- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-05-04
- Bylos Nr.
- e2S-1988-1187/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04518-2026-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
- Pareiškėjas
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus
- Suinteresuotas asmuo
- T. G., G. G. Apeliacinės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (suinteresuotų asmenų) T. G. ir G. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jų tėvų išdavimo, suinteresuoti asmenys T. G. ir G. G.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Tarnyba) kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo leidimą paimti nepilnametę U. G., gim. (duomenys neskelbtini), iš jos tėvų G. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir T. G., gim. (duomenys neskelbtini) (toliau – Prašymas).
2. Prašymas grindžiamas šiomis esminėmis aplinkybėmis:
2.1. Šeima Tarnybai žinoma nuo 2021 m., tačiau nuo 2024 m. pradėti nuolat fiksuoti pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus atskleidė sudėtingą situaciją šeimoje ir tėvų G. G. ir T. G. sunkumus rūpinantis psichikos sveikatos sutrikimų turinčia dukra U. G. Nepilnametė U. G. patiria psichologinių sunkumų, jai diagnozuota depresija, fiksuotos savižudiškos mintys ir savižalos epizodai, ji ne kartą buvo hospitalizuota gydymo įstaigose, jai taikomas medikamentinis gydymas ir psichoterapija. Tarnybos vertinimų metu taip pat nustatyta, kad šeimoje kyla nuolatiniai konfliktai, nepilnametė nurodo patirianti tėvų psichologinį spaudimą, žeminimą ir kontrolę, taip pat yra duomenų apie fizinio poveikio naudojimą, kurį motina G. G. iš dalies pripažįsta kaip priemonę stabdyti vaiko savižalą, o tėvas linkęs tai neigti ar menkinti. Dėl galimo fizinio smurto pradėtas ikiteisminis tyrimas.
2.2. Nepilnametė U. G. ne kartą išreiškė nenorą gyventi su tėvais, sieja tai su emociniu nesaugumu ir konfliktais šeimoje, prašo būti apgyvendinta kitoje aplinkoje ir kategoriškai atsisako grįžti į namus. Tėvai, nors ir užtikrina medicininės pagalbos prieinamumą, stokoja tinkamų tėvystės įgūdžių ir emocinių resursų, o jų taikomos priemonės nėra veiksmingos bei gali bloginti vaiko būklę. Tarnyba siūlė taikyti laikinosios priežiūros priemones ir teikti intensyvią pagalbą šeimai, tačiau tėvai su tokiomis priemonėmis kategoriškai nesutiko, atsisakė bendradarbiauti ir nurodė manantys, kad patys gali tinkamai pasirūpinti dukra.
2.3. Nepilnametė dėl savo būklės buvo apgyvendinta krizių centre, kur jos poreikiai užtikrinami, ji laikosi nustatytos tvarkos, vartoja paskirtus vaistus, tačiau ir toliau išreiškia aiškų nenorą grįžti į šeimą. Įvertinusi surinktus duomenis, Tarnyba konstatavo esant vaiko apsaugos poreikį, nustatė rizikos veiksnius, susijusius su galimu smurtu, emociniu nesaugumu, tėvų elgesiu ir vaiko sveikatos būkle, bei, tėvams nesutikus su alternatyviomis pagalbos priemonėmis, nusprendė kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš tėvų išdavimo.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo T. G. atsiliepime su pareiškėjo prašymu nesutiko. Nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių netinkamą tėvo pareigų vykdymą ar būtinybę paimti vaiką iš šeimos. Tėvai tinkamai rūpinasi dukra, užtikrina jos sveikatos priežiūrą, bendradarbiauja su gydytojais ir socialiniais darbuotojais, vykdo jų rekomendacijas, kontroliuoja medikamentų vartojimą ir domisi vaiko ugdymu. Nepilnametės U. G. pasisakymai apie nenorą gyventi su tėvais turi būti vertinami atsižvelgiant į jos psichikos sveikatos būklę ir galimą manipuliatyvų elgesį. Vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, taikoma tik esant realiam pavojui vaiko sveikatai ar gyvybei ir kai tėvai nesiima priemonių vaiko saugumui užtikrinti, o nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nenustatytos.
4. Suinteresuotas asmuo G. G. atsiliepime su pareiškėjo prašymu nesutiko. Nurodė, kad Tarnybos prašymas yra nemotyvuotas, grindžiamas subjektyviai atrinktais ir tarpusavyje prieštaringais duomenimis, neparemtais objektyviais įrodymais. Tarnybos pateikti dokumentai daugiausia sudaryti pačios Tarnybos specialistų, tačiau iš jų nėra aišku, kokiu pagrindu konstatuoti vaiko teisių pažeidimai, o kai kurie nurodyti rizikos veiksniai, pavyzdžiui, dėl galimo tėvų piktnaudžiavimo alkoholiu, nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nors pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo smurto, tėvams nėra pareikšti įtarimai, todėl jų kaltinimas smurtu pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą.
5. Ankstesni vertinimai ir pagalbos šeimai planai patvirtino, jog tėvai tinkamai vykdo savo pareigas, bendradarbiavo su specialistais, įvykdė visus jiems nustatytus įpareigojimus, užtikrina vaikui saugią aplinką ir rūpinasi jos sveikata, įskaitant psichikos sveikatos priežiūrą, gydymą bei konsultacijas. Pati Tarnyba pripažįsta, jog tėvai užtikrina medicininę pagalbą vaikui, tačiau šios aplinkybės nėra tinkamai vertinamos. Taip pat nurodoma, kad vaiko situacijos vertinimo sprendimai, kuriais grindžiamas prašymas, yra apskųsti ir priimti pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl jais negali būti remiamasi kaip patikimu pagrindu. Vaiko nuomonė dėl nenoro gyventi su tėvais negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas, neįvertinus vaiko gebėjimo ją savarankiškai suformuluoti ir atsižvelgiant į jos psichikos sveikatos būklę bei prieštaringus pasisakymus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 23 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą ir išdavė leidimą paimti nepilnametę U. G. iš jos tėvų. Nutartis grindžiama šiais esminiais argumentais:
6.1. Byloje esančiuose vaiko nuomonės išklausymo akte, vaiko situacijos vertinimo duomenų anketose, asmens sveikatos priežiūros įstaigų raštuose ir medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad nepilnametė nuosekliai išreiškia kategorišką nenorą grįžti į šeimą, grįžimą į namus sieja su stipriu emociniu nesaugumu, o kalbėdama apie tokią galimybę demonstruoja savižalos požymius ir išsako suicido ketinimus. Analogišką kategorišką nuomonę ir ketinimus nepilnametė taip pat išsakė ir liudytojai E. P. (2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 30 min.) bei liudytojai O. K., kuri paaiškino, kad nepilnametė U. G. „<...>išsako tokius dviprasmius jausmus, kad jeigu grįžtų į šeimą, nusižudys, čia buvo tas sakyta prieš porą mėnesių, tą patį ir vakar išsakė konsultacijos metu. Tačiau greta to išsako norą bendrauti, palaikyti santykius, nori, kad aplankytų ją krizių centre, kad santykis įtemptas, bet svarbus<...>“ (2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 1 val. 08-09 min.).
6.2. Nors byloje yra duomenų, kad nepilnametė epizodiškai jautriai išsako palankumą mamai (pazydžiui, trumpąją žinute (DOK-38975 priedas Nr. 4) ar įrašu 2026-03-12 asmens savisaugos plane), tačiau dažnas suicidinių ketinimų įvardijimas, savižalos demonstravimas ir kategoriškas atsisakymas grįžti į namus rodo itin didelę vidinę įtampą, emocinį pažeidžiamumą ir padidėjusią riziką jos saugumui. Liudytojų parodymai patvirtina, kad nepilnametės elgesys yra sunkiai prognozuojamas, ji linkusi į emocinius svyravimus, konfliktus, manipuliatyvų bendravimą bei skirtingos informacijos teikimą skirtingiems asmenims. Byloje esantis gausus medicininių duomenų kiekis patvirtina, kad nepilnametės savijauta susijusi su reikšmingais psichikos sveikatos sutrikimais, pasireiškiančiais emocijų reguliavimo sunkumais, impulsyvumu, pasikartojančiais savižalos epizodais bei nestabilia elgsena (kaip pavyzdžiui, VšĮ (duomenys neskelbtini) 2026-01-24, 2026-02-05 išrašai iš medicininių dokumentų, VšĮ (duomenys neskelbtini) bei VšĮ (duomenys neskelbtini), suinteresuotų asmenų pateiktas gausus epikrizių skaičius (DOK-32882). Dėl to, beveik 16 metų sulaukusios nepilnametės pasisakymai negali būti vertinami izoliuotai ar pernelyg sureikšminti, tačiau ši aplinkybė nepaneigia realios grėsmės jos saugumui dėl jos išsakomų ketinimų žalotis. Priešingai, asmens sveikatos specialistų nurodytas emocinis nestabilumas, impulsyvumas ir savižalos vidutinė ir aukšta rizika (liudytojos O. K. parodymai, 2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 1 val. 10-11 min.) patvirtina, kad vaiko situacijai būtina nuolatinė, profesionali ir nuosekli priežiūra, nes byloje taip pat yra duomenų, kad nepilnametė buvo realiai apsinuodijusi medikamentais suicido tikslu (VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės 2025-02-14 raštas Nr. IS-187/25(2.18)).
6.3. Vertindamas suinteresuotų asmenų paaiškinimus, teismas sprendžia, kad jų požiūris į fizinio poveikio naudojimą vaikui yra kritikuotinas. Tiek motina, tiek tėvas iš esmės pripažino atvejus, kai nepilnametei U. G. buvo suduota su „tapke“ ar daiktu, tačiau tokius veiksmus aiškino kaip priemones, skirtas sustabdyti savižalą, ir nelaikė jų smurtu. Teismo vertinimu, toks fizinio poveikio normalizavimas rodo, kad tėvai nepakankamai suvokia leistino elgesio su vaiku ribas ir yra linkę pateisinti netinkamas reagavimo formas vien tuo, kad siekė sustabdyti nepageidaujamas pasekmes.
