Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Gedvydo Vaivados apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

A. K. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

R. M. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

R. S. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas L. B. turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduotos teismui kartu su baudžiamąja byla daiktai – skaitmeninės laikmenos (35 vnt. CD) ir segtuvas (1 vnt.) su UAB „D.“ dokumentais (279 lapai) – paliktos saugoti kartu su baudžiamąja byla.

Už patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros priteista išteisintajam A. K. 2 595,49 Eur, o išteisintajam R. S. 1 200 Eur.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, atsisakyta priteisti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš L. B. ir R. M.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek išteisintuosius teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus, be to, surinktus duomenis įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės bei nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, kuriais vadovaudamasis padarė išvadą, jog L. B., A. K., R. M. ir R. S. negali būti pripažinti kaltais pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi jie nėra šio nusikaltimo subjektai. Pažymėtina, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Taigi, teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, konstatuoja, kad, priešingai nei nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. B., A. K., R. M., R. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnyje, padarė pagrįstą išvadą, jog pastarieji nėra šio nusikaltimo subjektai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir naikinti skundžiamą nuosprendį bei L. B., A. K., R. M., R. S. pripažinti kaltais pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Tačiau skundžiamas nuosprendis keistinas dėl kitų nuosprendžiu neteisingai išspręstų klausimų, kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė proceso išlaidų priteisimo klausimą, nuspręsdamas jas išieškoti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.

8. Iš apeliacinio skundo matyti, kad esminis ginčas nagrinėjamu atveju yra dėl to, ar L. B., A. K., R. M. ir R. S. pagrįstai išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje. Prokuroro įsitikinimu, baudžiamoje byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog išteisintieji buvo UAB „D.“ faktiniai vadovai, dėl to jiems kyla atsakomybė už apgaulingą įmonės veiklos organizavimą, t. y. išteisintieji yra tinkami atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subjektai. Atsižvelgdama į tai, jog kaltinamieji yra kaltinami veikdami bendrininkų grupe padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, jog kaltinimai visiems kaltinamiesiems yra identiški, skundo argumentai yra grindžiami tuo, jog visi asmenys, prokuroro vertinimu, buvo bendravykdytojai, visų asmenų kaltė įrodinėjama tais pačiais, tarpusavyje susijusiais įrodymais, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl visų kaltinamųjų vertina bendrai.

13. Skundžiamame nuosprendyje atkreiptas dėmesys į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį, iš kurios matyti, kad patvirtinus prokuroro 2020 m. birželio 19 d. nutarimą įtariamojo V. B., padariusio nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad minėtoje nutartyje nustatyta, jog V. B., veikdamas tyčia, žinodamas, kad UAB „D.“, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d., už klientams suteiktas pavėžėjimo (taksi) paslaugas gavo 27 735, 22 Eur pajamų, davė nurodymą UAB „D.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei M. V. UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje neapskaityti ir nedeklaruoti gautų pajamų, po ko M. V., nieko neįtardama apie daromą nusikalstamą veiką, šių gautų pajamų neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje bei nuo jų neapskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 430,13 Eur pelno mokesčio, t. y. V. B. tyčia organizavo apgaulingą UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „D.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d.

14. Kaip matyti iš bylos medžiagos, minėtu laikotarpiu fiktyvia UAB „D.“ direktore buvo R. K., tačiau įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartimi pripažinta, kad visgi, vienasmeniškai veikusiu UAB „D.“ vadovu buvo V. B., kuris buhalterinės apskaitos organizavimo klausimais bendravo su UAB „D.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusia buhaltere M. V. Ankščiau aptartos kasacinės instancijos teismo praktikos kontekste galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog įmonės vadovas darė nusikaltimą įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusios buhalterės rankomis, šiai nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo, dėl ko V. B. ir buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šiame kontekste pastebėtina, jog prokuroras, pirmosios instancijos teisme kaltinime nurodė, kad L. B., A. K., R. M., R. S., veikdami bendrininkų grupe, tyčia neorganizavo tinkamo UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, tačiau šių asmenų bendrininkavimo niekaip nesiejo su V. B. veiksmais apgaulingai organizavus UAB „D.“ apskaitos tvarkymą, kurie nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (t. 2, b. l. 8-11). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atliekant UAB „D.“ finansinės veiklos tyrimą ir pateikiant užduotį specialistui, buvo tiriamas visų asmenų, t. y. V. B., L. B., A. K., R. M., R. S., galimas bendrininkavimas apgaulingai tvarkant UAB „D.“ apskaitą, tačiau, gavus 2019 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvadą Nr. 04/10-2-4-8793 (t. 9, b. l. 48-54) dėl UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 04/10-2-4-8793, bei nustačius, jog V. B. buvo faktinis UAB „D.“ vadovas, atsakingas už šios bendrovės apskaitos tvarkymo organizavimą ir tvarkymą, prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl V. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu ir V. B. atžvilgiu baudžiamoji byla 2020 m. birželio 23 d. minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo nutraukta. Buvo konstatuota, jog V. B. tyčia organizavo apgaulingą UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, bendrininkavimas su nenustatytais asmenimis ar kartu su L. B., A. K., R. M., R. S. dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, V. B. nebuvo inkriminuotas.

15. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras 2023 m. birželio 14 d. apygardos teisme posėdžio metu pateikė prašymą pakeisti kaltinimą kaltinamiesiems, kuriame kaltinimas buvo papildytas išteisintųjų bendrininkavimu su V. B., t. y., kad išteisintieji kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas (V. B.), veikdami bendrininkų grupe tyčia neorganizavo tinkamo UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, į kaltinimą įterpiant teiginius: „bei asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas (V. B.)“, „Asmuo, kuriuo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas (V. B.), naudodamasis UAB „D.“ priklausančia internetine platforma „E.“ kontroliavo ne mažiau kaip 42 vairuotojų veiklą“. Pažymėtina, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jų kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014; 2018 m. vasario 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-1073/2018). Tačiau, įvertindamas pakeisto kaltinimo aplinkybes, aukštesnysis teismas pabrėžia, kad šiuo atveju svarbu nustatyti ar išteisintieji priėmė strateginius sprendimus įmonėje, dėl ko galima laikyti kažkurį iš jų ar visus bendrai UAB „D.“ realiais vadovais, kaip ir V. B., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turėjusiais pareigą organizuoti UAB „D.“ buhalterinę apskaitą įstatymų nustatyta tvarka.

16. Byloje nustatyta, kad išteisintieji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, apeliacinės instancijos teisme neprisipažino padarę BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teigė, kad jokio susitarimo tarp jų ir V. B. dėl UAB „D.“ valdymo nebuvo, kadangi jie bendrovėje dirbo „brigadininkais“. Be to, A. K., R. S. ir R. M. nurodė, kad jie dirbo pagal individualią veiklą – pavėžėjais, o L. B. patvirtino, jog jis tuo metu turėjo problemų su alkoholiu, buvo UAB „D.“ fiktyvus akcininkas, šios įmonės akcijas įgijo paprašytas R. D., kuris sakė, kad nenori savo vardu įmonės pirkti, nes turėjo problemų su antstoliais. Išteisintieji nurodo ir tai, jog UAB „D.“ jie atlikdavo tam tikrus veiksmus, kadangi jų paprašydavo V. B., R. D., t. y. jie nepriimdavo galutinių sprendimų, susijusių su UAB „D.“ veikla bei tuo labiau netvarkė ir neorganizavo apgaulingos apskaitos tvarkymo su V. B. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į liudytojų, kuriems pagal savo darbo pobūdį bei funkcijas dažniau tekdavo susidurti su realiu įmonės vadovu, duotus parodymus, t. y. į buhalterės M. V. bei, paties prokuroro teigimu, fiktyvios UAB „D.“ direktorės R. K. duotus paaiškinimus, kurie yra reikšmingi sprendžiant tai, kas vadovavo įmonei.

