- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-24
- Bylos Nr.
- AN2-647-530/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01350-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Danutė Giačaitė
- Pareiškėjas
- D. Š.
- Pažeidėjas
- V. Č., L. K., S. S.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Giačaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimo administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų V. Č., L. K., S. S., administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimu V. Č., L. K. ir S. S. pripažinti padarę administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 119 straipsnio 1 dalyje, jų atžvilgiu taikyta ANK 34 straipsnio 5 dalis ir administracinės nuobaudos neskirtos. Atstovavimo išlaidos pareiškėjo D. Š. naudai nepriteistos.V. Č. pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 119 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad UAB (duomenys neskelbtini) akcininkui D. Š., vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau ir – ABĮ) 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 18 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio nuostatomis, 2017 m. birželio 2 d. UAB (duomenys neskelbtini) pateikus rašytinį prašymą dėl dokumentų suteikimo, prašant jam pateikti tinkamai patvirtintas nurodomų dokumentų kopijas/išrašus: išrašą iš D. Š. vertybinių popierių sąskaitos, 2017 m. gegužės 31 d. vykusio UAB (duomenys neskelbtini) visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo, 2016 m. finansinių ataskaitų rinkinio, auditoriaus išvados bei metinio pranešimo (veiklos ataskaitos) kopijas. Bendrovė per įstatyme numatytą 7 dienų terminą į šį D. Š. prašymą nereagavo, prašomų dokumentų nesuteikė, neinformavo, kur ir kada jis gali susipažinti su šiais dokumentais. L. K. pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 119 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad UAB (duomenys neskelbtini) akcininkui D. Š. vadovaujantis ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 18 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio nuostatomis, UAB (duomenys neskelbtini) pateikus rašytinį prašymą dėl dokumentų suteikimo, prašant jam pateikti tinkamai patvirtintas nurodomų dokumentų kopijas/išrašus: išrašą iš D. Š. vertybinių popierių sąskaitos, 2017 m. gegužės 31 d. vykusio UAB (duomenys neskelbtini) visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo, 2016 m. finansinių ataskaitų rinkinio, auditoriaus išvados bei metinio pranešimo (veiklos ataskaitos) kopijas. Bendrovė per įstatyme numatytą 7 dienų terminą į šį D. Š. prašymą nereagavo, prašomų dokumentų nesuteikė, neinformavo, kur ir kada jis gali susipažinti su šiais dokumentais. S. S. pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 119 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad D. Š. 2017 m. gegužės 31 d. atvykus į pakartotinai šaukiamus UAB (duomenys neskelbtini), bei UAB (duomenys neskelbtini) visuotinius akcininkų susirinkimus, kurie buvo organizuojami bendrovių patalpose adresu Ateities pl. 45C, Kaunas, bendrovių teisininkas S. S. prisistatė, kaip turintis bendrovių įgaliojimus vesti susirinkimus ir atstovauti bendroves (tačiau atsisakė pateikti tokius įgaliojimus patvirtinančius dokumentus). D. Š. paaiškinus, kad jis, kaip bendrovių akcininkas, atvyko į šaukiamus akcininkų visuotinius susirinkimus, S. S., akivaizdžiai žinodamas, kad D. Š. yra bendrovių akcininkas, nepagrįstai reikalavo pateikti dokumentus, kurie buvo pateikti/yra bendrovėse, o D. Š. jų nepateikus, bet pateikus kitus dokumentus, patvirtinančius, kad jis yra bendrovių akcininkas, neteisėtai, veikdamas tiesiogine tyčia sukliudė, neleido D. Š. dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, balsuoti susirinkimuose keliamais klausimais bei įgyvendinti neturtines akcininko teises. Pareiškime nurodoma, kad tokiu būdu UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) teisininkas S. S. tyčia pažeidė D. Š., kaip bendrovių akcininko, teises ir teisėtus interesus. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos teismui pareiškėjas D. Š. prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rusėjo 29 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje: pripažinti V. Č., L. K. ir S. S. padarius inkriminuotus administracinius nusižengimus, numatytus ANK 119 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jiems ANK 119 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas administracines nuobaudas. Prašė perduoti šią bylą Lietuvos apeliaciniam teismui spręsti klausimą dėl šios bylos su apeliaciniu skundu perdavimo nagrinėti kitos apygardos teismui. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos teismo pirmininkas Nerijus Meilutis yra skundžiamą nutarimą priėmusio teisėjo Audriaus Meilučio brolis, tad jie yra susiekti labai artimais giminystės ryšiais. Ši aplinkybė gali nulemti, jog skundo nagrinėjimas Kauno apygardos teisme gali būti neobjektyvus, šališkas ir tendencingas, todėl turėtų būti vadovaujamasi ANK 576 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka - Teisėjams ir administracinio nusižengimo bylą tiriantiems ir nagrinėjamiems pareigūnams, specialistams, ekspertams, vertėjui, teismo posėdžių sekretoriui, jei jis dalyvauja, mutatis mutandis taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau - BPK) nustatyti nušalinimo pagrindai ir tvarka, kur numatyta, kad siekiant užtikrinti svarbius valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar teisingumo interesus, byla gali būti perduota iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui. Todėl, siekiant užtikrinti nešališką šios bylos išnagrinėjimą, apeliantas prašo perduoti šią bylą Lietuvos apeliaciniam teismui, kad būtų apsvarstytas ir išspręstas klausimas dėl bylos su apeliaciniu skundu administracinio nusižengimo byloje perdavimo nagrinėti kitos apygardos teismui.Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad teismas, priimdamas nutarimą, nepagrįstai ir nemotyvuotai, netinkamai taikant ir pažeidžiant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas administracinius nusižengimus padariusiems asmenims neskyrė administracinės nuobaudos. Be to teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir objektyvių įrodymų. Pareiškėjo nuomone teismas išėjo iš bylos nagrinėjimo ribų, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvada dėl prieš daugiau nei 15 metų susiklosčiusių civilinių santykių ir jų įvykdymo, kas nepatenka į šią bylą nagrinėjusio teismo kompetenciją. Tokiu būdu formuojama klaidinga ir nesąžininga praktika, kuria įteisinamas smulkaus įmonės akcininko teisių nuolatinio, sisteminio, ilgą laiką besitęsiančio pažeidimo toleravimas. Pareiškėjas D. Š. nurodė, kad apylinkės teismas savo nutarime pagrįstai konstatavo, jog jis yra UAB (duomenys neskelbtini)ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, tačiau kitose skundžiamo nutarimo dalyse, pasisakant dėl trukdymo dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, dėl teisės gauti informaciją pažeidimo, teismas padarė visiškai niekuo nepagrįstas išvadas, jog neva jo (D. Š.), kaip UAB , (duomenys neskelbtini)“ ir UAB (duomenys neskelbtini) akcininko, statusas yra tik formalus. Teismas skundžiamu nutarimu faktiškai įteisina formalaus akcininko statusą, kuris, apylinkės teismo teigimu, leidžia tokiam akcininkui gauti įmonės informaciją ar dokumentus pagal ABĮ 18 straipsnį, dividendus, įgyvendinti kitas akcininko teises, bet neva neleidžia dalyvauti įmonės valdyme, visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir juose balsuoti. Tokios teismo išvados ne tik neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir byloje pateiktų įrodymų, bet ir prieštarauja ABĮ nuostatoms. Teismas nenurodė jokio teisėto (įstatyminio) pagrindo riboti jo, kaip įmonių akcininko, teises (teisę dalyvauti įmonės valdyme, visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, balsuoti dėl susirinkimuose priimamų sprendimų), o tuo 1abiau konstatuoti jo kaip neva „formalaus akcininko“ statusą. Pareiškėjo nuomone, apylinkės teismas koncentravosi tik į administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų pareikštą deklaratyvią versiją dėl akcijų neapmokėjimo ir šių asmenų teismui pasiūlytą neteisingą ABĮ nuostatų aiškinimą ir taikymą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai apribojant jo, kaip įmonių teisėto akcininko, teises dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime, šioje byloje rėmėsi ABĮ 17 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio nuostatomis, kur yra kalbama apie visišką akcijų apmokėjimą bendrovei. Pagal ABĮ 14 straipsnio 2 dalį akcininkai neturi kitų turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina. Sistemiškai aiškinant ABĮ 14 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio, 44 straipsnio, 45 straipsnio, 46 straipsnio nuostatas, akivaizdu, kad teismo cituojamose ABĮ 17 ir 45 straipsniuose kalbama ne apie akcijų kainos sumokėjimą vienam iš akcininkų perleidžiant akcijų perleidimo sutartimi visas ar dalį turimų akcijų kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, o reglamentuoja įmonės išleistų (naujai išleistų) akcijų apmokėjimą t. y. akcijos emisijos kainos (kuri negali būti mažesnė nei nominali akcijos vertė) sumokėjimą įmonės nuosavybei piniginiais ar nepiniginiais įnašais. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visos įmonės akcijos buvo apmokėtos, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo remtis ar tuo labiau jo atžvilgiu taikyti ABĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tai, kad akcijos yra visiškai apmokėtos (kaip to reikalauja 17 straipsnio, 45 straipsnio nuostatos) pripažino ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamo nutarimo 18 psl. pirmoje pastraipoje nurodydamas, kad V. Č. pilnai apmokėjo visas įmonės akcijas įmonės steigimo metu (ir dėl to nėra ginčo). Tai, kad akcijos buvo pilnai apmokėtos patvirtina ir kiti bylos rašytiniai įrodymai. Pareiškėjas nurodo, jog bylos duomenys patvirtina, kad jis UAB (duomenys neskelbtini) akcijas 2001 m. kovo mėn. įgijo ne iš pačios įmonės, o iš tuo metu vienintelio šios įmonės akcininko ir iki šiol šios įmonės vadovo V. Č. (kuris, kaip pripažino pirmosios instancijos teismas, įmones akcijas pilnai apmokėjo įmonės