- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-21
- Bylos Nr.
- 2-2964-945/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-21399-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Pareiškėjas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Suinteresuotas asmuo
- UAB „Kamesta“
- Advokatai
- Edgaras Paulius Staniukaitis, Paulius Čerka, Tomas Juodeikis
- Kategorijos
dalyvaujant pareiškėjos Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovams advokatui Pauliui Čerkai, advokato padėjėjui Tomui Juodeikiui,
suinteresuotajam asmeniui antstolei S. V., suinteresuotojo asmens antstolės S. V. atstovui advokatui Edgarui Pauliui Staniukaičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Kauno miesto savivaldybės administracijos patikslintą skundą suinteresuotiesiems asmenims antstolei S. V., UAB „Kamesta“ dėl antstolės veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0114/13/01633.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja pateikė teismui skundą, kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 16 – 27), prašydama pripažinti, jog antstolė neteisėtai nusistatė atlygį už vykdomojo dokumento įvykdymą, kadangi neinformuodama pareiškėjos apie gautą vykdomąjį dokumentą, nesiųsdama raginimo ir nebendradarbiaudama su pareiškėja, antstolė pažeidė pareiškėjos teisę įvykdyti sprendimą geranoriškai, įpareigoti antstolę grąžinti pareiškėjai 98 768,54 Eur (341 028 Lt) išsiieškoto atlygio, nepripažinus, kad antstolė atlygį nusistatė neteisėtai, pripažinti, kad antstolė pažeidė Antstolių įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, kadangi nepagrindė atlygio ekonominiais skaičiavimais, sąnaudomis, ir įpareigoti antstolę sumažinti atlygį iki minimalaus dydžio, o neteisėtai išieškotą atlygio skirtumą grąžinti pareiškėjai, panaikinti antstolės 2013 m. rugsėjo 10 d. patvarkymą Nr. S-11052163 dėl vykdymo išlaidų išieškojimo ir 2013 m. rugsėjo 10 d. vykdymo išlaidų paskaičiavimą Nr. B-11018445 (vykdomoji byla Nr. 0114/13/01633, b. l. 27 – 28) bei spręsti klausimą dėl vykdymo išlaidų nustatymo. Skunde nurodoma, jog 2013 m. rugsėjo 10 d., iš anksto nepranešus, buvo atliktas lėšų nuskaitymas nuo pareiškėjos bankų sąskaitų pagal Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-389-173/2012 ( vykdomoji byla Nr. 0114/13/01633, b. l. 23 – 24). Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 13 d. priėmė nutartį išduoti vykdomąjį raštą Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutarties (III t., b. l. 8 – 11) pagrindu. Pareiškėjai šią nutartį apskundus, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi (I t., b. l. 37 – 40; vykdomoji byla Nr. 0114/13/01633, b. l. 13 – 19) Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį pareiškėja gavo 2013 m. rugsėjo 5 d. (I t., b. l. 36). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi (I t., b. l. 42 – 43) tenkino UAB „Kamesta“ prašymą ir nutarė ištaisyti rašymo apsirikimą 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje nurodydamas, kad panaikinama tik dalis Kauno apygardos teismo nutarties, tuo tarpu dalis dėl 7 686 553,20 Lt skolos ir 839 142,62 Lt koncesijos mokesčio priteisimo paliekama nepakeista. Šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties kopiją faksu pareiškėja jos pačios prašymu gavo tik 2013 m. rugsėjo 10 d., po to, kai buvo pradėtas lėšų nuskaitymas nuo sąskaitų, pati nutartis pareiškėjai išsiųsta tik 2013 m. rugsėjo 18 d., įteikta tik 2013 m. rugsėjo 20 d. (I t., b. l. 41). Nepaisant to, jog pareiškėjai nebuvo žinoma apie 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį, UAB „Kamesta“ 2013 m. rugsėjo 9 d. gavusi vykdomąjį raštą, 2013 m. rugsėjo 10 d. jį pateikė vykdyti, o antstolė, nepranešusi pareiškėjai, tą pačią dieną ne tik priėmė dokumentą vykdyti, bet ir atliko vykdymo veiksmus, nuskaitė lėšas nuo pareiškėjos sąskaitų. Nors vykdomajame rašte buvo nurodyta išieškoma suma 8 525 695,82 Lt, antstolei išsiuntus įpareigojimus bankams atitinkamą sumą nurašyti nuo visų sąskaitų, viso buvo nurašyta 31 249 367,98 Lt, tokiu būdu sutrikdant pareiškėjos veiklą. Nurodytų sumų skirtumas, išskaičius vykdymo išlaidų sumą, pareiškėjai grąžintas 2013 m. rugsėjo 11 d. Antstolės veiksmai areštuojant visas sąskaitas, nepriklausomai nuo to, kokios lėšos tose sąskaitose yra, bei