Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-221-157/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-04-27
Bylos Nr.: 2A-221-157/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02585-2012-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis
Atsakovas: P. B., R. B., A. K.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Karbonas“

Civilinė byla Nr. 2A-221-157/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02585-2012-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.; 2.5.10.5.; 2.5.10.5.2.14. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. B. ir R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-3342-798/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Karbonas“ ieškinį atsakovams P. B., R. B., A. K. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Seltas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Karbonas“ (toliau – UAB ,,Karbonas“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų P. B., R. B. ir A. K. 211 628,57 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 14 d. su atsakovų valdoma uždarąja akcine bendrove „Seltas“ (toliau – UAB ,,Seltas“) sudarė sutartį Nr. 08-0714, pagal kurią ieškovė pagamino ir pateikė užsakytas statybines medžiagas (kasetes „Swedbank“, AB administracinio pastato išorės fasado apdailai, pastatas (duomenys neskelbtini) pr. Vilniuje) bei išrašė PVM sąskaitas–faktūras, kurių trečiasis asmuo nustatytu terminu neapmokėjo. Teigia, kad atsakovas P. B. (UAB ,,Sletas“ akcininkas bei vadovas) į pretenzijas dėl apmokėjimo atsakydavo teisindamasis tuo, jog užsakovai nepriima darbų ir vilkina apmokėjimus. Nurodė, kad iš statomo pastato rangovo gauto atsakymo sužinojo, jog su UAB „Seltas“ už šias medžiagas ir jų tvirtinimo darbus yra pilnai atsiskaityta. Ieškovės teigimu, atsakovo vadovas P. B., vadovavęs bendrovei minėtų darbų atlikimo metu ir pasirašęs sutartį su ja, negalėjo nežinoti, kad pagal ją ieškovės pagamintos medžiagos lieka jos nuosavybe iki visiško atsiskaitymo (sutarties 3.5 punktas), tačiau kartu su kitais atsakovais (akcininkais) nesiėmė jokių priemonių, kad jų valdoma bendrovė atsiskaitytų su kreditoriais. Teigia, kad iš bankroto administratoriaus surinktų įrodymų, pateiktų su pareiškimu dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, matyti, jog gautas lėšas atsakovų valdoma įmonė tiesiog iššvaistė, jas išleisdama ne bendrovės reikmėms – sumokėdama atsakovams už mašinų nuomą, įsigydama ir nurašydama medžiagas už neatliktus darbus, mokėdama dideles sumas susijusiai bendrovei UAB „Selto projektai“ etc. Ieškovės įsitikinimu, atsakovai, būdami skolininko bendrovės akcininkais ir valdymo organų nariai, veikė nesąžiningai ir dėl jų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų (neveikimo) bendrovė buvo privesta prie bankroto, turto, kuriuo galėtų atsiskaityti su kreditoriais, neturi, dėl to atsakovams kyla subsidiarioji atsakomybė už UAB ,,Seltas“ neįvykdytus įsipareigojimus CK 2.50 straipsnio 3 dalies bei CK 6.245 straipsnio 5 dalies pagrindais. Tuo tarpu ieškovui visi atsakovai yra atsakingi solidariai, kaip bendrais veiksmais (neveikimu) padarę turtinės žalos (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