įsteigimo metu). Pareiškėjo teigimu, teismas, išimtinai rėmėsi administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų deklaratyvia ir visiškai niekuo nepagrįsta bei su logika prasilenkiančia versija, kad neva D. Š. už įmonės akcijas neatsiskaitė. Tokios versijos, pareiškėjo nuomone, nepatvirtina jokie objektyvūs, patikimi įrodymai. Priešingai, kaip teigia pareiškėjas, nuo 2001 metų kovo mėnesio įmonėje buvo atidaryta jo vardu vertybinių popierių sąskaita, jis aktyviai įgyvendino savo, kaip įmonės akcininko teises, dalyvavo akcininkų susirinkimuose, balsavo akcininkams priimant sprendimus; 2003 metai jo turimų akcijų kiekis buvo padidintas įmonės naujai išleistomis akcijomis; dalyvavo UAB (duomenys neskelbtini) reorganizavime bei proporcingai turėtų akcijų kiekiui (iš UAB (duomenys neskelbtini) atskyrus UAB (duomenys neskelbtini)) įgijo UAB (duomenys neskelbtini) akcijų; jam, kaip įmonių akcininkui, buvo mokami dividendai (pvz., kaip UAB (duomenys neskelbtini) akcininkui, 2003 metais buvo išmokėta 4 250 Lt dividendų, 2007 m - 31 585 Lt dividendų, 63 750 Lt dividendų, 2011 m. - 26 315,80 Lt dividendų, 2014 m. jam buvo skirti išmokėjimui 10 526 Lt dividendų, kurie antstolio patvarkymu buvo įskaityti į UAB (duomenys neskelbtini) priešinius jo atžvilgiu reikalavimus). Visi minimi sprendimai buvo priimami tiesiogiai dalyvaujant V. Č., nes jis yra pagrindinis įmonių akcininkas ir visą laiką vadovavo UAB (duomenys neskelbtini). Be to, pats V. Č. pripažino jo kaip akcininko statusą, tai patvirtino 2010 metais teikdamas informaciją (pažymas) VĮ Registrų centrui apie įmonių akcininkus. Šios faktinės aplinkybės paneigia V. Č. nelogiškus aiškinimus, kad D. Š. neva neatsiskaitė už prieš daugiau nei 16 metų jo paties perleistas (parduotas) akcijas, dėl kurių per daugiau nei 16 metų nereiškė jokių pretenzijų dėl tariamai nesumokėtos perleistų akcijų kainos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė ir neįvertino bylos įrodymų, kas lėmė neteisingų, nelogiškų ir prieštaringų išvadų dėl tariamo neatsiskaitymo už perleistas akcijas, dėl neva formalaus akcininko statuso bei tik formalaus jo teisių suvaržymo padarymą.Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, jog nutarime pirmosios instancijos teismas mini, kad ginčo dėl akcijų nuosavybės teisės perėjimo, taigi ir akcijų apmokėjimo sprendimas, nėra šios bylos esminis dalykas ir turėtų būti nagrinėtinas civilinio proceso tvarka, tačiau nutarime akcentuodamas aplinkybę, jog anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo spręstas klausimas ir pripažinta aplinkybė – ar D. Š. nematerialiosios akcijos abejose bendrovėse buvo apmokėtos, ar ne ir išimtinai remdamasis V. Č. deklaratyviais teiginiais dėl neva nesumokėtos akcijų perleidimo kainos ir tuo remiantis nepagrįstai konstatuodamas jo tik „formalaus akcininko“ statusą, paneigdamas jo teisę dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime bei balsuoti jame priimamais klausimais, teismas faktiškai nagrinėjo ir pasisakė dėl fakto klausimo dėl atsiskaitymo su V. Č. už perleistas įmonės akcijas. T. y. pirmosios instancijos teismas šioje byloje ėmė nagrinėti ir pasisakė dėl civilinio teisinio pobūdžio klausimo, kuris nagrinėtinas civilinio proceso tvarka, kas nėra šios administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykas, tuo akivaizdžiai išėjo iš šios bylos nagrinėjimo ribų ir viršijo šioje byloje teismui priskirtą kompetenciją, kas lėmė nepagrįstas ir bylos faktinių aplinkybių bei norminio reglamentavimo neatitinkančius skundžiamo nutarimo motyvus.Pirmosios instancijos teismas taip pat ignoravo ir akcijų perleidimo metu (2011 m. kovo mėnesį) galiojusios ABĮ redakcijos nuostatas. Pagal tuo metu galiojusios įstatymo redakcijos 32 straipsnio 6 dalį įrašai vertybinių popierių sąskaitose yra nematerialių akcijų nuosavybės teisės įrodymas. Tad įstatyme įtvirtintą prezumpciją, kad akcijų savininkas, o kartu ir įmonės akcininkas, yra asmuo, kurio vardu yra atidaryta vertybinių popierių sąskaita, nuginčyti turi būtent V. Č. civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn traukiamas V. Č. jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo (D. Š.), kaip įmonių akcininko, statusą, nepateikė, todėl šią administracinio nusižengimo bylą nagrinėjęs teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai minėtą įstatyminę prezumpciją paneigė vien V. Č. ir kitų administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų deklaratyviais aiškinimais.Apeliantas savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime netinkamai aiškino ANK 119 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį. Šioje byloje inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymą ir ANK 119 straipsnio taikymą teismas iš esmės siejo vien su šia veika sukeliančiais padariniais ir jų pagrindimu, įrodymu. Skundžiamame nutarime teismas nurodė, kad administracinės atsakomybės klausimas spręstinas nustatant ne tik, ar veika realiai yra kėsinamasi į ANK 119 straipsnyje aprašytus gėrius, tačiau ir tai, ar dėl tokios veikos jiems padaroma reali žala, pažeidimas turi būti realus, o ne formalus ir turėti