- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-15
- Bylos Nr.
- 1A-197-626/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-14253-2020-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas, Alenas Piesliakas, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- V. T.
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Algimanto Valantino,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį 8 metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, kurį V. T. praleido laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2020 m. balandžio 11 d. iki 2020 m. gruodžio 11 d.
Iš V. T. nukentėjusiosios R. S. naudai priteista 688 Eur (šeši šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai) turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. T. pripažintas kaltu už tai, kad nužudė žmogų, o būtent: jis 2020 m. balandžio 11 d., apie 20.40 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,16 ‰), asmeninio konflikto metu, tyčia vieną kartą peiliu dūrė į krūtinę nukentėjusiajam S. U. (S. U.), padarydamas pastarajam durtinį-pjautinį, aklą krūtinės sužalojimą – durtinę-pjautinę žaizdą su II šonkaulio ir krūtinplėvės pažeidimu, kairio ir dešinio plaučio, širdiplėvės ir aortos pažeidimu, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu, aspiracija krauju, venine vidaus organų mažakraujyste, galvos smegenų pabrinkimu, nuo ko nukentėjusysis mirė, taip tyčia nužudė S. U..
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. T. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nuosprendį: paskirti jam švelnesnę bausmę ir sumažinti nukentėjusiajai R. S. priteistos neturtinės žalos dydį.
2.1. Nuteistasis skunde nurodo, kad jam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė, nes jis nenorėjo nužudyti S. U., t. y. apeliantas pastarajam smūgiavo peiliu to nenorėdamas, o šis pats nukrito ant peilio. Nuteistasis negalvojo, kad dėl to S. U. galėjo numirti. Pasak apelianto, jis norėjo suteikti S. U. medicininę pagalbą, bet jam tai nepavyko. Nuteistasis niekur nebėgo ir vietoje laukė policijos.
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad V. T. neturi pinigų sumokėti nukentėjusiajai 5000 Eur, nes iki suėmimo jis nerado pastovaus darbo arčiau (duomenys neskelbtini) miestelio, o gyveno toli nuo (duomenys neskelbtini). Prašo atkreipti dėmesį į jo gyvenimo būdą, t. y., kad jis neturi tėvų, o sesuo atsisakė juo rūpintis.
2.3. Nuteistasis nurodo, kad jis turi mažametį vaiką, su kuriuo kartu negyvena, bet iki suėmimo juo rūpinosi, specialiai uždarbiaudavo tam, kad galėtų materialiai jį aprūpinti.
2. Teismo posėdžio metu nuteistojo V. T. gynėjas prašė teismo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Gynėjas taip pat prašė pripažinti dar vieną V. T. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo S. U. elgesys. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo V. T. (V. T.) apeliacinis skundas atmetamas.
3. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neišeidama už apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė nuteistasis V. T., kuris apeliaciniame skunde savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo bei jos kvalifikacijos neginčija, tik skunde nurodo, kad nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo, pastarasis pats užkrito ant peilio, todėl prašo skirti švelnesnę bausmę. Taip pat iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nepaisant to, kad apeliantas ginčija jam priteistus 5000 Eur kaip piniginę bausmę ‑ baudą, jis pasisako dėl jam priteistos neturtinės žalos dydžio, prašo jį sumažinti.
Dėl kaltės formos
4. V. T. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį nužudymą. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad V. T. nužudė S. U. veikdamas netiesiogine tyčia.
Nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Sąmoningo leidimo sąvoka siejama su kaltininko abejingu požiūriu į tikėtiną padarinių atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015). Net ir vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, Nr. 2K-514/2009, Nr. 2K-22/2013, Nr. 2K-41-697/2015, Nr. 2K-9-697/2017, Nr. 2K-57-697/2018, Nr. 2K-241-788/2019). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, net ir tuo atveju, kai kaltininkas to nenorėjo ir nesitikėjo, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti. Kita vertus, kiekvienas toks atvejis vertintinas individualiai, atsižvelgiant į unikalią byloje esančių aplinkybių visumą.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios įgalintų V. T. veiką kvalifikuoti kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo. Atvirkščiai, pirmos instancijos teismas ginčijamame nuosprendyje detaliai išanalizavo, motyvuotai ir pagrįstai atmetė tokią V. T. versiją. Pažymėtina, kad V. T. parodymai apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nebuvo nuoseklūs. Proceso metu (tame tarpe ir duodamas parodymus juos tikrinant vietoje) jis nuosekliai aiškino, kad dešinėje rankoje laikytu peiliu, vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į krūtinės sritį, smūgiuodamas iš viršaus į apačią, patvirtindamas, jog suduodamas smūgį peiliu į krūtinę, suvokė, jog gali nužudyti nukentėjusįjį. Vėliau, bylą nagrinėjant teisme (taip pat ir savo apeliaciniame skunde) V. T. nurodė, kad po suduoto smūgio nukentėjusysis su tuo peiliu krūtinėje nukrito ant prie stalo išskleidžiamo fotelio, todėl, jo manymu, griūdamas nukentėjusysis galėjo tą peilį giliau įsismeigti pats. Teisme perskaičius V. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino ir patikslino, kad po smūgio peiliu S. U. nukrito į šalia stovintį fotelį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarieji nuteistojo parodymai tai siekis sušvelninti savo padėtį. Būtent jo pirminius parodymus pagrindžia byloje esantys ir išnagrinėti įrodymai.
Priešingai, nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijos manymu, V. T. suduotas smūgis peiliu pagal nustatytus sužalojimus buvo pakankamai stiprus. Tai patvirtina byloje esanti specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam S. U. durtinis pjautinis sužalojimas buvo padarytas kietu plokščiu, duriančių-pjaunančių, vienašmenių savybių turinčiu daiktu vienu trauminiu poveikiu ir tokio gylio, kad buvo pažeistas II šonkaulis, krūtinplėvė, kairysis dešinysis plautis, širdiplėvė ir aorta, kas leidžia spręsti apie suduoto smūgio stiprumą.
Tiek šios aplinkybės, tiek tolimesni V. T. veiksmai po suduoto smūgio peiliu (pakėlė nukentėjusįjį, pasodino ant lovos, ištraukė peilį, kurį numetė po lova, vėliau paėmė telefoną ir peilį bei išėjo į lauką ieškoti brolio, kad šis iškviestų greitąją medicinos pagalbą, po to išmetė peilį lauke, šalia namų, o tik po to grįžo pasižiūrėti, kaip laikosi nukentėjusysis) patvirtina, kad V. T., durdamas nukentėjusiajam peiliu į krūtinę, t. y. į gyvybiškai svarbią kūno vietą, suvokė situaciją, savo atliekamus veiksmus ir pavojingą jų pobūdį žmogaus gyvybei ir nors padarinių nenorėjo, tačiau savo pavojingu elgesiu sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Baudžiamojo įstatymo prasme, toks kaltės turinys vertintinas kaip padarytas veikiant netiesiogine tyčia.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, V. T. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
Dėl bausmės
5. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.
6. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagal teismų praktiką, įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-661/2012).
Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę pakoreguoti gali tik tada, kai kaltininkui paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. T. bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas V. T. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis pripažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai galėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybe pripažino tai, kad jis inkriminuotą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu gynėjas nurodė, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai nepripažinta tai, jog V. T. padarytam nusikaltimui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas S. U. elgesys. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo gynėjo argumentas yra nepagrįstas. Ši lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, nulėmę kaltininko nusikalstamą elgesį.(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo elgesys nebuvo provokuojantis ar rizikingas. Paminėtina, kad ir pats V. T. nurodė, jog nukentėjusysis įkyriai jo prašinėjo cigarečių dėl ko jis susinervino ir sudavė jam smūgį peiliu. Taigi nukentėjusiojo elgesys nebuvo intensyvus ar itin įžeidžiantis ir negalėjo sukelti staigaus, didelio neblaivaus kaltinamojo susijaudinimo būsenos. Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio dieną V. T. ir S. U. alkoholį vartojo visą dieną (nuteistojo paaiškinimai, liudytojų K. S., T. T. (T. T.) parodymai). Pasak liudytojos K. S., tą dieną važiuojant iš sesers namų, tarp V. T. ir S. U. įvyko konfliktas, jie pykosi ir rėkė vienas ant kito, V. T. grasino S. U. suduoti į galvą, ji matė, kaip V. T. buvo sudavęs S. U., jie abu pykosi dėl cigarečių. Liudytojas T. T. patvirtino, kad jo brolis, būdamas neblaivus būna agresyvus ir neprognozuojamas, kai jam kas nors „lenda į akis“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, mano, kad pirmos instancijos teismas teisingai įvertino šią situaciją, nepripažindamas nukentėjusiojo elgesio provokuojančiu ar rizikingu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, liudijančių, kad neblaivus nukentėjusysis, įkyriai prašydamas taip pat neblaivaus nuteistojo cigarečių, tuo sąmoningai skatintų V. T. kaip nors nusikalstamai veikti prieš jį ir kad nukentėjusysis tokį savo elgesį vertintų kaip rizikingą, nepaisant to, jog tą dieną ir anksčiau tarp jų buvo įvykęs konfliktas dėl cigarečių.