nuskaitant ženkliai didesnę, nei nurodyta vykdomajame rašte, sumą, yra nesuderinami su teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo principais. Kadangi pareiškėja yra viešasis juridinis asmuo, nebuvo jokios sprendimo neįvykdymo rizikos, todėl skubūs antstolės veiksmais neinformuojant pareiškėjos iš anksto ir sutrikdant viešųjų funkcijų teikimą (pvz., pareiškėja negalėjo išmokėti laidojimo pašalpų, mokėti socialinių išmokų; I t., b. l. 44, 80 – 81)), negali būti pateisinami. Pareiškėjai nebuvo suteikta teisė dalyvauti vykdymo veiksmuose nurodant, iš kurios sąskaitos lėšos turėtų būti nurašomos. Pareiškėja dar 2013 m. kovo 28 d. raštu buvo informavusi antstolę, jog vykdymo proceso metu lėšos turėtų būti nuskaitomos iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)(I t., b. l. 46 – 48), kadangi kitose sąskaitose yra laikomos tikslinės lėšos. Dėl visų sąskaitų areštų pareiškėja patyrė ir tiesioginių nuostolių (101,65 Eur), kadangi už laiku neįmokėtą eilinę įmoką bankui pareiškėjai buvo paskaičiuoti delspinigiai (I t., b. l. 45). Kadangi antstolės pastangos vykdant vykdomąjį raštą buvo minimalios ir jį vykdydama antstolė padarė eilę pažeidimų, jos paskaičiuotos vykdymo išlaidos yra neadekvačios. Nors atlygis paskaičiuotas pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 50 punkto 1 lentelę, toks skaičiavimas laikytinas ydingu, nesuderinamu su Antstolių įstatymo 21 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 46, 48 straipsnių nuostatomis, nepagrįstas realiomis sąnaudomis, atliktų veiksmų pobūdžiu ir sudėtingumu, nesuderinamas su lygiateisiškumo, teisėtumo principais. Atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 43 – 49) suinteresuotasis asmuo antstolė S. V. prašo skundą atmesti ir nurodo, jog skundo argumentai telaikytini pareiškėjos siekiu pateisinti savo neveikimą. Įstatymų leidėjas nesuteikia viešiesiems juridiniams asmenims jokių išimtinių sąlygų vykdymo procese. Tai, jog pareiškėja yra viešasis juridinis asmuo, neatleidžia jos nuo sutartinių įsipareigojimų, o kartu ir teismo procesinių sprendimų vykdymo. Antstolė priėmė vykdyti teismo pagal įsiteisėjusią nutartį išduotą vykdomąjį raštą. Vykdomasis raštas buvo išduotas nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, pagrindu, todėl raginimo įvykdyti sprendimą siuntimas nebuvo privalomas. Tas pats pareiškėjos argumentas jau buvo pripažintas nepagrįstu Kauno apylinkės teismui išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8894-894/2013. Pareiškėjos sąskaitos buvo areštuotos ir patvarkymas dėl lėšų nuskaitymo priimtas dėl to, jog antstoliams nėra prieinama informacija apie sąskaitų likučius. Bankų pervedamų lėšų sumai pasiekus išieškomąją, buvo priimti patvarkymai dėl debeto mokėjimo nurodymo atšaukimo ir jau kitą dieną pareiškėjai grąžinta lėšų permoka. Viešųjų funkcijų vykdymas buvo sutrukdytas ne dėl antstolės veiksmų, bet dėl pareiškėjos vengimo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Sprendimo vykdymo riziką pareiškėja nepagrįstai sieja tik su įvykdymo realumu, bet ne su įvykdymo savalaikiškumu. Dėl pareiškėjos veiksmų ilgą laiką buvo nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis. Reikalaudama, kad antstolė laikytųsi bendradarbiavimo ir teisėtumo principų, šių principų pareiškėja netaiko sau. Pareiškėjos ginčijama Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostata jos atžvilgiu buvo taikoma ne vieną kartą ir ankstesniais atvejais nekildavo klausimo dėl vykdymo išlaidų paskaičiavimo pagrįstumo. Įvertinusi suinteresuotojo asmens atsiliepimą, pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus (II t., b. l. 57 – 64), kuriuose papildomai nurodė sutinkanti su pozicija, kad raginimo siųsti antstolė neprivalėjo, tačiau priverstinio vykdymo veiksmus galėjo atlikti tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarties įteikimo pareiškėjai, kad pareiškėja būtų galėjusi procesinį sprendimą įvykdyti geruoju. Dėl nurodytos priežasties antstolė turi teisę reikalauti minimalios jai priklausančios sumos- 1 737,72 Eur. Be to, teismui suteikta diskrecijos teisė įvertinti, ar atlygio antstolei dydis atitinka interesų pusiausvyros principą, įvertinant savanoriško sprendimo nevykdymo priežastis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė prievolę įvykdyti savanoriškai. Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi (II t., b. l. 79 – 82) bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas nutarus kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą išaiškinimo, ar Sprendimų vykdymo instrukcijos 50 punkto 1 lentelės dalis, pažymėta eilės Nr. 16, neprieštarauja Antstolių įstatymo 21 straipsnio 5 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 3 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms ta apimtimi, kuria nustatytas 4 proc. nuo išieškotos sumos atlygio antstoliui dydis, nenustatyta tolesnė atlygio diferenciacija, pagal kurią už didesnę išieškomą sumą būtų numatytas mažesnės procentinės išraiškos atlygis, nenumatytas maksimalus atlygio dydis, išieškomai sumai viršijant tam tikrą dydį numatant ne procentinę, bet absoliučiu dydžiu apibrėžtą atlygio antstoliui išraišką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu (II t., b. l. 87 – 107) nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartyje nurodytos Sprendimų vykdymo instrukcijos dalies prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies
Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog vykdomojoje byloje Nr. 0114/13/01633 buvo įvykdytas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 2013 m. rugsėjo 9 d. išduotas vykdomasis raštas. Be to, nors pareiškėja ginčija antstolės 2013 m. rugsėjo 10 d. patvarkymą Nr. S-11052163 dėl vykdymo išlaidų išieškojimo ir 2013 m. rugsėjo 10 d. vykdymo išlaidų paskaičiavimą Nr. B-11018445 (vykdomoji byla Nr. 0114/13/01633, b. l. 27 – 28), tiek į bylą teiktų procesinių dokumentų turinys, tiek ir pareiškėjos atstovų paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu atskleidžia, jog pareiškėja nesutinka ne su visa antstolės paskaičiuota vykdymo išlaidų suma, bet tik su antstolės atlygiu, kaip vykdymo išlaidų dalimi (nekeliamas klausimas dėl bendrųjų vykdymo išlaidų, taip pat išlaidų už atskirus vykdymo veiksmus paskaičiavimo tinkamumo). Pareiškėja tiek skunde, tiek ir papildomai teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose taip pat pripažino, jog atlygį antstolė sau paskaičiavo vadovaudamasi Sprendimų vykdymo instrukcijos 50 punkto 1 lentele, kurioje numatyta, kad išieškotai sumai viršijant 100 000 Lt antstolio atlygis sudaro 4 proc. išieškotos sumos. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, jog atlygio antstoliui dydis iš esmės yra nustatytas konkrečia, teisės akte nustatyta tvarka apskaičiuojama suma (skirtingai nei kitų vykdymo išlaidų dydžiai, kurie apibrėžti nustatant minimalią ir maksimalią ribas, apskaičiuojant atlygį antstoliui nėra suteikta diskrecijos teisė nustatyti jo sumą, atlygio dydis turi būti nustatomas atliekant matematinį veiksmą, t. y. padauginant išieškotą sumą iš konkretaus Sprendimų vykdymo instrukcijoje nurodyto procento). Teismui iškėlus klausimą dėl tokio teisinio reglamentavimo teisėtumo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. nutartimi konstatavo, kad aptariama Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostata aukštesniųjų teisės aktų reikalavimams neprieštarauja. Šia išvada buvo paneigtas pareiškėjos argumento, jog atlygio dydis nustatytas nesusiejant jo su antstolės atliktų veiksmų sąnaudomis, pagrįstumas. Pabrėžtina, jog antstolio veiksmų sąnaudos yra įvertinamos paskaičiuojant vykdymo išlaidas už atskirus antstolio atliekamus veiksmus, o atlygio antstoliui paskirtis yra visai kita. Atlygis antstoliui, iš vienos pusės, vertintinas kaip sėkmės mokestis už priverstinai įvykdytą vykdomąjį dokumentą, iš kitos pusės, tai įstatyminė sankcija skolininkui, skatinanti skolininką imtis veiksmų, kad situacija, kai antstolis įgyja teisę skaičiuoti atlygį, nesusiklostytų. Be to, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atlygio antstoliui dydis nurodytas atsižvelgus tiek į aplinkybes, jog antstolis privalo išlaikyti kontorą, jog jam yra priskirtos ir tam tikros savo pobūdžiu iš esmės nuostolingos funkcijos (pvz., nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymas), tiek ir į faktą, jog antstolis vykdydamas sprendimą nežino, ar atlygį gaus (ar sprendimas bus įvykdytas) bei kada atlygis bus gautas (į antstolį besikreipiantis asmuo atlygio antstoliui nemoka, antstolis turi pats išsiieškoti atlygį iš