Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėja: Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00165-2012-0

2013 m. birželio 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Algirdo Jaliniausko sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistajam D. R., jo gynėjui advokatui L. M., nukentėjusiajai R. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. gynėjo advokato L. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo

D. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams; pagal BK 140 str. 2 d. – 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d. ir 4 d., 65 str. 1 d. 1) p. b) pp, paskirta galutinė bausmė - 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2010 m. gruodžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia stūmė mažametį M. Z. gimusį 2004 m. balandžio 16 d., dėl ko M. Z. galva atsitrenkė į skalbimo mašiną ir prasiskėlė antakį, taip mažametį M. Z.nežymiai sužalojo ir sukėlė jam fizinį skausmą.

Be to, jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. už tai, kad 2012 m. vasario 2 d., apie 12.30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , Raudondvario sen., Kauno r., kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia suko sugyventinės R. S. dešinės rankos riešą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

Teismas vadovavosi nepilnamečių vaikų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymai, kurie apklausti dalyvaujant nukentėjusiajai jų motinai R. S., kuri tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi, todėl, apelianto teigimu, šie jų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes jie išgauti neteisėtu būdu, darant poveikį mažamečiams vaikams, kurie nebuvo tinkamai atstovaujami ikiteisminio tyrimo apklausoje, nebuvo atstovo iš vaikų teisių bei psichologo. Teisme apklaustas M. Z. parodė, kad jis pats paslydo ir krito tiesiai į skalbimo mašiną, grįžusiai mamai jis taip ir pasakė. Atsižvelgiant į tai kas aukščiau išdėstyta, apeliantas mano, kad jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių D. R. kaltę nėra, nėra D. R. tariamai padaryto nusikaltimo sudėties, jis turi būti išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo prašymą apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, apylinkės teismas visapusiškai ir pilnutinai ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai D. R. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis įrodymais, kurie surinkti teisėtais būdais, nepažeidžiant BPK normų reikalavimų.

Nuteistojo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Pirmos instancijos teismas ištyrė visas, tiek apeliantą kaltinančias, tiek ir jį teisinančias bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Savo nekaltumą apeliantas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų grindžia iš esmės vien tik savo paties parodymais, kurie yra paneigti kitais objektyviais byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad D. R. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė, kad įrodymai buvo vertinami neobjektyviai ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingas, vertinamos kaip jo gynybos versija. Apeliantas savo skundo argumentus grindžia tik savo paties pamąstymais ir subjektyvia nuomone, kuri prieštarauja nustatytiems faktams bei teigia, kad teismas turėjo vadovautis tik teisme jo bei kitų asmenų duotais parodymais. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

