Kauno apygardos teismo nutartis

1. Pareiškėjas P. J. L. (toliau – pareiškėjas), patikslinęs pareiškimą, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į šilumos mazgo patalpą, pastato plane pažymėtą indeksu R-15, esančią pastate (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 4E1p (toliau – ginčo patalpa).

Šalies argumentai

22. Pareiškėjas nurodo, kad jo valdymo teisėtumą, atvirumą ir valdymą kaip savo visą laiką nuo parduotuvės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtina pareiškėjo sutartys su viešojo administravimo subjektais – Vilniaus miesto savivaldybės komunalinėmis įmonėmis. Kaip matyti iš pareiškėjo ir SP UAB Verkių ūkis 1999 m. sausio 4 d. sudarytos Boilerinės bei teritorijos, esančios prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) atsakomybės ribų ir eksploatavimo sutarties 1.3 punkto, pareiškėjas įsipareigojo leisti (išimtinai tik eksploatuotojo įgaliotiems asmenims) netrukdomai patekti į boilerinę per prie boilerinės esančią laiptinę-tambūrą 2-1 ir koridoriumi 2-2, o SP UAB „Verkių ūkis“ įsipareigojo: leisti pareiškėjui susiprojektuoti ir susimontuoti boilerinėje nepriklausomą apšildymo sistemą parduotuvei apšildyti (2.6 punktas); leisti pareiškėjui patekti į boilerinę (2.7 punktas); leisti pareiškėjui (suderinus su šilumos tiekėjais) savarankiškai įsijungti ir išsijungti šildymą bei karštą vandenį (2.8 punktas). Šalys 2000 m. balandžio 18 d. sudarė papildomą susitarimą, kuriuo susitarė, kad sutarties punktai 2.1; 2.2; 2.3; 2.5 ir 2.6 nuo šio papildomo susitarimo pasirašymo dienos netenka galios, o pareiškėjas įsipareigojo įrengti įėjimą į boilerinę iki 2000 m. gegužės 18 d. pagal su SP UAB Verkių ūkis suderintą projektą. Minėtų sutarties punktų lingvistinė analizė priešingai nei teigia pareiškėjas nepatvirtina, kad SP UAB Verkių ūkis ginčo patalpų (boilerinės) savininku ar teisėtu valdytoju pripažino pareiškėją. Teismo vertinimu, iš šio susitarimo spręstina, kad pareiškėjas įsipareigojo leisti administratoriui per pareiškėjui priklausančias patalpas patekti į šilumos punkto patalpą, priklausančią ne pareiškėjui, kurią administruoja bendrovė, o atitinkamai administratorius įsipareigojo leisti pareiškėjui susiprojektuoti ir susimontuoti jam nepriklausančioje boilerinėje nepriklausomą nuo gyvenamojo pastato parduotuvės šildymo sistemą bei atitinkamai dėl šios priežasties leisti pareiškėjui patekti į boilerinę, įsijungti pačiam pareiškėjui karštą vandenį, šildymą, suderinus su šilumos tiekėjais.

33. Apeliaciniu skundu pareiškėjas P. J. L. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Teismas neteisingai nustatė teisinį materialinį santykį, spręstiną byloje. Vadovavosi suinteresuotų asmenų, t. y. privačių asmenų, neturinčių net teisinio išsilavinimo, tačiau esančių asmeninėje nesantaikoje su pareiškėju, teisiškai niekiniais argumentais dėl negalimumo tenkinti prašymą.

33.2. Suinteresuotieji asmenys savo poziciją grindė aplinkybe, jog apeliantas 1998 m. sandoriu dėl parduotuvės pastato pirkimo neįgijo nuosavybės teisės į ginčo patalpą, t. y. visiškai neteisingai vertindami ir suprasdami pareiškimo faktinį ir teisinį pagrindą. Pareiškėjas neprašė teismo pripažinti jo nuosavybės teisę minėto sandorio pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškimo faktinis ir teisinis pagrindas kildinamas visiškai kitu įstatyminiu pagrindu, t. y. nuosavybės teisės atsiradimas įgyjamąja senatimi. Sprendimo motyvas atsisakyti tenkinti pareiškimą tuo pagrindu, jog pareiškėjas nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į ginčo patalpą 1998 m. sandoriu, negali būti pagrindu netenkinti pareiškimo.

