (ne)teismingumą Lietuvos teismams, taip pat reikalavimo atlyginti žalą, kurią sudaro kitose civilinėse bylose paskirstytos bylinėjimosi išlaidas galimybės būti ieškinio dalyku naujoje byloje klausimus ir, pagrįstai sprendęs, jog dalis ieškovo ieškinio reikalavimų negali būti nagrinėjami teisme civilinio proceso tvarka, o dėl kitos dalies ieškinio reikalavimų Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos, ieškinį visa apimtimi atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai). Dėl to ieškovo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimui išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Giedrė Čėsnienė