Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-12 nuosprendžio, kuriuo:

A. T. pripažintas kaltu pagal BK 223 str. 1 d. ir nuteistas 1883 € (50 MGL) bauda;

Vilniaus apskrities VMI naudai iš A. T. priteista 8508 € turtinei žalai atlyginti;

A. T. baudžiamoji byla pagal BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d. nutraukta, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

pagal BK 222 str. 1 d. tuo, kad nuo 2006-10-01 iki dabar būdamas UAB „D.“ (duomenys neskelbtini) (toliau - UAB „D.“ ) įm. k. (duomenys neskelbtini), kurios registracijos adresas yra: (duomenys neskelbtini), Vilnius, direktoriumi, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už įmonės apskaitos tvarkymo organizavimą, laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2013-12-31 organizavo apgaulingą UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y., pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 dalies reikalavimus „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 16 str. 1 dalies reikalavimus „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 6 str. 2 dalies reikalavimus „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, UAB „D.“ pardavė dalį mėsos gaminių, be jokių apskaitos dokumentų – pardavė UAB „L.“ (duomenys neskelbtini) (toliau - UAB „L.“ ) įm. k. (duomenys neskelbtini) ir neregistravo šių pardavimo sandorių apskaitoje už bendrą 139 896 LT +29 378 LT PVM (ekvivalentas – 40 516 EUR + 8 508 EUR PVM, iš viso: 169 274 LT (ekvivalentas – 49 025 EUR)., dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „D.“, veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2013-12-31.

pagal BK 220 str. 1 d. tuo , kad nuo 2006-10-01 būdamas UAB „D.“ įm. k. (duomenys neskelbtini), kurios registracijos adresas yra (duomenys neskelbtini), Vilnius, direktoriumi, siekdamas išvengti mokesčių, pažeisdamas PVMĮ 15 str. 1dalies; 19 str. 1 dalies, 86 str. ir 89 str. 1 dalies nuostatas , laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė dalies pajamų už mėsos gaminių pardavimą UAB „L.“ t.y. ekvivalentas – 49 025 EUR ( iš jų: PVM 8 508 EUR) ir nurodė UAB „D.“ buhalterei, kuri nurodytu laikotarpiu tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą – R. B., nieko nežinančiai apie nusikalstamą veiką, įrašyti į žemiau nurodytas deklaracijas neteisingus duomenis apie UAB „D.“ pardavimo PVM, kuriuos pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema, pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, o būtent: UAB „D.“ per laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 neapskaičiusi pajamų už 139 896 Lt (ekvivalentas – 40 516 EUR) ir Vilniaus AVMI pateiktose PVM deklaracijose nepagrįstai nedeklaravusi 29 378 Lt (ekvivalentas – 8 508 EUR) pardavimo PVM bei šia suma (8 508 EUR) sumažinusi mokėtiną į biudžetą PVM, iš jų:

2013-03-25 pateiktoje deklaracijoje, - 3301 Lt nedeklaravo pardavimo PVM ir šia suma (3301 Lt) sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. sausio mėn. deklaracijoje.

2013-11-25 pateiktoje deklaracijoje, -1571 Lt nedeklaravo pardavimo PVM ir šia suma (1571 Lt) sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. vasario mėn. deklaracijoje.

2013-06-21 pateiktoje deklaracijoje, -1588 Lt nedeklaravo pardavimo PVM ir šia suma (1588 Lt) sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. kovo mėn. deklaracijoje.

2013-05-27 pateiktoje deklaracijoje, - 578 Lt nedeklaravo pardavimo PVM ir šia suma (578 Lt) sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. balandžio mėn. deklaracijoje.

2014-05-20 pateiktoje deklaracijoje, -3388 Lt nedeklaravo pardavimo PVM ir šia suma (3388 Lt) sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. gegužės mėn. deklaracijoje.

2013-08-23 pateiktoje deklaracijoje, -5134 Lt nedeklaravo pardavimo PVM ir šia suma (5134 Lt) sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. birželio mėn. deklaracijoje.

2013-08-26 pateiktoje deklaracijoje, - 6645 Lt nedeklaravo pardavimo PVM ir šia suma (6645 Lt) sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. liepos mėn. deklaracijoje.

2013-10-25 pateiktoje deklaracijoje, -5782 Lt nedeklaravo pardavimo PVM ir šia suma (5782 Lt) sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. rugpjūčio mėn. deklaracijoje.

