- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-06
- Bylos Nr.
- 1A-599-870/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22730-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė, Arūnas Kisielius, Virginija Liudvinavičienė (pran.)
- Nuteistasis
- S. M.
- Civilinis ieškovas
- Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai
- Advokatai
- Eugenijus Karažinas
- Kategorijos
- 1.2.14.1Vagystė (BK 178 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Virginijos Liudvinavičienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-14 nuosprendžio, kuriuo S. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį, ir jam, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalies 2 punktu, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, paskirta subendrinta ir vienu trečdalius sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-03 nuosprendžiu paskirta bausme, paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 11 mėnesių. Į paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsnio nuostatomis, įskaitytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-03 nuosprendžiu įskaitytas laikotarpis, išbūtas laikinajame sulaikyme bei pagal šį nuosprendį atlikos bausmės dalis.
Iš S. M. civiliniam ieškovui Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai priteista 263,33 Eur turtinei žalai atlyginti, VšĮ Antakalnio poliklinikai priteista 790,24 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. M. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 14 d. 10.12 val. iki 2015 m. balandžio 15 d. 5.12 val., būdamas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, esančiose Vilniuje, Santariškių g. 2, užėjo į palatą Nr. F252 ir pagrobė svetimą, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai pagal panaudos sutartį priklausantį, turtą – planšetinį kompiuterį „Samsung Galaxy TAB“, 263.33 eurų vertės ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.
Be to, S. M. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. balandžio 9 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas VšĮ Antakalnio poliklinikoje, esančioje Vilniuje, Antakalnio g. 59, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą užėjo į antrą aukštą ir iš ten esančios posėdžių salės pagrobė svetimą, VšĮ Antakalnio poliklinikai priklausantį, turtą – nešiojamąjį kompiuterį „DELL Latitude E5530“, 790.24 eurų vertės, taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.
Be to, S. M. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gegužės 22 d., apie 17.00 val., būdamas parduotuvėje „Peek & Cloppenburg“, esančioje prekybos centre „Ozas“, adresu Ozo g. 18, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą nuo lentynos paėmė 144.52 eurų vertės vyriškas kelnes „Hugo Boss XNZPVZ3“, kurias apsimovė po savo kelnėmis ir praėjo pro kasas bei vartelius už šią prekę nesumokėjęs, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo, taip S. M. pasikėsino pagrobti UAB „Peek & Cloppenburg“ priklausantį 144.52 eurų vertės turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu S. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryta daugybė esminių proceso pažeidimų, kas daro visą baudžiamąjį persekiojimą neteisėtu.
Skunde nuteistasis nurodo, jog 2015-05-06 buvo laikinai sulaikytas. BPK 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įtariamojo teisė į gynybą nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento. Ši norma, nuteistojo nuomone, reiškia, jog jau sulaikant privalėjo dalyvauti gynėjas arba buvo privalu pasirūpinti, kad gynėjas kuo skubiau atvyktų. Neužtikrinant gynėjo dalyvavimo laikinai sulaikant (ar netrukus po laikino sulaikymo) buvo pažeista jo teisė gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą nuo sulaikymo momento, o taip pat ir pati teisė į gynybą. Dar daugiau, gynėjo dalyvavimas nuo sulaikymo momento yra būtinas ir siekiant užkirsti kelią psichologinės ar fizinės prievartos kaltinamojo atžvilgiu naudojimui siekiant gauti parodymus. Apeliantas teigia, kad nei laikino sulaikymo metu, nei netrukus po sulaikymo, jam nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją, nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, dėl ko jis negalėjo gauti kvalifikuotos teisinės pagalbos, kas neabejotinai pažeidžia jo teisę į gynybą, įtvirtintą BPK 10 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punkte. Nuteistasis nurodo, jog pasinaudodami savo pačių sukurta situacija (gynėjo nebuvimas), ikiteisminio tyrimo pareigūnai reikalavo iš jo prisipažinti padarius nusikalstamas veikas, reikalavo duoti atitinkamus parodymus, grasino susidorojimu, jei atsisakys vykdyti neteisėtus jų reikalavimus (grasinimai fiziniu susidorojimu, siekti maksimalios įkalinimo bausmės ir pan.). Tokie ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai neabejotinai pažeidė jo teisę į gynybą (negalėjo duoti objektyvių parodymų, kadangi bijojo susidorojimo), o taip pat galimai ir kitas teises. Analogiška situacija buvo ir sulaikant 2015-05-22.
Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį, kad 2015-05-06, po to, kai buvo sulaikytas, pristatytas apklausai į ikiteisminio tyrimo instituciją, jam buvo pasiūlyta į apklausą iškviesti gynėją. Kadangi laikinas sulaikymas vyko nedalyvaujant gynėjui, tolimesnio gynėjo dalyvavimo jis taip pat atsisakė. Nuteistasis akcentavo, kad jam atsisakant gynėjo, gynėjas nedalyvavo. EŽTT sprendimuose plačiai išaiškinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto nuostatų taikymo sritis visose baudžiamojo proceso stadijose. Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad 6 straipsnis taikomas ir nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo etapui, o gynėjo pagalba įtariamajam turi būti pasiūlyta nuo pat pirmos apklausos ir iš karto po laisvės apribojimo neatsižvelgiant į apklausas. Europos Sąjungoje siekiama įgyvendinti bendrą principą, jog vykstant baudžiamajam procesui įtariamiesiems ir kaltinamiesiems turėtų būti suteikta teisė turėti advokatą kuo greičiau, laiku ir taip, kad jie galėtų pasinaudoti savo teisėmis i gynybą, Teisė turėti advokatą vėliausiai turi būti suteikiama apribojus asmens laisvę - kuo greičiau atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes. Neatsižvelgiant į laisvės apribojimą, teisė turėti advokatą turi būti suteikta apklausos metu. Ji taip pat turi būti sudaroma atliekant procesinius arba įrodymų rinkimo veiksmus, kuriuose privalo arba turi teisę dalyvauti įtariamasis arba kaltinamasis, išskyrus atvejus, kai rinktini įrodymai gali būti pakeisti, pašalinti arba sunaikinti per laiką, kol atvyks advokatas. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nepažeidžiant nacionalinės teisės, kuria nustatytas privalomas gynėjo dalyvavimas, atsisakyti teisės turėti gynėją, nurodytos minėtoje direktyvoje „Dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir teisės susisiekti po sulaikymo“, bus įmanoma tik įvykdžius tokias sąlygas: įtariamasis arba kaltinamasis gavo išankstinę teisinę konsultaciją dėl tokio atsisakymo pasekmių arba kitaip visiškai susipažino su šiomis pasekmėmis; jis sugeba suvokti šias pasekmes ir teisės atsisakoma savanoriškai ir nedviprasmiškai (9 str.). Anot R.Merkevičiaus, situacija, kai iki atvykstant gynėjui, yra atliekami proceso veiksmai su įtariamuoju, tarp kurių ir teisės turėti gynėją išaiškinimas, yra netoleruotina. Pasak nuteistojo, visuose proceso veiksmuose, kada ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas išaiškina įtariamajam ar kaltinamajam jo teisę turėti gynėją, privalo dalyvauti gynėjas. Įtariamojo (kaltinamojo) atsisakymas gynėjo, jei gynėjas nebuvo pakviestas ar nedalyvavo ir įtariamasis (kaltinamasis) neturėjo galimybės susitikti su gynėju ir konsultuotis be pašaliečių, laikytinas ne savanorišku atsisakymu, kuris pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c) punktą, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, BPK 52 straipsnį (suvaržyta teisė pačiam pasirinkti gynėją). Taigi, neužtikrinus gynėjo dalyvavimo laikinai sulaikant, nagrinėjant gynėjo atsisakymo klausimą, neteisėtais tampa ne tik minimi ikiteisminio tyrimo veiksmai, bet ir įrodymų tyrimo veiksmai bei visas baudžiamasis procesas. Primintina, kad pritaikius procesinę prievartos priemonę - laikiną sulaikymą, gynėjo dalyvavimas proceso veiksmuose tampa būtinu (BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Atitinkamai, jo atsisakymas dėl gynėjo dalyvavimo procese - nelaikytinas savanorišku gynėjo atsisakymu.
Analogiška situacija buvo ir sulaikant 2015-05-22.
Šalies argumentai
Skunde nuteistasis nurodo, kad į policijos komisariatą jis buvo pristatytas 2015-05-06, apie 7 val. ryto, o apklausa vyko apie 10 val. ryto. Laiko periodas nuo 7 val. iki 10 val. nėra fiksuojamas jokiuose protokoluose, tuo metu su nuteistuoju nebuvo ir jokio gynėjo. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Venskutė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 10645/08) nustatyta: „Pareigūnų elgesys laikant atsivežtą pareiškėją kelias valandas ikiteisminio tyrimo įstaigoje be jokio atliekamų veiksmų procesinio įforminimo Europos Žmogaus Teisių Teismo vertintas kaip pareigūnų siekis įbauginti pareiškėją ir taip išgauti iš jos informaciją“. Apeliantas pažymėjo, kad minimu laiko periodu buvo atliekami būtent neteisėti veiksmai prieš jį (reikalavimas prisipažinti, reikalavimas duoti parodymus prieš save, grasinimai ir kt.), kas neabejotinai pažeidė jo teises, įtvirtintas EŽTK 3 straipsnyje, kas daro visą ikiteisminį tyrimą neteisėtu.
Be to, 2015-05-06 laikinai sulaikius ir pristačius nuteistąjį į ikiteisminio tyrimo instituciją, vadovaujantis BPK 45 straipsniu ir 10 straipsnio 2 dalimi, ikiteisminio tyrimo pareigūnai (prokuroras) privalėjo paskelbti ir išaiškinti jam BPK 57 straipsnio nuostatas ir supažindinti su teise nušalinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą. Šios teisės, apelianto teigimu, jam išaiškintos nebuvo, o BPK 21 straipsnio 4 dalies paskelbimas nelaikytinas minimų normų išaiškinimu, todėl pasinaudoti šiomis teisėmis jis neturėjo galimybėmis, kas apribojo jo teises į gynybą, teismą, teisingą ir sąžiningą procesą bei galimai kitas teises.
Nurodo, kad jam „atsisakius“ gynėjo, joks gynėjas nedalyvavo jokiuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose (apklausos, įrodymų rinkimo ir tyrimo veiksmai bei kt.), tad toks ikiteisminis tyrimas jau savaime negali būti teisėtas (atsižvelgiant, kad aš jis dar ir suimtas). Neteisėtą ikiteisminį tyrimą patvirtina ir tai, kad ikiteisminis tyrimas privalo būti rungtyniškas (BPK 7 straipsnis), tačiau viso ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo informuojamas apie jokius atliekamus (planuojamus atlikti) ikiteisminio tyrimo veiksmus (apklausas; įrodymų rinkimo ir tyrimo veiksmai ir kt.), tad apskritai negalėjo dalyvauti procese ir ginti savo teisių bei teisėtų interesų, kas daro visą baudžiamąjį persekiojimą neteisėtu.
Nuteistasis atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo sujungti keli skirtingi ikiteisminiai tyrimai į vieną. Prokuroras, priimdamas tokį sprendimą, pateikė tik formalią priežastį – ikiteisminio tyrimo paspartinimas, nenurodydamas jokių argumentų, kodėl bylų sujungimas paspartintų ikiteisminį tyrimą, kas nuteistojo nuomone, savaime daro tokį prokuroro sprendimą nepagrįstu, ir todėl neteisėtu. Be to, Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarime aiškiai nustatyta, kad „pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtu neleidžiama per ikiteismini tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui“. Vertinant Konstitucinio Teismo nutarimo normas, o taip pat ir asmens teisę į gynybą, į teismą, į rungtynišką procesą, pagrįstai manytina, jog su minimu nutarimu privalėjo būti supažindintas ir jis, o taip pat privalėjo būti sudaryta galimybė tokį prokuroro sprendimą ginčyti. Prokuroro nutarimas sujungti kelis ikiteisminius tyrimus į vieną jam siunčiamas nebuvo ir prokuroro sprendime net neatsispindi jo teisė tokį sprendimą apskųsti. Dar daugiau, apjungus ikiteisminius tyrimus, neišvengiamai keičiasi ir įtarimai, tad privaloma buvo jam pateikti naujus įtarimus, atlikti papildomą apklausą, kas nebuvo padaryta.