Atsiliepimas

Atsakovas R. B. prašė ieškinį atmesti, teigė, kad nenurodyti jokie veiksmai, leidžiantys kilti jo civilinei atsakomybei, nepateikiami jokie jo kaltės įrodymai. Mano, kad reikalavimas grindžiamas deklaratyviais, abstraktaus pobūdžio neįrodytais teiginiais, kurie negali būti pagrindas juridinio asmens dalyvio atsakomybei kilti. Taip pat teigia, kad ieškovas nepagrįstai apskaičiuoja reikalaujamas priteisti palūkanas bei yra praleidęs ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos priteisimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Atsakovas P. B. prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad jį pareiškė ieškovė, neturinti reikalavimo teisės į atsakovus, nes yra viena iš BUAB ,,Seltas“ kreditorių, o ne įmonės bankroto administratorius, todėl ieškinys negali būti tenkinamas ir turi būti atmestas. Teigia, kad ieškovė neįrodė nė vienos iš sąlygų, būtinų kilti atsakovo civilinei atsakomybei (CK 2.50, 6.246 straipsniai, 6.248 straipsnio 3 dalis). Teigia, kad ieškovo reikalavimas dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo yra visiškai nepagrįstas. Ieškovei laikantis nuostatos, kad jos reikalavimo teisė į atsakovus atsirado 2009 m. gegužės 16 d., o ieškinį pareiškus 2012 m. lapkričio 5 d., buvo praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Atsakovas A. K. prašo ieškinį atmesti, nurodo, kad ieškovė nepagrindė teiginio, jog UAB ,,Seltas“ akcininkai veikė kaip įmonės vadovai ir dalyviai. Teigia, kad nuo 2007 m. sausio 17 d. UAB ,,Seltas“ vadovu buvo paskirtas P. B., kuris kartu buvo ir įmonės akcininkas, tuo tarpu įmonės dalyvių, kuriuo buvo ir atsakovas, susirinkimas nelaikomas valdymo organu, nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienių veiklos organizavimo funkcijų (CK 2.82 straipsnis), o tai lemią ir skirtingą jų civilinę atsakomybę. Nurodo, kad jam priklausė tik 33 proc. akcijų, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 23 straipsniu jis neturėjo teisės sušaukti akcininkų susirinkimo, nes tai yra įmonės vadovo, o ne akcininkų turinčių tik teisę inicijuoti jį, pareiga (ABĮ 38 straipsnio 3 dalis). Mano, kad dėl šios priežasties jo elgesys negali būti vertinamas kaip nesąžiningas. Taip pat teigia, kad ieškovė neįrodė, jog jis, būdamas įmonės akcininku, elgėsi nesąžiningai, žinojo apie pradelstus atsiskaitymus su kreditoriais ir ėmėsi nesąžiningų veiksmų siekdamas išvengti atsiskaitymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir ieškovei UAB ,,Karbonas“ solidariai iš atsakovų P. B. ir R. B. priteisė 204 203,59 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Nustatęs, kad ieškovė ieškinio, kuris teismui pateiktas 2012 m. lapkričio 5 d., faktiniu pagrindu nurodė bankroto administratoriaus pareikšimą pripažinti UAB ,,Seltas“ bankrotą tyčiniu ir, kad šis pareiškimas pateiktas 2011 m. spalio 13 d., teismas konstatavo, jog ieškovei tapo žinoma, jog jos teisių pažeidimą lėmė juridinio asmens dalyvių (akcininkų) ir vadovo veiksmai, o ne juridinio asmens galėjimas / negalėjimas vykdyti sutartinius įsipareigojimus dėl objektyvių, nuo įmonės dalyvių ir valdymo organų valios nepriklausančių priežasčių, sužinojo (turėjo sužinoti) bankroto administratoriui pateikus minėtą pareiškimą, pridėjus prie jo įrodymus. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Dėl atsakovo P. B. atsakomybės. Teismas, įvertinęs 2008 m. rugpjūčio 14 d. ieškovės ir trečiojo asmens BAUB ,,Seltas“ (kurios akcininkais yra atsakovai) sudarytos Sutarties Nr. K08-0714 nuostatas (3.5., 8.2. punktus) konstatavo, kad P. B. būnant ne tik įmonės akcininku, bet ir vadovu, turėjo būti žinoma, jog ieškovės pagamintos statybinės medžiagos yra jos nuosavybė, kol už jas nėra visiškai atsiskaityta; kad jis turėjo pareigą organizuoti darbą taip, kad su ieškove už pagamintas statybines medžiagas būtų atsiskaityta anksčiau nei jos bus perduotos UAB ,,Hrono fasadas“. Nustatė, kad atsakovas pažeidė minėtas sutarties nuostatas, laiku su ieškove neatsiskaitė, melagingai teigė, kad negali atsiskaityti dėl darbų nepriėmimo, kai tuo tarpu byloje esantys įrodymai patvirtino, kad UAB ,,Hronas fasadas“ darbus priėmė, už juos atsiskaitė. Įvertinęs minėtas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovas nesąžiningus veiksmus atliko konkretaus kreditoriaus, t. y. ieškovės, atžvilgiu.

Teismas taip pat nustatė, kad trečiasis asmuo prisiėmė įsipareigojimus nedelsiant pranešti ieškovei apie gresiantį nemokumą, o tapus nemokiam – perleisti ieškovei vieną ar kelis kreditorių finansinius reikalavimus. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui, kad įmonė faktiškai nemoki buvo nuo 2007 m., t. y. iki sudarant 2008 m. rugpjūčio 14 d. sutartį, konstatavo, jog ją sudarydamas atsakovas žinojo, kad nevykdys prisiimto įsipareigojimo pranešti ieškovei apie gresiantį nemokumą ir, kad tokie veiksmai laikytini nesąžiningais ieškovės atžvilgiu.

Teismas nustatė, kad už ieškovės pagamintas ir perduotas prekes gautos lėšos buvo išleistos kitoms įmonės reikmėms (potencialių projektų paieškos paslaugoms, darbuotojų mokslams, komandiruotėms, naujai įrangai ir kt.), nepaisant sutarties sąlygos pirmiau atsiskaityti su ieškove (3.5. punktas). Nustatė, kad gautų lėšų būtų pakakę ne tik atsiskaityti su ieškove, bet ir būtiniesiems mokėjimas atlikti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad jei trečiojo asmens akcininkas bei vadovas P. B. būtų informavęs apie įmonės finansinę būklę, gręsiantį nemokumą, vykdęs Sutarties sąlygas dėl atsiskaitymo, ieškovė nebūtų patyrusi žalos, todėl tarp šios patirtos žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų nustatė tiesioginį priežastinį ryšį.

Dėl atsakovo R. B. atsakomybės. Teismas nustatė, kad atsakovas R. B. buvo įmonės akcininku, kuriam priklausė 33 proc. akcijų, projektų padalinio vadovu, dalyvių susirinkimo nariu. Pažymėjo, kad jis, būdamas projektų padalinio vadovu, galėjo ne tik matyti, kas vyksta įmonėje, kur panaudojamos lėšos ir pan., bet ir šiems veiksmams daryti įtaką. Taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas, žinodamas įmonės finansines problemas, būtų pateikęs priemonių planą, kaip jas spręsti, kad būtų iniciavęs akcininkų susirinkimą; prieštaravęs vadovo sprendimams, balsavęs prieš; ėmęsis tam tikrų veiksmų, galinčių šalinti jo civilinę atsakomybę. Kad negalėjo dalyvauti bendrovės valdyme. Pasak teismo, atsakovas, būdamas akcininku, įmonės darbuotoju, turėjo / galėjo žinoti, kad iš susijusios įmones UAB ,,Selto projektai“ buvo perkamos potencialių projektų paieškos paslaugo; buvo finansuojami darbuotojų mokslai; gautos lėšos buvo skiriamos ne atsiskaityti su ieškove, o išleistos įmonės reikmėms. Dėl nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad atsakovas R. B. pritarė atsakovo P. B. veiksmams, veikė su juo kartu pernelyg rizikingai ir neatsižvelgdamas į ieškovės interesus. Konstatavo esant priežastinį ryšį tarp atsakovo P. B. veiksmų ir ieškovės patirtos žalos.

