Kauno apygardos teismo nutartis

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. S2-9370-540/2024 pagal pareiškėjos viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) prašymą suinteresuotam asmeniui V. B. dėl teismo leidimo išdavimo pratęsti asmens hospitalizavimą ir gydymą psichiatrijos įstaigoje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl vaizdo įrašų apie suinteresuotą asmenį iš pareiškėjos išreikalavimo

9. Apeliantas atskirajame skunde pareiškė prašymą išreikalauti iš pareiškėjos vaizdo įrašus apie jį. Nurodo, kad išreikalauti vaizdo įrašai galėtų paneigti aplinkybes, jog 2024 m. kovo 27 d. stacionarizuojant suinteresuotą asmenį jis buvo agresyvus ir neprognozuojamo elgesio.

10. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartimi pareiškėjos prašymas buvo tenkintas ne tik dėl apelianto įvardijamų aplinkybių (apelianto agresyvumo ir neprognozuojamo elgesio), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo jo tenkinti, todėl prašymas atmestinas (CPK 199 straipsnis).

Dėl suinteresuoto asmens motinos apklausos

11. Apeliantas atskirajame skunde taip pat pareiškė prašymą apklausti liudytoja jo motiną L. A. B., kuri galėtų patvirtinti aplinkybes, jog policijos pareigūnė, apklaususi jo motiną, anot apelianto, darė jo motinai psichologinį spaudimą pasirašant pareiškimą, kurio pagrindu buvo išduotas orderis.

12. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nevertina policijos pareigūnų išduoto orderio teisėtumo, kas nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo kaip liudytoja apklausti apelianto motiną, todėl šis prašymas taip pat atmestinas (CPK 189 straipsnis, 190 straipsnis).

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

13. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria leista apeliantą priverstinai hospitalizuoti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalis nustatyta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus atitinkamoje srityje, sutikimą dėl jo hospitalizacijos, tačiau ne ilgiau kaip tris darbo dienas, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

15. Pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 1 dalį psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios. Taigi asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu turi sunkią psichikos ligą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, ar gyvybei bei turtui (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1012-603/2021; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1039-580/2022).

16. Žmonės, ištikti psichikos ar proto negalios, turi teisę gyventi kuo mažiau suvaržytoje socialinėje aplinkoje ir tenkinti savo poreikius. Psichikos sutrikimo diagnozės nustatymas nėra pagrindas apriboti žmogaus teises. Įstatymuose nustatytos išimtys, kurios leidžia apriboti žmogaus teises tam tikrais ypatingais atvejais, neturi tapti taisykle. Siekti optimalios pusiausvyros tarp visuomenės saugumo užtikrinimo ir žmogaus teisių nepažeidžiančios pagalbos sistemos sutrikusios psichikos asmenims sukūrimo – tokia priemonė nustatyta nurodytam strategijos principui dėl šių asmenų teisių apsaugos užtikrinimo įgyvendinti. Viena šios priemonės įgyvendinimo išraiškų laikytina Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio, reglamentuojančio prievartinį asmens, sergančio sunkia psichikos liga, hospitalizavimą, nuostatos, pagal kurias toks asmuo gali būti hospitalizuojamas prievarta tik tuo atveju, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151-403/2018).

17. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje skundžiama nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą ir pratęsė apelianto priverstinį hospitalizavimą ir gydymą VšĮ (duomenys neskelbtini) vienam mėnesiui, termino pradžią skaičiuojant nuo asmens hospitalizavimo ir gydymo pradžios – 2024 m. kovo 27 d. 21.30 val.

18. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde nurodo, jog: nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl to, kad prieš savo motiną naudojo psichologinį ar fizinį smurtą, sukėlė kieme autoįvykį, namuose elgėsi neadekvačiai, kad 2024 m. kovo 21 d. gatvėje puldinėjo praeivius ar spardė automobilius, ir šių aplinkybių vertinimą pateikia iš savo pozicijos – nurodo, jog jis tik yra kiek aštresnio būdo, atvirai pasako savo pastabas gydymo įstaigos personalui dėl netinkamo elgesio, autoįvykio nesukėlė, tik sudėtingai pravažiavo pro netinkamai pastatytą automobilį, namuose konflikto su motina metu daiktų nemėtė, tačiau tvarkėsi, tai, anot apelianto, neįrodo, jog jis yra priešiškas, agresyvus ir neprognozuojamai besielgiantis asmuo; atlikti narkotikų testai iš šlapimo yra klaidingi, nes atlikus tyrimus jo šlapime buvo rasta ne marihuanos, o metabolitų pėdsakų, kurie susidarė jam vartojant vaistus skausmo malšinimui ((duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini)); be to, pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės apeliantui teikti teisme paaiškinimus ir apskritai neinformavo apie paskirtą teismo posėdį.

19. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2024 m. kovo 27 d. apeliantas į VšĮ (duomenys neskelbtini) buvo atvežtas greitosios medicinos pagalbos tarnybos dėl psichikos ir elgesio sutrikimų – (duomenys neskelbtini) – ir neprognozuojamo elgesio; siuntimo diagnozė: (duomenys neskelbtini); diagnozė hospitalizuojant: (duomenys neskelbtini); klinikinė 2024 m. kovo 28 d. diagnozė: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys iš gydymo stacionare ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 2–3). 2024 m. kovo 29 d. įvykusio gydytojų psichiatrų konsiliumo metu, sprendžiant klausimą dėl prašymo teismui teikimo dėl leidimo pratęsti suinteresuoto asmens hospitalizaciją ir gydymą psichiatrijos stacionare, nustatyta, kad: suinteresuotas asmuo, būdamas klinikoje, elgėsi priešiškai, agresyviai, į klausimus atsakinėjo pagal prasmę, tačiau pokalbio metu buvo labai nerimastingas, įsitempęs, priešiškas, gynybiškas, epizodiškai agresyvus, neprogrnozuojamo elgesio, nuolat pertraukinėjo gydytoją, klausinėjo tų pačių dalykų; suinteresuoto asmens nuotaika buvo distrofiška, emocijos dirglios, stokojančios adekvatumo; mąstymas greitesnio tempo, stokojantis nuoseklumo; dėmesio išlaikymas ir perkėlimas buvo apsunkinti; jo elgesys buvo neprognozuojamas, užfiksuoti pakitimai afekto, mąstymo srityje, įtariama (duomenys neskelbtini), todėl egzistavo stacionarinio ištyrimo bei gydymo poreikis; dėl blogos psichikos būsenos suinteresuotam asmeniui nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdyje (gydytojų konsultacinės komisijos išvada, b. l. 7–8).

20. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad dar 2020 m. suinteresuotam asmeniui buvo nustatytas ūminis, panašus į (duomenys neskelbtini) sutrikimas, be (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini)), nuo 2020 m. klinikoje užfiksuoti agresyvaus elgesio epizodai. 2024 m. kovo 21 d. suinteresuotas asmuo buvo atvežtas į gydymo įstaigą stacionarizuoti, nes gatvėje puldinėjo praeivius, spardė automobilius, priėmimo skyriuje atlikus narkotikų testą iš šlapimo, rasti marihuanos ir MDMA pėdsakai. Grįžęs namo po 2024 m. kovo 21 d. iš gydymo įstaigos, suinteresuotas asmuo namuose elgėsi neadekvačiai, išvartė daiktus, prieš savo motiną taikė psichologinį smurtą, todėl nuo 2024 m. kovo 27 d. buvo išduotas orderis dėl apribojimų artintis prie motinos, be to, namų kieme sukėlė autoįvykį, o stacionarizuojant 2024 m. kovo 27 d. dėl pavojingo suinteresuoto asmens elgesio jam buvo taikyta galūnių fiksacija.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai yra, apelianto hospitalizavimo aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nebuvo jokio pagrindo pratęsti apelianto priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų ir įrodymų, paneigiančių medicininiuose dokumentuose daromas išvadas dėl paciento psichikos sveikatos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Tokių įrodymų, apeliantas (suinteresuotas asmuo) nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis). Vien tik paties apelianto teiginys, jog priverstinio hospitalizavimo taikymas ir jo pratęsimas nebuvo reikalingas, savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei išsamiai motyvavo išvadą, kad buvo reali grėsmė, jog V. B. savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo paties ir kitų asmenų sveikatai bei gyvybei. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimo pratęsimui ir gydymui psichiatrijos įstaigoje.

22. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės apeliantui teikti teisme paaiškinimus ir apskritai neinformavo apie paskirtą teismo posėdį.

23. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 13 straipsnio 4 dalis nustato, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje sprendžiant jo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo klausimą yra privalomas. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje nėra įmanomas dėl jo fizinės ir (ar) psichikos sveikatos būklės, jam turi būti sudaryta galimybė būti išklausytam teisėjo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje arba nuotolinės apklausos būdu. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje gali būti ribojamas tik teismo, nurodant priežastis.

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atsižvelgė į gydytojų konsiliumo 2022 m. birželio 29 d. išvadą, kurioje nurodyta, kad dėl blogos psichikos būsenos V. B. dalyvauti teismo posėdyje nerekomenduojama, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vadovaujantis Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė sprendimą nagrinėti prašymą V. B. nedalyvaujant. Apeliantui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama VšĮ (duomenys neskelbtini) pranešimo dėl būtinybės antrinei teisinei pagalbai dėl teismo leidimo tęsti asmens hospitalizavimą ir gydymą psichiatrijos įstaigoje išdavimo pagrindu. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyrius (toliau – VGTPT) buvo suteikta informacija apie sprendžiamą klausimą ir nemokama teisinė pagalba paskirta vadovaujantis VGTPĮ 12 straipsnio 1 dalies 8 punktu, numatančiu teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius. Sprendimo 4 punkte yra nuoroda, kad VGTPT nusprendė informuoti advokatę, kad per kuo trumpesnį laiką susisiektų su pareiškėju ir susitartų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo eigos. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs 2024 m. kovo 29 d. teismo posėdžio garso įrašą, neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad jo interesai sprendžiant priverstinio hospitalizavimo termino pratęsimo klausimą, valstybės paskirtos advokatės, nebuvo tinkamai atstovaujami ir ginami. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad advokatė pritarė pareiškėjos prašymui (nurodydama, kad gydytojams nustačius apelianto agresyvumą, įtariant, jog tuo metu buvo aktyvi apelianto ligos būsena, o jo elgesys neprognozuojamas, todėl dėl tokios jo sveikatos būklės gali kilti pavojus tiek jo, tiek aplinkinių sveikatai bei gyvybei, todėl yra pagrindas prašymą tenkinti), neleidžia spręsti, kad suinteresuoto asmens atstovė veikė ne atstovaujamojo interesais. Tad konstatuoti, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai ir kokybiškai atstovaujamas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

25. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

26. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.