17. Nors M. V., apklausta ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad netvarkė UAB „D.“ buhalterinės apskaitos, tačiau byloje esantis ikiteisminio tyrimo metu R. K. pateiktas susirašinėjimas el. paštu, paneigia šią aplinkybę. Pažymėtina, kad liudytoja R. K. parodė, jog V. B. buvo jai persiuntęs M. V. 2017 m. rugpjūčio 21 d. jam atsiųstą elektroninį laišką (kurį jis persiuntė jai 2017 m. rugsėjo 4 d.) ir paprašė pasirašyti atsiųstus dokumentus (tai buvo dokumentų teikimo elektroniniu būdu sutartis ir dar keli dokumentai). Ji dokumentus pasirašė ir perdavė V. B. Pastaroji nesuprato, kad šių jos pasirašytų dokumentų pagrindu, jos, kaip UAB „D.“ direktorės vardu, bus teikiamos ataskaitos „VĮ Registrų centras“, „Sodra“, VMI bei pasirašydama pagalvojo, kad šie dokumentai būtini, jog įmonė galėtų vykdyti veiklą. Manė, kad ateityje buhalterė teiks privalomas ataskaitas ir pasirašinės savo parašu. Ji dokumentus pasirašė ir atidavė V. B. M. V. apklausta nurodė neprisimenanti tokio susirašinėjimo, tačiau patvirtino, jog dėl įmonės finansinės apskaitos tvarkymo bendraudavo tik su įmonių vadovais. Be kita ko, ji išteisintųjų L. B., A. K., R. M., R. S. nepažinojo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ji su išteisintaisiais buhalterinės apskaitos tvarkymo klausimų nesprendė.

18. Taipogi, R. K. apklausta ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog 2017 metų vasarą ji ieškojosi naujo darbo, jos vyras A. K. pažinojo V. B., kuris užsiiminėjo pavėžėjo veikla. Susitikus su V. B., jis jai paaiškino, kad su L. B. nori įsteigti pavėžėjimo veiklą vykdančią bendrovę, tačiau pats dėl jai nežinomų priežasčių bendrovės direktoriaus pareigų eiti negalėjo, todėl tapti direktore pasiūlė jai. Jis jai paaiškino, kad yra numatęs buhalterę, kuri tvarkys įmonės apskaitą bei, kad pagrindiniais klausimais, susijusiais su įmonės veikla, užsiims jis pats. Taip pat nurodė, jog nežino, ar R. S. ir R. M. buvo susiję su UAB „D.“ veikla. Jie vykdė pavėžėjų veiklą, tačiau kokiose įmonėse bei padaliniuose, ji nežino. Dėl savo vyro A. K. paaiškino, kad pastarasis vykdė pavėžėjo veiklą, su UAB „D.“ jis nebuvo susijęs (t. 9., b. l. 44-45). Apklausta papildomai nurodė, kad bendrovės akcininku buvo L. B., tačiau su juo dėl darbo UAB „D.“ ji nekalbėjo ir jis jai nurodymų dėl darbo įmonėje nedavė. Per jos dviejų mėnesių vadovavimo laikotarpį V. B. jai pasirašyti atveždavo lizingo sutartis tarp UAB „S.“ ir UAB „D.“, nurodydavo pasirašyti, sakė, kad UAB „D.“ paima lizingu iš UAB „S.“ automobilius su kurias dirbs pavėžėjai, o lizingo įmokas mokės akcininkas. Taip pat V. B. vėliau atveždavo UAB „S.“ išrašytus kasos pajamų orderius ir liepdavo jai pasirašyti, kad iš jos, kaip UAB „D.“ direktorės paimti pinigai, sumokėti UAB „S.“, ji suprato, kad tai lizingo įmokos. Ji pasirašydavo, nes suprato, kad pagal lizingo sutartį turėjo būti mokamos įmokos, ir dokumentus atiduodavo V. B. Ji suprato, kad įmonė pinigų neturi, nes, kai paklausė V. B., iš kokių pinigų bus mokamos įmokos, šis atsakė, kad bus mokama iš akcininko pinigų. Kadangi nepasirašė jokių darbo sutarčių su darbuotojais, manė, kad įmonė veiklos realiai nevykdo (t. 12., b. l. 3-12). Taigi, šios aukščiau nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, patvirtina tai, kad be V. B. žinios UAB „D.“ dokumentai nebuvo tvarkomi, t. y. jis tiesiogiai bendravo su UAB „D.“ buhalterinę apskaitą tvarkančia buhaltere M. V., kuriai teikė dokumentus bei duodavo nurodymus. Nei viena iš minėtų liudytojų nenurodė, kad bendravo su išteisintaisiais, kurie, kaip nurodo prokuroras, UAB „D.“ turėjo tokias pačias sprendimo priėmimo teises, kaip ir V. B. bei, kad pastarieji būtų joms davę tiesioginius nurodymus dėl bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo.

