Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Mariaus Jankausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kristinos Latožienės,

Rezoliucinė dalis

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. B., jo gynėjo advokato Dariaus Japerto, nuteistojo A. K. ir nuteistojo A. N. gynėjo advokato E. L. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, nuspręsta:

- P. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 2 metams;

- A. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, šią bausmę subendrinti su Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2024 m. birželio 20 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir A. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 4 mėnesiams;

- A. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 2 metams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. B., A. K. ir A. N. nuteisti už tai, kad jie neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis – 2024 m. spalio 24 d. laikotarpiu nuo 7.20 val. ir 15.14 val. A. N. su A. K. telefonu tarpusavyje sutarė, kad A. N. už A. K. pinigus tarpininkaus padėdamas pastarajam įgyti psichotropinių medžiagų; tą pačią dieną, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 15.59 val., šalia pastato, esančio (duomenys neskelbtini), susitikimo automobilyje „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), metu A. N. neteisėtai davė A. K. 10 tablečių vaistų „Xanax 0,5 mg“, kurių sudėtyje buvo 0,005 gramo psichotropinės medžiagos – alprazolamo, o A. K. nuo įgijimo momento, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė ir gabeno šią psichotropinę medžiagą striukės kišenėje; vykdant susitarimą tą pačią dieną apie 15.59 val. nuvykus į susitikimą su P. B. šalia pastato, esančio (duomenys neskelbtini), A. K. padavė 40 Eur A. N. psichotropinių medžiagų įgijimui, o A. N. nuėjus į susitikimą su P. B. pastarasis neteisėtai už 40 Eur (duotų A. K. psichotropinėms medžiagoms įgyti) pardavė A. N. 26 tabletes vaistų „Clonazepam TC 2 mg“, kurių sudėtyje buvo 0,052 gramo psichotropinės medžiagos – klonazepamo; po to A. N. neteisėtai įgytą psichotropinę medžiagą – klonazepamą – neteisėtai perdavė A. K., kuris nuo įgijimo momento neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė ir gabeno šią psichotropinę medžiagą automobilyje „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki kol tą pačią dieną 16.08 val. šalia pastato, esančio (duomenys neskelbtini), visas psichotropines medžiagas (alprazolamą ir klonazepamą) surado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6. Teismo posėdyje nuteistieji P. B., A. K., A. N. ir gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-69/2011, Nr. 2K-418-699/2015, Nr. 2K-190-648/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo paskirtis turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje garantuojamą kaltinamojo teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

9. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, o ypač – skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį bei jame išdėstytus motyvus dėl nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų apimties, jų veikų kvalifikavimo ir kaltės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo objektyviai šališkas pirmosios instancijos teismas. Tai sudaro pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a) papunktis).

10. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-243/2009). Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58 ir 59 straipsniuose, Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-396/2014, Nr. 2K-548-699/2015; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73–78). Vertinant šiai bylai aktualų teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumu pašalinti. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-122/2010, Nr. 2K-489-303/2015 ir kt.). Taip pat vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti konkretaus teisėjo nešališkumu, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-195/2010). EŽTT praktikoje pažymėta, kad vertinant nešališkumą objektyviąja prasme, netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti svarbu. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, par. 32).

11. Įvertinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį ir motyvus aptartų tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normų kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo objektyvaus šališkumo šioje baudžiamojoje byloje. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad tiek savo forma, tiek ir turiniu teismo priimtas nuosprendis turi atitikti BPK 302–307 straipsniuose numatytus, o taip pat oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, jis turi būti logiškas, aiškus, motyvuotas ir išsamus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste svarbu, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų ir neaptartų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) priimti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste svarbu pažymėti, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltės, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-664/2012, Nr. 2K-222-697/2016, Nr. 2K-114-495/2020). BPK 305 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė nuosprendžio dalys turi būti tarpusavyje suderintos ir neprieštarauti viena kitai, jos turi sudaryti logišką (nuoseklią) visumą ir derėti viena su kita. Jose negali būti vienas kitam prieštaraujančių teiginių ir išvadų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-143/2010, Nr. 2K-509/2011).

13. Šiuo konkrečiu atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant paminėtų jam keliamų reikalavimų. Nuosprendis yra visiškai nemotyvuotas, nėra atlikta byloje esančių įrodymų analizė, neatliktas jų vertinimas, nėra išdėstytos aplinkybės, apibūdinančios konkrečių nusikalstamų veikų (už kurias buvo nuteisti nuteistieji P. B., A. K. ir A. N.) sudėties požymius, neatskleistas įrodymų tarpusavio ryšys ir reikšmė, kad iš jų analizės logiškai išplauktų kaltinamųjų kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, nėra išdėstytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų ir išvadų. Toks skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nesigilino ir nevertino bylos savarankiškai, o tiesiog patvirtino prokuroro pateiktą kaltinimą preziumuodamas, kad kaltinimas yra teisingas.

