Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. B., A. K. (A. K.) ir P. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-6381-798/2012 (naujas bylos Nr. 2-1072-798/2013) pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Karbonas“ ieškinį atsakovams R. B., A. K. (A. K.) ir P. B. dėl žalos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Seltas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas priėmė ieškovo UAB „Karbonas“ ieškinį atsakovams P. B., R. B. ir A. K. dėl žalos priteisimo pagal subsidiarią juridinio asmens dalyvių ir akcininkų atsakomybę, kur trečiasis asmuo BUAB „Seltas“. Ieškovas prašė iš atsakovų solidariai priteisti 803 278,59 Lt, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12 232,78 Lt žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas tai pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - atsakovų turto areštą. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi UAB „Seltas“ iškėlė bankroto bylą, 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių sąrašą, kuriame patvirtino atsakovo P. B. 16 873,14 Lt pirmos eilės bei 25 524,02 Lt trečios eilės reikalavimus, atsakovo R. B. 27 914,45 Lt pirmos eilės ir 7 588,87 Lt trečios eilės reikalavimus. Ieškovo teigimu, būtent dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų atsirado 803 278,59 Lt žala ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino - ieškovo UAB „Karbonas“ reikalavimų užtikrinimui už 803 278,59 Lt ieškinio sumą areštavo atsakovų P. B., R. B., A. K. vertės nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis; nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovų nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, teismas nurodė areštuoti skolininkų pinigines lėšas, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis ir/ar atsakovų banko ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, neviršijant ieškinio sumos. Teismas leido atsakovams P. B., R. B. ir A. K. iš areštuotų lėšų asmeninėms reikmėms kas mėnesį naudoti pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA). Teismas įvertino, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ieškinį reiškia bankrutavusi įmonė ir ieškinio suma yra didelė, o tai, teismo nuomone, lemia, jog yra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas R. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Teismui atmetus prašymą dėl skundžiamos nutarties panaikinimo, atsakovas prašo skundžiamos nutarties dalį dėl jo banko sąskaitose esančių lėšų arešto pakeisti, leidžiant disponuoti areštuotose banko sąskaitose esančiomis lėšomis, neviršijančiomis Vyriausybės nustatytos vienos MMA, o taip pat darbdavio UAB „Staticus“ pervestais dienpinigiais (komandiruotpinigiais) bei atsakovui pagal avanso apskaitą pervedamomis darbdavio UAB „Staticus“ lėšomis.

Skundžiamos nutarties dalis dėl atsakovo R. B. turto arešto prieštarauja CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei naujausiai teismų praktikai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo srityje, nes ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų atsakovo R. B. atžvilgiu ir su ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šio konkretaus atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Be to, ieškinys akivaizdžiai neatitinka įstatymo reikalavimų (nesumokėtas žyminis mokestis) ir yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminus, todėl tokio ieškinio reikalavimų užtikrinimui laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos.Ieškovas nepagrindė ir neįrodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neareštavus atsakovo R. B. turto būsimo teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas, todėl skundžiama nutartis neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties bei taikymo sąlygų. Skundžiama nutartis yra grindžiama tuo, kad ieškinio suma yra didelė, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad vien didelė ginčo suma nėra pagrindas taikyti atsakovų turto areštą ir bylą nagrinėjantis teismas privalo įvertinti visas ginčo aplinkybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovo, kaip bendrovės akcininko, civilinė atsakomybė už bendrovės prievoles yra subsidiari. Šiuo metu nėra duomenų apie tai, kokia dalis ieškovo reikalavimų buvo patenkinta BUAB „Seltas“ bankroto procese iš bankrutuojančios įmonės turto, tačiau akivaizdu, kad tam tikra ieškovo reikalavimų dalis bus patenkinta, o tai neabejotinai mažina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką mažina ir tai, kad ieškinys pareikštas trims atsakovams, todėl vykdymo procese išieškojimą bus galimą vykdyti iš visų šių asmenų turto.Atsakovas R. B. dirba UAB „Staticus“ montavimo skyriuje projektų vadovu ir yra įdarbintas konkrečiam darbui Švedijoje. Dėl šios priežasties atsakovas nuolat siunčiamas į komandiruotes užsienyje, kurių metu jis yra visiškai atsakingas už darbininkų brigados darbą. Tam, kad atsakovas galėtų vykdyti savo darbines funkcijas, darbdavys UAB „Staticus“ atsakovui perveda dienpinigius, skirtus būtinosioms kelionės išlaidoms padengti, ir pinigines lėšas pagal avanso apskaitą, skirtas kitų darbuotojų apgyvendinimui komandiruotės metu, būtinųjų įrankių ir priemonių įsigijimui ir pan. Dėl areštuotų sąskaitų atsakovas negali naudotis minėtomis lėšomis, kurios yra UAB „Staticus“ nuosavybė, ir vykdyti savo darbinių funkcijų, kas tikėtina lems atsakovo atleidimą iš darbo. Vertintina, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas šiuo atveju užtikrintų proporcingumo principą ir ieškovo interesus, nes atsakovą atleidus iš darbo, sumažės jo mokumas ir atitinkamai galimybė atsiskaityti su ieškovu, jei jo ieškinys bus patenkintas.