Skunde taip pat teigiama, kad ikiteisminis tyrimas, kuris buvo atliekamas dėl nesunkių nusikaltimų, nepaisant to, kad byla nėra sudėtinga ar didelės apimties, truko ilgiau 6 mėnesius, kaip numatyta baudžiamojo proceso įstatyme. Nuteistojo teigimu, jis prašė supažindinti jį su prokuroro nutarimais pratęsti ikiteisminio tyrimo terminus, jų argumentais (pratęsimo pagrindais), tačiau toks prašymas nagrinėjamas nebuvo ir jokio sprendimo šiuo klausimu priimta nebuvo (jo prašymas užfiksuotas ant susipažinimo su byla protokolo - prierašas mano ranka). Su šiais prokuroro nutarimais buvo supažindintas tik pirmosios instancijos teisme. Neabejotina, kad šiuo atveju taikytinos tos pačios normos kaip dėl aukščiau išdėstyto skundo argumentų (sprendimas nemotyvuotas; su sprendimu nesupažindintas; nenumatyta teisė apskųsti ir pan.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog BPK 215 str. įtvirtinta įtariamojo teisė kreiptis į teismą dėl pernelyg ilgo ikiteisminio tyrimo - jam nebuvo išaiškinta jokioje ikiteisminio tyrimo proceso stadijoje, tad šia teise jis pasinaudoti negalėjo, kas neabejotinai suvaržė jo teises ir teisėtus interesus. Be to, prokuroras nenagrinėjo klausimo dėl pagreitinto proceso taikymo.
Šalies argumentai
Skunde nuteistasis nurodo, kad baigus ikiteisminį tyrimą, jam buvo pasiūlyta susipažinti su bylos medžiaga, bei atkreipė dėmesį, kad BPK 64 straipsnio 1 dalis nustato, jog ikiteisminio tyrimo pareigūno (prokuroro) veiksmai gali būti apskundžiami tik kol vyksta ikiteisminis tyrimas, tad supažindinimas su ikiteisminio tyrimo duomenimis jau pabaigus ikiteisminį tyrimą (prokurorui priėmus sprendimą baigti ikiteisminį tyrimą) - apriboja jo teisę į gynybą, į teismą, į rungtynišką procesą ir galimai kitas teises. Nuteistasis prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant nustatyti, ar BPK 181 straipsnio nuostatos, ta apimtimi, kuria prokurorui yra suteikiama teisė neleisti susipažinti su bylos duomenimis viso ikiteisminio tyrimo metu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.
Nurodo, jog 2016-06-02 vykstant apklausai ir susipažinimui su bylos medžiaga, ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo, vadovaujantis BPK 45 straipsniu ir 10 straipsnio 2 dalimi, išaiškinti jam jo teises bei užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2001-02-12 nutarime nustatė, jog Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą. Asmens teisė turėti advokatą suponuoja ir asmens teisę, kad jis būtų aiškiai informuotas, jog jis nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turi teisę turėti advokatą. Be to, asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. Nustatydamas šį teisini reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Asmuo turi teisę pats pasirinkti advokatą iš tų advokatų, kurie pagal įstatymus gali atstovauti arba ginti tame teisme, kuriame yra nagrinėjama byla. Nuteistojo teigimu, vos tik jis buvo pristatytas apklausai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo informuoti jį apie jo teisę gauti pasirinkto gynėjo pagalbą arba, jei neturi galimybės naudotis pasirinko gynėjo paslaugomis, teisę gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirto gynėjo pagalbą. Atkreipė dėmesį, jog bylos duomenyse nėra užfiksuota, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai išaiškino jam teisę naudotis pasirinkto gynėjo paslaugomis, kas neabejotinai suvaržė jo teisę į gynybą. Be to, prieš apklausą jam nebuvo skirta laiko ir galimybių pabendrauti su gynėju. Taip pat, byloje nėra ikiteisminio tyrimo pareigūno kreipimosi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatorių (BPK 50 straipsnio 3 dalis), nėra koordinatoriaus rašto apie tai kokį gynėją jis paskiria, nėra ikiteisminio tyrimo pareigūno (prokuroro) nutarimo paskirti parinktą gynėją atstovauti mano interesus. Jam paskirto gynėjo paslaugų atsisakė dėl pastarojo pasirinktos gynybos strategijos bei pabrėžė, kad valstybė privalo užtikrinti ne formalią, o efektyvią ir veiksmingą teisę į gynybą. Nurodė, kad atsisakius gynėjo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo skirti kitą gynėją, kuris būtų pajėgus organizuoti jo gynybą ir kuris efektyviai ir veiksmingai gintų jo interesus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai neišaiškino, kaip nuteistasis turėtų nušalinti minimą ginėją, neišaiškino teisės prašyti paskirti kitą gynėją. Apeliantas daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo procese gynėjas dalyvavo neteisėtai (atimant nuteistojo teisę pačiam pasirinkti gynėją; nesuteikiant galimybės bendrauti su gynėju iki apklausos/atimant teisę turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai; nepaskyrus gynėjo atstovauti jo interesus; gynėjui atliekant savo funkcijas tik formaliai; neišaiškinant teisės nušalinti gynėją ir prašyti paskirti kitą gynėją) ir gynėjas atstovavo ne nuteistojo, o ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokuroro interesus. Nepaisant jo raštiško gynėjo atsisakymo, tyrėja priėmė iš advokato orderį ir paliko atstovauti apeliantą, tokius tyrėjos ir advokato veiksmus nuteistasis vertina kaip psichologinis spaudimas. Nuteistojo teigimu, valstybės paskirto gynėjo išankstinis nusistatymas dėl jo veiksmų (net nesusipažinus su bylos duomenimis; neaptarus ir nesuderinus gynybos strategijos ir taktikos; neatlikus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų teisėtumo vertinimo; atsisakymas apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigunų veiksmus ir kt.) - vienareikšmiškai pažeidė jo teisę į efektyvią ir veiksmingą gynybą, kas daro visą procesą neteisėtu.
Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad iš kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje nėra nustatyta tikslaus nusikalstamų veikų padarymo laikas, kas jau savaime, apelianto nuomone, yra esminis proceso pažeidimas. Be to, skundžiamas nuosprendis apskritai nėra grindžiamas jokiais įrodymais (išskyrus nuteistojo prisipažinimą, kuris buvo gautas neteisėtu būdu). Ir nors nuosprendyje yra „liudytojų“ parodymai, šiuose parodymuose nėra nei vieno konkretaus fakto ar konkrečių aplinkybių, kurios rodytų, jog nusikalstamas veikas padarė ji. Nuteistasis daro išvadą, jog skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas ne konkrečiais įrodymais, teisiamajame posėdyje nustatytomis ir išnagrinėtomis aplinkybėmis, o prielaidomis, kas pažeidžia mano teises ir teisėtus interesus.
Nuteistasis pažymėjo, jog viso ikiteisminio tyrimo metu joks gynėjas procese nedalyvavo, o baigus ikiteisminį tyrimą, raštiškai atsisakė gynėjo paslaugų, taigi prokuroras neturėjo teisės tvirtinti, kad nuteistojo interesus atstovavo advokatas G. A. Perednis. Šios aplinkybės, apelianto teigimu, pažeidžia jo teisę į teisingą procesą, kadangi akivaizdu, jog prokuroras buvo suinteresuotas bylos baigtimi ir kaltinamajame akte nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kas tolygu bylos duomenų falsifikavimui. Apeliantas pažymėjo ir tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo valstybės skirtas gynėjas nei karto jo neaplankė ir niekaip nepadėjo parengti apeliacinio skundo, kas neabejotinai pažeidė jo aukščiau įvardytas teises.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu prokurorė prašo nuteistojo skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti.
Nuteistojo S. M. skundas netenkinamas.
1. Pagal BPK 10 straipsnio 1 dalį įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis turi teisę į gynybą, kuri jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos. BPK 50–52 straipsniuose detalizuota gynėjo kvietimo, paskyrimo, atsisakymo nuo jo tvarka, nustatyti būtini gynėjo dalyvavimo atvejai. BPK 51 straipsnio 1 dalyje išvardinti atvejai, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas. To paties straipsnio antroje dalyje numatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo ar kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog S. M. buvo laikinai sulaikytas 2015-05-06. Pastarajam buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos jo teisės, t.y. žinoti, kuo jis įtariamas; nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją; gauti vertimą žodžiu ir raštu; informuoti konsulines įstaigas ir vieną asmenį; gauti skubią medicinos pagalbą; žinoti maksimalų terminą, kiek valandų (dienų) gali būti ribojama jo laisvė iki bylos nagrinėjimo teisminėje institucijoje pradžios; duoti parodymus ar tylėti; pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus. Faktą, kad paminėtos įtariamojo teisės asmeniui buvo išaiškintos, savo parašu patvirtino nuteistasis. S. M. taip pat raštu buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (įskaitant ir teisę, neturint pakankamai lėšų, gauti nemokamą teisinę pagalbą). Nuteistasis raštu patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu gynėjas jam nereikalingas (1 t., b.l. 46, 47, 48). Taigi dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo (planšetinio kompiuterio vagystės iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų) jis buvo apklausiamas nedalyvaujant gynėjui. Analogiškai įtariamojo teisės apeliantui buvo išaiškintos ir prieš įteikiant jam pranešimą apie įtarimą (ikiteisminio tyrimo medžiagoje, iki sujungimo Nr. 01-1-23847-15) dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo (nešiojamojo kompiuterio vagystės iš VšĮ Antakalnio poliklinikos) (1 t., b.l. 92, 93, 94) bei 2015-05-22 laikinai sulaikius įtariamąjį (1 t., b.l. 134, 135, 136). Taigi matyti, jog apeliantui buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ir tik nuo jo priklausė, ar šia teise jis pasinaudos. Nuteistasis skunde teigia, jog jau sulaikant jį turėjo dalyvauti gynėjas, kad galėtų gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą. Vis dėlto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog realus gynėjo dalyvavimas prieš supažindinant įtariamąjį su jo teise turėti gynėją, būtų perteklinis, kartu tai prieštarautų proceso ekonomiškumo, operatyvumo principams (LAT 2015-04-07 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-696/2015). Nuteistojo teiginiai apie tai, kad gynėjo dalyvavimas buvo būtinas ir siekiant užkirsti kelią psichologinės ar fizinės prievartos įtariamojo atžvilgiu naudojimui, siekiant gauti parodymus, ir kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pasinaudoję situacija, kad gynėjas nedalyvauja, reikalavo duoti atitinkamus parodymus, grasindami susidorojimu, teismo vertinami kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija. Pažymėtina, kad atliekant kiekvieną procesinį veiksmą, nuteistasis pasirašė, jokių pastabų neišreiškė. Be to, jis taip pat nepasinaudojo teise skųsti jo atžvilgiu atliekamus procesinius veiksmus, taip pat ir pareigūnų veiksmus, esant pagrindui galvoti, kad pastarieji elgiasi neteisėtai. Apie tariamą spaudimą duoti tam tikrus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis neužsiminė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, priešingai – savo kaltę jis pripažino visiškai ir paaiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Versija, kad prieš jį buvo naudojama psichologinė prievarta, pasinaudojant advokato nedalyvavimu procese, nuteistasis iškėlė tik apeliaciniame skunde, kas pagrįstai leidžia tokią versiją vertinti kritiškai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, jog gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Šiuo atveju, nei pristačius nuteistąjį į policijos komisariatą 2015-05-06, nei 2015-05-22, asmuo nebuvo suimtas, pastarasis tik buvo laikinai sulaikytas procesinių veiksmų atlikimui, o toks nuteistojo laisvės suvaržymas negali būti tapatinamas su suėmimu, kada asmeniui yra iš esmės apribojama teisė pačiam pasirinkti ir į procesą pasikviesti gynėją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog laikinas sulaikymas negali būti prilyginamas suėmimui BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme, todėl nelaikytinas būtinu gynėjo dalyvavimo pagrindu pagal minėto straipsnio nuostatas (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-766/2006, 2K-92/2007, 2K-85/2012, 2K-200-696/2015). Taigi, nagrinėjamu atveju, skirti nuteistajam gynėją pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nebuvo pagrindo. Jokių kitų BK 51 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, kuomet gynėjo dalyvavimas būtinas, nenustatyta, taip pat nenustatyta ir aplinkybių, kurioms esant įtariamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami be gynėjo dalyvavimo. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo metu pažeista nebuvo.