6.4. Teismas taip pat daro išvadą, kad suinteresuotų asmenų taikomi problemos sprendimo būdai šiuo metu yra nepakankami ir iš dalies nukreipti į pasekmių, o ne priežasčių valdymą. Nors tėvai rūpinosi vaiko gydymu, vežė ją pas specialistus, kontroliavo vaistų vartojimą ir siekė užkirsti kelią savižalai, byloje nėra pakankamai duomenų, kad jie šiuo metu gebėtų nuosekliai mažinti konfliktų šeimoje intensyvumą, kurti vaikui emociškai saugesnį santykį ar priimti specialistų siūlomas alternatyvias pagalbos formas. Priešingai, iš bylos matyti, kad dalis tėvų reakcijų pačiai nepilnametei kelia papildomą stresą ir didina jos pasipriešinimą.
6.5. Teismas vertina ir tėvų emocinių bei fizinių resursų būklę. Mobiliosios komandos 2026-03-22 rekomendacijose (DOK-39803) nurodyta, kad motinos emocinis atsparumas yra susilpnėjęs, tėvo fizinė sveikata pablogėjusi, abu tėvai yra išsekę dėl ilgalaikės įtampos, susijusios su dukros būkle ir elgesiu. Patys tėvai bylos nagrinėjimo metu ne kartą akcentavo nuovargį, ilgalaikį stresą, pablogėjusią sveikatą ir tai, kad vienas iš jų faktiškai nuolat turi būti šalia vaiko. Šios aplinkybės patvirtina, jog šeimos resursai yra reikšmingai sumažėję.
6.6. Teismas taip pat įvertino tėvų pateiktus duomenis apie tai, kad jie nėra gydyti dėl priklausomybių (DOK-38975). Iš Respublikinio priklausomybės ligų centro išduotų medicininių pažymų matyti, kad abu tėvai per pastaruosius penkerius metus nebuvo gydyti ar konsultuoti Respublikinio priklausomybės ligų centre, todėl nėra pagrindo spręsti, kad poreikis paimti vaiką iš šeimos būtų tiesiogiai susijęs su nustatytu tėvų piktnaudžiavimu psichoaktyviosiomis medžiagomis. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia kitų byloje nustatytų rizikos veiksnių, susijusių su tėvų emociniu išsekimu, ribotais tėvystės resursais ir nepakankamu gebėjimu užtikrinti vaiko emocinį saugumą.
6.7. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nepaisant ilgą laiką teiktos pagalbos, rekomendacijų ir įvairių specialistų įsitraukimo, šeimoje nepavyko sukurti tokios aplinkos, kuri pakankamai užtikrintų nepilnametės U. G. elgesio kontrolę, emocinį stabilumą ir savižalos rizikos mažinimą. Liudytojų parodymai ir Tarnybos vertinimai patvirtina, kad tėvams kyla sunkumų nustatyti ir nuosekliai išlaikyti ribas, valdyti konfliktines situacijas bei adekvačiai reaguoti į nepilnametės U. G. elgesio ypatumus.
6.8. Svarbu pažymėti, kad nors nepilnametės U. G. nuomonė dėl gyvenamosios vietos dėl jos psichikos sveikatos būklės negali būti vertinama kaip vienintelis ar lemiamas kriterijus, ji taip pat negali būti ignoruojama. Vaiko nuoseklus atsisakymas grįžti į namus, siejamas su emociniu nesaugumu, žeminimu, kontrole ir baime, kartu su savižalos demonstravimu bei ketinimais, sudaro reikšmingą bendro situacijos vertinimo dalį. Liudytoja O. K. patvirtino, kad atsižvelgiant į nepilnametės U. G. išsakomus ketinimus, kurie vertinami kaip aukštos rizikos bei siekiant užtikrinti jos saugumą tikslingiau šiuo metu nepilnametę U. G. laikinai palikti gyventi krizių centre (2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 1 val. 31-32 min.).
6.9. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad nepilnametės U. G. būklė bei elgesys išlieka sudėtingi ir jai esant krizių centre, tačiau ši aplinka sudaro sąlygas užtikrinti nuolatinę priežiūrą, operatyvų reagavimą į krizes, medikamentinio gydymo kontrolę ir specialistų pagalbą. (Tarnybos vyriausiosios specialistės E. K.-P. 2026-03-03 tarnybinis pranešimas Nr. 1TSD-543, liudytojo D. N. parodymai, 2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 1 val. 45 min. – 59min.). Nors krizių centras neišsprendžia visų vaiko problemų, jis užtikrina daugiau saugumo negu šiuo metu įmanoma šeimos aplinkoje.
6.10. Byloje nustatyta, kad Tarnyba siekė taikyti mažiau ribojančias priemones ir siūlė laikinosios priežiūros bei pagalbos šeimai modelius, kurie leistų kiek įmanoma išsaugoti vaiko ryšį su šeima ir kartu sumažinti riziką jos saugumui. Tačiau vaiko motina su tokiomis priemonėmis kategoriškai nesutiko, atsisakė svarstyti laikinosios priežiūros galimybes bei iš esmės laikėsi pozicijos, kad tik šeima šiuo metu gali tinkamai pasirūpinti dukra. Tokia pozicija apribojo galimybes taikyti švelnesnes intervencijos formas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliantai (suinteresuoti asmenys) T. G. ir G. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartį ir klausimą išnagrinėti iš esmės – atmesti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą paimti vaiką iš jo tėvų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. 2026 m. sausio 20 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimas Nr. 1VSV-314 yra apskųstas teismui (administracinės bylos Nr. I2- 9458-743/2026), o taip pat 2026 m. vasario 10 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimas Nr. 1VSV-690 yra apskųstas teismui (administracinės bylos Nr. I2-9903-743/2026). Taigi, šie du dokumentai negalėjo būti laikomi pagrindžiančiais nustatytus rizikos veiksnius. Tačiau pirmos instancijos teismas šio fakto visiškai nevertino ir nelaikė svarbiu.
7.2. Iš pirmos instancijos teismo nutarties turinio nėra aišku, kuo teismas grindė aplinkybę, kad Tarnybos pažymėtas rizikos veiksnys 26.1 egzistuoja. Pirmos instancijos teismas pateikė vertinimą dėl suinteresuotų asmenų požiūrio į minimalų fizinį poveikį, laikydamas tokį požiūrį neigiamu ir jį kritikuodamas. Tuo tarpu pareiškėjas šį nustatytą veiksnį grindė pradėtu ir atliekamu ikiteisminiu tyrimu pagal BK 140 str. 1 d. Todėl turėjo būti nustatomi konkretūs faktai, kad G. G. ir/ar T. G. atžvilgiu yra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai. Priešingu atveju, teismo ir suinteresuotų asmenų nuomonių nesutapimas, negali būti pakankamu pagrindu laikyti atitinkamą rizikos veiksnį egzistuojančiu, kai nėra jokių objektyvių duomenų dėl smurto naudojimo. Jeigu pirmosios instancijos teismui trūko duomenų, teismas turėjo galimybę CPK 179 str. 3 d. tvarka atitinkamus duomenis apie tai, ar suinteresuotų asmenų atžvilgiu yra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, pareikšti įtarimai ar pan., surinkti savarankiškai, pasinaudodamas atitinkamų registrų duomenimis. Tačiau tai daroma nebuvo. Todėl toks aplinkybių vertinimas ir faktų konstatavimas, pažeidžiant CPK nuostatas, lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą ir sudaro pagrindą nutartį panaikinti.
7.3. Pirmosios instancijos teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl Tarnybos nurodyto rizikos veiksnio 26.3 (vaiko atstovai pagal įstatymą yra apsvaigę nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, galimai turi priklausomybės nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų požymių <...>). Todėl sudėtinga suprasti ar toks rizikos veiksnys teismo buvo nustatytas ar ne.
7.4. Iš nutarties turinio sudėtinga suprasti, kokių byloje esančių duomenų pagrindu buvo konstatuotas 26.6 rizikos veiksnys ir ar pirmos instancijos teismas vertino bylos duomenų visumą ar tik selektyviai atrinktus įrodymus. Būtent, byloje esantys duomenys patvirtina, kad tėvai savo vaiku rūpinasi, laikosi gydytojų rekomendacijų, užtikrina medikamentų turėjimą ir vartojimą, reguliarų lankymąsi pas psichoterapeutę ir kt. Suinteresuoti asmenys buvo pateikę teismui duomenis apie tai, kad U. G. būdama krizių centre nevartoja medikamentų, praleidžia pamokas mokykloje, tokius faktus patvirtino ir apklausta liudytoja E. P. Tačiau pirmosios instancijos teismas fakto, kad krizių centre nėra užtikrinamas vaikui taikomo medikamentinio gydymo tęstinumas, mokyklos lankymas, visiškai nevertino, o priešingai, nutartyje nurodė, kad krizių centre neva gebama užtikrinti geresnį vaiko poreikių tenkinimą ir kokybiškesnę jo priežiūrą, negu suinteresuoti asmenys tą galėtų daryti namuose. Taip pat, suinteresuoti asmenys pateikė teismui duomenis apie tai, kad U. G. geba žalotis ir būdama krizių centre, kas reiškia, kad centre nėra užtikrinama padidinta vaiko apsauga. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų akivaizdžiai nevertino ir dėl jų nepasisakė, nors ir nenurodė, kad šie duomenys būtų nepatikimi ar turintys mažesnę įrodomąją vertę byloje.