33.3. Teismo sprendimo motyvas, jog šilumos punkto patalpa vien dėl joje esančio kitam asmeniui priklausančio šilumos punkto įrenginio, teikiančio šilumą ir karštą vandenį apelianto pastatui ir gretimai esančiam gyvenamajam namui negali priklausyti kitam asmeniui, nei gaunančiam šilumą ir karštą vandenį yra absoliučiai klaidinga, nepagrįsta jokiais teisiniais argumentais ir prieštarauja galiojančiam teisinam reguliavimui. Kadangi galiojantis teisinis reguliavimas nereikalauja šilumos punkto įrenginio ir patalpos, kurioje jis sumontuotas, savininko sutapimo.

33.4. Teismas, turėdamas byloje įrodymą, jog byloje aptariamas šilumos punkto įrenginys yra vienasmenė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybė, negalėjo motyvuoti savo sprendimo neegzistuojančiomis aplinkybėmis apie šilumos punkto įrenginio priklausymą dalinės nuosavybės teise namo bendraturčiams.

33.5. Teiginys, jog ginčo patalpa dėl joje esančio šilumos punkto įrenginio negali būti įgyta įgyjamąja senatimi, neturi jokio teisinio pagrindimo, kadangi jokie įstatymai neriboja nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi į patalpą ar statinį, kuriame įrengtas šilumos punktas. Ši teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja apeliacinės instancijos nutartyje padarytoms teisinėms išvadoms. Be to, teismas tokias išvadas padarė nenustatęs ir nenurodęs jokių naujų faktinių aplinkybių ar kitokio teisinio reguliavimo, kuriomis nepagrįstai nesivadovavo apeliacinis teismas, kas būtų lėmę priešingą apeliacinio teismo išvadą.

33.6. Sprendime perteikiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties ištraukos, kuriose pasisakoma bendrąja prasme apie bendrosios dalinės nuosavybės situaciją, kai visa namo inžinerinė įranga yra namo bendraturčių nuosavybė nepažymint, kad po apeliacinio bylos nagrinėjimo paaiškėjo esminė apeliantui naudinga aplinkybė, jog šilumos punkto įrenginys nėra namo gyventojų nuosavybė. Sprendime apie tai nutylima, todėl toks teismo elgesys vertintinas kaip nesąžiningas ir akivaizdžiai apeliantui nepalankus šališkumas.

33.7. Sprendimo motyvai ir išvados prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad ginčo patalpa niekada nebuvo, nėra ir pati savaime negali tapti namo gyventojų bendrąja daline nuosavybe vien tik dėl to, jog patalpoje sumontuotas šilumos punkto įrenginys, per kurį namui tiekiama šiluma ir karštas vanduo. Namo administratoriaus šilumos punkto įrenginio priežiūra negali būti vertinama kaip patalpos naudojimas ar valdymas veikiant namo butų ir kitų patalpų savininkų interesais. Nėra jokių teisinių kliūčių ginčo patalpai tapti vieno ar kelių asmenų, niekaip nesusijusių su namu teisiniais santykiais, nuosavybės objektu.

33.8. Teismo nurodyta aplinkybė, kad gyvenamasis namas ir parduotuvė buvo projektuojami ir statomi kartu, kompleksiškai, neturi reikšmės ir yra klaidingai perteikta. Galimai vienu metu vykdytas tiek parduotuvės, tiek gyvenamojo namo projektavimas neturi jokios teisinės reikšmės nuosavybės santykiams, nes, kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, gyvenamas namas ir parduotuvė buvo projektuojami ir statomi kaip du atskiri objektai. Kompleksinė statyba yra urbanistinė-architektūrinė sąvoka, kai pastatų grupės statyba derinama tarpusavyje architektūriniu ir landšaftiniu aspektais. Tad kompleksiškumas, t. y. projektavimas ir statyba grupės pastatų tam tikroje vietoje/vietovėje nesukelia atskirų pastatų savininkų tarpusavio teisinio ryšio bendrosios dalinės nuosavybės aspektu. Tai, kad statytojas, taupydamas lėšas, o gal ir neturėdamas įrangos dviem šilumos punktams, įrengė vieną šilumos punktą parduotuvės pastate, kuris aptarnavo ir aptarnauja dar ir namą, nereiškia, kad parduotuvės šilumos punkto patalpa tapo namo dalimi.