Kaltinamasis viso bylos tyrimo metu ir teisme savo kaltę neigė, tvirtindamas, kad R. S. sūnaus M. Z. nestūmė ir jai pačiai rankos nesuko, tokius parodymus nukentėjusioji ir jos sūnus davė norėdami jį apkalbėti. Tačiau iš paties kaltinamojo, nukentėjusiųjų R. S., M. Z. bei liudytojų M. S., A. Z., O. B., R. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų bei rašytinės bylos medžiagos neginčijamai nustatyta, kad apeliantas padarė kaltinime nurodytas veikas. Teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo kaltinamojo ir nukentėjusiųjų teismo posėdyje duotais parodymais ir laikė juos neteisingais. D. R. teisme duoti parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi: jis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu pasirašė po jo apklausos protokolu, nes jam buvo grasinama, kad bus uždarytas, tačiau tuose pačiuose parodymuose jis pripažino, kad tyrėjai parodymus davė geranoriškai. Iš kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jie net smulkiose detalėse atitinka nukentėjusiųjų R. S., M. Z. duotus pirminius parodymus, todėl neįtikima, kad tyrėja pati galėjo žinoti tokias detales ir surašyti visas įvykio aplinkybes savo nuožiūra. Be to, nesuprantama ir nepaaiškinama būtų ir ta aplinkybė, kad D. R., neigdamas kaltę ir nesutikdamas su pareikštais įtarimais, atsisakytų gynėjo dalyvavimo nuo pirmosios jo, kaip įtariamojo, apklausos momento.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo ir R. S. teisme duotais parodymais, nes jie taip pat prieštaringi ir nenuoseklūs. Savo parodymų pakeitimą ji aiškino tuo, kad po įvykio buvo supykusi ant kaltinamojo, todėl davė jį kaltinančius parodymus. Teisme savo parodymuose ji iš esmės įvykio aplinkybių nekeitė, tik akcentavo, kad D. R. rankos jai nesuko, skausmo nesukėlė, tačiau kitos jos nurodytos įvykio aplinkybės: kad ji vidurį nakties išvažiavo su vaikais iš kaltinamojo namų (nors tokio elgesio priežasties nenurodė, teigdama, kad paaiškinti negali), kad kaltinamasis atvykęs pas jos motiną tik paėmė ją už riešo, kai ji laikė vaiką ant rankų, kad didesni jos vaikai iššoko pro langą, vyresnysis iškvietė policiją – akivaizdžiai pavirtina, kad konfliktas tarp jos ir kaltinamojo įvyko jau iš vakaro, kad D. R. atvykęs pas nukentėjusiosios motiną elgėsi agresyviai, per jėgą paėmė iš jos vaikus. R. S. parodymai, kad ji ir jos nepilnametis sūnus ikiteisminio tyrimo metu pasirašė po apklausų protokolais jų neskaitę, taip pat vertintini kritiškai, nes jos ir nepilnamečio M. parodymuose detaliai ir nuosekliai nurodytos visos abiejų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad juos surašė ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Pažymėtina, kad nėra duomenų, jog tiek minėtų nukentėjusiųjų, tiek apelianto parodymus fiksavusios tyrėjos būtų kokiais nors asmeniniais saitais susijusios su bylos šalimis, teisme apklausta liudytoja L. K. patvirtino, kad ji ir kolegė apklausinėjo R. S. ir abu jos vaikus viename kabinete, prisimena, kad nukentėjusioji ir mažamečiai įvykių aplinkybes pasakojo sklandžiai, savo noru, surašius protokolus, jie buvo perskaityti, apklaustieji su jų turiniu sutiko, pasirašė. Netikėti liudytojos parodymais teismas pagrįstai neturėjo jokio pagrindo.

Analogiškai teisme savo parodymus pakeitė ir liudytojai M. S., O. B., R. G., kurie nurodė neprisimenantys, kad D. R. R. S. ar M. Z. atžvilgiu būtų vartojęs smurtą, nors ikiteisminio tyrimo metu jie tokius parodymus yra davę.

Įvertinus tai, kad nukentėjusieji ir liudytojai, kurie teisme savo parodymus pakeitė, yra apelianto artimieji ir pažįstami, bei tai, kad nukentėjusioji ir kaltinamasis ir toliau palaiko santykius, jis bendraujant su vaikais, darytina išvada, kad D. R. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau praėjus po įvykių laiko tarpui, siekdami, kad D. R. išvengtų atsakomybės už padarytą, teisme pakeitė parodymus, neigdami fizinio skausmo sukėlimo R. S. ir mažamečiui M. Z. faktą.

