Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

dalyvaujant nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui A. Č..

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo A. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. S.:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikaltimą;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

A. Č. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. privataus kaltintojo A. Č. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. rugsėjo 6 d., laikotarpiu tarp 13.00 ir 14.00 val., namo valdoje (duomenys neskelbtini), A. Č. spyrė į kojas ir lytinius organus, įstūmė į pavėsinės stiklą, dėl to buvo šiam perpjautas pirštas, pargriuvusį ant žemės spardė ir kelis kartus smogė kumščiu į veidą ir galvą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat A. S. privataus kaltintojo A. Č. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. rugsėjo 6 d., laikotarpiu tarp 13.00 ir 14.00 val., namo valdoje (duomenys neskelbtini), vartodamas prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą nukentėjusiojo nepilnamečių vaikų A., I. ir K. bei jų motinos akivaizdoje išvadino jį „gaidžiu“, „žąsinu“, „žydru“ ir necenzūriniu žodžiu, tuo jį įžeidė, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinio proceso metu apeliantas, privatus kaltintojas A. Č. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis A. S. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų.

Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas BPK normų nepažeidė, tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi privatus kaltintojas, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo

Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010). Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009, 1A-507-300/2011).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjos išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, nors apie teismo tendencingumą ir išankstinį nusistatymą apeliantas nurodo apeliaciniame skunde. Apelianto manymu, teismo nešališkumas ir tendencingumas pasireiškė būtent tuo, kad teisėja atsisakė prie bylos pridėti vaizdo įrašą, kuriame buvo nufilmuota įvykio vieta, nutraukė liudytojo S. S. apklausą ir kad netinkamai įvertino kitus byloje surinktus įrodymus ir padarė kitokias išvadas, nei jis tikėjosi.

Įvertinant kilusių dėl teismo nešališkumo abejonių pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į visą bylos nagrinėjimo eigą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad bylą nagrinėjusi teisėja posėdyje motyvuotai atmetė privataus kaltintojo prašymą prie bylos pridėti vaizdo įrašą (2 t., 4; 7; 10 b. l.), taip pat motyvuotai nutraukė liudytojo S. S. apklausą (2 t., 12 b. l.), kitus byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdama BPK reikalavimų. Teisėja teisiamojo posėdžio metu sudarė visas galimybes tiek privačiam kaltintojui, tiek kaltinamajam naudotis įstatymo jiems suteiktomis teisėmis, siekiant apginti savo interesus, visus kitus veiksmus teisiamojo posėdžio metu atliko, laikydamasi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, jo aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teisėja ne tik nurodė faktines bylos aplinkybes, išdėstydama jas, bet ir aprašė teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes, pateikė motyvus kuriais remdamasi kaltinamąjį išteisino dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Iš pirmosios instancijos teismo teisėjos veiksmų bylos nagrinėjimo teisme metu matyti, kad jie atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, nesuteikiant palankumo kuriai nors iš proceso šalių, nesudarant įspūdžio apie kitokį teismo suinteresuotumą bylos baigtimi. Iš to darytina išvada, kad nė vienai iš proceso šalių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, kad teismas nebuvo suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi, todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios bet kokią abejonę dėl teismo nešališkumo.

Dėl kaltinimo A. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarinių kilimą. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G299/07(13) matyti, kad nukentėjusiajam A. Č. buvo padarytas viršutinės lūpos nubrozdinimas, tai vertintina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (2 l. PK-61-363-/2008 b.).

Nukentėjusysis 2008-03-20 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad lipant laipteliais jį stumdė A. S.. Išėjus į kiemą A. S. jį stumdė, kol šis nugriuvo, o tada visi ėmė spardyti, kol jis neteko sąmonės. Dar iki to, kai pargriuvo, iš namo išėjęs S. S. atėmė aplankalą. Taip pat parodė, kad traukiantis prie pavėsinės A. S. jį stūmė į stiklus, pajuto smūgį į nugarą, mano, kad smogė S. S.. Prieš tai A. S. jam spyrė į lytinius organus, kai nugriuvo, smūgiavo į galvą. Nukentėjusysis dengėsi veidą rankomis, todėl tik juto smūgius į galvą ir suprato, kad mušė keliese, sąmonę prarado nuo A. S. smūgio, A. S. nukentėjusįjį įstūmė į stiklus, ir, neišlaikęs pusiausvyros, nukentėjusysis nugriuvo (42–43 b. l. Nr. PK-61-636-2008).