2. Nuteistojo skundo teiginiai dėl gynėjo dalyvavimo užtikrinimo nuo sulaikymo momento yra prieštaringi, o be to, neatitinka ir faktinių bylos duomenų. Viena vertus, nuteistasis teigia, kad nei sulaikymo metu, nei netrukus po sulaikymo, jam nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją bei nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, nors, kaip išanalizuota aukščiau, matyti, jog tokia teisė apeliantui buvo išaiškinta, ką pastarasis patvirtino raštu, tačiau toliau skunde nurodo, kad sulaikius jį 2015-05-06 bei pristačius apklausai į ikiteisminio tyrimo instituciją, jam buvo pasiūlyta į apklausą iškviesti gynėją. Ir vien tik dėl tos priežasties, kad nedalyvavo gynėjas, išaiškinant nuteistajam teisę turėti gynėją, tolimesnio gynėjo dalyvavimo jis atsisakė. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatyme numatytos įtariamojo teisės, tarp kurių ir teisė turėti gynėją, gauti nemokamą teisinę pagalbą, apeliantui buvo išaiškintos nedelsiant, iš karto asmenį pristačius į policijos įstaigą, prieš atliekant su juo procesinius veiksmus, t.y. apklausas, parodymų patikrinimą vietoje. Taip pat, jau buvo nustatyta, kad gynėjo paslaugų nuteistasis pasirašytinai atsisakė. Taigi teigti, kad advokato pagalba nuteistajam nebuvo pasiūlyta kuo greičiau, t.y. nuo pat jo sulaikymo bei pirmosios apklausos, ar kad nebuvo sudarytos sąlygos gynėjui dalyvauti procesiniuose veiksmuose, atliekamuose su įtariamuoju, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Nesutiktina ir su apelianto argumentu, kad įtariamojo gynėjo atsisakymas, jei gynėjas nebuvo pakviestas ar nedalyvavo ir pastarasis neturėjo galimybės susitikti su gynėju ir konsultuotis be pašaliečių, laikytinas ne savanorišku atsisakymu. Pažymėtina, kad, kai procesiniame veiksme būtinas gynėjo dalyvavimas, įtariamojo atsisakymas gynėjo laikytinas savanorišku tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras užtikrino realų gynėjo dalyvavimą tame veiksme – gynėjas buvo pakviestas (šį faktą turi patvirtinti jo orderis), tačiau įtariamasis jo atsisako (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2006). Šiuo atveju, kaip jau buvo paminėta, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, gynėjo dalyvavimas nebuvo būtinas, kadangi nebuvo nustatyta BPK 51 straipsnyje numatytų būtinų gynėjo dalyvavimo pagrindų. Tuo tarpu įtariamasis viso ikiteisminio tyrimo metu turi teisę atsisakyti gynėjo, ir, kaip matyti iš bylos duomenų, šia teise nuteistasis ir pasinaudojo iš karto po to, kai teisė turėti gynėją jam buvo išaiškinta. Esant tokiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantui įstatymu garantuotos teisės turėti gynėją nebuvo suvaržytos.
Šalies argumentai
3. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad apklausa ikiteisminio tyrimo įstaigoje vyko tik po trijų valandų po jo pristatymo, ir šiuo laiku buvo atliekami neteisėti veiksmai jo atžvilgiu, be to, jam nebuvo paskelbtos ir išaiškintos BPK 57 straipsnio nuostatos. Tokius nuteistojo skundo argumentus teismas laiko nepagrįstais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2015-05-06 sulaikius nuteistąjį, jis buvo apklaustas dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo, jam, prieš pradedant apklausas, buvo išaiškinamos įtariamojo teisės, taip pat ir teisė turėti gynėją, įteikti pranešimai apie įtarimą. Natūralu, kad šių veiksmų atlikimas užėmė atitinkamą laiko dalį, todėl teigti, kad jokie veiksmai iki apklausų nebuvo atliekami ir nuteistasis tiesiog buvo laikomas policijos įstaigoje, nėra pagrindo. O duomenų, kad nuteistojo atžvilgiu buvo atliekami neteisėti veiksmai, t.y. reikalavimas prisipažinti, duoti parodymus prieš save, grasinimai, kaip jau buvo paminėta, byloje nėra. Visiškai nepagrįsti ir nuteistojo teiginiai, kad jam buvo privaloma paskelbti ir išaiškinti BPK 57 straipsnio nuostatas, tačiau tokios jo teisės (pareikšti nušalinimus) išaiškintos nebuvo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek teisių įtariamajam išaiškinimo protokoluose, tiek ir pranešimuose apie įtarimą (1 t., b.l. 46, 49, 93, 95, 134, 137, 144-145) apeliantui buvo išaiškintos jo tuometinės įtariamojo teisės, tarp kurių – ir teisė pareikšti nušalinimus. Taigi teigti, kad su tokia savo teise nuteistasis supažindintas nebuvo, negalima. Vėlgi, pasirašydamas, įtariamasis savo parašu patvirtino, kad įtariamojo teisės jam yra išaiškintos (o ne tik paskelbtos, kaip nurodoma apeliaciniame skunde), jokių pastabų dėl to, kad teisės išaiškintos neišsamiai, neaiškiai, ar neišaiškintos išvis, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nepareiškė.
4. Nuteistojo teigimu, prokuroro nutarimas sujungti ikiteisminius tyrimus yra nemotyvuotas, nebuvo sudaryta galimybė šį sprendimą ginčyti, taip pat nurodo, kad supažindinimas su ikiteisminio tyrimo duomenims jau pabaigus ikiteisminį tyrimą, sustabdo jo teisę į gynybą, teismą, rungtynišką procesą. Nuteistasis prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 181 straipsnio nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėtina, jog vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso tikslų yra išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pareiga įgyventi šį tikslą įstatymu yra numatyta prokurorui, nes būtent jis organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja ir kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą (BPK 164 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalis.). Atlikdamas šiuos veiksmus prokuroras savarankiškai pasirenka tyrimo taktiką bei sprendžia, kokius duomenis surinkti, užfiksuoti ir juos įtvirtinti, kada atlikti tam tikrus veiksmus ir pan. Sprendimas sujungti ar atskirti tyrimus taip pat priklauso išimtinai tik prokuroro kompetencijai (BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Teismo vertinimu, 2015-08-20 prokurorės L. Martinaitytės nutarimas sujungti ikiteisminius tyrimus yra pakankamai motyvuotas, t.y. nurodytos esminės priežastys, kodėl tyrimus sujungti yra tikslinga, be to, tokia situacija yra neabejotinai palankesnė pačiam įtariamajam, kai dėl trijų nusikalstamų veikų vyksta vienas procesas, o ne trys atskiri dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nuteistojo argumentai, kad, sujungus ikiteisminius tyrimus, jam nebuvo iš naujo pareikšti įtarimai ir jis nebuvo apklaustas, prieštarauja faktiniams bylos duomenims ir todėl yra visiškai nepagrįsti. 2016-06-02 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Pirmojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Antrojo skyriaus vyresnioji tyrėja įteikė apeliantui pranešimą apie įtarimą dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje numatytų veikų padarymo. Nurodytą dieną S. M. taip pat buvo apklaustas dėl jam pateikto įtarimo.