7.5. Nemažai dėmesio nutartyje skiriama rizikos veiksniui 26.8 - vaiko išreikštam norui būti paimtam iš tėvų. Viena vertus, pirmos instancijos teismas nurodė, kad vaiko nuomonė turi būti vertinama ir į U. G. poziciją, kaip vaiko gebančio suformuluoti savo nuomonę, turi būti atsižvelgiama, tačiau tuo pačiu nurodė, kad vaiko pasisakymai negali būti pernelyg sureikšminami. Tokiame kontekste, sudėtinga suprasti, kiek reikšmės vaiko nuomonei pirmosios instancijos teismas vis tik skiria. Tuo labiau, jog vertindamas vaiko pasisakymus tėvų ir santykių su jais aspektu, pirmosios instancijos teismas grįžta prie vaiko diagnozių išraiškos (savižalos) ir tėvų negebėjimo rūpintis vaiku, užtikrinti jo poreikius (rizikos veiksnys 26.6). Tokia paini pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija leidžia teigti, kad teismas, selektyviai vertindamas byloje esančius įrodymus, ieškojo pagrindų pritarti Tarnybos pateiktam prašymui, tačiau ne objektyviai įvertinti bylos duomenų visumą, kad galėtų priimti pagrįstą ir objektyvų procesinį sprendimą.
7.6. Bylos nagrinėjimo metu buvo atkreiptas dėmesys, kad vaiko nuomonė šiuo atveju netgi nebuvo išklausoma pasitelkiant reikiamus specialistus. Tarnybos atstovė atsakydama į užduotą klausimą, ar pakartotinai vaiko nuomonę išklausiusios specialistės turi psichologinių žinių, atitinkamą išsilavinimą, nurodė tokios informacijos neturinti. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. nustatyta, kad tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis šiais principais: <...> 4) vaiko nuomonės išklausymo ir vaiko dalyvavimo užtikrinimo - vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į vaiko nuomonę, įvertinus jo amžių ir brandą, turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Be to, to paties įstatymo 36 straipsnio 1 dalis numato, kad esant duomenų apie smurtą prieš vaiką arba vaikui turint specialiųjų poreikių, vaikas turėtų būti išklausomas psichologo. Tačiau, šiuo konkrečiu atveju, Tarnybai prašymą grindžiant rizikos veiksniu, susijusiu su smurtu prieš vaiką (rizikos veiksnys 26.1), o teismui nutartimi pritarus tokio rizikos veiksnio egzistavimui, nebuvo atkreiptas dėmesys į vaiko nuomonės išklausymo aplinkybes, laikant, kad nuomonė išklausyta tinkamai, o vaikas savo nuomonę galėjo išreikšti objektyviai.
7.7. Teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, situacija pasikeitė kardinaliai, t. y. paaiškėjo, kad mergaitei buvimas krizių centre yra nesaugus. Būtent, 2026 m. kovo 18 d. G. G. buvo informuota, kad nepilnametė U. G. pabėgo iš krizių centro. Šis faktas patvirtina, kad vaiko paėmimas iš šeimos, šiuo konkrečiu atveju, jokios didesnės vaiko gerovės ar interesų apsaugos neužtikrina. Nepilnametė buvo rasta tik pasitelkiant policijos pareigūnus. G. G. teigimu, suradus mergaitę, ji nenorėjo vykti į krizių centrą ir prašėsi išleidžiama namo pas tėvus. Taip pat, 2026 m. kovo 22 d. U. G. sukonfliktavo su krizių centro darbuotoja ir dėl to išvietė policiją. Taip pat, išnagrinėjus bylą pirmos instancijos teisme, tarpinsititucinio bendravimo metu, BĮ (duomenys neskelbtini) vedėja D. P. teikė duomenis apie U. G., nurodydama, kad nepilnametė pažeidinėja taisykles, konfliktuoja su socialiniais darbuotojais, kalboje vartoja keiksmažodžius, kviečia tarnybas ir kt. Šia pozicija D. P. pasidalino su suinteresuotu asmeniu G. G. Tokiame kontekste, negalima vienareikšmiškai teigti, kad nepilnametės paėmimas iš tėvų, geriau atitinka jos interesus, užtikrina didesnį vaiko saugumą ir pagalbą jam. Kadangi vaikas iš krizių centro pabėgo iš baimės. Be to, kaip minėta pirmiau, byloje esantys duomenys (medicininių dokumentų išrašai, liudytojų parodymai), patvirtina, kad mergaitei gyvenant ne su tėvais, buvo kilę daugiau problemų - dažniau kviesta policija, dažnesni savižalos atvejai ir pan.
7.8. Vaiko savižalai esant vienam iš ligos simptomų, tėvų gebėjimas išvengti neigiamų pasekmių, priešingai negu nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartyje, laikytinas vertybe ir gebėjimu užtikrinti vaiko interesų apsaugą. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad tėvai lankė įvairius kursus ir mokymus (ASIST, SAFE TALK), kas leidžia teigti, jog tėvams žinių, dėl reagavimo į įvairias situacijas netrūksta. O tai yra tinkamo vaiko interesų užtikrinimo pagrindas, šiuo konkrečiu atveju.
Atsiliepimas
8. Pareiškėjas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Tarnyba nepritaria suinteresuotų asmenų motyvams, jog dėl smurto rizikos veiksnys Tarnybos nustatytas nepagrįstai, o teismo įvertintas kaip pagrįstas, netinkamai, nes tėvų smurtas prieš vaiką nėra patvirtintas baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, tėvai nėra pripažinti kaltais, to dėl privalu remtis nekaltumo prezumpcija. Tarnybos nuomone, suinteresuoti asmenys nepagrįstai Tarnybos atliekamą vaiko situacijos vertinimą prilygina baudžiamų įstatymų tvarka atliekamam ikiteisminiam tyrimui ir / ar asmens pripažinimui kaltu / nekaltu padarius nusikalstamą veiką. Tarnybos atliekamo vaiko situacijos vertinimo tikslas nėra nustatyti kaltus asmenis baudžiamąja prasme, apskritai nėra orientuotas į kaltų dėl šeimoje patiriamų sunkumų asmenų nustatymą, o nukreiptas į rizikos veiksnių šeimos aplinkoje identifikavimą bei, pirmiausia, šeimai būtinos pagalbos inicijavimą. Be to, Tarnybos vertinimu, net ir tokiu atveju, kai įstatymu nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu pripažįstama, jog tėvų elgesys su vaiku neperžengė baudžiamojo įstatymo ribų, tai savaime anaiptol nereiškia, kad jis yra tinkamas, jog jame nėra fizinio ir / ar emocinio smurto prieš vaiką apraiškų, kad tėvų pasirenkami vaiko auklėjimo, drausminimo ir / ar kontrolės būdai bei priemonės atitinka pozityvios tėvystės principus bei yra suderinami su geriausiais vaiko interesais.
8.2. Liudytoja O. K. (vaiką gydanti gydytoja psichiatrė) akcentavo, kad šeimai buvo teikiama pagalba, organizuotas darbas su specialistais, tačiau tėvams kyla sunkumų tinkamai reaguoti į vaiko elgesį, nustatyti ir išlaikyti ribas bei valdyti konfliktines situacijas; ji pažymėjo, kad nors tėvai deda pastangas rūpintis vaiku, jų taikomos priemonės ne visada yra veiksmingos ir ne visais atvejais atitinka vaiko poreikius. Akcentuotina ir tai, kad tiek vaiko situacijos vertinimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu, o taip pat ir suinteresuotiems asmenims teikiant atskirąjį skundą, išlieka akivaizdu, kad tėvai visiškai nelinkę prisiimti atsakomybės dėl susiklosčiusios jų ir dukters tarpusavio santykių situacijos, jie jokio savo elgesio su vaiku nevertina kritiškai ar bent kiek neigiamai, nuolat akcentuoja, kad tik jie žino kaip geriausia tvarkytis su situacija bei elgtis su U., nors vaikas ir aiškiai išsako, kad jau ilgą laiką jaučiasi šeimoje menkinama, nuvertinama, žeminama, visas jos santykis su tėvais orientuotas ir paremtas kontrole. Iš visumos suinteresuotų asmenų paaiškinimų akivaizdu, kad visas problemas ir sunkumus jie kildina išimtinai iš U. ligos, dėl visų situacijų kaltina būtent ligos nulemtą U. elgesį, net jos nuomonę, išsakomus poreikius nuvertina ir laiko iš esmės nereikšmingais (tokiais į kuriuos nei Tarnyba, nei teismas neturėtų atsižvelgti) remdamiesi vien dukrai nustatytais psichikos sveikatos sutrikimais. Žinių ir įgūdžių, kaip šioje kompleksiškai sudėtingoje situacijoje visapusiškai rūpintis vaiku, o ne vien jį kontroliuoti bei gydyti, tėvai šiuo metu stokoja, jiems ir vaikui reikalinga specialistų pagalba sutrikusius santykius gerinti.
8.3. Tarnyba neginčija, jog tėvai, kaip nurodo patys savo atskirajame skunde, lankė įvairius kursus ir mokymus (ASIST, SAFE TALK ), ir dėl to jie turi teorinių žinių, dėl reagavimo į įvairias situacijas, tačiau, Tarnybos vertinimu, vien minėtų ir / ar kitų kursų baigimas, anaiptol savaime nepatvirtina, jog tėvai geba įgytas žinias tinkami taikyti praktikoje, be to, U. santykiai su tėvais apima gerokai plačiau, nei tik jos apsaugą nuo sau pačiai keliamo pavojaus (savižalos ir / ar savižudybės).