Nukentėjusysis 2012-03-06 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2007 m. rugsėjo 6 d. apie 14 val. ketino automobiliu važiuoti į miestą iš (duomenys neskelbtini). Jis gyvena namo pirmame aukšte, o antrame aukšte gyvena St. S. Išvažiavimas iš kiemo buvo užstatytas automobiliu. Suprato, kad tuo automobiliu kažkas yra atvažiavęs pas St. S.. Nuėjęs pabeldė į pirmo aukšto duris ir, paprašęs patraukti mašiną, ėjo į kiemą. Tik išėjus laukan, nepamena ar buvo jau nulipęs nuo laiptelių, ar ne, jį kažkas pastūmė. Kadangi išgirdo A. S. balsą, suprato, kad tai jis pastūmė. A. S. pastūmė antrą kartą, ir jis atsidūrė prie pavėsinės, kuri yra 5–7 m atstumu nuo laiptelių. Neišlaikęs pusiausvyros atsirėmė rankomis į pavėsinės stiklą. Tada iš namo išėjo S. S. ir M. S.. Jis (nukentėjusysis) stovėjo atsirėmęs nugara į pavėsinės stiklą, A. S. priešais jį stovėdamas keliu smūgiavo kelis kartus į lytinius organus, sakydamas: „Baigsi mamai rašyti laiškus“. Tuo metu S. S. ištraukė jo (nukentėjusiojo) po pažastimi laikytą segtuvą ir numetė. A. S. nukentėjusįjį pastūmė rankomis, šis parklupo rankomis atsiremdamas į žemę. Atsistojęs siekė segtuvo ir pajuto smūgį į nugarą. Priešais pamatė A. S. ir suprato, kad jam smūgiavo S. S.. Nuo smūgio jis atsirėmė rankomis į stiklą, stiklas sudužo. Nuo kažkieno smūgio jis parkrito ant žemės. Kadangi arčiausiai stovėjo A. S., mano, kad jis ir sudavė. Tada po kelis kartus jam gulint įspyrė M. S. ir A. S.. Atsistojus ir traukiantis nuo jų, A. S. prieidamas pilvu tris kartus jį pastūmė. Po kiekvieno pastūmimo jis nugriūdavo ir vėl atsistodavo. Taip atsitraukdamas jis nuėjo nuo pavėsinės. Būnant vidury sklypo, A. S. jam smogė kumščiu į veidą, nuo smūgio jis prarado sąmonę. Atsigavęs išgirdo triukšmą (2 t., 7–9 b. l.).

BPK normos įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinti įrodymus, pagrįsti savo išvadas byloje ištirtais, patikimais, neginčijamais įrodymais bei visa tai tinkamai aprašyti nuosprendyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos išvados, ar jie atmestini. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).

Šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų liudytojų grupių parodymai. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini.

Pirmiau išdėstyti nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo parodymai yra prieštaringi, be to, jų nepatvirtina kita byloje surinkta medžiaga, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs, ir nukentėjusysis nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių kaltinimus A. S.. Sugretinus privataus kaltintojo, nukentėjusiojo A. Č. parodymus apie jam suduotų smūgių skaičių bei padarytus sužalojimus ir specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes, matyti, kad A. Č. negalėjo būti suduota tiek ir tokių smūgių jo nurodytu laiku ir aplinkybėmis. A. Č., kreipdamasis į teismą privataus kaltinimo tvarka, nurodė, kad A. S. iš pradžių jam spardė į kojas ir lytinius organus, vėliau įstūmė į pavėsinės stiklą, spardė gulintį bei smogė į veidą ir galvą keletą kartų kumščiu, be to, tuo pat metu jį mušė S. S. ir M. S.. Ankstesniame kaltinime buvo nurodęs, kad S. S. jam sudavė smūgį į nugarą. Tačiau specialisto išvadoje nėra nustatyta, kad A. Č. būtų buvę padaryti kokie nors sužalojimai galvoje, kojose, lytiniuose organuose ar nugaroje, taip pat ir kitose kūno vietose, išskyrus viršutinės lūpos nubrozdinimą. Todėl neįtikėtina, kad sudavus nukentėjusiajam jo nurodytą kiekį smūgių, jį mušant vienu metu keliems asmenims būtų buvęs padarytas tik viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimas.

Kaltinamojo A. S. parodymai iš esmės yra nuoseklūs, taip pat juos iš dalies patvirtina liudytojų, anksčiau buvusių kaltinamųjų S. S., M. S. duoti parodymai bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas liudytojų S. S., buvusio kaltinamojo M. S. parodymus ir kitus įrodymus vertina visų byloje surinktų įrodymų kontekste.

Nors nagrinėjamu atveju abi bylos šalys ilgą laiką tarpusavyje konfliktuoja, tačiau nesant objektyvių įrodymų, teismas turi įvertinti visus byloje surinktus įrodymus ir jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių išaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apklausė liudytojus, ištyrė ir įvertino privataus kaltintojo pateiktus įrodymus ir atliko kitus proceso veiksmus siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje, pagrįstai visas kilusias abejones įvertino kaltinamojo naudai ir jį išteisino, neįrodžius, jog A. S. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. neįrodžius, kad būtent dėl neteisėtų A. S. veiksmų buvo padaryta žala A. Č..