Atskiruoju skundu atsakovas A. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Atsakovas atskirajame skunde iš esmė pakartoja argumentus, kuriuos savo atskirajame skunde nurodė atsakovas R. B.. Papildomai nurodo, kad iš esmės analogiškas ieškinys buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-4094-104/2012, kurioje taip pat buvo pritaikytos analogiškos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Dėl šios priežasties apeliantas mano, kad ieškovas, pakartotinai teikdamas tapatų ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

Atskiruoju skundu atsakovas P. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Teismui atmetus prašymą dėl skundžiamos nutarties panaikinimo, atsakovas prašo skundžiamą nutartį pakeisti, leidžiant atsakovui P. B. iš areštuotų lėšų kas mėnesį asmeninėms reikmėms naudoti pinigų sumą, neviršijančią 2 400 Lt. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą grindė išskirtinai tik didele ieškinio suma. Ieškinio sumos nurodymas yra tik ieškovo prerogatyva. Taigi pirmosios instancijos teismui nevertinus kitų bylai reikšmingų aplinkybių, atsakovo teisės buvo apribotos vien tik kreditoriaus vienašališkai pareikšto reikalavimo pagrindu, kas yra neteisėta ir neprotinga.Pirmosios instancijos teismas nevertino P. B. ir kitų atsakovų turtinės padėties. Apeliantas turi ½ žemės sklypo, kurio vertė 81 100 Lt, ir butą, kurio vertė 157 000 Lt. Be to, ieškinys yra pareikštas trims atsakovams. Šios aplinkybės paneigia teismo išvadą, jog didelė ieškinio suma kelia grėsmę būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.Ieškovas nenurodė faktų, aplinkybių, įrodymų, patvirtinančių kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Iš ieškovo pateiktos medžiagos nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą sprendimo įvykdymą. Tai reiškia, kad ieškovas neįrodė būtinybės nagrinėjamoje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Atsakovas išlaiko tris nepilnamečius vaikus. Taigi akivaizdu, jog viena minimali mėnesinė alga nėra pakankama atsakovo vaikų išlaikymui. CK 6.461 str. 2 d. nustato, kad vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Taigi atsakovui turėtų būti leista kiekvieną mėnesį disponuoti 2 400 Lt (3×MMA=3×800=2 400 Lt) suma.

Ieškovas UAB „Karbonas“ pateikė atsiliepimą į apeliantų atskiruosius skundus. Atsiliepimu prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Ieškovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu. Ieškovo nuomone, apeliantų atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai yra teisiškai ydingi bei nekorektiški, o ieškinio pagrįstumą turi teisę vertinti tik teismas, o ne atsakovai. Atkreipia dėmesį, kad atsakovo P. B. nurodytos aplinkybės apie jo turtinę padėtį tik patvirtina būtinybę nagrinėjamoje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Papildomai nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimus turėtų spręsti pirmosios instancijos teismas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 str.).

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti teismo sprendimo, jeigu jis bus palankus ieškovui, neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.

Ieškovas UAB „Karbonas“ ieškiniu prašo solidariai iš atsakovų P. B., R. B. ir A. K. priteisti 803 278,59 Lt žalą. Tokia pinigų suma fiziniams asmenims yra gana didelė ir objektyviai gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tokiu atveju yra reikalinga įvertinti atsakovų turtinę padėtį ir įsitikinti, ar jiems ieškovo prašoma užtikrinti suma yra iš tiesų didelė. Atsakovas R. B. apeliacinės instancijos teismui pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašus, iš kurių matyti, jog jis nekilnojamojo turto neturi (b. l. 59, 60). Iš UAB „Staticus“ (R. B. darbdavio) pažymų matyti, kad apeliantas nuo 2011 m. rusėjo mėnesio iki 2012 m. vasario mėnesio gavo 4 719,97 Lt ir 18 720 Lt pajamų, susijusių su darbo santykiais (b. l. 73, 74). Iš atsakovo P. B. pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų (b. l. 93, 94) matyti, jog atsakovui ir jo sutuoktinei A. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ½ žemės sklypo, kurio vidutinė rinkos vertė 286 000 Lt, bei butas, kurio vidutinė rinkos vertė 143 000 Lt. Įrodymų apie atsakovo A. K. turtinę padėtį byloje nėra. Atsižvelgiant į tokius duomenis ir į tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, spręstina, kad egzistuoja reali grėsmė gal būt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atitinkamai tai lemia išvadą, kad byloje yra būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ką skundžiama nutartimi ir padarė pirmosios instancijos teismas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteisėtumą apeliantai taip pat grindžia ieškinio nepagrįstumu. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Priešingai, iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartimi trečiojo asmens UAB „Seltas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, kas leidžia teigti, jog labiau tikėtina, kad atsakovai, kurie yra minėtos įmonės akcininkai, o P. B. buvo ir jos vadovas, savo veiksmais sukėlė žalą ieškovui, kas gali lemti ieškinio patenkinimą nagrinėjamoje byloje. Nors teismo nutartis, kuria UAB „Seltas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra neįsiteisėjusi, tačiau šiame bylos nagrinėjimo etape vien klausimo iškėlimas dėl tyčinio įmonės bankroto yra pakankamas pagrindas teigti, jog egzistuoja reali galimybė ieškovo ieškinio patenkinimui. Konkrečios atsakovų veiksmų, ieškovo patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp jų aplinkybės bus nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės.