19. Tai, jog išteisintuosius nėra pagrindo pripažinti UAB „D.“ faktiniais vadovais bei patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, patvirtinta ir kita byloje surinkta medžiaga. Pažymėtina, jog pats V. B., ne kartą apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, patvirtino, jog jis nusprendė įsteigti įmonę ir lizingo būdu paimti automobilius, kuriais teiks pavėžėjo veiklą, tačiau jam reikėjo G. K. pagalbos, nes šis galėjo padėti gauti lizinguojamus automobilius iš UAB „S.“. G. K. sutiko jam padėti, tačiau iškėlė savo sąlygas, t. y., kad gautu pelnu jis turės dalintis (vairuotojams, dirbantiems pagal individualią veiklą sumokant 35 procentus nuo užsakymo, iš likusios sumos sumokant lizingo įmokas ir nuo likusios sumos sumokant 50 procentų jam). Taip pat G. K. nurodė, kad tam, jog jis galėtų kontroliuoti šio žodinio susitarimo vykdymą, jo žmogus – L. B., turi būti įmonės akcininkas. Jis šį sprendimą priėmė ir nusprendė vykdyti šią veiklą G. K. sąlygomis. Po to L. B. pasiūlė pakviesti kartu dirbti A. K., R. M., R. S. ir R. D., kurie turėtų atlikti su įmonės veikla susijusius darbus. Anot V. B., kadangi buvo daug darbų, jis, A. K., R. M., R. S. pasiskirstė darbais pagal savo gebėjimus. Jis tvarkė dokumentus ir paskirstydavo darbus jiems, surado buhalterę ir turėjo jai teikti dokumentus. A. K. turėjo sudaryti darbo grafikus, t. y. koks vairuotojas, dirbantis pagal individualią veiklą, su kokia mašina dirbs, ir kontroliuoti šios darbo tvarkos vykdymą. R. M. buvo atsakingas už techninę dalį, remontą ir automobilio priežiūrą, o R. S. turėjo padėti jam tvarkyti dokumentus. Pastarasis prie jų prisidėjo 2017 m. rugsėjo mėn. pradžioje ar spalio mėn. vidurį. Skelbimo portaluose buvo patalpinę skelbimus apie siūlomą darbą ir pokalbį dėl darbo pravesdavo L. B. arba jis. Be kita ko, V. B. apklausos protokole užfiksuota, jog vairuotojai, atidirbę pamainą, iš apyvartinių lėšų (gautų iš pavėžėjo veiklos) turėjo užpilti kuro į automobilį bei jam paduodavo kuro kvitus, kuriuos jis vėliau paduodavo UAB „D.“ buhalterei. Jis laikė grynųjų pinigų kasą, iš tų pinigų buvo sumokama G. K., už automobilių remontą mokėdavo grynais pinigais be apskaitos dokumentų, į autoservisus automobilius varydavo R. M., jis R. M. paduodavo grynuosius pinigus, pastarasis sumokėdavo už darbus, apie pinigų išdavimą dokumentas surašomas nebuvo. Mėnesio pabaigoje jie visi ‒ jis, A. K., R. M., R. S., L. B. ir R. D. suskaičiuodavo, kiek lieka pinigų ir pasidalindavo tarpusavyje po lygiai, kiekvienam likdavo kažkur po 100 Eur, jie ir pasiimdavo tuos pinigus, žinoma, apie tai apskaitos dokumentuose fiksuojama nebuvo, na ir mokesčiams sumokėti pinigų nelikdavo. Jis UAB „D.“ apskaitos dokumentų neturi, tiek, kiek buvo dokumentų, visus buvo pateikęs buhalterei (t. 12. b. l 15–19). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu V. B. patvirtino, kad buhalterei reikiamus dokumentus pateikdavo jis.