Dėl A. S. kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį

BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu.

Šioje byloje privatus kaltintojas nepateikė objektyvių duomenų, kad kaltinamasis A. S. 2007 m. rugsėjo 6 d., laikotarpiu tarp 13.00 ir 14.00 val., namo valdoje (duomenys neskelbtini), jį įžeidė.

Iš 2007-12-14 privataus kaltintojo A. Č. pareiškimo (bylos Nr. PK-61-636/2008, 1 l.) matyti, kad jis S. S. ir A. S. kaltino tuo, kad jie prieš S. S. ir A. S. vartojo psichologinį ir fizinį smurtą bei pagrobė jam priklausantį turtą. Šiame pareiškime privatus kaltintojas nenurodė, kad kaltinamasis ar kiti asmenys jį būtų įžeidę.

Iš 2010-12-14 privataus kaltintojo A. Č. skundo (1 t., 1 b. l.) matyti, kad jis kaltina A. S. psichologinio ir fizinio smurto naudojimu prieš jį, jo įžeidinėjimu ir žeminimu mažamečių vaikų ir jų motinos akivaizdoje.

A. Č. 2008-03-20 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis buvo įžeidinėjamas, tačiau konkrečiai nenurodė, kokiais žodžiais ar veiksmais jis buvo įžeidinėjamas. 2012-03-06 teisiamojo posėdžio metu A. Č. nenurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu jis buvo įžeidinėjamas. Šios aplinkybės patvirtina anksčiau padarytą išvadą, kad A. Č. duoti parodymai nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tikėti vien tik nenuosekliais nukentėjusiojo duotais parodymais.

Tai, jog A. Č. žmona D. Č. 2008-03-20 apylinkės teismo posėdžio metu parodė, kad jos broliai ir sūnėnas M., A. nuolat vadina „gaidžiu“, „ožiu“, „invalidu“, taip pat neįrodo to, kad ir nagrinėjamo įvykio metu A. S. vartodamas žodžius įžeidė A. Č.. Kadangi liudytoja konkrečiai neparodė, kad būtent kaltinamasis A. S. 2007 m. rugsėjo 6 d., laikotarpiu tarp 13.00 ir 14.00 val., namo valdoje (duomenys neskelbtini), vartojo žodžius, kurie būtų įžeidę A. Č..

BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Taigi aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. Č. pateikto garso įrašo kopijos negalima patikrinti ir nustatyti, ar tai vientisas įrašas, ar nėra jis sumontuotas, ir šis įrašas negali būti laikomas įrodymu baudžiamajame procese. Privatus kaltintojas, pateikdamas pareiškimą dėl privataus kaltinimo proceso, nepateikė šio garso įrašo. Šį garso įrašą pateikė teismui tik 2008-03-20 ir paaiškino, kad pavyko atkurti garso įrašą, o šio įrašo originalas nėra išlikęs. Atsižvelgiant į tai, kad tarp privataus kaltintojo ir kaltinamojo nuolat vyksta tarpusavio konfliktai, ir nesant galimybių patikrinti pateikto garso įrašo autentiškumo, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nepripažino šio garso įrašo kopijos įrodymu, ir atsisakė jį analizuoti.

Tai, kad kaltinamasis A. S. bei liudytojas S. S. neneigė, jog įraše yra girdimi jų balsai, kad įrašas yra padarytas būtent tą dieną, taip pat neįrodo, kad įrašas nebuvo sumontuotas, o jame girdimas tekstas yra autentiškas.

Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų apie tai, kad kaltinamojo A. S. gynėjas advokatas A. St. proceso metu prieš ginamąjį būtų vartojęs psichologinę prievartą ar naudojęs kitas neteisėtas gynybos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad veika, numatyta BK 155 straipsnio 1 dalyje, nebuvo padaryta, ir daro išvadą, kad kaltinamasis A. S. išteisintas teisėtai ir pagrįstai.

Dėl kitų skundo argumentų

Apeliaciniu skundu, apeliantas prašo prie baudžiamosios bylos pridėti vaizdo medžiagą su nufilmuota įvykio vieta (0:51 – 0:52; 1:20; 3:35; 6:19-06:54; 8:57-15:00).