Įtariamasis ir jo gynėjas, nukentėjusysis ir jo atstovas ikiteisminio tyrimo metu bet kuriuo momentu turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, išskyrus proceso dalyvių asmens duomenis, saugomus atskirai nuo kitos ikiteisminio tyrimo medžiagos, taip pat susipažinimo metu daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus (BPK 181 straipsnio 1 dalis). Baigus ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BPK 218 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įtariamasis taip pat turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą.
Pažymėtina, kad prokuroras neturi pareigos ikiteisminio tyrimo metu savarankiškai, savo nuožiūra pateikti medžiagą įtariamajam susipažinimui. Teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kaip ir skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro veiksmus, įtariamajam garantuojama įstatymu, todėl pastarasis, norėdamas šia jam suteikta teise pasinaudoti, su atitinkamu prašymu (susipažinti su medžiaga, daryti jos kopijas ir pan.) į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą kreipiasi pats. Iš bylos medžiagos matyti, kad prašymo susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ar jos dalimi, nuteistasis prokurorui viso tyrimo metu pateikęs nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam buvo užkirstas kelias skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro veiksmus. Tokia teisė jam buvo išaiškinta sulaikymo metu, tačiau nuteistasis ja nei karto nepasinaudojo.
Nuteistasis prašo Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar BPK 181 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kuria prokurorui yra suteikiama teisė neleisti susipažinti su bylos duomenimis viso ikiteisminio tyrimo metu, taip sustabdant nuteistojo teisę į gynybą, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnį, 110 straipsnio 2 dalį BPK 381 straipsnio 3 dalį teismas turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Teise kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas privalo pasinaudoti, kai nagrinėjant bylą yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Teismo vertinimu, nuteistojo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra visiškai neargumentuotas ir vertintinas kaip subjektyvus baudžiamojo proceso kodekso nuostatų interpretavimas bei nesusijęs su šios normos konstitucingumo klausimu, todėl nepagrįstas. Be to, kaip jau buvo nurodyta, jokių duomenų, kad nuteistajam buvo ribojama teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, byloje nėra. Priešingai – tokia teisė jam buvo išaiškinta, tačiau iniciatyvos ja pasinaudoti apeliantas viso proceso metu nerodė, o užbaigus ikiteisminį tyrimą – apskritai su bylos medžiaga susipažinti atsisakė. Konstatuotina, jog teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, apeliacinės instancijos teismas neturi.
5. Teismas atkreipia nuteistojo dėmesį, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo supažindintas su įtariamojo teisėmis, tarp kurių yra ir teisė teikti prašymus bei apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus ir sprendimus. Darytina išvada, jog išvardintos įtariamojo teisės apima ir jo teisę paduoti skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo (BPK 215 straipsnis). Baudžiamojo proceso kodekso normos nenumato pareigos ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, išaiškinant įtariamojo teises, taip smulkiai detalizuoti kiekvieną jų, nurodant absoliučiai visus būdus bei atvejus, kada šios teisės ir kaip gali būti realizuotos. Kaip minėta, apeliantui buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, kuris būtų išsamiai nurodęs įtariamojo procesines teises ir padėjęs jas realizuoti, tačiau S. M. nurodė, kad gynėjo pagalba jam reikalinga nebuvo. Taigi nėra pagrindo teigti, jog nuteistajam buvo užkirstas kelias kreiptis į teismą dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės. Paminėtina ir tai, kad, nors toks skundas ikiteisminio tyrimo metu paduotas nebuvo, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teisėjas, skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į nepateisinamai ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę, atitinkamai sumažindamas skirtinos bausmės dydį.
Sutiktina su apelianto argumentu, kad jo prašymas padaryti prokuroro prašymų pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą kopijas, pateiktas paskelbus pastarajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, turėjo būti prokuroro išspręstas. Vis dėl to su prašomais dokumentais, o taip pat ir likusia bylos medžiaga nuteistasis buvo supažindintas bylos nagrinėjimo teisme metu, o nuteistojo argumentai dėl to, kad sprendimas nemotyvuotas ir nenumatyta jo apskundimo tvarka, yra nepagrįsti. Dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo prokuroras prašymu kreipiasi į aukštesnįjį prokurorą, nurodydamas priežastis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nebaigiamas, o šį terminą aukštesnysis prokuroras pratęsia rezoliucija. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo klausimu nėra priimamas atskirtas procesinis sprendimas (nutarimas), teisė jį apskųsti nenumatyta. Tuo tarpu ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymas dėl šio termino pratęsimo taip pat nėra procesinis dokumentas, kuris galėtų būti skundžiamas baudžiamojo proceso įstatymu nustatyta tvarka.
