Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Bertašienės ir Dalios Kursevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. K. paskirta sumažinta bausmė – 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas D. K. laikinasis sulaikymas nuo 2019 m. lapkričio 16 d. 17.50 val. iki 2019 m. lapkričio 17 d. 17.42 val. (1 para), jį prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir D. K. paskirta galutinė sumažinta bausmė – 38 MGL (1 900 Eur) dydžio bauda.

Nustatyta, kad paskirtą baudą nuteistasis savanoriškai turi sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškota priverstinai.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. K. valstybei nuspręsta išieškoti konfiskuotino automobilio „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 768 Eur.

Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – 2 (dvejus) metus.

D. K. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymas – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Civilinės ieškovės UAB „R.“ pareikšto civilinio ieškinio procesas nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. K. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau kaip 1,51 promilės neblaivumas: D. K. 2019 lapkričio 16 d. apie 16.40 val. (duomenys neskeltini) g., (duomenys neskeltini) k., (duomenys neskeltini) r., ties pastatu Nr. (duomenys neskeltini), vairavo UAB „R.“ priklausantį automobilį „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam alkoholio kiekio matavimo prietaisu 17.20 val. buvo nustatytas 2,32 promilės neblaivumas, o 17.50 val. nustatytas 1,90 promilės neblaivumas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

2.3. Esant visumai paminėtų aplinkybių, kartu įvertinus ir tai, kad laiduotojos E. Ž. materialinė padėtis nėra gera, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais, apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad D. K. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį laiduotojai E. Ž. ir baudžiamąją bylą nutraukiant. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį dėl D. K. padarytos nusikalstamos veikos, privalėjo atsižvelgti į tai, kad byloje nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertinti padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis.

2.4. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. K. baudžiamojo poveikio priemonę, taip pat nustatydamas jos trukmę, anot apelianto, neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, jo asmenybės (neteistas), jog anksčiau padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai mažareikšmiai (paskirtas baudas sumokėjo), šis Kelių eismo taisyklių pažaidimas padarytas atsitiktinai, nesant pakartotinumo, nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai dėl to gailisi, kritiškai vertina savo poelgį, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nors D. K. atliko neteisėtus veiksmus, tačiau šie veiksmai nesukėlė jokių neigiamų padarinių. Transporto priemonę D. K. neblaivus vairavo vakaro metu kaimo vietovėje, nesant intensyvaus transporto eismo, nuvažiavo tik apie 400 m. Byloje nėra duomenų, kad D. K. būtų linkęs piktnaudžiauti alkoholiu. Apeliantas sutinka su teismo išvada, kad, neblaivus vairuodamas transporto priemonę, kėlė pavojų eismo saugumui ir jam turi būti taikoma baudžiamojo poveikio priemonė, tačiau nesutinka su paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminu. Tai, jog D. K. vairavo transporto priemonę neblaivus, yra jo padaryto nusikaltimo kvalifikacija, bet ne atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taigi, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nustatyti minimalų, t. y. vienerių metų, uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones terminą.

3.2. Atsiliepime nurodoma, jog, vertinant padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, darytina išvada, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus – yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, atitinka teisingumo ir proporcingumo kriterijus bei formuojamą teismų praktiką šios rūšies bylose.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Apeliacinis skundas netenkintinas.

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Apeliaciniame skunde sutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo D. K. kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, tačiau nesutinkama su atsisakymu atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės ir nustatytu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminu. Taigi teisėjų kolegija nutartyje aptaria būtent šiuos esminius apeliacinio skundo klausimus, o dėl nuteistojo kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo nepasisako.

9. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir mano, jog nagrinėjamojoje byloje nėra visų sąlygų, būtinų norint taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą. Pirmiausia būtina aptarti D. K. pateiktą savo kaltės pripažinimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą.