20. Sutiktina su apeliaciniame skunde prokuroro išdėstyta pozicija, jog išteisintieji L. B., A. K., R. M. ir R. S., oficialiai neįsidarbinę UAB „D.“, atliko atitinkamas funkcijas, buvo susiskirstę vaidmenimis ir galimai gavo pajamų iš jų darbinės veiklos, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kuriais vadovaujantis galima būtų daryti išvadą, kad jie visi bendrai ar kažkuris iš jų buvo faktiniais minėtos bendrovės vadovais, t. y. kad jie turėdami vieningą nusikalstamą tikslą, veikdami bendrininkų grupe tyčia neorganizavo UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Kaip jau paminėta, iš bylos medžiagos matyti, jog kiekvienas iš išteisintųjų, nors oficialiai nebuvo įsidarbinę UAB „D.“, tačiau atliko tam tikras jiems pavestas pareigas, o būtent: L. B. savo vardu įsigijęs UAB „D.“ akcijų, tapo jos akcininku, nors kaip pats nurodė, fyktyviu, taip pat jis instruktuodavo naujai atėjusius dirbti vairuotojus, nagrinėjo gautus klientų skundus ir neigiamus vairuotojų vertinimus, spręsdavo konfliktus tarp keleivio ir vairuotojo, išaiškindavo vairuotojų padarytus pažeidimus; A. K. sudarydavo pavėžėjimo paslaugai atlikti išduodamų automobilių naudojimo apskaitą (grafikus), kartais dalyvaudavo pamainų pakeitimuose, paimdavo pinigus iš vairuotojų, perduodavo V. B., R. D., be to, jis pasiūlė savo sutuoktinei R. K. būti minėtos bendrovės direktore; R. M. atliko automobilių priežiūrą ir remontą (už remonto paslaugas atsiskaitydavo iš pavėžėjimo veiklos gautais, buhalterinėje apskaitoje neapskaitytais grynais pinigais); R. S. rasdavo pavėžėjimo (taksi) vairuotojus, kurie sutikdavo būti neįdarbinti UAB „D.“, o vykdyti pavėžėjimo paslaugą pagal individualios veiklos pažymas, t. y. byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pastarieji vykdė su UAB „D.“ kasdiene pavėžėjimo veikla susijusius darbus ir galimai už juos gaudavo atlygį.

21. Prokuroras skunde akcentuoja, jog išteisintieji tarpusavyje bendradarbiavo ir veikė susitarę, kadangi tai patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole nustatyti duomenys. Kaip jau paminėta, apeliaciniame skunde nurodyta, kad vykdant slaptą L. B. pokalbių kontrolę nustatyti pastarojo pokalbiai su – R. M., A. K., R. S., V. B., R. D. Iš pokalbių turinio matyti, jog pastarieji kalba apie UAB „D.“ veiklą. L. B. kalba ir su kitais asmenimis dėl taksi (pavėžėjimo) veiklos vykdymo. Taip pat skunde analizuojamas programos „E.“ apžiūros protokolas, kuriame užfiksuoti tiriamojo laikotarpio (duomenys neskelbtini) padalinio užsakymai bei atkreiptas dėmesys į G. K. papildomai 2017 m. lapkričio 29 d. duotus parodymus, kad <...> „big bosu“ buvo vadinami asmenys, kurie organizuoja grupės žmonių pavėžėjimo darbą ir kontroliuoja jų veiklą (ta grupė žmonių turi nuosavus automobilius arba automobiliai yra įgyjami išperkamosios nuomos tvarka). „Big bosas“ organizuoja, kad ta grupė žmonių įsigytų verslo liudijimus arba individualias veiklas pavėžėjimo veiklai vykdyti arba įdarbina „pavėžėjus“ įmonėse (t. 7, b. 1. 71-73). Iš minėtos programos matyti, jog L. B., R. M., R. S., V. B. sistemoje buvo įvesti kaip (duomenys neskelbtini) padalinio „Bosas“, aktyvų jų dalyvavimą įmonės UAB „D.“ veikloje patvirtina kaip liudytojai apklausti A. L., E. K., R. M., todėl šie duomenys, prokuroro įsitikinimu, leidžia daryti išvadą, jog išteisintųjų vaidmenys UAB „D.“ vykdytoje pavėžėjimo veikloje buvo analogiški kaip ir V. B.