2013-10-29 pateiktoje deklaracijoje, -4183 Lt nedeklaravo pardavimo PVM ir šia suma (4183 Lt) sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. rugsėjo mėn. deklaracijoje.

2013-11-25 pateiktoje deklaracijoje, -5689 Lt nedeklaravo pardavimo PVM ir šia suma (5689 Lt) sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. spalio mėn. deklaracijoje.

2013-12-27 pateiktoje deklaracijoje -2124 Lt nedeklaravo pardavimo PVM ir šia suma (2124 Lt) sumažino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. lapkričio mėn. deklaracijoje.

2014-01-27 pateiktoje deklaracijoje, -10605 Lt deklaravo daugiau pardavimo PVM ir šia suma (10605 Lt) padidino mokėtiną į biudžetą PVM 2013 m. gruodžio mėn. deklaracijoje.

Tokiu būdu valstybės įgaliotai institucijai - Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateikti neteisingi duomenis apie bendrovės pardavimo PVM, dėl ko UAB „Dartolitas“ išvengė mokėtino į biudžetą 29 378 Lt (ekvivalentas – 8 508 EUR).

Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kaltinime nurodytos aplinkybės pripažintos įrodytomis ir konstatuota, kad A. T. padarė veikas, numatytas BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d., kuriomis ir buvo kaltinamas.

Motyvuojamoje to paties nuosprendžio dalyje padaryta išvada, kad neįrodyta, kad A. T. padarė veiką, numatytą BK 220 str. 1 d. Taip pat konstatuota, kad A. T. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 222 str. 1 d. subjektyviosios pusės požymio- tyčios. A. T. tinkamai neorganizavęs buhalterinės apskaitos tvarkymo, neužtikrinęs teisingos, tikslios ir išsamios informacijos pateikimo kompetentingoms valstybės institucijoms aplaidžia tvarkė buhalterinę apskaitą ir padarė BK 223 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. BK 223 str. 1 d. numatytos veikos aplinkybės, kurias įrodytomis pripažino pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje, pagal BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimus neišdėstytos.

Rezoliucinėje skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje A. T. pripažintas kaltu pagal BK 223 str. 1 d. ir nuteistas 1883 € (50 MGL) bauda; baudžiamoji byla pagal BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d. nutraukta, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2016-12-12 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį. Išteisinti A. T. dėl nusikaltimų, numatytų BK 220 str. 1 d., 222 str. 1 d., 223 str., 1 d., padarymo, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Savo prašyme remiasi šiais argumentais:

1. Skundžiamas nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 303 str., 305 str. reikalavimų nuosprendžio formai ir turiniui. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. T. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.), todėl privalėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį, atitinkantį BPK 305 str. 3 d. bei 307 str. 4 d. reikalavimus. Vietoje to, skundžiamas nuosprendis surašytas taip, tarsi A. T. baudžiamoji byla dėl paminėtų veikų nutraukiama nereabilituojančiais pagrindais, nes nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatuota, kad A. T. padarė jam inkriminuojamas veikas, o rezoliucine dalimi nuspręsta A. T. ne išteisinti dėl aptariamų kaltinimų, bet bylą pagal BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. nutraukti. Tai yra-nuosprendis surašytas laikantis iš esmės taisyklių, kurios taikomos, kai baudžiamoji byla nutraukiama, esant BPK 303 str. 4 d. numatytiems pagrindams. Tačiau jokių BPK 303 str. 4 d. numatytų aplinkybių nenustatyta ir jos teisme nebuvo nagrinėjamos. Pirmosios instancijos teismas savo motyvuose aiškiai konstatavo BPK str. 3 str. 1 d. 1 p. bei 303 str. 5 d 1 p. numatytus išteisinimo pagrindus. Todėl A. T. byla dėl nusikaltimų, numatytų BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. padarymo turėjo būti ne nutraukta, o turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Atitinkamai nustatomojoje dalyje turėjo būti ne konstatuota A. T. kaltė, bet tik nurodyta kaltinimų, dėl kurių byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje esmė.

3. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. T. pagal BK 223 str. 1 d., pažeidė BPK 305 str. 1 d. 1 p., nes nenurodė įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d. aplinkybių. Nenurodė nusikaltimo padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitų svarbių aplinkybių. Tarp tokių esminių aplinkybių nenurodė kokiais iš įstatyme numatytų trijų alternatyvių veikų padarytas nusikaltimas, kokia tyčios forma ir kokios šios veikos pasekmės.