skolininko). Ginčydama antstolės paskaičiuoto atlygio pagrįstumą pareiškėja taip pat akcentavo antstolės veiksmų vykdant jai pateiktą vykdomąjį raštą neteisėtumą. Šiuo aspektu reikšmingomis pripažintinos kelios aplinkybės. Antstolei nesuteikta teisė vertinti teismo procesinių sprendimų teisėtumo, todėl pareiškėjos argumentas, kad priimdamas 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį dėl klaidos 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje ištaisymo Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 276 straipsnio nuostatas, negali turėti jokios įtakos antstolės veiksmų teisėtumui. Akcentuotina, jog šios nutarties teisės aktuose nustatyta tvarka pareiškėja nenuginčijo. Antstolei buvo pateiktas vykdyti galiojantis vykdomasis raštas, kurio nepriimti vykdyti antstolė neturėjo pagrindo. Pabrėžtina, jog šioje byloje nėra ginčijamas antstolės patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti teisėtumas. Dėl nurodytos aplinkybės pareiškėjos argumentai, jog vykdomasis raštas buvo išduotas ir priimtas vykdyti pareiškėjai nesant informuotai apie Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį, taip pat neleidžia spręsti, kad antstolės veiksmai vykdomojoje byloje buvo neteisėti. Kaip teisingai savo procesiniuose dokumentuose nurodė antstolė, jokiame teisės akte nėra nustatyta išimčių, numatančių kitokius vykdymo veiksmus tuo atveju, kai skolininkas yra viešasis juridinis asmuo. Priešingai, viešajam juridiniam asmeniui yra keliami aukštesni prievolių, susijusių su teismų priimtų sprendimų vykdymu, standartai. Jeigu pareiškėja būtų tinkamai vykdžiusi taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nebūtų kilęs klausimas ne tik dėl priverstinio skolos išieškojimo, bet net ir dėl vykdomojo rašto išdavimo. Pareiškėjos nurodytas argumentas, jog dėl antstolės veiksmų areštuojant visas pareiškėjos sąskaitas ir nuskaitant ženkliai didesnę, nei nustatyta vykdomajame rašte, sumą, buvo pažeisti tiek pareiškėjos, tiek visuomenės interesai, vertintinas kaip nesusijęs su byloje pareikštu reikalavimu. Iš vienos pusės, pareiškėja neginčijo aplinkybės, jog antstolei nebuvo žinomi sumų pareiškėjos sąskaitose likučiai. Be to, kaip matyti iš prijungtos Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-8894-894/2013 medžiagos (prijungta civilinė byla Nr. 2-8894-894/2013, II t., b. l. 14 – 14), teikdama skundą dėl antstolės veiksmų vykdant tos pačios Kauno apygardos teismo nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo pagrindu išduotą ankstesnį vykdomąjį raštą pareiškėja nurodė esanti nepajėgi atsiskaityti su išieškotoja, kadangi turi įvairių finansinių įsipareigojimų. Nurodytoje byloje buvo išieškoma kelis kartus mažesnė suma už išieškomą vykdomojoje byloje, kurioje priimtas patvarkymas yra ginčijamas. Dėl nurodytų priežasčių spręsti, jog visa reikalinga suma bus pareiškėjos antstolei nurodytoje banko sąskaitoje, antstolė neturėjo pagrindo. Iš kitos pusės, kaip teisingai 2016 m. balandžio 13 d. teismo posėdžio metu nurodė tiek antstolė, tiek ir jos atstovas, įpareigojimo bankams nuskaityti išieškomas sumas nustatymas ir operatyvus nuskaitytų sumų perviršio grąžinimas tiek proceso koncentracijos, tiek ir pareiškėjos bei visuomenės interesų prasme buvo racionalesnis, nei visų sąskaitų areštas įpareigojant bankus pateikti sąskaitų likučius, kadangi tokiu atveju suvaržymai pareiškėjos atžvilgiu nebūtų tęsęsi trumpiau (nagrinėjamu atveju suvaržymai truko šiek tiek ilgiau nei parą, ko nebūtų buvę galima tikėtis antstolei įpareigojus bankus areštuoti sąskaitas ir pateikti duomenis apie jose esančias lėšas, kadangi būtų užtrukęs informacijos iš bankų pateikimas antstolei ir pakartotinis bankų informavimas apie lėšų nuskaitymą ir areštų panaikinimą). Net ir darant prielaidą, jog antstolė galėjo areštuoti vieną pareiškėjos antstolei nurodytą sąskaitą, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, buvo visa reikalinga suma (vykdomoji byla Nr. 0114/13/01633, b. l. 119), tokiu veiksmu vykdomasis raštas taip pat būtų buvęs priverstinai įvykdytas ir antstolei priklausytų toks pats atlygis. Kitaip tariant, net jeigu antstolė ir atliko perteklinius veiksmus (kaip minėta, iš bylos medžiagos konstatuoti tokią aplinkybę nėra pagrindo), toks pažeidimas, esant visoms įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, galėtų tapti pagrindu pareiškėjai reikšti antstolės atžvilgiu reikalavimą dėl galimai neteisėtu veiksmu padarytos žalos atlyginimo, tačiau negali turėti jokios įtakos skaičiuojant antstolei priklausantį atlygį (Sprendimų vykdymo instrukcijoje nenumatyta galimybė neskaičiuoti atlygio antstolei ar jį mažinti dėl to, jog teisėtai priėmusi vykdyti vykdomąjį dokumentą ir jį įvykdžiusi antstolė vykdymo eigoje padarė pažeidimų). Dar kartą pabrėžtina, jog atsakovė nereiškia reikalavimo pripažinti neteisėtais antstolės patvarkymus dėl lėšų arešto ir jų nuskaitymo. Pareiškėjos argumentas dėl rizikos išieškant iš viešojo juridinio asmens nebuvimo, grindžiamas cituojama Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-382/2010, kurioje buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas UAB „Kamesta“ pareiškėjos atžvilgiu inicijuotoje byloje, kurioje priimtos taikos sutarties pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Aptariamoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas tepripažino, jog nėra rizikos, kad galimai kreditorei palankus sprendimas nebus įvykdytas, todėl atmetė jos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo. Nagrinėjamu atveju situacija buvo iš esmės skirtinga, kadangi išieškotoja pateikė antstolei išieškotojai palankaus teismo procesinio sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą. Vykdomojo rašto išdavimo klausimas buvo spręstas teismo posėdyje, Kauno apygardos teismui 2013 m. birželio 13 d. nutartyje vykdomoji byla Nr. 0114/13/01633, b. l. 8 – 9) konstatavus, jog pareiškėja nevykdo teismo nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo. Kitaip tariant, skirtingai nei sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vykdymo veiksmų atlikimo metu buvo ne tik teismo procesiniu sprendimu nustatyta pareiškėjos prievolė išieškotojai, bet ir konstatuotas taikos sutartimi prisiimto įsipareigojimo pažeidimas, išduotas vykdomasis raštas, delsimas kurį vykdyti vien dėl to, kad pareiškėja neturi galimybės nuslėpti jai priklausančių lėšų, negali būti pateisinamas. Antstolės veiksmų neteisėtumą pareiškėja siejo ir su aplinkybe, jog antstolė privalėjo siųsti pareiškėjai raginimą įvykdyti sprendimą. Vadovaujantis CPK 661 straipsnio 1 dalimi, raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas ir antstolis, pasibaigus nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, iš karto pradeda priverstinio vykdymo veiksmus, jeigu įstatymuose ar vykdomajame dokumente nurodyti įvykdymo terminai. Antstolės cituotoje 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2010 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog toks teisinis reguliavimas atitinka šalių interesų pusiausvyros, protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus, nes skolininkas turi visas galimybes vykdyti reikalavimą iki įtvirtinto termino pabaigos arba jį ginčyti, be to, papildomas antstolio raginimas įvykdyti žinomas prievoles būtų perteklinis, nes tokiais atvejais nėra reikalo nei papildomai informuoti skolininką apie prievolę, nei nustatyti naujus vykdymo terminus, tai apsunkintų bei užtęstų vykdymo procesą, esant tokiai situacijai, kai skolininkas pažeidžia šalims įstatymo galią turinčią jų pačių sudarytą sutartį dėl įmokų mokėjimo ir nevykdo sutartyje nustatytų mokėjimo terminų, nėra pagrindo laikyti, kad reikalinga ir tikslinga dar kartą informuoti jį apie jam jau žinomas aplinkybes ar suteikti dar vieną terminą sprendimui įvykdyti geruoju. Vykdomasis dokumentas buvo išduotas taikos sutarties 4 ir 6 punktų pagrindu. Ketvirtojo punkto pagrindu išieškota 7 686 553,20 Lt, šeštojo punkto pagrindu išieškota 839 142 Lt. Pareiškėja savo teiktuose procesiniuose dokumentuose pripažino, jog taikos sutarties 4 punkte yra aiškiai nurodyti mokėjimo terminai, todėl raginimas įvykdyti šios dalies pagrindu išduoto vykdomojo rašto dalį neturėjo būti siunčiamas, kartu akcentuodama, jog taikos sutarties 6 punkte prievolės įvykdymo terminas nebuvo nurodytas, todėl raginimas buvo būtinas. Šis pareiškėjos argumentas pripažintinas pagrįstu. Vien aplinkybė, jog dėl dviejų savarankiškų įpareigojimų buvo išduotas vienas vykdomasis raštas, nepaneigia antstolės pareigos laikytis vykdymo proceso normų. Nei vykdomajame rašte, nei