Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. kasacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (R. K. priklausančių daiktų vagystė įsibrovus į gyvenamąjį namą) ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 159 straipsnį (vaikų V. G. ir E. I. įtraukimas į vagystę įsibrovus į R. K. gyvenamąjį namą) - laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – dvidešimties parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Be to, R. Š. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (A. D. priklausančių daiktų vagystė įsibrovus į dirbtuvių patalpas) ir nuteistas laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal BK 159 straipsnį (vaiko V. G. įtraukimas į A. D. priklausančių daiktų vagystę) - laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, bausmės subendrinus apėmimo būdu, paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtos vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir R. Š. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. Š. ir V. G. solidariai priteista 624 Lt nukentėjusiajam A. D. turtinei žalai atlyginti, o nepilnamečiui V. G. neturint lėšų - iš civilinės atsakovės D. G. subsidiariai 312 Lt. Taip pat iš R. Š. priteista 350 Lt nukentėjusiajai R. K. turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir V. G. bei E. I., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2011 m. birželio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su nepilnamečiu V. G., kuriam pasiūlė įvykdyti vagystę ir taip įtraukė nepilnametį į nusikalstamą veiką, 2009 m. lapkričio 3 d., apie 18 val., rastu vamzdžiu nulaužę durų spyną, įsibrovė į V. D. priklausantį dirbtuvių pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė A. D. priklausantį akumuliatorinį suktuvą „Macita" su plastikine dėže ir įkrovikliu, kurių bendra vertė 500 Lt, akumuliatorių, kurio vertė 50 Lt, akumuliatorių įkroviklį „MACH 116", kurio vertė 120 Lt, 5 litrų talpos plastikinį bevertį kanistrą su jame buvusiais 2 litrais benzino, kurio vertė 7 Lt, išardę vandens siurblį, iš jo pagrobė ne mažiau kaip 2 litrus benzino, kurio vertė 7 Lt. Šiais veiksmais nuteistieji nukentėjusiajam A. D. padarė bendrą 684 Lt turtinę žalą.

Be to, R. Š. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su nepilnamečiais E. I. ir V. G., kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, iš anksto pažadėjęs E. I. ir V. G. už dalyvavimą vagystėje pinigų ir taip įtraukęs juos į nusikalstamą veiką, apie 2009 m. rugsėjo 23 d., tiksli data ir laikas bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, akmeniu išdaužė lango stiklą, kurio vertė 150 Lt, įsibrovė į R. K. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir iš ten pagrobė jai priklausančius daiktus: dujų balioną su reduktoriumi, kurių bendra vertė 125 Lt, muzikinį grotuvą, kurio vertė 150 Lt, stiklinių komplektą, kurio vertė 19 Lt, du komplektus ledainių, kurių bendra vertė 60 Lt, stiklinį kibirėlį, kurio vertė 30 Lt, pakuotę stiklinių lėkščių, kurių vertė 40 Lt, arbatos komplekto indus, kurių vertė 86 Lt, ne mažiau kaip 15 vnt. patalynės, 3 staltieses, 4 užuolaidas, 5 pagalvių užvalkalus, kurių bendra vertė 60 Lt, vyrišką striukę, kurios vertė 30 Lt. Nuteistieji pagrobdami daiktus nukentėjusiajai R. K. padarė 600 Lt, o sugadindami lango stiklą – 150 Lt turtinę žalą.

Teismas nuteistojo R. Š. kaltę grindė nukentėjusiosios R. K. parodymais, kad šis prieš pusmetį yra buvęs jos namuose, padėjęs jai dirbti bityne ir žinojęs, kuris kambario langas nebuvo užkrautas bičių korių rėmeliais, kieme ji mačiusi keistas vėžes, bet ne automobilio. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu R. K. šių aplinkybių nepatvirtino. Įvykio vietos apžiūros protokole taip pat neužfiksuoti jokie rėmeliais užkrauti langai, nurodyta, kad bitininkystes įrankiai yra atskiroje patalpoje. R. K. pati nepranešė policijai apie vagystę, pranešė tik seseriai. Ši nurodė paskambinusi policijai sekančią dieną ir atvykę policijos pareigūnai jai dalyvaujant apžiūrėję sesers namus, tačiau byloje duomenų apie tokį pranešimą ir įvykio vietos apžiūrą nėra. Įvykio vieta apžiūrėta tik 2009 m. spalio 13 d. dalyvaujant R. K. Tą pačią dieną policijoje gautas ir K. K. pareiškimas dėl vagystės. Dėl to dvi savaites nevyko joks tyrimas, neieškota pagrobtų daiktų, be to, nerasta nė vieno iš R. K. namo pagrobto daikto. Tyrimo metu neapžiūrėta kasatoriaus keturračio priekabėlė, su kuria jis tariamai vežė pagrobtus daiktus. Šioje priekabėlėje visi pavogti daiktai ir dar bendrininkai V. G. su E. I. tilpti negalėjo.