8.4. VTAPĮ 36 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog „ jeigu yra įtarimų, kad vaikas patyrė smurtą, ar jeigu vaikas turi specialiųjų poreikių, raidos ir (ar) kitokių sutrikimų, jis pagal poreikį turi būti išklausytas psichologo“. Tarnybos įsitikinimu, poreikio išklausyti U. nuomonę per psichologą nebuvo, nes, kaip žinoma iš bylos duomenų, U., nors ir turi diagnozuotų psichikos sveikatos sutrikimų, nesunkiai užmezga kontaktą, yra prieinama bendravimui, atvirai, pagal savo supratimą bei įsitikinimus dalinasi savo nuomone, išgyvenimais, lūkesčiais, bendraudama ne tik su Tarnybos, bet ir su kitais specialistais; mergina anaiptol nėra užsisklendusi, baugšti bendraudama, pokalbių metu nesireiškia nerimas dėl bendravimo su specialistais; ji ne primą kartą buvo išklausoma Tarnybos specialisto ir nė karto bendravimo metu nesielgė gyvybiškai, niekaip neišreiškė (sąmoningai / nesąmoningai) nerimo ar nenoro bendrauti, sunkumų suprasti pokalbio kontekstą ar jame dalyvauti, pokalbį palaikyti. Suinteresuoti asmenys taip pat niekaip nepaaiškino kaip U. atveju pasireiškė poreikis išklausyti ją būtent pasitelkus psichologą, juolab, kad nepriklausomai nuo to, ar psichologas ar kitas Tarnybos specialistas išklauso vaiką, jis ne atlieka kokį nors vaiko nuomonės įvertinimą, o tik vaiką išklauso ir nuomonę užfiksuoja raštu. Suinteresuoti asmenys patys pripažįsta, kad U. nuomonė yra tokia, kokią Tarnyba ir teismas nustatė; akivaizdu, kad U. išsakyta nuomonė yra nuosekli, nepriklausomai ar ji išklausoma Tarnybos specialisto, ar jai situaciją aptariant su savo psichoterapeute ar psichiatre.
8.5. Aprašo 26.8 papunktyje numatytas rizikos veiksnys aiškiai nurodo, jog rizikos veiksnys yra būtent vaiko išreikštas pageidavimas būti paimtam iš vaiko atstovų pagal įstatymą; rizikos veiksniui konstatuoti užtenka, kad vaikas tokią nuomonę / pageidavimą išreiškia, o tokio vaiko apsisprendimo vertinimas svarbus ir turi būti atliekamas priimant VSV Sprendimą, atsižvelgus ir į tai, ar yra nustatyti susiję apsaugos veiksniai. Tarnyba, priešingai nei teigia suinteresuoti asmenys, priimdama VSV Sprendimą vertino U. išsakytą nuomonę jos geriausių interesų kontekste, ir Tarnyba suprato bei pripažino aplinkybę, jog merginos nuomonei įtakos gali turėti ir jos psichikos sveikatos būklė, be to, Tarnyba iš esmės visada laikosi principo, kad geriausiai vaiko interesus atitinka jo priežiūra šeimoje.
8.6. Tarnyba prieš priimdama VSV Sprendimą pirmiausia siūlė tėvams taikyti vaiko laikinosios priežiūros priemones, tačiau, kaip pripažįsta ir patys suinteresuoti asmenys, jie su tuo nesutiko. šią galimybę su motina aptariant pakartotinai, motyvuodama tuo, jog U. nuomonės apskritai turi būti nepaisoma, nes jos nuomonė yra tik ligos simptomas, bei pabrėždama, kad galimos laikinosios priežiūros priemonės apgyvendinant U. su vienu iš tėvų socialinių paslaugų įstaigoje ji nepriims, ji nė už ką nesutiks su šeimos išskyrimu, o bandant paaiškinti, jog tai kaip tik yra priemonė, kuri galėtų padėti šeimą išlaikyti neišskirtą, t. y. ir U. išlaikyti šeimoje, toliau su tuo nesutiko. Taigi, suinteresuoti asmenys patys sąmoningai, nors ir dėl Tarnybai sunkiai suprantamu priežasčių, patys atsisakė galimybės šeimos krizę, padedant specialistams, spręsti nepaimant vaiko iš šeimos, nors jiems ir buvo paaiškinta, kad toks jų atisakymas nepanaikina nustatyto rizikos veiksnio, tačiau lemia, jog Tarnyba turės kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš atstovų pagal įstatymą išdavimo, nes kitokių sprendimų nustačius vaiko apsaugos poreikį nenumato teisės aktai. Kartu paminėtina, kad faktinio pagrindo apsaugos veiksniams šiam rizikos veiksniui nustatyti Tarnyba neturėjo, nes tėvai iš esmės tik neigė vaiko nuomonę bei išsakytus išgyvenimus bei poreikius, tapatino juos išimtinai su vaiko liga ir nebuvo nei motyvuoti, nei suinteresuoti priimti siūlomos pagalbos.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
10. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktai, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymas išduoti leidimą paimti nepilnametį vaiką iš jo tėvų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujau pateiktų įrodymų (ne)priėmimo
12. Apeliantai kartu su atskiruoju skundu pateikė 2026 m. kovo 25 d. gautą pažymą iš Respublikinio priklausomybės ligų centro; U. G. lankomumą mokykloje kovo mėn.; susirašinėjimą su psichoterapeute; 2026 m. kovo 18 d. pranešimą policijai apie pabėgusią nepilnametę; 2026 m. kovo 22 d. išrašo iš medicininių dokumentų kopiją ir (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjos elektroninį laišką. Apeliantų tvirtinimu, šie duomenys ir dokumentai neegzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui, tačiau yra svarbūs šioje byloje. RPLC pažyma patvirtina, kad 26.3 rizikos veiksnys neegzistuoja. Pranešimas policijai, psichoterapeutės žinutės, išrašas iš gydymo įstaigos, duomenys apie nepilnametės lankomumą mokykloje patvirtina, kad krizių centras neužtikrina vaikui saugios aplinkos. Taip pat, byloje esantys duomenys patvirtina, kad tėvai ribas dukrai nustato sėkmingiau, o taip pat užtikrindavo nuoseklų medikamentų vartojimą, kitų poreikių tenkinimą. Todėl šių papildomų duomenų prijungimas prie bylos, bylos nagrinėjimo neužvilkins, tačiau padės objektyviai įvertinti šią situaciją bei išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti pateikiamą skundą.
13. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje įtvirtintas ribojimas nėra absoliutus ir pirmiausia nukreiptas prieš nesąžiningus proceso dalyvius, piktnaudžiaujančius procesu ir nesilaikančius CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu ir teikti teismui savo reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus ir argumentus rūpestingai ir laiku. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).
14. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręstas nepilnametės dukros (ne)paėmimo iš suinteresuotų asmenų pagal išduotą teismo leidimą klausimas, kad nebūtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, įvertindamas teikiamų naujų įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla, sprendžia, kad bylos šalių apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai priimtini ir vertintini su kitais byloje esančiais įrodymais.
Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės
15. Remiantis byloje esančiu Vaiko laikino apgyvendinimo 2026 m. sausio 5 d. aktu Nr. 1VLA-36 nepilnametei U. G. nurodžius, kad tėvai prieš ją smurtauja ir pačiai nepilnametei U. G., tėvams bei seneliui sutikus, nepilnametė U. G. buvo laikinai apgyvendinta pas senelį.
16. 2026 m. sausio 20 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendimu Nr. 1VSV-314 nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir šeimai poreikį gavus Tarnybai pranešimą dėl galimo smurto prieš nepilnametę U. G. šeimoje ir šeimai nuo 2026 m. sausio 21 d. pakartotinai pradėta atvejo vadyba. Minėtame sprendime taip pat nurodyta, kad nepilnametė U. G. su tėvais susitaikė, norėtų grįžti į savo namus. Nepilnametė U. G. nurodė, kad jos nuotaika yra gera, nes tėvai kartu nuvyko pas psichoterapeutę, jai labai to reikėjo. Remiantis Skyriuje turimais duomenimis, vaiko tėvai kartu su dukra apsilankė pas psichoterapeutę. Po susitikimo pas psichoterapeutę, su dukra santykiai pagerėjo, ji sutiko atvykti į Skyrių kartu su tėvais, nori grįžti į savo namus.
17. 2026 m. sausio 24 d. Vaiko laikino apgyvendinimo akto duomenimis, nepilnametė U. G. vėl kategoriškai atsisakė grįžti namo ir nepilnametei išreiškus norą bei jos mamai sutikus, ji laikinai apgyvendinta (duomenys neskelbtini) centre.
18. 2026 m. vasario 9 d. Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketoje 1P-VSV-921 užfiksuoti Tarnybos specialistų pokalbiai su nepilnamete U. G., kuriuose ji paaiškino, kad jai yra 15 metų, ji mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje ir mokosi gerai. Apibūdindama įvykį nurodė, kad būdama pas senelius sužinojo apie motinos atvykimą, dėl patiriamo streso pasitraukė į vonią ir užsirakino. Močiutei įėjus pradėjo klausinėti apie savižalą, dėl ko mergaitė išsigando ir pasakė, kad susižalojo, nors tai buvo padariusi dar ankstesnę dieną, nurodydama, kad save žalojasi dėl streso. Vėliau, išėjusi iš vonios, teigė buvusi užpulta klausimais motinos ir senelio, o motina iškvietė greitąją medicinos pagalbą bei policiją. Nepilnametė U. G. nurodė, kad nenori gyventi su tėvais, nes motina kelia jai stresą, kaltina ją dėl įvairių dalykų ir nuteikinėja prieš ją giminaičius, todėl ji norėtų būti gydoma ligoninėje arba apgyvendinta krizių centre. Ji taip pat išsakė planus ateityje tapti savarankiška, dirbti ir mokytis profesijos, bei siekti emancipacijos.