4. Kaltinimas A. T. prieštarauja specialistų išvadoms ir neatitinka BPK 219 str. reikalavimų, todėl baudžiamoji byla turėjo būti gražinta prokurorui, esminiams kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Pagal specialistų išvadą UAB „D.“ nuo 2011-11- 01 iki 2013-12-31 neapskaitė 259’154,48 Lt pajamų už bendrovei UAB „L.“ parduotus mėsos gaminius. Iš to skaičiaus - 169’274 Lt už 2013 m. parduotus mėsos gaminius. Tačiau kaltinime pagal BK 220 str. 1 d. A. T. inkriminuojama tai, kad UAB „D.“ laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2013-12-31 neapskaitė tik 169‘274 Lt pajamų, kurias gavo už nurodytu laikotarpiu UAB „L.“ parduotus mėsos gaminius, o kaltinime pagal BK 222 str. 1 d. nurodoma, kad tas pačias 169‘274 Lt pajamas UAB „D.“ jau gavo laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31. Jei kaltinime pagal BK 220 str. 1 d., A. T. veika truko nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31, neaišku, kuo objektyvia pasireiškė kaltinime pagal BK 222 str. 1 d. nurodyta A. T. organizacinė veika apgaulingai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2012-12-31, nes kaltinime nurodyta 169’274 Lt suma pagal kaltinimą turėjo būti apskaityta tik 2013 m.

5. UAB „L.“ darbuotojos L. L., I. V., S. T., I. K., kurios yra įtariamosios kitame susijusiame ikiteisminiame tyrime, pirmosios instancijos teisme apklaustos neišaiškinus joms teisės turėti gynėją.

6. UAB „D.“ ūkinės ir finansinės veiklos tyrimo specialisto išvada nepatikima. Išvada apie UAB „D.“ neva apgaulingą apskaitą padaryta sulyginus šios bendrovės oficialius buhalterinės apskaitos duomenis su UAB “L.“ darbuotojos I. V. kompiuteryje rastu registru, kuris jau užduotyje buvo įvardintas kaip „Realiai pristatytos produkcijos registras“ arba „I. V. Juoda buhalterija“. Taigi, specialistai išvadą apie neva apgaulingą apskaitą padarė ne remdamiesi objektyviais bylos duomenimis, bet tyrėjo iš anksto padiktuotu bylos duomenų vertinimu.

UAB „D.“ ūkinės ir finansinės veiklos tyrimas atliktas remiantis ne originaliais buhalterinės apskaitos registrų duomenimis, o remiantis jų kopijomis, perkeltomis į kompaktinius diskus ar atsiųstus specialistams elektroniniu paštu. Dalis šių registrų be to dar ir nepilni, o filtruoti pagal nežinomus kriterijus. Be to, neatmestina, kad UAB „L.“ apskaitininkės, suvedinėdamos duomenis į registrus galėjo pridaryti klaidu ir tokiu būdu neatitikimai dviejų bendrovių apskaitoje galėjo atsirasti ne dėl UAB „D.“ kaltės. Taigi duomenys, kuriais rėmėsi specialistai nepatikimi, nes gali būti nepilni ir iškraipyti.

7. Teisme apklausus UAB „D.“ vyr. buhalterę R. B., apskaitininkes, vadybininkus, savininką ir kasininką, niekas nenurodė, kad A. T. butų apskritai davęs bet kokius nurodymus susijusius su įmonės apskaita. Taip pat paminėti liudytojai ir UAB „L.“ darbuotojai nurodė, kad visos UAB „D. pajamas iš mėsos pardavimų bendrovei UAB „L.“ buvo apskaitomos. Pirmosios instancijos teismas iškraipė arba neteisingai interpretavo liudytojų L. L., I. V., A. K. parodymus. Šių liudytojų parodymai, kaip ir kitų liudytojų parodymai nieko nesako apie A. T. pateiktų kaltinimų pagrįstumą.