Dėl atsakovo A. K. atsakomybės. Teismas nustatė, kad atsakovas A. K. yra UAB ,,Seltas“ dalyvis, akcininkas; kad jam priklausė 33 proc. akcijų; kad 2009 m. vasario 3 d. buvo atleistas iš statybos padalinio vadovo pareigų, išvyko į Norvegiją. Įvertinęs šias aplinkybes, tai, kad įmonės faktiniais vadovais buvo atsakovai P. B. ir R. B., teismas konstatavo, jog šis atsakovas nedalyvavo faktiniame įmonės valdyme, jo balsų nepakako sprendimams priimti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis galėjo daryti įtaką įmonės valdymui, atsiskaitymams su tiekėjais, taigi neįrodyti neteisėti jo veiksmai. Todėl šią ieškininio dalį atmetė.

Teismas ieškovei solidariai iš atsakovų P. B. ir R. B. priteisė 204 203,59 Eur žalos atlyginimą (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas P. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skunde pateikiami tokie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės tesės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties institutą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnis), ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šis terminas nepraleistas. Pats ieškovas nurodo, kad jo reikalavimo teisė į atsakovus atsirado 2009 m. gegužės 16 d. (data, nuo kurios ieškovė skaičiuoja palūkanas ir delspinigius), tuo tarpu ieškinys teismui pateiktas 2012 m. lapkričio 5 d.Priimtas sprendimas pažeidžia imperatyvųjį Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) numatytą reguliavimą, susijusį su kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumu. Teismas ignoravo ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje numatytą vienintelę išimtį, kad kreditoriai gali reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo tik tuo atveju, jei įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu ir jei žala padaryta visiems kreditoriams. Teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias įstatymo normas ir klaidingai sprendė, kad ieškovė įrodė neteisėtus atsakovo P. B. veiksmus. Ieškovei teikiama informacija, susijusiu su atsiskaitymais, atitiko realią situaciją; įmonei tapus nemokiai ji neturėjo teisės vykdyti Sutarties 8.2. punktą, nes jis prieštarauja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir yra niekinė; Sutarties sudarymo metu nebuvo pagrindo inicijuoti įmonės bankrotą; išvada, kad UAB ,,Hrono fasadai“ pervestų pinigų būtų pakakę ir būtiniesiems mokėjimams atlikti ir atsiskaityti su ieškove yra nepagrįstą ir padaryta remiantis ieškovės pateiktais vienašališkais ir subjektyviais skaičiavimais, įmonė privalėjo pirmiausia sumokėti įmokas į biudžetą; teismas ignoravo civilinėje byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytas aplinkybės, kad įmonės sudaryti sandoriai neturėjo esminės įtakos jos nemokumui.Teismas neįvertino aplinkybės, kad egzistuoja CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodytas pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės arba mažinti jų dydį, nes ieškovė nevykdė Sutarties 6.1. punkte nurodytos kredito limito kontrolės.

Šalies argumentai

Atsakovas R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skunde pateikiami tokie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes iš ieškovės 2009 m. rugsėjo 10 d. rašto turinio matyti, kad jai apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma daugiau nei prieš tris metus iki ieškinio teismui pateikimo dienos. Teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų, vertino ir pasisakė tik dėl įrodymų, palankių ieškovui (CPK 13 straipsnis). Ignoravo aplinkybę, kad atsakovas nėra įmonės akcininku. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 183, 185 straipsniai). Sprendimą grindė įrodymais nepatvirtintomis prielaidomis (kad atsakovas neprieštaravo bendrovės vadovo sprendimams; kad nebalsavo prieš juos; kad negalėjo nežinoti, jog UAB ,,Hrono fasadai“ sumokėjo už gaminius; kad nesiėmė jokių veiksmų, jog būtų atsiskaityta su ieškove; neinformavo apie įmonės nemokumą; etc.), kurias paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – trečiojo asmens akcininkų susirinkimo protokolai. Teismas nenurodė, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko atsakovas R. B., turėjusius įtakos trečiojo asmens gebėjimui įvykdyti prievolę (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė iš dalies pati yra atsakinga už nuostolių atsiradimą, nes darbus atliko netinkamai, trečiasis asmuo privalėjo šalinti jų trūkumus ir dėl to patyrė išlaidų. Sprendimą priėmęs teisėjas buvo šališkas, nes ieškinį patenkino tik tų atsakovų atžvilgiu, kurie jam buvo pareiškę nušalinimą; jis nagrinėjo ir bylą dėl trečiojo asmens bankroto pripažinimo tyčiniu; nutartis, kuria pareiškimas patenkintas, apeliacinės instancijos teismo panaikinta.

