Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

nukentėjusiajai, nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą bei civilinei ieškovei D. G., nukentėjusiosios, atstovės pagal įstatymą bei civilinės ieškovės D. G. atstovėms Daivai Guobienei ir advokatei Elenai Šajaukaitei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. V., K. S. ir nuteistosios K. S. gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. (dėl nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 15 d., nuo 22 val. iki 24 val.) laisvės atėmimu 7 metams;

- pagal BK 24 str. 1 d. ir 150 str. 4 d. (dėl nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 15 d., nuo 22 val. iki 24 val.) laisvės atėmimu 6 metams;

- pagal BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. (dėl nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 16 d., nuo 6 val. iki 7 val.) laisvės atėmimu 8 metams;

- pagal BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. (dėl nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 21 d., nuo 20 val. iki 24 val.) laisvės atėmimu 9 metams;

- pagal BK 24 str. 1 d. ir 150 str. 4 d. (dėl nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 21 d., nuo 20 val. iki 24 val.) laisvės atėmimu 7 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, nuteistajai K. S. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 149 str. 4 d. (dėl nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 15 d., nuo 22 val. iki 24 val.) laisvės atėmimu 8 metams;

- pagal BK 150 str. 4 d. (dėl nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 15 d., nuo 22 val. iki 24 val.) laisvės atėmimu 7 metams;

- pagal BK 149 str. 4 d. (dėl nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 16 d., nuo 6 val. ik 7 val.) laisvės atėmimu 9 metams;

- pagal BK 149 str. 4 d. (dėl nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 21 d., nuo 20 val. iki 24 val.) laisvės atėmimu 9 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 150 str. 4 d. (dėl nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 21 d., nuo 20 val. iki 24 val.) laisvės atėmimu 8 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, nuteistajam R. V. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų K. S. ir R. V. solidariai priteista 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. G..

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. ir R. V. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe išžagino ir seksualiai prievartavo mažametį asmenį. Teismas nustatė, kad šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, teismas turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte Nr. l03MS-32 nurodyta, kad „suvokimo sutrikimų nekonstatuota“, o išvadose nurodyta, kad R. G. nusikalstamų veikų jos atžvilgiu padarymo metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo laikinio psichikos sutrikimo būsenoje, R. G., remdamasi turimomis žiniomis, galėjo teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį. Apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo R. G. parodė, kad suvokė su ja daromų veiksmų esmę, ji parodė, kad žino, kas yra lytiniai santykiai, kad iki susitikimo su K. S. tris kartus turėjo lytinius santykius. Nukentėjusioji ir internetinio susirašinėjimo metu K. S. prisipažino jau turėjusi lytinių santykių, todėl akivaizdu, kad R. G. sutikimas su juo lytiškai santykiauti nebuvo formalus. Tai reiškia, kad teismas neturėjo pagrindo nukentėjusiosios sutikimą vertinti kaip duotą nesuvokiant su ja daromų veiksmų pobūdžio ir esmės. Darytina išvada, kad jo veiksmuose nėra BK 149 str. 4 d ir 150 str. 4 d. numatytų nusikaltimų požymių, todėl jis turėjo būti išteisintas arba jo veikos perkvalifikuotos į BK 151 ¹ str. 1 d. (lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą), nes šis baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už lytinį santykiavimą ar lytinės aistros tenkinimą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo ar seksualinio prievartavimo požymių.

Teismas pažeidė ir jo, kaip kaltinamojo, teises į teisingą teismo procesą. BPK 301 str. 1 d. nurodyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau visus juos privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas aplinkybes, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teismas nusprendė neapklausti teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiosios R. G., o jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, BPK 276 str. 2 d. pagrindu buvo perskaityti. Teismas nesuteikė jam teisės teisminio nagrinėjimo metu užduoti klausimų nukentėjusiajai ir taip pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą teisę į teisingą teismo procesą. Pagal BPK 283 str. 3 d. nuostatas, jei jaunesniam kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiajam dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, nukentėjusysis teisiamajame posėdyje gali būti neapklausiamas. Šiuo atveju teisme turi būti balsu perskaitomi parodymai, nukentėjusiojo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tai reiškia, kad teismas galėjo neapklausti R. G. tik konstatavus, kad dėl tokios apklausos jai gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių. Tačiau tokios išvados teismas nepadarė, todėl visiškai nepagrįstai nusprendė R. G. neapklausti, o apsiribojo tik jos parodymų perskaitymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 19 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-92/2009 išaiškinta, kad „perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o tik šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių“. Darytina išvada, kad teisme perskaityti R. G. parodymai nelaikytini savarankiškais įrodymais, kuriais kaltinimas įrodo aplinkybes apie tai, kad jam buvo žinomas tikrasis R. G. amžius ar kad R. G. sutikimas buvo nesąmoningas. Kiti teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai: teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktas, internetinis susirašinėjimas, K. S. parodymai akivaizdžiai patvirtina, jog R. G. suvokė lytinio santykiavimo prasmę ir reikšmę bei kad jam nebuvo žinomas nukentėjusiosios tikrasis amžius. Jeigu teismas nepatenkins prašymo jį išteisinti, nuosprendis turi būti pakeistas dėl neteisingai paskirtos bausmės. Jis ankščiau neteistas, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė parodymus apie visas jam žinomas aplinkybes, dirbo, darbe charakterizuojamas teigiamai, turi nepilnametį vaiką, kuriam teikia išlaikymą. Teismas turėjo įvertinti ir tai, jog prieš nukentėjusiąją nebuvo panaudotas joks smurtas ir jai nebuvo grasinta smurto panaudojimu, kad lytiniai santykiai buvo tik jai sutikus, kad nukentėjusioji iki šioje byloje nagrinėjamų įvykių jau turėjo lytinių santykių. BK 54 str. 3 d. numatyta, kad jeigu bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, vadovaudamasis bausmės paskirtimi teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Mano, kad šiuo atveju teismas jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti arba veikas perkvalifikuoti į BK 151¹ str. 1 d. ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Nepatenkinus prašymo dėl išteisinimo arba veikų perkvalifikavimo, prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmių skyrimo ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

K. S. taip pat paskirta neteisinga ir teismų praktikai prieštaraujanti bausmė. Spręsdamas bausmės individualizavimo klausimą teismas turėjo įvertinti ir asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį. Bylose, kuriose asmuo kaltinamas bendrininkavimu su kitais asmenimis, svarbu nustatyti kaltinamo asmens dalyvavimo darant nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie lemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį nusako asmens funkcinis vaidmuo darant nusikalstamą veiką (vykdytojas, kurstytojas, organizatorius, padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį parodo bendrininko aktyvumas atliekant jam pavestas funkcijas. Skundžiamame nuosprendyje bendrininkavimo klausimai neatskleisti, apsiribota tik bendrininkavimo konstatavimu. Parenkant bausmės dydį yra svarbios byloje nustatytos lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės bei jų tarpusavio santykis. Teismas pripažino K. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad ji nusikalstamas veikas padarė veikdama bendrininkų grupe. Tačiau BK 60 str. 1 d. l p. nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Nenustačius bendrininkavimo laipsnio ir pobūdžio, aktyvumo, manytina kad tokia aplinkybė savaime sunkinančia nelaikytina. Teismas nepagrįstai nepripažino trijų K. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Aplinkybė, kad K. S. įvykio metu buvo itin jauno amžiaus ir menkos gyvenimiškos patirties, teismo galėjo būti pripažinta lengvinančia (BK 59 str. 2 d.). Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad K. S. prisipažino iš dalies, kadangi ji visas faktines aplinkybes pripažino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo taisyklę, kad kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausieji bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t.t. Nuteistoji atsiprašė nukentėjusiosios motinos ir pasižadėjo iš dalies atlyginti žalą, gailisi dėl savo veiksmų, todėl teismas galėjo pripažinti BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Įvertinus K. S. ir nukentėjusiosios pažinties pradžią ir eigą, galima daryti išvadą, kad veikos padarymui turėjo įtakos ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Paskirta bausmė akivaizdžiai neatitinka LAT formuojamos praktikos taisyklių Pvz., baudžiamoji byla Nr. 2K-725/2007 „...BK 150 str. 4 d. sankcija numato vienintelę bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimą nuo trejų iki trylikos metų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai skyrė kasatoriui laisvės atėmimo bausmę. Tačiau, kolegijos manymu, teismas, parinkdamas skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, nepakankamai atsižvelgė ir įvertino visas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes. Nors byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nenustatyta ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, skiriant bausmę šioje byloje atsižvelgtina į tai, kad R. P. teisiamas pirmą kartą, anksčiau nebuvo padaręs nusikalstamų veikų, nebaustas administracine tvarka. Be to, jis charakterizuojamas teigiamai, gyvena normalų gyvenimo būdą, dirba. Atsižvelgtina ir į tai, kad jis prižiūri ir šiuo metu išlaiko tris dukras, kurios gyvena ne su mama, o su juo jo motinos namuose. Ir nors seksualinis prievartavimas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų, vis tik padaryto R. P. nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu seksualinio prievartavimo pavojingumu, atsižvelgiant į padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą bei nusikaltimu padaryta žalą, lemia mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išvardytas aplinkybes, laiko, kad bausmė švelnintina iki minimalios įstatymo sankcijoje už šį nusikaltimą numatytos bausmės dydžio“.