33.9. Teismas šiuo atveju pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes remdamasis vien suinteresuotų asmenų parodymais, kurie buvo priešiškai nusiteikę apelianto atžvilgiu, nesant jokių rašytinių įrodymų, sprendimu pripažino, kad namo gyventojai savo lėšomis išlaikė ir prižiūrėjo tiek ginčo šilumos punkto patalpą, tiek patį šilumos punkto įrenginį ir tuo pripažino namo gyventojų teisines pretenzijas į ginčo patalpos valdymą. Nors suinteresuoti asmenys proceso metu buvo raginami pateikti rašytinius įrodymus apie mokėjimus šilumos punkto patalpos ir įrenginiui išlaikyti, tačiau tokių duomenų teismui nepateikė. Tokių įrodymų suinteresuoti asmenys ir negalėjo pateikti, nes tokių įrodymų nėra, ką savo nutartimi konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas. Šilumos punktas priklauso AB „Vilniaus šilumos tinkams“, todėl namo administratorius negalėjo rinkti jokių lėšų šilumos punkto įrenginio ir jo patalpos išlaikymui.

33.10. Apeliantas savo lėšomis įrengė atskirą įėjimą į šilumos punkto patalpą. Ši aplinkybė patvirtina, jog patalpa buvo projektuota tik šiam pastatui, kurio savininkui patogiau į patalpą patekti iš pastato vidaus, neinant aplink pastatą per lauką. Jeigu ginčo patalpa nuo pat pradžių būtų numatyta tarnauti dviem pastatam – gyvenamajam namui ir parduotuvei, įėjimas į ją būtų suprojektuotas iš lauko, t. y. vienodai prieinamas abiejų pastatų savininkams, o ne iš parduotuvės pastato vidaus, kas neabejotinai sukelia nepatogumus namo savininkams.

33.11. Teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog pagal 2000 m. balandžio 18 d. susitarimą namo administratorius UAB „Verkių ūkis“ nepripažino apelianto patalpos savininku ar valdytoju. Susitarime „savininkas“, t. y. apeliantas įsipareigojo įrengti atskirą įėjimą į šilumos punkto patalpą ir prisiėmė prievolę atlikti tam tikrus darbus su jo nuosavybėje esančiu daiktu. Tai reiškia, kad namo administratorius nelaikė šios patalpos jo administruojamo namo dalimi, nes tokiu atveju jis pats galėjo be apelianto sutikimo perplanuoti patalpą pagal savo poreikius.

33.12. Analizuodamas 2012 m. lapkričio 29 d. sutartį tarp UAB „Verkių būstas“ ir apelianto teismas nurodė, jog tarp apeliantui priskirtinų prižiūrėti objektų nėra nurodyta šilumos punkto patalpa. Tai elementariai logikai prieštaraujanti teismo išvada, nes apeliantui nebuvo pagrindo ir reikalo su kažkuo tartis, kaip jis prižiūrės savo valdomą, vieną iš daugelio pastate esančių patalpų.

33.13. Nors sprendime teismas nurodė, jog suinteresuoti asmenys niekada nemanė, kad ginčo patalpa priklauso ar ją valdo pareiškėjas, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės, nes įstatymas nenustato išviešinimo pareigos. Atviras valdymas suprantamas kaip tokios aplinkybės neslėpimas nuo neapibrėžto asmenų skaičiaus ir atstovavimas daiktui, pozicijonuojant save daikto savininku santykiuose su kitais asmenimis. Nuo pat parduotuvės pastato įsigijimo apeliantas turėjo nuolatinius ūkinius ir teisinius kontaktus su namo administratoriais ir sudarinėjo su jais įvairius sandorius, kuriuose buvo vadinamas patalpos savininku. Tai, kad atskiri namo gyventojai nežinojo tokios aplinkybės, neturi jokios teisinės reikšmės, nes jų interesus dėl namui gautinos energijos tiekimo atstovavo namo administratorius.