6. Teisėjų kolegijos vertinimu, gynėjo parinkimo bei paskyrimo tvarka ikiteisminio tyrimo metu taip pat pažeista nebuvo. Priešingai skundo teiginiams, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato vyr. tyrėjos M. B. 2016-06-02 nutarimu apeliantui, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, t.y. dėl to, kad atlieka bausmę už kitas nusikalstamas veikas, buvo paskirtas gynėjas G. A. Perednis, kuris buvo parinktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus (1 t., b.l. 142). Ir vien tai, kad į bylos medžiagą nėra įsiūtas kreipimasis parinkti gynėją nuteistajam, nereiškia, kad jo apskritai nebuvo, juolab, kad, kaip matyti, gynėjas apeliantui visgi buvo parinktas. Teismas sutinka su S. M. argumentais, kad pastarajam atsisakius Tarnybos parinkto gynėjo paslaugų ir paprašius skirti kitą gynėją, toks prašymas turėjo būti išspręstas, užtikrinant nuteistajam efektyvią teisinę pagalbą. Tačiau vien tai, kad procese dalyvavo ne tas valstybės skirtas gynėjas, kurio pageidavo nuteistasis, nelaikytina esminiu procesiniu pažeidimu, dėl kurio visas baudžiamasis procesas taptų neteisėtu. Pirmosios instancijos teisme nuteistojo interesus atstovavo kitas Tarnybos parinktas gynėjas, dėl kurio gynybos apeliantas pretenzijų nepareiškė. Nuteistasis skunde vertina ir jam ikiteisminio tyrimo metu parinkto bei ikiteisminio tyrimo pareigūnės paskirto gynėjo gebėjimą atstovauti jo interesus. Vis dėlto, gynybos kokybės vertinimas nėra teismo funkcija, o apelianto neigiama nuomonė apie jam suteiktos pagalbos kokybę nėra pagrindas pripažinti, kad buvo suvaržyta jo teisė į gynybą ir juo labiau konstatuoti, kad prokuroras buvo šališkas ir bylos duomenys klastojami. Taip pat pažymėtina, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktas gynėjas buvo paskirtas ginti apeliantą nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, ką advokatas nurodė ir orderyje. Iš to seka, kad advokato įgaliojimai baigiasi teismui priėmus nuosprendį, todėl nuteistojo argumentai, kad advokatas jo nelankė tardymo izoliatoriuje bei nepadėjo jam surašyti skundo, yra nepagrįsti, kadangi tokios pareigos gynėjas ir neturėjo.
7. Skunde S. M. taip pat teigia, jog kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje nėra nustatytas tikslus nusikalstamų veikų padarymo laikas, kas, nuteistojo nuomone, savaime yra esminis proceso pažeidimas. Be to, nuteistojo teigimu, skundžiamas nuosprendis apskritai nėra grindžiamas jokiais įrodymais, išskyrus jo neteisėtu būdu gautą prisipažinimą, o liudytojų parodymuose nėra nei vieno konkretaus fakto ar konkrečių aplinkybių, rodančių, kad veikas padarė būtent jis. Tokie nuteistojo argumentai prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai ir pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turiniui, yra nepagrįsti ir todėl atmestini.
Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad BK 178 straipsnio 1 dalyje (vagystė iš VšĮ Antakalnio poliklinikos) buvo padaryta 2015-04-13, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, įvertinęs kaltinamojo S. M. ir liudytojos D. F. parodymus, VUL Santariškių klinikų raštą, kuriame nurodytas šios liudytojos hospitalizavimo laikotarpis, taip pat įvertinęs VšĮ Antakalnio poliklinikos pateiktus duomenis apie D. F. lankymosi įstaigoje datą, konstatavo, kad nusikalstama veika buvo padaryta ne nurodytų metų balandžio 13 d., o balandžio 9 d. Kitų veikų padarymo laikas taip pat aiškiai nurodytas – atitinkamai 2015-04-14 bei 2015-05-22. Taigi nuteistojo teiginiai, kad nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje nebuvo nurodytas nusikalstamų veikų padarymo laikas, yra visiškai nepagrįsti. O tai, kad dėl vienos iš veikų padarymo (vagystės iš VšĮ Antakalnio poliklinika) nebuvo nustatyta tiksli veikos padarymo valanda, nesudaro pagrindo teigti, kad veikos padarymo laikas nebuvo nurodytas apskritai. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad po kaltinamojo S. M. apklausos teisėjas nurodė, jog gali keistis faktinės bylos aplinkybės dėl antrosios veikos (t.y. būtent dėl vagystės iš VšĮ Antakalnio poliklinikos), paaiškėjus, kad veika galimai buvo padaryta kitą, o ne kaltinime nurodytą dieną, taip pat kad teismas gali keisti aplinkybę, kur kaltinamasis slėpė kelnes. S. M. pareiškė, kad dėl šių teismo nurodytų aplinkybių niekas nesikeičia, tai neturi įtakos gynybai. Todėl atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės (nei dėl datos, nei dėl kelnių slėpimo būdo) nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo nurodytųjų kaltinime, teismas užtikrino jo teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir teisingą teismą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnyje, ir esminių BPK 7, 10 straipsnių, 44 straipsnio 7 dalies, 255, 256 straipsnių pažeidimų nepadarė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl S. M. kaltės dėl svetimo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai bei VšĮ Antakalnio poliklinikai priklausančio turto pagrobimo, taip pat dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą, UAB „Peek & Cloppenburg“ priklausantį turtą. Nuteistojo S. M. kaltė grindžiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais, teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes, dėl ko nėra jokio pagrindo kitaip vertinti pirmos instancijos teismo ištirtų įrodymų, tuo labiau abejoti padarytomis išvadomis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-14 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Nepagrįsti nuteistojo argumentai, kad nuosprendis grindžiamas tik jo paties prisipažinimu, kuris buvo gautas neteisėtu būdu. Apklaustas pirmosios instancijos teisme, nuteistasis kaltu prisipažino visiškai, nurodė, kad nuo 2015-04-14 iki 2015-04-15, datos tiksliai neprisimena, atėjo į Santariškių klinikas aplankyti neseniai pagimdžiusią pažįstamą moterį D. F., pamatęs šalia atidarytas palatos duris bei planšetę palatoje, pastebėjęs, kad nieko nėra, užėjo į palatą ir paėmė planšetę, kurią pardavė. Dėl vagystės iš VšĮ Antakalnio poliklinikos, paaiškino, kad tai galėjo būti 2015-04-09, su drauge nuėjo į polikliniką. Draugė ėjo pas gydytoją, o jam