Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal atsakovo K. D. prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016-03-24 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1019-467/2016 vykdymo atidėjimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

atsakovas kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą prašydamas 1) skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdymo veiksmus antstolės B. P. Vykdomosios bylos Nr. 0171/16/01260 dalyje dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1019-467/2016 priteisto 27 000 Eur išlaikymo įsiskolinimo ir 1 944,81 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo; 2) atidėti įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties įvykdymą dalyje dėl priteisto 27 000 Eur išlaikymo įsiskolinimo ir 1 944,81 Eur bylinėjimosi išlaidų iki kol bus atnaujintas bylos nagrinėjimas ir priimtas galutinis sprendimas Vilniaus rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-299-723/2015.

Nurodė, kad šiuo metu dėl objektyvių priežasčių yra nepajėgus atsiskaityti su L. D. ir sumokėti priteistas 27 000 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimo bei 1 298,03 Eur bylinėjimosi išlaidų sumas. Mano, kad šiuo atveju, taikytina CK 3.117 str. 3 d. įtvirtinta speciali norma, reglamentuojanti buvusių sutuoktinių teisinius santykius, kuomet vienam iš sutuoktinių yra priteista kompensacija – pateikus adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą – teismas kompensacijos išmokėjimą gali atidėti dvejiems metams. Tokiu atveju, jei būtų išdėstytas 28 298,03 Eur sumos sumokėjimas per 2 metus, be kiekvieną mėnesį trims vaikams teiktino priteisto išlaikymo – 750,00 Eur sumos plius reikėtų per mėnesį sumokėti 1 179, 08 Eur sumą ieškovei kaip skolą, plius mokėtina suma per mėnesį kreditoriui už abu skolininkus sudaro apie 300 Eur, kas bendroje sumoje yra 2 229,08 Eur, t.y. suma reikalinga atsakovui per mėnesį vien tik tinkamam sprendimo vykdymui. Priteistas išlaikymo įsiskolinimas ir bylinėjimosi išlaidos bei jų įvykdymas turėtų būti atidėtas iki tol, kol bus padalintas šalims bendra jungtine nuosavybe priklausantis turtas, t. y. kol baigsis šalims priklausančios individualios įmonės „Kale Construction“ bankroto procedūra (Vilniaus apygardos teisme 2014 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5584-340/2014 iškelta bankroto byla) ir bus atnaujintas bylos nagrinėjimas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliantas savo skundą iš esmės grindžia šiomis aplinkybėmis: 1) vykdomoji byla buvo užvesta 2016-04-21, todėl antstolė yra pradėjusi vykdymo veiksmus kuriuos ir prašo stabdyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis; 2) apeliantas teismui pateikė duomenis apie jo sunkią finansinę padėtį, o teismas faktą apie jo mokumą konstatavo visiškai netirdamas įrodymų; 3) priteistas išlaikymo įsiskolinimas yra skola ieškovei, todėl nėra tiesiogiai šiuo metu reikalinga ir skirtina vaikų išlaikymui.

Išnagrinėjęs bylą iš esmės, priimdamas galutinį sprendimą teismas ginčą išsprendžia visiškai, toks sprendimas tampa privalomas ir vykdytinas, įgyja res judicata galią (CPK 18, 259, 260 straipsniai, 279 straipsnio 4 dalis). Vis dėlto teismo sprendimas ne visuomet gali būti įvykdytas jame nurodyta tvarka. Teismo sprendimo nevykdymą gali lemti tiek skolininko nesąžiningumas, kai jis vengia įvykdyti sprendimą, tiek neįvykdymo padarinių nenurodymas teismo sprendime, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, tiek objektyvios aplinkybės, kurioms susidėjus teismo sprendimas negali būti vykdomas jame nurodytu būdu. Tokiais atvejais bylos šalys, vadovaudamosi CPK 284 straipsnio 1 dalimi, turi teisę prašyti teismo pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies sprendimų vykdymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltijos grupė“ v. UAB „Koralita“, bylos Nr. 3K-7-83/2013). Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdytinumą, bylos šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisėtų interesų apsaugą. Kadangi prašymas pakeisti sprendimo vykdymo tvarką nagrinėjamas šiam įsigaliojus, tai, spręsdamas tokį klausimą, teismas yra saistomas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto patenkinto materialiojo reikalavimo turinio ir negali keisti sprendimo esmės. CPK 284 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutas nėra skirtas įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimui. Teismas, pakeisdamas sprendimo vykdymo tvarką, negali išplėsti ar susiaurinti šalių įrodinėtų ir sprendimu suteiktų teisių ar nustatytų pareigų, sukurti pareigų kitiems, nei nurodyti teismo sprendime, kurio vykdymo tvarka keičiama, asmenims (išskyrus jų teisių perėmėjus) ir pan. Teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Pažymėtina, kad pareiga pagrįsti teiginį, jog šalies turtinė padėtis yra itin prasta, tenka šią aplinkybę įrodinėjančiai šaliai. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kad teismo sprendimas negali būti įvykdomas dėl labai prastos atsakovo turtinės padėties, ar kitos nepalankios aplinkybės kliudančios atsakovui įvykdyti sprendimą, todėl pagrindo taikyti CPK 284 str. 1 d. numatytą sprendimo įvykdymo atidėjimo institutą nėra pagrindo, ką pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas.