aiškiai asmeniui žalingas pasekmes. Iš skundžiamo nutarimo seka, kad teismas atsisakė S. S. atžvilgiu taikyti administracinę atsakomybę , nes neva nenustatė žalingų padarinių, teigiant, kad S. S. veiksmai neva realiai ir esmingai negalėjo pažeisti D. Š., kaip akcininko teisių, nes nesukėlė teisiškai reikšmingų padarinių. Pažymima tai, kad, priešingai nei neteisingai aiškino pirmosios instancijos teismas, ANK 119 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis yra formali, t. y. nesiejama su pažeidimo sukeltomis pasekmėmis (žala); šis pažeidimas gali būti padaromas tiek esant kaltininko tyčiai, tiek neatsargumui. Esant formaliai nusižengimo sudėčiai pakanka tik įrodyti faktą, kad atsakomybėn traukiamas asmuo nevykdė ABĮ numatytų pareigų, susijusių su akcininko neturtinių teisių įgyvendinimu, arba suvaržė bei pažeidė tokias akcininko teises. Tad administracinė atsakomybė pagal šį straipsnį asmeniui kyla tuomet, kai neatlieka įstatymo nustatytos pareigos arba kitaip apriboja akcininko teises. Būtent šių aplinkybių nustatymas yra pagrindas konstatuoti, kad asmens veikimas (neveikimas) atitinka ANK 119 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius. Kaip nurodo apeliantas, jau minėta, kad teismas padarė visiškai nepagrįstas ir faktinių bylos aplinkybių bei norminio reglamentavimo neatitinkančias išvadas dėl tariamai jo „formalaus akcininko“ statuso bei apribojo (paneigė) jo, kaip akcininko teisę dalyvauti UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų visuotiniuose susirinkimuose bei balsuoti susirinkimų metu sprendžiamais klausimais. Šių neteisėtų išvadų pagrindu šioje dalyje teismas padarė taip pat nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, jog S. S., neleisdamas jam dalyvauti 2017 m. gegužės 31 d. vykusiuose įmonių akcininkų susirinkimuose, neva nepažeidė jo teisių, todėl jo veiksmai neva nesukelia ANK 119 straipsnyje reikalaujamų pasekmių - realaus akcininko teisių pažeidimo. Su tokiomis teismo išvadomis D. Š. nesutinka, nes, S. S., be jokio teisėto pagrindo neleisdamas jam dalyvauti vykusiuose visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, akivaizdžiai pažeidė jo, kaip įmonių akcininko, neturtines teises ir interesus, apribojo jo galimybę laisvai įgyvendinti įstatymais suteiktas akcininko teises. Pažymėtina, kad pagal AB| 16, 18, 21, 25, 26 straipsnių nuostatas akcininkas gali daryti įtaką sprendimų priėmimui dalyvaudamas ir pasisakydamas susirinkime, jame balsuodamas, gaudamas atitinkamą informaciją, siūlydamas svarstyti papildomus klausimus ar projektus ir kt. Todėl S. S., esmingai pažeidė jo, kaip akcininko, neturtines teises, paneigė jų nekliudomą įgyvendinimą ir tuo padarydamas akivaizdžias neigiamas neturtinio pobūdžio pasekmes, ką pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo. Skundžiamame nutarime teismas sumenkindamas šias jo teises bei nepagrįstai konstatuodamas administracinėn atsakomybėn traukiamo S. S. veiksmus kaip nepavojingus, neatsižvelgė, nevertino ir nutarime nepasisakė dėl byloje atskleistų aplinkybių, dėl kurių jis kreipėsi į teismą, kad būtų apgintos jo, kaip akcininko, teisės ir teisėti interesai būtent administracinio nusižengimo teisenoje. Teismas ignoravo paaiškinimus ir bylos faktinius duomenis, kad jo, kaip įmonių akcininko, teisių pažeidimas jau tęsiasi nuo 2013-2014 metų. Nuo tada be pagrindo yra atsisakoma pagal jo rašytinius prašymus suteikti informaciją (dokumentų kopijas), kurią jis, kaip akcininkas, gali gauti pagal ABĮ 18 straipsnį. Nors dėl tokių teisių pažeidimų jis kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka dar 2015 metais, tačiau situacija (t. y. dėl prašomos suteikti informacijos / dokumentų kopijų) nesikeitė nei 2016 metais, nei 2017 metais, o galiausiai šių metų vasarą jam buvo neteisėtai neleista dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose. Be to, kaip matyti iš byloje vykdytų administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų apklausų, nors anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje buvo priimtas jam palankus teismo sprendimas, įmonės (jų įgalioti atstovai) buvo įpareigotos pateikti prašomus dokumentus, tačiau šių įsiteisėjusių teismo sprendimų administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys atvirai nepripažįsta, iki šiol teismo nurodytų įpareigojimų pateikti nurodomus dokumentus už 2014-2015 metus bei išrašus iš vertybinių popierių sąskaitos administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys vengia įvykdyti ir iki šiol teismo sprendimas nėra įvykdytas, dėl ko civilinėje byloje įmonių vadovams buvo skirta bauda dėl teismo sprendimo nevykdymo. Teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl byloje pateikto garso įrašo, padaryto prieš UAB (duomenys neskelbtini) pakartotinį visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame fiksuotas akivaizdžiai ciniškas S. S. elgesys, jo siekis neteisėtai pažeisti ir toliau ignoruoti jo, kaip įmonės akcininko, teises. Tokiu atveju teismas, nevertindamas šių svarbių aplinkybių, padarė neteisingas išvadas dėl S. S. veiksmų tariamo nepavojingumo bei priėmė nepagrįstą sprendimą šiuo atveju S. S. neskirti administracinės nuobaudos.