Atsiliepimas

Ieškovė UAB ,,Karbonas“ atsiliepime į atsakovų P. B. ir R. B. skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:

Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias CK normas. Iki bankroto administratoriui kreipiantis į teismą dėl trečiojo asmens bankroto pripažinimo tyčiniu ir pateiktus įmonės buhalterinius dokumentus, ieškovei nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad už gaminius nebuvo atsiskaityta ne dėl įmonės sunkios finansinės padėties, o dėl netinkamų juridinio asmens dalyvių veiksmų. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad tiesioginis ieškinys akcininkui ar valdymo organo nariui kreditorius gali pareikšti tik įmonės bankrotą pripažinus tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Šie teiginiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, kad ir nesant minėtai ĮBĮ sąlygai kreditorių ieškiniai dėl žalos atlyginimo įmonės valdymo organams gali būti reiškiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Apeliantas P. B. nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų, jog UAB ,,Hrono fasadai“ netinkamas atsiskaitymas lėmė tai, kad įmonė negalėjo atsiskaityti su ieškove, t. y. nepaneigė neteisėtų jo veiksmų – tyčinio suklaidinimo. Apeliantas R. B. teigdamas, kad jis nėra įmonės akcininku, nepateikia įrodymų patvirtinančių, kad jam priklausančias akcijas būtų perleidęs kam nors kitam. Tai, kad jam buvo žinoma, jog įmonė neatsiskaito su ieškove, teismo posėdžio metu patvirtino ieškovės atstovas. Atsakovas, būdamas projektų vadovu, negalėjo nežinoti pastato fasado apdailos eigos. Poziciją, kad visus sprendimus priimdavo atsakovas P. B. apeliantas užmė tik baigiamųjų kalbų metu. Ieškovė neturėjo tikslo trukdyti trečiajam asmeniui užbaigti darbus, nes tokiu atveju su ja nebūtų atsiskaityta, todėl nebuvo laikomasi nustatyto prekių kiekio limito.

Atsiliepimas

Atsakovas R. B. atsiliepime į atsakovo P. B. apeliacinį skundą prašo jį patenkinti. Atsiliepimą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:

Pagrįsti skundo argumentai, kad yra suėjęs ieškinio senaties terminas, nes pats ieškovas nurodė, kad jo reikalavimo teisė į atsakovus atsirado 2009 m. gegužės 16 d., sutiktina, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senaties institutą. Apeliantas pagrįstai teigia, kad UAB ,,Seltas“ bankroto nepripažinus tyčiniu, nėra teisinio pagrindo tenkinti vieno iš kreditorių, kurio reikalavimas patvirtintas bankroto byloje, ieškinio. Sutinka, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog į bylą nepateikta buhalterinių duomenų ar kitų įrodymų, patvirtinančių, jog iš UAB ,,Hronas fasadai“ gautos lėšos būtų panaudotos ne pagal paskirtį, iššvaistytos. Pagrįsti apelianto teiginiai, kad dalį atsakomybės privalo prisiimti ieškovė, nes ji vienašališkai, nesant šalių susitarimo viršijo sutartyje numatytą 200 000 Lt kredito limitą.

Atsiliepimas

Atsakovas A. K. atsiliepime į atsakovų skundus nurodė, kad tai, jog apeliantai pasinaudojo jiems suteikta CPK teise reikšti teisėjo nušalinimą, nekeičia teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su jo darbo pobūdžiu, laikotarpiu bei jo atsakomybės ribų. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad bylą nagrinėjęs teisėjas buvo neobjektyvus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija šioje byloje nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl ją nagrinėja neperžengdama apeliantų P. B. ir R. B. skunduose nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad trečiojo asmens BUAB ,,Seltas“ akcininkais yra atsakovai P. B. (34 proc.), R. B. (33 proc.) ir A. K. (33 proc.); kad nuo 2007 m. sausio 16 d. P. B. buvo įmonės vadovu, R. B. – projektų padalinio vadovu (t. 1, b. l. 38, 64, t. 4 b. l. 60); kad ieškovė ir trečiasis asmuo BUAB ,,Seltas“, atstovaujamas atsakovo P. B., 2008 m. rugpjūčio 14 d. pasirašė Sutartį Nr. K08-0714, kuria nustatė, kad ieškovė pagamins kasetes AB ,,Hansabankas“ administracinio pastato Vilniuje apdailai; kad trečiasis asmuo sumokės nustatytą pinigų sumą (1. punktas); kad parduoti gaminiai išlieka ieškovės nuosavybe iki tol, kol trečiasis asmuo tinkamai atsiskaito už gaminius (3.5. punktas); kad jeigu trečiajam asmeniui gresia nemokumas ar bankrotas, jis privalo apie tai nedelsiant informuoti ieškovę (8.1. punktas; t. 1, b. l. 60-63); kad trečiasis asmuo nepamokėjo ieškovės išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų (t. , b. l. 73-100); kad atsakydamas į ieškovės pretenzijas atsakovas P. B. 2009 m. kovo 16 d. rašte nurodė, jog įsipareigojimų įvykdyti negali, nes darbų rangovas UAB ,,Hrono fasadai“ vilkina dabų priėmimą ir atsiskaitymą (t. 1, b. l. 69); kad darbų rangovas UAB ,,Hrono fasadai“ 2009 m. rugsėjo 10 d. raštu patvirtino, jog yra visiškai atsiskaitęs su trečiuoju asmeniu (t. 1, b. l. 70).

