Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

12. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (be kita ko, Atkūrimo įstatymo 21 str.) ir jo pasikeitimus, nustatė, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti be sąlygų teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamasis ir Atkūrimo įstatymo nuostatos nesudaro prielaidų atnaujinti šį terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių. Tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

15. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas, netenkinęs skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo – įpareigoti NŽT Palangos skyrių priimti naują sprendimą, t. y. atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

21. Bylos dalykas – atsakovo NŽT Palangos skyriaus 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 16S-257-(14.16.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. S.“ pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėja taip pat yra pareiškusi reikalavimą įpareigoti NŽT Palangos skyrių priimti naują sprendimą – žemę grąžinti natūra.

22. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą, tvirtindama, kad, pirma, 1992 m. gruodžio mėnesį jos tėvui J. G. buvo grąžinta (atmatuota) visa jos seneliui J. G. iki nacionalizacijos priklausiusi žemė – 1,47 ha sklypas, tačiau nepaisant to, nuo 1993 m. balandžio mėnesio šis žemės sklypas buvo pradėtas dalyti kaip buvusiam savininkui J. G. priklausiusi žemė. Antra, J. G. priklausiusios žemės dalis, tenkanti J. G. paveldėtojams, buvo apskaičiuota neteisingai (jiems turėtų tekti daugiau nei 0,1 ha). Trečia, nuosavybės teisės pareiškėjai buvo atkurtos netinkamu būdu: pareiškėja visada prašė grąžinti žemę natūra, ji nebuvo atsisakiusi ir neatsisako jai priklausančių grąžinti žemės sklypų, ji taip pat neatsisakė perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai, todėl nebuvo pagrindo skirti jai kompensaciją pagal Nutarimą Nr. 1243. Ketvirta, Sprendimu pareiškėjai skirtas atlyginimas už valstybės išperkamą žemę yra per mažas, neatitinkantis teisėtumo ir teisingumo kriterijų; Sprendime yra įvairių klaidų, pavyzdžiui, nenurodytas nekilnojamojo turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, adresas, vertė.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 1993 m. balandžio 26 d. pateikė Kretingos rajono Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą suteikti jai 0,07 ha žemės sklypą (b. l. 30). Kretingos rajono Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995 m. spalio 11 d. išvadoje (b. l. 33) nurodyta, kad, atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai į J. G. priklausiusią žemę ((duomenys neskelbtini) kaime (taip nurodyta išvadoje), 1,47 ha ploto), tikslinga atstatyti jai nuosavybės teisę į 0,07 ha žemės, jai atmatuota 0,05 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Išvadoje yra pastaba, kad likęs plotas bus grąžintas vėliau. Lietuvos Respublikos Klaipėdos apskrities viršininko administracija 1997 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 4223 (b. l. 36–37) atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į 0,05 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinant natūra žemės ūkio veiklai bendrą 0,05 ha žemės sklypą. Šiame sprendime taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisė į turėtosios žemės valdos dalį (0,02 ha žemės) bus atkurta vėliau, esant šioms sąlygoms: perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą.

27. NŽT Palangos skyriaus 2020 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 16PAŽ1-251-(14.16.34.) (b. l. 15) nurodyta, kad pareiškėjai tenka 0,02 ha valstybės išperkamos žemės, kurios vertė – 20,32 Eur (12,70 Eur x indeksas 1,6).

28. NŽT ginčijamu 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 16S-257-(14.16.3.) (b. l. 13–14) atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko J. G. valdyto nekilnojamojo turto, esančio Klaipėdos apskrities Palangos mieste ir į kurį dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, dalį – 0,02 ha žemės, atlyginant kitu būdu – pinigais (20,32 Eur).

29. Teisėjų kolegija iš Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtų bylų Nr. A-656-552/2016 ir Nr. A-2382-415/2021 (anksčiau – Nr. A-5441-415/2020) medžiagos taip pat nustatė, kad pareiškėjos nagrinėjamoje administracinėje byloje seneliams J. ir O. G. priklausė nekilnojamasis turtas ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir kitose vietose, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini). Kaip nurodyta administracinėje byloje Nr. A-2382-415/2021, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje Nr. 57 esantys dokumentai patvirtino, jog J. G. mirė (duomenys neskelbtini). Byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėja paveldėjo J. G. turtą bei turtines teises, t. y. pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į jos tėvui J. G. tekusią jo tėvų J. ir O. G. išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

30. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos pozicija, kad nuosavybės teisės į jos senelio J. G. valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime jos tėvui J. G. buvo atkurtos 1992 metais. Taip pat pareiškėja nėra pateikusi jokių įrodymų, kad nacionalizacijos metu žemės sklypą nuosavybės teise valdė pareiškėjos tėvas. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu pareiškėja neginčijo nuosavybės teisių atkūrimo procese priimamų sprendimų šiuo aspektu. Taigi, pareiškėjos argumentai, jog Sprendimu nuosavybės teisės nepagrįstai buvo atkurtos į jai tenkančią 1,47 ha žemės sklypo dalį, kaip į buvusio savininko J. G. žemę, yra atmetami.

31. Byloje yra 1993 m. balandžio 26 d. susitarimas (b. l. 29), pasirašytas ir pareiškėjos, kuriame nurodyta, jog pretendentai į buvusio savininko J. G. žemės valdą, turėtą (duomenys neskelbtini), iš viso 1,4712 ha bendro ploto, t. y. sūnus J. G., sūnus S. G., duktė I. (pavardė neįskaitoma), duktė O. K., marti E. G., anūkė R. P., anūkė V. S. ir anūkas V. G., susitaria dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo tvarkos. Pateiktoje lentelėje nurodyta, kad pareiškėja prašys susigrąžinti 0,07 ha žemės; iš viso pasidalytas plotas – 1,47 ha. Šį susitarimą notariškai patvirtino Kretingos rajono Kretingos apylinkės viršaitis.

32. Šis susitarimas nėra nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu, todėl NŽT, priimdama Sprendimą, pagrįstai juo rėmėsi.

33. Akcentuotina, kad pareiškėja byloje nėra pateikusi jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atkuriant nuosavybės teises į buvusiam savininkui J. G. priklausiusį 1,47 ha žemės sklypą, jai turėjo būti skirta didesnė nei 0,07 ha žemės dalis.

34. Pareiškėja reiškia pretenzijas ir dėl to, kad Sprendime nėra nurodyti nekilnojamojo turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, adresas ir vertė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime (jo 1.5 p.) yra nurodyta nekilnojamojo turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, indeksuota vertė – 20,32 Eur. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią dalį žemės sklypo, esančio Klaipėdos apskrities Palangos mieste (buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime). Kaip minėta, 1997 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 4223 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 0,05 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinant natūra žemės ūkio veiklai bendrą 0,05 ha žemės sklypą. Šiame sprendime taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisė į turėtosios žemės valdos dalį (0,02 ha žemės) bus atkurta vėliau, esant šioms sąlygoms: perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą.

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde būtent ir ginčijo Sprendimą tuo aspektu, jog jai turėjo būti atkurta nuosavybės teisė į žemę natūra arba jai turėjo būti perduotas nuosavybėn lygiavertis žemės sklypas. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji nebuvo atsisakiusi jai perduodamo neatlygintinai žemės sklypo, todėl atsakovas nepagrįstai sprendė dėl kompensacijos mokėjimo. Pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog jai galėjo būti grąžinta žemė buvusioje vietoje, nes žemė yra prie (duomenys neskelbtini) ir toje vietoje yra didelis praplatėjimas.

37. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus.

38. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia skundą, ir kokį konkretų reikalavimą reiškia atsakovui, tačiau nėra įpareigotas pateikti teismui teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. kokie materialieji įstatymai turi būti taikomi sprendžiant bylą. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas. Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti pareiškėjo reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas; nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.) (žr., pvz., 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1690-789/2021; kt.).

40. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos suformuluotą skundo reikalavimą ir skunde nurodytas aplinkybes, turėjo aiškintis ir nustatyti, ar nebuvo galimybių pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į 0,02 ha žemės natūra, ar jai perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, ar buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, išreikalauti iš atsakovo įrodymus, kuriais remiantis būtų galima išnagrinėti pareiškėjos skundą ir atsakyti į pareiškėjos skundo esminius argumentus.

41. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti atvejai, kai žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodyti būdai, kuriais už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė atlygina piliečiams. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 dalyje nurodyta, kad atlyginant už valstybės išperkamą turtą nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant lygiavertį žemės sklypo plotą.

42. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) nustatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

43. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis nustato, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jeigu pilietis, turintis teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ar vandens telkinį grąžinant natūra arba perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypą ar vandens telkinį kaimo vietovėje ar (ir) miesto savivaldybės teritorijai priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d., Vyriausybės nustatyta tvarka informuotas nenurodo (nepatikslina) vietovės, kurioje pageidautų gauti žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, kviečiamas kvietime nurodytu laiku neatvyksta (išskyrus neatvykimą dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių) rinktis arba atvykęs nepasirenka projektuojamo žemės, miško sklypo ar vandens telkinio vietos, arba pasirinktoje vietovėje nebėra laisvos valstybinės žemės, kurioje piliečiui būtų galima projektuoti žemės sklypą, nuosavybės teisės šiam piliečiui atkuriamos atlyginant pinigais.

44. Pagal Atkūrimo įstatymo ir jį įgyvendinančios Tvarkos nuostatas, nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

45. Nuosavybės teisių atkūrimas pagal Atkūrimo įstatymą yra grindžiamas pretendentų valia ir jai teikiamas prioritetas, kiek tai atitinka nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslus, nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų, paisant imperatyvų, kylančių iš protingo asmens elgesio standarto (lotynų kalba – bonus pater falias) ir gero administravimo principo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2755-552/2021; kt.).

46. Nagrinėjamu atveju yra aktualios Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-509-492/2020; kt.).

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra siejamas ne su asmens valios pareiškimu per šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus, bet su faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis pretendento galimybes atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytais būdais (žr. 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-17-1095/2007; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje eA-939-525/2017; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1894-415/2018; kt.).

48. Kai pretendento prašyme išreikšta valia buvo nuosavybės teisės atkūrimas į žemę natūra, Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais jo valia dėl būdo, kuriuo atkuriama nuosavybės teisė (taip pat ir dėl atlyginimo būdo), nebuvo pakeista, NŽT turi teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės šiam asmeniui atkūrimo atlyginant pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2382-415/2021; kt.).

49. Šioje byloje nebuvo išnagrinėti pareiškėjos skundo argumentai, kuriais remdamasi ji teigė, kad 0,02 ha žemės dalis jai turėjo būti grąžinta natūra, kad jai turėjo būti suteiktas lygiavertis žemės sklypo, kad nebuvo sąlygų atkurti jai nuosavybės teises, atlyginant pinigais, nenustatyta, kada konkrečiai raštu pareiškėjai pasiūlyti kiti Atkūrimo įstatyme numatyti atlyginimo būdai, neįvertinti visi bylai reikšmingi įrodymai, jie neišreikalauti ir išvados padarytos remiantis atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais paaiškinimais, kurie nepatvirtinti byloje esančiais įrodymais.

50. Pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime į skundą savo sprendimą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises, atlyginant pinigais, grindė ta aplinkybe, jog pareiškėja per Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatytus terminus nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovas (jo atstovė) negalėjo paaiškinti priežasčių, dėl kurių 1997 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. 4223 nurodyta, kad nuosavybės teisės pareiškėjai į likusią dalį bus atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, ir tik abstrakčiai patvirtino, jog pareiškėja buvo informuota apie galimybę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėja užsiminė iki Sprendimo priėmimo gavusi iš atsakovo įvairius raštus (be kita ko, raštus, kuriuose buvo nurodyta kitokia (didesnė) atlyginimo už valstybės išperkamą žemę suma). Tačiau byloje nėra dokumentų, iš kurių būtų galima neabejotinai nustatyti, ar pareiškėjos valia per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį nekito, bei spręsti, kokios konkrečiai procedūros ir kada buvo atliekamos iki priimant Sprendimą, kuriuo nuosavybės teisės pareiškėjai buvo atkurtos jos netenkinančiu būdu.

51. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė esminių teisiškai reikšmingų aplinkybių bylai išnagrinėti, neatsakė į esminius pareiškėjos skundo argumentus, kad nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo jai skirti atlyginimą pinigais už valstybės išperkamą žemę. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišreikalavo iš atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo bylos, o šioje byloje nepateikti įrodymai, kurie leistų nustatyti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kada ir kokiu būdu ji buvo informuota apie galimybę pakeisti valią ir pan.

52. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjos esminių skundo aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą (ABTĮ 86 str.), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikintinas.

53. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes neišnagrinėtos ir nenustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės pareiškėjos inicijuotam ginčui išnagrinėti, o joms išsiaiškinti ir nustatyti būtina rinkti papildomus įrodymus. Dėl to panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 ir 2 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.