19. Nepilnametė U. G. taip pat nurodė, kad save žaloti pradėjo prieš dvejus metus dėl depresijos, o paskutinis susižalojimo epizodas buvo atliktas naudojant aštrų daiktą. Ji pažymėjo, kad jai reikalinga psichologinė pagalba, lanko psichoterapeutę ir psichiatrę, vartoja paskirtus vaistus ir laikosi gydymo. Pasakojo apie savo pomėgius, tačiau akcentavo sudėtingus santykius šeimoje – nurodė, kad santykiai su broliu pablogėjo, o motina, jos teigimu, kiršina šeimos narius ir nuolat ją kaltina bei gąsdina dėl galimų neigiamų pasekmių tėvui. Taip pat išreiškė norą ateityje išsikelti ir gyventi savarankiškai. Kalbėdama apie dabartinę situaciją krizių centre, nepilnametė U. G. nurodė, kad jaučiasi gerai, tačiau su motina palaiko tik minimalų kontaktą ir nenori bendrauti nei su vienu iš tėvų. Ji teigė, kad namuose patiria nuolatinę kritiką, žeminimą ir kontrolę, ypač dėl išvaizdos, valgymo ir kitų dalykų, o tai, jos teigimu, prisidėjo prie savižalos pradžios. Taip pat nurodė, kad motina prieš ją yra naudojusi fizinį poveikį. Ji pabrėžė, kad nenori grįžti į namus jokiomis aplinkybėmis ir pageidauja būti apgyvendinta bet kur kitur. Taip pat nurodė, kad neturi ryšio su giminaičiais, nes, jos teigimu, jie yra nusistatę prieš ją ir kaltina dėl pradėtų tyrimų tėvų atžvilgiu. Pokalbio metu nepilnametė U. G. demonstravo savo susižalojimus ir pakartotinai akcentavo kategorišką atsisakymą grįžti į šeimą.
20. Minėtoje anketoje fiksuoti ir pokalbiai su nepilnametės U. G. motina G. G., kuri paaiškino, kad dukra serga ir, medikų vertinimu, jai būdingi ribinio asmenybės sutrikimo bruožai, nors oficiali diagnozė dėl amžiaus nėra nustatyta. Ji nurodė, kad vaiko emocinė būsena yra nepastovi, nepilnametė U. G. linkusi šmeižti tėvus ir manipuliuoti aplinkiniais bei institucijomis, o, jos nuomone, specialistai ne visada tinkamai įvertina gydytojų išvadas. Motina teigė, kad dukra suprato galinti daryti įtaką institucijoms, todėl tokį elgesį tęsia. Apibūdindama konkrečią situaciją, motina nurodė, kad atvykusi pas senelius, kur tuo metu gyveno dukra, sužinojo apie galimą jos savižalą. Nepilnametė U. G. buvo užsidariusi vonioje, atsisakė parodyti sužalojimus, tačiau prisipažino, kad yra susižalojusi, todėl, jai nesutikus bendradarbiauti, buvo iškviesta pagalba. Motina taip pat nurodė, kad iš senelių sužinojo apie nepilnametės U. G. netinkamą elgesį – pinigų vagystes, elektroninių cigarečių skysčio turėjimą, konfliktus su seneliu ir emocines reakcijas, kai jai daromos pastabos.
21. G. G. taip pat paaiškino, kad prieš ją pradėtas ikiteisminis tyrimas kilo iš situacijos, kai ji bandė apsaugoti dukrą nuo savižalos – atėmė iš jos peilį ir, siekdama ją sustabdyti, nestipriai sudavė. Pasak motinos, tuo metu vaikas suprato tokio veiksmo tikslą, tačiau vėliau, supykusi, kreipėsi į policiją ir pateikė informaciją apie tariamą smurtą, panaudodama turėtas nuotraukas. Motina teigė, kad dukra renka informaciją ir ją naudoja prieš tėvus. Ji nurodė, kad dukra nuolat gydoma, vartoja vaistus, yra ne kartą hospitalizuota psichiatrinėse gydymo įstaigose, reguliariai lankosi pas psichiatrę ir psichoterapeutę, todėl jos sveikatos būklė yra nuolat stebima. Motinos teigimu, gydytojai pažymi, kad ligos eiga gali kisti, tačiau manipuliacinis elgesys gali bloginti situaciją.
22. G. G. taip pat nurodė, kad jai buvo siūloma taikyti laikinosios priežiūros priemones, tačiau ji su tuo kategoriškai nesutiko, motyvuodama tuo, kad nenori sukelti problemų kitiems asmenims, nes dukros elgesys yra sudėtingas. Ji pabrėžė, kad tik ji pati supranta, kaip elgtis su dukra, ir pripažino, kad yra naudojusi fizinį poveikį, tačiau tai vertino kaip priemonę sustabdyti savižalą ir nurodė, kad prireikus taip elgtųsi ir toliau. Motina taip pat neįvykdė pareigos pateikti raštišką atsakymą dėl siūlomų priemonių, nurodydama, kad nesuprato gauto pranešimo, o vėliau vengė šį klausimą aptarti. Ji akcentavo, kad nesutinka su institucijų vertinimu ir laikosi pozicijos, jog taikomos priemonės jos atžvilgiu yra nepagrįstos. Taip pat nurodė, kad turi papildomos informacijos iš psichoterapeutės apie dukros būklę, tačiau atsisakė ją pateikti institucijoms, motyvuodama tuo, kad nenori pakenkti dukros ir specialistės tarpusavio pasitikėjimui.
23. Vaiko tėvas T. G. Tarnybos specialistams paaiškino, kad su dukra bendravo telefonu prieš kelias dienas, tačiau pokalbio metu ji kategoriškai atsisakė grįžti namo, nenurodydama konkrečių priežasčių, todėl jis tokį jos elgesį vertina kaip manipuliatyvų. Jis neigė bet kokius smurto faktus šeimoje ir nurodė, kad smurtas niekada nebuvo naudojamas, tačiau pripažino, jog motina yra sudavusi dukrai su „tapke“, tačiau, jo vertinimu, tai nėra laikytina smurtu dėl minimalaus poveikio. Taip pat paaiškino, kad kito epizodo metu motina siekė atimti iš dukros peilį ir tokiu būdu netyčia pataikė į ranką, tačiau tai, jo teigimu, buvo veiksmas, skirtas sustabdyti savižalą, o ne smurtas. Tėvas nesutiko su jam išsakyta pozicija, kad situaciją galima spręsti kitais būdais, tokiais kaip pokalbiai ar specialistų pagalbos iškvietimas, ir laikėsi nuomonės, kad jų veiksmai buvo pagrįsti. Jis nurodė, kad su vaiko motina nuolat bendrauja ir sprendimus priima kartu, taip pat teigė, kad šeimoje nėra asmenų, galinčių laikinai prižiūrėti vaiką, ir dėl sudėtingo dukros elgesio tokio asmens atsiradimas yra mažai tikėtinas. Tėvas pažymėjo, kad dėl dukros būklės yra atsisakęs profesinės veiklos, kad galėtų ją nuolat prižiūrėti ir užtikrinti jos saugumą, nes, jo vertinimu, vienas iš tėvų visada turi būti šalia. Kalbėdamas apie alkoholio vartojimą, nurodė, kad alkoholis vartojamas retkarčiais, pavyzdžiui, per šventes, daugiausia lengvieji gėrimai, ir tokį vartojimą laikė normaliu bei nesusijusiu su nagrinėjama situacija.
24. 2026 m. kovo 2 d. Vaiko nuomonės išklausymo akto Nr. 1VAIK-103 duomenimis, U. G. paaiškino, kad su motina palaiko ribotą kontaktą telefonu ir pastebi tam tikrus jos elgesio pokyčius, tačiau, nepaisant motinos raginimų grįžti namo, ji kategoriškai atsisako tai daryti. Nepilnametei buvo paaiškinti vykstantys procesai ir laikinosios globos tikslas, tačiau ji nurodė viską suprantanti ir pakartotinai patvirtino, kad į namus negrįš. Kalbėdama apie galimybę grįžti į šeimą, nepilnametė išreiškė stiprų emocinį pasipriešinimą, nurodydama savižalos ketinimus ir demonstratyviai parodydama ant rankos esančius savižalos požymius, tačiau tiesioginių suicidinių ketinimų neįvardijo.
Dėl teismo leidimo paimti nepilnamečius vaikus iš jų tėvų išdavimo
25. Byloje nustatyta, kad nepilnametis vaikas U. G. buvo paimta iš nesaugios jai aplinkos (iš jos tėvų namų) ir 2026 m. sausio 5 d. laikinai apgyvendinta pas senelį A. K.