22. Aukštesnysis teismas pažymi, jog prokuroro nurodyti duomenys (surinkti slaptos kontrolės metu, užfiksuoti „E.“ programos apžiūros protokole, minėtų liudytojų duoti parodymai) iš tiesų patvirtina, jog išteisintieji dalyvavo UAB „D.“ veikloje, tačiau, kaip teisingai pastebėjo ir apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, su bendrovės veikla susijusių funkcijų organizavimas nedaro asmens įmonės realiu vadovu, atsakingu už finansinės apskaitos organizavimą. Akcentuotina, kad iš tiesų vykdant slaptą L. B. pokalbių kontrolę nustatyta, jog jis bendravo su išteisintaisiais dėl UAB „D.“ veiklos (naujų žmonių apmokymo, automobilių tvarkymo, grafikų sudarymo, pamainų keitimo ir kita). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į L. B. pokalbių turinį su R. D., kuris kalbėdamas ne kartą pažymi, jog visi duomenys apie automobilius yra pas V. (past. ‒ V. B.); į pastarojo klausimą dėl to, kokiuose bankuose yra jų sąskaitos, L. B. atsako, kad reikia buhalterės telefono; į klausimą – kokį ryšį jų vairuotojai turi su įmone, L. B. atsako, kad vairuotojai dirba pagal individualią veiklą, jokių sutarčių su įmone jie nėra sudarę. Sako, kad jie perka paslaugą iš UAB „D.“, iš G., gauna iškvietimus, vairuotojams yra duodamos mašinos, kad jie galėtų dirbti, sutarčių nėra. Taip pat pasako, kad R. paskambintų V., nes jis gali papasakoti plačiau (t. 8, b. l. 127-130). Aukštesniojo teismo vertinimu, šių pokalbių turinys, nepatvirtina to, kad L. B. buvo įsigilinęs į bendrovės valdymo procesus ar tai, jog jis kartu su kitais išteisintaisiais būtų sutaręs tyčia neorganizuoti tinkamo UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo.

23. Prokuroro įsitikinimu tai, kad išteisintieji buvo UAB „D.“ realiais vadovais, patvirtina ir aukščiau minėtoje programoje užfiksuoti duomenys, o būtent, kad L. B., R. M., R. S., V. B. sistemoje buvo įvesti kaip (duomenys neskelbtini) padalinio „Bosas“. Teisėjų kolegija, išanalizavusi programos „E.“ 2018 m. sausio 31 d. apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, neturi pagrindo sutikti su tokia prokuroro pozicija, kadangi įrašas „Bosas“ grafoje „Darbo tel.nr.“ nepatvirtina tos aplinkybės, jog minėti asmenys buvo sutarę organizuoti apgaulingą UAB „D.“ tvarkymą (tai yra tik prokuroro prielaidos, jog įrašas „Bosas“ apibūdina faktinį UAB „D.“ vadovą). Aukštesniojo teismo vertinimu, prokuroro nurodyti liudytojai, apklausti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nepatvirtino tos aplinkybės, kad UAB „D.“ realiais vadovais buvo L. B., R. M., R. S., V. B. Priešingai, liudytojas R. M. parodė, kad „Big boss“ buvo tas asmuo, pas kurį atvažiuodavo, susitikdavo, jei su automobiliui kas nors negerai ir kas buvo įmonės, kurioje jis dirbo pavėžėju – vadovu, nežino (t. 9, b. l. 2-3). Liudytojas E. K., duodamas parodymus, iš esmės paaiškino, kad dėl visų su darbu susijusių klausimų jis bendravo su R. D. (kaip suprato, jis buvo UAB „D.“ direktorius), o R. S., A. K., L. B., R. M. matydavo ofise, kuriame su R. D. aptarė pavėžėjo darbo sąlygas, taip pat matydavo juos aikštelėse, kur būdavo keičiamos pamainos. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog atsakyti ar šie asmenys buvo susiję su UAB „D.“, jis negalėjo (t. 8, b. l. 175-176, 177-179, 180-182, 183-185, 186-188). Liudytojas A. L. taip pat patvirtino, jog nežino, kas buvo to padalinio vadovas.

24. Šiame kontekste aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį ir į liudytojo V. B. parodymuose išsakytą teiginį, kad išteisintasis R. S. turėjo padėti jam tvarkyti dokumentus. Vėliau liudytojas patikslina, jog už formalų dokumentų tvarkymą R. S. negalėjo būti atsakingas. Šiame kontekste aptartinos nusikalstamos veikos padėjėjo statusas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Be to, baudžiamasis įstatymas imperatyviai nurodo, kad tik organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką. Specialaus apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjekto padėjėjas gali neatitikti specialiųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjekto požymių. Teismų praktikoje asmuo, kuris atlikdamas atitinkamus veiksmus aiškiai suvokia, jog padeda apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, pripažįstamas specialaus apgaulingo apskaitos tvarkymo subjekto padėjėju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180/2014). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, aukščiau paminėtos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti R. S. ar kitų išteisintųjų V. B. padėjėjais, nes byloje nenustatyta, jog tarp minėtų asmenų buvo susitarimas apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą ar tyčia neorganizuoti tinkamo UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Pastebėtina ir tai, jog nors V. B. teigė, kad R. S. turėjo jam padėti su dokumentų tvarkymu, tačiau jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti V. B. teiginius, teismui nebuvo pateikta, t. y. nenustatyta nei kokius dokumentus R. S. turėjo padėti tvarkyti, nei kokią įtaką jo veiksmai galėjo turėti buhalterinės apskaitos tvarkymui ar organizavimui.

25. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

26. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes aukštesnysis teismas pažymi, jog prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl R. S., A. K., L. B., R. M. kaltės, negali būti pripažinti pagrįstais, kadangi byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad pastarųjų vaidmenys minėtos bendrovės vykdytoje pavėžėjimo veikloje buvo analogiški Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartimi patraukto baudžiamojon atsakomybėn UAB „D.“ faktinio vadovo V. B. vaidmeniui, kuris organizavo apgaulingą UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą bei už tai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, jo atžvilgiu buvo nutrauktas atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą).

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog baudžiamojoje byloje nėra surinkta neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų prokuroro kaltinime išdėstytą poziciją, kad L. B., A. K., R. M., R. S., turėdami vieningą nusikalstamą tikslą ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami skirtingus vaidmenis bei atlikdami tam tikras užduotis, tyčia neorganizavo tinkamo UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Dėl šios priežasties aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad šiuo atveju nėra nustatyta, jog L. B., A. K., R. M., R. S. ar kiekvienas iš jų atskirai buvo įmonės UAB „D.“ realūs vadovai, įgalioti tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą ar atsakingi už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, atitinkamų mokesčių deklaracijų surašymą ir pateikimą valstybės įgaliotoms institucijoms. Nenustatyta, kad jie būtų buvę asmenys, faktiškai organizuojantys įmonės veiklą ir ją valdantys, duodantys privalomus nurodymus dėl UAB „D.“ buhalterinės apskaitos organizavimo ar tvarkymo. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes, nei L. B., nei A. K., nei R. M. ar R. S. neatitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto subjekto požymių.

28. Pažymėtina, jog L. B., A. K., R. M., R. S. veiksmuose būtų galima įžvelgti BK 182 straipsnyje nusikalstamos veikos požymius, tačiau nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas L. B., A. K., R. M., R. S. atžvilgiu buvo atliekamas ir kaltinimai (taip pat ir prokuroro apeliacinės instancijos teisme pakeistas kaltinimas) pareikšti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, o ne dėl sukčiavimo ar kitų galimai padarytų nusikalstamų veikų, todėl išteisintųjų veiksmai buvo vertinami išimtinai BK 222 straipsnio 1 dalies kontekste ir dėl šios veikos padarymo jų kaltė nebuvo įrodyta. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad apylinkės teismas L. B., A. K., R. M., R. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisino pagrįstai, todėl prokuroro skundas šioje dalyje atmetamas.

Dėl civilinio ieškinio.

29. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos pateiktą civilinį ieškinį dėl 19 710,12 Eur turtinės žalos priteisimo tenkinti visiškai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo reikalavimu, todėl jį atmeta.

30. Netenkinus apeliaciniame skunde keliamų pagrindinių reikalavimų, t. y. L. B., A. K., R. M., R. S. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti juos kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir palikus galioti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo tenkinti civilinio ieškovo VMI reikalavimo dėl 19 710,12 Eur turtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, jog dalį civilinio ieškinio ‒ 3 942,03 Eur atlygino V. B., kuomet buvo sprendžiamas jo baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje padarymo.

31. BPK 115 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį priklausomai nuo išteisinimo pagrindo teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Pažymėtina, kad tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Taigi, nustačius, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu L. B., A. K., R. M., R. S. buvo pagrįstai išteisinti dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, pripažįstama, kad apylinkės teismas pagrįstai paliko civilinį ieškinį nenagrinėtu.

Dėl proceso išlaidų.

32. Apeliaciniame skunde prokuroras prašė nepriteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros A. K. 2 595,49 Eur bei R. S. 1 200 Eur patirtų proceso išlaidų advokato paslaugoms, kurios buvo priteistos šiems išteisintiesiems pirmosios instancijos teisme.

33. Remiantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog pripažinus skundžiamą nuosprendį teisėtu ir pagrįstu nėra pagrindo nesutikti su apylinkės teismo sprendimu dėl išteisintiesiems A. K. – 2 595,49 Eur ir R. S. – 1 200 Eur priteistos proceso išlaidų sumos advokato paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad apylinkės teismas proceso išlaidų klausimą išsprendė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais bei vertindamas konkrečias bylos aplinkybes, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad proceso išlaidos yra neteisingos bei jų nepriteisti.

34. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teisme išteisintąjį A. K. ginantis advokatas A. Gilys prašė atlyginti jo ginamojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Advokatas A. Gilys 2023 m. birželio 29 d. prašyme nurodo, kad per visą šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laiką, jo ginamasis A. K. patyrė 612,26 Eur advokato pagalbos išlaidų (kartu su prašymu pateikta PVM sąskaita faktūra, darbų ataskaita ir patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, t. 15, b. l. 121-123). Išteisintasis R. S. taip pat 2023 m. gegužės 29 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teisme jis patyrė 1 200 Eur advokato išlaidų, o gynybai apeliacinės instancijos teisme išleido papildomai – 500 Eur. Atsižvelgdamas į tai, R. S. prašo jam priteisti turėtas – 1 700 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (prie prašymo pridėtas pinigų priėmimo kvitas, t. 15, b. l. 104–104A). Taipogi, Vilniaus apygardos teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. birželio 15 d. Nr. APD-2023-10644 (pirminė) ir 2023 m. lapkričio 13 d. Nr. APD-2023-15627 (patikslinta) bei 2023 m. lapkričio 14 d. Nr. APD-2023-15704 pažymos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų. 2023 m. lapkričio 13 d. pažymoje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina 266,67 Eur už L. B. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei 2023 m. lapkričio 14 d. pažymoje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina suma – 230 Eur už R. M. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

35. BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatos yra taikomos ir bylą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis Nr. 2K-351/2009). Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro paduotą apeliacinį skundą siekiant L. B., A. K., R. M., R. S. pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Pažymėtina, kad prokuroro apeliacinis skundas buvo paduotas išteisintųjų padėtį bloginančiais pagrindais, todėl išteisintieji privalėjo gintis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas dėl apysunkio nusikaltimo padarymo, apygardos teisme atliktas dalinis įrodymų tyrimas, pateiktas prokuroro prašymas dėl kaltinimo keitimo, skundas buvo išnagrinėtas per tris teismo posėdžius, baudžiamąją bylą sudaro 15 tomų bei tai, jog išteisintųjų gynėjai advokatai dalyvavo teismo posėdžiuose, pasisakė dėl prokuroro apeliacinio skundo, pakeisto kaltinimo ir įvertinus tai, kad prokuroro apeliacinis skundas atmestas kaip nepagrįstas, daroma išvada, jog išteisintieji A. K., R. S. turi teisę į patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas priteisė išteisintiesiems A. K., R. S. išlaidų advokato paslaugoms atlyginimą iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros. Vis dėlto BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tokios išlaidos priteisiamos atlyginti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Galiojantys teisės aktai nenurodo galimybės šių išlaidų atlyginimą priteisti tiesiogiai iš konkrečios valstybės institucijos. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei teismų praktika (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-654/2022, 2K-168-594/2023), tokios išlaidos priteisiamos atlyginti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka, todėl ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis atitinkamai keistina.

36. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog BPK 106 straipsnio 1 dalies nuostatos nenumato galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš išteisintų asmenų, todėl nagrinėjamu atveju, paliekant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. nuosprendį, kuriuo L. B. ir R. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo išteisinti, nepakeistą, nėra pagrindo iš L. B. ir R. M. priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apygardos teismui pateiktas pažymas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Gedvydo Vaivados apeliacinį skundą tenkinti iš dalies:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. priteistų 2 595,49 Eur, R. S. priteistų 1 200 Eur už patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, nurodant, kad šios sumos priteisiamos atlyginti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti išteisintojo A. K. naudai 612,26 Eur, išteisintojo R. S. naudai 500 Eur turėtų advokato išlaidų apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš L. B. ir R. M. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.