33.14. Apeliantas mano, kad byloje suinteresuotais asmenimis įtraukti namo bendraturčiai bei namo administratorius UAB „Verkių būstas“ neatitinka įstatymo (CPK 443 straipsnio 3 dalyje) nurodytų kriterijų, nes jie neturi nei teisių, nei pareigų, susijusių su šilumos punkto įrenginiu, per kurį energijos tiekėjas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ tiekia šilumą ir karštą vandenį namui. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo III dalyje nėra užsimenama, kad šalys sutartyje turi aptarti, iš kokio konkrečiai šilumos punkto šilumos tiekėjas turi tiekti šilumą. Tad kokioje patalpoje ir kokiais teisiniais pagrindais toje patalpoje yra sumontuotas šilumos punkto įrenginys, per kurį šilumos vartotojams tiekiama šiluma, visiškai neaktualu šilumos vartotojams, todėl suinteresuotų asmenų nuomonės dėl pareiškimo neturi jokios teisinės reikšmės ir negali turėti įtakos teismo sprendimui. Bendraturčių ir namo administratoriaus prieštaravimai yra teisiškai nereikšmingi, o jų dalyvavimas procese yra teisiškai nepagrįstas.

33.15. Apeliantas nesutinka su teismo iš jo suinteresuotam asmeniui O. Ž. priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. CPK 443 straipsnio 6 dalis numato tik bylinėjimosi išlaidų priteisimą iš pareiškėjo, kitų bylos dalyvių, oponuojančių pareiškimui, naudai, kai priimamas sprendimas netenkinti pareiškimo, tačiau nėra numatyta, jog pareiškimą tenkinus apeliantas turi teisę į savo proceso išlaidų atlyginimą iš jam oponavusių kitų bylos dalyvių. Be to, kaip minėta anksčiau, namo bendraturčiai, įskaitant ir O. Ž., nelaikytini tokiais asmenimis, nes jie neturi jokių teisių ir pareigų nei į šilumos punkto patalpą, nei į joje sumontuotą šilumos punkto įrenginį. Jų teisiniai santykiai su šilumos tiekėju neapima šilumos tiekimo įrangos klausimų. Be to, siekiant bylinėjimosi išlaidų priteisiamo, reikėtų nustatyti, ar prieštaravimai pareiškimui yra teisiškai reikšmingi ir ar jais rėmėsi teismas savo sprendime, tuo tarpu O. Ž. atsiliepime nurodomi nesutikimo su pareiškimu argumentai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir jais teismas nesirėmė.

33.16. Teismo išlaidos, susijusios su procesiniu dokumentų įteikimu, apelianto vertinimu, turėjo būti priteistos iš UAB „Verkių būstas“, kurios atstovė net kelis metus klaidino teismą dėl šilumos punkto įrenginio priklausymo nuosavybės teise namo bendraturčiams, tuo sąlygodama negrįstus teismų sprendimus įtraukti į bylą visus namo bendraturčius, ženkliai padidinant bylos nagrinėjimo išlaidas.

Šalies argumentai

37.2. Apeliantas klaidingai teigia, kad teismas konstatavo, jog patalpa negali jam priklausyti vien tik dėl to, kad patalpoje yra sumontuotas kitam asmeniui priklausantis šilumos punktas. Priešingai, nei teigia apeliantas, tokią išvadą teismas padarė išanalizavęs visas būtinąsias įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygas. Aplinkybė, kad patalpoje yra sumontuotas šilumos punktas, savaime nepaneigia apelianto nuosavybės teisės į patalpą galimybės, tačiau ji svarbi nustatant, kas valdė ir naudojosi patalpa, kas ją prižiūrėjo ir išlaikė, koks jos ryšys su daugiabučiu ir parduotuvės patalpomis.

37.3. Priešingai apelianto teiginiams, teismas nekonstatavo, kad šilumos punktas priklauso daugiabučio gyventojams, o tik pažymėjo, kad šilumos punktas yra bendro naudojimo įranga, tačiau nepriklausomai nuo to, kam priklauso šilumos punktas, pareiga jį prižiūrėti ir padengti priežiūros išlaidas tenka šilumos punkto naudotojams, t. y. daugiabučio gyventojams. Patalpoje yra ne tik šilumos punkto įranga, tačiau ir kita inžinerinė įranga, kuri neabejotinai priklauso daugiabučio butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, pvz. šilumos ir karšto vandens vamzdynai, dėl kurių priklausomybės ginčo byloje nėra. Šie vamzdynai yra neatsiejamai susiję su patalpa, t. y. jie yra įmontuoti į patalpos konstrukcijas. Ši aplinkybė, kuria rėmėsi teismas, buvo svarbi nustatant tiek patalpos funkcinį ryšį su daugiabučiu, tiek ir jos statusą bei valdymo faktą. Taigi, teismas ne tik nesirėmė jokia klaidinga aplinkybe dėl šilumos punkto nuosavybės, tačiau šilumos punkto nuosavybė apskritai nėra esminė aplinkybė savaime nulemianti patalpos valdymo ir/ar nuosavybės teisės atsiradimą.