26. Vaiko situacijos vertinimo 2026 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 1VSV-690 9 (toliau – Sprendimas) nustatytas vaiko apsaugos poreikis bei nustatyti Aprašo 26 punkte numatyti rizikos veiksniai:
- 26.1. vaikas patyrė ir (ar) patiria savo atstovų pagal įstatymą ir (ar) kitų kartu gyvenančių asmenų bet kokios formos smurtą arba vaikas yra patyręs smurtą artimoje aplinkoje, arba vaikas yra smurto artimoje aplinkoje liudininkas ir vaiko atstovai pagal įstatymą negali užtikrinti vaikui saugios aplinkos (rizikos veiksnys nustatomas abejiems vaiko atstovams pagal įstatymą), nes remiantis surinktais duomenimis ir gautais pranešimais, vaikas patyrė fizinį ir psichologinį smurtą šeimoje; motina pripažįsta fizinio poveikio naudojimą (trenkimas ranka, šlepete, daiktu), šiuos veiksmus pateisindama siekiu sustabdyti vaiko savižalą; mergaitė nurodo patirianti nuolatinį psichologinį spaudimą, žeminimą, kritiką ir perdėtą kontrolę, kas kelia jai baimę, stresą ir emocinį nesaugumą; dėl galimo fizinio smurto fakto abiejų tėvų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 140 str. 2 d.; papildomai pažymėtina, kad vaikas nurodo buvusi liudininke intensyvių šeimos konfliktų, kurie didino jos nerimą ir prisidėjo prie emocinės būklės pablogėjimo; tėvų pozicija dėl smurto vertinimo yra prieštaringa – tėvas smurto fakto iš esmės nepripažįsta, kas rodo ribotas galimybes užtikrinti vaikui saugią aplinką; šiam rizikos veiksniui apsaugos veiksnių neidentifikuota;
- 26.3. vaiko atstovai pagal įstatymą yra apsvaigę nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, galimai turi priklausomybės nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų požymių, žalingo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo požymių ir tai gali sukelti (sukelia) realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojų, galintį sukelti (keliantį) reikšmingą žalą vaiko sveikatai, arba vienas iš vaiko atstovų pagal įstatymą yra apsvaigęs nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, galimai turi priklausomybės nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų požymių, žalingo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo požymių, o kitas iš vaiko atstovų pagal įstatymą negali apsaugoti vaiko nuo jį žalojančio elgesio ir tai gali sukelti (sukelia) realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojų, galintį sukelti (keliantį) reikšmingą žalą vaiko sveikatai (rizikos veiksnys nustatomas abejiems vaiko atstovams pagal įstatymą), nes remiantis surinktais duomenimis, vaiko tėvai galimai yra linkę vartoti alkoholį; nepilnametė savo pasisakymuose kelis kartus akcentavo, jog alkoholio vartojimas šeimoje jai yra žinomas ir pastebimas. Nustatytas apsaugos veiksnys: tėvas nurodo, kad alkoholis vartojamas saikingai ir tik progos metu, taip pat, Tarnyba neturi duomenų dėl reguliaraus žalingo vartojimo;
- 26.6. vaikas turi sveikatos sutrikimų (serga, karščiuoja ar kt.), sužalotas ir negydomas ar turi specialiųjų poreikių, kurių vaiko atstovai pagal įstatymą netenkina, nemato poreikio gydyti arba gydo vaikui kenkiančiomis priemonėmis (rizikos veiksnys nustatomas abejiems vaiko atstovams pagal įstatymą), nes remiantis gautais pranešimais ir surinktais duomenimis, nepilnametė turi psichikos sveikatos sutrikimų, pasireiškiančių pasikartojančiais depresijos epizodais, suicidinėmis mintimis, savižalos veiksmais bei galimais ribinio asmenybės ar bipolinio sutrikimo požymiais; vaikas ne kartą hospitalizuotas psichiatrijos stacionaruose, jai taikomas medikamentinis gydymas ir psichoterapija, tačiau emocinė būklė išlieka nestabili, fiksuojami pasikartojantys savižalos epizodai, padidėjęs impulsyvumas ir galimi manijos požymiai; vaiko teigimu, savižala yra susijusi su stresu ir santykiais šeimoje; gydymo įstaigose yra pastebimas vaiko manipuliatyvumas sprendžiant konfliktus, tačiau tėvai dažnai susiduria su sunkumais spręsdami problemas; vaiko tėvai taiko fizinio poveikio priemones, kurias vertina kaip būtinas ir tinkamas, šios priemonės gali pabloginti vaiko emocinę būklę, didinti stresą ir neatitinka vaiko geriausių interesų; nustatytas apsaugos veiksnys: remianti gautais pranešimais ir surinktais duomenimis, vaiko atstovai pagal įstatymą užtikrina vaiko kreipimąsi į gydymo įstaigas, vykdo medikamentinį gydymą, organizuoja psichiatro ir psichoterapeuto konsultacijas bei hospitalizacijas pagal specialistų rekomendacijas; pažymėtina, kad tėvams trūksta tinkamų tėvystės įgūdžių, emocinių ir socialinių resursų, o taikomos fizinio poveikio priemonės rodo, jog šiuo metu tėvų taikomos priemonės nėra efektyvios ir neužtikrina vaiko geriausių interesų, šiam rizikos veiksniui apsaugos veiksnių nepakanka;
- 26.8. vaikas išreiškia pageidavimą būti paimtas iš vaiko atstovų pagal įstatymą (rizikos veiksnys nustatomas abejiems vaiko atstovams pagal įstatymą); nes vaikas aiškiai išreiškia nenorą grįžti gyventi pas tėvus; vaikas savo sprendimą sieja su patiriamu emociniu nesaugumu, baime, nuolatiniu stresu ir konfliktais šeimoje; šie duomenys rodo, kad mergaitė šeimoje nesijaučia saugi; Tarnyba ne kartą siekė motyvuoti nepilnametę grįžti į šeimą, skatino spręsti susidariusią situaciją bendradarbiaujant su tėvais bei specialistais, tačiau vaikas nurodo nebetikintis tėvų gebėjimu keisti elgesį ir užtikrinti jai emocinį bei fizinį saugumą, dėl ko griežtai atsisako grįžti gyventi su tėvais ar apsigyventi krizių centre su jais; šiam rizikos veiksniui apsaugos veiksnių neidentifikuota.
27. Tarnyba prašymą dėl teismo leidimo išdavimo grindė tuo, kad šeima pastaruosius kelerius metus patiria sunkumų auginant nepilnametę U. G. dėl jos psichikos sveikatos sutrikimų, kurie lemia emocinius ir elgesio sunkumus, o šeima nebepajėgia tinkamai suvaldyti susidarančių krizinių situacijų. Šeimoje kyla nuolatiniai konfliktai, nepilnametė U. G. jaučiasi nesuprasta, nepriimta ir nesaugi, yra kalbėjusi apie patiriamą psichologinį ir fizinį smurtą, o jos emocinė būklė išlieka nestabili, pasireiškia savižalos epizodai. Taip pat, nepilnametė mergaitė kategoriškai atsisako grįžti gyventi su tėvais ir yra išreiškusi grasinimų žaloti save, jei būtų verčiama tai daryti.
28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šioje byloje nustatytų faktų visuma patvirtina realią grėsmę nepilnametės U. G. fiziniam ir psichiniam saugumui. Šią grėsmę lemia ne vien vaiko psichikos sveikatos sutrikimai, bet ir tai, kad šeimos aplinkoje šiuo metu nėra pakankamų resursų bei tinkamų reagavimo būdų šiai būklei stabilizuoti. Tėvų pastangos rūpintis vaiko gydymu ir pagalbos organizavimu savaime nepaneigia išvados, kad jų galimybės pašalinti grėsmę šiuo metu yra nepakankamos. Todėl konstatavo, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas išduoti teismo leidimą paimti nepilnametį vaiką iš jo įstatyminių atstovų.
29. Apeliantai atskirajame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 2026 m. vasario 10 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendimu Nr. 1VSV-690 nustatytus rizikos veiksnius, teismo padarytos išvados yra dviprasmiškos ir tarpusavyje prieštaringos, teismas bylą nagrinėjo paviršutiniškai, selektyviai vertino bylos įrodymus, ko pasėkoje byla buvo išnagrinėta neteisingai bei buvo priimtas nepagrįstas procesinis sprendimas. Tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą tvirtina, kad vaiko situacijos vertinimas buvo atliktas tinkamai, priimtas Sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, Tarnyba visiškai pritaria teismo nustatytoms aplinkybėms, padarytoms išvadoms bei nutarties motyvams. Apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentus laiko teisiškai nepagrįstais.
30. Vienas iš šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiškiantis, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma, situaciją turi įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu. Šis principas taip pat įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti savo vystymuisi reikalingais dalykais, todėl kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko interesų turi būti įvertinama reikšmingų faktų visuma. Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, visų pirma, įvertinti vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus ir kas juos geriausiai galėtų užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015; 2017 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017, 33 punktas).
31. CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai yra CK 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija VTAPĮ nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Pagal CK 3.254 straipsnį vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.
32. VTAPĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį arba gavęs atvejo vadybininko motyvuotą siūlymą imtis veiksmų ir įvertinęs jo pagrįstumą, vadovaudamasis VTAPĮ 365 straipsniu paima vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą ir CK 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka ir per 3 darbo dienas, o išimtiniais atvejais, kai tai objektyviai neįmanoma, – per 5 darbo dienas, turi kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą (CK 3.254¹ straipsnio 2 dalis). Prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas CPK XXXIX skyriuje nustatyta supaprastinto proceso tvarka. CPK 582 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiamas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis, leidimo išdavimo klausimą teismas turi spręsti, atsižvelgdamas išimtinai į vaiko interesus.
33. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybė į privatų šeimos gyvenimą gali ir turi įsikišti tik dviem atvejais: teikdama tėvams paramą, reikalingą tinkamam vaikų auklėjimui ir priežiūrai (Konvencijos 18 straipsnis), ir imdamasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių, siekiant apginti vaiką nuo priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, kuriuos vaikas gali patirti iš tėvų ar kitų jį globojančių asmenų (Konvencijos 19 straipsnis). Šis atsakomybės už vaiko teisių apsaugą pasidalijimas tarp tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų ir valstybės visų pirma turi būti įgyvendinamas per valstybės teikiamą pagalbą tėvams, kad šie deramai atliktų savo pareigas. Sutiktina, kad bet koks pokytis yra ilgas procesas, tačiau turi būti aišku, kokiomis priemonėmis ir kokio pokyčio siekiama, kokie galimi padariniai to pokyčio nepasiekus. Planuodama ir teikdama paslaugas šeimai valstybė turi garantuoti vaikui teisę visų pirma augti savo šeimoje, o vaiko paėmimas iš šeimos turėtų būti taikomas tik išnaudojus visas priemones padėti šeimai ir socialiniam darbui nedavus teigiamų rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014).
34. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad geriausių vaiko interesų prioriteto principo turinys yra atskleidžiamas VTAPĮ 4 straipsnio 1 punkte. Taikant šį principą, turi būti remiamasi konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą. Atsižvelgiant į VTAPĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą reglamentavimą, darytina išvada, kad geriausi vaiko interesai kiekvienu atveju nustatomi individualiai, įvertinant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-378/2020). Vertindamas valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo paimti vaiką pagrįstumą, teismas turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, buvusias vaiko paėmimo metu, bet ir į visą vaiko ir jo šeimos situaciją bei galimybes jai keistis. Kadangi teismo leidimo paimti vaiką pasekmė yra faktinio vaiko atskyrimo nuo šeimos patvirtinimas, tiek valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos veiksmai, tiek teismo procesiniai sprendimai turi būti itin atidžiai apsvarstyti ir kiek įmanoma tarpusavyje suderinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).
35. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį, kad apeliantai klaidingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl Tarnybos nurodyto rizikos veiksnio 26.3 (vaiko atstovai pagal įstatymą yra apsvaigę nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, galimai turi priklausomybės nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų požymių <...>). Pirmosios instancijos teismas nutarties 60 punkte nurodė, kad Iš Respublikinio priklausomybės ligų centro išduotų medicininių pažymų matyti, jog abu tėvai per pastaruosius penkerius metus nebuvo gydyti ar konsultuoti Respublikiniame priklausomybės ligų centre, todėl nėra pagrindo spręsti, kad poreikis paimti vaiką iš šeimos būtų tiesiogiai susijęs su nustatytu tėvų piktnaudžiavimu psichoaktyviosiomis medžiagomis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau nutartyje vertina tik kitų nustatytų rizikos veiksnių pagrįstumą.
36. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantais, kad iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio nėra aišku, kuo teismas grindė aplinkybę, kad Tarnybos pažymėtas rizikos veiksnys 26.1 (dėl bet kokios formos smurto) egzistuoja. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, tiek motina, tiek tėvas iš esmės pripažino atvejus, kai nepilnametei U. G. buvo suduota su „tapke“ ar daiktu, tačiau tokius veiksmus aiškino kaip priemones, skirtas sustabdyti savižalą, ir nelaikė jų smurtu. Apeliantai atskirajame skunde iš esmės nepaneigė šių nustatytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas, 2024 m. birželio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-943/2024 pasisakydamas dėl grėsmės vaiko sveikatai ir gerovei egzistavimo, atkreipė dėmesį į tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas kūno bausmes apibrėžė kaip bet kokią bausmę, kurios metu naudojama fizinė jėga ir kuria siekiama sukelti tam tikro laipsnio skausmą ar diskomfortą, kad ir koks lengvas jis būtų, ir pabrėžė, kad visos smurto prieš vaikus formos, kad ir kokios lengvos, yra nepriimtinos (pvz., EŽTT 2018 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Wetjen ir kiti prieš Vokietiją, peticijos Nr. 68125/14 ir 72204/14, 73 punktas). Taigi, aptartos teismų praktikos kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog Tarnyba pagrįstai nustatė Aprašo 26.1 rizikos veiksnį.
37. Apeliantai taip pat nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju turėjo būti nustatomi konkretūs faktai, kad apeliantų atžvilgiu yra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai. Apeliantai šiuo atveju nepagrįstai prilygina vaiko situacijos vertinimą baudžiamajam procesui. Sutinkamai su Tarnybos vertinimu, kad net ir tokiu atveju, kai įstatymu nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu pripažįstama, jog tėvų elgesys su vaiku neperžengė baudžiamojo įstatymo ribų, tai savaime nereiškia, kad jis yra tinkamas, jog jame nėra fizinio ir / ar emocinio smurto prieš vaiką apraiškų, kad tėvų pasirenkami vaiko auklėjimo, drausminimo ir / ar kontrolės būdai bei priemonės atitinka pozityvios tėvystės principus bei yra suderinami su geriausiais vaiko interesais. Be to, vaiko interesų užtikrinimas negali būti siejamas su ikiteisminio tyrimo pabaigos laukimu, vaiko teisių apsaugos mechanizmas yra orientuotas į operatyvų ir prevencinį reagavimą, siekiant užkirsti kelią galimai žalai vaikui atsirasti, todėl institucijos privalo veikti nedelsdamos, remdamosi turima informacija ir rizikos vertinimu, o ne laukti, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas. Priešingas aiškinimas galėtų sudaryti sąlygas tęstis vaikų interesų pažeidimams, kas akivaizdžiai prieštarautų geriausių vaiko interesų principui. Šiame kontekste pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje nėra konstatuota, kad suinteresuoti asmenys padarė nusikalstamą veiką, numatytą CK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl nesutiktina su apeliantais, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.
38. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė egzistuojant Aprašo 26.6 rizikos veiksnį (vaikas turi sveikatos sutrikimų (serga, karščiuoja ar kt.), sužalotas ir negydomas ar turi specialiųjų poreikių, kurių vaiko atstovai pagal įstatymą netenkina, nemato poreikio gydyti arba gydo vaikui kenkiančiomis priemonėmis). Apeliantai, nurodydami, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog tėvai savo vaiku rūpinasi, laikosi gydytojų rekomendacijų, užtikrina medikamentų turėjimą ir vartojimą, reguliarų lankymąsi pas psichoterapeutę ir kt., iš esmės remiasi tik selektyviais įrodymais bei neįvertina visų byloje esančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir apeliantai, nurodė, kad tėvai rūpinosi vaiko gydymu, vežė ją pas specialistus, kontroliavo vaistų vartojimą ir siekė užkirsti kelią savižalai, tačiau taip pat konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog jie šiuo metu gebėtų nuosekliai mažinti konfliktų šeimoje intensyvumą, kurti vaikui emociškai saugesnį santykį ar priimti specialistų siūlomas alternatyvias pagalbos formas.
39. Byloje neginčijamai nustatyta, kad šiuo atveju būtina šalinti krizinių situacijų priežastis – mažinti vaiko patiriamą emocinę įtampą, užtikrinti jai psichologiškai saugią, nuspėjamą ir palaikančią aplinką, taikyti specialistų rekomenduotus bendravimo ir ribų nustatymo būdus. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nepaisant ilgą laiką teiktos pagalbos, rekomendacijų ir įvairių specialistų įsitraukimo, šeimoje nepavyko sukurti tokios aplinkos, kuri pakankamai užtikrintų nepilnametės U. G. elgesio kontrolę, emocinį stabilumą ir savižalos rizikos mažinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Tarnyba bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad apeliantų tėvystės įgūdžiai, bendravimo su paaugle gebėjimai ir emociniai resursai yra nepakankami, jie linkę taikyti griežtą kontrolę ir netinkamus drausminimo metodus, o siūlomos pagalbos priemonės, skirtos išsaugoti vaiką šeimoje, buvo atmestos. Tarnyba bandė taikyti įvairias pagalbos priemones ir skatino bendradarbiavimą, tačiau tėvai nesutiko su laikinosios priežiūros alternatyvomis. Liudytoja gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė, dirbanti pagal individualios veiklos pažymą, E. P. teismo posėdžio metu patvirtino, kad nepilnametės gydymas reikalauja nuoseklumo, įskaitant reguliarų medikamentų vartojimą ir struktūruotą aplinką su aiškiomis ribomis, kurios yra būtinos dėl jos impulsyvumo ir emocijų reguliavimo sunkumų. Pabrėžė, kad ribų nustatymas yra būtinas, tačiau nepilnametė į jas reaguoja jautriai ir dažnai agresyviai. Taip pat pažymėjo, kad tėvai dalyvauja procese, su jais aptariamos rekomendacijos, tačiau realus jų įgyvendinimas kasdienėje situacijoje priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir nėra nuolat stebimas. Taip pat pabrėžė, kad idealiu atveju situacija turėtų būti sprendžiama teikiant pagalbą šeimai ir palaipsniui atkuriant santykius (2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 17 min. – 1 val. 1 min.). Liudytoja VšĮ (duomenys neskelbtini) gydytoja psichiatrė (vaikų ir paauglių) O. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad šeimai buvo teikiama pagalba, organizuotas darbas su specialistais, tačiau tėvams kyla sunkumų tinkamai reaguoti į vaiko elgesį, nustatyti ir išlaikyti ribas bei valdyti konfliktines situacijas. Nors tėvai deda pastangas rūpintis vaiku, jų taikomos priemonės ne visada yra veiksmingos ir ne visais atvejais atitinka vaiko poreikius (2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 1 val. 03 min. – 1 val. 36 min.).
40. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad liudytojų parodymai ir Tarnybos vertinimai patvirtina, kad tėvams kyla sunkumų nustatyti ir nuosekliai išlaikyti ribas, valdyti konfliktines situacijas bei adekvačiai reaguoti į nepilnametės elgesio ypatumus. Šiame kontekste pažymėtina, kad Tarnyba prieš priimdama Sprendimą pirmiausia siūlė tėvams taikyti vaiko laikinosios priežiūros priemones, tačiau apeliantai nei pirmosios instancijos teisme, nei atskirajame skunde nepateikė jokių objektyvių priežasčių, kodėl nesutiko su Tarnybos siūlomomis laikinosios priežiūros priemonėmis.
41. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantais, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad U. G. būdama krizių centre nevartoja medikamentų, praleidžia pamokas mokykloje. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad nepilnametės būklė bei elgesys išlieka sudėtingi ir jai esant krizių centre, tačiau ši aplinka sudaro sąlygas užtikrinti nuolatinę priežiūrą, operatyvų reagavimą į krizes, medikamentinio gydymo kontrolę ir specialistų pagalbą (Tarnybos vyriausiosios specialistės E. K.-P. 2026 m. kovo 3 d. tarnybinis pranešimas Nr. 1TSD-543, liudytojo D. N. parodymai, 2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 1 val. 45 min. – 59 min.), taigi nors krizių centras neišsprendžia visų vaiko problemų, jis užtikrina daugiau saugumo negu šiuo metu įmanoma šeimos aplinkoje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju tiek vaikui gyvenant šeimoje, tiek krizių centre susiduriama su tomis pačiomis problemomis, tačiau įvertinus visus byloje esančius duomenis, prieita išvados, kad krizių centre vaiko interesai bus geriau užtikrinami. Tuo tarpu apeliantai atskirajame skunde nepagrindė, kokių priemonių ėmėsi/imtųsi, kad užtikrintų pastovų medikamentų vartojimą, mokyklos lankymą, savižalos prevenciją ir kt. Juolab, kad byloje konstatuota, jog vaikui reikalinga nuolatinė priežiūra, o patys tėvai bylos nagrinėjimo metu ne kartą akcentavo nuovargį, ilgalaikį stresą, pablogėjusią sveikatą.
42. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apeliantams, kad teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, situacija pasikeitė kardinaliai, t. y. paaiškėjo, kad mergaitei buvimas krizių centre yra nesaugus. Apeliantai su atskiruoju skundu pateikė duomenis, kad 2026 m. kovo 18 d. G. G. buvo informuota, jog nepilnametė pabėgo iš krizių centro, suradus mergaitę, ji nenorėjo vykti į krizių centrą ir prašėsi išleidžiama namo pas tėvus. Taip pat, 2026 m. kovo 22 d. sukonfliktavo su krizių centro darbuotoja. Taip pat, išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, tarpinsitucinio bendravimo metu, BĮ (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėja D. P. nurodė, kad nepilnametė pažeidinėja taisykles, konfliktuoja su socialiniais darbuotojais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas (duomenys neskelbtini) skyriaus psichologas D. N. ir tuomet paaiškino, kad nepilnametė krizių centre pasižymi sudėtingu elgesiu, emociniu nepastovumu, impulsyvumu, dažnais nuotaikų svyravimais, konfliktinėmis situacijomis su aplinkiniais, taip pat fiksuojami savižalos epizodai ar grėsmės sau. Nepilnametė linkusi nesilaikyti nustatytų taisyklių, gali manipuliuoti, pateikti skirtingą informaciją skirtingiems asmenims, o jos reakcijos dažnai yra intensyvios ir sunkiai prognozuojamos. Taip pat nurodė, kad krizių centre yra siekiama užtikrinti jos saugumą, kontroliuoti medikamentų vartojimą ir teikti reikalingą pagalbą, tačiau dėl nepilnametės elgesio tai ne visada pavyksta sklandžiai, gyvenimas centre nėra stabilus – ji dažnai patiria emocines krizes, dėl kurių tenka kreiptis į gydymo įstaigas, kviečiama greitoji medicinos pagalba (2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 1 val. 39 min. – 2 val. 07 min.). Liudytoja E. P. taip pat nurodė, kad pastebėta problemų dėl vaistų vartojimo, mokyklos lankymo, padidėjęs medicininių intervencijų poreikis, taip pat sudėtingi socialiniai santykiai (2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 17 min. – 1 val. 1 min.).
43. Taigi, naujai pateikti įrodymai iš esmės tik patvirtina, kad situacija lig šiol lieka nepakitusi. Pažymėtina, kad minėtos aplinkybės buvo įvertintos nutartyje, pasisakant, kad tokiu atveju vaiko interesai vis tiek bus geriau užtikrinti jam gyvenant krizių centre. Todėl aukščiau konstatuotų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų nurodytos jų vertinimu paaiškėjusios naujos aplinkybės, nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados. Nors su įvairiais sunkumais susiduriama ir krizių centre, tačiau byloje apeliantai iš esmės nepagrindė, kad jie geba geriau užtikrinti vaiko interesus.
44. Apeliacinės instancijos teismas laiko teisiškai nepagrįstu apeliantų argumentą, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl Aprašo 26.8 rizikos veiksnio (vaiko išreikštam norui būti paimtam iš tėvų) iš esmės prieštaringos bei sudėtinga suprasti, kiek reikšmės vaiko nuomonei pirmosios instancijos teismas vis tik skyrė. Apeliantų tvirtinimu, vaiko nuomonė šiuo atveju turėtų būti vertinama kritiškai, tai patvirtino, be kita ko, psichoterapeutė E. P., nurodydama, kad U. G. pasižymi perdėtų emocijų demonstravimu, dažnai sako faktus, neatitinkančius tikrovės.
45. Byloje esančiose Vaiko nuomonės išklausymo akte, Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketose, asmens sveikatos priežiūros įtaigų raštuose ir medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad nepilnametė U. G. nuosekliai išreiškia kategorišką nenorą grįžti į šeimą, grįžimą į namus sieja su stipriu emociniu nesaugumu, o kalbėdama apie tokią galimybę demonstruoja savižalos požymius ir išsako suicido ketinimus. Analogišką kategorišką nuomonę ir ketinimus nepilnametė taip pat išsakė ir liudytojai E. P. (2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 30 min.) bei liudytojai O. K., kuri paaiškino, kad nepilnametė U. G. „<...>išsako tokius dviprasmius jausmus, kad jeigu grįžtų į šeimą, nusižudys, čia buvo tas sakyta prieš porą mėnesių, tą patį ir vakar išsakė konsultacijos metu. Tačiau greta to išsako norą bendrauti, palaikyti santykius, nori, kad aplankytų ją krizių centre, kad santykis įtemptas, bet svarbus<...>“ (2026 m. kovo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas 1 val. 08-09 min.).
46. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju vaiko nuomonė nebuvo išklausoma pasitelkiant reikiamus specialistus, kaip tai numatyta VTAPĮ 4 straipsnyje ir 36 straipsnio 1 dalyje. VTAPĮ 4 straipsnyje nustatyta, kad tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis šiais principais: <...> 4) vaiko nuomonės išklausymo ir vaiko dalyvavimo užtikrinimo – vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į vaiko nuomonę, įvertinus jo amžių ir brandą, turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. To paties įstatymo 36 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu yra įtarimų, kad vaikas patyrė smurtą, ar jeigu vaikas turi specialiųjų poreikių, raidos ir (ar) kitokių sutrikimų, jis pagal poreikį turi būti išklausytas psichologo. Taigi iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, jog šiuo atveju nėra nustatyta, jog vaikais minėtais atvejais privalo būti išklausytas psichologo ir kiekvienu atveju yra šis poreikis vertinamas individualiai. Be to, pritartina Tarnybai, kad poreikio išklausyti vaiko nuomonę per psichologą nebuvo, nes vaikas nors ir turi diagnozuotų psichikos sveikatos sutrikimų, nesunkiai užmezga kontaktą, yra prieinama bendravimui, atvirai, pagal savo supratimą bei įsitikinimus dalinasi savo nuomone, išgyvenimais, lūkesčiais, bendraudama ne tik su Tarnybos, bet ir su kitais specialistais. Dar daugiau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžio metu kaip liudytojai buvo apklausiami gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė, dirbanti pagal individualios veiklos pažymą, E. P., VšĮ (duomenys neskelbtini) gydytoja psichiatrė (vaikų ir paauglių) O. K., (duomenys neskelbtini) skyriaus psichologas D. N., kurie be kita ko bendravo tiesiogiai su nepilnamečiu vaiku ir galėjo įvertinti jos nuomonę.
47. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors vaiko nuomonę reikėtų vertinti kritiškai, tačiau kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju esminė aplinkybė yra ta, jog vaikas atsisakydamas grįžti pas tėvus, taip pat ne kartą nurodė, jog priešingu atveju gali žaloti save. Liudytoja O. K. patvirtino, kad nepilnametės išsakomi ketinimai vertinami kaip aukštos rizikos.
48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju esant net ir minimalių, tačiau realių ketinimų, jog vaikas gali žalotis tuo atveju, jei bus grąžintas pas tėvus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vaiko nuoseklus atsisakymas grįžti į namus, siejamas su emociniu nesaugumu, žeminimu, kontrole ir baime, kartu su savižalos demonstravimu bei ketinimais, sudaro reikšmingą bendro situacijos vertinimo dalį ir šiuo pagrindu siekiant užtikrinti vaiko interesus, tikslinga, jog jis gyventų krizių centre.
49. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai patvirtina pareiškime dėl leidimo paimti vaikus išdėstytas aplinkybes, dėl ko pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą dėl to, jog egzistuoja pagrindas paimti vaiką iš jo tėvų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, teismo leidimas paimti vaikus nesukelia negrįžtamų padarinių, t. y. situacijai pasikeitus (pavyzdžiui, suinteresuotiems asmenims visgi sutinkant taikyti vaiko laikinosios priežiūros priemones) vaikas gali būti grąžinami jų tėvams.
50. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantai nurodo, jog 2026 m. sausio 20 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimas Nr. 1VSV-314 yra apskųstas teismui (administracinės bylos Nr. I2- 9458-743/2026), o taip pat 2026 m. vasario 10 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimas Nr. 1VSV-690 yra apskųstas teismui (administracinės bylos Nr. I2-9903-743/2026), todėl jų vertinimu, šie du dokumentai negalėjo būti laikomi pagrindžiančiais nustatytus rizikos veiksnius. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti minėtais sprendimais, kadangi tol, kol minėti sprendimai nėra panaikinti, jų apskundimas savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog jie neteisėti ir nepagrįsti.
Dėl bylos procesinės baigties
51. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023).
52. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas tenkino prašymą leisti paimti vaiką iš jo įstatyminių atstovų, yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Atmesti apeliantų (suinteresuotų asmenų) T. G. ir G. G. atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.