Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. M. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

7.1. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 2 d. raštu „Dėl kadastrinių žemės sklypo bylos patvirtinimo“ kreipėsi į Administraciją, nurodydamas, kad dar kartą grąžina patvirtinti žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą; byla papildyta pagal Administracijos naujausius pageidavimus; norint patekti į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nebūtina važiuoti per formuojamą sklypą, nes yra įvažiavimas ir galimybė pasidaryti papildomus įvažiavimus iš (duomenys neskelbtini) plento; į teritoriją (duomenys neskelbtini), patenkama per du įvažiavimus tiesiai iš (duomenys neskelbtini) gatvės; į pastatus (duomenys neskelbtini), jau seniai atvestos visos komunikacijos, todėl tiesti naujų nėra reikalo.

7.2. Administracijos 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (8.6)-D3-M-2179r-4077 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylos“ pareiškėjui atsakyta į jo 2017 m. lapkričio 2 d. raštą, 1 pastraipa pareiškėjas informuotas, kad 2017 m. lapkričio 2 d. raštu pateiktas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planas nebus tvirtinamas, kadangi neatsižvelgta į Administracijos 2017 m. rugsėjo 19 d. rašto Nr. (8.6)-D3-m-1873r-3292 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylos“ 4 ir 5 punktuose pateiktas pastabas.

7.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu, kreipėsi su skundu į RAAT Klaipėdos rūmus. Pagal pareiškėjo skundą RAAT Klaipėdos rūmuose buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-69-386/2019. Minėtoje administracinėje byloje teismas 2019 m. vasario 27 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir paliko galioti Administracijos 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, šis 2020 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1627-438/2020 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino RAAT Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą ir įpareigojo pirmosios instancijos teismą bylą nagrinėti iš naujo.

9. Iš Sklypo plano sprendinių teismas nustatė, kad ginčo teritorijoje pareiškėjas planuoja nustatyti kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas). Kelio servituto tikslas – sudaryti galimybę iš (duomenys neskelbtini) gatvės per ginčo teritorija patekti prie pastatų, esančių adresais: (duomenys neskelbtini). Planuojamo kelio servituto plotis – 4 m. Teismas taip pat nustatė, jog ginčo teritorija yra suplanuota Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32 patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendiniais. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 189 Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendinių galiojimas yra sustabdytas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2391-624/2020 nurodė, jog Palangos miesto tarybos 2001 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 189 1 punktu Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano galiojimas teritorijose buvo tik sustabdytas iki bus padaryti jo pakeitimai ir papildymai, t. y. detalusis planas (jo sprendiniai) nėra negaliojantis nei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, nei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo bei juos įgyvendinančių žemesnės galios administracinių aktų prasme.

11. Teismas darė išvadą, jog Sprendimo dalis, kurioje siekiama įpareigoti pareiškėją Sklypo plane numatyti kelio servitutą, kurio parametrai atitiktų STR 2.06.04:2014 reglamentuotus D kategorijos gatvės parametrus, yra nepagrįsta galiojančių teritorijos planavimo dokumentų sprendiniais ar teisės aktų nuostatomis. Sklypo plane numatytas 4 m pločio kelio servitutas atitinka CK 4.119 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad tokio pločio kelias prieštarauja teisės aktų nuostatoms.

14. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Administracijos Sprendimo dalis, kurioje atsisakyta suderinti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 2 d. pateiktą Sklypo planą su kadastrinių matavimų byla, nes kelio servituto plotis siekia 4 m ir nėra numatytas servitutas, suteikiantis teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas, naikintina kaip nepagrįsta. Minėtos Sprendimo dalies panaikinimas grąžina šalis į status quo ante (ankstesnė padėtis) ir sukuria atsakovui Administracijai pareigą atlikti veiksmus, susijusius su ankstesnės padėties atkūrimu, t. y. pareigą iš naujo spręsti klausimą dėl Sklypo plano sprendinių suderinimo.

15. Spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas teismui skundą, 2022 m. lapkričio 28 d. sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos kitų dokumentų, patvirtinančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino ir jam iš atsakovo priteisė 23 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. (8.6.) D3-3582 dalies, kuria nederintas / netvirtintas 0,0887 ha žemės sklypo planas, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

21. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo V. J. M. skundą tenkino: 1) panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (8.6.) D3-3582 „Dėl žemės sklypo plano“ dalyje, kuria nuspręsta atsisakyti suderinti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 2 d. pateiktą žemės sklypo planą su kadastrinių matavimų byla dėl žemės sklypo plane suplanuoto 4 metrų pločio kelio servituto; 2) panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. (8.6.) D3-3582 „Dėl žemės sklypo plano“ dalį, kuria nuspręsta atsisakyti suderinti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 2 d. pateiktą žemės sklypo planą su kadastrinių matavimų byla dėl jame nesuplanuoto servituto suteikiančio teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas į pastatą adresu (duomenys neskelbtini).