37.4. Priešingai nei teigia apeliantas, bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nustatyta, kad šilumos punkto įrangos nuosavybė ir/ar valdymas (naudojimas) nebūtinai turi sutapti su patalpos nuosavybe ir/ar valdymu, t. y. teismas akcentavo šilumos punkto ir šilumos punkto patalpos sąvokų (teisinių kategorijų) skirtingumą. Vilniaus apygardos teismas akcentavo tik tai, kad šilumos punkto patalpa automatiškai netampa bendrąja nuosavybe, tačiau tokios galimybės nepaneigė ir nekonstatavo, kad ginčo patalpa nepriklauso/negali priklausyti daugiabučio butų savininkams. Pirmosios instancijos teismas taip pat automatiškai nelaikė patalpos bendrąja gyventojų nuosavybe vien tik dėl to, kad joje yra sumontuotas daugiabutį aptarnaujantis šilumos punktas. Teismas vertino visas byloje nustatytas aplinkybes ir tik šio vertinimo pagrindu padarė bylai reikšmingas išvadas dėl patalpos.

37.5. Skunde apeliantas klaidingai akcentuoja, neva daugiabučio butų savininkai neturi jokio suinteresuotumo patalpa ir joje esančiais įrenginiais, nes tik AB „Vilniaus šilumos tinklai“ turi rūpintis, kur patalpinti šilumos punktą ir kaip užtikrinti šilumos ir karšto vandens tiekimą gyventojams. Priešingai apelianto teiginiams, AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neturi nei pareigos, nei teisės projektuoti, statyti ir/ar įrenginėti daugiabutyje, kuris AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nepriklauso, kokių nors patalpų, kuriose būtų galima patalpinti šilumos punkto įrangą. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ taip pat neturi nei teisės, nei pareigos perplanuoti ir iš naujo įrengti vidines daugiabučio inžinerines sistemas, t. y. šilumos ir karšto vandens vamzdynus. Būtent patys daugiabučio gyventojai yra tiesiogiai suinteresuoti tinkamu šilumos ir karšto vandens tiekimu, nes tai yra būtinoji daugiabutyje esančių butų naudojimo pagal paskirtį sąlyga, ir yra tiesiogiai suinteresuoti, kad būtų išlaikyta dabartinė šilumos punkto patalpos paskirtis bei užtikrinta tolesnė galimybė naudoti patalpą šilumos ir karšto vandens tiekimui į daugiabutyje esančius butus.

37.6. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, neva aplinkybė, kad daugiabutis ir pastatas buvo projektuojami ir statomi kartu ir, kad daugiabutyje niekada nebuvo ir nėra atskiro šilumos punkto, yra teisiškai nereikšmingos. Šios aplinkybės turi esminės reikšmės, kadangi atskleidžia istorinį ginčo patalpos naudojimą ir nuolatinio pobūdžio funkcinį ryšį. Jomis patvirtinama, kad patalpa niekada neturėjo savarankiškos paskirties, visą laiką buvo naudojama daugiabučio pastato, kuriame yra parduotuvės patalpos aptarnavimui ir tokiai paskirčiai ji buvo projektuojama ir statoma. Be to, byloje reikalavimo dėl šilumos punkto iškėlimo nėra pareikšta, o aplinkybės dėl tariamos galimybės įrengti naują šilumos punkto patalpą, nėra susijusios su įgyjamosios senaties instituto taikymu.

37.7. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas konstatavo neva klaidingą aplinkybę, jog daugiabučio butų savininkų lėšomis buvo prižiūrima ir eksploatuojama patalpa ir joje esantis šilumos punktas. Šią aplinkybę patvirtino tiek į bylą suinteresuotais asmenimis įtraukti daugiabučio butų savininkai, tiek UAB „Verkių būstas“. Akivaizdu, kad šilumos punkto ir ginčo patalpos UAB „Verkių būstas“ nesiimtų administruoti neatlygintinai, nes tai yra pelno siekiantis subjektas. Be to, pats apeliantas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad jis savo lėšomis būtų atsiskaitęs su UAB „Verkių būstas“ už šilumos punkto ir ginčo patalpos priežiūrą, nors jei tai būtų daręs, tokius įrodymus pareiškėjas neabejotinai būtų galėjęs pateikti.