Apygardos teismas, nustatydamas V. T. laisvės atėmimo bausmės dydį, paisė BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų: atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, padarymo aplinkybes, V. T. asmenybę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmos instancijos teismas įvertino tai, kad V. T. veikdamas netiesiogine tyčia, padarė baigtą labai sunkų smurtinio pobūdžio nusikaltimą, kuris sukėlė negrįžtamus padarinius ‑ žmogaus mirtį. Apygardos teismas taip pat įvertino, kad V. T. nagrinėjamą nusikaltimą padarė išnykus teistumui, tačiau praeityje būdamas ne vieną kartą teistas, tame tarpe ir už smurtinius nusikaltimus prieš savo šeimos narius (BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 140 straipsnio 2 dalis) (t. 2, b. l. 48 – 53), kuriuos padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ne kartą baustas administracine tvarka už įvairių rūšių administracinius nusižengimus, daugelis iš jų padaryti jam esant neblaiviam (t. 2, b. l. 58 – 68). V. T. nevedęs, turi nepilnametį vaiką, tačiau kartu su juo negyvena, iki sulaikymo niekur oficialiai nedirbo (t. 2, b. l. 56), nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 2, b. l. 57), 2017 m. gydėsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jam buvo diagnozuota: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (t. 2, b. l. 80).Šios aplinkybes parodo ne tik nusikalstamos veikos, bet ir paties nuteistojo pavojingumo laipsnį. Nuteistasis linkęs veikti priešingai teisės normoms, išvadų nedaro, jo veikos sunkėja ir jis yra pavojingas visuomenei. Apeliantas turi polinkį piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais ir tai turi įtakos jo psichikai bei elgesiui, gyvenimo būdo nekeičia.
Išdėstytos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. T. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, taip pat konstatavo, kad byloje nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų visumos, suteikiančios pagrindą svarstyti švelnesnės, nei įstatyme nustatyta, bausmės paskyrimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir, atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, jam už tyčinį nužudymą paskyrė sankcijoje numatytos bausmės minimumui artimą bausmę. Pažymėtina, kad skiriant bausmę būtina atsižvelgti ir į nukentėjusiųjų interesus. Teismų praktikoje nurodoma, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus.
Teisėjų kolegijos nuomone, šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje V. T. paskirtos bausmės švelninimas kaip tik ir reikštų teisingumo principo reikalavimų pažeidimą. V. T. paskirta bausmė adekvati tiek nuteistojo asmenybei, tiek padarytai nusikalstamai veikai ir savo dydžiu nėra per griežta. Švelnesnės bausmės skyrimas, nagrinėjamu atveju, būtų nepakankamas siekiant daryti teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui ir neužtikrintų bausmės tikslų.
Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio
7. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo nukentėjusiosios R. S. naudai priteista 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 123). Ginčydamas šią nuosprendžio dalį V. T. nurodo, kad nesutinka su priteista suma, nes jis neturi pinigų sumokėti nukentėjusiajai 5000 Eur, iki suėmimo nedirbo ir neturi artimųjų, kurie galėtų juo rūpintis.
