Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. ir Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Auksės Lipkevičienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per du mėnesius nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčioje institucijoje dienos, atlyginti nukentėjusiai turtinę žalą (235,64 Eur).

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusios S. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. B. jai priteisti 7000 Eur neturtinei, 235,64 Eur turtinei žalai atlyginti bei 2338 Eur proceso išlaidų.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, R. B. paskirta 15 MGL (564.90 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įmoką sumokant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. B. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, už tai, kad 2016 metais, laikotarpiu nuo liepos mėnesio pabaigos iki rugpjūčio mėnesio pradžios, tikslesnis laikas ikiteisminio bei teisminio tyrimo metu nenustatytas, savo namuose (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, priėjęs iš nugaros prie nepilnametės S. Š., gim. (duomenys neskelbtini)., tyčia sugriebė ją rankomis, nutraukė nukentėjusios kūną dengiantį rankšluostį, jėga parvertė S. Š. ant lovos, laikė jos iškeltas rankas, taip atimdamas galimybę priešintis, po to užgulė nepilnametę nukentėjusią ir prieš jos valią įvedė savo varpą jai į makštį ir taip lytiškai santykiavo su nukentėjusia prieš jos valią, tuo pačiu tokiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusios sveikatą, kadangi S. Š. buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su prievartiniu lytiniu santykiavimu, tokiu būdu išžagino nepilnametę S. Š..

4.1. Skunde nurodo, kad teismo išdėstyti argumentai yra nepakankami tam, kad būtų vertinami kaip darantys pagrindą taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Nurodytos aplinkybes - ilgas laiko tarpas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo, R. B. neįgalumas, teistumų nebuvimas, pačios nukentėjusiosios pozicija dėl griežtos bausmės netaikymo R. B. - nelaikytinos išimtinėmis, kurios pagrįstų teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Be to, šios teismo padarytos išvados neatitinka ir baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių: nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo dveji metai ir du mėnesiai, pats ikiteisminis tyrimas pradėtas 2017 m. gegužės 19 d., o baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui 2017 m. gruodžio 11 d. Ikiteisminis tyrimas pradėtas praėjus beveik metams po įvykio dėl objektyvių priežasčių, kurios nuosprendyje aptartos, vertinant įrodymus, duomenų apie ikiteisminio tyrimo vilkinimą taip pat nėra, todėl toks laikotarpis tarp įvykio ir nuosprendžio priėmimo laikytinas pateisinamu šioje baudžiamojoje byloje ir negali būti traktuojamas kaip argumentas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė palaikė savo apeliacinį skundą ir pašė jį tenkinti, o nuteistojo R. B. apeliacinį skundą prašė atmesti. Nuteistasis R. B. ir jo gynėjas advokatas M. Kuzminovas prašė R. B. apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Dėl nuteistojo R. B. apeliacinio skundo

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. nurodo, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, nepadarė. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad nuteistajam nepriimtinos pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio išvados dėl įrodymų vertinimo.

Motyvuojamoji dalis

8.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama pagal aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu, kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to, proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8.3. Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą nustatė, jog R. B. 2016 metais, laikotarpiu nuo liepos mėnesio pabaigos iki rugpjūčio mėnesio pradžios, tikslesnis laikas teisminio tyrimo metu nenustatytas, savo namuose, panaudodamas fizinį smurtą, priėjęs iš nugaros prie nepilnametės S. Š., tyčia sugriebė ją rankomis, nutraukė nukentėjusios kūną dengiantį rankšluostį, jėga parvertė S. Š. ant lovos, laikė jos iškeltas rankas, taip atimdamas galimybę priešintis, po to užgulė nepilnametę nukentėjusią ir prieš jos valią įvedė savo varpą jai į makštį ir taip lytiškai santykiavo su nukentėjusia prieš jos valią, tuo pačiu tokiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusios sveikatą, kadangi S. Š. buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su prievartiniu lytiniu santykiavimu, tokiu būdu išžagino nepilnametę S. Š..