paskambino draugas, kad yra poliklinikoje, pradėjo jo ieškoti, pamatė salę, kurios durys buvo praviros, ir ant stalo buvusį kompiuterį. Jis kompiuterį pardavė po 2 -3 dienų, kokiomis aplinkybėmis, neprisimena. Prekybos centre Ozas buvo 2015-05-22, užėjo į parduotuvę, pasimatavo džinsus, neturėjo tiek pinigų, todėl pagalvojo, kad pavyks pavogti, tačiau buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo. Nuteistasis teismo posėdžio metu nurodė, kad gailisi dėl to, ką padarė, ir kad ateityje taip nebesielgs, pasikeitė jo mąstymas. Matyti, kad teisme duoti nuteistojo parodymai dėl esminių veikų padarymo aplinkybių sutampa su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Duomenų, kad jis būtų verčiamas duoti parodymus prieš save, kaip minėta, nenustatyta, be to, apie tai, jog, kaip teigia, jo parodymai buvo gauti neteisėtu būdu, S. M. teismui neužsiminė ir dėl padarytų veikų prisipažino bei davė iš esmės analogiškus parodymus, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Todėl jo teiginius, kad jo prisipažinimas gautas neteisėtu būdu, teismas vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be nuteistojo parodymų, nusikalstamas veikas patvirtina ir liudytojų parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai. Apklausta dėl vagystės iš Santariškių klinikų, liudytoja A. K. parodė, kad iš nerakinamos tuščios palatos F262 nuo 2015-04-14 10.20 val. iki 2015-04-15, 5 val. buvo pavogtas planšetinis kompiuteris Samsung, o prieš išrašant pacientę S., iki 2015-04-14, 10.20 val. buvusios šioje palatoje, kompiuteris dar buvo (1 t., b.l. 15). Analogiškos įvykio aplinkybės nurodytos ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos direktorės valdymui bei Akušerijos ir ginekologijos centro vadovės policijai surašytame pareiškime (1 t., b.l. 11). D. F. nurodė, kad jai pagimdžius Santariškių klinikoje, S. M. buvo atvažiavęs jos aplankyti, o jai nuėjus į tualetą, jis pabeldė ir duris ir pasakė, jog nebelauks, nes pas jį kažkas atvažiavo. Kitą dieną valytoja jai pasakė apie pavogtą planšetę (1 t., b.l. 17). Dėl vagystės iš VšĮ Antakalnio poliklinikos ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta L. M. parodė, jog 2015-04-13, apie 14.30 val. VšĮ Antakalnio poliklinikos antrame aukšte, prie administracinių patalpų pastebėjo įtartiną vyrą, stebėjo jį. Vyras stovėjo maždaug apie valandą, norėjo paklausti, ką jis čia veikia, ir pamatė, kad jis nuėjo į vieną posėdžių salę. Liudytoja teigia nuėjusi jam iš paskos ir išgirdusi, kaip vyras užsirakino salėje iš vidaus. Liudytojai paklausus, ką vyras čia daro, pastarasis po kiek laiko atidarė duris ir pasakė, kad laukia susirinkimo. Parodė, kad nuėjo pas spaudos atstovę sužinoti, ar tikrai bus susirinkimas. Jai pasakė, kad jokio susirinkimo nebus, o grįžus atgal pamatė, kad minėtas vyras iš salės išėjęs (1 t., b.l. 74-75). Parodžius liudytojai L. M. šešių asmenų nuotraukas, ji atpažino antroje nuotraukoje esantį S. M. kaip asmenį, kuris 2015-04-13, apie 14.30 val. stovėjo laiptinėje ir vėliau buvo užėjęs į auditoriją, kur buvo užsirakinęs (1 t., b.l. 76-77). Liudytojas V. P. taip pat patvirtino, jog 2015-04-13 pastebėjo, kad iš poliklinikos posėdžių salės dingo nešiojamasis kompiuteris, kuris ten būdavo pastoviai (1 t., b.l. 78). Liudytoja D. F., apklausta apie šį įvykį, taip pat patvirtina, kad kai laukėsi, nėštumo pabaigoje S. M. vieną dieną ją lydėjo į Antakalnio polikliniką. Laukiant eilėje, jis pasakė einantis parūkyti, maždaug po 15 minučių grįžo ir pasakė, kad išeina, jos nepalauks, ir tą vakarą jo daugiau nematė (1 t., b.l. 17). Be to, ir pats nuteistasis savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino atliekant parodymų patikrinimą vietoje, kurio metu S. M. parodė VšĮ Antakalnio poliklinikos antrame aukšte esančias administracines patalpas bei salę, iš kurios pagrobė ant stalo gulėjusį nešiojamąjį kompiuterį (1 t., b.l. 98-102). Tai, kad liudytoja L. M. nusikalstamos veikos padarymo datą nurodė 2015-04-13, neleidžia abejoti jos parodymų teisingumu. Aplinkybės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo datos buvo išsamiai išanalizuotos skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, netikslumai pašalinti, vadovaujantis kitais byloje esančiais įrodymais (gydymo įstaigos pateiktais raštais apie pacientės lankymąsi bei gydymąsi). Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Teismo vertinimu, S. M. pagrįstai nuteistas ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 d. (dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą iš „Peek & Cloppenburg“ parduotuvės). Dėl šios veikos nuteistasis taip pat kaltu prisipažino visiškai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Jo nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina ir liudytojo apsaugos darbuotojo V. R. parodymai, kad 2015-05-22, apie 17 val. per vaizdo stebėjimo kameras perkybos salėje pamatė prieš tau jau parduotuvėje buvusį vyriškį (S. M.). Jis apie pusvalandį matavosi kelnes, kurias išsirinko vaikščiodamas po prekybos salę. Jam išėjus iš matavimo kabinos ir praėjus pro apsaugos vartelius, buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo. Po kelnėmis jis buvo dar buvo užsimovės parduotuvei priklausančias kelnes, kurios grąžintos į prekybą (1 t., b.l. 117-118). Šias aplinkybės taip pat patvirtina ir nuteistojo iš parduotuvės paimtų kelnių apžiūros protokolas (1 t., b.l. 119-120), įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b.l. 112-115), vaizdo įrašo apžiūros protokolas (1 t., b.l. 127-132). Visi šie baudžiamosios bylos duomenys pagrįstai leido teismui konstatuoti, kad būtent S. M. 2015-05-22, apie 17 val. iš parduotuvės „Peek & Cloppenburg“ pasikėsino pagrobti svetimą turtą (vyriškas kelnes), tačiau savo veikos nebaigė, kadangi buvo sulaikytas apsaugos pareigūno.
Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog S. M. kaltė, padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, yra įrodyta visiškai. Procesinių pažeidimų ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo metu, dėl kurių būtų pagrindas priimtą nuosprendį naikinti, nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.