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė civilinio proceso normų įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Apeliantas savo sunkią finansinę padėtį grindžią į byla pateiktais dokumentais: DnB banko sąskaitų išrašų kopijomis, VĮ „Regitra“ pažyma apie transporto priemones, 2015 metų pajamų deklaracija. Civilinio kodekso 2.12 str. 1 d. numato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.

Pažymėtina, kad ir pats apeliantas teismui nurodo, kad jo ekonominių interesų vieta yra ne Lietuvoje, o Švedijos karalystėje, tačiau savo sunkią finansinę padėtį grindžia Lietuvoje registruotame banko filiale esančia sąskaita kurioje bankinės operacijos baigiasi 2015-01-01, nors išrašas apima laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2016-04-19 (b.l. 9-28) ir VĮ „Regitra“ duomenimis apie turimas transporto priemones, kurios yra registruotos Lietuvos Respublikoje, t.y. apeliantas nepateikia duomenų (išrašų iš oficialių registrų) apie savo finansinę padėtį, turimą ar neturimą turtą šalyje kuri yra jo interesų vieta - Švedijos karalystėje. Byloje esanti apelianto pajamų deklaracija atlikta Švedijos karalystėje už 2015 metus, vertintina itin kritiškai. Šioje deklaracijoje apeliantas nurodė, kad per 2015 metus jis viso uždirbo 60 555 SEK, kas atitinka 6555 eurų, arba 605 eurus per mėnesį. Tuo pačiu metu, apeliantas kas mėnesį grynais įneša į savo sąskaitą sumas svyruojančias nuo ~300 eurų iki ~600 eurų kredito dengimui (b.l.31-34). Šios aplinkybės tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad apeliantas teismui neatskleidžia visų savo pajamų šaltinių, ko pasėkoje yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada jog apeliantas neįrodė savo sunkios finansinės padėties. Konstatavus šias aplinkybes, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo atidėti įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties įvykdymą dalyje dėl priteisto 27 000 Eur išlaikymo įsiskolinimo ir 1 944,81 Eur bylinėjimosi išlaidų, tuo pačiu ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, jog priteistas išlaikymo įsiskolinimas yra skola ieškovei, todėl nėra tiesiogiai šiuo metu reikalinga ir skirtina vaikų išlaikymui. Apeliantas savo teiginį grindžia remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010, kur buvo išaiškinta jog jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai, minėta, kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Reikalavimo teisių prisiteisti už kitą iš tėvų teiktą išlaikymą įgijimui netrukdo asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis, nes abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaiką ir šios prievolės asmeniškumas nepaneigiamas vienam iš tėvų bendros prievolės kontekste įgyjant kompensacinės paskirties atgrežtinį reikalavimą į įsiskolinusį vieną iš tėvų. Tačiau pažymėtina, kad ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2016-06-29 buvo pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016. Čia teismas išaiškino, jog esant nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolei kreditorius yra vaikas, o skolininkai – tėvai, nes jų kiekvieno asmeninė prievolė yra teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui (CK 3.192 straipsnis). Tėvų ginčas dėl vaiko išlaikymo vyksta dėl išlaikymo vaikui teikimo ir sąlygų, bet išlaikymas, kaip toks, priklauso ir turi būti teikiamas vaikui, o ne jiems patiems. Taigi, nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui, o ne kitam iš tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016).

Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra nei teisiškai nei faktiškai nepagrįsti, todėl nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.

Darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.