- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-10
- Bylos Nr.
- 3K-3-418/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-00002-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Janina Januškienė, Vincas Verseckas (pran.)
- Suinteresuotas asmuo
- I. A., Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonei Valstybės turto fondui
- Pareiškėjas
- B. D.
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens I. A. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos B. D. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybės įmonei Registrų centrui, I. A., valstybės įmonei Valstybės turto fondui, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl turto įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji, jos tėvams ir jai sąžiningai bei nepertraukiamai valdant, įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad jos tėvai A. D. ir A. D. gavo paskyrimą garažui ir dalyvavo jį statant, atliko remonto ir priežiūros darbus. A. D. maždaug nuo 1960 m. iki savo mirties (1993 m. vasario 10 d.) valdė ir naudojo garažą teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, laikė jį savu. Po tėvo mirties pareiškėjos motina A. D. toliau naudojosi garažu, o po jos mirties palikimą priėmė pareiškėja ir toliau valdo bei naudojasi garažu, tačiau negali įregistruoti į jį nuosavybės teisių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje (reg. Nr. 90/13562) ginčijamas garažas pažymėtas 9I1/p (duomenys neskelbtini), pastatytas 1960 metais adresu: (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje Nr. 35/143314, pradėtoje 1990 m. sausio 5 d. (šiuo metu panaikintas registras, garažo byla suformuota reg. Nr. 90/13562), pastato, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), charakteristikoje yra įrašas grafoje „Pavadinimas (gyvenamasis namas, statiniai) – „D. g.“. Šios bylos 11 lape įrašyta „garažas D. A.“, savininku ir valdytoju nurodomas vilnos audinių fabrikas „Nemunas“. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro atstovė, tokius įrašus turėjo daryti matininkas, nuvykęs į vietą – galbūt taip užrašyti naudotojai. Suinteresuotas asmuo I. A. nurodė, kad visus garažus statė fabrikas „Nemunas“, kuris leisdavo jais naudotis fabriko darbuotojams. Tai, kad garažą pastatė fabrikas „Nemunas“, nurodė ir pareiškėjos prašymu apklausti liudytojai G. L., J. Ž., L. M., V. A. Z., Z. R., D. S. Teismas, įvertinęs tai, kad garažų statybos metais privačios nuosavybės nebuvo, sprendė, jog garažai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti valstybinės įmonės „Nemunas“, t. y. valstybės, lėšomis ir priklausė valstybei (1964 m. CK 98, 99 straipsniai).
Teismas nustatė, kad Centrinės privatizavimo komisijos sprendimu 1994 m. vasario 14 d. valstybinį vilnos audinių fabriką „Nemunas“ buvo nuspręsta privatizuoti. 1994 m. birželio 3 d. turto perdavimo–priėmimo aktu fabrikas „Nemunas“ perdavė steigiamai akcinei bendrovei „Juodupės Nemunas“ turtą bei nuosavybės duomenis, tačiau nei perdavimo–priėmimo akte, nei paaiškinajame rašte garažai nenurodyti. Ginčijamas garažas nebuvo įtrauktas į AB „Juodupės Nemunas“ balansą, neminimas bankrutuojančios AB „Juodupės Nemunas“ nekilnojamojo turto apžiūrėjimo ir vertės nustatymo ataskaitoje, sudarytoje 2000 metais.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigė, kad įmonės dokumentuose garažas nenurodytas, nes jos tėvas A. D. 1992 metais sumokėjo 2107 rublius už garažą ir ketino jį nusipirkti, todėl fabrikas nebelaikė jo savo turtu. Teismas iš byloje pateiktos 1992 m. balandžio 21 d. kasos pajamų orderio Nr. 192362 kopijos nustatė, kad A. D. fabrikui „Nemunas“ sumokėjo 2107,95 rub. (įmokos pagrindas nurodytas „transp. pat.“), tačiau sprendė, kad šių duomenų nepakanka garažo privatizavimo faktui konstatuoti, nes nėra sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad valstybinis vilnos audinių fabrikas „Nemunas“ ginčijamo garažo nebuvo pardavęs, taip pat nebuvo perdavęs steigiamai AB „Juodupės Nemunas“, todėl šis turtas tebėra valstybės nuosavybė. Vadovaudamasis CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu draudimu įgyjamąja senatimi įgyti valstybei priklausančius daiktus, teismas pareiškimą atmetė.