Atsiliepime nurodoma, kad teismas pagrįstai pripažino R. Š. kaltu padarius kvalifikuotas A. D. ir R. K. turto vagystes, taip pat sugadinus R. K. turtą ir įtraukus nepilnamečius E. Indriulį ir V. Glinskį į nusikalstamą veiką, o jo kaltę pagrindė tinkamai ištirtų ir įvertintų bylos įrodymų visetu: kasatoriaus bendrininkų nuteistųjų E. I. ir V. G. parodymais, jų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, nukentėjusiųjų A. D., R. K. ir liudytojų E. G., T. K., S. K. parodymais, įvykio vietų apžiūros protokolais, daiktiniais įrodymais, daiktų apžiūros protokolu, kitais bylos duomenimis, kurie vieni kitus patvirtina, papildo ir sudaro vieningą įrodymų visumą.

Teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Nuosprendžio turinys taip pat patvirtina, kad nuteistųjų V. G. ir E. I. parodymus teismas kruopščiai analizavo, lygino su kitais byloje surinktais įrodymais bei visapusiškai vertino. V. G. ir E. I. parodymai yra gauti teisėtu būdu - baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka ir patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taigi, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Liudytojo A. Baranausko parodymus teismas taip pat įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų - sugretino juos su paties kasatoriaus parodymais, kitais bylos įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, kad šio liudytojo parodymai nepatvirtina R. Š. iškeltos versijos, jog jis negalėjo dalyvauti pagrobiant nukentėjusiojo A. D. turtą. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Dėl to kasatoriui nepriimtinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Kasatoriaus argumentai dėl jo teisių pažeidimo apklausiant jį kaip įtariamąjį 2010 m. sausio 8 d. nedalyvaujant gynėjui, taip pat nepagrįsti. Bylos medžiaga patvirtina, kad sulaikytam R. Š. 2010 m. sausio 7 d. pasirašytinai buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (T. 2, b. 1. 73), 2010 m. sausio 8 d. jam dar karta išaiškintos jo teisės ir įteiktas pranešimas apie įtarimą (T. 2, b. 1. 74, 75), tačiau kasatorius pats raštu gynėjo atsisakė ir buvo apklaustas gynėjui nedalyvaujant. Pažymėtina, kad pagrindų būtinam gynėjo dalyvavimui pagal BPK 51 straipsnio nuostatas tuo metu nebuvo, nes kasatorius nebuvo suimtas. Duomenų apie tai, kad R. Š. parodymai gauti neteisėtu būdu, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad vertindamas įrodymus šis teismas klaidų nepadarė, o nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo ir 2011 m. birželio 16 d. nutarties matyti, kad nuteistojo R. Š. skundas išnagrinėtas išsamiai, buvo atliktas įrodymų tyrimas, nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių jo apeliacinio skundo argumentų. Netenkindamas kasatoriaus ir jo gynėjos prašymo ir nepaskirdamas nuteistajam E. I. teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė ir kasatoriaus teisių nesuvaržė, nes šį prašymą išnagrinėjo, dėl jo pasisakė ir motyvuotai atmetė (T. 3, b. 1. 113). Taigi, byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Apibendrinant atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadaryta, todėl tenkinti kasatoriaus prašymo nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Kasaciniame skunde nuteistasis R. Š. neigia savo kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, ginčija apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, taip pat įrodymų pakankamumą, leistinumą bei jų vertinimą.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti įrodymų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Nuteistojo R. Š. kasaciniame skunde yra teiginių, kuriais ginčijamos teismų išvados, susijusios ne vien su teisės taikymu pagal teismų sprendimuose nustatytus faktus, bet ir su tam tikrų faktų konstatavimu. Kasatorius teigia, kad vagystės iš A. D. dirbtuvių metu buvo Joniškio žemes ūkio mokykloje, nesutinka su nukentėjusiųjų A. D. ir R. K., nuteistųjų E. I. ir V. G. bei liudytojų parodymų vertinimu, bando sumenkinti šių parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo bei pateikia savą jų turinio interpretaciją. Šie kasacinio skundo argumentai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl paliktini nenagrinėti.

Bylos duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę bei ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo baigiamuosiuose aktuose motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Nuteistojo R. Š. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus pagrįsta nuteistųjų E. I. ir V. G. parodymais, jų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, nukentėjusiųjų A. D., R. K. ir liudytojų E. G., T. K., S. K. parodymais, įvykio vietų apžiūros protokolais, daiktiniais įrodymais, daiktų apžiūros protokolu, kitais bylos duomenimis.