Teismo išvados, kad duomenys UAB „D.“ pateiktose deklaracijose, kurios nurodytos kaltinime pagal BK 220 str. 1 d. yra neteisingi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismo išvados, kad buhalterinė apskaita įmonėje buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, kad A. T. veiksmuose yra nusikaltimų, numatytų BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. objektyviosios pusės požymių, padarė remdamasis spėjimais. To pasėkoje pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad A. T. veiksmuose yra nusikaltimų, numatytų BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. objektyviosios pusės požymių ir jo veiksmus be pagrindo kvalifikavo pagal BK 223 str. 1 d.;

8. Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus UAB „L.“ direktorės kabinete metu paimtos ir paimtos trys UAB „D.“ PVM sąskaitos – faktūros, lapelis su rankraštiniu įrašu „D.“ ir skaičiais, bei sąsiuvinis, kurio 158- 161 psl. yra rankraštiniai įrašai „Dartolitas“ ir skaičiai. Pirmosios instancijos teismas pripažino juos A. T. kaltės įrodymais, nors šie dokumentai neatitinka liečiamumo kriterijaus. Neaišku kaip jie susiję su A. T. pareikštais kaltinimais. Šie dokumentai nebuvo panaudoti atliekant įmonių ūkinės finansinės veiklos tyrime, nėra aiškį visų juose esančių įrašų prasmė. Todėl šie dokumentai negali būti laikomi A. T. kaltės įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Dėl kaltinimų pagal BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. (apeliacinio skundo 1 p.)

Prieš pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas teises. Viena tokių teisių – skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Svarbi veiksmingo šios teisės įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju, asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas) (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-164/2014).

BPK draudimo keisti į blogąją pusę principas įtvirtintas 320 str. 4 d. bei 386 str. 3 d. Pagal BPK 320 str. 4 d. pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 386 str. 3 d. nustatyta, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo laikomasi visose proceso stadijose. Tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-276/2012).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad neįrodyta, jog kaltinamasis A. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 220 str. 1 d., nes “Aplinkybę, kad A. T. neduodavo buhalterėms jokių nurodymų ir į jų darbą nesikišo patvirtina ir teismo posėdžio metu apklaustų buhalterių R. B., G. P. bei N. L. parodymai. Apklausta teisme liudytoja R. B. pažymėjo, kad nebuvo gavusi jokių nurodymų iš A. T. dėl apskaitos tvarkymo, jis nebuvo jai nurodęs įrašyti į deklaraciją tikrovės neatitinkančius duomenis, nors pagal savo pareigybę galėtų duoti jai nurodymus. Liudytojos G. P. ir N. L. nurodė, kad tiesiogine jų darbo vadove buvo vyr. buhalterė R. B., ji ir buvo atsakinga už tvarkingą apskaitą, visus duomenis tvarkė ji pati, liudytojų nuomone R. B. PVM deklaracijas užpildydavo pati. Liudytojos tai pat pažymėjo, kad A. T. jokių nurodymų, tarp jų ir neteisėtų, joms asmeniškai nebuvo davęs. UAB „D.“ akcininkai D. K. ir A. S. tai pat patvirtino aplinkybę, kad už įmonės apskaitą buvo atsakinga vyr. buhalterė R. B.. Išvardintos aplinkybės rodo, kad nors VMI ir buvo pateiktos deklaracijose su jose nurodytais žinomai neteisingais duomenimis, tačiau dėl to nėra kaltinamojo A. T. kaltės, kuri būtų pasireiškusi tiesiogine tyčia”.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad neįrodyta, kad A. T. padarė ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d., nes „/…/ nebuvo nustatyta, kad A. T. būdamas UAB „D.“ direktoriumi sąmoningai būtų nepateikęs vyr. buhalterei tam tikrų apskaitai svarbių dokumentų, to nepatvirtina nei apklaustų liudytojų parodymai, nei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nei viena iš apklaustų UAB „D.“ buhalterių nenurodė, kad būtent A. T. joms pateikdavo apskaitai reikalingus dokumentus arba kitaip kuravo apskaitos tvarkymą. /…/ BK 222 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik veikiant tyčia. /.../ A. T. veiksmuose kaltės pasireiškusios tyčios forma nenustatė“.

Kadangi nagrinėjamoje byloje gautas vienintelis- A. T. apeliacinis skundas, o prokuroras nuosprendžio neskundė, susiklostė situacija, kai dėl non reformatio in peius principo pirmosios instancijos teismo išvada, jog neįrodytas A. T. dalyvavimas abiejų jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. padaryme, negali būti kvestionuojama.