Vis dėlto, nors ir teisingai nustatęs faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir konkrečius abiejų nuteistųjų veiksmus, teismas ir R. V., ir K. S. nepagrįstai pripažino kaltais pagal BK 149 str. 4 d. ir 150 str. 4 d. Teismo išvados dėl mažametės išžaginimo ir seksualinio prievartavimo neatitinka bylos aplinkybių, šios išvados grindžiamos prielaidomis, be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas faktiškai neišdėstė ir tokio nuteistųjų veikų teisinio įvertinimo bei kvalifikavimo motyvų.

Už išžaginimą pagal BK 149 str. 1 d. atsako tas, kad lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Už seksualinį prievartavimą pagal BK 150 str. 1 d. atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Už kvalifikuotą išžaginimą arba seksualinį prievartavimą, t. y. už šių veikų padarymą su bendrininkų grupe, nepilnamečio ir mažamečio išžaginimą ar seksualinį prievartavimą atsakomybė numatyta atitinkamai BK 149 str. ir BK 150 str. 2, 3 ir 4 dalyse.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad lytinis santykiavimas BK 149 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Lytinis aistros tenkinimas BK 150 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 str., kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais (dirginant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.). Lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 str. ir 150 str. tik tada, jei minėtos veikos padaromos: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie požymiai BK 149 ir 150 str. numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų.

Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui. Nukentėjusiojo bejėgišką būklę gali lemti ir miegas. Nukentėjusiojo psichinė liga, atimanti galimybę suvokti su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę, taip pat gali lemti bejėgišką būklę, todėl šiam faktui nustatyti gali būti gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė.

Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva.

Jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, teismas turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią.

Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 ar 150 straipsnį, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią.

Jei nukentėjusiojo bejėgiška būklė atsiranda dėl tikslingų kaltininko veiksmų (pavyzdžiui, nukentėjusysis buvo kaltininko nugirdytas alkoholiu, užmigdytas vaistais), asmens veika kvalifikuojama kaip išžaginimas ar seksualinis prievartavimas pagal požymį „kitaip atimdamas galimybę priešintis“. Jei nukentėjusiojo bejėgiška būklė atsiranda dėl to, kad nukentėjusysis buvo kaltininko prievarta nugirdytas alkoholiu, užmigdytas vaistais ar panašiai, asmens veika kvalifikuojama kaip išžaginimas ar seksualinis prievartavimas pagal požymį „panaudodamas fizinį smurtą“.

Šioje byloje apie tai, kad nuteistieji su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo ar tenkino lytinę aistrą panaudodami fizinį smurtą, grasindami tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdami galimybę priešintis, jokių duomenų nėra. Tai neigia pati nukentėjusioji ir tuo R. V. bei K. S. iš viso nebuvo kaltinami.

Teismas R. V. pripažino kaltu pagal BK 149 str. 4 d. ir 150 str. 4 d., o K. S. pagal BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. bei BK 24 str. 1 d. ir 150 str. 4 d. padaręs išvadą, kad nuteistieji R. G. išžagino bei seksualiai prievartavo pasinaudodami jos bejėgiška būkle dėl mažametystės ir apsvaigimo nuo alkoholio, dėl ko R. G. negalėjo visapusiškai teisingai suprasti su pastarąja atliekamų veiksmų reikšmės bei dėl šių priežasčių adekvačiai ir aktyviau priešintis su ja atliekamiems veiksmams. Taigi iš to, kas išdėstyta nuosprendyje, matosi, kad nukentėjusiosios bejėgišką būklę teismas susiejo ir su jos apsvaigimu nuo alkoholio, ir su jos mažametyste.

Kolegijos nuomone, teismo išvada, kad R. G. buvo bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo alkoholio, neatitinka bylos aplinkybių ir apie tai pagrįstai nurodoma apeliaciniuose skunduose. Abiejų nuteistųjų ir pačios nukentėjusiosios R. G. parodymais nustatyta, kad ir 2011 m. sausio 15 d., ir sausio 21 d. „Akropolio“ kavinėje R. G. išgėrė po bokalą ar šiek tiek daugiau alaus. K. S. jos klausdavo, ką R. G. gers, o ši atsakydavo, kad gers alų. Po to, abu kartus iš „Akropolio“ važiuojant į motelį „S.“, R. V. parduotuvėje sau pirkdavo po kelis buteliukus alaus gėrimo, o K. S. ir R. G. – po tris butelius alaus. Tačiau nei nuteistieji, nei nukentėjusioji neparodė, kad abu kartus R. G. motelio kambaryje iš karto išgerdavo visus tris jai nupirktus alaus butelius ir kad dėl išgerto alaus būtų atrodžiusi ar jautusis apsvaigusi. Iš pačios nukentėjusiosios parodymų matosi, kad motelio kambaryje jie valgydavo, išgerdavo šiek tiek alaus, po to tenkindavo vieni kitų lytinę aistrą, dar po to vėl išgerdavo alaus, žiūrėdavo televizorių ir pan. Apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. G. jau parodė, kad ji motelyje išgerdavo ne tris, o tik pusantro butelio alaus, apsvaigusi visai nesijautė ir viską gerai prisimena. Atmesti šiuos R. G. parodymus nėra pagrindo, nes ir ikiteisminio tyrimo metu, kaip jau buvo paminėta, nukentėjusioji tiksliai ir konkrečiai nebuvo nurodžiusi išgerto alkoholio kiekio, be to, iš jos parodymų matosi, kad dalis alaus buvo išgerta jau po lytinės aistros tenkinimo veiksmų.

Pažymėtina, kad ir iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą apie R. G. bejėgišką būklę dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje tokia išvada ne tik nėra motyvuota, bet ji netgi aiškiai neišdėstyta. Galima tik spėti, kad šiuo atveju teismas rėmėsi teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktu, kurio išvados 3 p. nurodyta, jog atsižvelgiant į R. G. individualius psichologinius ypatumus, kitas aplinkybes (idealizuotas ryšys su įtariamąja K. S.), jos būseną įvykių metu (apsvaigusi nuo alkoholio, įtariamųjų baimė), nukentėjusioji negalėjo adekvačiai priešintis su ja atliekamiems veiksmams. Iš šios ekspertizės išvados matosi, kad R. G. apsvaigimas nuo alkoholio nurodytas tik kaip viena iš keleto aplinkybių, nulėmusių nukentėjusiosios būseną. Kita vertus, apie tai, kiek alkoholio nukentėjusioji iš tikrųjų buvo vartojusi ir kiek buvo apsvaigusi, teismas privalėjo nustatyti remiantis ne tik paminėtos ekspertizės išvadomis, kuriomis, beje, tikrasis R. G. apsvaigimo laipsnis net nebuvo nustatinėjamas, bet remiantis ir kitais bylos duomenimis. Tuo tarpu tokių duomenų, kad R. G. tapo bejėgiškos būklės dėl išgerto alkoholio, byloje tikrai nėra. Galima sutikti su apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusios ekspertės psichiatrės R. Drazdauskienės paaiškinimais, kad trylikos metų paauglės elgesiui įtakos galėjo turėti ne tik 3 butelių alaus, bet ir mažesnis išgerto alkoholio kiekis, tačiau tai nereiškia, kad dėl to nukentėjusiosios būklė buvo bejėgiška. Šioje byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistieji R. G. būtų girdę alkoholiu per prievartą arba apie tai, kad jos girdymas alkoholiu būtų buvę tikslingi nuteistųjų veiksmai, kuriais jie būtų siekę nukentėjusiąją nugirdyti. Priešingai, pati R. G. nurodo, kad nuteistieji paklausdavo, ką ji gers, o ji pati pasirinkdavo alų. Bet kuriuo atveju, kaip jau buvo nurodyta, remiantis galiojančia teismine praktika, lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su apsvaigusiu nuo alkoholio asmeniu gali būti vertinamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle tik tada, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad pats teismas tokios išvados netgi nepadarė. Remiantis ne tik nuteistųjų, bet ir nukentėjusiosios parodymais, R. G. bent kiek ženkliau apsvaigusi nuo alkoholio nebuvo, pati visų apklausų metu vienodai parodė, kad nebuvo girta, gerai jautėsi ir viską prisimena. Be to, ji pripažįsta, kad nuteistieji prieš ją prievartos nenaudojo ir nuo kokios nors prievartos ar grasinimų jai netgi nereikėjo nei gintis, nei priešintis. Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nei 2011 m. sausio 15 d. ir sausio 21 d. vakare, nei juo labiau 2011 m. sausio 16 d. ryte, kai alkoholis iš viso nebuvo vartojamas, nukentėjusioji R. G. nebuvo bejėgiškos būklės dėl išgerto alkoholio. Pirmosios instancijos teismo išvada apie tai neatitinka bylos aplinkybių.

Tuo tarpu teismo išvada apie tai, kad nukentėjusioji buvo bejėgiškos būklės dėl mažametystės, kolegijos nuomone, yra teisinga, o apeliacinių skundų argumentai dėl šios nuosprendžio dalies yra pagrįsti tik iš dalies.