8.4. Nors nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde su nustatytomis aplinkybėmis nesutinka ir savo kaltę neigia, tačiau atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviais ir kaltės turinys atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis bei objektyviai nustatytomis aplinkybes. Išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais bei deklaratyviais. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 149 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Nuteistojo kaltę patvirtina byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ištirtų įrodymų visuma. Pripažindamas nuteistąjį R. B. kaltu pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo tokį savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir objektyviai įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

8.5. Tai, kad R. B. išžagino nepilnametę nukentėjusiąją, įrodo nukentėjusiosios S. Š. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teismui. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais nukentėjusiosios S. Š. parodymais nustatyta, kad 2016 metų vasarą jai grįžus į Lietuvą, dėl kažkokių priežasčių buvo nuvykusi išsimaudyti pas mamą ir jos sugyventinį. Jai išėjus iš vonios, R. B. pradėjo jos klausinėti kaip ji gyvena, po to klausė kaip jai sekasi su vaikinu, ar mylisi su vaikinu, kokiomis pozomis. Jai atsakius, kad nieko nesakys, patėvis uždarė žaliuzes ant langų ir nuėjo prie durų ir jas užrakino. Po to priėjo prie jos ir pradėjo ją liesti iš nugaros. Jis uždėjo ant jos rankas, ji pasakė, ką jis čia daro. Bandė jį stumti, tačiau nėjo pastumti, nes jis aukštesnis, vyresnius už ją. Bandė jį pastumti, tačiau jis griebė, numetė ją ant lovos, nuėmė rankšluostį, laikė jos iškeltas rankas, užgulęs įvedė savo varpą jai į makštį. Po visko, R. B. ją paleido, jai nusipraus grįžo pas sesę. Apie tai sesei nesakė, nežinojo kaip elgtis. Apie šį įvykį papasakojo tik vienam žmogui, kuris pradėjo pasakoti kitiems asmenims, todėl gindama save sakė, jog tai ne tiesa (1 t., b. l. 77–80). Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji S. Š. nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Be to, nukentėjusioji teismui atsiuntė duomenis asmens, kuriam buvo papasakojusi apie patirtą lytinę prievartą. Teismas nustatęs liudytojos gyvenamąją vietą ją apklausė teisiamajame posėdyje. Liudytoja V. S. parodė, kad prieš dvejus metus su S. bendravo kaip draugės. Ji papasakojo jai, kad ją išprievartavo R., t. y. R. B.. S. sakė, kad maudėsi pas R. B. namuose, išėjo iš dušo su rankšluosčiu ir, kiek pamena, kaltinamasis ją išprievartavo. Tai sakydama S. buvo labiau pasimetusi. Pasakė, kad ji pirma, kuriai pasakė. Minėjo, kad daugiau apie tai niekam nesakė. Sakė jai, kad netylėtų, kažkam pasakytų, būtų lengviau. Tikėjo ja ir negalvojo, kad S. gali meluoti, nes ji visai kitokia, nei visada buvo. Kai S. išvyko į Ameriką, jų bendravimas nutrūko. Praėjus dviems savaitėms po pokalbio su S., apie šį įvykį papasakojo savo draugui D. K.. Teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas D. K. pavirtino liudytojos V. S. nurodytas aplinkybes.

8.6. Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo nuteistasis R. B., jo kaltę patvirtina ir rašytiniai įrodymai – Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2017 m. liepos 25 d. – rugpjūčio 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-139/2017 (t. 1, b. l. 180-189), kuris tinkamai atskleidė nuteistojo R. B. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius. Pirmosios instancijos teismo posėdžiuose dalyvavusios ekspertės R. D. ir A. Š. minėtą ekspertizės aktą patvirtino ir davė išsamius paaiškinimus, iš kurių matyti, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios S. Š. parodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuoseklių nukentėjusiosios parodymų apie aplinkybes, susijusias su jos išžaginimu, nepaneigia ir pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų S. M., U. A., L. Š. bei A. Z. parodymai.

