- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-01
- Bylos Nr.
- e2S-1012-603/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05560-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) V. M. (V. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti V. M..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau - VšĮ) Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti V. M..
2. Pareiškėja nurodė, kad pacientas V. M. 2021 m. vasario 21 d. buvo priverstinai hospitalizuotas ligoninėje, jis yra ūmios psichozės būklės, todėl yra reali grėsmė, kad pacientas savo veiksmais ir neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdyje gydytoja A. Z.-L. nurodė, kad ligonis neigia jam nustatytą diagnozę, vengia vartoti vaistus, gali padaryti žalą kitiems asmenims.
Šalies argumentai
4. V. M. ir jo atstovas su prašymu nesutiko. V. M. nurodė, kad šizofrenija neserga, yra pervargęs, niekam negrasino ir nesmurtauja. Taip pat nurodė, kad nevartoja cheminių vaistų, kartais naudoja gydomąsias žoleles. Atstovas pažymėjo, kad atstovaujamasis nėra pripažintas neveiksniu tam tikrose srityse, pats gali spręsti dėl gydymo būdo, be to, nėra objektyvių duomenų apie jo agresiją.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 24 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino ir leido V. M. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje vieną mėnesį, terminą skaičiuojant nuo 2021 m. vasario 21 d., nutartį vykdant skubiai.
6. Teismas, spręsdamas priverstinio hospitalizavimo klausimą, vertino gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui 2021 m. vasario 22 d. išvadą, byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimus teismo posėdžio metu, patvirtinančiais, jog V. M. diagnozuota paranoidinė šizofrenija, jis dėl ūmios psichozės būsenos yra agresyvaus ir neadekvataus elgesio, socialiai pavojingas, kas sudaro pagrindą spręsti, jog gali padaryti esminės žalos savo ir/ar aplinkinių gyvybei ar sveikatai, turtui.
7. Pažymėjo, kad V. M. priverstinio hospitalizavimo būtinumą patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai bei teismo posėdžio metu gydytoja A. Z.-L., turinti specialių medicinos žinių. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti jos parodymais dėl pasisakymų padaryti žalą kito asmens sveikatai ar gyvybei, nepagrįsto atsisakymo gydytis vaistais nuo šizofrenijos.
8. Vertino, kad aplinkybė, jog asmuo nėra pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje, nėra absoliutus pagrindas netaikyti priverstinio gydymo tokiam asmeniui, kuris yra nesavikritiškas, neigia nustatytą paranoidinę šizofreniją, atsisako vartoti gydytojų paskirtus vaistus.
Šalies argumentai
9. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą labiau tikėtinai išvadai, kad pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pateiktas prašymas dėl V. M. priverstinio hospitalizavimo ir gydymo yra pagrįstas, todėl leido priverstinai gydyti pacientą minėtoje gydymo įstaigoje vieną mėnesį, terminą pradedant skaičiuojant nuo priverstinio hospitalizavimo dienos 2021 m. vasario 21 d.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Apeliantas V. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymo netenkinti. Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Nustatydamas pavojingumą pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai pareiškėjos atstovės gydytojos A. Z. – L. parodymais teismo posėdžio metu, kuriuos duodama ji nurodė neva girdėjusi, kaip V. M. sakė padarys žalą kito asmens sveikatai ir gyvybei. Tokie pareiškėjos darbuotojos parodymai nesudaro pagrindo išvadai, jog suinteresuotas asmuo yra pavojingas, todėl gali padaryti žalos savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei.
10.2. Teismui nebuvo pateikta kita medžiaga, kuri objektyviai ir pakankamai patvirtintų suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo būtinumą.
10.3. Aplinkybė, jog asmuo serga psichine liga ar elgiasi neadekvačiai, nėra pagrindas taikyti priverstinį hospitalizavimą, kadangi nėra pakankamai duomenų, jog suinteresuotas asmuo keltų grėsmę savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
12. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas prašymas priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl pateiktų rašytinių įrodymų
14. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu.
15. Apeliantas, paskyrus nagrinėti atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teisme, pateikė teismui naujus rašytinius įrodymus – asmens dokumentą, neįgaliojo pažymėjimą ir pranešimą dėl 2021 m. vasario 22 d. įvykio, išsiųstą el. paštu info@policija.lt. Nors apeliantas neprašo prijungti naujų įrodymų ir CPK 314 straipsnyje nurodytų išimčių įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme neįrodinėja (CPK 338 straipsnis), matyti, jog naujai teikiamais įrodymais apeliantas grindžia pirmosios instancijos teisme priimtos nutarties nepagrįstumą.
16. Įvertinęs prašomų pridėti dokumentų turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto teikiami įrodymai, vertinant juos pirmosios instancijos teismo išvadų ir jau byloje esančių įrodymų kontekste, neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai (CPK 180 straipsnis), todėl teismas naujai teikiamų įrodymų nepriima ir jų nagrinėdamas atskirąjį skundą nevertina (CPK 314 straipsnis).
Dėl priverstino hospitalizavimo
17. CK 2.26 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.
18. Remiantis Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, kartu priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. <...> Jeigu šioje dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios.
19. Taigi asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui.
20. Byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, jog apelianto (suinteresuoto asmens) psichikos sveikatos būklę vertino gydytojų komisija, kuri 2021 m. vasario 22 d. išvadoje pacientui nustatė paranoidinės šizofrenijos (F20.0) paūmėjimą, pasireiškiantį santykio, nuostolio, persekiojimo kliedesiais, to nulemtu neadekvačiu, agresyviu elgesiu, psichomotorinio sujaudinimo epizodais, nestabiliu afektu, silpna impulse kontrole. Išvadoje nurodyta, kad pacientas yra socialiai pavojingas, ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui.
21. Gydytojų komisijos 2021 m. vasario 22 d. išvados turinio analizė bei pareiškėjos atstovės paaiškinimai teismo posėdyje leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą dėl pagrindo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti apeliantą (suinteresuotą asmenį) buvimo. Todėl atskirojo skundo argumentai, jog leidimas priverstinai hospitalizuoti ir gydyti priimtas remiantis išimtinai pareiškėjos atstovės paaiškinimais teismo posėdžio metu, nesant byloje jokių priverstinį hospitalizavimą pagrindžiančių įrodymų, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų ir įrodymų, paneigiančių medicininiuose dokumentuose daromas išvadas dėl paciento psichikos sveikatos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Tokių įrodymų, apeliantas (suinteresuotas asmuo) nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis). Vien tik paties apelianto teiginys, jog priverstinis hospitalizavimas nėra reikalingas, pats savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimui.
22. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su teismo leidimų išdavimą bei asmens priverstinę hospitalizaciją reglamentuojančiomis normomis, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
nutaria:
netenkinti apelianto atskirojo skundo.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.