37.8. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai vertino tarp pareiškėjo ir SP UAB „Verkių ūkis“ bei pareiškėjo ir UAB „Verkių būstas“ sudarytas sutartis, kurios, pareiškėjo įsitikinimu, patvirtina, jog šios įmonės patalpos teisėtu valdytoju laikė būtent pareiškėją. Nei apelianto su SP UAB „Verkių ūkis“ sudarytoje 1999 m. sausio 4 d. sutartyje ir papildomame 2000 m. balandžio 18 d. susitarime, nei tarp jo ir UAB „Verkių būstas“ 2012 m. lapkričio 29 d. sudarytoje sutartyje, apeliantas nėra įvardijamas patalpos savininku ar valdytoju. Būtent SP UAB „Verkių ūkis“, o ne pareiškėjas, buvo laikoma teisėta patalpos valdytoja, o per ją, visi daugiabučio butų savininkai. Jeigu apeliantas tuo metu būtų teisėtai valdęs patalpą jam nebūtų reikėję tartis su administratoriumi dėl galimybės patekti į patalpas ir jose įsirengti savo šildymo įrangą.

Šalies argumentai

40.1. Apeliantas teigia, kad ginčo patalpą jis neva įsigijo 1998 m. kartu su perkamu pastatu. Tačiau nei teismas, nei apeliantas, nei visi suinteresuoti asmenys šiame teisminiame ginče nevertino ginčo objekto (šilumos punkto) įsigijimo CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Apeliantas kelia klausimus, kurie nėra niekaip susiję su šiuo teisminiu ginču, jie nebuvo nagrinėjami sprendžiant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl jie negali būti apeliacinio skundo dalyku. Faktinės aplinkybės, ar apeliantas 1998 m. pirkdamas parduotuvės patalpas kartu įsigijo ir šio teisminio ginčo objektą buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2359-415/2021, todėl jų įrodinėti nereikia.

40.2. Apelianto poziciją, kad šilumos punkto įrenginys ir ginčo patalpa neva nėra gyventojų bendroji dalinė nuosavybė, paneigia Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 44 dalis, 24 straipsnio 1 dalis. Ginčo patalpos yra tikslinės paskirties, t. y. yra skirtos šilumos mazgui, kuris nuo pat namo pastatymo iki šiol yra eksploatuojamas ir yra būtinas, siekiant užtikrinti daugiabutyje esančių patalpų šildymą. Pagal bendrą tvarką šilumos punktus valdo, naudoja ir jais disponuoja daugiabučių namų savininkai bendrosios nuosavybės teise.

40.3. Šilumos punkto patalpoje yra įrengtas automatizuotas namo šilumos punktas, kuriame yra šilumą ir karštą vandenį reguliuojantys įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui. Ši įranga nepriklauso apeliantui ir yra namo savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Administratorius yra ir šios įrangos techninis prižiūrėtojas, kadangi šią įrangą tinkamai prižiūrėti gali tik nustatyta tvarka atestuoti specialistai. Administratorius niekada nesuteikė apeliantui jokių įgaliojimų šios įrangos priežiūrai ir apeliantas niekada šios įrangos priežiūros nevykdė, jos neremontavo ir prie jos įsigijimo neprisidėjo. Tai reiškia, kad jei apeliantas ir patekdavo į šilumos punktą, tai buvo savavališka veikla, nesuteikianti jam jokių teisių į šilumos punktą, bet kelianti grėsmę jame esančių įrenginių saugumui.

40.4. Pareiga prižiūrėti šilumos punkto įrenginius tenka namo administratoriui, o jo priežiūros išlaidas apmoka namo butų ir kitų patalpų savininkai. Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklės nustato specialius reikalavimus šilumos punkto patalpai. Šilumos mazgas prieš eilę metų buvo renovuotas gyventojų ir ES fondo lėšomis. Šios aplinkybės rodo, kad namo gyventojai aktyviai finansinėmis priemonėmis prisidėjo prie šilumos punkto įrenginių ir šilumos punkto patalpos gerinimo ir priežiūros, užtikrino, kad ginčo patalpa būtų tinkama šilumos punkto įrangai eksploatuoti, aktyviai rūpinosi šiuo bendrosios nuosavybės objektu. Ginčo patalpoje šilumos punkto įrenginiai yra nuo pat šių dviejų pastatų eksploatacijos pradžios iki šiol.