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje jo kreipimąsi į teismą administracinio nusižengimo tyrimo teisenos tvarka nepagrįstai tapatino ir vertino su kitais vykstančiais teisminiais procesais, darant visiškai nepagrįstas išvadas, kad ši administracinio nusižengimo byla neva yra susijusi su tariamai komerciniais bei konkurenciniais tarpusavio interesais. Tokios teismo prielaidos nėra pagrįstos jokiais įrodymais, jos neatitinka pačių administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų paaiškinimų bei D. Š. pateiktų nuoseklių paaiškinimų dėl sistemingo, ilgai trunkančio jo, kaip įmonių akcininko, teisių pažeidimo, kas ir sąlygojo jo kreipimąsi į teismą, prašant apginti teises būtent ANK nustatyta tvarka.Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo paaiškinimus dėl padaryto nematerialių teisių pažeidimo ir tai motyvuodamas tuo, kad absoliučios daugumos akcijų savininkas yra V. Č., todėl D. Š. jokios realios sprendimo teisės neturi ir įmonių valdyme neva realiai nedalyvauja, iš esmės paneigė ABĮ 16 straipsnyje numatytas smulkaus įmonės akcininko neturtines teises, jų veiksmingą įgyvendinimą ir gynybą. Tokia klaidingai formuojama teismo praktika yra įteisinamas įmonės smulkaus akcininko teisių ir interesų sumenkinimas, jų nekliudomo įgyvendinimo ignoravimas bei „teisėtas“ akcininko neturimų teisių pažeidimas. Tai neatitinka logikos, teisingumo, protingumo, teisėtumo kriterijų bei norminio reglamentavimo, kur ABĮ 16 straipsnyje numatytų akcininko teisių įgyvendinimas nėra išskiriamas pagal akcininko turimų akcijų kiekį ar balsų visuotiniame susirinkime skaičių. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas šališkai vertino bylos duomenis, siekdamas pateisinti administracinį nusižengimą padariusių asmenų veiksmus, bet neapginti jo, kaip įmonių akcininko, teises ir teisėtus interesus, kas ir lėmė neteisingų išvadų šioje nutarimo dalyje padarymą ir nepagrįstą ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymą, neskiriant kaltam asmeniui administracinės nuobaudos.Apelianto teigimu, šioje bylos dalyje pirmosios instancijos teismas taip pat atsisakė realiai taikyti asmenų atžvilgiu administracinę atsakomybę, remiantis tuo, kad neva administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų veiksmai neva nepadarė esmingos žalos teisėms ir teisėtiems interesams. Kitaip tariant teismas siejo veikos, numatytos ANK 119 straipsnio 1 dalyje padarymą su pasekmių (žalos) kilimu, kas neatitinka norminio reglamentavimo. Be to, teismas visiškai nevertino rašytiniais įrodymais nustatytų aplinkybių, jog kitos, švelnesnės teisinės priemonės (taikomos civilinio proceso tvarka) administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų atžvilgiu nėra veiksmingos, nes administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys iki šiol ignoruoja ir nevykdo anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje teismų priimtų sprendimų, kuriais buvo pripažintas jo, kaip įmonių akcininko, teisių pažeidimas. Apeliantas nesutinka su aplinkės teismo nutarimo teiginiais, kad jam buvo pateikti visi 2017 m. birželio 2 d. pakartotiniuose prašymuose nurodyti dokumentai, nurodant, jog juos administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys neva pateikė anksčiau nagrinėjant civilinę bylą. Tokie teismo teiginiai neatitinka bylos įrodymų, nes iki šiol visi prašomi dokumentai ar jų kopijos pateikti nebuvo nei jam, nei teismui anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje. Apeliantas pažymi, kad, tiek nagrinėjant civilinę bylą, tiek ir šioje administracinio nusižengimo byloje administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys pateikė neteisingas, tariamas jo „vertybinių popierių sąskaitų“ kopijas, kurias jis savo skunde detalizuoja ir nurodo, jog, priešingai nei teigė pirmosios instancijos teismas, iki šiol jam nėra išduoti tinkamai užpildyti ir tinkamai patvirtinti išrašai iš jo (D. Š.) vertybinių popierių sąskaitų. Taip pat prašė pateikti įmonių 2016 metų finansinių ataskaitų rinkiniu kopijas, ką numato Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 20 straipsnis, tačiau šių dokumentų pilno rinkinio iki šiol administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys nėra pateikęs nei jam, nei antstoliui, nei bylą nagrinėjusiam teismui, todėl teismas padarė įrodymais nepagrįstas išvadas, jog visi jo prašomi dokumentai neva buvo pateikti. Apelianto nuomone, teismas šioje dalyje visiškai nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad įmonių finansinės atskaitomybės dokumentai yra vieši bei juos galima gauti iš VĮ Registrų centras. Šiuo atveju teismas visiškai nepagrįstai sutapatino akcininko galimybę gauti šiuos dokumentus iš VĮ „Registrų centras“ su įmonės ar jos vadovų ar kitų įgaliotų asmenų pareiga išduoti akcininko prašomus dokumentus ABĮ 18 straipsnyje numatyta tvarka, nes aplinkybė, kad akcininkas įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus gali gauti iš VĮ „Registrų centro“, niekaip nėra susijusi su įmonės vadovų / įgaliotų asmenų pareiga tinkamai vykdyti ABI 18 straipsnio reikalavimus