10. Ikiteisminio tyrimo metu D. K. buvo nurodęs, jog dėl girtumo neprisimena, kad įvykio metu būtų vairavęs transporto priemonę, dėl neblaivumo taip pat negali nurodyti, kas galėjo vairuoti automobilį (t. 1, b. l. 126). Tuo tarpu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu D. K. dėl nusikalstamos veikos padarymo prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi (t. 1, b. l. 177). Iš to, kas nurodyta, akivaizdu, jog D. K. parodymai yra prieštaringi, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, jog nepamena, ar vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, o teisiamojo posėdžio metu savo kaltę visiškai pripažino. Taigi nesama pagrindo daryti išvadą, kad D. K. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino visiškai, greičiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltę pirmosios instancijos teisme D. K. pripažino, kadangi surinkti duomenys sudarė neprieštaringą visumą, nekeliančią jokių pagrįstų abejonių, kad būtent jis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. prisipažinimą sąlygojo byloje esančių įrodymų gausa ir patikimumas. Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltininko D. K. parodymai yra kintantys, nepastovūs, prieštaringi. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, galima preziumuoti, jog D. K. savo kaltę pirmosios instancijos teisme pripažino visiškai, siekdamas, kad būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu arba kad jam būtų sušvelninta skiriama bausmė. Toks deklaratyvus prisipažinimas ir gailėjimasis pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertintas ir pripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau negali būti laikomas pakankamu ir tinkamu, sprendžiant klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Formalus nuteistojo D. K. prisipažinimas ir gailėjimasis neišreiškia ir savaime nepatvirtina nuteistojo savikritiško požiūrio į buvusį elgesį, krimtimosi dėl padarytos veikos ar jos neigiamo vertinimo.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie baudžiamajame įstatyme numatyti laidavimo instituto taikymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas aiškus kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju dėl D. K. padarytos nusikalstamos veikos žala nekilo. Vis dėlto nuteistasis atlygino žalą UAB „R.“ už automobilio transportavimą ir saugojimą (t. 1, b. l. 57–59, 172). Kadangi nagrinėjamu atveju jokia kita turtinė ir neturtinė žala dėl D. K. padarytos nusikalstamos veikos nekilo, tolesnis BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose numatytų sąlygų analizavimas neturi reikšmės, sprendžiant klausimą dėl laidavimo instituto taikymo galimybės.

12. Teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. D. K. yra neteistas (t. 1, b. l. 95–96), per paskutinius penkerius metus šešis kartus baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 1, b. l. 97–102). Tai rodo, kad nors padarytas nusikaltimas yra atsitiktinis D. K. gyvenime, tačiau aptartų aplinkybių visuma neleidžia konstatuoti, jog D. K. nepriekaištingai stengiasi laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų, gyventi socialiai teisingą gyvenimą, kadangi nors, anot nuteistojo, padaryti administraciniai nusižengimai ir yra mažareikšmiai, tačiau per pastaruosius kelerius metus jau ne pavieniai, be to, jis net du kartus buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tai rodo, kad apelianto daromi teisės pažeidimai sunkėja – nagrinėjamu atveju taikytina jau ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė. Vis dėlto, net jei būtų nustatyti visi kiti būtini pagrindai BK 40 straipsnio taikymui, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu argumentu, jog D. K. sugyventinė E. Ž. negali būti laikoma tinkama laiduotoja.

13. Nuteistojo sugyventinė E. Ž. yra neteista (t. 1, b. l. 174), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 1, b. l. 173), gyvenamosios vietos seniūnijos charakterizuojama teigiamai (b. l. 169). Prašyme perduoti D. K. pagal laidavimą jos atsakomybėn ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu E. Ž. nurodė, kad patardama nuteistajam gali daryti gerą įtaką, rodyti tinkamą pavyzdį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tokie teiginiai yra nepagrįsti. Nors tiek E. Ž., tiek nuteistasis D. K. nurodo, kad jie gerai sutaria, nuteistasis klauso sugyventinės, tačiau pirmosios instancijos teismas yra visiškai teisus, darydamas išvadą, jog toks jų bendravimas nesulaikė D. K. nei nuo nusikalstamos veikos, nei nuo daugelio administracinių nusižengimų padarymo. E. Ž. nenurodė jokių naujų objektyvių aplinkybių pasikeitimo galimybės tuo atveju, jeigu nuteistasis būtų perduotas jos atsakomybėn pagal laidavimą. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį ir skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog iš E. Ž. parodymų matyti, kad nuteistasis įvykio vakarą jos neklausė dėl alkoholio vartojimo. E. Ž. nedirba, augina vaiką, gyvena nuteistojo tėvų namuose (t. 1, b. l. 167, 168), todėl ekonomiškai yra priklausoma nuo D. K. Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šios aplinkybės taip pat riboja jos galimybę daryti poveikį nuteistajam. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog E. Ž. nėra autoritetas nuteistajam ir negali daryti teigiamos įtakos jo elgesiui, todėl nėra verta teismo pasitikėjimo kaip laiduotoja (BK 40 straipsnio 3 dalis).