22. Teismas sprendime konstatavo, jog Sprendimo dalis, kurioje siekiama įpareigoti pareiškėją Sklypo plane numatyti kelio servitutą, kurio parametrai atitiktų STR 2.06.04:2014 reglamentuotus D kategorijos gatvės parametrus, yra nepagrįsta galiojančių teritorijos planavimo dokumentų sprendiniais ar teisės aktų nuostatomis. Sklypo plane numatytas 4 m pločio kelio servitutas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.119 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad tokio pločio kelias prieštarauja teisės aktų nuostatoms. Taip pat kaip nepagrįstas ir neatitinkantis VAĮ administraciniams aktams keliamų reikalavimų panaikintas Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. (8.6.) D3-3582 „Dėl žemės sklypo plano“ toje apimtyje, kuria atsisakyta suderinti pareiškėjo V. J. M. 2017 m. lapkričio 2 d. pateiktą žemės sklypo planą su kadastrinių matavimų byla, nes nėra numatytas servitutas, suteikiantis teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas.

23. Palangos miesto savivaldybės administracija su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl kelio servituto pločio, taip pat argumentu, kad skundžiamas administracinis sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes, atsakovo vertinimu, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2022 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. (8.6.) D3-3582 „Dėl žemės sklypo plano“ yra aiškus ir išsamus, nepažeidžiantis daugelio trečiųjų asmenų teisių.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022).

25. Servituto nustatymu per vieno asmens nuosavybės teisės naudotis nekilnojamuoju daiktu apribojimą užtikrinama, kad kitas asmuo turėtų galimybę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį. Dėl to taikant servituto instituto normas būtina laikytis objektyvumo, proporcingumo, civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010).

26. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).

27. Nustatydamas servitutą, teismas turi įsitikinti, jog servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-916/2017 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2023 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-403/2023 30 punktą). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje, būtent ieškovui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 57 punktas; 2021 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 24 punktas). Tai, ar viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį, nenustačius servituto, sąnaudos yra normalios, yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

28. Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus (CK 4.112 straipsnis). Kadangi servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, be pakankamo pagrindo nevaržyti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės, viešpataujančiojo daikto savininkui kilusių daikto naudojimo problemų nespręsti išimtinai kito asmens (tarnaujančiojo daikto savininko) teisių sąskaita. Nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007).

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, papildomos sprendime padarytos išvados.

30. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje ginčas kilo dėl kelio servituto (dėl pločio) ir servituto leisti aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ ir Palangos miesto teritorijų planavimo dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad <...> ginčo teritorijoje nėra galiojančių kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų, kuriuose yra įtvirtina, kad ginčo teritorijoje yra suplanuota D kategorijos gatvė. Taip pat nurodė, kad nors Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymu buvo pradėta Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendinių koregavimo procedūra, kurios vienas iš tikslų buvo pravažiavimo nuo (duomenys neskelbtini) g. iki žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), suformavimas, tačiau šis įsakymas panaikintas RAAT Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimu.

31. Dėl kelio servituto pločio pažymėtina, jog CK 4.119 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, jei toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Šios normos turinys suponuoja tai, kad kelio servituto plotis (išsidėstymas) gali būti nustatomas pagal faktiškai egzistuojančio (egzistavusio) kelio plotį arba pagal CK nustatytą bendrą dydį – 4 metrus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012 (S), 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008).

32. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog ginčo teritorijoje kelias pravažiuoti prie pastatų (duomenys neskelbtini), buvo nuo senų laikų ir minėtų pastatų savininkai ginčo keliu visada naudojosi ir tebesinaudoja. Taigi šiuo atveju neaišku, koks buvo realus ginčo kelio plotas ir ar jis atitinka suprojektuoto kelio plotį, t. y. 4 metrus, nes pareiškėjas patikslintame skunde pažymi, kad savavališkai, neturint tam leidimo, stichiškai susiformavusio keliuko plotis plačiausioje vietoje 3,75 m. Antra, Palangos miesto savivaldybės administracija teigia, kad pastatų (duomenys neskelbtini), savininkai vykdo komercinę, ūkinę veiklą jiems nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose, todėl turi būti sudaryta galimybė prie minėtų pastatų privažiuoti sunkvežimiais, taip pat turi būti sudaryta galimybė automobiliams prasilenkti. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų (nėra įvertintas šia gatve pravažiuojančių sunkvežimių intensyvumas, gabaritai ir pan.), patvirtinančių šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, todėl neaišku, ar nustačius 4 m pločio kelio servitutą, nurodytų pastatų savininkai negalėtų tinkamai naudotis jiems priklausančiais daiktais, neapribodami kito asmens nuosavybės teisių ir interesų daugiau negu reikia. Taip pat atsakovo nebuvo tinkamai įvertintos alternatyvios patekimo prie minėtų pastatų galimybės. Be to, iš pirmosios instancijos teismo prijungtos administracinės bylos medžiagos matyti, jog tretieji suinteresuoti asmenys išreiškė nesutikimą tik dėl 3 m pravažiavimo nustatymo nepakankamumo.

33. Kita vertus, pagal CK 4.112 straipsnio 2 dalį, kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias, t. y. nustačius, kad kelio servitutu, be kita ko, užtikrinama trečiųjų asmenų teisė pravažiuoti prie jiems priklausančių žemės sklypų ir pastatų, laikytina, kad tretieji asmenys pareiškėjo žemės sklypo teritoriją turi teisę kirsti mažiausiai jo teises varžančiu būdu. Remiantis bylos medžiaga teisėjų kolegija konstatuoja, kad Palangos miesto savivaldybės administracija neįrodė esminių faktinių aplinkybių dėl kelio servituto nustatymo, t. y. platesnio kelio servituto nustatymo būtinybės.

34. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad <... galimybė normaliomis sąnaudomis naudoti viešpataujantįjį daiktą – prekybos paskirties patalpas – savaime nereiškia, kad visada turi būti galimybė prie tokios paskirties patalpų privažiuoti vienos ar kitos rūšies motorinėmis transporto priemonėmis. Dėl tokio būtinumo sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į viešpataujančiojo daikto paskirtį ir patalpose vykdomos veiklos ypatumus. Privažiavimo prie nuosavybės teise priklausančių patalpų atitinkamomis transporto priemonėmis poreikį privalo įrodyti patalpų savininkas (valdytojas), reikalaujantis kito asmens daiktui nustatyti servitutą. <...> Minėta, kad teisė naudotis svetimu daiktu nėra suteikiama remiantis vien tuo pagrindu, kad servituto prašančiam asmeniui taip būtų naudingiau ar patogiau naudotis savo daiktu (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-381/2023).

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ (nuo 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi redakcija) 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatas) iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

36. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pažymėjo, jog analizuojant Sprendimo turinį apimtyje dėl reikalavimo žemės sklypo plane numatyti servitutą suteikianti teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas, matyti, kad joje abstrakčiai nurodyta, kad greta ginčo teritorijos esančiame pastate yra įrengti seni buitinių nuotekų tinklai, kurios galimai ateityje gali tekti prijungti prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančių tinklų, todėl yra būtina nustatyti minėtą servitutą, t. y. Sprendime nėra pateiktas teisinis tokio reikalavimo pagrindas, jis yra grindžiamas hipotetinio pobūdžio situacija, jog galimai ateityje kils poreikis adresu (duomenys neskelbtini), esančius buitinių nuotekų tinklus per ginčo teritoriją prijungti prie tinklų, esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Sprendimas šioje apimtyje neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų – jame nėra nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, jis grindžiamas išskirtinai hipotetinio pobūdžio argumentais ir jo trūkumai pripažįstami esminiais, sudarančiais pagrindą Sprendimą šioje apimtyje pripažinti neteisėtu bei nepagrįstu.

37. Taigi atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių teisiškai ir faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų, be galimai tretiesiems asmenims kilsiančių sunkumų privažiuojant prie pastatų ir ateityje tiesiant komunikacijas, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Iš bylos medžiagos neaišku, ar nagrinėjamu atveju byloje egzistuoja viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų nesutarimas dėl 4 m pločio kelio servituto, be to, ar nustačius CK 4.119 straipsnio 2 dalyje nustatytą 4 m pločio kelio servitutą, negalima patalpų (duomenys neskelbtini), tinkamai naudoti pagal jų paskirtį. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju daro išvadą, kad atsakovas nepateikė pakankamai duomenų apie būtinybę suprojektuoti 5,5 m pločio kelio servitutą ir servitutą suteikianti teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas, t. y. atsakovas neįrodė siekiamų servitutų nustatymo būtinumo.

38. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.