Panevėžio apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 9 d. sprendimu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. D., A. D., A. D. ir B. D. sąžiningai ir nepertraukiamai valdant, pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, kad tiek pareiškėja, tiek byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) esančius garažus, tarp jų ir ginčijamą garažą, statėsi fabriko „Nemunas“ darbuotojai, ginčijamu garažu naudojosi D. šeima. Iš liudytojų parodymų teismas padarė išvadą, kad garažai buvo statomi žmonių jėgomis su tam tikra fabriko pagalba. Be to, tiek ginčijamas, tiek kiti garažai niekada nebuvo perduoti nei Valstybės turto fondui, nei AB „Juodupės Nemunas“ (privatizuojant fabriką „Nemunas“). Šias aplinkybes patvirtina kasos pajamų orderis, iš kurio matyti, kad 1992 m. balandžio 21 d., t. y. butų ir kitų nekilnojamojo turto objektų privatizavimo laikotarpiu, A. D. fabriko „Nemunas“ kasoje sumokėjo 2107,95 rublius už „transp. pat.“.
Teismas iš bylos aplinkybių padarė išvadą, kad yra būtinų sąlygų visuma daiktui įgyti įgyjamąja senatimi. Pareiškėja ir jos tėvai garažą valdė nepertraukiamai, teisėtai, atvirai ir sąžiningai, garažas niekada nebuvo ir nėra valstybės nuosavybė. Aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo I. A. savavališkai užėmė garažą, nereiškia, jog pareiškėjos tėvai ar ji pati būtų atsisakę valdymo, t. y. kad valdymas būtų buvęs nutrūkęs. Pareiškėjai nereikėjo valdymo išviešinti, įregistruojant jį viešame registre, nes CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas baigėsi iki 2003 m. liepos 1 d., t. y. dar negaliojant teisiniam reglamentavimui dėl valdymo registravimo (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo I. A. prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą nustatė nepagrįstai, nesant kasacinio teismo praktikoje suformuluotų sąlygų tokiam faktui nustatyti visumos:
1. Teismas, konstatuodamas, kad byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) esančius garažus statėsi fabriko „Nemunas“ darbuotojai, netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Visi byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad garažus statė fabrikas „Nemunas“, o darbuotojai jais tik naudojosi. Pagal 1964 m. CK 98 straipsnį šis turtas priklausė valstybės įsteigtai įmonei, taigi jo savininkas buvo valstybė, o įmonė jį valdė operatyviojo tvarkymo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. AB „Šiaulių eksperimentinė įrengimų gamykla“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-991/2003; 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. AB „Rokiškio grūdai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-461/2006). Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei priklausančius daiktus.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, nesant įrodymų, konstatavo, kad pareiškėjos tėvas A. D. nusipirko garažą, fabrikui „Nemunas“ sumokėjęs 2107,95 rub. Byloje pateikta 1992 m. balandžio 21 d. kasos pajamų orderio Nr. 192362 kopija nepatvirtina, kad pinigai buvo sumokėti už garažą. Kasatorė, ilgą laiką dirbusi fabriko „Nemunas“ buhalterijoje, teismo posėdžio metu paaiškino, kad kvitai su įrašu „transp. pat.“ buvo išrašomi sumokant pinigus ne už transporto patalpas, kaip įvertino apeliacinės instancijos teismas, o už transporto patarnavimus. Be to, net ir pripažinus, kad pinigai buvo sumokėti už garažą, nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybei priklausęs turtas buvo privatizuotas, nes nėra jokių duomenų, kad būtų buvusi sudaryta garažo pirkimo–pardavimo sutartis.
3. Pareiškėjos tvirtinimas, kad jos tėvai, o vėliau ji pati valdė garažą sąžiningai ir nepertraukiamai, nepagrįstas jokiais įrodymais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vien tik faktinis naudojimasis turtu ir tai, jog dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja atvirai valdė daiktą kaip savą, kad yra sąžininga valdytoja ir įgijo pastatą nuosavybėn įgyjamąja senatimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja B. D. prašo skundą atmesti; nurodo tokius argumentus:
1. Aplinkybę, kad garažas nebuvo valstybės nuosavybė, nes buvo privatizuotas, įrodo pareiškėjos pateiktas kasos pajamų orderis, taip pat 1994 metų fabriko „Nemunas“ turto perdavimo dokumentai steigiant akcinę bendrovę. Pareiškėja neturi tiesioginių garažo nuosavybės įrodymų, todėl ir kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, išvadas darydamas iš jų viseto, o ne iš pavienių įrodymų.