Kasatorius nurodo, kad jo kaltė negali būti grindžiama V. G. ir E. I. parodymais, nes jie yra nenuoseklūs, todėl negali būti pripažįstami patikimais. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Bylos duomenys patvirtina, kad V. G. ir E. I. parodymus teismai analizavo, lygino su kitais byloje surinktais įrodymais, o juos vertindami atsižvelgė į jų nenuoseklumą skirtingose baudžiamojo proceso stadijose.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai be pagrindo atmetė liudytojo A. B. parodymus, kuriais jis patvirtino, kad kasatorius vagystės iš A. D. dirbtuvių metu buvo Joniškio žemės ūkio mokyklos bendrabutyje. Tačiau šiuos parodymus teismai taip pat įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų - sugretino juos su paties kasatoriaus parodymais, kitais bylos įrodymais ir padarė išvadą, kad šio liudytojo parodymai nepatvirtina R. Š. iškeltos versijos, jog jis negalėjo dalyvauti pagrobiant nukentėjusiojo A. D. turtą. Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai, kodėl šio liudytojo parodymai prieštarauja R. Š. parodymams (kasatorius teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iš kaimo į Joniškį atvažiuodavo 20 val. 30 min., o A. B. teigė jį matęs bendrabutyje apie 19 val.).

Anot kasatoriaus, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad vagystė iš A. D. dirbtuvių buvo padaryta būtent 2009 m. lapkričio 3 d. Šis teiginys taip pat neatitinka bylos duomenų, nes nusikaltimo padarymo laikas nustatytas pagal V. G. parodymus. Kartu pažymėtina, kad toks kasatoriaus teiginys prieštarauja jo paties gynybos versijai. Neigdamas savo dalyvavimą šioje vagystėje jis nurodė, kad būtent 2009 m. lapkričio 3 d. buvo Joniškio žemės ūkio mokyklos bendrabutyje, todėl šio nusikaltimo padaryti negalėjo.

Kasacinio skundo argumentai, kad nebuvo ištirtos visos reikšmingos bylos aplinkybės – nerasti pagrobti daiktai, neapžiūrėta jo keturračio priekabėlė, kuria buvo gabenami šie daiktai, neišreikalautos telefonų išklotinės, taip pat atmestini. Teismų praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2010). Be to, nurodytos aplinkybės neturi esminės reikšmės kasatoriaus veikų kvalifikavimui, nes jos nepaneigia nuteistojo dalyvavimo padarant jam inkriminuotus nusikaltimus.

Kasatoriaus nuoroda į jo teisių pažeidimą apklausiant jį kaip įtariamąjį 2010 m. sausio 8 d. neatitinka bylos duomenų. Laikinas sulaikymas, priešingai nei nurodo kasatorius, neprilyginamas suėmimui BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme, todėl nelaikytinas būtinu gynėjo dalyvavimo pagrindu pagal minėto straipsnio nuostatas. Bylos medžiaga patvirtina, kad sulaikytam R. Š. 2010 m. sausio 7 d. pasirašytinai buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (T. 2, b. 1. 73), 2010 m. sausio 8 d. jam dar karta išaiškintos jo teisės ir įteiktas pranešimas apie įtarimą (T. 2, b. 1. 74, 75), tačiau kasatorius pats raštu gynėjo atsisakė ir buvo apklaustas gynėjui nedalyvaujant. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti nuteistojo sulaikymo ir apklausos aplinkybes, teismo posėdyje apklausė ikiteisminio tyrimo tyrėjus T. K. ir S. K., kurie patvirtino, kad jokia prievarta, spaudimas ar kiti neteisėti veiksmai prieš R. Š. nebuvo naudojami. Kartu pažymėtina, kad R. Š. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus pagrįsta ne tik minėtos apklausos duomenimis, bet ir kitais byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais.

Kasaciniame skunde iš esmės nurodyti tie patys argumentai dėl nuteistojo R. Š. kaltės įrodymų pakankamumo ir vertinimo, kaip ir jo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą bei pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, jos yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Kartu apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalis, iš naujo detaliai įvertinęs byloje esančius įrodymus, motyvuotai atsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Tai, kad šis teismas atmetė kasatoriaus versijas, o patikimais pripažino duomenis, pagrindžiančius jo kaltę padarius inkriminuotus nusikaltimus, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo tiriami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus ar kad buvo suvaržytos kasatoriaus teisės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. Š. kasacinį skundą atmesti.