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad ieškovė 2009 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš trečiojo asmens UAB ,,Seltas“ užmokestį už minėtus gaminius (civilinė byla Nr. 2-4409-232/2009); kad atsakovas akcininkas P. B. 2009 m. liepos 30 d. kreipėsi į teimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Seltas“ (civilinė byla Nr. B2-3191-526/2016); kad teismas 2009 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinę bylą dėl skolos priteisimo prijungė prie bankroto bylos; kad teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi patvirtintas ieškovės 209 380,66 Eur kreditorinis reikalavimas; kad teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi BAUB ,,Seltas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (civilinė byla Nr. B2-3191-562/2016); kad 2011 m. spalio 13 d. trečiojo asmens bankroto administratorius kreipės į Vilniaus apygardos teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kad teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartimi pareiškimas buvo patenkintas (civilinė byla Nr. B2-2435-798/2012); kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-5/2013); kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo konstatavęs, jog teismas, nevertinęs ekonominės–buhalterinės ekspertizės išvadų pažeidė CPK 218 straipsnio nuostatas (civilinė byla Nr. 3K-3-597/2013); kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartį panaikino, klausimą išsprendė iš esmės – atmetė pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nenustačius, jog dėl nepagrįstai nurašytų materialinių vertybių iš esmės būtų sumažėjusi bendrovės turimo turto apimtis ir tai būtų lėmę bendrovės nemokumą (civilinė byla Nr. 2-2777/2013); kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nusprendė BUAB ,,Seltas“ pripažinti pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro, nutartis neįsitesėjusi (apeliacinius skundus pateikė P. B. ir R. B.).

Iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad atsakovas P. B. nuo 2007 m. lapkričio 7 d. vadovavo UAB ,,Selto projektai“; kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 17 d. priėmė sprendimą dėl šios įmonės pabaigos; kad teismo nutartis įsiteisėjo 2015 m. kovo 17 d. (civilinė byla Nr. B2-2559-275/2015).

Kaip minėta Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų P. B. ir R. B. nuostolių atlyginimą (196 073,59 Eur skolą, 8 129,99 Eur palūkanų), kitą ieškinio dalį atmetė.

Apeliantai P. B. ir R. B. nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK nuostatas dėl ieškinio senaties termino taikymo (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį; nepagrįstai konstatavo esant jų kaltei dėl ieškovės patirtų nuostolių (CK 6.246-6.247 straipsniai). Apeliantas R. B. be aukščiau minėtų argumentų teigia, kad sprendimą priėmė šališkas teismas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose šalys neginčija faktų, jog bankroto byloje pareikštas ieškovės kreditorinis reikalavimas nebuvo patenkintas, jog nėra galimybės jį patenkinti, nes trečiojo asmens BUAB ,,Seltas“ turto tam nepakanka; kad atsakovas P. B. buvo įmonės akcininkas ir vadovas. Įvertinus aukščiau nurodytas faktines aplinkybes pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo atsakovus laikyti silpnesniąja ginčo šalimi, nes jiems buvo žinoma tiek įmonės veikla, tiek galimybės ginant savo teises remtis įmonės dispozicijoje esančiais dokumentais ar kreiptis dėl jų išreikalavimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes toliau pasisako dėl paminėtų apeliacinių skundų argumentų.

Dėl atsakovų apeliacinių skundų argumentų dėl ieškinio senaties taikymo

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Apeliantas P. B. teigia, kad jis turi būti skaičiuojamas nuo 2009 m. gegužės 16 d. (data, nuo kurios ieškovė skaičiuoja palūkanas bei delspinigius), R. B. – nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. (data, kuomet atsakovė kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl atsiskaitymo už gaminius).

Pirmiausia pažymėtina, kad ginčo dėl to, jog nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, nėra.

Antra, kaip teisingai nurodė teismas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės pažeidimo, tai yra nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008; kt.), todėl svarbus bylos aplinkybių ir ieškovės galėjimo (turėjimo) suvokti apie jos pažeistas teises, įvertinimas. Kasacinės teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Taigi, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008).

Trečia, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad ieškovei atsakovų nurodytu metu tapo žinoma, kad sutartimi prisiimtų įsipareigojimų trečiasis asmuo neketina tinkamai vykdyti, t. y. sužinojo apie jos pažeistą teisę gauti atlyginimą už pagamintas ir trečiajam asmeniui perduotas prekes. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sprendžiamas ieškovės reikalavimo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl kaltų ir nesąžiningų atsakovų (akcininkų) veiksmų jos atžvilgiu, tai yra dėl subsidiariosios atsakomybės. Atsakovai nepateikė įrodymų, jog ieškovė jų skunduose nurodytu laiku būtų kreipusis į juos su pretenzijomis dėl nuostolių atlyginimo ar kitokiais veiksmais būtų išreiškusi, jog jai yra žinoma, kad nuostoliai patirti dėl galimai neteisėtų ir nesąžiningų įmonės akcininkų, o ne dėl jos faktinio nemokumo (CPK 178 straipsnis.)

Ketvirta, be kita ko, pažymėtina, jog atsakovai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos, tai yra fakto teismui, nepateikė įrodymų, kad ieškovė kokiu nors būdu būtų susijusi su trečiuoju asmeniu ir galėjusi iki kreditorinio reikalavimo patvirtinimo (2010 m. balandžio 23 d.) susipažinti su įmonės dokumentais (ĮBĮ 21 straipsnio 3 dalis), sužinoti sutartinių prievolių nevykdymo priežastis etc., todėl laikytini neįrodytais jų teiginiai, kad apie teisių pažeidimą ieškovė turėjo / galėjo sužinot anksčiau.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes (CPK 185 straipsnis) daro išvadą, kad teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas pagal byloje nustatytus faktus, teismų praktiką, todėl pagrįstai konstatavo, jog ieškovė 2012 m. lapkričio 5 d. kreipdamasi į teismą ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su kreditoriaus teise reikšti reikalavimus juridinio asmens dalyviui, kai įmonės bankrotas nepripažintas tyčiniu

Apeliantai skunduose teigia, kad ieškovė galėtų jiems reikšti tiesioginį ieškinį dėl nuostolių atlyginimo tik tuo atveju, jeigu įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų nurodyta aplinkybe, kad pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį kreditorius galėtų pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo akcininkui ar valdymo organo nariui – jei bankrotas pripažintas tyčiniu. Tačiau sąlyga dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu yra būtina tik tuomet, kai kreditorius bankroto proceso metu reiškia netiesioginį ieškinį bendrovės akcininkui (CPK 2.50 straipsnio 3 dalis), ir jei žala padaryta visiems kreditoriams kaip interesų grupei.

