Šiaulių apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Medicinos bankas“ atstovui V. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams V. N., S. N. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.

Atsakovai V. N. ir S. N. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad V. N. S. spaustuvė 2012-10-30 išregistruota iš Juridinio asmenų registro (toliau JAR), todėl atsakovų prievolės pagal 2007-12-28 laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sutartį ir atsakovo prievolė pagal 2008-08-21 kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo garantiją Nr. (duomenys neskelbtini) pasibaigė. Tvirtina, kad atsakovė nepatvirtino garantijos, todėl jai jokių prievolių pagal 2008-08-21 kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo garantiją Nr. (duomenys neskelbtini) nekilo.

Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo realizuotas bankui įkeistas J. N. priklausantis turtas, patikslino savo reikalavimus, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 421235,14 Lt skolą ir bylinėjimosi išlaidas, grąžinti permokėtą žyminį mokestį.

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. preliminarus sprendimas pakeistinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad 2007-12-28 laidavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau laidavimas, laidavimo sutartis) atsakovai V. N. ir S. N. laidavo už skolininką V. N. S. spaustuvę ir įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui, jeigu skolininkas neįvykdys visą ar dalį prievolės pagal 2007-07-04 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau kredito sutartis) (39–41 b. l., 2.1, 3.1 punktai).

Atsakovas V. N. pagal 2008-08-21 kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo garantiją Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau garantija) (11 b. l.) įsipareigojo garantijoje nurodyta suma (330 000 EUR) atsakyti kreditoriui (ieškovui) UAB Medicinos bankui, jeigu skolininkas V. N. S. spaustuvė neįvykdo bet kokios piniginės prievolės, numatytos kredito sutartyje (12–16 b. l.), iš dalies pakeistoje papildomais susitarimais (2007-08-03 Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-09-03 Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-12-28 Nr. (duomenys neskelbtini) (17–20 b. l.), arba ją įvykdo netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius, negrąžintą kreditą, nesumokėtas palūkanas ir netesybas.

2012-06-23 ieškovas pateikė atsakovams 2012-06-20 reikalavimą sumokėti ieškovui skolininko nepadengtą 532 00,88 Lt skolą (32, 34–37 b. l.), tačiau atsakovai padengė tik 10 000 Lt skolininko skolos dalį (38 b. l.).

Šiaulių apygardos teismo 2009-03-24 nutartimi V. N. S. spaustuvei buvo iškelta bankroto byla (21–22 b. l.), 2009-08-24 nutartimi bankroto byloje buvo patvirtintas 571 056,74 Lt ieškovo finansinis reikalavimas (28–31 b. l.), 2012-09-18 priimtas sprendimas dėl įmonės padaigos (112 b. l.), o 2012-10-30 įmonė išregistruota iš JAR (113 b. l.).

Faktiniai ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas

Dėl laidavimo pabaigos

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5, 6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. N. S. spaustuvė savo teisine forma buvo individuali įmonė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006 išaiškino, kad, kai kreditorius reiškia reikalavimą prievolės neįvykdžiusios individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, solidariai bendraskolei – laiduotojai, kuri taip pat yra tos individualios įmonės, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės objekto, vienu iš dalyviu, toks kreditoriaus reikalavimas turi būti pareiškiamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir nagrinėjamas tos individualios įmonės bankroto byloje. O 2007 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2007 kasacinis teismas konstatavo, jog, kadangi už individualios įmonės – neribotos atsakomybės juridinio asmens – prievoles atsako ne tik pati įmonė, bet ir jos savininkas, civilinė byla, kurioje savininkui pareikštas turtinis reikalavimas, kildinamas iš jo, kaip įmonės laiduotojo, prievolės, perduodama bankroto bylą iškėlusiam teismui (ĮBĮ 15 str. 2 d.).

Kasacinis teismas išaiškino, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 str. 4 d.) ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012 konstatavo, kad tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia. Kolegija konstatavo, jog šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę.