8.7. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš aukščiau išdėstytų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visiškai pakanka nuteistojo R. B. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinę versiją, jog jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde savo kaltę neigia visiškai neatsižvelgęs į pirmosios instancijos teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių visumą bei nenurodydamas konkrečių ir įtikinamų argumentų, kurie paneigtų jo kaltę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo vertinusio įrodymus, vidiniu įsitikinimu, pagrįsto išsamiu, nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, nes tiek vieni, tiek kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Be to, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis.

9.1. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad seksualinės prievartos prieš nepilnamečius (mažamečius) bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos tiesioginių liudytojų nebūna, todėl svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose yra nepilnamečių (mažamečių) parodymai, teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nepilnamečiu (mažamečiu) apie patirtą seksualinę prievartą, taip pat kiti byloje esantys įrodymai, numatyti BK 20 straipsnyje, bei paties nuteistojo (kaltinamojo) parodymai. Be to, nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, todėl, kai kurie nedideli ir neesminiai prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai nepilnamečio (mažamečio) asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose, gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau nesudaro pagrindo šiais parodymais netikėti ar vertinti kaip nepatikimus.

9.2. Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga matyti, kad pagrindinis R. B. kaltės dėl seksualinio prievartavimo tiesioginis įrodymų šaltinis yra nukentėjusiosios S. Š. parodymai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei skunde nurodo apeliantas, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiosios parodymai yra nepatikimi ar neteisingi, siekiant tokiu būdu apkalbėti nuteistąjį. Be to, pagal BPK 301 straipsnį, toks įrodymas yra leistinas (t. y. draudžiama pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2013; Nr. 2K-43-489/2015; Nr. 2K-20-303/2018 ir kt.).

9.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios S. Š. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai bei jos parodymai duoti teisme, taip pat teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu iš esmės sutapo. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės apie patirtą seksualinę prievartą, R. B. atliktus veiksmus bei patirtus neigiamus išgyvenimus viso proceso metu iš esmės nesikeitė ir buvo nuoseklios. Nors apeliaciniame skunde abejojama nukentėjusiosios S. Š. parodymų patikimumu dėl neva jos turimo polinkio meluoti bei priešiško nusiteikimo nuteistojo atžvilgiu, tačiau iš byloje esančios Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-139/2017 išvadų matyti, jog S. Š. jos atžvilgiu galimai padarytos nusikalstamos veikos metu nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu. S. Š., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinį išsivystymą bei turimas žinias (galėjo suprasti seksualinės prievartos pobūdi bei iš dalies – jo reikšmę), dėl ko ji negalėjo prognozuoti įvykių eigos, laiku numatyti įtariamojo ketinimų jos atžvilgiu. S. Š. įvykio metu, atsižvelgiant į 2 atsakymą bei jos būseną (išgąstis, fizinis silpnumas), negalėjo aktyviau priešintis su ja atliekamiems įtariamojo veiksmams. S. Š., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinį išsivystymą įvykio metu galėjo suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylos įvykio aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. S. Š. ekspertizės metu atgamindama byloje nagrinėjamą įvykį, įvykius perteikia realistiškai, įvardindama ganėtinai daug detalių, nors dalies jų atgaminti negali dėl savo emocinės būsenos (baimės) įvykio metu (jų nepastebėjusi), nekelia abejonių, jog ji remiasi asmenine patirtimi, naudoja asmeninį žodyną; požymių apie galimai daromą poveikį negauta. Šiuo atveju S. Š. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, (padidintas polinkis į įtaigumą, padidintas polinkis fantazuoti ar pan.), dėl kurių ji negalėtų duoti parodymų: ji galėjo ir gali duoti parodymus apie bylos įvykį. Šiuo metu S. Š. konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas – potrauminius streso sutrikimas F43.1, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamo įvykio (1 t., b. l. 180–189). Apeliaciniame skunde abejojama šio ekspertizės akto patikimumu, tačiau skundo argumentai nepaneigia tiek paties ekspertizės akto išvadų, tiek ir eksperčių paaiškinimų teise.