Šiuo klausimu pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo išaiškinimu, jog tuo atveju, jei akcininko neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – jų neteisėtumas gali pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų, tai šis kreditorius gali reikši ieškinį tiesiogiai akcininkui ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi šia kasacinio teismo suformuluota nuostata. Kaip minėta, ieškovė šioje byloje pareiškė tiesioginį ieškinį įmonės akcininkams dėl būtent jos atžvilgiu netinkamai vykdytų 2008 m. rugpjūčio 14 d. sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir dėl to jai patyrus reikalaujamą priteisti žalą. Taigi šis ieškininis reikalavimas, kaip ir sprendė teismas, nėra tiesiogiai susijęs su kitų įmonės kreditorių teisių pažeidimu. Beje, šios aplinkybės savo skunduose neginčija ir apeliantai. Todėl, priešingai nei tvirtina apeliantai, faktas, kad įmonės bankrotas nėra pripažintas tyčiniu, neriboja ieškovės teisės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (CPK 185 straipsnis).

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo sutikti su aukščiau minėtais apeliantų motyvais.

Dėl apelianto P. B. skundo argumentų, susijusių su jo civiline atsakomybe

Apeliantas P. B. skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino, taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias įstatymo normas ir klaidingai sprendė, kad ieškovė įrodė jo neteisėtus veiksmus – Sutarties sudarymo metu nebuvo pagrindo inicijuoti įmonės bankrotą; išvada, kad UAB ,,Hrono fasadai“ pervestų pinigų būtų pakakę ir būtiniesiems mokėjimams atlikti, ir atsiskaityti su ieškove – nepagrįsta, padaryta remiantis jos pateiktais vienašališkais, subjektyviais skaičiavimais; teismas ignoravo civilinėje byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytas aplinkybės, kad sudaryti sandoriai neturėjo esminės įtakos įmonės mokumui.

Kaip teisingai nurodė teismas, juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų / neteisėtų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011 etc.).

Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta anksčiau, apeliantas neginčija fakto, jog jis iki bankroto bylos iškėlimo buvo įmonės akcininku, be to, vadovu; kad jam buvo žinoma įmonės finansinė padėtis; kad būtent jis, būdamas įmonės vadovu, šios įmonės vardu su ieškove sudarė Sutartį, kurios sąlygos, akivaizdu, jam buvo žinomos, aiškios ir suprantamos.

Antra, apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad sudarant ginčo Sutartį įmonės finansinė padėtis buvo sunki. Tuo tarpu iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad pats apeliantas, kreipdamasis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Seltas“, pareiškime nurodė, jog: ,,bendrovės veikla 2008-2009 m. yra aiškiai nuostolinga“ (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimti civilinėje byloje Nr. B2-5773-798/2009). Ši aplinkybė patvirtina teismo išvadą, kad apeliantui ne tik galėjo / turėjo būti, bet ir buvo žinoma, jog jau sudarant ginčo Sutartį įmonės finansinė padėtis nebuvo gera. Todėl darytina išvada, kad teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog apeliantas, žinodamas / turėdamas žinoti apie įmonės finansinę būklę, pasirašė Sutartį, kuria, be kita ko, patvirtino, jog nedelsiant praneš ieškovei apie įmonei gresiantį nemokumą (įrodymų, kad jis informavo ieškovą į bylą taip pat nepateikta) ir nevykdydamas šios pareigos elgėsi jos atžvilgiu nesąžiningai.

Trečia, apeliantas kvestionuodamas teismo išvadą, kad ieškovės atžvilgiu buvo pasielgta nesąžiningai, nes organizuodamas bei vykdydamas atsiskaitymą su tiekėjais jis, iš rangovo UAB ,,Hrono fasadai“ už kasetes gautomis lėšomis neatsiskaitė su ieškove, o jas panaudojo kitiems įmonės poreikiams tenkinti, teigia, jog šią išvadą teismas padarė remdamasis vienašališkais ir subjektyviais ieškovės skaičiavimais. Tačiau pažymėtina tai, kad apelianto ginčijami skaičiavimai (t. 3, b. l. 66) atlikti vadovaujantis oficialiais įmonės finansiniais dokumentais – didžiąja knyga, bankų išrašais (t. 3, b. l. 99-140), ir į bylą nepateikta įrodymų, jog šie duomenys būtų neteisingi ar nuginčyti (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš jų matyti, kad rangovas UAB ,,Hrono fasadai“ periodiškai atliko mokėjimus už pateiktas prekes ir suteiktas paslaugas, tačiau esminė Sutarties sąlyga – atsiskaityti už suteiktus gaminius ir tik tada imtis laisvai disponuoti šiomis lėšomis (Sutarties 3.5. punktas), vis tiek nebuvo vykdoma. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su ieškovės pateiktais skaičiavimais, kitokių, paneigiančių byloje esančius, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Beje, pažymėtina tai, kad pirmiau šioje nutartyje paminėtus iš UAB ,,Hrono fasadai“ už ieškovo pateiktus gaminius gautų lėšų panaudojimo faktus taip pat nėra pagrindo traktuoti kaip būtinuosius mokėjimus (CPK 185 str., ABĮ 19 straipsnio 1, 8 dalys, 37 straipsnio 1, 7-8, 10, 12-13 dalys).