14. Apibendrindama visa tai, kas aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemano, kad nustatytos visos būtinosios D. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų. Taigi Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio dalis dėl D. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą paliekama nepakeista.

b) Dėl nuteistajam D. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės

15. Apeliantas skundu siekia, jog būtų sutrumpintas nuosprendžiu paskirtas uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejų metų terminas. Tačiau apygardos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones, tokią baudžiamojo poveikio priemonę parinko tinkamai, proporcingumo principo nepažeidė.

16. Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis tais atvejais, kai, naudodamasis šiomis teisėmis, asmuo padarė nusikalstamą veiką. Aptariama baudžiamojo poveikio priemonė skiriama, be kita ko, nustačius, kad kaltininkas vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas neblaivus. Teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 1, 2 dalys).

17. Apeliantas, siekdamas trumpesnio baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino, kritiškai neįvertina ir apskritai nutyli teisiškai reikšmingą padaryto nusikaltimo kelyje pavojingumo laipsnį atskleidžiančią aplinkybę, o būtent tai, kad jis dienos metu vairavo didesnio pavojaus šaltinį – automobilį, būdamas neblaivus. Apelianto dėmesio nukreipimas vien į ankstesnių nusikaltimų nebuvimo, padarytų administracinių nusižengimų mažareikšmiškumo, dėl padarytos nusikalstamos veikos nekilusios žalos aspektus leidžia manyti, jog jis kratosi šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo neigiamų pasekmių. Baudžiamojo poveikio priemone siekiama ne tik pataisyti kaltą asmenį, bet ir apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokios veikos padarymo atvejų. Taigi siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir pataisyti asmenį nusveria apelianto patiriamus nepatogumus, juolab kad šie nepatogumai atsirado dėl jo paties neteisėtų veiksmų.

18. Apylinkės teismas įvertino kaltininko D. K. asmenybę, jo gyvenimiškas aplinkybes ir kartu padarytos veikos pavojingumą, todėl iš esmės tais pačiais argumentais apeliantui skirto, beje, mažesnio negu vidurkis termino ir vienintelės baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise – švelninimas neatitiktų nei teisingumo, nei proporcingumo principų. Akcentuotina, jog baudžiamojo poveikio priemones nustato įstatymų leidėjas, o teismas baudžiamosios teisės normos turinio per plačiai aiškinti negali, dėl to gali paskirti tik tokias baudžiamojo poveikio priemones, kurios nustatytos BK 67 straipsnio 2 dalyje. Taigi skundo prašymas sutrumpinti uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą, jį grindžiant tais pačiais motyvais, kuriuos pirmosios instancijos teismas jau įvertino ir atsižvelgė skirdamas bausmę, negali būti tenkinamas, o apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Remiantis besiformuojančia teismų praktika šios kategorijos bylose, netaikant baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – ar taikant šią poveikio priemonę nepagrįstai sušvelnintą, įsivyrautų nebaudžiamumo nuostatos, asmenys nebūtų sulaikomi nuo nusikalstamų veikų darymo. Skiriant baudžiamojo poveikio priemones, tokių priemonių proporcingumo įvertinimas yra esminis momentas, leidžiantis tiek nubausti veiką padariusį asmenį, tiek atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-699/2018).