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad bylą nagrinėjusi teisėja posėdyje atmetė privataus kaltintojo prašymą prie bylos pridėti vaizdo įrašą (2 t., 4; 7; 10 b. l.), kadangi pateiktame vaizdo įraše užfiksuotas kito asmens pasakojimas apie įvykį.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta privataus kaltintojo prašymą prie bylos pridėti pateiktą vaizdo įrašą, kadangi jis laikytinas pertekliniu, nes baudžiamojoje byloje Nr. 73-2-00021-08, pridėtoje prie nagrinėjamos bylos, yra įvykio vietos apžiūros protokolas (19–21 b. l.), bei fotolentelės (22–26 b. l.). Ši įvykio vietos apžiūra buvo atlikta (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo, kuris šiuo atveju laikytinas nešališku asmeniu, t. y. asmeniu, neturinčiu tiesioginio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Apeliantas skunde nurodo, kad 2008-03-20 teismo posėdis buvo rašomas ne pažodžiui, nebuvo užrašinėjami teisėjos užduodami klausimai, todėl teismo sekretorės surašyti parodymai gali neatspindėti realaus proceso dalyvių pasakojimo.

BPK 261 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu asmenų parodymai, paaiškinimai arba pareiškimai ištisai arba atskiros jų dalys posėdžio pirmininko patvarkymu į teisiamojo posėdžio protokolą įrašomi pažodžiui. Tačiau iš 2008-03-20 teismo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjimo teisme dalyviai nepareiškė prašymo jų duotus parodymus ir paaiškinimus užrašyti pažodžiui. Be to, pagal BPK 261 straipsnio 6 dalį, nagrinėjimo teisme dalyviai gali susipažinti su teismo posėdžio protokolu ir pateikti savo pastabas, nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Tačiau nei privatus kaltintojas, nei kiti proceso dalyviai pastabų dėl 2008-03-20 teismo posėdžio protokolo nepareiškė, todėl teismas neturi pagrindo abejoti 2008-03-20 teismo posėdžio protokole užfiksuotomis aplinkybėmis.

Apeliaciniame skunde privatus kaltintojas nurodo, kad teismas, nutraukdamas liudytojo S. S. apklausą, neįvertino to, kad jis negalėjo tinkamai pasiruošti šio liudytojo apklausai, taip pat neatsižvelgė į tai, kad jis bylą vedė be advokato, ir į jo sveikatos būklę .

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad bylą nagrinėjusi teisėja posėdyje motyvuotai nutraukė liudytojo S. S. apklausą (2 t., 12 b. l.). Kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo 2012-03-20 posėdžio protokolą, konstatuoja, kad teisėja teisėtai ir pagrįstai nutraukė liudytojo S. S. apklausą, padariusi išvadą, kad nukentėjusysis nebeturi esminių klausimų. A. Č. visų pirma liudytojui uždavė klausimus, susijusius su nagrinėjama byla ir joje nagrinėjamomis aplinkybėmis, tačiau vėliau nukentėjusysis iš eilės uždavė klausimus, kurie iš esmės nesusiję su esminėmis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis.

Kolegija pažymi, kad BPK normos, reglamentuojančios privataus kaltinimo procesą ir teismo procesą pirmosios instancijos teisme, nenumato teismui pareigos priimant procesinius sprendimus atsižvelgti į aplinkybes, ar privatus kaltintojas bylą veda per advokatą, ar ne, taip pat pareigos atsižvelgti į jo sveikatos būklę.

Dėl civilinio ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų

Privatus kaltintojas A. Č. byloje pareiškė 10000 Lt civilinį ieškinį padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius.

BPK 115 straipsnio 3 dalyje reglamentuoja atvejus, kai priimamas išteisinamasis teismo nuosprendis, civilinis ieškinys atmetamas, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas), ir civilinį ieškinį palieką nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Iš pareikšto civilinio ieškinio matyti, kad privatus kaltintojas civiliniame ieškinyje neišskyrė ir konkrečiai nenurodė, kuria veika jam buvo padaryta kokia žala, todėl pirmosios instancijos teismas, siekdamas nepagrįstai nesuvaržyti civilinio ieškovo teisių, teisėtai ir pagrįstai civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu (kasacinė byla Nr. 2K-327/2012).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, kad būtent A. S. yra atsakingas už A. Č. kilusią žalą, todėl privataus kaltintojo prašymas priteisti turtinę ir neturtinę žalą netenkintinas.

BPK normos reglamentuojančios proceso išlaidas ir jų atlyginimą (BPK 103–106 straipsniai) nenumato galimybės atlyginti privataus kaltintojo patirtų išlaidų. Byloje nėra duomenų, kad liudytojams, nukentėjusiajam, specialistui dalyvavusiems teismo posėdžiuose buvo apmokėta už jų atvykimą į teismo posėdžius, atsitraukimą nuo įprastinio darbo ar už kitas BPK 103 straipsnyje numatytas proceso išlaidas. Be to, privatus kaltintojas apeliaciniame skunde nenurodė, kokias ir kokios dydžio proceso išlaidas patyrė, nepateikė tai patvirtinančių dokumentų, todėl kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo priteisti proceso išlaidų privačiam kaltintojui A. Č..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

privataus kaltintojo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.