40.5. Byloje surinktų įrodymų visuma, tiek įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020) patvirtina, kad daugiabutis gyvenamasis namas ir apeliantui priklausantis pastatas faktiškai tarpusavyje susiję statiniai. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad daugiabutis namas yra susijęs per bendrą ūkinę paskirtį ne tik su šilumos punktu, bet ir šilumos punkto patalpa.

40.6. Faktinė aplinkybė, kad iš šilumos punkto apeliantui buvo teikiamas tik karštas vanduo, o namo 47 butų gyventojams iš šilumos punkto buvo teikiamas ir karštas vanduo, ir šiluma/šildymas, nustatyta apeliacinės instancijos teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties 23.2 punkte.

40.7. Apeliaciniame skunde pateikti teiginiai, kad apeliantas įrengė atskirą įėjimą į šilumos punktą, parodo ne jo vienasmenį šilumos punkto valdymą, bet tai, kad šilumos punktas buvo projektuotas abiem statiniams, nes į šilumos punktą buvo galima patekti iš namo ir iš parduotuvės rūsių. Kai pareiškėjas savavališkai užmūrijo įėjimą į ginčo patalpą iš namo rūsio, jam teko įrengti naują įėjimą į šilumos punktą iš lauko pusės.

40.8. Nors apeliantas teigia, kad jo valdymo teisėtumą, atvirumą ir valdymą, kaip savo, visą laiką nuo parduotuvės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtina apelianto sutartys su UAB „Verkių būstas“, šių sutarčių lingvistinė analizė, priešingai nei teigia apeliantas, nepatvirtina, kad UAB „Verkių būstas“ ginčo patalpų (boilerinės) savininku ar teisėtu valdytoju pripažino apeliantą.

40.9. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčo patalpoje neva yra atskiras tik jo patalpą aptarnaujantis šilumos mazgo įrenginys. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo patalpoje būtų įrengtas išimtinai tik pareiškėjui priklausančioms patalpoms skirtas šildymo punktas.

40.10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje dėl įgyjamosios senaties itin svarbu nustatyti ar daikto valdytojas jį valdė kaip sąžiningas įgijėjas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad apeliantas nėra sąžiningas šilumos punkto valdytojas, nes šilumos punktą visą laiką nuo namo pastatymo valdė ir valdo 48 bendrasavininkai. Kaip pagrįstai konstatavo teismas, gyventojų faktiškas šilumos punkto valdymas vyko ne tik per administratorių, bet ir per įgaliotus namo gyventojus (V. V., S.). Be to, namo gyventojai niekada nemanė, jog ginčo patalpa priklauso ar ją valdo būtent apeliantas, nes buvo įsitikinę, kad šią patalpą kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą valdo jie patys.

40.11. Apeliantas viso teisminio ginčo metu bandė suklaidinti teismą, kad šiam teisminiam ginčui aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 5 d. nutartis Nr. e3K-3-380/2002. Priešingai nei nurodo apeliantas, kasacinis teismas šioje nutartyje nenagrinėjo, nekonstatavo ir neišsprendė dėl šilumos punkto patalpos priklausomybės galimumo/negalimumo pareiškėjo ir daugiabučio namo gyventojams dalinės nuosavybės teise.

40.12. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad namo gyventojai ir UAB „Verkių būstas“ nelaikytini suinteresuotais asmenimis. Namo gyventojai turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, kadangi nuo galutinio sprendimo gali priklausyti tolesnis daugiabučio namo eksploatavimas.

40.13. Teismas pagrįstai priteisė O. Ž. jos patirtas išlaidas advokato pagalbai, nes jos, kaip ir visų namo gyventojų, suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas ir priešingas apelianto interesams. Apelianto siūlymas teismo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, priteisti iš UAB „Verkių būstas“, yra nesuderinamas su CPK nuostatomis, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Šalies argumentai