14. Kaip matyti iš bylos duomenų ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigos, 2025 m. rugsėjo 1 d. vykusiame pirmajame teisiamajame posėdyje bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, nes neatvyko nuteistasis A. K. (3 t., 111–112 b. l.); 2025 m. lapkričio 12 d. vykusiame teisiamajame posėdyje buvo pagarsintas kaltinamasis aktas, išsiaiškinta nuteistųjų pozicija dėl kaltės bei parodymų davimo, buvo apklausti nuteistieji P. B., A. K. ir A. N., liudytojai R. V., A. G. ir V. A., buvo pagarsinta bylos medžiaga (3 t., 125–129 b. l.); teisiamajame posėdyje, vykusiame 2025 m. gruodžio 16 d., buvo baigtas įrodymų tyrimas, išklausytos baigiamosios kalbos, nuteistųjų paskutiniai žodžiai ir buvo atidėtas procesinio sprendimo priėmimas (4 t., 25–33 b. l.). Nors ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis pirmosios instancijos teismas teisiamųjų posėdžių metu betarpiškai ištyrė, tačiau skundžiamame nuosprendyje tinkamai jų neįvertino, nenurodė, kuriuos faktinius duomenis pripažįsta įrodymais ir jais grindžia savo išvadas, neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, nenurodė nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Vietoje to, argumentuodamas nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo ir veikų kvalifikavimą pirmosios instancijos teismas apsiribojo BK 259 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų citavimu, teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose išdėstymu, lakonišku konstatavimu, kad byloje esančių įrodymų visuma pakankama nuteistųjų veikoms atskleisti ir jų kaltei pagrįsti bei pripažinimu, kad prokuroro kaltinime nurodytos veikos yra įrodytos (perrašant prokuroro kaltinime nurodytas aplinkybes). Skundžiamame nuosprendyje nuteistųjų P. B. ir A. N. kaltę dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo bei veikų kvalifikavimą pirmosios instancijos teismas argumentavo iš esmės identišku (kopijuotu) tekstu (pakeisdamas tik abiejų nuteistųjų pavardes ir psichotropinių medžiagų (kuriomis disponavo abu nuteistieji) rūšis bei kiekius) (skundžiamo nuosprendžio 13 lapas, 3–6 pastraipos). Apeliacinės instancijos teisme dėmesį į tai atkreipė nuteistojo P. B. gynėjas advokatas Darius Japertas ir nuteistojo A. N. gynėjas advokatas Arnoldas Šukaitis. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali atlikti savo paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo apeliaciniuose skunduose dėstomais argumentais (be kita ko, nuteistieji P. B. ir A. K. savo apeliaciniais skundais iš esmės neigia savo kaltę dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo). Pirmiau paminėtas nuosprendžio motyvavimas negali būti pripažintas pakankamu ir tinkamu, o pats nuosprendis negali būti laikomas teisėtas, pagrįstas ir teisingas bei parodo, jog bylą išnagrinėjo objektyviai šališkas pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje tokie atvejai yra reti, tačiau jie vertinami labai griežtai, taip pat ir konstatuojant teismo šališkumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-122/2004; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-13/2005; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-27-478/2024 ir kt.).

15. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo neobjektyvus, šališkas ir turintis išankstinę nuomonę pirmosios instancijos teismas, kuris palaikė tik vieną – kaltintojo – pusę, o tai reiškia, jog tinkamo teisinio proceso pirmosios instancijos teisme visiškai nebuvo. Šiuo metu apeliacinės instancijos teisme ištaisius visus pirmiau paminėtus trūkumus (panaikinus skundžiamą nuosprendį bei priėmus naują nuosprendį) proceso dalyviai prarastų galimybę tokį nuosprendį apskųsti apeliacine tvarka, tokiu būdu būtų pažeista jų teisė į teisingą procesą. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos nuosprendis naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

16. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal suformuotą teismų praktiką, tokiais atvejais, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika aprašomojoje (nustatomojoje) nuosprendžio dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-126-511/2019 ir kt.). Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje nuteistųjų padarytos veikos aprašytos po kelis kartus kartojant tuos pačius veikos požymius kiekvienam nuteistajam atskirai (juos nukopijavus nuo kaltinamojo akto), o ne apjungiant juos į vieną bendrą visumą. Toks veikos aprašymas taip pat neatitinka pirmiau paminėtos teismų praktikos ir nuosprendžiui keliamų reikalavimų bei sutvirtina apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo neobjektyvus, šališkas ir turintis išankstinę nuomonę pirmosios instancijos teismas, kuris palaikė tik vieną – kaltintojo – pusę.

17. Nustatęs pirmiau paminėtus skundžiamo nuosprendžio panaikinimo pagrindus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinių skundų argumentų nepasisako, tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, privalo įvertinti ir patvirtinti arba paneigti visas, taip pat apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes.

18. Šioje byloje nuteistiesiems P. B. ir A. K. taikomos kardomosios priemonės – įpareigojimai periodiškai registruotis policijos įstaigoje, o nuteistajam A. N. – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kurios, panaikinus skundžiamą nuosprendį, paliekamos galioti.

19. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. vasario 13 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. vasario 13 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. kovo 20 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2026 m. balandžio 10 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančias, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gynėjas advokatas Darius Japertas teikė teisinę pagalbą nuteistajam P. B., gynėjas advokatas E. L. – nuteistajam A. N., apeliacinės instancijos teisme gynėja advokatė Lidija Blinkevičienė teikė teisinę pagalbą nuteistajam A. K., gynėjas advokatas Arnoldas Šukaitis – nuteistajam A. N. ir teisinės pagalbos išlaidos nuteistajam P. B. sudaro 288,98 Eur, nuteistajam A. K. – 250 Eur, nuteistajam A. N. – iš viso 636,48 Eur, prašydama šias sumas išieškoti iš nuteistųjų. Tačiau baudžiamasis procesas šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi nėra baigiamas ir nuteistųjų kaltės klausimas lieka neišspręstas. Esant tokioms aplinkybėms, teisinės pagalbos išlaidų klausimas šiuo metu negali būti išspręstas – visų šioje byloje iki šiol susidariusių proceso išlaidų už nuteistiesiems suteiktą teisinę pagalbą šiame procese klausimą turės išspręsti pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs šią bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje nepasisako dėl teisinės pagalbos išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a) papunkčiu teisėjų kolegija

nutaria:

Panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. sausio 29 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Palikti galioti nuteistiesiems P. B. ir A. K. taikomas kardomąsias priemones – įpareigojimus periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei nuteistajam A. N. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.