Bylos dokumentai patvirtina, kad R. G. gimusi 1997 m. gegužės 17 d., todėl akivaizdu, kad kaltinime nurodytu laiku jai dar nebuvo suėję 14 metų ir ji tuo metu buvo mažametė. Nuteistieji nurodo, kad pagal fizinius duomenis R. G. atrodė vyresnio amžiaus ir kad anksčiau jau buvo turėjusi lytinių santykių. Tai pripažįsta ir pati nukentėjusioji, nors apie tai jokių kitų duomenų, išskyrus jos pačios parodymus, byloje nėra. Tačiau pažymėtina, kad pagal galiojančia teisminę praktiką lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Taip pat pažymėtina, kad jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, sprendžiant klausimą, ar tokio asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą yra sąmoningas, teismas turi įvertinti pirmiausia ne to asmens fizinę, o jo psichinę ir socialinę brandą. Būtent tam šioje byloje nukentėjusiajai ir buvo paskirta teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė. Jos išvadose (1 t., 84-88 b. l.) nurodyta, kad:

Šiuos apeliacinių skundų argumentus kolegija atmeta. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto tiriamojoje dalyje (5 l.) tikrai yra nurodyta, kad R. G. nesugebėjo įvertinti seksualinės prievartos reikšmės juridiniu požiūriu. Galima sutikti su apeliantų argumentais, kad tokia ekspertų išvada yra perteklinė. Tačiau, kita vertus, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje skirti šią ekspertizę vienas iš ekspertams pavestų atsakyti klausimų kaip tik ir buvo klausimas, ar nukentėjusioji R. G. gali teisingai suvokti ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes bei duoti apie tai teisingus parodymus. Taigi paminėtoje ekspertizės akto dalyje faktiškai ir buvo atsakyta į ekspertams užduotus klausimus. Tuo tarpu pačiose ekspertizės išvadose yra nurodyta, kad R. G. galėjo teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo visapusiškai teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų reikšmės, todėl ji pavėluotai suprato tikruosius įtariamųjų ketinimus. Atsižvelgiant į tai, jai būdingus individualius psichologinius ypatumus, kitas aplinkybes (idealizuotas ryšys su įtariamąja K. S.), jos būseną įvykių metu (apsvaigusi nuo alkoholio, įtariamųjų baimė), R. G. negalėjo adekvačiai ir aktyviau priešintis su ja atliekamiems veiksmams. Ekspertizės išvadų dalis apie idealizuotą nukentėjusiosios ryšį su K. S., galimą alkoholio įtaką jos veiksmams (nors tai ir nesukėlė jai bejėgiškumo būklės) ir netgi išvada apie tam tikrą įtariamųjų baimę yra pagrįstos, nes apie tai ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė pati R. G.. Nukentėjusioji pati parodė, kad vykdama į susitikimus, o po to į motelį iš tikrųjų jautė nerimą, apklausos metu parodė ir apie tai, kad nuteistieji, jos nuomone, galėjo ja pasinaudoti. Tačiau pagrindinė ekspertizės išvada yra apie tai, kad nukentėjusioji negalėjo teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir todėl, atsižvelgiant dar ir į jai būdingus psichologinius ypatumus, negalėjo priešintis su ja atliekamiems veiksmams. Tai reiškia, kad būdama 13 metų amžiaus, R. G., nors ir suprato, kas yra lytiniai santykiai ir kitoks lytinės aistros tenkinimas, suprato nuteistųjų su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau dėl savo psichinės ir socialinės brandos nesuvokė tų su ja atliekamų veiksmų reikšmės, o tuo pačiu ir jų esmės. Paminėtą ekspertizę atliko ekspertė psichiatrė R. Drazdauskienė ir ekspertė psichologė A. Šiaulytė. Ekspertė A. Šiaulytė buvo apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, patvirtino ekspertizės išvadas ir išsamiai atsakė į jai užduotus klausimus. Apeliantų argumentai apie tai, kad ekspertei A. Šiaulytei tariamai trūko kompetencijos, yra visiškai nepagrįsti, nes iš bylos matosi, kad ir ekspertė A. Šiaulytė, ir po to ekspertė R. Drazdauskienė pagrįstai atsakinėjo tik į klausimus, kurie buvo būtent jų kompetencijoje. Viena ekspertė atsakė į klausimus, kuriems reikalingos specialios teismo psichologijos, o kita – kuriems reikalingos specialios teismo psichiatrijos žinios. Ekspertė teismo psichiatrė R. Drazdauskienė buvo apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Ji irgi patvirtino ekspertizės išvadas ir atsakė į proceso dalyvių užduotus klausimus. Ekspertė papildomai paaiškino, kad atliekant ekspertizę R. G. fizinė ir lytinė branda nebuvo vertinama, nes tai ne psichiatrų ir psichologų, o teismo medicinos ekspertų kompetencija. Taip pat paaiškino, kad R. G. pagal protinį išsivystymą ne tik atitinka trylikos metų amžiaus vaiko normą, bet jos išsivystymas netgi kiek žemesnis už tos normos vidutinį lygį.

Dėl to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nukentėjusioji R. G. buvo bejėgiškos būklės dėl mažametystės ir dėl to negalėjo pasipriešinti nuteistųjų su ja atliekamiems veiksmams. Tačiau nuteistųjų R. V. ir K. S. veikose, kolegijos nuomone, nėra išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymių todėl, kad nuteistieji nesuvokė, jog nukentėjusioji R. G. yra mažametė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tokia išvada, kolegijos nuomone, yra grindžiama tik prielaidomis ir jos nepatvirtina teisme išnagrinėti įrodymai.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad paminėti teismo motyvai išdėstyti padrikai, teismas tuo pačiu metu dėstė motyvus, pagrindžiančius net keletą teismo išvadų. Kita vertus, pažymėtina, kad nuosprendyje pati teismo išvada, kad nuteistieji R. V. ir K. S. tikrai suvokė, jog R. G. yra mažametė, aiškiai taip ir nebuvo išdėstyta. Apie tai nenurodyta nei nuosprendžio nustatomojoje, nei motyvuojamojoje dalyse. Tuo tarpu tie bylos duomenys, kuriuos teismas išdėstė, nuteistųjų suvokimo apie tikrąjį R. G. amžių, kolegijos nuomone, nepatvirtina.

Nuteistųjų R. V., K. S., nukentėjusiosios R. G. ir liudytojų A. D. bei V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyti. Dalį šių parodymų pirmosios instancijos teismas išdėstė nepilnai ir netinkamai juos interpretavo. Iš to, ką ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė liudytojos A. D. ir V. K., tikrai negalima daryti išvados, jog R. G. joms pasakojo, kad ji abiems nuteistiesiems buvo pasakiusi apie tikrąjį savo amžių. Liudytoja A. D. ir ikiteisminio tyrimo metu aiškiai apie tai nebuvo parodžiusi. Tuomet ji parodė, kad „kaip ji suprato iš R. pasakojimų“, ji sakė K. ir R., kiek jai yra metų. Tuo tarpu teisme A. D. net ir to jau negalėjo patvirtinti, o netgi parodė, kad apie tai R. G. jai gal ir nepasakojo. Apie tai nieko neparodė ir kita liudytoja nukentėjusiosios pusseserė V. K., kuri apie įvykius sužinojo netgi ne iš pačios R. G., o iš savo draugės A. D. pasakojimų. Pažymėtina dar ir tai, kad liudytojos A. D. parodymus šioje dalyje visiškai paneigė pati nukentėjusioji R. G., parodžiusi, kad to savo pažįstamai A. D. ji niekada nepasakojo. Todėl daroma išvada, kad tiek A. D., tiek V. K. parodymai R. G. pasakojimų apie tariamai jos pasakytą nuteistiesiems savo amžių nepatvirtina. Tai, kad A. D. ir V. K. kreipėsi į policiją, paaiškinama tik tuo, kad jos pačios žinojo tikrąjį R. G. amžių, o sužinojusios, kad R. G. su kažkuo lytiškai santykiauja, nutarė apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms. Iš šiame nuosprendyje jau aptartų nuteistosios K. S. parodymų ikiteisminio tyrimo metu irgi matosi, kad nors K. S. ir buvo pripažinusi, jog žinojo, kad R. G. yra 13 metų amžiaus, šie jos parodymai taip pat negali būti vertinami vienareikšmiškai. Iš to, ką K. S. parodė ikiteisminio tyrimo metu, negalima spręsti, ar nuteistoji žinojo, kad R. G. yra 13 metų jų bendravimo internetu pradžioje, t. y. dar 2010 m. rugsėjo mėn., ar nukentėjusiosios amžius jai tikrai buvo žinomas ir kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2011 m. sausio mėn. Teismo teiginys apie tai, kad K. S. teisme tariamai nepaaiškino parodymų pakeitimo motyvų ir kad ji parodymus pakeitė tik norėdama palengvinti nuteistojo R. V. padėtį, tiesiog neatitinka bylos aplinkybių. Jau buvo nurodyta, kad teisme K. S. parodė, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo įsitikinusi, kad R. G. yra 14 metų amžiaus, nes tai jai pasakė pati nukentėjusioji. K. S. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai buvo užrašyti netiksliai, be to, tuo metu ji buvo pasimetusi dėl ją sulaikiusių pareigūnų elgesio, nes jai iš karto buvo pasakyta, kad jie „prisižaidė su trylikamete“ K. S. parodė, kad internetinio susirašinėjimo metu, galimai 2010 m. rugsėjo mėn., R. G. tikrai jai buvo parašiusi, kad yra 13 metų amžiaus ir kad greitai jai bus 14 metų. Tačiau po to praėjo nemažai laiko ir kai ji grįžo į Lietuvą 2010 m. gruodį, tada aiškiai paklausė R. G., kiek jai metų, o ši aiškiai parašė, kad jai jau yra 14 metų. Tą patį R. G. jai patvirtino ir pirmojo susitikimo metu. K. S. taip pat parodė, kad apie tikrąjį R. G. amžių ji niekada nesakė R. V.. 2011 m. sausio 15 d. iš pradžių jam pamelavo, kad R. G. yra 15 metų, tačiau vėliau, vykstant į „Akropolį“ jau pasakė jam, kad nukentėjusiajai iš tikrųjų yra 14 metų. Įvertinant tai, kad R. G., ištyrus R. V. kompiuterio duomenis, K. S. apie savo tikrąjį amžių internete buvo parašiusi tik 2010 m. rugsėjo 8 d., dar nurodė, kad jai greitai bus 14 metų, po to praėjus daugiau negu 4 mėnesiams laiko, K. S. galėjo apie tą internetinį pranešimą ir pamiršti, kita vertus, 2011 m. sausio mėnesį ji tikrai galėjo suvokti, kad R. G. jau yra ne 13, o 14 metų amžiaus. Taigi K. S. paaiškinimai, kodėl teisme ji patikslino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kolegijos nuomone, yra įtikinantys. Pažymėtina dar ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu K. S. buvo apklausta ne teismo ir ne ikiteisminio tyrimo teisėjo, o tyrėjo, ir šie jos parodymai negalėjo ir negali būti pripažinti įrodymais. Šie jos parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., galėjo būti perskaityti tik kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti. Tuo tarpu kiti šioje byloje išnagrinėti įrodymai aplinkybės, jog K. S. nusikalstamų veikų padarymo metu suvokė, kad R. G. yra mažametė, nepatvirtina. Be to, kiti įrodymai tai netgi paneigia, pirmiausia tai paneigia pačios nukentėjusiosios R. G. parodymai. Tuo tarpu teismo išvadą, kad apie R. G. mažametystę žinojo kitas nuteistasis R. V., teisme išnagrinėti įrodymai nepatvirtina, o kaip tik ją paneigia. R. V. pripažįsta, kad 2010 m. rudenį būnant Italijoje, K. S. naudojosi jo asmeniniu kompiuteriu. Tačiau jis parodė, kad apie savo sugyventinės internetinius susirašinėjimus, su kuo ji bendrauja internetu, o juo labiau apie tikslų R. G. amžių tuo metu nieko nežinojo. Apie tai K. S. nepasakojo, jos internetinių pokalbių jis negalėjo žinoti, nes abu kompiuteriu naudojosi atskirai ir turėjo skirtingus slaptažodžius. Tą patį parodė nuteistoji K. S. ir šie nuteistųjų parodymai nebuvo paneigti. R. V. taip pat parodė, kad 2011 m. sausio 15 d. pamatė R. G. pirmą kartą, paklausė, koks jos amžius, ir ši pati jam pasakė, kad jai yra 15 metų. „Akropolio“ kavinėje R. G. trumpai rodė savo moksleivio pažymėjimą, bet rodė tik nuotrauką, pažymėjimo jam į rankas nedavė, todėl jokių įrašų, taip ir gimimo datos jis tame pažymėjime nematė. Šiuos R. V. parodymus irgi patvirtino ne tik nuteistoji K. S., bet ir nukentėjusioji R. G.. Tai, kad motelyje „S.“ R. V. K. S. nurodė kaip savo sutuoktinę, o R. G. – kaip jos seserį, irgi nepatvirtina, kad R. V. žinojo apie nukentėjusiosios mažametystę. Nepaneigta, kad jis manė, jog R. G. yra vyresnio amžiaus, o nukentėjusiosios ir K. S. tariamos giminystės paminėjimas šiuo atveju gali patvirtinti tik R. V. norą visiems trims apsigyventi viename kambaryje.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matosi, kad teismas, pagrįsdamas savo išvadą apie tai, kad nuteistieji žinojo apie tikrąjį R. G. amžių ir remdamasis jau paminėtais abejotinais bylos duomenimis arba tik šalutiniais įrodymais, iš viso neįvertino pačios nukentėjusiosios parodymų. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai šioje byloje yra iš esmės pagrindiniai įrodymai, kuriais buvo grindžiami kaltinimai. Taigi teismas privalėjo įvertinti visus nukentėjusiosios parodymus, tiek patvirtinančius, tiek ir paneigiančius kaltinamųjų kaltę. Iš jau išdėstytų nukentėjusiosios R. G. parodymų matosi, kad šioje dalyje (dėl jos amžiaus) jie visiškai patvirtina abiejų nuteistųjų parodymus. R. G. parodė, kad apie savo tikrąjį amžių internetu buvo nurodžiusi K. S. tik susirašinėjimo pradžioje, o po to jai rašė ir susitikimo metu žodžiu pasakė, kad jai jau yra 14 metų. Tuo tarpu R. V. ji sakė, kad jai yra 15 metų ir greitai bus 16. Pažymėtina dar ir tai, kad apie šias aplinkybes R. G. vienodai parodė visų apklausų metu ir parodymų nekeitė nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki apklausos apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Dėl to, kas buvo išdėstyta, daroma išvada, kad nuteistieji nusikalstamų veikų padarymo metu apie tikrąjį R. G. amžių nei iš K. S. internetinio susirašinėjimo, nei iš pačios R. G. pasakojimų nežinojo, to nepatvirtina ir jokie kiti įrodymai. Tuo tarpu apie tai padaryta pirmosios instancijos teismo išvada yra grindžiama tik prielaidomis, yra nepagrįsta ir neatitinka bylos aplinkybių.

Jau buvo paminėta, kad pagal galiojančią teisminę praktiką išžaginimas ir seksualinis prievartavimas kvalifikuojami atitinkamai pagal BK 149 str. 4 d. ir 150 str. 4 d. ir tais atvejais, jei kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, tačiau teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat pagal savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo. Tačiau šioje byloje duomenų, kad R. V. ir K. S. turėjo ir galėjo suvokti apie R. G. mažametystę ir pagal kitas paminėtas bylos aplinkybes, kolegijos nuomone, taip pat nėra. Pirmiausia pažymėtina tai, kad kaltinime nurodytu laiku R. G. buvo jau 13 metų ir 9 mėnesių amžiaus ir iki 14 metų amžiaus, skiriančio mažametystę nuo nepilnametystės, jai trūko tik kelių mėnesių. Abu nuteistieji parodė, kad pagal fizinius duomenis R. G. atrodė vyresnė ir šiuos nuteistųjų parodymus patvirtina kiti bylos duomenys. Netgi nukentėjusiosios pusseserė liudytoja V. K. teisme parodė, kad R. G. atrodo vyresnė, 13-14 metų jai duotum tik pagal protą, pagal veidą – 15-16 metų, o pagal figūrą ji panaši į 17-18 metų amžiaus. Apie R. G. fizinius duomenis galima spręsti ir iš prie bylos pridėtų R. G. nuotraukų, pridėtų prie parodymų patikrinimo vietoje ir parodymų atpažinti protokolų. Ypač atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiosios išvaizdą nuotraukose, kurios buvo padarytos pagal pas nuteistąjį R. V. paimto mobilaus ryšio telefono atmintyje išsaugotus failus (2 t., 60, 61 b. l.). Įvertinusi šiuos bylos duomenis, taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje betarpiškai nukentėjusiąją papildomai apklausus, kolegija daro išvadą, kad ir pagal kitas bylos aplinkybes, nukentėjusiosios fizinius duomenis, taip pat pagal savo asmenines savybes nuteistieji ir neturėjo, ir negalėjo suvokti, kad nukentėjusioji R. G. yra mažametis asmuo. Todėl dėl šių jau aptartų aplinkybių BK 149 str. 4 d. ir BK 150 str. 4 d. numatyti kvalifikuojantys požymiai K. S. ir R. V. negalėjo būti inkriminuoti. O kadangi K. S. ir R. V. buvo kaltinami lytiniu santykiavimu ir kitokiu lytinės aistros tenkinimu tik pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle, byloje nesant tai patvirtinančių įrodymų, abiejų nuteistųjų veikose iš viso nėra nei išžaginimo, nei seksualinio prievartavimo, t. y. nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 str. ir 150 str., sudėčių požymių. Nuteistoji K. S. apeliaciniame skunde nurodo ir apie galimybę perkvalifikuoti jos veiką į BK 153 str. Tačiau šis baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę irgi už mažamečio asmens tvirkinimą. Neįrodžius, kad K. S. suvokė arba turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusioji yra mažametė, nuteistosios nusikalstamas veikas perkvalifikuoti į BK 153 str. irgi nėra pagrindo.

Nuteistoji K. S. ir jos gynėjas apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad teismas, pripažinęs K. S. R. V. bendrininke, nuosprendyje neatskleidė bendrininkavimo rūšies ir formos. Kadangi šioje byloje R. V. kaltė neįrodyta ir jis turi būti išteisintas, toks pats nuosprendis turi būti priimtas ir dėl K. S., nes ji negali būti bendrininke veikų, kurios nebuvo padarytos. Šioje dalyje apeliantų argumentai iš dalies irgi pagrįsti, nes iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad jame teismas iš viso neaptarė nuteistųjų bendrininkavimo klausimų, nepasisakė nei dėl bendrininkų rūšies, nei dėl bendrininkavimo formų. Bendrininkų rūšies ir bendrininkavimo formos nustatymas kiekvienu atveju sudaro galimybę teisingai kvalifikuoti bendrininkų nusikalstamas veikas, nurodant ne tik BK Specialiosios dalies straipsnį, bet ir atitinkamą BK 24 str. dalį, apibūdinančią atskiro bendrininko veikos pobūdį (rūšį). Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje šios aplinkybės, kaip jau buvo paminėta, nenustatytos, o tarp nuosprendžio nustatomosios dalies ir rezoliucinės dalies, kurioje išdėstyti sprendimai pripažinti kaltinamuosius kaltais pagal konkrečius baudžiamuosius įstatymus, yra prieštaravimų. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašant padarytas nusikalstamas veikas nurodyta, kad R. V. ir K. S. tas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe. Faktiškai abiejų nuteistųjų veikos aprašytos kaip nusikaltimų bendravykdytojų padarant ir mažametės išžaginimus, ir seksualinius prievartavimus. Tačiau priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį teismas R. V. nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 149 str. 4 d. ir 150 str. 4 d., o K. S. – pagal BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. ir pagal BK 24 str. 1 d. ir 150 str. 4 d. Kodėl nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikuotos skirtingai, nuosprendyje teismas jokių motyvų neišdėstė. BK 24 str. 1 d. yra išdėstyta tik pati bendrininkavimo sąvoka, tuo tarpu konkrečios bendrininkų rūšys ir baigtinis jų sąrašas yra nurodyti to paties BK straipsnio 2-6 dalyse. Galima spėti, kad teismas pripažino K. S. ne nusikaltimų bendravykdytoja, o kitos rūšies R. V. bendrininke, tačiau šiuo atveju neaišku, ar jos veikas teismas įvertino kaip padėjėjos, kurstytojos ar net organizatorės. Taip pat pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu teismas iš tikrųjų nustatė tik vieną nusikaltimų vykdytoją, tuomet iškyla teismo išvados apie nuteistųjų veikimą bendrininkų grupe pagrįstumo klausimas, nes pagal BK 25 str. 2 d. nuostatas bendrininkų grupė yra tokia bendrininkavimo forma, kai nusikalstamą veiką susitaria daryti, tęsti ar baigti du ar daugiau asmenų, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

Kita vertus, apeliantų argumentai dėl to, kad nuteistosios K. S. veikų kvalifikavimas priklauso tik nuo to, kaip bus kvalifikuotos R. V. veikos ir kad R. V. išteisinus K. S. iš viso negalėtų būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, irgi nepagrįsti. Skirtingų lyčių, t. y. vyro ir moters lytinis aktas yra lytinis santykiavimas, todėl kaltinant R. V. mažametės išžaginimu pagal BK 149 str. 4 d., K. S. iš tikrųjų galėtų būti pripažinta tik šių nusikaltimų bendrininke. Tuo tarpu BK 150 str. numatytas lytinės aistros tenkinimas yra ir skirtingų lyčių, ir tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Šioje byloje ir nukentėjusiosios, ir pačios nuteistosios K. S. parodymais nustatyta, kad motelio kambaryje K. S. laižė mažametės R. G. lytinius organus. Akivaizdu, kad tai yra lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu, todėl, nustačius ir kitus būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius, jau vien tik šie K. S. veiksmai galėtų būti kvalifikuoti pagal BK 150 str. ir ji būtų šio nusikaltimo vykdytoja. K. S. gynėjo skunde nepagrįstai nurodoma ir apie tai, kad kiti kaltinime nurodyti veiksmai, t. y. mažametės kūno glamonėjimas ir bučiavimas, galėtų būti kvalifikuojami tik pagal BK 153 str. kaip mažamečio asmens tvirkinimas. Kaltininkų veiksmai, kai jiems ir mažametei nukentėjusiajai esant nuogiems, glamonėjamas ir bučiuojamas nukentėjusiosios kūnas, fiziškai kontaktuojama ne tik lytiniais organais, bet ir rankomis, lūpomis ir kitomis kūno dalimis, irgi laikomi lytinės aistros tenkinimu kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Nors skundžiamas nuosprendis dėl jau aptartų aplinkybių tikrai turi trūkumų, o nuteistosios K. S. nusikalstamų veikų kvalifikavimas pagal BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d., BK 24 str. 1 d. ir 150 str. 4 d. iš tikrųjų nėra tinkamas, vis dėlto kvalifikuoti K. S. veikas pagal kitą BK 24 str. dalį ir BK 149 str. bei 150 str. šiuo atveju nėra pagrindo, nes buvo nustatyta, kad ir K. S., ir R. V. nusikalstamose veikose iš viso nėra visų būtinų nei išžaginimo, nei seksualinio prievartavimo nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Apie tai šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyta.

Tačiau naikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir abu nuteistuosius išteisinti irgi nėra pagrindo, nes R. V. ir K. S. veikose yra kito nusikaltimo požymiai. Apeliaciniuose skunduose remiamasi jau paminėtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 49, kuriame buvo išaiškinta, kad lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas abipusiu sutikimu, jei tai darantiems asmenims yra suėję 14 metų, nėra nusikaltimas. Tačiau jau po šio nutarimo priėmimo Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas nauju 151¹ straipsniu, numatančiu atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą. Kaip alternatyvus prašymas perkvalifikuoti nusikalstamas veikas būtent pagal šį baudžiamąjį įstatymą yra suformuluotas nuteistojo R. V. apeliaciniame skunde. Apeliacinius skundus tenkinant iš dalies, pagal šį baudžiamąjį įstatymą perkvalifikuojamos ne tik R. V., bet ir nuteistosios K. S. nusikalstamos veikos.

Pagal kaltinimuose aprašytų nusikalstamų veikų padarymo metu jau galiojančios redakcijos BK 151¹ str. 1 d. atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų amžiaus asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Šioje byloje išnagrinėtų ir jau aptartų įrodymų visuma patvirtina R. V. ir K. S. kaltę padarius būtent tokias nusikalstamas veikas. Šiame nuosprendyje jau buvo padaryta išvada, kad R. V. ir K. S. nesuvokė, neturėjo ir negalėjo suvokti, kad nukentėjusioji R. G. yra mažametė, todėl jų veikose nėra nei išžaginimo, nei seksualinio prievartavimo požymių, taip pat nėra ir privertimo lytiškai santykiauti (BK 151 str.) požymių. Tačiau tie patys išnagrinėti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad R. V. ir K. S. tikrai atliko kaltinime aprašytus veiksmus, t. y. R. V. su nukentėjusiąja R. G. lytiškai santykiavo, o abu nuteistieji su nukentėjusiąja dar ir kitaip, t. y. oraliniu, analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, tenkino lytinę aistrą. Abu nuteistieji nusikalstamų veikų padarymo metu buvo pilnamečiai ir žinojo, kad R. G., su kuria jie tenkina lytinę aistrą, yra jaunesnė negu šešiolikos metų amžiaus. Šiame nuosprendyje jau aptarti įrodymai, tarp jų nukentėjusiosios ir pačių nuteistųjų parodymai, neabejotinai patvirtina, kad tenkindami savo lytinę aistrą su tuo metu trylikos metų amžiaus buvusia R. G., K. S. tikrai žinojo, kad ši nukentėjusioji yra ne vyresnė negu keturiolikos, o R. V. tikrai žinojo, kad nukentėjusioji yra ne vyresnė negu penkiolikos metų amžiaus. BK 151¹ str. 5 d. numatyta, kad šio straipsnio 1 d. nurodyti veiksmai nelaikomi nusikaltimu, jeigu tarp veiksmų dalyvių nėra didelio amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo. Šioje byloje konstatuoti tokią aplinkybę, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Iš bylos matosi, kad 1992 m. vasario 1 d. gimusi K. S. kaltinime nurodytu laiku buvo 18 metų ir 11 mėnesių amžiaus, todėl jos gynėjo skundo argumentai, kad K. S. yra tik keliais metais vyresnė už nukentėjusiąją, yra nepagrįsti. Net ir tikint pačia K. S., kad ji manė R. G. esant 14 metų, tarp jų vis tiek yra ne mažesnis negu 4 metų amžiaus skirtumas. Taip pat akivaizdu, kad yra tikrai didelis ir šios nuteistosios ir nukentėjusiosios dvasinės bei fizinės brandos skirtumas. Nėra jokių abejonių ir dėl to, kad apie šiuos skirtumus suvokė ir pati K. S.. Tuo tarpu nuteistasis R. V. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo 27 metų amžiaus, todėl didelis jo ir nukentėjusiosios amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumas iš viso nekelia jokių abejonių. Tokiu būdu išnagrinėti šioje byloje įrodymai patvirtina, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pilnamečiai nuteistieji tenkino lytinę aistrą su jaunesne negu šešiolikos metų nukentėjusiąja R. G., R. V. su ja lytiškai santykiaudamas, be to, R. V. ir K. S. kitaip tenkindami su šia nukentėjusiąja lytinę aistrą. Išnagrinėti įrodymai taip pat patvirtina, kad šias nusikalstamas veikas R. V. ir K. S. padarė būdami susitarę, bendrais veiksmais ir veikdami bendrininkų grupe. Jie abu buvo šių nusikalstamų veikų bendravykdytojai.

BK 151¹ str. 1 d. numatyta veika objektyviai pasireiškia ir lytiniu santykiavimu, ir kitokiu lytinės aistros tenkinimu, todėl tų pačių veikų metu atlikti skirtingi abiejų nuteistųjų atlikti su nukentėjusiąja lytinės aistros tenkinimo veiksmai kvalifikuojami pagal vieną baudžiamąjį įstatymą, t. y. pagal BK 151¹ str. 1 d. Tačiau keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikuojant veikas, kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad nuteistųjų veikas 2011 m. sausio 15 d. vakare ir sausio 16 d. ryte teismas nepagrįstai įvertino ir kvalifikavo kaip atskiras nusikalstamas veikas. Pagal galiojančią teisminę praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007). Jau paminėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 49 irgi išaiškinta, kad jei asmuo per tam tikrą laiko tarpą kelis kartus lytiškai santykiauja arba kelis kartus tenkina lytinę aistrą su tuo pačiu nukentėjusiuoju prieš jo valią esant vieningai tyčiai, keli lytiniai santykiavimai arba keli lytinės aistros tenkinimo veiksmai vertinami kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji R. V. ir K. S., atvykę su nukentėjusiąja R. G. į motelį „S.“ 2011 m. sausio 15 d. vakare, tenkino su nukentėjusiąja lytinę aistrą tą patį vakarą, nuo 22 val. iki 24 val., po to visi miegojo vienoje lovoje, o sausio 16 d. ryte, nuo 6 val. iki 7 val. toliau tęsė lytinės aistros tenkinimo veiksmus. Akivaizdu, kad šiuo atveju vėlai vakare ir anksti ryte nuteistieji lytinės aistros tenkinimo veiksmus atliko esant jų vieningai tyčiai, todėl tie jų veiksmai turi būti laikomi vienu tęstiniu nusikaltimu. Tokiu būdu nuteistojo R. V. nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 15 d. vakare ir sausio 16 d. ryte, kvalifikuotos atskirai pagal BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d., ir dar kartą pagal BK 149 str. 4 d., perkvalifikuojamos kaip viena tęstinė nusikalstama veika pagal BK 151¹ str. 1 d. Atitinkamai nuteistosios K. S. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. bei BK 24 str. 1 d. ir 150 str. 4 d. ir dar kartą pagal BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d., perkvalifikuojamos kaip viena tęstinė nusikalstama veika irgi pagal BK 151¹ str. 1 d. Dėl tų pačių priežasčių R. V. nusikalstamos veikos 2011 m. sausio 21 d., nuo 20 val. iki 24 val., iš BK 149 str. 4 d. ir 150 str. 4 d., o K. S. veikos atitinkamai iš BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. ir BK 24 str. 1 d. ir 150 str. 4 d. irgi perkvalifikuojamos į BK 151¹ str. 1 d.

Įrodytomis pripažintų R. V. ir K. S. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 151¹ str. 1 d., aplinkybės, laikantis BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų, jau buvo išdėstytos šio nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje.

Šiuo nuosprendžiu abiejų nuteistųjų veikos perkvalifikuojamos pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už lengvesnį nusikaltimą. Be to, kolegijos nuomone, taip pakeitus kaltinimus, nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytų ankstesniuose kaltinimuose. Šiuo atveju iš kaltinimų faktiškai buvo tik pašalinta jų dalis dėl nuteistųjų pasinaudojimo bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Toks kaltinimų pakeitimas negali būti laikomas netikėtu ir patiems nuteistiesiems, nes nuosprendis keičiamas iš dalies patenkinant jų pačių apeliacinius skundus. Be to, prašymas taip perkvalifikuoti nusikalstamas veikas buvo suformuluotas nuteistojo R. V. apeliaciniame skunde. Kolegijos nuomone, toks kaltinimų pakeitimas neprieštarauja BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimams ir nepažeidžia nuteistųjų gynybos teisių.

Apeliaciniuose skunduose abu nuteistieji ir K. S. gynėjas nurodo ir apie įvairius teisminio nagrinėjimo metu padarytus baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus. Dalis apeliantų argumentų yra nepagrįsti, tuo tarpu nustatyti pažeidimai, kolegijos nuomone, negali būti laikomi esminiais (BPK 369 str. 3 d.), be to, jie buvo pašalinti nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka. Apeliantų argumentai, kad teismas pažeidė BPK 301 str. 1 d. reikalavimus, nepagrįstai atsisakė apklausti teisiamajame posėdyje nukentėjusiąją R. G., rėmėsi perskaitytais jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir tariamai neturėjo teisės pripažinti šiuos parodymus įrodymais, yra nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad teismas BPK 301 str. 1 d. reikalavimų nepažeidė ir nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 283 str. 3 d. yra nurodyta, kad jei jaunesniam kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiajam dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, nukentėjusysis teisiamajame posėdyje gali būti neapklausiamas. Šiuo atveju teisme turi būti balsu perskaitomi parodymai, nukentėjusiojo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apie galimybę teisiamajame posėdyje balsu perskaityti į posėdį nepašauktų asmenų, neturinčių 18 metų amžiaus, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nurodyta ir BPK 276 str. 2 d. Iš bylos matosi, kad mažametė nukentėjusioji R. G. šioje byloje 2011 m. vasario 3 d. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo. Apklausoje dalyvavo abu įtariamieji R. V., K. S. ir gynėjas. Tai reiškia, kad abu nuteistieji turėjo galimybę užduoti nukentėjusiajai klausimus ir ši jų teisė nebuvo pažeista. Nutaręs nukentėjusiosios nekviesti į teisiamąjį posėdį ir perskaityti jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismas rėmėsi teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvada apie tai, kad įvertinus R. G. būseną dėl psichotraumuojančio įvykio poveikio, toliau ją apklausinėti ir dalyvauti teismo posėdyje yra nerekomenduojama. Tai reiškia, kad neapklausdamas R. G. teisiamajame posėdyje ir perskaitydamas jos parodymus teismas BPK 276 str. 2 d. ir 283 str. 3 d. reikalavimų nepažeidė. Taip pat pažymėtina, kad BPK 276 str. 1 d. ir 2 d. numatytais atvejais teisme perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali būti pripažinti įrodymais ir teismas perskaitytus nukentėjusiosios R. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, įrodymu pripažino visiškai pagrįstai. Įrodymais negali būti pripažinti tik parodymai, ikiteisminio tyrimo metu duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, tačiau, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., ir tokie parodymai teisme gali būti perskaitomi kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti. Nustačius prieštaravimų pačių nuteistųjų ir liudytojų parodymuose, taip pat kai kuriems apklaustiems asmenims teisme pareiškus, kad jie kai kurių įvykių aplinkybių neprisimena, jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., irgi pagrįstai buvo perskaityti kitiems įrodymams patikrinti. Nuteistosios K. S. gynėjo skundo argumentai apie tai, kad jos ginamajai tinkamai nebuvo užtikrinta teisė naudotis vertėjo paslaugomis, irgi atmetami. Pats apeliantas nurodo, kad K. S. supranta ir kalba valstybine kalba, o ribota tik jos žodžių atsarga, ypač teisminių terminų srityje. Tačiau iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu dalyvavo vertėja. Tai, kad ta pati vertėja paslaugas tuo pačiu metu teikė dar ir nukentėjusiosios atstovei jos motinai D. G., K. S. teisės naudotis vertėjo paslaugomis nepažeidė. Tokią išvadą kolegija daro dėl to, kad viso teisminio nagrinėjimo metu nei pati K. S., nei jos gynėjas dėl to jokių pareiškimų ar prašymų nepareiškė. Visiškai nepagrįstas ir nuteistosios K. S. skundo argumentas, kad teismas valstybiniam kaltintojui tariamai nesuteikė pakankamai laiko pasiruošti baigiamosioms kalboms. Ar valstybiniam kaltintojui pakako laiko pasiruošti baigiamosioms kalboms ir ar buvo suvaržytos jo teisės, šiuo atveju gali spręsti tik pats prokuroras, tačiau jis nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė.

Visuose apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma apie tai, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus, nesilaikė nuosprendžio surašymo taisyklių, rėmėsi tik kaltinamuosius apkaltinančiais įrodymais ir apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė prielaidomis. Su šiais apeliacinių skundų argumentais kolegija iš dalies sutinka, o apie paminėtus skundžiamo nuosprendžio trūkumus jau buvo nurodyta ir šiame nuosprendyje. Galima sutikti su tuo, kad vertindamas įrodymus teismas iš dalies pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nes neįvertino kai kurių nustatytų bylos aplinkybių. Nuosprendis iš dalies neatitinka ir BPK 305 str. 1 d. 2 p. ir 3 p. reikalavimų, nes teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė motyvų, dėl kurių atmetė kai kuriuos kaltinamuosius teisinančius įrodymus (pvz., dalį nukentėjusiosios ir liudytojų kaltinamiesiems palankių parodymų), taip pat aiškiai neišdėstė nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų ir išvadų. Vis dėlto, šie BPK pažeidimai, kolegijos nuomone, nebuvo esminiai ir dėl jų daryti išvadą apie galimą teismo šališkumą šioje byloje nėra pagrindo. Be to, kaip jau buvo paminėta, šie nuosprendžio trūkumai faktiškai jau buvo pašalinti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu teismo posėdyje apklausta nukentėjusioji R. G.. Tokiu būdu nuteistųjų teisė užduoti nukentėjusiajai klausimus buvo užtikrinta ir realizuota dar kartą. Taip pat buvo apklausta ir ekspertė psichiatrė R. Drazdauskienė, kurią buvo atsisakęs apklausti pirmosios instancijos teismas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka kolegija šioje byloje taip pat iš naujo įvertino įrodymus ir visas abejones įvertino nuteistųjų naudai, jų nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką. Jokių kitų, juo labiau esminių BPK pažeidimų nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka kolegija nenustatė.

Dėl jau nurodytų priežasčių nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų ir nuteistųjų nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos pagal lengvesnį baudžiamąjį įstatymą, t. y. pagal BK 151¹ str. 1 d. Iš dalies sutinkant su apeliacinių skundų argumentais taip pat daroma išvada, kad neteisingas nusikalstamų veikų kvalifikavimas šiuo atveju iš tikrųjų nulėmė ir neteisingų bausmių paskyrimą.

Šiuo nuosprendžiu skiriant nuteistiesiems R. V. ir K. S. bausmes pagal BK 151¹ str. 1 d. kolegija vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių R. V. ir K. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistieji nusikaltimus padarė veikdami bendrininkų grupe. Nors R. V. ir K. S. nusikalstamos veikos šiuo nuosprendžiu perkvalifikuojamos, jų atsakomybę pagal BK 151¹ str. 1 d. lengvinančių ir sunkinančių klausimą kolegija išsprendžia taip pat, kaip šis klausimas buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme. Pirmiausia kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti jokių R. V. ir K. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Galima sutikti su tuo, kad R. V. ir K. S. faktiškai prisipažino padarę BK 151¹ str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, tačiau vien to pripažinti jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., dar nepakanka. Ši aplinkybė nustatoma tik tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veika ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal galiojančią teisminę praktiką („Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga“) nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu ta veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę. Be to, teismai nepripažįsta, kad kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Iš bylos matosi, kad R. V. ir K. S. buvo sulaikyti 2011 m. sausio 27 d. jau po to, kai teisėsaugos institucijos faktiškai buvo išaiškinę jų nusikalstamas veikas bei surinkę pagrindinius bylos duomenis, kuriais po to buvo grindžiami kaltinimai. R. V. pirmosios apklausos metu kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti parodymus. Iš dalies jis kaltu prisipažino tik vėlesnių apklausų metu. Todėl yra pagrindas manyti, kad nuteistieji, o ypač R. V., esmines nusikalstamų veikų aplinkybes pripažino ne savo noru, o tik dėl teisėsaugos institucijų surinktų kitų jų kaltę patvirtinančių įrodymų. Tačiau net ir pripažįstant, kad esmines BK 151¹ str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes abu nuteistieji pripažįsta ir prisipažįsta kaltais, kolegijos nuomone, byloje nenustatyta, kad nuteistieji nuoširdžiai gailisi. Pirmosios instancijos teisme nuteistieji paskutinio žodžio metu atsiprašė nukentėjusiosios motinos ir žadėjo atlyginti neturtinę žalą, apeliacinės instancijos teisme K. S. atsiprašė ir pačios nukentėjusiosios R. G., be to, nuteistųjų artimieji jau sumokėjo dalį (2400 Lt) skundžiamu nuosprendžiu priteisto neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau vien tik tai nėra pagrindas daryti išvadą, kad nuteistieji nuoširdžiai gailisi. Pagal galiojančią teisminę praktiką nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinė nutartis Nr. 2K-539/2006). Nors nuteistųjų artimieji iki šio momento dalį (beje, nedidelę) padarytos neturtinės žalos atlygino, nuteistųjų nuoširdaus gailėjimosi nepatvirtina jų pačių parodymai. Iš jau aptartų R. V. ir K. S. parodymų matosi, kad nors ir pripažindami faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, lytinės aistros tenkinimą su jaunesne negu 16 metų nukentėjusiąja (K. S. manė, kad jai yra 14, o R. V. – kad 15 metų) abu nuteistieji laikė ir tebelaiko beveik normaliu elgesiu. Taip pat iš jų parodymų galima spręsti, kad jie iki šiol nesuvokė ir nesuvokia, kad nusikalstamomis veikomis nepilnametei (iš tikrųjų – tuo metu mažametei) R. G. jie padarė kokią nors žalą, kad pažeidė nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Be to, net ir sužinoję ikiteisminio tyrimo metu, kad R. G. iš tikrųjų buvo mažametė, nuteistieji, kolegijos nuomone, iki šiol nesuvokė, kad tenkindami savo lytinę aistrą jie padarė didelę žalą mažametės psichikos būklei ir tolesniam šio vaiko asmenybės formavimuisi. Iš nuteistųjų parodymų taip pat matosi, kad jie nukentėjusiajai netgi bando perkelti didesnę savo pačių kaltės naštą. Pavyzdžiui, R. V. teisme parodė, kad jis iš pradžių net neketino su R. G. tenkinti savo lytinės aistros ir kad liko motelyje nakvoti tik įtakotas pačios R. G. ir nuteistosios K. S. įkalbinėjimų. Abu nuteistieji taip pat parodė, kad į viešbutį vyko ne siekdami su nukentėjusiąja vadinamojo „grupinio sekso“, o todėl, kad nukentėjusioji nespėjo į autobusą ir neturėjo kur nakvoti. Tai, kad R. G. motelio kambaryje pasiūlė žaisti kortomis „iš nusirenginėjimo“, nuteistieji aiškina buvus jiems dideliu netikėtumu ir netgi jų provokavimu. Abu nuteistieji bando apeliuoti į pačios nukentėjusiosios tariamai netinkamą elgesį ir jos anksčiau turėtus lytinius santykius, tarsi tai galėtų pateisinti jų pačių nusikalstamus veiksmus. Netgi apeliaciniame skunde nuteistoji K. S. vėl nurodo, kad pati nukentėjusioji buvo įvykių iniciatorė, nukentėjusioji, pasak jos motinos, yra gudri ir nėra kritiška savo atžvilgiu. Be to, tariamai rizikingą ir provokuojantį nukentėjusiosios elgesį apeliantė prašo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Visos šios aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia padaryti išvadą, kad abu nuteistieji iš tikrųjų savo poelgių neigiamai neįvertino, dėl padarytų nusikalstamų veikų neišgyvena, o jų gailėjimasis nėra tikras ir nuoširdus. Todėl pripažinti jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nėra pagrindo. Kitų jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra. BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina ar pašalina visą žalą. Tuo tarpu nuteistųjų artimieji, kaip jau buvo paminėta, atlygino tik dalį padarytos neturtinės žalos, nors ją teismas, įvertinus galiojančią teisminę praktiką, nustatė tikrai palyginus nedidelę. Tai, kad nuteistoji K. S. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo jauno amžiaus, turi reikšmės sprendžiant bausmės skyrimo klausimą, tačiau pripažinti tai nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe vadovaujantis BK 59 str. 2 d., ypač įvertinus padarytų nusikaltimų pobūdį, irgi nėra pagrindo. Nuteistoji K. S. ir jos gynėjas apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad pati nukentėjusioji prašė nupirkti alaus, savo noru važiavo į viešbutį su mažai pažįstamais žmonėmis, R. V. matė pirmą kartą, tačiau pasiūlė žaisti kortomis „iš nusirenginėjimo“, pati aktyviai dalyvavo lytiniuose santykiuose. Nuteistoji ir jos gynėjas tokį nukentėjusiosios elgesį prašo įvertinti provokuojančiu ir rizikingu, turėjusiu įtakos nusikaltimų padarymui, todėl prašo tai pripažinti K. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tokius apeliantų argumentus kolegija irgi atmeta. Remiantis BK 59 str. 1 d. 6 p. teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Šiuo atveju nukentėjusiosios elgesys neprieštaravo jokioms moralės normoms, R. G. neatliko nei smurtinių, nei nuteistuosius įžeidžiančių veiksmų. Byloje nustatyta, kad dar 2010 m. rudenį internetu pati K. S. faktiškai pasiūlė R. G. pabandyti „grupinį seksą“, po to abu nuteistieji susitiko su nukentėjusiąja mieste, vaišino ją alkoholiu, nuvežė į viešbutį ir ten su nukentėjusiąja tenkino savo lytinę aistrą. Nukentėjusiosios elgesys nebuvo nei rizikingas, nei provokuojantis, o šiuo atveju patys nuteistieji tiesiog pasinaudojo nepilnametės (iš tikrųjų mažametės) patiklumu ir nepatyrimu ir atliko prieš ją nusikalstamus veiksmus. Taigi pripažinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p., nėra jokio pagrindo.

Nenustačiusi jokių nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, R. V. ir K. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe kolegija pripažįsta tai, kad nusikalstamas veikas nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Apie tai, kad nuteistieji nusikaltimus padarė būdami susitarę, būdami bendravykdytojais ir veikdami bendrininkų grupe, šiame nuosprendyje jau buvo aptarta.

Skiriant bausmes kolegija atsižvelgia ir 5 visas kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad nusikalstamas veikas nuteistieji padarė veikdami tiesiogine tyčia, abu nusikaltimai buvo baigti, be to, abiejų nuteistųjų vaidmuo šių nusikaltimų padaryme buvo aktyvus ir jie abu buvo tų nusikaltimų bendravykdytojai.

BK 55 str. yra nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Nusikalstama veika, numatyta BK 151¹ str. 1 d., priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai, o šio baudžiamojo įstatymo sankcija numato ne tik laisvės atėmimo, bet ir švelnesnių rūšių bausmes. Iš bylos matosi, kad R. V. ir K. S. anksčiau neteisti, nusikalto pirmą kartą, dirba ir iš esmės yra gerai charakterizuojami. Nepaisant to, kolegija mano, kad šioje byloje ir už nesunkių tyčinių nusikaltimų padarymą abiems nuteistiesiems turi būti skiriamos būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmės. Tokia išvada daroma ne tik todėl, kad nenustatyta jokių R. V. ir K. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Kolegija šiuo atveju atsižvelgia ir į kitas šiame nuosprendyje jau aptartas bylos aplinkybes, o pirmiausia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį. Nors abu nuteistieji anksčiau neteisti, jų padarytos nusikalstamos veikos negali būti laikomos atsitiktinėmis ir tai patvirtina nustatytos šios bylos aplinkybės. Nustatyta, kad K. S. vadinamajam „grupiniam seksui“ kitų asmenų ieškojo dar prieš keletą mėnesių iki kaltinime aprašytų įvykių, su mažamete R. G. internetu susipažino dar 2010 m. rugsėjo mėnesį ir netrukus ėmė siūlyti jai tą „grupinį seksą“ išmėginti. Tuo metu R. G. jai netgi buvo nurodžiusi savo tikrąjį amžių, bet nepaisant to abu nuteistieji po keleto mėnesių su R. G. susitiko, taip pat akivaizdu, kad abiejų nuteistųjų tikslas buvo su nukentėjusiąja tenkinti savo lytinę aistrą. Tai reiškia, kad nusikalstamai veikai buvo ruošiamasi ir ji buvo planuojama iš anksto. Būtina atsižvelgti ir į konkrečias padarytų nusikaltimų aplinkybes. Nors R. V. ir K. S. kaltinimai pagal BK 161 str. nebuvo pareikšti, faktiškai jie vaiką, t. y. nukentėjusiąją R. G., vaišino alkoholiniais gėrimais, tik po to su nukentėjusiąja vykdavo į viešbutį ir tenkindavo su ja lytinę aistrą. Šis lytinės aistros tenkinimas vyko įvairiais būdais. Nors nusikaltimų padaryme faktiškai aktyvesnį vaidmenį atliko R. V., nes būtent jis su R. G. lytiškai santykiavo, tenkino lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdu, tačiau kitos nuteistosios K. S. vaidmuo irgi nebuvo antraeilis. Ji pati irgi buvo nusikaltimų bendravykdytoja, be to, ne tik tenkino su nukentėjusiąja lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, tačiau ragino R. G. atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus žodžiu, aiškino jai, kad „gyvenimas trumpas ir reikia viską išbandyti“. Be to, būtent ji ir surado nukentėjusiąją vadinamajam „grupiniam seksui“ internetu. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistieji padarė prieš nukentėjusiąją ne vieną, o du tokius pačius nusikaltimus, ruošėsi susitikti su R. G. ir dar kartą, tačiau buvo sulaikyti, kai apie jų jau padarytus nusikaltimus policijai pranešė nukentėjusiosios pusseserė V. K.. Kolegija taip pat atsižvelgia ir į tai, kad nors skundžiamas nuosprendis yra keičiamas nustačius, kad nuteistieji nesuvokė tikrojo R. G. amžiaus, jų nusikaltimais mažametei nukentėjusiajai padaryta žala dėl to nesikeičia. Visos jau aptartos aplinkybės, kolegijos nuomone, rodo padidintą padarytų nusikaltimų ir pačių nuteistųjų pavojingumo laipsnį, taip pat ženkliai didesnį negu tipinis padarytų BK 151¹ str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Todėl abiems nuteistiesiems kolegija skiria būtent terminuoto laisvės atėmimo ir didesnes už sankcijos vidurkį bausmes. Už abi analogiškas ir vienodo pavojingumo nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinamos dalinio sudėjimo būdu. Griežtų terminuoto laisvės atėmimo bausmių paskyrimas, kolegijos nuomone, šiuo atveju atitinka ir BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį, taip pat ir jos paskirtį užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Nuteistosios K. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo dar ir apie tai, kad teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą priteisdamas solidariai iš abiejų nuteistųjų 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai R. G.. Skunde gynėjas neginčija priteisto žalos atlyginimo sumos, tačiau nurodo, kad nuosprendyje neturtinė žala siejama tik su nukentėjusiosios vykimu pas ekspertą ir jos išgyvenimais. Taip pat, gynėjo nuomone, teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimą pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. reikalavimus ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nenurodydamas motyvų, dėl kurių civilinis ieškinys spręstinas vienaip ar kitaip. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be to, nenurodė, kaip išspręstas civilinio ieškinio klausimas, o nurodė tik priteisto žalos atlyginimo sumą. Šiuos gynėjo apeliacinio skundo argumentus kolegija irgi atmeta. Iš bylos matosi, kad nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą, jos motina D. G. dar ikiteisminio tyrimo metu pareiškė nuteistiesiems 10000 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl dukrai padarytos neturtinės žalos atlyginimo (1 t., 121, 122 b. l.). Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad joje teismas iš pradžių išdėstė duomenis apie patį pareikštą civilinį ieškinį, jo dydį, o po to išdėstė ir išsamius motyvus, pagrindžiančius patį neturtinės žalos padarymo nukentėjusiajai faktą, o taip pat ir aplinkybes, pagal kurias buvo nustatytas padarytos neturtinės žalos dydis. Gynėjo skundo argumentas, kad teismas neturtinę žalą susiejo tik su nukentėjusiosios vykimu pas ekspertą, yra visiškai nepagrįstas. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, ne tik formaliai išvardino CK 6.250 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, bet įvertino konkrečias šioje byloje nustatytas aplinkybes. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji R. G. dėl padarytų nusikaltimų patyrė didelį stresą, dvasinį ir emocinį sutrikimą, kuris pasireiškė padidintu nervingumu. Taip pat buvo atsižvelgta ir į tai, kad nusikaltimai gali turėti neigiamų pasekmių nukentėjusiosios psichikos būklei ateityje, nes tie nusikaltimai padaryti nukentėjusiosios vaikystėje, kuomet vaiko psichika yra labai jautri, vyksta intensyvus fizinis ir psichinis vaiko vystymasis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusioji neturi savarankiškų pajamų ir gyvena skurdžioje socialinėje aplinkoje, tuo tarpu abu nuteistieji yra jauni ir darbingi asmenys. Iš abiejų nuteistųjų teismas solidariai priteisė 10000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Iš to, kas išdėstyta, matosi, kad civilinį ieškinį teismas patenkino pilnai, taip pat pažymėtina, kad šis žalos atlyginimas pagrįstai buvo priteistas ne R. G. atstovei pagal įstatymą, o būtent pačiai nukentėjusiajai. Tai, kad nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse nebuvo paminėta būtent apie visišką civilinio ieškinio patenkinimą, nėra joks esminis baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimas. Teismas ieškinį išsprendė nepažeidžiant BPK 115 str. reikalavimų, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, kaip to reikalauja BPK 307 str. 6 d. 1 p., išdėstė sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, todėl šioje dalyje nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nors nuosprendis yra keičiamas ir nuteistųjų nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos pagal lengvesnį baudžiamąjį įstatymą, vien dėl to keisti ir nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Jau buvo nurodyta apie tai, kad iš nuteistųjų priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, lyginant su teismų sprendimais kitose bylose dėl tokio pobūdžio nusikaltimų, tikrai nėra per didelė. Be to, nesikeičia ir realiai nukentėjusiajai padarytas neturtinės žalos dydis, todėl mažinti jai priteistą neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo. Šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiosios R. G. atstovė pagal įstatymą, jos motina D. G. pateikė teismui du rašytinius pareiškimus (3 t., 78, 115 b. l.). Pirmame pareiškime D. G. nurodė, kad realiai jos dukrai padarytą žalą ji vertina jau ne 10000 Lt, o tik 5000 Lt. Kitame pareiškime ji nurodė, kad iš nuteistųjų tėvų gavo dar 400 Lt, o pagal pasirašytą taikos sutartį nuteistųjų artimieji solidariai jai jau yra sumokėję 2400 Lt žalos atlyginimo. Baigiamųjų kalbų metu D. G. (nukentėjusiosios motinos) atstovė prašė pareiškime paminėtą taikos sutartį patvirtinti CPK tvarka. Toks prašymas yra nepagrįstas ir jį kolegija atmeta. Ši byla nagrinėjama pagal baudžiamojo proceso taisykles, todėl tvirtinti kokias nors sutartis CPK nustatyta tvarka šiuo atveju ir nėra pagrindo, ir kolegija neturi tokios galimybės. Kita vertus, nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą, pareiškusi, kad ji dukrai padarytą žalą vertina jau mažesne pinigų suma, pati nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė. Be to, paties priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniuose skunduose neginčija nei nuteistieji, nei apie BPK pažeidimus šioje nuosprendžio dalyje savo apeliaciniame skunde nurodęs K. S. gynėjas. Dėl paminėtų aplinkybių, taip pat vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, keisti nuosprendžio dalį dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dėl paminėtų papildomų aplinkybių, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu atsisakyti nuo dalies teismo priteisto žalos atlyginimo arba sudarinėti taikos sutartis, nustatančias žalos atlyginimo tvarką, nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą turi teisę šio nuosprendžio vykdymo metu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistosios K. S. nusikalstamas veikas 2011 m. sausio 15 d., laikotarpiu nuo 22 val. iki 24 val., kvalifikuotas pagal BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. bei pagal BK 24 str. 1 d. ir 150 str. 4 d., taip pat nusikalstamą veiką 2011 m. sausio 16 d., laikotarpiu nuo 6 val. iki 7 val., kvalifikuotą pagal BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d., - perkvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką į BK 151¹ str. 1 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 metams.

Nuteistosios K. S. nusikalstamas veikas 2011 m. sausio 21 d., laikotarpiu nuo 20 val. iki 24 val., kvalifikuotas pagal BK 24 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. bei pagal BK 24 str. 1 d. ir 150 str. 4 d., perkvalifikuoti į BK 151¹ str. 1 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajai K. S. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Nuteistojo R. V. nusikalstamas veikas 2011 m. sausio 15 d., laikotarpiu nuo 22 val. iki 24 val., kvalifikuotas pagal BK 149 str. 4 d. ir pagal BK 150 str. 4 d., taip pat nusikalstamą veiką 2011 m. sausio 16 d., laikotarpiu nuo 6 val. iki 7 val., kvalifikuotą pagal BK 149 str. 4 d., - perkvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką į BK 151¹ str. 1 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams.

Nuteistojo R. V. nusikalstamas veikas 2011 m. sausio 21 d., laikotarpiu nuo 20 val. iki 24 val., kvalifikuotas pagal BK 149 str. 4 d. ir pagal BK 150 str. 4 d., perkvalifikuoti į BK 151¹ str. 1 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam R. V. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.