bei nešalina administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų atsakomybės dėl šios pareigos piktybiško nevykdymo. Apeliantas savo apeliaciniame skunde nesutinka dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo ir nurodo, jog teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės forma ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekviena savo sprendimą privalo motyvuoti. Teismų formuojamoje praktikoje, sprendžiant klausimą dėl nuobaudos sušvelninimo ar jos netaikymo, yra ne kartą pažymėta, jog administracinė nuobauda gali būti švelninama (ar tuo labiau netaikoma) tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančiu asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Šiuo atveju tokių duomenų ir išskirtinių aplinkybių netaikyti administracinės nuobaudos nėra. V. Č., I. K. ir S. S. nepripažino padarę administracinius nusižengimus, nesigailėjo dėl savo veiksmų, o priešingai klaidino pirmosios instancijos teismą ir dėstė aplinkybes priešingas byloje surinktiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas, neskirdamas V. Č., I. K. ir S. S. administracinės nuobaudos, jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, nenustatė ir nenurodė skundžiamame nutarime. Teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą dėl ANK 34 str. 5 d. taikymo ir nuobaudos neskyrimo nurodo, jog šį savo sprendimą priima dėl skundžiamame nutarime nurodytų motyvų, veikos realių pasekmių nebuvimo, pačių nusižengimų formalumo, kas realiai neatitinka nei faktinių bylos aplinkybių, nei norminio reglamentavimo, nei ANK 119 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų ir sudėties. Tad teismo sprendimas turėtų būti pakeistas, administracinėn atsakomybėn traukiamiems asmenims už padarytus administracinius nusižengimus paskiriant ANK 119 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas administracines nuobaudas.Kauno apygardos teisme gauti S. S., V. Č., L. K. atsiliepimai į D. Š. apeliacinį skundą, kuriuose prašoma D. Š. apeliacinį skundą atmesti ir jų atžvilgiu administracinio nusižengimo bylą nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
D. Š. apeliacinis skundas atmestinas.Kaip matyti iš D. Š. apeliacinio skundo, jis nesutinka su skundžiamo nutarimo dalimi kuria S. S., V. Č., L. K. nutarta taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir neskirti administracines nuobaudas už administracinių nusižengimų, numatytų ANK 119 straipsnio 1 dalyje, padarymą.ANK 119 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių visuotinių akcininkų susirinkimų, žemės ūkio bendrovių, kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) narių (įgaliotinių) susirinkimų nesušaukimas nustatytu laiku, susirinkimų rengimo tvarkos nesilaikymas, kliudymas akcininkams, žemės ūkio bendrovių, kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) nariams dalyvauti susirinkimuose, įstatymuose nustatytos informacijos nepateikimas akcininkams, žemės ūkio bendrovių, kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) nariams ar kitų įstatuose (statutuose) numatytų jų neturtinių teisių pažeidimas, taip pat akcininkų, žemės ūkio bendrovių, kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) narių turtinių teisių pažeidimas (draudimas ar kliudymas perleisti akcijas, pajus, pasirašyti naujas akcijas, pelno nepaskirstymas ar dividendų neišmokėjimas nustatytais terminais, įnašų, pajų negrąžinimas ar trukdymas gauti likviduojamos bendrovės turto dalį įstatymuose numatytais atvejais, nesikreipimas į teismą dėl įstatinio kapitalo sumažinimo) užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo keturių šimtų aštuoniasdešimt iki trijų tūkstančių eurų. Šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (34 straipsnio 5 dalis) „mažųjų baudžiamųjų bylų“ teiseną priartinus prie pagrindinių principų ir bausmių sistemos, galiojančios baudžiamojoje teisenoje, taip pat, be kita ko, nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, išdėstydamas motyvus, gali paskirti mažesnę baudą, negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda, arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas savo sprendimą privalo motyvuoti.Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, šio kodekso nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui (ANK 22 straipsnio 1 dalis). Administracinių nuobaudų paskirtis yra 1) atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; 2) nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; 3) atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis).Mažesnės, nei įstatymo numatytos administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu. Išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga.Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas ir nuostata, kad teisingumą vykdo teismai. Tai reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ANK 569 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ANK 569 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Č., L. K. ir S. S. padarė ANK 119 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktus asmenis kaltais, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamus asmenis bei pareiškėją, betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl V. Č., L. K. ir S. S. kaltės padarius jiems inkriminuotus administracinius nusižengimus, numatytus ANK 119 straipsnio 1 dalyje pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad bylos duomenimis įrodyta, jog V. Č., L. K. ir S. S. padarė jiems inkriminuotus pažeidimus, pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes tiesiogiai nepateikė dokumentų D. Š. ir dokumentų įteikimą per trečiąjį asmenį vertino kaip netinkamą ABĮ 18 straipsnio 1 dalies prasme. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, D. Š. nesutinka su jo akcininko statuso vertinimu, kaip formaliu, nes tokio statuso ABĮ nenumato, nepritaria ABĮ nuostatų aiškinimui ir taikymui, vadovaujantis ABĮ 17 straipsnio 1 dalies, 45 straipsnio nuostatomis, kur yra kalbama apie visišką akcijų apmokėjimą bendrovei. Su šiais argumentais aukštesnysis teismas visiškai nesutinka, kadangi skundžiame nutarime ( b.l.167-169) teisėjas pasisakydamas dėl D. Š., kaip UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) akcininko statuso, niekur nevartoja tokio išsireiškimo, kaip nurodoma apeliaciniame skunde -formalus akcininkas. Priešingai, nurodoma, kad D. Š. yra UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas ir darė išvadas jog jis turi teisę gauti atitinkamą informaciją. Tokias išvadas teismas darė įvertinęs įstatymų reikalavimus, priimtus teismų sprendimus civilinėse bylose, asmenų paaiškinimus. Apylinkės teismas spręsdamas klausimą dėl trukdymo D. Š. dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ( b.l.169-170), pagrįstai rėmėsi 2017 m. balandžio 26 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-914-273/2017, kuria Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimas paliktas nepakeistu, D. Š. buvo įvardintas tiek UAB (duomenys neskelbtini), tiek UAB (duomenys neskelbtini), akcininku, tačiau minėtoje civilinėje byloje nebuvo spręstas klausimas ir nustatyta aplinkybė – ar D. Š. nematerialiosios akcijos abejose bendrovėse buvo apmokėtos, ar ne bei ginčo dėl akcijų nuosavybės teisės perėjimo nesprendė, nurodydamas, kad jis yra nagrinėtinas teisme pagal suinteresuotos šalies ieškinį, tačiau minėtoje byloje tokio ieškinio nebuvo pareikšta. Pagal administracinio nusižengimo teiseną, aukštesniojo nuomone, ir ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tai turi reikšmės sprendžiant dėl akcininkui galinčių kilti neigiamų padarinių, kadangi ABĮ 17 straipsnyje imperatyviai numatyta, jog balsavimo teisę kituose visuotiniuose akcininkų susirinkimuose suteikia tik visiškai apmokėtos akcijos (jų apmokėjimo tvarką numato ABĮ 45 straipsnis), o ABĮ 46 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatyta, kad sudariusios nematerialių akcijų perleidimo sandorį, šalys rašytinę sutartį turi pateikti sąskaitų tvarkytojams ir nematerialių akcijų perleidimas yra fiksuojamas įrašais jų perleidėjo ir įgijėjo asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Č. parodymais nustatyta, jog 5 procentai UAB (duomenys neskelbtini) akcijų D. Š., kaip tuometiniam įmonės darbuotojui buvo pasiūlytos ir, nesant jokio konflikto, įrašai apie tai vertybinių popierių sąskaitoje padaryti 2001 metais, tačiau tai nebuvo dovana už darbą, ir sutarta, jog akcijas D. Š. apmokės, kai tuo tarpu iki šiol jis to nepadarė. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas byloje įrodymų jog buvo realiai sumokėta už akcijas byloje nėra, todėl pagrįstai sprendė, kad nėra galimybės nustatyti ir kilusių padarinių dėl D. Š. pažeistos teisės apimties. Dėl šių priežasčių pagrįstai teismas sprendė abejonių, kurias pašalinti teismui nėra galimybės, vertinimo klausimus, ir jas sprendė palankiau administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Aukštesnysis teismas nesutinka su apelianto skundo motyvais dėl skundžiamo nutarimo, kuriame kaip teigia apeliantas yra traktuojama jog jo, kaip akcininko teisės, trukdant dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose yra formalios. Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje, kaip minėta, esminis klausimas yra susijęs su D. Š. duomenų trūkumu dėl akcijų apmokėjimo, kas iš esmės įtakoja D. Š. teises tiek balsuoti akcininkų visuotiniuose susirinkimuose, tiek dalyvauti įmonių valdyme, juolab, kad absoliučios daugumos (95 proc.) akcijų savininkas yra vienas ir tas pats asmuo – V. Č.. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas nors D. Š. teisme nurodė, kad yra pažeistos jo kaip akcininko nematerialios teisės gauti informaciją ir dalyvauti įmonės valdyme, tačiau jis negalėjo įvardinti kokios žalingos pasekmės atsirado, dėl to kad jam buvo neleista dalyvauti bendrovės susirinkimuose ir kuo tai pasireiškė. Byloje nustatyta, kad yra kilęs ginčas dėl akcijų apmokėjimo ir jo kaip akcininko teisių dalyvauti bendrovės visuotiniuose susirinkimuose pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 17 straipsnį. Todėl apylinkės teismas pagrįstai skundžiamu nutarimu pagrįstai įvertinęs visas išsamiai išnagrinėtas aplinkybes nustatė, kad nors D. Š. formaliai turi teisę dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, gauti prašomus dokumentus, tačiau realiai jis jokios sprendimo teisės neturi ir įmonės valdyme jis realiai nedalyvavo. Kaip matyti iš bylos duomenų, S. S. D. Š. neleido dalyvauti 2017 m. gegužės 31 d. pakartotiniuose UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, reikalavo pateikti dokumentus įrodančius akcijų apmokėjimą, todėl S. S. neleidžiant dalyvauti susirinkime, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ANK 119 straipsnyje numatyti pažeidimo veiksmai buvo, tačiau visame aptartame kontekste jie realiai ir esmingai nepažeidė D. Š., kaip akcininko teisių, nes nesukėlė teisiškai reikšmingų padarinių. Todėl teismas pagrįstai administracinius nusižengimus pripažino formaliais ir sprendė, kad formalus pažeidimas buvo, įmonės vadovai privalo laikytis LR Akcinių Bendrovių įstatymo reikalavimų. Asmenų, kurie pripažinti padarę administracinius nusižengimus, tai yra V. Č., L. K. bei S. S. apeliaciniai skundai šioje byloje negauti, jie kaltės neginčijo, išskyrus tai, kad atsiliepimais prašė nutraukti administracines teisenas. Tačiau apeliacinį procesą ir apeliacinių skundų padavimą reglamentuoja ANK XXXVII skyrius, kurių privalu laikytis. Todėl atsiliepimuose nurodyti prašymai nutraukti bylą, nenagrinėtini. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nesutinka su ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymu, t. y. su teismo sprendimu neskirti nuobaudų už padarytus administracinius nusižengimus, numatytus ANK 119 straipsnyje. Taikydamas ANK 34 straipsnio 5 dalį, teismas atsižvelgė į padaryto teisės pažeidimo pobūdį ir pagrįstai padarytą administracinį nusižengimą laikė formaliu. Tarp šalių yra susiklosčiusi konfliktinė situacija, ką pripažįsta ir apeliantas. Ginčai tarp šalių sprendžiami pasitelkus visas teisinės civilinės, administracinės bei baudžiamosios (D. Š. teistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį už UAB (duomenys neskelbtini) padarytą žalą) atsakomybės priemones. Todėl apylinkės teismas, spręsdamas dėl V. Č., L. K. bei S. S. administracinės atsakomybės, atsižvelgė į visas nustatytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad tarp padaryto teisės pažeidimo ir už pažeidimą paskirtos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Tad ištirtų aplinkybių ir duomenų visuma, veikos realių pasekmių nebuvimas, pačių nusižengimų formalumas, kadangi reikalaujami dokumentai buvo perduoti ne tiesiogiai apeliantui, o per trečią asmenį- anstolį ir kt. aplinkybes, pagrįstai suponavo išvadą, jog V. Č., L. K. bei S. S., pripažinus padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 119 straipsnio 1 dalyje, administracinės nuobaudos neskirtinos. Apeliantas skunde nurodė, kad teismas nevertino garso įrašo, bandė spręsti civilinius teisinius santykius administracinio nusižengimo byloje, dėl to priėmė šališką sprendimą ir kt. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje teismas buvo pakankamai aktyvus ir ėmėsi būtinų veiksmų, kad byla būtų išspręsta teisingai – ištyrė ir įvertino visas bylai išspręsti teisingai būtinas aplinkybes, todėl aukštesnės instancijos teismas pritaria Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimo išvadomis, kuriose motyvuotai pasisakyta dėl visų reikšmingų aplinkybių.Pažymėtina, jog vien tai, kad teismas padarė ne tokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.). Apeliantas apeliaciniame skunde pateikdamas tik subjektyvią nuomonę dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, vėlgi, remdamasi tais pačiais argumentais, dėl kurių skundžiamame nutarime motyvuotai pasisakė pirmosios instancijos teismas, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių naujų duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti šį nutarimą, todėl apelianto D. Š. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimas paliekamas nepakeistas.Apeliantas savo skunde be argumentų, susijusių su teismo nutarimu, teigė, jog galimas teismo šališkumas, nagrinėjant šią bylą Kauno apygardos teisme, kadangi nutarimą priėmęs teisėjas Audrius Meilutis yra Kauno apygardos teismo pirmininko Nerijaus Meilučio brolis. Kitų svarbių priežasčių, dėl kurių Kauno apygardos teismas negalėtų nešališkai išnagrinėti bylos prašyme nebuvo nurodyta. Teismas nutartyje, įvertinęs tai, kad teismo pirmininkas neturi įgaliojimų ir galimybės lemti teisėjų priimamų procesinių sprendimų, ir remdamasis analogiško klausimo sprendimo praktika (LAT nutartys Nr. 2K-267/2014, 2K-276-976/2015), konstatuoja, kad ši situacija nelaikytina tokia, dėl kurios byla turėtų būti perduota kitam apygardos teismui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisėja D. Giačaitė, nagrinėti bylą buvo paskirta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko, tad teismo pirmininkas neatliko netgi formalių veiksmų šioje byloje, todėl, nesant teisinių argumentų, konstatuoti teismo šališkumą priežasties nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusiengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies1 punktu,
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimą nepakeistą ir pareiškėjo D. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.