Taigi, rašytiniai bylos įrodymai bei visi aukščiau aptarti duomenys neginčijamai patvirtina, kad nukentėjusiajai R. S. ir mažamečiui M. Z. fizinį skausmą jai sukėlė ne kas kitas, o nuteistasis D. R., ir apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo kaltė padarius jam BK 140 str. 1 d. ir 140 str. 2 d. inkriminuotus nusikaltimus pilnai pasitvirtino, todėl jis pripažintas kaltu ir nuteistas teisingai ir pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino jo veiką padarytą mažamečiui, tuo netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. D. R. buvo inkriminuotas nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnyje. Kadangi jis šiame straipsnyje numatytą veiką padarė prieš mažametį asmenį, jo veika buvo kvalifikuota pagal minimo straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta atsakomybė už veikos padarymą mažamečiui, todėl ši jo veiką kvalifikuojanti aplinkybė neturėjo būti pripažinta jo atsakomybę sunkinančia, todėl D. R. iš kaltinimo jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas mažamečiui, šalintina. Teismo jam paskirta bausmė už šį nusikaltimą yra švelnesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl minėtos aplinkybės pašalinimas nesudaro pagrindo jam paskirtą bausmę laikyti aiškiai per griežta ir ją švelninti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. R. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, iš esmės nepažeidė, tačiau nepagrįstai nesprendė klausimo dėl BK 75 str. nuostatų jam taikymo, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą, ir šioje dalyje nuosprendis keistinas.

BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnio nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe.

Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Remiantis šiais ir kitais duomenimis, gali būti daroma išvada, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžta bausmės paskirtis gali būti pasiekta be realaus laisvės atėmimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-160/2009, Nr. 2K-404/2007).

Kolegija laiko, kad teismas įvertino ne visas aplinkybes, tendencingai akcentavo tik kaltinamąjį neigiamai apibūdinančias aplinkybes.

Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinama aplinkybių visuma, nė viena atskirai paimta aplinkybė negali lemti teismo sprendimo dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar neatidėjimo. Iš tiesų, apeliantas padarė du tyčinius nusikaltimus, jie padaryti prieš artimus asmenis, vienas jų - mažamečio atžvilgiu, savo kaltės nepripažino, tačiau negalima nevertinti iš kitų ne mažiau svarbių aplinkybių, kad po nusikalstamų veikų padarymo, nukentėjusioji su nuteistuoju palaiko draugiškus santykius, jie gyvena atskirai, D. R. lanko vaikus, šeima žada vėl gyventi kartu. Nukentėjusioji pasisakė, kad jos nuomone nereikia D. R. bausti laisvės atėmimo bausme, nes tai neigiamai įtakotų jos ir vaikų gyvenimą – nuteistais padeda buityje bei išlaikyti vaikus. Lietuvos Aukščiausiasis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad proceso metu nukentėjusiųjų reiškiama pozicija dėl patrauktam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės laikytina vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (LAT nutartis baudžiamoji byla Nr. 2K-312/2009).

Bausmė yra prievartos priemonė, kuria siekiama, kad asmuo būtų tinkamai nubaustas už padarytą veiką, jos rūšis ir dydis turi būti pakankami, kad asmeniui būtų apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, kad jis laikysis įstatymų ir nebenusikalstų, tik tokiu būdu bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Kolegijos nuomone, šiuo atveju darytina išvada, jog aptarti duomenys sudaro prielaidas išvadai, kad nuteistojo D. R. resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams ir nuteistajam paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Nuteistasis smurtavo prieš savo artimuosius – sugyventinę, mažametį vaiką, todėl, siekiant keisti jo smurtinį elgesį, apeliantui tikslinga taikyti BK 72² str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nuspr endžia:

nuteistojo D. R. gynėjo advokato L. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

2013 m. vasario 1 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio pašalinti inkriminuotą nuteistojo D. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė mažamečiui.

D. R., pripažintam kaltu pagal LR BK 140 str.1 d. ir 140 str. 2 d. ir nuteistam gautine subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, taikyti BK 75 str. ir paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, paskiriant jam įpareigojimus:

per 2 mėnesių laikotarpį nuo laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo vykdymo pradžios: 1) atsiprašyti nukentėjusiųjų asmenų, 2) pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje;

per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: 1) auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, 2) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Įpareigoti nuteistąjį D. R. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant įpareigojimo terminą - 6 mėnesius.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.