Konstatavus, BPK 303 str. 5 d. 2 p. nurodytą aplinkybę, t.y., kad neįrodytas A. T. dalyvavimas abiejų jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. padaryme, turi būti surašytas išteisinamasis nuosprendis, kurio aprašomoji dalis atitiktų BPK 305 str. 3 d., o rezoliucinė dalis- BPK 307 str. 4 d. reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nesilaikė. Užuot aprašomosios dalies pradžioje nurodžius A. T. pateiktų kaltinimų turinį pagal BPK 305 str. 3 d. 1 p. reikalavimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. T. padarė jam inkriminuotas veikas, tuo prieštaraudamas tolimesniems savo motyvams ir išvadai, kad neįrodytas A. T. dalyvavimas abiejų jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. padaryme. Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti suformuluotas sprendimas išteisinti kaltinamąjį, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje toks sprendimas nesuformuluotas, vietoje to baudžiamoji byla pagal BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. nutraukta. Toks sprendimas prieštarauja cituotiems teismo motyvams, kuriuose vieną vertus konstatuojamas išteisinimo pagrindas, o kitą vertus nekalbama apie jokius BPK 303 str. 4 d. numatytus baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindus.

Paminėti pirmosios instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai laikytini esminiais, nes sutrukdė priimti teisingą nuosprendį, kurio forma ir turinys atitinka BPK 305 str. 3 d. bei BPK 307 str. 4 d. reikalavimus. Šie pažeidimai taip pat suvaržė įstatymo garantuotas kaltinamojo teises. BPK 44 str. 6 d. nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad A. T. padarė nusikalstamas veikas ir nutraukdamas bylą dėl veikų, dėl kurių jis turi būti išteisintas, pažeidė paminėtas kaltinamojo teises ir nekaltumo prezumpciją. Vadovaujantis išdėstytu ir esant BPK 329 str. 1 d. 4 p. bei 369 str. 3 d. numatytiems pagrindams, pirmosios instancijos teismo nuosprendis toje dalyje, kurioje A. T. baudžiamoji byla pagal BK 220 str 1 d. ir 222 str. 1 d. nutraukta, naikinamas ir priimamas naujas- išteisinamasis nuosprendis.

Dėl kaltinimo pagal BK 223 str. 1 d. (apeliacinio skundo 2, 3 p.).

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, baigiant įrodymų tyrimą, kaltinamasis vadovaujantis BPK 256 str. 2 d. perspėtas, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota iš BK 222 str. 1 d. į 223 str. 1 d. ir apklaustas dėl tokios kaltinimo pakeitimo galimybės. Kaltinamasis pareiškė, kad neprisipažįsta kaltų vykdęs nei apgaulingos nei aplaidžios apskaitos (t. 8, b.l. 128- 129).

Pripažindamas A. T. kaltu pagal BK 223 str. 1 d. pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „/.../ tapdamas UAB „D.” direktoriumi A. T. prisiėmė visas su šiuo statusu susijusias pareigas bei įsipareigojo tinkamai jas vykdyti. Tiek paties kaltinamojo parodymai, tiek ir byloje apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, kad kaltinamasis A. T. būdamas UAB „D.” direktoriumi nesirūpino tinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, net nesidomėjo, kaip yra pateikiamos ir ar apskritai yra pateikiamos deklaracijos VMI, jis tik atlikdavo visų prekių patikrą, pagal sąskaitas-faktūras sutikrindavo, ar viskas atitinka, ar neįsivėlė klaidų, toks jo kaip įmonės vadovo pareigų vykdymas nebuvo pakankamai rūpestingas turint įstatymuose nustatytas pareigas užtikrinti tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Nors kaltinamasis minėjo, kad paskyrus jį į direktoriaus pareigas jam nebuvo išaiškinta jo atsakomybė, jis nebuvo susipažinęs nei su Akcinių bendrovių įstatymu, nei su Buhalterinės apskaitos įstatymų pažymėtina, kad remiantis BK 2 straipsnio 2 dalimi įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. /.../ A. T. būdamas UAB „D.“ direktoriumi, tinkamai neorganizavęs buhalterinės apskaitos tvarkymo, neužtikrinęs teisingos, tikslios ir išsamios informacijos pateikimo kompetentingoms valstybės institucijoms aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą ir padarė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.“

BPK 255 str. 2 d. nustato, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 str. 1 d. ir 2 d. nustato atitinkamai faktinių kaltinimo aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis ir kaltinime nurodytos veikos perkvalifikavimo tvarką.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-233/2008, 2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-282/2013, 2K-262/2014, 2K-8-696/2016).