Ketvirta, kaip teisingai nurodė apeliantas, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria UAB ,,Seltas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatavo, jog materialinių vertybių nurašymai buvo atlikti laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų, kad tai neturėjo esminės įtakos bendrovės nemokumui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Taigi šios teismo konstatuotos aplinkybės patvirtino, jog nėra pagrindo apelianto baudžiamajai atsakomybei kilti (BK 209 straipsnis), tačiau tai, priešingai nei teigiama skunde, nepaneigia pirmosios instancijos teismo šioje byloje konstatuoto jo civilinės atsakomybės pagrindo, tai yra fakto, kad ginčo Sutartis sudaryta jo vadovaujamai bendrovei turint problemų dėl mokumo (be kita ko, jo paties ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo) ir apie tai neinformuojant ieškovės, nors pasirašoma Sutartimi tokia pareiga prisiimama (Sutarties 8.1. punktas); taip pat fakto, kad už ieškovės bendrovei pateiktus ir trečiajam asmeniui perduotus gaminius gauti pinigai ne perduodami ieškovei, o organizuojamas kitoks šių pinigų panaudojimas (be kita ko, personalo mokymui, nemažų pinigų sumų mokėjimams už projektų paiešką UAB ,,Selto projektai“, kuri, kaip paminėta šioje nutartyje aukščiau, yra susijusi su trečiuoju asmeniu etc.). Teismas taip pat teisingai nustatė, kad apeliantas, būdamas įmonės akcininku bei vadovu, ne tik pažeidė savo pareigas, bet ieškovės atžvilgiu elgėsi nesąžiningai (CPK 185 straipsnis).

Beje, atsakovas, teigdamas, kad ieškovė neįrodė jo neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp tokių veiksmų bei žalos, tai yra neįrodė, jog iš UAB ,,Hrono fasadai“ gautų lėšų būtų pakakę atsiskaityti su ieškove ir atliktu būtinuosius mokėjimus, pats, šiuo laikotarpiu vadovavęs bendrovei, nepateikė įrodymų bei nenurodė duomenų, patvirtinančių tokį faktą (CPK 178 straipsnis, 198 straipsnio 1 dalis, 199 straipsnio 1, 4 dalys).

Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad atsiskaičius su ieškove jos nurodomu būdu būtų pažeisti imperatyvūs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto nurodymai, nes, kaip jau minėta, pačioje Sutartyje šalys buvo susitarusios dėl ieškovės pateikiamų gaminių nuosavybės teisių (Sutarties 3.5. punktas). Visų pirma faktas, kad įmonių ūkinėje–komercinėje veikloje yra kilusios problemos dėl mokumo, pats savaime nesuteikia teisės vadovams nevykdyti sutartimi prisiimtų prievolių. Antra, ne kiekviena nemokumo situacija suteikia pagrindą konstatuoti bendrovės bankrotą, o atsiskaitymuose taikyti ĮBĮ nuostatas. Tokios pozicijos laikomasi taip pat formuojant teismų praktiką šiais klausimais.

Teisėjų kolegija įvertinus minėtas aplinkybes konstatuoja, kad naikinti teismo sprendimą apelianto nurodytais argumentai nėra teisinio bei faktinio pagrindo, teismas tinkama išanalizavo byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas P. B., būdamas trečiojo asmens akcininku, be to ir vadovu, neteisėtais bei nesąžiningais veiksmais sukėlė ieškovei žalą, kurią solidariai privalo atlyginti (CK 6.246-6.247 straipsniai).

Dėl apelianto R. B. skundo argumentų, susijusių su jo civiline atsakomybe

Apeliantas R. B. teigia, kad jis nėra BUAB ,,Seltas“ akcininku; kad teismas nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus jis atliko; kad teismo sprendimas priimtas remiantis prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais.

Visų pirma pažymėtina, kad teikdamas atsiliepimą į ieškinį atsakovas nurodė, kad jis kartu su P. B. ir A. K. yra įmonės akcininkai (t. 1, b. l. 126). Šios aplinkybės nepaneigia ir kiti byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo vertinti rašytiniai įrodymai – išrašas iš Credit Info informacinės sistemos, kur nurodyta, kad R. B. nuo 2008 m. kovo 19 d. priklauso 33 proc. UAB ,,Seltas“ akcijų (t. 1, b. l. 38), 2007 m. sausio 16 d. – 2010 m. sausio 20 d. UAB ,,Seltas“ visuotinių akcininkų susirinkimo protokolai, kuriuose akcininko, turinčio 33 proc. visų bendrovės akcijų suteikiamų balsų teise dalyvavo ir atsakovas (t. 4, b. l. 14-109, 114). Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui – fakto teismui, nepateikė įrodymų – akcijų perleidimo sutarčių, patvirtinančių, kad teises į akcijas jis yra perleidęs kitiems asmenims, jog jos jam nepriklauso (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Antra, apeliantas nesutikdamas su teismo sprendimu, teigia, kad jam nebuvo žinoma įmonės finansinė padėtis, įplaukos / išlaidos. Pažymėtina, kad 2015 m. kovo 13 d. teismo posėdyje atsakovas P. B. nurodė, jog akcininkas R. B. buvo projektų padalinio vadovu, t. y. užėmė vadovaujamas pareigas (t. 4, b. l. 60). Maža to, jis buvo atsakingas už projektų rengimą bei vystymą. Tai tik patvirtina teismo konstatuotą aplinkybę, kad jam turėjo / galėjo būti žinoma apie įmonės su ieškove sudarytą Sutartį, įsipareigojimus, jos vykdymo apimtis, eigą bei atsiskaitymus. Taip pat pažymėtina tai, kad pagal bylos medžiagą UAB ,,Seltas“ buhaltere dirbo šio atsakovo duktė I. B., gyvenanti tuo pačiu adresu kaip ir atsakovas R. B. (Žėručio g. 3-55, Vilnius). Šios aplinkybės nepaneigia teismo išvados, kad jam buvo / turėjo būti žinoma tiek apie sutartį su ieškove, tiek apie UAB ,,Hrono fasadai“ atliktus atsiskaitymus, tiek apie įmonės finansinę būklę.