9.4. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, nenustatė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji S. Š. būtų suinteresuota duoti neteisingus parodymus prieš nuteistąjį R. B., tokiu būdu siekdama jį apkalbėti bei melagingai apkaltinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nukentėjusioji nėra suinteresuota apkalbėti R. B., akivaizdžiai, pagrindžia ir tas faktas, jog apie nuteistojo naudotą seksualinę prievartą, nukentėjusioji teisėsaugos institucijoms nepranešė, įvykis dėl išžaginimo iškilo tik po metų laiko ir tuomet, kai nukentėjusioji apie tai prasitarė (duomenys neskelbtini) lankiusios mokyklos darbuotojams, todėl teisėjų kolegija minėtus apelianto skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus ir deklaratyvaus pobūdžio, siekiant bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį.

10. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas sprendimas atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistąjį R. B. kaltu padarius BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti tokį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

11. Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde nesutinka ir su paskirtos bausmės dydžio, anot apelianto paskirtoji bausmė prieštarauja teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

12. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų pirmiau išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas numato išimtis iš bendros taisyklės, t. y. BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis.

13. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, tik nustačius bent dvi BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, t. y. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Nagrinėjamu atvejų minėtų sąlygų nėra nustatyta, todėl BK 62 straipsnio nuostatų taikyti nėra jokio pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net ir nustačius BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas teismui nekyla pareiga visais atvejais skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015). Taigi, švelnesnės bausmės paskyrimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu iš esmės yra išimtinis.

14. Apeliantas nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, t. y. už nusikaltimą, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo trejų metų iki dešimties metų. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. B. kaltės nepripažino, jo atžvilgiu nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Nors R. B. anksčiau neteistas, dirba, jam nustatytas neįgalumas, tačiau baustas administracinėmis nuobaudomis, skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu už sunkaus nusikaltimo padarymą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. B. už jo padarytą nusikalstamą veika, į visas nurodytas aplinkybes atsižvelgė, įvertino šių aplinkybių visumą bei už nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskyrė nuteistajam bausmę, žymiai mažesnę už baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkį.

15. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su R. B. padaryta nusikalstama veika ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje už sunkaus nusikaltimo padarymą numatytos bausmės paskyrimas R. B. aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam R. B. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Nagrinėjamu atveju nuteistajam parinktos bausmės rūšis ir dydis atitinka teisingumo principo reikalavimus, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jos švelninti

16. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į nuteistojo R. B. skunde nurodytus aplinkybes, pažymi, kad nėra pagrindo remtis aplinkybėmis, į kurias iš esmės atsižvelgė pirmosios instancijos teismas ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę artimą sankcijos minimumui. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas skunde neišdėstė jokių naujų, įtikinamų argumentų ar išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jam reikėtų švelninti paskirtą bausmę. Taigi BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas teisingumo principas, reiškiantis teisingos bausmės paskyrimą, nebuvo pažeistas.

Dėl neturtinės žalos

17. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusioji S. Š. pateikė ieškinį, kuriame be turtinės žalos ir proceso išlaidų atlyginimo, prašė priteisti ir 10 000 Eur neturtinės žalos. Apylinkės teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir nukentėjusiajai priteisė 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pažymėtina, kad teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą. Šie principai taikomi tada, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja tik iš dalies, pavyzdžiui, padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Bylose, kuriose neturtinę žalą patiria nepilnamečiai ar mažamečiai asmenys, turi būti atsižvelgiama į jų amžiaus grupės asmenims būdingus fizinės ir psichinės raidos ypatumus, socialinę brandą, reakciją į padarytą nusikalstamą veiką, jos įtaką protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę/turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių vertybių pažeidimo atvejais.

19. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiosios patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Nukentėjusioji S. Š. patyrė brutalų kaltinamojo pažeminimą, pasikėsinta į jos seksualinį neliečiamumą, patyrė fizinį smurtą, dvasines kančias ir išgyvenimus be to, nuteistojo R. B. veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusios sveikatą, nes S. Š. buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nukentėjusioji S. Š. dėl padaryto nusikaltimo patyrė didelį stresą, dvasinį ir emocinį sutrikimą. Taip pat turi būti atsižvelgta ir į tai, kad nusikaltimas gali turėti neigiamų pasekmių nukentėjusiosios psichikos būklei ateityje, nes padarytas S. Š. esant itin jauno amžiaus, t. y. dar nepilnametei, kai psichika yra labai jautri, vyksta intensyvus fizinis ir psichinis asmens vystymasis.

20. Atsižvelgus į nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, įvertinus nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą ir R. B. realias galimybes atlyginti neturtinę žalą, taip pat teismų formuojamą praktiką – bylose, susijusiose su asmens seksualinio apsisprendimo laisvės ir seksualinio neliečiamumo pažeidimu, teismai neturtinei žalai atlyginti priteisia sumas nuo 1 448 Eur iki 15 000 Eur (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-44/2010, 1A-481/2011, 1A-158/2012, 1A-6-483/2016, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-273-458/2016), matyti, jog pirmosios instancijos teismo priteista 7 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė.

21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas laikėsi įstatymo reikalavimų, įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, ir parinko adekvatų žalos atlyginimo dydį. Konstatuotina, jog tokiu būdu bus pasiekta protinga nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą, tuo nenukrypstant ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios atstovės advokatės atliktus atstovavimo veiksmus, civilinio ieškinio parengimą, teisiamųjų posėdžių skaičių bei trukmę, sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė aiškiai nepagrįstas proceso išlaidas. Atsižvelgiantį į nurodytas aplinkybes, tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą ir keisti nuosprendžio dalį ir dėl priteistos neturtinei žalai atlyginti pinigų sumos bei proceso išlaidų, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

22. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d., BK 75 straipsnio 1 dalies nuostata pakeista, nurodant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Minėta įstatymo redakcija galiojo iki 2017 m. spalio 6 d. Taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams ir už tyčinius sunkius nusikaltimus.

23. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą atlieka du kartus: pirma – teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau, atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.), todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

24. Kaip jau buvo minėta, nors nuteistasis R. B. padarė sunkų nusikaltimą, tačiau nusikalto pirmą kartą, anksčiau neteistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, yra dirbantis, turi neįgalumą, darbingo lygis tik 40 procentų. Priešingai nei nurodė prokurorė savo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuo R. B. nusikalstamos veikos padarymo praėjo gan ilgas laiko tarpas, per kurį jis naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir prokurorė, patvirtinančių nuteistojo antivisuomenines nuostatas, t. y. kad po nusikalstamos veikos padarymo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jis padarė naują nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą. Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog R. B. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į tai, kad netenkinama prokurorės apeliacinio skundo dalis dėl BK 75 straipsnio nuostatų panaikinimo, nėra pagrindo panaikinti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 71 straipsnyje, paskyrimo.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, tinkamai motyvavo bausmės paskyrimą ir jos dydžio nustatymą bei teisingai išsprendė su civiliniu ieškiniu susijusius klausimus, todėl keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nuosprendį nuteistojo R. B. ir prokurorės apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teismo teisme

26. Nukentėjusiosios atstovė advokatė N. Milašienė prašo išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai, patvirtina, kad advokatei už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme sumokėta 500 Eur (4 t., b. l. 27-29). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

27. Kaip jau buvo minėta, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme galioja BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriomis remiantis, teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju nuteistojo R. B. apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios interesais ir ji buvo priversta kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos savo teisėtiems interesams ginti ir būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo R. B. apeliacinis skundas šia nutartimi atmetamas, nukentėjusiosios turėtos išlaidos dėl teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme turi būti atlygintos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo R. B. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš nuteistojo R. B. nukentėjusiajai S. Š. 500 Eur (penkių šimtų eurų) turėtas išlaidas advokatės atstovimo paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.