Pirmosios instancijos teisme A. T. buvo perspėtas, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota iš BK 222 str. 1 d. į 223 str. 1 d., tačiau apeliantas iš esmės kelia klausimą, kad jo veikos perkvalifikavimas iš BK 222 str. 1 d. į BK 223 str. 1 d. negalimas nepakeičiant faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas apie tokią galimybę perspėtas nebuvo, naujas kaltinimas jam nesuformuluotas, todėl iš esmės pažeista apelianto teisė į gynybą. Paminėti apeliacinio skundo argumentai pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas perspėjo A. T. tik dėl kaltinimo perkvalifikavimo iš BK 222 str. 1 d. į 223 str. 1 d., galimybės. Tačiau veikos numatytos BK 222 str. 1 d. ir 223 str. 1 d. skiriasi ne tik tyčios forma (kuri gali sutapti arba skirtis), bet ir objektyviaisiais požymiais.

BK 223 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Sisteminis, gramatinis, loginis BK 222 str. (Apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 223 str. (Aplaidus apskaitos tvarkymas) nuostatų (nusikaltimų sudėčių požymių) aiškinimas suponuoja išvadą, kad BK 222 str. numatyti nusikaltimai padaromi tik tyčia, tuo tarpu BK 223 str. numatyti nusikaltimai gali būti padaromi ir tyčia, ir neatsargiai. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas traktuotinas kaip toks nusikaltimas, kuris padaromas dėl neatsargumo. Tokia išvada remiasi ir istorinių sąvokų „aplaidumas“, „aplaidus“ aiškinimu. Teisės teorijoje, teismų praktikoje iki naujo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso priėmimo sąvokos „aplaidumas“, „aplaidus“ buvo siejamos tik su neatsargumu. Pagrindo nukrypti nuo taip susiformavusio aiškinimo nėra. Tad BK 223 str. 1 d. numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinės bylos Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008), o kitos BK 223 str. numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo (kasacinė byla Nr, 2K-P-305/2009).

Apeliantas nebuvo perspėtas, kad perkvalifikuojant veiką bus keičiamos ir faktinės bylos aplinkybės ir nebuvo informuotas kuris iš trijų alternatyvių BK 223 str. objektyviosios pusės požymių, bei kokia kaltės forma jam bus inkriminuota. Be to, kaltinime pagal BK 222 str. 1 d. A. T. buvo inkriminuota ir tai, kad jis organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, t.y. padarė veiką, kuri iš esmės nesuderinama nė su vienu iš trijų BK 223 str. 1 d. numatytų alternatyvinių objektyviųjų požymių ir nuteistasis nebuvo informuotas kaip pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas veiką į BK 223 str. 1 d., pakeis šią esminę pirminio kaltinimo aplinkybę. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, neperspėdamas apie galimą bylos faktinių aplinkybių pakeitimą iš esmės skirtingomis ir neinformuodamas apie tai, kokios iš esmės skirtingos faktinės naujo kaltinimo aplinkybės jam bus inkriminuojamos, neužtikrino kaltinamojo teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir teisingą teismą, įtvirtintų Konvencijos 6 str., LR Konstitucijos 31 str., BPK 22 str. 3 d. ir taip padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 369 str. 1 d. 2 p., 3 d.).

Be to, apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. T. kaltu pagal BK 223 str, 1 d. surašė įstatymo reikalavimų neatitinkantį nuosprendį, nes ne tik nepranešė apie tai kokios naujos faktinės bylos aplinkybės bus inkriminuojamos, bet jų nesuformulavo ir pačiame nuosprendyje. Tokiu būdu nuteistasis iki šiol neinformuotas už ką yra nuteistas, nes nuosprendyje, pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 1 p., neišdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d. aplinkybės. Paminėtas pirmosios instancijos teismo padarytas BPK pažeidimas taip pat laikytinas esminiu, nes sutrukdė priimti teisingą nuosprendį, kurio forma ir turinys atitinka BPK 305 str. 1 d. reikalavimus. Šis pažeidimas taip pat suvaržė įstatymo garantuotas kaltinamojo teises žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir teisingą teismą.

Apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo dėl jau anksčiau aptarto non reformatio in peius principo, o taip pat dėl to, kad prokuroro apeliacinio skundo negauta. Kaltinimas apeliacinėje instancijoje gali būti keičiamas, kai to prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose. Nors tai gali padaryti ir bylą nagrinėjantis teismas savo iniciatyva, tačiau tik tais atvejais, kai nepasunkinama kaltinamo asmens teisinė padėtis (kasacinė byla Nr. 2K-57-696/2017). Esant vien tik nuteistojo skundui nagrinėjamoje byloje, kaltinimo pakeitimas pasunkintu jo teisinę padėti, todėl neįmanomas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 str. 1 d. naikinamas, remiantis BPK 329 str. 1 d. 4 p. bei 369 str. 3 d. ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliantas nurodo, kad kaltinime pagal BK 220 str. 1 d. jam inkriminuotas per maža įmonėje neapskaitytų lėšų, kurias laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2013-12-31 UAB „D.“ gavo pardavęs mėsos gaminius bendrovei UAB „L.“, suma. Kaltinime nurodoma 169‘274 Lt suma, kai remiantis UAB „D.“ ūkinės- finansinės veiklos tyrimo išvada, minėtu laikotarpiu neapskaityta 259‘154,48 Lt. Apelianto nuomone, tai yra esminis BPK 219 str. 3 d. reikalavimo kaltinamojo akto turiniui pažeidimas, dėl ko baudžiamoji byla turėjo būti grąžinta prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, t.y. jam turėjo būti pareikštas sunkesnis kaltinimas.

Šie apeliacinio skundo motyvai atmestini, nes yra nepagrįsti ir nelogiški. Jie prieštarauja ir paneigia apelianto reikalavimą išteisinti jį dėl visų nusikalstamų veikų padarymo.

Daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių pasakyta, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 326 str. 1 d. 5 p. nurodytą sprendimą gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą (2K-392/2014). Nagrinėjamoje byloje kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 str. reikalavimus kaltinamojo akto formai ir turiniui. Ta aplinkybė, kad apeliantui inkriminuota mažesnė įmonėje neapskaitytų pajamų suma, nei tai nustatyta pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadą, netrukdo nagrinėti bylą, nes teismas gali arba nagrinėti bylą pateiktų kaltinimų ribose (BPK 255 str. 1 d.), arba, jei nustatys, kad tam yra pagrindas, pakeisti kaltinimo faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis BPK 256 str. 1 d. numatyta tvarka, t.y. padidinti neapskaitytų pajamų sumą. Taigi, nėra nė vienos sąlygos byla grąžinti prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Nors iš tiesų, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir neaptarė prieštaravimo, kad UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadoje per laikotarpį nuo 2011-11-01 iki 2013-12-31 neapskaityta suma skiriasi nuo kaltinime pagal BK 220 str. 1 d. per tą patį laikotarpį įmonėje neapskaitytos sumos, tačiau ši aplinkybė neturi juridinės reikšmes, nes A. T. išteisinamas dėl nusikaltimo, numatyto BK 220 str. 1 d. padarymo remiantis kitais jau anksčiau išdėstytais pagrindais.

Dėl BPK 80 str. 1 d. 1 p., 82 str. 3 d. taikymo (apeliacinio skundo 5 p.)

Apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teisme apklausiant UAB „L.“ darbuotojas L. L., I. V., S. T., I. K., padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes minėtos liudytojos yra įtariamosios susijusiame ikiteisminiame tyrime ir pagal BPK 82 str. 3 d., apklausos metu turėjo teisę turėti įgaliotąjį atstovą. Pirmosios instancijos teismas šios teisės liudytojoms neišaiškino, liudytojos apklaustos nedalyvaujant įgaliotajam atstovui.

Apeliacinis skundas šioje dalyje nepagrįstas.

BPK 82 str. 3 d. nustato, kad asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą. L. L., I. V., S. T., I. K. yra įtariamosios susijusiame ikiteisminiame tyrime Nr. 38-1-00010-13 dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 2 d., 222 str. 1 d., 300 str. 1 d., 1891 str. 1 d., padarymo UAB „L.“ atžvilgiu (t. 8, b.l. 1, 110). Todėl A. T. atžvilgiu išskirtoje byloje minėtos liudytojos turėjo būti apklausiamas pagal BPK 82 str. 3 d. taisykles, tai yra išaiškinant joms teisę turėti įgaliotąjį atstovą ir sudarant galimybę naudotis atstovo pagalba apklausos metu, jei liudytojos to pageidauja. Pirmosios instancijos teismas šios teisės liudytojoms neišaiškino (t. 8, b.l. 66, 68, 80, 93), todėl pažeidė BPK 82 str. 3 d. reikalavimus. Tačiau šis pažeidimas neesminis ir didesne dalimi ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme liudytojos L. L., S. T., I. K. apklaustos pakartotinai ir pareiškė, kad įgaliotasis atstovas joms nereikalingas, patvirtino pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Liudytojos I. V. apklausti nėra galimybės dėl jos sveikatos būklės.

Dėl skundo argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių vertinimu (apeliacinio skundo 6-8 p.)

Apeliantas nurodo, kad jo veiksmuose, kvalifikuotuose pagal BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. neįrodyta ne tik tyčia, ką konstatavo pirmosios instancijos teismas, bet ir objektyviosios pusės požymiai. UAB „D.“ ūkinės ir finansinės veiklos tyrimo specialisto išvada nepatikima, nes atlikta remiantis ikiteisminio tyrimo pareigūno užduotyje iš anksto padiktuotom sąlygom, kad UAB “L.“ darbuotojos I. V. kompiuteryje rastas registras yra įmonės juodoji buhalterija, nors to nepatvirtina bylos duomenys, UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas atliktas remiantis ne pirminiais dokumentais, bet subjektyviai atrinktais duomenimis, nesiaiškinta, ar UAB „L.“ buhalterinėje apskaitoje nepadaryta techninių klaidų (apeliacinio skundo 6 p.); neįrodyta, kad UAB „D.“ deklaracijos yra neteisingos ir neatitinka tikrųjų UAB „D.“ pajamų 2013 m. (apeliacinio skuno 7 p.); rėmėsi UAB „L.“ biure rastais dokumentais, kurių sąsajos su UAB “D.“ nenustatytos (apeliacinio skundo 8 p.).

Dėl paminėtų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Ši baudžiamoji byla 2015-02-02 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu išskirta iš ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00010-13 (t. 3, b.l. 53- 54), kuriame tais pačiais duomenimis, kaip ir nagrinėjamoje byloje grindžiama UAB „L.“ darbuotojų L. L., I. V., S. T., I. K. kaltė padarius analogiškas veikas, t.y. kad UAB „L.“ neapskaitydavo UAB „D.“ tiekiamų mėsos gaminių. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek byloje Nr. 38-1-00010-13 kaltinimas ir įtarimai grindžiamai iš esmės tais pačiais duomenimis: UAB „D.“ bei UAB „L.“ buhalterinės apskaitos duomenų tarpusavio palyginimu; šių duomenų palyginimu su UAB „L.“ patalpose rastais kompiuteriniais registrais, kurie ikiteisminio tyrimo metu specialistams pateiktose užduotyse vertinami kaip UAB „L.“ „juodoji“ buhalterija; tų pačių liudytojų parodymais; dokumentais, paimtas kratos UAB „L.“ patalpose metu. Visų paminėtų duomenų vertinimas susijęs su teisiškai reikšmingų aplinkybių baudžiamojoje byloje, kurioje įtariamos L. L., I. V., S. T., I. K. konstatavimu. Todėl nagrinėjamoje byloje teismas negali pasisakyti dėl pagrindinių nuteistojo A. T. kaltęs grindžiančių duomenų, nes tais pačiais duomenimis grindžiama ir paminėtų UAB „L.“ darbuotojų kaltė, o jų atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Paminėta aplinkybė netrukdo išspręsti nuteistojo A. T. apeliacinio skundo, nes jis išteisintinas remiantis kitais, jau anksčiau šiame nuosprendyje išdėstytais motyvais.

Vilniaus apskrities VMI pareiškė ieškinį 8508 € sumai. Išteisinus A. T. pagal kaltinimus dėl nusikaltimų, numatytų BK 220 str. 1 d., 222 str. 1 d., 223 str. 1 d. padarymo tuo pagrindu, kad neįrodytas jo dalyvavimas paminėtų nusikaltimų padaryme, Vilniaus apskrities VMI civilinis ieškinys atmestinas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 115 str. 3 d. 1 p., 303 str. 5 d. 2 p., 329 str. 1 d. 1 p., 4 p., nusprendė:

apeliacinį skundą tenkinti dalinai.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-12 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

A. T. išteisinti pagal kaltinimu dėl nusikaltimų, numatytų BK 220 str. 1 d., 222 str. 1 d., 223 str. 1 d. padarymo, neįrodžius dalyvavimo šių nusikaltimų padaryme.

Vilniaus apskrities VMI civilinį ieškinį atmesti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.