8. Neturtinės žalos dydį (5000 Eur) apygardos teismas nustatė, atsižvelgdamas į tai, kad V. T. padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, dėl jo veiksmų mirė žmogus, kad nukentėjusioji dėl brolio nužudymo patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir skausmą, emocinį stresą, kitus nepatogumus, susijusius su artimojo giminaičio praradimu, taip tai, kad nukentėjusioji su nužudytuoju kartu negyveno, tačiau ji gyveno netoliese, tik už 3 km esančiame kitame kaime, su broliu dažnai susitikdavo, bendraudavo, jis jai padėdavo ūkio darbuose, ji žinojo, kaip brolis gyvena, kad ji rūpinosi brolio laidotuvėmis, apmokėjo visas su laidotuvėmis susijusias išlaidas, nurodė, jog tvarkys kapavietę, taip pat rūpinsis paminklo statymu. Pirmos instancijos teismas pripažino, kad jų santykiai buvo artimi, tarpusavio ryšys buvo pakankamai glaudus ir nuolatinis. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgė ir į V. T. šeimyninę, ir turtinę padėtį, o būtent, kad V. T. iki sulaikymo oficialiai nedirbo, kaip nurodė pats, dirbdavo įvairius darbus neoficialiai, nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi, tačiau yra gana jauno amžiaus, darbingas ir atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, taip pat po bausmės atlikimo, turės galimybę atlyginti dalį ar visą prašomą priteisti pinigų sumą.
9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesų labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
30. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį gyvybės atėmimo atvejais, esminę reikšmę turi ieškovų ir mirusio asmens santykis. Dėl to kiekvienu atveju turi būti ištirtas šių asmenų tarpusavio ryšys, jo pobūdis, kokybė, intensyvumas, nuoširdumas, pastovumas, juos siejantis giminystės laipsnis, bendro gyvenimo trukmė, nukentėjusių asmenų galimybės ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010).
31. Dėl netikėtos brolio S. U. netekties sesuo R. S. neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą, fizinį skausmą ir tai jai kėlė bei kelia emocinį stresą. Nors S. U. su seserimi negyveno, tačiau gyvendamas kitame kaime, jų tėvų name, ją lankydavo ir dažnai padėdavo ūkyje. Šios aplinkybės negali paneigti ir nepaneigia sesers betarpiško emocinio ryšio su broliu, net ir gyvenančiu atskirai, kuris išlieka iki gyvenimo pabaigos. Tam neprieštarauja ir tai, kad nužudytasis S. U. piktnaudžiavo alkoholiu.
32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, vadovavosi konkrečiais neturtinės žalos dydį pagrindžiančiais kriterijais: ieškovės santykiu su mirusiuoju, jų ryšių pobūdžiu, kokybe ir intensyvumu, nuoširdumu ir pastovumu, giminystės laipsniu, pasekmėmis ieškovės savijautai, psichologiniais padariniais. Ieškovei R. S. priteistas 5000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas adekvatus V. T. padarytai tyčinei nusikalstamai veikai ir sukeltiems padariniams, atitinka nukentėjusios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, protingumo ir teisingumo kriterijus ir neprieštarauja Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad V. T. nusikaltimo padarymo metu nedirbo, neturi (ne)kilnojamojo turto, tačiau yra jauno ir darbingo amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų), todėl gyvybės atėmimo atveju, kaltininko turtinė padėtis nėra lemiamas kriterijus, į jį atsižvelgiama tik siekiant teisingos pusiausvyros. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171-151/2016, Nr. 2K-205-976/2017, Nr. 2K-371-647/2018 ir kt.).
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
33. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, Nr. 1A-314-307/2020, Nr. 1A-310-318/2020).
34. Teismas, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis) ir kad V. T. neturėjo sudaręs su jokiu gynėju sutarties, 2021 m. vasario 3 d. kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartimi nuteistajam gynėju buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo skyriaus parinktas gynėjas advokatą Aldevinas Švedas.
35. Lietuvos apeliaciniam teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. kovo 4 d. pažyma Nr. (12.32 MR)PT-1611 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 117 Eur už V. T. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
36. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi, kad apeliacinį skundą pateikė nuteistasis, apeliacinis skundas yra atmestinas, valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį (apeliacinio proceso trukmę (gynėjo susipažinimas su baudžiamąją byla (2 tomai), 40 min. teismo posėdžio trukmė), teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam V. T. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nuteistasis yra darbingas, prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš V. T. 117 Eur (šimtą septyniolika Eur) už V. T. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai.