Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Dėl nukentėjusiosios A. T. išžaginimo nurodo, jog A. T. teisme pasakė tiesą, kad apklausos metu jai tyrėja ir vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovas grasino, siūlė pinigų, jog duotų prieš V. G. melagingus parodymus. Nukentėjusioji nesuprato, kodėl jai atliko psichiatrinę ekspertizę. A. T. prieš pasirašydama apklausos protokolą jo neskaitė, nes jai tyrėja L. D. neleido skaityti, tik davė pasirašyti. Todėl prašo į teismo posėdį iškviesti A. T. psichiatrinę ekspertizę atlikusį ekspertą, nes, apelianto manymu, ekspertizė buvo suklastota. Apeliantas teigia, kad ir kitoms nukentėjusiosioms buvo grasinama, siūlyta už pinigus duoti melagingus parodymus prieš V. G.

Dėl A. Z. išžaginimo nurodo, jog buvo nuteistas nepagrįstai. V. G. nuteistas už tai, kad šį nusikaltimą padarė 2008 m. sausio mėnesį, nors A. Z. pirmą kartą į jo namus atėjo 2009 m. sausio ar vasario mėnesį. A. Z. pasakojo Ž. V., A. P., J. B., B. K., kad jos motina nori iš V. G. pasipelnyti, gauti pinigų. A. Z. kartu su V. G. buvusia sugyventine D. D. buvo nuėjusios pas Akmenės rajono prokurorą A. I., kuriam A. Z. papasakojo, jog jos motina nori gauti iš V. G. pinigų. Taip pat yra vaizdo ir garso įrašas, kuriame A. Z. pasakoja „visą tiesą“. A. Z. dažnai ateidavo pas V. G. sugyventinę pabendrauti ir pavalgyti, nes A. Z. šeimos materialinė padėtis buvo labai sunki, A. Z. dažnai prašydavo V. G. maisto produktų. Apeliantas nesupranta, kodėl jis nebuvo suimtas anksčiau, nes apie tariamą A. Z. išprievartavimą buvo kalbama jau 2009 m. vasarą. Prieš pat V. G. suėmimą, t. y. 2011 m. spalio 9 d., 19 val., A. Z. buvo V. G. namuose. Apeliantas nurodo, jog 2009 m. vasarą buvo sutikęs gatvėje A. Z. ir jos motiną J. P., pastaroji atsakė, kad nieko nežino apie išprievartavimą ir nurodė, jog „čia viską daro tyrėja“.

Dėl R. P. išžaginimo ir neteisėto laisvės atėmimo ilgiau nei 48 valandas nurodo, jog buvo nuteistas nepagrįstai. Apeliantas pripažįsta, kad turėjo su R. P. lytinius santykius mažiausiai 30 kartų, bet tai buvo su R. P. sutikimu, nes jie draugavo. Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojai I. B., G. J. bei nukentėjusioji R. K. R. P. V. G. namuose buvo apie 10 kartų, o ne du kartus kaip nurodo pati nukentėjusioji. Kelis kartus, kai R. P. buvo jo bute, taip pat buvo ir A. Z. Apeliantas kelia abejones, kaip jis galėjo išžaginti R. P., kai jo bute dar buvo R. K. ir G. J., kurie nieko negirdėjo, jokio smurto nematė; bei kaip galėjo R. P. neteisėtai atimti laisvę ilgiau nei 48 valandas, jei bute buvo keturiese, o R. P. draugė R. K. nepastebėjo prievartos ar smurto aplinkybių, nematė sumušimo žymių ant R. P. veido. Apeliantas nesutinka su R. P. parodymais, kad V. G. jai sudavė trys kartus į veidą, nes smurto žymių niekas nematė. Nurodo, jog jei V. G. būtų išžaginęs R. P., apie tai ji galėjo papasakoti savo draugei R. K. ar išsikviesti pagalbą, nes R. K. ir R. P. turėjo mobilaus ryšio telefonus, be to, galėjo bet kada išeiti, nes duryse visada buvo raktas. Apeliantas nurodė, kad su R. P. ir jos drauge yra turėjęs grupinį seksą. Nežinojo, kad R. P. yra nepilnametė, nes su R. P. niekada nekalbėjo apie jos amžių, manė, kad jai yra 18 metų, nes ji lankė 12 klasę. Taip pat nesutinka su tuo, kad R. P. neleido išeiti iš savo buto nuo penktadienio iki pirmadienio, nes ji pati nenorėjo važiuoti namo. R. P. patėvis – V. O. galėtų parodyti, kad policijos pareigūnai ir nukentėjusiosios sesuo V. P. privertė R. P. prieš V. G. duoti melagingus parodymus. Apeliantas nurodo, jog V. P. meluoja, jog apie savo sesers R. P. išžaginimą sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio metu, nes, anot apelianto, neįtikima, kad nuo 2009 m. savo seserį R. P. globojanti V. P. nieko nežinojo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl R. P. išžaginimo, nes nepilnamečių apklausa negali vykti be tėvų (globėjų) dalyvavimo. Be to, V. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad V. G. susitikinėjo su R. P. bei, jog R. P. buvo V. G. bute (duomenys neskelbtini). Taip pat 2009 m. vasarą V. G. kelis kartus buvo davęs R. P. paruošto maisto, kad nuneštų savo sesei V. P. į ligoninę. Apeliantas nurodo, kad R. P. teisme parodė, kad, būdama 7 metų, buvo išprievartauta savo tėvo, taip pat turėjo lytinių santykių su savo broliu F. P.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su V. G. nuteisimu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, t. y. kad V. G. išgabeno V. P. iš Lietuvos į Ispanijos Karalystę dirbti prostitute jos sutikimu. Nurodo, jog V. P. pastoviai meluoja. Apeliantas teigia, kad V. P. Portugalijoje dirbo konsumatore, o ne prostitute. V. G. Portugalijoje dirbo pas ūkininką. Po to išvažiavo dirbti į Ispaniją, ten atidarė statybos firmą, kurią užrašė savo draugo M. O. vardu. Su V. P. buvo sugyventiniai. Pripažįsta, kad V. P. Ispanijoje darė masažus, bet kitų paslaugų neteikė, bent jau apeliantui tai buvo nežinoma. Taip pat V. P. dirbo kaip sutenerė bute, kuriame buvo teikiamos intymios paslaugos, įleisdavo klientus, paimdavo iš jų pinigus ir juos išleisdavo, tačiau V. P. prostitucija neužsiminėjo. Tai patvirtina vaizdo įrašas, esantis vaizdo grotuve „Pioner“. Nebūtų su V. P. kartu gyvenęs 6 metus, jei žinotų, kad ji užsiima prostitucija. V. P. teigia, kad V. G. žinojo, jog ji užsiminėjo prostitucija, norėdama jam atkeršyti, nes ją paliko besilaukiančią kolumbiečio vaiko, ir būdama verčiama policijos pareigūnų duoti melagingus parodymus prieš V. G. V. P. pradėjo dirbti prostitute tik po jų išsiskyrimo. Nors ir išsiskyrė, tačiau santykiai su V. P. buvo draugiški, lankė ją ligoninėje 2008 m. rugsėjo pradžioje ir 2009 m. vasarą. Po kolumbiečio žūties, V. P. Ispanijoje gyveno kartu su V. O., su kuriuo apeliantas Ispanijoje matėsi 2008 m. liepos mėn. viduryje ar gale. Todėl apeliantas prašo V. O. apklausti kaip liudytoją, nes jis gali patvirtinti, kad V. G. S. N. išžaginimo metu nebuvo Lietuvoje. Tuo metu V. G. bute, t. y. nuo 2008 m. kovo iki 2008 m. rugsėjo mėnesio pradžios, gyveno jo brolis V. G. su savo sugyventine.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su V. G. nuteisimu bei teismo atliktu įrodymų vertinimu, keliamos abejonės dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo. Nurodoma, kad nukentėjusiosios prieš nuteistąjį V. G. davė melagingus parodymus iš keršto, siekdamos materialinės naudos arba verčiamos policijos pareigūnų. Skunde teigiama, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir pirmosios instancijos teismas buvo šališki.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes visi apelianto pateikti prašymai buvo atmetami, be to, teismas jam neleido dalyvauti apklausiant nukentėjusiąsias R. P. ir R. K. bei užduoti jiems klausimus.

Apelianto teiginys, neva pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjo jo bylą, yra grįstas vien tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ne tokius sprendimus dėl V. G. prašymų, kokių tikėjosi apeliantas. Tačiau tai nesudaro pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog visi kaltinamojo ir jo gynėjo prašymai bei keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami, prieš priimant sprendimą buvo išklausytos prokuroro ir kitų proceso dalyvių nuomonės, tad prašymai ir klausimai buvo išspręsti tinkamai, nepažeidžiant BPK 270 straipsnio reikalavimų. Taip pat pirmosios instancijos teismas kelis kartus teisiamajame posėdyje svarstė V. G. prašymus kviesti jo nurodytus asmenis į teismo posėdį ir juos apklausti kaip liudytojus, tačiau išklausęs kaltinamojo ir jo gynėjo, prokuroro bei nukentėjusiųjų atstovės advokatės nuomones, nutarė iš pradžių tokį prašymą atmesti, nes kaltinamasis prašyme nenurodė, kokias aplinkybes šie asmenys galėtų parodyti, o paskui kaltinamajam pateikus papildomą motyvuotą prašymą, jį tenkino iš dalies. Taip pat teismas, atsižvelgęs į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pateiktą išvadą, jog nukentėjusiosios bijo kaltinamojo, jog byloje nagrinėjami įvykiai nukentėjusiąsias iki šiol veikia traumuojančiai, bei atsižvelgęs į tai, kad joms nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdyje, nukentėjusiąsias R. P. ir R. K. teisiamajame posėdyje apklausė nedalyvaujant kaltinamajam, nes jo buvimas galėjo trukdyti nukentėjusiosioms duoti teisingus parodymus (BPK 274 straipsnis) (T. 6, b. l. 167-172). Kaltinamajam buvo pateiktas teismo posėdžio protokolas su surašytais nukentėjusiųjų parodymais bei išaiškinta teisė užduoti klausimus (T. 6, b. l. 172, 189), kuria kaltinamasis ir pasinaudojo, pateikdamas teismui raštu suformuluotus R. P. ir R. K. klausimus (T. 7, b. l. 90-91). Teismas, susipažinęs su klausimų turiniu ir išklausęs proceso dalyvių nuomones, pagrįstai nutarė jų neužduoti nukentėjusiosioms, nes pateikti klausimai nebuvo labai reikšmingi bylos išsprendimui bei pagal teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadą nukentėjusiosioms nebuvo rekomenduotina dalyvauti teismo posėdyje (T. 7, b. l. 98). Tai, kad ne visi kaltinamojo ir jo gynėjo prašymai buvo tenkinami, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip nei juos suvokia nuteistasis, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, siekiant bylos tyrimo pilnumo ir visapusiškumo, buvo patenkinti visi esminiai V. G. prašymai dėl įrodymų tyrimo apimties. Teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustos nukentėjusiosios V. P., A. Z., S. N., R. P., R. K., kurio metu dalyvavo nuteistasis ir jo gynėjas, kurie turėjo galimybę ginčyti nukentėjusiųjų parodymus bei užduoti joms klausimus, kuria ir pasinaudojo. Taip pat bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo iškviesti ir apklausti apelianto prašymuose nurodyti liudytojai V. O., J. P., L. D., V. G.

Apeliantas neigia, kad tarp jo ir A. Z. buvo lytiniai santykiai. Nurodo, jog A. Z. dėl jos išžaginimo meluoja, nes A. Z. motina nori gauti iš V. G. pinigų. Pripažįsta, kad A. Z. lankydavosi V. G. bute, norėdama pabendrauti ir pavalgyti.

BK 149 straipsnio prasme išžaginimu laikomas vyro ir moters lytinis santykiavimas prieš vieno iš jų valią, jeigu tai daroma naudojant fizinį ar psichinį smurtą, ar kitaip atimant galimybę priešintis arba naudojantis bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyti, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Lytinis santykiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Taigi, lytinis santykiavimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį tik tada, jei minėta veika padaroma: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie požymiai BK 149 straipsnyje numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų. Iš subjektyviosios pusės išžaginimas padaroma tik tiesiogine tyčia.

Lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva.

Pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ar 4 dalį veika kvalifikuojama tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo yra nepilnametis ar mažametis ir kaltininkas šią aplinkybę žinojo, suvokė arba galėjo ir turėjo suvokti. Kaltininko suvokimas, kiek nukentėjusiajam metų, yra subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis ir lengviausiai gali būti nustatomas remiantis paties kaltininko parodymais. Tačiau nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai nustatinėjami ne vien tik pagal kaltininko parodymus, bet atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Subjektyvieji požymiai, kaip ir visi kiti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nustatinėjami įvertinus bylos įrodymų visetą, sugretinus kaltinamojo (nuteistojo/išteisintojo) parodymus su faktiniais duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių.

Seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos tiesioginių liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose yra nukentėjusiųjų mažamečių (nepilnamečių) parodymai, teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir pan.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai, taip pat kiti įrodymai, numatyti BPK 20 straipsnyje, tame tarpe ir paties kaltinamojo (įtariamojo) parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai. Mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio (nepilnamečio) asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymais.

Pagrindinis įrodymų šaltinis, priimant apkaltinamąjį nuosprendį V. G. atžvilgiu dėl mažametės A. Z. išžaginimo – nukentėjusiosios A. Z. parodymai. Nukentėjusioji A. Z. 2013-02-14 ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, jog tuo metu, kai jai buvo 12 metų, su V. G. turėjo prievartinius lytinius santykius. Nenorėjo lytinio akto, tai įvyko prieš jos valią, jai buvo grasinama, jautė baimę (T. 7, b. l. 36-38).

Siekiant patikrinti nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti A. Z. parodymai, 2010-04-30 duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose ji nurodė, jog 2008 m. sausio mėn. V. G. ją išžagino. Nuėjusi pas V. G., šis iškarto užrakino buto duris ir ištraukė iš spynos raktą. V. G. ją nuvedė į kambarį, ten prievarta paguldė į lovą, užlaužė rankas, grasino, kad jei ji bandys bėgti, išmes ją per balkoną, sumuš ir užmuš. Ji verkė, priešinosi, prašė ją paleisti, tačiau V. G. jos prašymų neklausė. Ji buvo labai išsigandusi. V. G. ją išžagino. Po lytinio akto V. G. sakė niekam apie tai nepasakoti, grasino užmušti. Iš pradžių niekam apie išžaginimą nepasakojo, net mamai, tik vėliau apie tai prasitarė vienai draugei. Po išžaginimo buvo daug kraujosruvų tarp kojų ir kitose vietose, tačiau to niekam nerodė, bijojo kam nors tai pasakyti. Tapo uždara, pradėjo nebelankyti mokyklos, buvo sugniuždyta (T. 1, b. l. 78-79).

Nukentėjusiosios A. Z. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo teisėjui bei ikiteisminio tyrimo pareigūnui, taip pat Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu A. Z. nurodytos įvykio aplinkybės iš esmės sutampa. A. Z. nurodytos aplinkybės apie patirtą seksualinę prievartą, V. G. atliktus veiksmus bei patirtus neigiamus išgyvenimus viso proceso metu iš esmės nesikeitė, buvo nuoseklios. A. Z. pirmoji apklausa pas ikiteisminio tyrimo pareigūną įvyko praėjus dvejiems metams nuo įvykio, o pas ikiteisminio tyrimo teisėją – penkeriems metams, apeliacinės instancijos teisme – septyneriems, todėl apklausų metu užfiksuoti nežymūs prieštaravimai dėl tam tikrų aplinkybių nepaneigia prievartinio lytinio akto buvimo ir nesudaro pagrindo netikėti A. Z. parodymais. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatyta, kad atsižvelgiant į A. Z. būseną įvykio metu, jai būdingus amžiaus bei individualius psichologinius ypatumus, ji galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. A. Z. nenustatytas nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei padidintas polinkis fantazuoti, nei kiti tokie individualūs psichologiniai ypatumai, kurie galėtų iš esmės paveikti jos gebėjimą suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti bei duoti apie tai parodymus (T. 1, b. l. 106-110). Be to, nukentėjusiosios A. Z. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, o būtent liudytojos K. K. parodymai. Liudytoja K. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad girdėjo, jog V. G. išžagino A. Z., apie tai jai galėjo papasakoti ir pati A. Z. (T. 6, b. l. 149). Siekiant patikrinti liudytojos K. K. parodymus, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti K. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose ji nurodė, jog A. Z. jai papasakojo, kad V. G. ją (A. Z.) išprievartavo, kai jai buvo 12 metų (T. 3, b. l. 47-50).

Byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad A. Z. turėjo prievartinius lytinius santykius su V. G. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis V. G. išžagino A. Z. panaudodamas fizinį smurtą, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos amžiaus (mažametystės). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad A. Z. nusikalstamos veikos metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ar protiniu atsilikimu. A. Z., atsižvelgiant į turimas žinias, būdingus amžiaus bei individualius psichologinius ypatumus, iki įvykio galėjo gana gerai suprasti su ja atliktų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo suprasti su ja atliktų veiksmų reikšmės (T. 1, b. l. 110). Nukentėjusioji dėl savo amžiaus, natūralaus nebrandumo, žinių, gyvenimiškos patirties stokos, nebuvo nei fiziškai, nei psichologiškai pasiruošusi seksualiniam bendravimui, juolab su nuteistuoju. Nukentėjusioji A. Z. nedavė tokiems santykiams sutikimo ir tie veiksmai neįvyko nukentėjusiosios iniciatyva. Nors įvykio metu A. Z. pavėluotai suprato tikruosius nuteistojo ketinimus, nukentėjusioji bandė priešintis V. G., išreikšdama tą žodžiais, sakydama V. G., jog ją paleistų, kitokio pobūdžio veiksmais - verkiant, tačiau negalėjo aktyviau ir adekvačiai tiems veiksmams priešintis dėl patirto psichinio smurto (V. G. grasinimų išmesti per balkoną ar kitaip sužaloti), išgąsčio, akivaizdaus fizinio nuteistojo V. G. pranašumo, nes nuteistasis buvo už ją žymiai vyresnis ir stipresnis, įvykio metu V. G. buvo 34 metai, o A. Z. - 12 metų. Be to, V. G. panaudojo fizinę prievartą, užlaužė nukentėjusiajai rankas, tokiu būdu palaužęs A. Z. valią bei įveikęs nukentėjusiosios pasipriešinimą, lytiškai santykiavo su mažamete A. Z. prieš jos valią.

Byloje nustatyta, jog įvykio metu nukentėjusiajai A. Z. buvo 12 metų, t. y. ji buvo mažametė. Nukentėjusioji A. Z. viso proceso metu tvirtino, kad V. G. žinojo kiek jai metų. Taip pat nurodė, kad gyvena toje pačioje gatvėje kaip ir V. G., iki išžaginimo lankėsi kelis kartus jo bute ir bendravo su V. G., kuris žinojo visų vaikų amžių. Be to, pats nuteistasis V. G. teisiamajame posėdyje pripažino, kad A. Z. pažįsta nuo 2004 metų. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, nuteistasis V. G. pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo suvokti ir suvokė, kad nukentėjusioji A. Z. neturi 14 metų, kad yra mažametė. V. G. suprato, jog, panaudojęs fizinį ir psichinį smurtą prieš mažametę nukentėjusiąją ir taip palaužęs jos valią priešintis bei pasinaudojęs jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prieš jos valią ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. V. G. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Taip pat atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad A. Z. pas V. G. pirmą kartą atėjo tik 2009 metais sausio ar vasario mėnesį. Nukentėjusioji viso proceso metu tvirtino, kad V. G. ją išžagino, kai jai buvo 12 metų, žiemos metu, pirmoji nukentėjusiosios apklausa buvo praėjus dvejiems metams nuo įvykio. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. Z. yra gimusi (duomenys neskelbtini), o pirmą kartą ikiteisminio tyrimo pareigūno apklausta 2010-04-13, todėl teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kad V. G. ją išžagino 2008 m. sausio mėnesį, t. y. tuo laikotarpiu, kuris ir nurodytas kaltinime. Be to, nukentėjusioji A. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad kai ji 2008 m. sausio mėn. lankydavosi V. G. bute, tenai buvo ir A. Z. (T. 6, b. l. 25). Tai, kad A. Z. galimai lankydavosi V. G. bute iki jo suėmimo, t. y. 2011 m. spalio 9 d., nepaneigia A. Z. išžaginimo 2008 m. sausio mėn.

Dėl V. G. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį (mažametės S. N. išžaginimo).

Apeliantas neigia pažįstantis S. N., nurodo, kad ši mergina nebuvo jo bute. Teigia, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo užsienyje. Nurodo, jog S. N. davė melagingus parodymus priversta ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų.

Pagrindinis įrodymų šaltinis, priimant apkaltinamąjį nuosprendį V. G. atžvilgiu dėl mažametės S. N. išžaginimo – nukentėjusiosios S. N. parodymai. Nukentėjusioji S. N. 2012-02-08 ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, jog tuo metu, kai jai buvo 12 metų, su V. G. turėjo prievartinius lytinius santykius. Užėjus į V. G. butą, jis uždarė buto duris, užlaužė jai rankas ir nusivedė į kambarį, parvertė ant lovos, pasakė, kad nori mylėtis, grasino, jei nedarys to, ko jis nori, jai bus blogai. Ji maldavo, kad jai nieko nedarytų, bet V. G. jai dar labiau užlaužė rankas ir išžagino, tuo metu jai buvo labai baisu. V. G. jai prigrasino apie išžaginimą niekam nepasakoti, todėl iš pradžių niekam ir nesakė, tik užsiminė draugei. Tyrėjai papasakojo viską kaip buvo (T. 2, b. l. 107-108).

Siekiant patikrinti nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti S. N. parodymai, 2010-10-07 duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose ji nurodė, jog 2008 m. vasarą, kai jai buvo 12 metų, užėjo pas V. G. į butą, pastarasis iš karto užrakino buto duris, griebė ją už rankos ir nutempė į kambarį, sakydamas, jog nori mylėtis. Ji pradėjo verkti ir maldauti, kad ją paleistų, tačiau V. G. dar stipriau ją suėmė, parvertė ant lovos, grasindamas užlaužė rankas, užlipo ant jos ir įkišo savo lytinį organą į jos lytinius organus, jai labai skaudėjo, negalėjo išsilaisvinti, tai buvo pirmi jos lytiniai santykiai. V. G. jai grasino niekam nepasakoti, kad ją išžagino (T. 2, b. l. 99-102).

Nukentėjusiosios S. N. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo teisėjui bei ikiteisminio tyrimo pareigūnui, taip pat Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu S. N. nurodytos įvykio aplinkybės iš esmės sutampa. S. N. nurodytos aplinkybės apie patirtą seksualinę prievartą, V. G. atliktus veiksmus bei patirtus neigiamus išgyvenimus viso proceso metu nesikeitė, buvo nuoseklios. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatyta, kad atsižvelgiant į S. N. būseną įvykio metu, jai būdingus amžiaus bei individualius psichologinius ypatumus, ji galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. S. N. nenustatytas nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei padidintas polinkis fantazuoti, nei kiti tokie individualūs psichologiniai ypatumai, kurie galėtų iš esmės paveikti jos gebėjimą suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti bei duoti apie tai parodymus (T. 2, b. l. 116-121). Nors nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde nurodo, jog nepažįsta S. N., ši mergina nebuvo jo bute, tačiau tokius jo teiginius paneigia nukentėjusiosios S. N. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, kad V. G. žinojo kur ji mokosi, ji buvo gavusi iš V. G. grasinantį laišką. Nukentėjusioji S. N. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu atpažino V. G. kaip asmenį, kuris ją išžagino (T. 2, b. l. 109-110), tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodydama, kad ją išžaginęs asmuo buvo nuteistasis V. G. S. N. apeliacinės instancijos teismo posėdyje smulkiai papasakojo, kur gyvena V. G. ir kaip atrodo jo butas, nurodė, jog V. G. ją išžagino kambaryje, kuriame yra balkonas. Taip pat nurodė asmenų vardus, kurie lankydavosi V. G. bute. Nukentėjusioji A. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad girdėjo iš kitų vaikų, kad S. N. lankėsi V. G. bute (T. 6, b. l. 26). Liudytoja O. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo nuėjusi pas V. G. kartu su S. N. (T. 6, b. l. 90). Nors liudytojai S. Š., J. T., M. M., R. B., Ž. D. lankydavosi V. G. bute ir tenai nematė S. N., tačiau tai nepaneigia, kad S. N. būdavo V. G. bute, nes pas V. G. lankydavosi daug vaikų skirtingu metu. Todėl teismas neturi pagrindo netikėti S. N. parodymais.

Byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad S. N. turėjo prievartinius lytinius santykius su V. G. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis V. G. išžagino S. N. panaudodamas fizinį smurtą, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos amžiaus (mažametystės). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad S. N. nusikalstamos veikos metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ar protiniu atsilikimu. S. N., atsižvelgiant į jos protinio išsivystimo lygį, individualius psichologinius ir amžiaus ypatumus, turimas žinias, įvykio metu galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo suprasti su ja atliktų veiksmų reikšmės, todėl ji pavėluotai suprato tikruosius nuteistojo ketinimus (T. 2, b. l. 120). Nukentėjusioji S. N. dėl savo amžiaus, natūralaus nebrandumo, naivumo, patiklumo, žinių, gyvenimiškos patirties stokos, anksčiau lytinių santykių neturėjimo, nebuvo nei fiziškai, nei psichologiškai pasiruošusi seksualiniam bendravimui, juolab su nuteistuoju. Nukentėjusioji S. N. nedavė lytiniams santykiams sutikimo ir tie veiksmai neįvyko nukentėjusiosios iniciatyva. Nors įvykio metu S. N. pavėluotai suprato tikruosius nuteistojo ketinimus, nukentėjusioji bandė priešintis V. G., išreikšdama tą žodžiais, sakydama V. G., jog ją paleistų, kad ji nenori lytinių santykių, kitokio pobūdžio veiksmais - verkiant, tačiau negalėjo aktyviau ir adekvačiai tiems veiksmams priešintis dėl patirto psichinio smurto (V. G. grasinimų sužaloti), situacinės aplinkybės (buvo užrakinta viena su V. G. jo bute), išgąsčio, akivaizdaus fizinio nuteistojo V. G. pranašumo, nes nuteistasis buvo už ją žymiai vyresnis ir stipresnis, įvykio metu V. G. buvo 34 metai, o S. N. - 12 metų. Be to, V. G. panaudojo fizinę prievartą, užlaužė nukentėjusiajai rankas, savo kūnu laikė nukentėjusiąją prispaudęs prie lovos, tokiu būdu palaužęs S. N. valią bei įveikęs nukentėjusiosios pasipriešinimą, lytiškai santykiavo su mažamete S. N. prieš jos valią.

Byloje nustatyta, jog įvykio metu nukentėjusiajai S. N. buvo 12 metų, t. y. ji buvo mažametė. Nukentėjusioji S. N. viso proceso metu tvirtino, kad iki išžaginimo lankėsi kelis kartus V. G. bute ir bendravo su V. G. Be to, iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matyti, kad V. G. bute pastoviai lankėsi mažamečiai ir nepilnamečiai bei V. G. žinojo visų vaikų amžių, V. G. prašė berniukų, kad jie atsivestų mergaites, kurioms 10-11 metų. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, nuteistasis V. G. pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo suvokti ir suvokė, kad nukentėjusioji S. N. neturi 14 metų, kad yra mažametė. V. G. suprato, jog, panaudojęs fizinį ir psichinį smurtą prieš mažametę nukentėjusiąją, taip palaužęs jos valią priešintis, bei pasinaudojęs jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prieš jos valią ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. V. G. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad S. N. yra gimusi (duomenys neskelbtini), S. N. viso proceso metu tvirtino, kad V. G. ją išprievartavo 2008 m. vasarą, kai jai buvo 12 metų, todėl teismas neturi pagrindo abejoti, kad V. G. ją išprievartavo ne anksčiau kaip 2008 m. liepos 19 d., t. y. tuo laikotarpiu, kuris ir nurodytas kaltinime.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog nuo 2008 m. kovo mėnesio iki 2008 m. rugsėjo mėnesio pradžios, nebuvo Lietuvoje, nes tuo metu buvo išvykęs. Tačiau tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia tyrėjos L. D. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-09-01 gyveno V. G. su savo broliu V. G. (T. 7, b. l. 155). Šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusioji V. P. pirmosios instancijos teisme nurodydama, kad V. G. bute buvo 2008 m. vasario 22 d., tuo metu bute buvo ir V. G. Iš kaimynų žino, kad bute gyveno V. G. su savo broliu V. G. (T. 8, b. l. 33-35).

Nors apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas V. G. parodė, kad nuo 2008-03-06 iki rugsėjo mėnesio pradžios V. G. buvo išvykęs į Ispaniją, o liudytojas V. O. parodė, kad 2008 m. liepos mėnesį buvo susitikęs su V. G. Ispanijoje, tačiau teismas nesivadovauja tokiais liudytojų parodymais, nes V. G. yra V. G. brolis, o V. O. yra V. G. draugas, todėl jie yra suinteresuoti duoti V. G. atžvilgiu palankius parodymus, be to, šiuos liudytojų parodymus paneigia kiti anksčiau aptarti byloje esantys įrodymai. Nukentėjusioji V. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad į Lietuvą su V. O. sugrįžo 2008 m. liepos mėn.

Dėl V. G. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės R. P. išžaginimo ir neteisėto laisvės atėmimo ilgiau nei 48 valandas).

Apeliantas ginčija, kad išžagino R. P., teigdamas, kad lytiniai santykiai buvo apibusiu sutikimu. Taip pat neigia žinojęs, jog R. P. buvo nepilnametė. Kelia abejones R. P. parodymų patikimumu, nes tuo metu bute buvo ir kiti asmenys, kurie jokios prievartos nepastebėjo, be to, R. P. galėjo kreiptis pagalbos ir išeiti iš buto, tačiau to nepadarė. Nurodo, kad R. P. verčia duoti melagingus parodymus jos sesuo V. P. Nesutinka su tuo, kad neteisėtai atėmė R. P. laisvę ilgiau nei 48 valandas, nurodydamas, jog R. P. pati nenorėjo išeiti iš buto.

Pagrindinis įrodymų šaltinis, priimant apkaltinamąjį nuosprendį V. G. atžvilgiu dėl nepilnametės R. P. išžaginimo – nukentėjusiosios R. P. parodymai. Nukentėjusioji R. P. teisiamajame posėdyje parodė, jog penktadienį apie 13 val. atėjo pas V. G. į butą. Iš pradžių buvo dviese, paskui pas V. G. atėjo draugas, V. G. atėmė iš jos telefoną ir rašė žinutes R. K. Penktadienį vakare, apie 18 val., atsivežė R. K. Bute buvo keturiese, vartojo alkoholinius gėrimus, o paskui nuėjo miegoti. Naktį V. G. ją išžagino. Nenorėjo lytiškai santykiauti su V. G., tačiau V. G. grasino ją išmesti per balkoną, jeigu ji su juo lytiškai nesantykiaus, neleido jai išeiti. Jai atrodė, kad V. G. galėtų ją išmesti per balkoną. Bijojo V. G. priešintis, nes jis buvo už ją stipresnis. V. G. ją prievartavo apie 6–7 kartus. Pas V. G. buvo visą savaitgalį, negalėjo išeiti iš buto, nes durys buvo užrakintos, o raktai buvo pas V. G., langai buvo užkalti, neatsidarė, šalia namo niekas nevaikščiojo, todėl nešaukė pagalbos. Kai V. G. išeidavo į parduotuvę, tai užrakindavo ją bute. V. G. ją išleido tik pirmadienį ryte (T. 6, b. l. 167-169).

Nukentėjusiajai R. P. pareiškus, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti jos parodymai, 2012-05-30 duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ji parodė, kad 2009 metais, birželio mėnesį, penktadienį, atvažiavo pas V. G. į butą. Iš pradžių bute buvo dviese, paskui atsivežė R. K. ir bute buvo keturiese: ji, R. K., V. G. ir jo draugas. Jie gėrė alkoholinius gėrimus. V. G. jai balkone pasakė, kad „jei nebus gera, išmes ją per balkoną“. Ji išgėrusi alkoholinių gėrimų apgirto, todėl nuėjo miegoti. V. G. norėjo su ja santykiauti, tačiau ji atsisakė. Ryte prabudo lovoje nuoga. V. G. nuo penktadienio iki pirmadienio ryto ją išžagino apie 6–7 kartus. Lytiniai aktai buvo atliekami natūraliu būdu. V. G. ją žagino kambaryje, o R. K. su kitu vyru miegojo virtuvėje, todėl jie nieko nematė. Norėjo išeiti iš buto, tačiau durys buvo užrakintos, raktą turėjo V. G., bandė išeiti kartu su R. K., tačiau V. G. jos neišleido, stovėdamas prie durų ją pastūmė ir pasakė, kad niekur neis. V. G. ją išleido tik pirmadienį. Apie tai, kas įvyko V. G. bute, niekam nepasakojo (T. 1, b. l. 138-140).

Nukentėjusiosios R. P. parodymai, duoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu R. P. nurodytos įvykio aplinkybės iš esmės sutampa. R. P. nurodytos aplinkybės apie patirtą seksualinę prievartą, V. G. atliktus veiksmus bei patirtus neigiamus išgyvenimus viso proceso metu iš esmės nesikeitė, buvo nuoseklios. R. P. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pirmosios instancijos teisme įvyko praėjus trejiems metams nuo įvykio, o apeliacinės instancijos teisme – penkeriems, todėl apklausų metu užfiksuoti nežymūs prieštaravimai dėl tam tikrų aplinkybių nepaneigia prievartinių lytinių aktų buvimo ir nesudaro pagrindo netikėti R. P. parodymais. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatyta, kad atsižvelgiant į R. P. būseną įvykio metu, jai būdingus amžiaus bei individualius psichologinius ypatumus, ji galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. R. P. nenustatytas nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei padidintas polinkis fantazuoti, nei kiti tokie individualūs psichologiniai ypatumai, kurie galėtų iš esmės paveikti jos gebėjimą suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti bei duoti apie tai parodymus (T. 1, b. l. 148-151). Be to, nukentėjusiosios R. P. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, o būtent nukentėjusiosios R. K. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, kuriuose nurodė, kad ji (R. K.) kartu su R. P. buvo V. G. bute nuo penktadienio, buto durys buvo pastoviai užrakintos, todėl niekas negalėjo išeiti, paskui V. G. ją išleido, o R. P. liko bute. Girdėjo kaip R. P. prašė V. G., kad ją išleistų, nes turėjo grįžti į vaikų globos namus, bet V. G. nesutiko (T. 6, b. l. 169-171).

Byloje nustatyta, jog įvykio metu nukentėjusiajai R. P. buvo 16 metų, t. y. ji buvo nepilnametė. Nors apeliantas neigia žinojęs, jog R. P. buvo nepilnametė, tačiau tai paneigė nukentėjusioji R. P. nurodydama, jog sakė V. G. kiek jai metų. Be to, V. G. R. P. ir jos šeimą pažinojo jau daug metų, nes nuo 2003 m. draugavo su R. P. seserimi V. P., jie buvo sugyventiniai kelerius metus, V. P. kartu su V. G. atvažiuodavo į vaikų globos namus aplankyti R. P. V. G. žinojo, kad R. P. gyvena vaikų globos namuose ir kad vaikai ten gyvena iki pilnametystės. V. G. pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo suvokti ir suvokė, kad nukentėjusioji R. P. neturi 18 metų, kad yra nepilnametė. Nurodytų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis suvokė, jog seksualinio pobūdžio veiksmus su nepilnamete nukentėjusiąją atlieka prieš jos valią, ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia. V. G. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 3 dalį.

Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. P. atėjo į V. G. butą 2009 m. birželio mėn., penktadienį vakare, o iš ten ją išleido tik pirmadienį ryte. Apeliantas nesutinka su tuo, kad jis neleido V. P. išeiti iš buto, nurodo, kad jinai pati nenorėjo, be to, galėjo bet kada išeiti, nes duryse buvo paliktas raktas, galėjo kreiptis pagalbos, nes turėjo mobilaus ryšio telefoną. Tačiau tokius apelianto argumentus paneigia nukentėjusiųjų R. P. ir R. K. parodymai. Nukentėjusioji R. P. viso proceso metu teigė, kad jai užėjus į butą, V. G. užrakino buto duris ir ištraukė raktą, taip pat atėmė iš R. P. mobilaus ryšio telefoną. Iš nukentėjusiosios R. P. parodymų matyti, kad V. G. gyveno penktame aukšte, langai buvo užkalti, neatsidarė, šalia namo niekas nevaikščiojo, todėl R. P. nešaukė pagalbos. Kai V. G. išeidavo į parduotuvę, užrakindavo ją bute. R. P. norėjo išeiti iš buto, sakė V. G. ir penktadienį, ir šeštadienį, ir sekmadienį, kad ją išleistų, tačiau V. G. jos neišleido. Taip pat bandė išeiti kartu su R. K., tačiau V. G. jos neišleido, stovėdamas prie durų ją pastūmė ir pasakė, kad niekur neeis. Nukentėjusioji R. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji kartu su R. P. buvo V. G. bute nuo penktadienio, buto durys buvo pastoviai užrakintos, todėl niekas negalėjo išeiti, paskui V. G. ją (R. K.) išleido, o R. P. liko bute. Girdėjo kaip R. P. prašė V. G., kad ją išleistų, nes turėjo grįžti į vaikų globos namus, bet V. G. nesutiko (T. 6, b. l. 169-171).

Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. G., siekdamas palengvinti kitos nusikalstamos veikos padarymą (išžaginimo), užrakino bute R. P. ir ištraukė iš durų raktą, o nukentėjusiajai R. P. prašant ją išleisti, bet jos neišleisdamas, suprato, kad R. P. laiko savo bute prieš jos valią ir to norėjo. Dėl V. G. veiksmų nukentėjusioji R. P. negalėjo laisvai pasirinkti buvimo vietos, o V. G. bute buvo laikoma prieš savo valią. V. G. nukentėjusiąją R. P. nelaisvėje laikė ilgiau kaip 48 valandas, todėl jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 2 dalį.

Dėl V. G. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 233 straipsnio 1 dalį (dėl nepilnametės R. K. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bei siekimo paveikti nukentėjusiąją, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus).

Apeliantas ginčija, kad seksualiai prievartavo ir išžagino R. K., teigdamas, kad lytiniai santykiai buvo apibusiu sutikimu. Taip pat neigia žinojęs, jog R. K. buvo nepilnametė. Nurodo, jog R. K. davė melagingus parodymus priversta ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų. Neigia siekęs paveikti nukentėjusiąją, kad ji ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Pagrindinis įrodymų šaltinis, priimant apkaltinamąjį nuosprendį V. G. atžvilgiu dėl nepilnametės R. K. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo – nukentėjusiosios R. K. parodymai. Nukentėjusioji R. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad praėjus porai savaičių, kai buvo V. G. bute su R. P., V. G. ją išprievartavo. V. G. ją pasikvietė atsigerti kavos, po to užrakino buto duris ir atėmė telefoną. V. G. parašė jos motinai žinutę, kad R. K. grįš šeštadienį arba sekmadienį. V. G. liepė jį tenkinti oraliniu būdu, bet ji atsisakė. Sekmadienį V. G. ją išžagino 2–3 kartus. Ji lytinių santykių nenorėjo. V. G. buvo jai parašęs laišką, taip pat skambino, prašė jos pakeisti parodymus (T. 6, b. l. 169-171).

Nukentėjusiajai R. K., pareiškus, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ji parodė, kad 2009 metų vasarą, atvažiavo pas V. G. į butą, V. G. pradėjo priekabiauti, kvietė pasimylėti, bet ji nesutiko, tačiau V. G. vėl pradėjo priekabiauti, bučiuoti, įjungė pornografinį filmą, ją nurengė, kvietė atsigulti, ji priešinosi, ją išprievartavo. 2012 m. sausio 30 d. iš V. G. gavo grasinantį laišką, taip pat V. G. jai skambindavo, rašydavo SMS žinutes. 2012 m. vasario 1 d. jai paskambino moteris, kuri prisistatė V. G. pussesere, ir prašė jos nueiti į prokuratūrą bei pranešti, kad pareiškimą dėl jos išžaginimo parašė kitas asmuo (T. 2, b. l. 14-16).

