Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2694-894/2016 pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovei A. N. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė A. N.) pateikė naujus įrodymus: liudytojų A. N., G. Ž. notariškai patvirtintus parodymus. Jų pateikimo būtinybę motyvavo tuo, jog A. N. parodymus pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 6 d. teismo posėdyje atsisakė priimti kaip neturinčius reikšmės, o kad G. Ž. buvo 2014 m. gegužės 10 d. įsipareigojimo pasirašymo liudytoja, sužinojo tik 2016 m. spalio 3 d., ir šios liudytojos parodymai notariškai buvo patvirtinti jau pasibaigus bylos nagrinėjimui ir teismui priėmus sprendimą.CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).Teisėjų kolegija, įvertinusi naujai pateiktų įrodymų (rašytinių parodymų) ryšį su byloje vertintinomis aplinkybėmis, daro išvadą, jog jais apeliantė siekia pervertinti civilinėje byloje Nr. 2-12299-451/2015 (Nr. 2A-732-390/2016) įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes dėl 2014 m. gegužės 10 d. įsipareigojimo pasirašymo, tačiau teikiami įrodymai neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog galimybė remtis liudytojo rašytiniais parodymais yra labai ribota, taikytina tik išimtiniais atvejais, kai egzistuoja svarbios priežastys, dėl kurių liudytojas negali būti apklaustas teismo posėdyje, ir tik teismui nusprendus, kad tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, teikiančių pagrindą pripažinti prieš tai minėtų liudytojų rašytinius parodymus leistinais įrodymais, t. y. atitinkančiais įrodymų leistinumo kriterijus, CPK 14, 192 straipsnių prasme. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nepilnametės liudytojos A. N. parodymai patvirtinti dalyvaujant įstatyminei atstovei, motinai A. N. (t. y. apeliantei), todėl patikimumo prasme galėtų būti vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir silpnos įrodomosios galios. Visuma byloje esančių įrodymų ir pati nagrinėjama situacija leidžia spręsti, jog naujus įrodymus, o tokiais laikytini G. Ž. rašytiniai parodymai, apeliantė pradėjo rinkti po jai nepalankaus sprendimo priėmimo. Todėl teikiami įrodymai nėra priimami (CPK 314 straipsnis).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2014 m. gegužės 10 d. pasirašė įsipareigojimą, nutraukus santuoką su R. N., iširus šeimai ir pasikeitus turtinei situacijai, grąžinti savo motinai A. P. ir jos vyrui V. P. po 50 000 litų (viso 100 000 litų) už jų paramą N. šeimai nekilnojamu turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu) (toliau – Įsipareigojimas). Ieškovė savo reikalavimą kildina iš šio Įsipareigojimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Įsipareigojimui esant galiojančiam, jis, kaip vienašalis atsakovės sandoris, privalo būti įvykdytas jame nustatytomis sąlygomis. Vertindamas, jog leidimas šešerius metus neatlygintinai naudotis gyvenamąja patalpa (butu, adresu (duomenys neskelbtini)), taip pat yra ieškovės suteikta parama atsakovei; nustatęs, kad ieškovė 2001 m. liepos 10 d. pardavusi jai priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir įsigijusi butą, adresu (duomenys neskelbtini), padovanojo šį butą atsakovei; kad ieškovė atsakovei dovanojo ir žemės sklypą su gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini); kad 2014 m. birželio 16 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu (įsiteisėjusiu 2014 m. gruodžio 16 d.) buvo nutraukta A. N. ir R. N. santuoka, padalintas santuokoje įgytas turtas ir turtinės prievolės; kad 2015 m. sausio 27 d. atsakovė pardavė jai dovanotą žemės sklypą su gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog nuo 2015 m. sausio 28 d. atsirado visos pagal atsakovės pasirašytą ginčo Įsipareigojimą numatytos prievolės įvykdymo sąlygos. Remdamasis byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma teismas konstatavo, jog ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovės 14 481,00 Eur tenkintinas kaip pagrįstas ir įrodytas.Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka atsakovė, apeliantė A. N..Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neįvykdė jam įstatyme nustatytos pareigos tinkamai teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino faktinį ieškinio pagrindą, nepagrįstai 2014 m. gegužės 10 d. Įsipareigojimą vertino kaip savarankišką dokumentą, pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Remiantis CK 1.63 straipsnio 1 dalimi sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios (CK 1.63 straipsnio 3 dalis). Vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei (CK 1.63 straipsnio 5 dalis).Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Taigi, ši teisės norma įtvirtina sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšminga visuomeninės savireguliacijos priemone. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sunt servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).Jau minėta (šios nutarties 12 p.), kad nagrinėjamu atveju apeliantė 2014 m. gegužės 10 d. pasirašė Įsipareigojimą, pagal kurį įsipareigojo iširus šeimai ir pasikeitus turtinei situacijai, grąžinti savo motinai A. P. ir jos vyrui V. P. po 50 000 litų (viso 100 000 litų) už jų paramą N. šeimai nekilnojamu turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu). Apeliantė aiškiai ir nedviprasmiškai vienašaliu sandoriu prisiėmė piniginę prievolę ieškovės (o taip pat ir jos sutuoktinio) atžvilgiu, kuri privalo būti įvykdyta esant visoms jame numatytoms sąlygoms. Šis vienašalis sandoris nėra nuginčytas (t. y. galiojantis), nebuvo inicijuota jame numatytų sąlygų pakeitimo, todėl jį privalu vykdyti. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad Kauno apylinės teismas 2015 m. spalio 26 sprendimu (civ. byla Nr. 2-12299-451/2015) atmetė ieškovės A. N. patikslintą ieškinį atsakovams A. P., V. P. dėl įsipareigojimo pripažinimo negaliojančiu. Sandorį buvo prašoma pripažinti negaliojančiu, remiantis šiais pagrindais: 1) įsipareigojimas buvo pasirašytas ne laisva valia, o atsakovų psichologinio spaudimo įtakoje, ieškovei išvargintai viso santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpiu daromo spaudimo, terorizavimo, 2) ieškovė neturėjo jokio poreikio ir pagrindo (teisinio tikslo) sudaryti šį vienašalį sandorį. Įvertinęs šalių paaiškinus, įrodymų visumą, teismas sprendė, jog ieškovė (nagrinėjamoje byloje – atsakovė) neįrodė faktinės aplinkybės, kad buvo verčiama pasirašyti vienašalį įsipareigojimą atsakovams. Labiau tikėtina, kad ieškovė visai nesvarstė galimų tokio teisinio veiksmo padarinių, tokį teismo įsitikinimą sustiprina ir ieškovės argumentas, jog jei ieškovė namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), nebūtų pardavusi, niekas iš jos įsipareigojimo įvykdyti nereikalautų. Be to, ieškovė galėjo imtis kitų protingų priemonių, kad apsaugotų savo turtinius interesus, o ne pasirašyti vienašalį įsipareigojimą atsakovams. Minėtą sprendimą Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 2 d. nutartimi (civ. byla Nr. 2A-732-390/2016) paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, jog ieškovė neįrodė ginčijamo sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl pagrindo naikinti ginčijamą sandorį CK 1. 80 straipsnio pagrindu taip pat nėra; byloje neįrodyti (CPK 12 ir 178 straipsniai) ieškovės argumentai, kad ginčijamas sandoris jau yra įvykdytas, arba jis buvo sudarytas nesiekiant jo įvykdyti, ir kad jis prieštarautų kokioms nors imperatyvioms įstatymų nuostatoms (teisės aktuose numatytiems draudimams ar imperatyviems įsipareigojimams); laikė pagrįsta apylinkės teismo konstatuotą aplinkybę, kad ieškovė neįrodė faktinių aplinkybių, jog buvo verčiama pasirašyti ginčijamą įsipareigojimą atsakovams ar jos atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis spaudimas.Teismų įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais (šios nutarties 20 p.) nustatytų prejudicinę reikšmę turinčių faktų nagrinėjamoje byloje iš naujo nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Todėl teisėjų kolegija pritaria ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, jog apeliantė negali prašyti apeliacinio teismo iš naujo nagrinėti jos argumentus ir pateiktus įrodymus (šios nutarties 9 p.) dėl 2014 m. gegužės 10 d. įsipareigojimo.Remdamasi aptartu teisiniu reglamentavimu ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Įsipareigojimas yra savarankiškas sandoris (CK 1.63 straipsnis). Šis sandoris sukelia jame ir įstatymuose nustatytus teisinius padarinius bylos šalims. Tokiu atveju nereikia nustatinėti nei skolos faktinės kilmės, nei jos faktinio pagrindo. Apeliantė, pasirašydama Įsipareigojimą, laisva valia sudarė vienašalį sandorį ir prisiėmė piniginę prievolę. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai aiškino Įsipareigojimo sąlygas, dėl ko priėmė teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (nurodytos šios nutarties 5.1 p.) pateiktais išaiškinimais, nes skiriasi nurodytų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas). Apeliantės cituojamose bylose buvo sprendžiama dėl atlygintinų paslaugų teikimo ir atsakomybės už sutarties vykdymą, nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo, paskolos teisinių santykių, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl prievolės, prisiimtos vienašaliu sandoriu, įvykdymo.Byloje esantys duomenys, o taip pat šios nutarties 11 ir 21 punktų nuostatos, nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas užkirto kelią atsakovei įgyvendinti jos procesines teises remtis liudytojų parodymais. Vien tai, kad teismas atmetė kai kuriuos atsakovės prašymus, nesudaro pagrindo konstatuoti jos procesinių teisių pažeidimo. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas visapusiško ir objektyvaus bylos įrodymų vertinimo principas, pagal kurį teismas išvadas dėl bylos aplinkybių turi daryti objektyviai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, kylančius prieštaravimus, joks įrodymas, išskyrus tuos, kurie tiesiogiai nurodyti įstatyme, teismui neturi prioritetinės, iš anksto nustatytos galios. CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių aiškinimo praktika yra nuosekliai išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; kt.). Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, o taip pat teigti, jog nebuvo vertinamos atsakovės nurodomos aplinkybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė nepagrįstai sureikšmina atskiras bylos aplinkybes, teikia pirmenybę savo pozicijai palankiems įrodymams (kaip pvz. dviem dovanojimo sutartims, pagrindžiančioms, jog turtas atsakovei buvo perduotas neatlygintinai, atliktiems mokėjimo nurodymams ir kt.), tačiau to nepakanka paneigti teismo išvadoms, pagrįstoms visumos byloje esančių įrodymų vertinimu, dėl bylos faktų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).Kiti apeliacinio skundo motyvai taip pat neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias prievolės įvykdymą, teisingai aiškino įsiteisėjusio teismo sprendimo reikšmę, dėl ko tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, sprendimo motyvavimu ir teismo nurodytais argumentais, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus, nėra tikslinga kartoti. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.