41.4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad UAB „Verkių būstas“ ir gyventojai neįrodė, jog jie moka mokesčius, susijusius su pastato šilumos punktu, jo išlaikymu, priežiūra, nes nepateikė teismui sąskaitų, o UAB „Verkių būstas“, kaip namo administratorius negalėjo jų rinkti ir nerinko tokių lėšų. Namo patalpų savininkų prievolė mokėti nurodytus mokesčius yra preziumuojama pagal įstatymą ir nepaneigta bendra tvarka, todėl šių aplinkybių įrodinėti nereikia. Be to, bylos nagrinėjimo dalykas nebuvo susijęs su namo savininkų neįvykdytais atsiskaitymais, todėl nei UAB „Verkių būstas“, nei namo butų savininkai neturėjo prievolės teikti teismui įrodymus, kad jie kas mėnesį moka UAB „Verkių būstui“ mokesčius, rinkliavas už suteiktas jiems paslaugas, kai tokia jų prievolė yra numatyta teisės aktais.

Šalies argumentai

41.6. Apeliantas nurodo, jog teismas neva neteisingai nustatė teisinį materialinį santykį, spręstiną byloje. Neva sprendė, ne ar pareiškėjas įgijo nuosavybę į patalpą įgyjamosios senaties pagrindu, bet ar pareiškėjas įgijo nuosavybę į patalpą 1998 m. spalio 28 d. pirkimo– pardavimo sutarties pagrindu. Šie apelianto argumentai visiškai nepagrįsti 1998 m. spalio 28 d. pirkimo pardavimo sutarties turinys buvo vertinami ne siekiant nustatyti ar pareiškėjas šia sutartimi įgijo patalpos nuosavybę, tačiau siekiant išanalizuoti, ar pareiškėjas teisėtai įgijo patalpos valdymo teisę.

41.7. Apeliantas nepagrįstai laiko teisiškai nereikšmingomis aplinkybes, kad namas ir pastatas, kuriame yra parduotuvės patalpos, buvo projektuojami ir statomi kartu, kad name niekada nebuvo ir nėra atskiro šilumos punkto. Šios aplinkybės turi esminės reikšmės, kadangi jos patvirtina patalpos projektavimą, naudojimą, jos funkcinį ryšį nuo pat statinio projektavimo bei paneigia apelianto teiginius apie tariamą jo vienasmenį patalpos valdymą.

41.8. Byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad turtas – ginčo patalpa nebuvo privati valstybinės firmos „Kolūkių statybos projektavimo institutas“ ar AB „Krašto projektai“ nuosavybė, o yra valstybės nuosavybė. Suinteresuoto asmens vertinimu, susidarė situacija, kai valstybės turtas – ginčo patalpa, kuria disponavo valstybės firma „Kolūkių statybos projektavimo institutas“ (vėliau pertvarkyta į „Krašto projektai“), nebuvo privatizuota, nebuvo perleista ir apskaityta Vilniaus miesto savivaldybės apskaitoje. Kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Todėl apeliantas ir dėl šios priežasties negali įgyti patalpą pagal įgyjamąją senatį.

41.9. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Ta aplinkybė, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpą nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos, neturi teisinės reikšmės, kadangi šis turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, o nuosavybės teisė valstybei nėra nuginčyta ar kitokiu būdu panaikinta ar pasibaigusi.

41.10. Apelianto argumentai, kad namo savininkai gali įsirengti naują šilumos punkto patalpą, nėra reikšmingi, kadangi aplinkybės dėl tariamos galimybės įrengti naują šilumos punkto patalpą nėra susijusios su įgyjamosios senaties instituto taikymu.

41.11. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl netinkamo SP UAB „Verkių ūkis“ ir UAB „Verkių būstas“ sutarčių vertinimo. Namo ir parduotuvės patalpos buvo statomos ir projektuojamos kaip vienas statinys ir priklausė valstybei, šilumos punktas ginčo patalpoje buvo suprojektuotas ir įrengtas vienas visam statiniui. Patekti į šilumos mazgo patalpą buvo galima iš namo rūsio patalpų, kurias apeliantas pertvarkė – užmūrijo namo rūsyje buvusį įėjimą. Todėl teismas pagrįstai vertino, jog namo administratorius SP UAB „Verkių ūkis“ šiuo susitarimu nepripažino apelianto patalpos savininku ar valdytoju. Pažymėtina, kad pagal UAB „Verkių būstas“ 2012 m. lapkričio 29 d. paslaugų teikimo sutarties 2.2 punktą, apeliantas neįsipareigojo apmokėti savo lėšomis šilumos punkto patalpos administravimo, kas kartu patvirtina, kad už šios patapos administravimą moka namo gyventojai.