19. Iš to, kas aptarta, darytina išvada, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – paskyrimas mažesniam negu vidurkis – dvejų metų – terminui neprieštarauja proporcingumo principui ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Papildomai pažymėtina, jog D. K. nustatytas neblaivumo laipsnis smarkiai viršijo leistiną normą, kada asmuo gali vairuoti transporto priemonę (0,40 promilės), tad ši aplinkybė tik įrodo, kad asmeniui pagrįstai uždraudimas naudotis specialia teise nebuvo paskirtas minimaliam (vienerių metų) terminui. Apeliantas sąmoningai pasirinko pavojingą ir priešingą teisei elgesį kelyje, todėl turi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Veiksmingiausiai bausmės tikslai bus pasiekti jam įvykdžius kvestionuojamą poveikio priemonę ir ši priemonė, teisėjų kolegijos manymu, sulaikys jį nuo panašaus nusikalstamo elgesio ateityje, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą, tikėtina, atves į socialiai atsakingą gyvenimo kelią. Apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės terminą, todėl skundas atmetamas, o nuosprendžio dalis paliekama galioti nepakeista.

20. Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde taip pat prašo ištaisyti klaidą ir nustatyti, kad terminas uždrausti vairuoti kelių transporto priemones turi būti skaičiuojamas nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, nuo kada turi būti skaičiuojamas uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – terminas, tačiau rezoliucinėje dalyje pažymėjo, kad kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas – panaikintina pradėjus vykdyti bausmę. Aukštesnysis teismas pažymi, jog nei baudžiamojo įstatymo, nei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nereguliuoja ir nenustato specialios uždraudimo naudotis specialia teise vykdymo pradžios ir tvarkos, todėl turėtų būti taikoma bendra taisyklė, pagal kurią tiek bausmės, tiek ir baudžiamojo poveikio priemonės pradedamos vykdyti tada, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Vis dėlto tam tikrų kategorijų bylose asmuo faktiškai nebegali naudotis jam suteikta specialia teise nuo pat baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo dienos, nes, tiek siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, tiek ir kitiems teisės pažeidimams, yra būtina apriboti šią teisę tuojau pat. Tokia situacija susiklosto baudžiamosiose bylose, kai asmuo vairuoja transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jo kraujyje nustatoma daugiau nei 1,5 promilės alkoholio. Tokia veika yra pavojinga, todėl asmuo iš karto nušalinamas nuo vairavimo ir dažniausiai iš jo paimamas dokumentas, patvirtinantis, jog asmuo turi šią teisę, – vairuotojo pažymėjimas. Nuo ikiteisminio tyrimo dėl tokios veikos pradžios iki galutinio sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo paprastai praeina nemažas laiko tarpas, kurio metu asmuo faktiškai negali naudotis šia teise, tad, paskyrus BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise ir jos terminą pradėjus skaičiuoti tik nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, faktiškai asmens teisės būtų suvaržomos ilgesniam laikotarpiui, nei teismas sprendė, jog yra būtina pagal veikos ir asmens pavojingumą. Tokiu būdu būtų pažeistas teisingumo principas, reikalaujantis, jog kiekviena valstybės taikoma poveikio priemonė turi būti adekvati padarytam pažeidimui. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris ne vienoje byloje yra pasisakęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-144-628/2018, 2K-155-895/2018), jog BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) – termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai asmeniui realiai buvo apribota galimybė naudotis šia teise.

21. Pažymėtina, jog tokį vertinimą kasacinis teismas yra išsakęs bylose, kuriose asmeniui vairuotojo pažymėjimas buvo paimtas ir taikyta kardomoji priemonė – dokumento paėmimas. Nagrinėjamu atveju iš D. K. vairuotojo pažymėjimas buvo paimtas 2019 m. lapkričio 16 d. įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 14–15). Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Skuodo rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus 2019 m. lapkričio 17 d. nutarimu skirti kardomąją priemonę nustatyta, kad D. K. skirtina kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas (t. 1, b. l. 131–132). Taigi, skirtingai, nei galima suprasti iš Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar bausmės vykdymo pradžios momento, o nuo 2019 m. lapkričio 16 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nustatyti, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – dvejų metų terminas skaičiuojamas nuo 2019 m. lapkričio 16 d.