nutartyje dėl taikos sutarties patvirtinimo nebuvo nustatytas taikos sutarties 6 punkto įvykdymo terminas CPK 661 straipsnio prasme. Antstolės bei jos atstovo pozicija, jog nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo vykdymas yra specifinis, kadangi, vadovaujantis vykdomojo rašto išdavimo metu galiojusios redakcijos CPK 646 straipsnio 3 dalimi, klausimas dėl vykdomojo rašto tokioje byloje išdavimo turėjo būti ir nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, nepaneigia antstolės pareigos, susijusios su raginimo siuntimu. Priešinga išvada sukurtų logiškai nepateisinamas pasekmes, kai antstolis, vietoj to, kad nuosekliai vykdytų jam nustatytus procesinius įpareigojimus, interpretuotų teisinį reglamentavimą sau ir vienam iš vykdymo proceso dalyvių (išieškotojui) palankiu būdu, ignoruodamas skolininko įstatyminę teisę įvykdyti vykdomąjį raštą ne jo išdavimo dieną, bet per konkretų antstolio raginime nustatytą terminą. Raginimas gali būti nesiunčiamas tik tiesiogiai įstatyme numatytais atvejais ir vertinti CPK 661 straipsnio nuostatas plečiamai negalima. Nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog antstolė, priėmusi vykdomąjį raštą, jo dalį dėl taikos sutarties 4 punkto vykdymo galėjo priverstinai vykdyti nesiųsdama raginimo, o vykdydama dalį dėl taikos sutarties 6 punkto privalėjo CPK 655 – 656 straipsniuose nustatyta tvarka išsiųsti raginimą įvykdyti vykdomojo rašto dalį ir nustatyti CPK 659 straipsnyje nurodytą terminą vykdomojo dokumento daliai įvykdyti. Kadangi pareiškėja, antstolei išsiuntus raginimą, būtų turėjusi galimybę aptariamą vykdomojo rašto dalį įvykdyti geruoju ir tokiu atveju antstolė nebūtų įgijusi teisės reikalauti atlygio už šios vykdomojo rašto dalies įvykdymą, pripažintinas pagrįstu skundo reikalavimas dėl 33 565,68 Lt (839 142 Lt * 4 proc.) arba 9 721,29 Eur (33 565,68 Lt / 3,4528) antstolio atlygio dalies paskaičiavimo ir išieškojimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo antstolei nurodytą atlygio dalį grąžinti pareiškėjai. Iš esmės toks pats rezultatas gaunamas ir taikant vykdymo veiksmų atlikimo metu galiojusios Sprendimų vykdymo instrukcijos (Teisingumo ministro 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 1R-265 redakcija) 53 punkte nurodytą formulę (7 686 553,20 Lt (suma, kurią antstolė galėjo išieškoti nesiųsdama raginimo) + 307 462,13 Lt (atlygio suma, kurią antstolė galėjo išsiieškoti už skolos sumą, kurią antstolė galėjo išieškoti nesiųsdama raginimo (4 proc. nuo 7 686 553,20 Lt))) / (8 525 695,82 Lt (išieškotina suma) + 341 027,83 Lt (antstolės atlygio už viso vykdomojo rašto įvykdymą suma)) * 341 027,83 Lt (antstolės atlygio už viso vykdomojo rašto įvykdymą suma (4 proc. nuo 8 525 695,82 Lt)) = 307 462,13 Lt (antstolei priklausanti atlygio suma), tuo tarpu skirtumas tarp antstolės paskaičiuotos 341 028 Lt ir jai priklausiusios 307 462,13 Lt sumos sudaro 33 565,87 Lt arba 9 721,35 Eur (33 565,87 Lt / 3,4528)). 0,06 Eur skirtumą iš esmės nulėmė aplinkybė, jog antstolė suapvalino jai priklausančią atlygio sumą (341 028 Lt – 341 027,83 Lt = 0,17 Lt arba 0,05 Eur (0,17 Lt / 3,4528), taip pat sumų konvertavimas iš litų į eurus. Dėl nurodytos priežasties būtent pritaikius teisės aktuose nurodytą formulę gauta suma (9 721,35 Eur) mažintina antstolei priklausi atlygio suma. Apibendrinant konstatuotina, jog pareiškėja įrodė antstolę vykdymo proceso metu padarius vieną procesinį pažeidimą (raginimo dėl išieškojimo pagal taikos sutarties 6 punktą nesiuntimą), kuris turėjo įtakos antstolės atlygio paskaičiavimui bei antstolės teisei atlygį išsiieškoti iš pareiškėjos.Kartu pareiškėja prašo atlygio antstolei sumą mažinti iki minimalios 1 737,73 Eur sumos. Išanalizavus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartyje cituotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis (2007 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007, 2007 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2007, 2008 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2008, 2009 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2009, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2012) dėmesys atkreiptinas į tai, jog antstolio atlygio mažinimas nurodytais atvejais sietas su aktyviais skolininko veiksmais, kai skolininkas nors ir pavėluotai, tačiau pats įvykdydavo vykdomąjį dokumentą arba jo dalį, arba vykdymo veiksmų atlikimo metu ar iki priverstinio vykdymo pradžios imdavosi aktyvių veiksmų. Nagrinėjamu atveju situacija yra kitokia. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog pareiškėja atliko kokius nors veiksmus, nukreiptus į taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą. Kaip matyti iš prijungtos bylos medžiagos, taikos sutarties nevykdymas nebuvo vienkartinis, ir anksčiau išieškotojai buvo išduotas vykdomasis raštas dėl priverstinio ta pačia taikos sutartimi pareiškėjos prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo, ir nurodytoje byloje skolą išieškojo antstolė. Be to, kaip minėta, net ir prijungtoje byloje teikdama skundą dėl antstolės veiksmų nurodžiusi neturinti pakankamai finansinių išteklių įsipareigojimams vykdyti, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog buvo atlikti su Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinta vietos savivaldos institucijų kompetencija susiję veiksmai, kuriais būtų pasirengta galimam priverstiniam teismo procesinio sprendimo vykdymui (numatytos lėšos). Pabrėžtina, kad Kauno apygardos teismas nutartį dėl vykdomojo rašto išdavimo priėmė 2013 m. birželio 23 d. Pareiškėja gavo ir teisės aktuose nustatyta tvarka skundė Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį dėl vykdomojo rašto išdavimo, t. y. pareiškėjai buvo žinomos tiek teismo nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo dalys, kurių pagrindu prašyta išduoti vykdomąjį raštą, tiek ir sumos, kurias prašoma išieškoti priverstinai. Pabrėžtina, jog, kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutarties turinio, pareiškėja ginčydama Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį, iš esmės ginčijo jos dalies dėl delspinigių priverstinio išieškojimo pagrįstumą, taip pat akcentavo, jog priverstinis vykdymas negalimas, kol nėra išnagrinėtas pareiškėjos kasacinis skundas. Šį pareiškėjos argumentą, kaip ir poziciją dėl rašymo apsirikimo Kauno apygardos 2013 m. birželio 13 d. nutartyje ištaisymo teisėtumo, Lietuvos apeliacinis teismas atmetė kaip nepagrįstus, 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje aiškiai nurodydamas, jog pakartotinai pirmosios instancijos teismui nagrinėti grąžinamas klausimas dėl pagrindų išduoti vykdomąjį raštą delspinigių išieškojimui egzistavimo. Vien ši Lietuvos apeliacinio teismo išvada negalėjo būti vertinama niekaip kitaip, kaip kad reiškianti, jog nėra jokių kliūčių išduoti vykdomąjį raštą dėl visų kitų sumų, išskyrus delspinigius, priverstinio išieškojimo (būtent tai ir buvo konstatuota Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. rugsėjo 5 d. priėmus nutartį dėl klaidos 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje ištaisymo). Net ir esant šioms aplinkybėms pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų, nukreiptų į pareiškėjos įsipareigojimų įvykdymą. Pareiškėja taip pat akcentuoja, jog jai nebuvo laiku pranešta apie Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarties, kuria ištaisyti rašymo apsirikimai 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje, priėmimą. Nurodyta aplinkybė gali būti siejama su teismų veiksmų pagrįstumo vertinimu, tačiau, iš vienos pusės, neleidžia vertinti išieškotojos ar antstolės veiksmų kaip nepagrįstų, iš kitos pusės, neleidžia spręsti, kad pareiškėja elgėsi tinkamai. Nors formaliai Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutarties rezoliucinė dalis ir galėjo leisti tikėtis, jog priverstiniai vykdymo veiksmai dar kurį laiką nebus atliekami, tiek pačios pareiškėjos Lietuvos apeliaciniam teismui teikto skundo turinys, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutarties motyvuojamoji dalis nekėlė jokių abejonių dėl to, jog pareiškėja iš esmės formaliais pagrindais ignoruoja savo taikos sutartimi prisiimtas pareigas, tokiu būdu pažeidinėdama išieškotojos interesus. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. kovo 30 d. nutartyje akcentavus, jog įvertinęs Sprendimų vykdymo instrukcijos turinį antstolis įgyja teisėtą lūkestį, jog jam priklausys konkretaus dydžio atlygis, jog atlygis antstoliui negali būti siejamas su jo vykdant vykdomąjį dokumentą faktiškai atliktų veiksmų apimtimi, spręsti, jog pareiškėja, kuri nebendradarbiavo su išieškotoja, neprivalo sumokėti viso atlygio antstolei už vykdomojo dokumentų įvykdymą, nėra pagrindo. Priešinga išvada lemtų tiek antstolio veiklos neapibrėžtumą, tiek ir galimybę teismo sprendimų nevykdantiems subjektams itin plečiamai aiškinant teisės aktų nuostatas išvengti teisės aktuose vienareikšmiškai įtvirtintų pasekmių. Nurodytų aplinkybių visuma pripažintina pagrindu patenkinti pareiškėjos skundo dalį dėl 9 721,35 Eur atlygio antstoliui paskaičiavimo ir išieškojimo bei įpareigojimo antstolei šią išlaidų sumą grąžinti pareiškėjai, likusią skundo dalį atmesti. Šią išvadą vertinant pareiškėjos skunde suformuluotų reikalavimų kontekste akcentuotina, jog skundo reikalavimai dėl tam tikrų aplinkybių konstatavimo vertintini kaip pertekliniai, sietini su teismo nutarties motyvais, o ne su nutarties rezoliucine dalimi. Skundą patenkinus iš dalies, vadovaujantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi, esant dalyvaujančių byloje asmenų priešingam suinteresuotumui, spręstinas klausimas dėl atstovavimo išlaidų paskirstymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atstovavimo sutartį su advokatu antstolė sudarė tik 2015 m. liepos 16 d. (II t., b. l. 65). Ši aplinkybė leidžia vertinti kaip jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą suinteresuotojo asmens prašyme dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo (III t., b. l. 5 – 7) pateiktą poziciją, jog teisinė pagalba buvo teikiama tiek rengiant ginčijamus patvarkymus, tiek ir procesinius dokumentus, teiktus į bylą iki atstovavimo sutarties sudarymo. Atstovavimo veiksmai apsiribojo dalyvavimu 2015 m. liepos 16 d. ir 2016 m. balandžio 13 d. teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 3 val. (II t., b. l. 74 – 75; III t., b. l. 56 – 58), taip pat parengtu prašymu dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo (III t., b. l. 5 – 7). 2015 m. pirmąjį ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo lygus 699,80 Eur, 2015 m. ketvirtąjį ketvirtį- 756,90 Eur, todėl, vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.17, 8.19 punktais, maksimali suinteresuotajam asmeniui priteistina atstovavimo išlaidų suma sudaro 299,91 Eur (699,80 Eur * 0,1 * 0,5 val. + 756,90 Eur * 0,1 * 2,5 val. + 756,90 Eur * 0,1) arba suapvalinus 300 Eur. Nurodyta aplinkybė leidžia vertinti antstolės patirtas 2 600 Eur išlaidas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėja pateikė į bylą duomenis apie 1 639,88 Eur atstovavimo išlaidas (I t., b. l. 171 – 177; II t., b. l. 66 – 73; III t., b. l. 12 – 47). Įvertinus pareiškėjos atstovų teiktų paslaugų apimtį, vertinti šią sumą kaip per didelę nėra pagrindo. Išnagrinėjus byla buvo patenkinta 9,8 proc. (9 721,35 Eur / 98 768,54 Eur) reikalavimų. Vadovaujantis šia proporcija antstolei tenka pareiga atlyginti 160,71 Eur (1 639,88 Eur * 9,8 proc.) pareiškėjos išlaidų, pareiškėjai tenka pareiga atlyginti 270,60 Eur (300 Eur * 90,2 proc.) antstolės išlaidų. Vadovaujantis ekonomiškumo ir koncentracijos principais priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, antstolei iš pareiškėjos priteistina 109,89 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 291–291 straipsniais, 442 straipsnio 6 punktas, 443 straipsnis, 513 straipsniu, teismas
nutaria:
Skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti antstolės 2013 m. rugsėjo 10 d. patvarkymo Nr. S-11052163 dėl vykdymo išlaidų išieškojimo ir 2013 m. rugsėjo 10 d. vykdymo išlaidų paskaičiavimo Nr. B-11018445 (vykdomoji byla Nr. 0114/13/01633, b. l. 27 – 28) dalis dėl 9 721,35 Eur atlygio antstolei paskaičiavimo.
Įpareigoti antstolę S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) grąžinti pareiškėjai Kauno miesto savivaldybės administracijai, juridinio asmens kodas 188764567, 9 721,35 Eur (devynis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt vieną eurą 35 ct).
Likusius skundo reikalavimus atmesti.
Priteisti suinteresuotajam asmeniui antstolei S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos Kauno miesto savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188764567, 109,89 Eur (šimtą devynis eurus 89 ct) atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Nutartis per 7 dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.