Apeliantai teigia, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai slėps turtą ar imsis kitų veiksmų, kurie apsunkintų ar padarytų neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Šis apeliantų argumentas pripažintinas nepagrįstu, todėl atmestinas. Trečiojo asmens UAB „Seltas“ bankroto pripažinimas tyčiniu leidžia manyti atsakovų, kaip įmonės dalyvių, o vieno jų ir valdymo organo, veiksmus buvus nesąžiningais, todėl kyla abejonių, ar iš tiesų atsakovai nesiims veiksmų, kurie apsunkintų ar padarytų neįmanomą būsimo teismo sprendimo, jeigu jis bus palankus ieškovui, įvykdymą.

Atskiruosiuose skunduose nurodoma, kad už ieškinį ieškovas nesumokėjo žyminio mokesčio, į teismą kreipėsi pakartotinai, praleidęs ieškinio senaties terminą, o tai, apeliantų nuomone, reiškia, kad ieškovas atsakovų atžvilgiu inicijavo neteisėtą teisminį procesą ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Karbonas“ ieškinys teisėjo rezoliucija yra priimtas (b. l. 1). Tai leidžia teigti, jog ieškinio priėmimo stadijoje jokių ieškinio trūkumų, tarpe jų ir dėl žyminio mokesčio mokėjimo, nebuvo nustatyta. Be to, teisė kvestionuoti teismo nutartis, susijusias su žyminiu mokesčiu, įstatymo suteikta ieškovui, o ne atsakovams (CPK 100 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo ir nesprendžiama dėl žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo. Ieškinio palikimas nenagrinėto neužkerta kelio vėl kreiptis į teismą su ieškiniu bendra tvarka (CPK 297 str. 2 d.). Pagal Civilinio kodekso, reglamentuojančio ieškinio senatį, normas, ieškinio senaties taikymo klausimas gali būti sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės, o ne sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje. Visos šios aplinkybės lemia skundų argumentų apie pradėtą neteisėtą teisminį procesą ir ieškovo piktnaudžiavimą proceso teisėmis, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepagrįstumą.

Apeliantas R. B. prašo pakeisti skundžiamos nutarties dalį dėl bankuose atidarytose jo sąskaitose esančių lėšų arešto ir leisti jam disponuoti darbdavio UAB „Staticus“ pervestais dienpinigiais (komandiruotpinigiais) bei pagal avanso apyskaitą pervedamomis darbdavio lėšomis. Prašymui pagrįsti atsakovas pateikė UAB „Staticus“ generalinio direktoriaus įsakymus dėl komandiruotės (64-72 b. l.) bei mokėjimo nurodymus, kuriais UAB „Staticus“, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „komandiruotei“, atsakovui pervedė skirtingo dydžio sumas (75-80 b. l.). Apeliantas nenurodo konkrečios pinigų sumos, kuria jis siekia disponuoti. Ją nustatyti iš apelianto pateiktų dokumentų taip pat negalima. Tokiu atveju nėra galimybės nustatyti įstatymo reikalaujamo laikinųjų apsaugos priemonių masto (CPK 147 str. 5 d. 8 p.), o kartu ir tenkinti apelianto prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas P. B. taip pat prašo skundžiamą nutartį pakeisti, leidžiant jam iš areštuotų piniginių lėšų kas mėnesį asmeninėms reikmėms naudoti pinigų sumą, neviršijančią 2 400 Lt. Prašymas grindžiamas pareiga išlaikyti tris nepilnamečius vaikus (95-97 b. l.). Duomenų apie apelianto ir jo sutuoktinės finansinę padėtį (gaunamas pajamas, turimas turtines teises ir/ar pinigines lėšas bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose) stygius lemia galimybės nustatyti, ar egzistuoja būtinybė pakeisti atsakovui P. B. taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nebuvimą. Nurodytos priežastys neteikia pagrindo apeliacinėje instancijoje tenkinti apeliantų prašymus dėl skundžiamos nutarties dalies pakeitimo, tačiau neužkerta kelio atsakovams įstatymo nustatyta tvarka su motyvuotu ir įrodymais pagrįstu prašymu kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

Išdėstyti argumentai lemia išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimą, todėl, patenkinęs ieškovo prašymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirųjų skundų argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.