Trečia, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad sprendime nėra nurodyti jo atlikti neteisėti veiksmai, sukėlę ieškovei žalą. Pažymėtina, kad teismas nustatė, jog apeliantas nepateikė priemonių plano finansiniams sunkumams išspręsti; neiniciavo šiuo klausimu akcininkų susirinkimo; neprieštaravo akcininko bei vadovo P. B. sprendimams; nesiėmė veiksmų laiku ir tinkamai atsiskaityti su ieškove; neprieštaravo, kad iš UAB ,,Hrono fasadai“ gautos lėšos būtų naudojamos įmonės poreikiams tenkinti etc. (ABĮ 14 straipsnio 1 dalis). Taigi teismas nurodė tiek atsakovo P. B., tiek R. B. neteisėtus bendrus veiksmus. Aplinkybę, kad apeliantas minėtiems sprendimams neprieštaravo patvirtina akcininkų susirinkimų protokoluose užfiksuoti duomenys, kad atsakovas pritarė visiems pasiūlytiems darbotvarkės klausimams (t. 4, b. l. 14-109, 114). Pažymėtina, kad apeliantas teigdamas priešingai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui įrodymų, kad jis nesutiko su įmonės valdymu, atliekamomis finansinėmis operacijomis etc, nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Ketvirta, tai, kad apeliantams kartu priklausė 67 proc. akcijų nepaneigia teismo išvados, jog šie akcininkai galėjo priimti sprendimus įmonės valdymo klausimais, o tai, kad visi sprendimai priimti vienbalsiai rodo, kad atsakovas pritarė P. B. priimamiems įmonės valdymo sprendimams, valdymo strategijai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas R. B. būdamas įmonės akcininku (33 proc.), be to, užėmusiu vadovaujamas pareigas, turėjo ir galėjo žinoti apie priimamus įmonės sprendimus, galėjo jiems daryti įtaką, todėl pagrįstai laikyta, jog jis veikė kartu su kitu akcininku ir bendrais kaltais nesąžiningais veiksmais padarė žalą ieškovei (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 6.246-6.247 straipsniai, CK 6.279 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Apeliantas R. B., be kita ko, skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, neobjektyvus, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nepalankų sprendimą priėmė tik tų atsakovų atžvilgiu, kurie jam reiškė nušalinimą.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena iš žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, CPK 6, 21 straipsniai). Lietuvos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad teismo nešališkumas ir nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Kartu kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2011).

Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad spręsdamas ieškovo reikalavimų pagrįstumą teismas vertino ir pasisakė dėl visų trijų atsakovų faktinio elgesio, vertino byloje esančių įrodymų visetą, pasisakė dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo / nebuvimo neišskirdamas nė vieno iš atsakovų. Ieškinys A. K. atžvilgiu atmestas ieškovui neįrodžius esant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, o ne dėl to, kad jis nereiškė nušalinimo teismui (CK 6.246-6.248 straipsniai).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto R. B. argumentus, sprendžia, jog jo teiginiai dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo yra nepagrįsti (CPK 6, 21, 178 straipsniai, CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Antra, teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais argumentus, susijusius su įrodinėjimo taisyklių pažeidimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, vertino bei tyrė tiek ieškovės, tiek atsakovų pateiktus rašytinius įrodymus ir dėl ginčo esmės sprendė tik itin išsamiai išnagrinėjęs kiekvieną ginčo šalių pateiktą įrodymą ir jų visetą teisinę reikšmę byloje turinčiais klausimais (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi apeliantui P. B. buvo atidėtas 3 200 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta apeliaciniame teisme (t. 4, b. l. 201), teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi apeliantui R. B. taip pat atidėtas 3 100 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo apeliaciniame teisme (t. 4, b. l. 236-237). Atmetus apeliantų skundus, valstybei iš apelianto P. B. priteistinas 3 200 Eur žyminis mokestis, iš R. B. – 3 100 Eur (CPK 84, 93 straipsniai).

Ieškovė UAB ,,Karbonas“ prašo priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis 700,83 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir pateikia rašytinius įrodymus, patvirtinančius turėtas tokio dydžio išlaidas dėl atsiliepimo į skundus parengimo (t. 4., b. l. 263-264). Įvertinusi tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 4, 7, 8.11 punktuose nurodytų dydžių, teisėjų kolegija priteisia jas ieškovei iš apeliantų, t. y. iš kiekvieno po 350,41 Eur (CPK 93, 98, 178 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Karbonas“ (j. a. k. 1346016716) iš atsakovų P. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 350,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovo P. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 200 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, iš atsakovo R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 100 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (šios išlaidos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasGintaras Pečiulis