Teismas, įvertindamas prieš tai minėtą kasacinio teismo praktiką ir šalių laidavimo sutarties turinį, sprendžia, kad šiuo atveju būtina įvertinti 2007-12-28 laidavimo sutarties šalių tikruosius ketinimus. Laidavimo sutarties 8.1 punkte įtvirtintas sutarties šalių susitarimas, kad sutartis galioja iki visiško prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo (40 b. l.). Atsakovai laidavimo sutarties sąlygų neginčijo, todėl, teismo vertinimu, toks susitarimas neprieštarauja CK nuostatoms ir yra teisėtas. Taigi bankas ir atsakovai aiškiai ir nedviprasmiškai laidavimo sutartyje susitarė dėl laidavimo galiojimo iki visiško prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo, t. y. šalys susitarė netaikyti šalių sutartiniams santykiams CK 6.76 straipsnio 2 dalyje, 6.87 straipsnio 1 dalyje nurodyto bendrojo laidavimo pabaigos principo ir CK 6.128 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto bendrojo prievolės pabaigos principo. Šiuo atveju laiduotojai, kaip fiziniai asmenys, laisva valia siekė tokių teisinių pasekmių, ir minėtas susitarimas šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009, 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2011).

Dėl garantijos

Pagal CK 6.90 straipsnį garantija kaip vienu iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garanto nurodyta suma atsakyti kreditoriui, jeigu to kreditoriaus skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti nuostolius tam tikromis sąlygomis. Garanto atsakomybė yra subsidiari.

Teismas nesutinka su atsakovų teiginiais, kad po individualios įmonės (skolininko) likvidavimo ir išregistravimo iš JAR pasibaigė garantija.

Garantija yra savarankiška prievolė, palyginti su užtikrinta prievole, ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai. Pagal CK 6.90 straipsnio 2 dalį garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta. O pagal šio kodekso 6.90 straipsnio 2 dalį, jeigu garantas neįvykdo ar netinkamai įvykdo savo prievolę pagal garantijos sutartį, jo atsakomybės kreditoriui už šio patirtus nuostolius dėl garantijos pažeidimo neriboja garantijoje nustatyta suma. Taigi, skolininko prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos įvykdymas yra tas juridinis faktas, kuris sukelia prievolinius santykius tarp kreditoriaus ir garanto.

Šiuo atveju, garantija yra galiojanti ir atsakovai nepagrįstai remiasi CK 6.92 straipsnio 5 dalimi, kurioje nurodyta, kad, jeigu garantas sužino, kad garantija užtikrinta pagrindinė prievolė įvykdyta ar pasibaigė kitais pagrindais, arba pripažinta negaliojančia, apie tai jis privalo nedelsdamas pranešti kreditoriui ir skolininkui. Po tokio pranešimo gavęs pakartotinį kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę, garantas reikalavimą turi patenkinti tik tuo atveju, kai kreditorius pateikia įrodymus, kad prievolė nepasibaigusi ir galioja.

Pagal garantiją, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą, garantas turi pareigą sumokėti garantijoje nustatytą sumą, jeigu jam kreditorius pareiškia reikalavimą ir jeigu nepasibaigęs garantijos galiojimo terminas (CK 6.90 straipsnio 1 dalis, 6.92 straipsnio 4 dalis).

Iš garantijos turinio matyti, kad garantija galiojo iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai (11 b. l.). Atsakovo patvirtintoje garantijoje nustatyta, kad visi garanto garantiniai įsipareigojimai kreditoriui pagal šią garantiją baigiasi, jeigu atsiranda bet kuri iš šių sąlygų: 1) garantas sumoka kreditoriui visą garantijoje nurodytą sumą; 2) sueina garantijoje nustatytas garantijos terminas, o garantas iki paskutinės garantijos galiojimo dienos imtinai nebus išsiuntęs garantui raštiško reikalavimo mokėti; 3) kreditorius raštu atsisako savo teisių pagal šią garantiją ir garantijos originalą grąžina garantui arba raštu apie atsisakymą praneša garantui.

Minėta, kad 2012-06-20 kreditorius (ieškovas) kreipėsi į garantą (atsakovą), reikalaudamas per garantijoje numatytą 10 kalendorinių dienų terminą sumokėti bankui skolininko nepadengtą 53200,88 Lt skolą (32, 34–37 b. l.), tačiau garantas padengė tik 10 000 Lt skolininko skolos dalį (38 b. l.). Be to, reikalavimas atsakovams šioje atskiroje byloje pareikštas 2012-08-28 (1 b. l.), t. y. iki skolininko veiklos pabaigos ir išregistravimo (112, 113 b. l.).

Nagrinėjamu atveju yra svarbus kreditoriaus ir garanto susitarimo aiškinimas ir jo teisinis kvalifikavimas.

Konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-107/2010; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai plėtojamos sutarčių aiškinimo taisyklės: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

Garantijos turinys patvirtina, kad garantas kaip fizinis asmuo garantijoje nustatytomis sąlygomis neatšaukiamai ir neginčijamai vienašališkai įsipareigojo šioje garantijoje nurodyta suma atsakyti kreditoriui, jeigu skolininkas neįvykdys bet kokios piniginės prievolės, numatytos sutartyje (2007-07-04 kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su papildomais susitarimais), arba ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius (t. y. sumokėti skolininko negrąžintą kredito sumą, nesumokėtas palūkanas ir netesybas (palūkanas ir netesybas skaičiuojant vadovaujantis sutarties nuostatomis iki skolos visiško grąžinimo kreditoriui dienos, nepriklausomai nuo skolininko nemokumo, bankroto, restruktūrizavimo, likvidavimo), atlyginti kreditoriaus patirtas skolos išieškojimo išlaidas ir kitus nuostolius) sutarties pažeidimo, skolininko nemokumo, bankroto, restruktūrizavimo, likvidavimo atvejais.

Taigi, pasirašydamas garantiją, atsakovas patvirtino, kad skolininko bankroto ir likvidavimo atvejais jam išlieka pareiga garantijoje nurodyta suma atsakyti kreditoriui už skolininko prievoles pagal minėtą kredito sutartį.

Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

Teismas, įvertindamas tai, kad garantas kaip fizinis asmuo ir kreditorius susitarė, jog garantija galioja iki visiško kredito (skolos) grąžinimo, nepriklausomai nuo skolininko bankroto ir likvidavimo, ir tai, kad atsakovas garantijos sąlygų neginčijo, sprendžia, jog tokia garantijoje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, garantijos šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.90 straipsnio 1, 2 dalys, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Teismo išvadas patvirtina ir kasacinio teismo formuojama praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012 ir joje nurodytos nutartis).

Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės pagal garantiją

Santuokos metu įsteigtos individualios įmonės veiklai vykdyti paprastai naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jeigu nėra priešingos sutuoktinių valios išraiškos. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį asmuo, neigiantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami liudytojų parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006).

Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesutaria kitaip. Iš to darytina išvada, kad santuokos metu įsteigtos individualios įmonės veiklai vykdyti paprastai naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jeigu nėra priešingos sutuoktinių valios išraiškos.

VĮ „Registro centro“ duomenimis, V. N. S. spaustuvės savininkas – atsakovas V. N. (42–46 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad įmonės verslu vertėsi tik atsakovas ir, duomenų, jog iš įmonės veiklos gautos lėšos nepanaudotos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė S. N. dirbo įmonėje nuo (duomenys neskelbtini) (47 b. l.). Be to, pats atsakovas V. N. patvirtino, kad įmonė įsteigta santuokoje (49 b. l.), o 2012 m. lapkričio 7 d. teismo posėdyje nurodė, jog atsakovė dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini) ir už tai gaudavo darbo užmokestį, o banko suteiktas kreditas skirtas įmonės poreikiams tenkinti.

Pagal CK 3.109 straipsnį prievolės, kylančios iš sutuoktinių bendro turto tvarkymo ir šeimos poreikių tenkinimo, yra bendros sutuoktinių prievolės, vykdomos iš bendro jų turto. Individuali įmonė yra šeimos verslas ir jos veikla pirmiausia skirta šeimos poreikiams tenkinti.

Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis; Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).

Esant prieš tai nurodytoms aplinkybėms, teismas atmeta atsakovų teiginius, kad atsakovei nekilo jokių prievolių pagal garantiją, kadangi garantija atsakovės nebuvo patvirtinta ir sudaryta ne šeimos interesais ir sprendžia, jog kreditoriaus reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas, įvertindamas tai, kad ieškovas sumažino savo reikalavimą, sprendžia jog pagal patikslintus reikalavimus pakeistinas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. preliminarus sprendimas, ieškovui grąžintinas permokėtas 503,00 Lt žyminis mokestis (CPK 87 str. 1 d. 1 p.), taip pat iš atsakovų priteistinos 21,67 Lt proceso išlaidos valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 265, 270, 284, 430 straipsniais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. preliminarų sprendimą pakeisti.

Sumažinti ieškovui UAB „Medicinos bankui“ (į. k. 112027077, adresas Vilnius, Pamėnkalnio g. 40) solidariai iš atsakovų V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) adresas: (duomenys neskelbtini)) ir S. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)), adresas: (duomenys neskelbtini)) priteistą skolą iki 421 235,14 Lt.

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. preliminaraus sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų V. N. ir S. N. po 10,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR FM grąžinti UAB „Medicinos bankui“ (į. k. 112027077) 503,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio (žyminis mokestis sumokėtas 2012-08-21 Swedbank, AB).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.