Siekiant patikrinti nukentėjusiosios parodymus, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti R. K. parodymai, 2010-04-27 duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose ji nurodė, jog 2009 metais, kai jai buvo 16 metų, V. G. ją išprievartavo. Tai matė I. B., nes V. G. neseniai buvo su ja pasimylėjęs. V. G. pradėjo ją (R. K.) nurenginėti, o ji pradėjo verkti. V. G. liepė gultis į lovą, kai ji nesutiko, paguldė jėga, liepė imti į burną jo lytinį organą ir „daryti“. R. K. atsisakius, jis liepė jai tai daryti ranka. Jis pats sau „darė“ ranka. R. K. nubėgo ir užsirakino vonioje, nes buto durys buvo užrakintos, o raktą turėjo V. G. V. G. išlaužė vonios duris, ją nuvedė atgal į lovą. V. G. R. K. pražiodino, jėga įkišo savo lytinį organą jai į burną. Paėmęs jos galvą, pradėjo „daryti“, rodydamas kaip jai daryti. V. G. ją išprievartavo oraliniu būdu. Pabėgti R. K. nebuvo galimybės. Vakare V. G. su ja lytiškai santykiavo natūraliu būdu. R. K. nurodė, kad V. G. buvo paėmęs jos mobilaus ryšio telefoną ir parašė jos motinai, kad ji grįš kitą dieną. Po to V. G. ją išprievartavo virtuvėje ant stalo, ji priešinosi. V. G. grasino ją išmesti per balkoną, jei kam nors papasakos. Iš V. G. gavo du laiškus, juose V. G. prašė jos nueiti į prokuratūrą ir pasakyti, kad jos neprievartavo. Taip pat jis jai skambindavo telefonu ir prašė nueiti į prokuratūrą pakeisti parodymus. V. G. jos telefono numerį gavo iš bendros pažįstamos O. (T. 2, b. l. 1-5,19-20).

Nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių R. K. būtų suinteresuota duoti neteisingus parodymus prieš V. G., norėtų jį apkalbėti, melagingai apkaltinti. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis. Priešingai, byloje yra duomenų, kad V. G. norėjo paveikti R. K., kad ji duotų jo atžvilgiu palankius parodymus. Apeliacinio skundo teiginiai, kad R. K. davė prieš V. G. melagingus parodymus priversta policijos pareigūnų bei pasirašinėjo procesinius dokumentus prieš tai jų neskaitydama, atmetami kaip nepagrįsti bei vertinami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusioji R. K. parodė, kad V. G. ją išžagino ir seksualiai prievartavo oraliniu būdu, būdama apklausiama ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūno, bet ir teismuose, nedalyvaujant ikiteisminį tyrimą atlikusiai tyrėjai. Be to, pati nukentėjusioji R. K. tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patvirtino, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra teisingi, tada papasakojo viską kaip buvo, nieko nesugalvojo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde neigia, kad rašė nukentėjusiajai grasinantį laišką, nes iš nukentėjusiosios R. K. gavo atsakomąjį laišką, kuriame pastaroji nurodė savo telefono numerį, kuriuo V. G. skambino ir bendravo su R. K. Telefoninio pokalbio metu R. K. jam pasakė, kad jis jos neišprievartavo, todėl pasiūlė jai nueiti į prokuratūrą ir tai pasakyti. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai yra paneigti nukentėjusiosios R. K. parodymais bei rašytine bylos medžiaga.

Nukentėjusioji R. K. parodė, kad, kai V. G. buvo suimtas ir laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tai iš jo gavo du grasinamojo pobūdžio laiškus, į kuriuos nei karto neatrašė. Taip pat V. G. jai skambindavo ir rašydavo SMS žinutes. Laiškuose ir telefoninių pokalbių metu V. G. jos prašė nueiti į prokuratūrą ir pakeisti parodymus, kad V. G. jos seksualiai neprievartavo ir nežagino. Nurodė, jog V. G. jos telefono numerį gavo iš bendros pažįstamos O. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina rašytinė bylos medžiaga - du nukentėjusiosios R. K. pateikti laiškai, iš kurių turinio matyti, kad V. G. pasakoja apie save, paskui įtikinėja R. K., kad jis jokių nusikalstamų veiksmų prieš ją nepadarė, po to prašo nueiti pas prokurorą ir pasakyti, kad jis jos seksualiai neprievartavo, prašo parašyti, kaip R. K. buvo apklausinėjama pas tyrėją, įtikinėja ją, kad ji neskaito dokumentų prieš juos pasirašydama, apeliuoja į nukentėjusiosios sąžinę dėl jos tariamai melagingų parodymų, duoda užuominas, kad ją verčia taip kalbėti tyrėja, jog tai ne ji parašė ir pasirašė pareiškimą (T. 2, b. l. 36-40, 44-48); tarnybinis pranešimas dėl gautų skambučių išklotinių analizė, iš kurio matyti, kad laikotarpiu nuo 2012-01-20 iki 2012-02-02 tarp abonentų numerių (duomenys neskelbtini) (nukentėjusiosios R. K.) ir (duomenys neskelbtini) (kuriuo naudojosi V. G.) minėtu laikotarpiu buvo nustatyta iš viso 14 kontaktų, R. K. gavo iš V. G. du SMS, kas patvirtina nukentėjusiosios R. K. duotus parodymus, kad V. G. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus jai skambino ir rašė SMS žinutes (T. 4, b. l. 30).

Nors apeliantas teigia, kad R. K. su juo susirašinėjo ir byloje yra laiškas, išsiųstas tariamai R. K. ir adresuotas V. G., kuriame nurodyta, kad R. K. nerašė prokurorui jokio pareiškimo, policija su ja nebendrauja ir nurodė savo telefono numerį (T. 5, b. l. 18-20), tačiau nukentėjusioji R. K. apeliacinės instancijos teisme paneigė atrašinėjusi į V. G. laiškus, byloje nėra jokių patikimų įrodymų, jog laišką V. G. parašė R. K. R. K. nurodė, jog V. G. jos telefono numerį gavo iš bendros pažįstamos O. Be to, R. K. negalėjo nuteistajam V. G. laiške parašyti ir telefoninio pokalbio metu pasakyti, kad jis jos seksualiai neprievartavo ir nežagino, nes viso proceso metu davė priešingus parodymus, kuriais teismas, kaip nurodyta aukščiau, neturi pagrindo abejoti.