Šalies argumentai
2. Kasatorės teiginiai dėl fabriko „Nemunas“ kasos kvito įrašo „transp. pat.“ reikšmės yra nauji, pareikšti jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, be to, jais keliami fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nenagrinėja.
3. Kasatorė nepagrįstai įtraukta į bylą suinteresuotu asmeniu, nes byloje nesprendžiama dėl jos teisių ir pareigų. Pareiškėja buvo pateikusi pirmosios instancijos teismui prašymą įvertinti I. A. procesinę padėtį, tačiau teismas šį prašymą atmetė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras nurodo, kad šioje byloje neturi teisinio intereso, todėl bylą prašo spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įstatyme nustatytų sąlygų nuosavybės teisei į daiktą įgyti įgyjamąja senatimi
Kasacinis teismas ne vienoje byloje yra pasisakęs dėl Civilinio kodekso nuostatų, reglamentuojančių vieną iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų – įgyjamąją senatį – aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011, apibendrindama ankstesnę kasacinio teismo praktiką, nurodė tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Nagrinėjamoje byloje kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl antrosios sąlygos buvimo: kasatorė teigia, kad garažas, į kurį pareiškėja siekia įgyti nuosavybės teisę, priklauso valstybei, o įgyjamosios senaties instituto normos valstybiniam turtui negali būti taikomos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo kasacinio turto argumentu dėl turto priklausymo valstybei keliamas fakto klausimas, todėl kasacinis teismas, neturėdamas kompetencijos nustatinėti faktines bylos aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis), remiasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, tik patikrina, ar nebuvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės.
Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad garažas nepriklausė nuosavybės teise valstybiniam fabrikui „Nemunas“, t. y. valstybei, todėl CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nurodytas draudimas įgyti nuosavybės teises įgyjamąja senatimi į valstybei priklausantį turtą šiuo atveju netaikytinas. Šią išvadą teismas grindė trejopo pobūdžio argumentais: pirma, teismo vertinimu, aplinkybę, kad garažus statėsi valstybinio fabriko „Nemunas“ darbuotojai, padedami fabriko, patvirtino liudytojai; antra, garažas nebuvo įtrauktas į fabriko „Nemunas“ balansą ir parduodamo turto sudėtį fabriką privatizuojant bei neperduotas įsteigtai AB „Juodupės Nemunas“; trečia, iš 1992 m. balandžio 21 d. kasos pajamų orderio teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvas A. D. sumokėjo fabrikui „Nemunas“ 2107,95 rublio, tikėtina, už garažą.
Kasatorė teigia, kad teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus ir jų pagrindu padarė klaidingą išvadą, jog garažus statėsi patys darbuotojai, padedami fabriko, o ne fabrikas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė kelia pavienių įrodymų vertinimo klausimą, neatsižvelgdama į kitus įrodymus, byloje surinktų įrodymų visetą. Teismas, spręsdamas dėl tam tikrų byloje nustatytinų aplinkybių įrodytinumo, tiria ir vertina ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, patikrindamas jo leistinumą, sąsajumą, įrodomąją reikšmę, bet ir palygindamas iš skirtingų įrodinėjimo priemonių gautą informaciją, šalindamas iš įvairių įrodinėjimo priemonių gautų duomenų prieštaringumus ir pagal savo vidinį įsitikinimą įrodymų viseto ištyrimo bei įvertinimo pagrindu darydamas išvadas bei jas pagrįsdamas procesiniame dokumente. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas. Byloje nėra duomenų apie garažo, į kurį pareiškėja pretenduoja įgyti nuosavybės teises, savininką. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad garažas nebuvo valstybės nuosavybė, rėmėsi byloje surinktų įrodymų viseto pagrindu padarytomis išvadomis. Byloje apklausti liudytojai nurodė skirtingas garažų statymo aplinkybes. Vieni jų teigė, kad garažai buvo statomi fabriko, kiti – kad pavienių asmenų lėšomis ir darbu, fabrikui padedant. Garažas, į kurį pretenduoja pareiškėja, į valstybinio fabriko „Nemunas“ balansą neįtrauktas, jis nenurodytas 1994 m. birželio 3 d. turto perdavimo akte, surašytame privatizuojant valstybinį fabriką, ir nebuvo perduotas po privatizavimo įsteigtai AB „Juodupės Nemunas“, taip pat neįtrauktas į AB „Juodupės Nemunas“ turto aprašą, nėra duomenų, kad jis kaip neprivatizuotas turtas būtų likęs valstybės nuosavybėje – nebuvo perduotas valstybės įmonei Valstybės turto fondui, neįtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesirėmė vien tik faktu, jog valstybės nuosavybės teisės į ginčijamą garažą neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre, ir išvadą dėl valstybės nuosavybės nebuvimo padarė ne tik šio, bet ir kitų byloje nustatytų faktų visumos pagrindu. 1992 m. balandžio 21 d. kasos pajamų orderis patvirtina, kad pareiškėjos tėvas A. D. sumokėjo fabrikui „Nemunas“ 2107,95 rublio; mokėjimo pagrindas mokėjimo dokumente nurodytas taip: „transp. pat.“. Atsižvelgdama į tai, kad būtent tuo metu intensyviai vyko nekilnojamojo turto privatizavimo procesas (tai, pavyzdžiui, patvirtina ir byloje esantys duomenys apie tai, kad kitas fabriko „Nemunas“ darbuotojas, P. B., sudarė su fabriku garažo pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartį panašiu metu – 1992 m. kovo 9 d.), apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjos tėvas A. D. sumokėjo šiuos pinigus fabrikui „Nemunas“ už garažą, siekdamas jį privatizuoti. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad kasos pajamų orderyje mokėjimo suma padalyta į dvi dalis, ir tai leidžia daryti išvadą, jog dalis buvo mokama grynais pinigais, o dalis – investiciniais čekiais; tai taip pat patvirtina privatizavimo faktą. Su šiais apeliacinės instancijos teismo argumentais nėra pagrindo nesutikti. Ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. D. atsiskaitė už garažą sumokėdamas atitinkamą sumą į fabriko „Nemunas“ kasą, tačiau dėl nežinomų priežasčių A. D. nuosavybės teisė į garažą liko neįforminta įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įgyjamosios senaties institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011). Tokiomis aplinkybėmis, byloje nustačius, kad garažas galėjo būti statytas fabriko darbuotojų fabrikui padedant, todėl nebuvo įtrauktas į apskaitą kaip valstybės įmonės turtas, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip valstybės nuosavybė, be to, esant duomenų, jog už jį pareiškėjos tėvas sumokėjo nustatytą pinigų sumą siekdamas jį privatizuoti ar kompensuoti fabriko indėlį į statybas, laikytina pagrįsta išvada, jog garažas nėra valstybės nuosavybė ir jam netaikomas CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei priklausantį turtą.
Kasatorės argumentai dėl 1992 m. balandžio 21 d. kasos pajamų orderyje esančio įrašo „transp. pat.“ prasmės aiškinimo (kaip transporto paslaugų, o ne transporto patalpų) susiję su faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija neanalizuoja kasacinio skundo argumento dėl sąžiningo ir atviro pareiškėjos valdymo, nes juo nekeliama teisės klausimų; kasatorė nenurodo, kuo remdamasi ji teigia, kad garažo valdymas nebuvo sąžiningas, teisėtas ir nepertraukiamas. Byloje ši aplinkybė nustatyta apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kasacinis teismas nemato pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007, buvo analizuojamos kitokio pobūdžio aplinkybės, joje pareiškėjas kildino savo teises tik iš faktinio naudojimosi, kuriam neprieštaravo kiti asmenys. Toje byloje teisėjų kolegija pasisakė, kad daikto valdymas turi būti išviešinamas įregistruojant jį viešajame registre, o nagrinėjamoje byloje nekeliama ginčo dėl pareiškėjos valdymo įregistravimo, be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011, konstatavo, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešajame registre.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal bendrąją taisyklę bylose, nagrinėjamose ypatingąja teisena, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgdama į šias nuostatas, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims pagal jų suinteresuotumo bylos baigtimi santykį.
Pareiškėja B. D. pateikė teismui duomenis, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ji sumokėjo advokatui 500 Lt, ši suma atitinka CPK 98 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas. Atmetus kasacinį skundą, pirmiau nurodyta suma už advokato paslaugas priteistina pareiškėjai iš kasatorės (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Be to, valstybei iš kasatorės priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, kurių dydis nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. spalio 10 d. pažymoje, atlyginimas – 56,18 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 9 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjai B. D. (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens I. A. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens I. A. (duomenys neskelbtini) 56,18 Lt (penkiasdešimt šešis litus 18 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.