- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-09
- Bylos Nr.
- 2A-1211-390/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-01209-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- R. M.
- Ieškovas
- A. M.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-939/2014 pagal bylą pagal ieškovo A. M., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą I. M. ieškinį atsakovui R. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovo A. M. atstovė pagal įstatymą patikslintu ieškiniu (b. l. 135–137) prašo priteisti 1 712.82 Lt turtinės, 5 000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-07-12 prie namų, esančių (duomenys neskelbtini), kieme, smėlio dėžėje apkandžiojo A. M. atsakovo šuo, dėl ko jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Atsakovas netinkamai prižiūrėjo šunį dėl to jis atitrūko, todėl jis savo veiksmais pažeidė Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimosi įstatymo 5 str. 3 d. Atsakovui kyla civilinė atsakomybė atlyginti žalą. Turtinę žalą sudaro 1 712,82 Lt. Iš kurių 470,64 Lt sudaro vaistų įsigijimas ir 1242,18 Lt kurui kelionėmis į Vaikų reabilitacijos ligoninę ,,Lopšelis“, esančią Kaune. Neturtinę žalą sudaro 5 000 Lt suma, nes buvo sužalota gyvybiškai svarbi vieta – galva, patirtas išgąstis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo R. M. 4 370,64 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, 1 800,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui A. M. atstovaujamam įstatyminės atstovės I. M., priteisė iš atsakovo R. M. asmens kodas į valstybės biudžetą 131,00 Lt žyminio mokesčio ir 107.64 Lt procesinių dokumentų įteikimo, priteisė iš ieškovo A. M. atstovaujamo įstatyminės atstovės I. M., atsakovui R. M. 500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, grąžino ieškovo atstovei I. M. 165 Lt žyminį mokestį, sumokėtą S. M. pagal 2012-11-20 mokėjimo kvitą ,,Swedbank“ AB. Teismas konstatavo jog įvykis įvyko dėl atsakovo R. M. neatsargių veiksmų, kurie pasireiškė nepakankama šuns priežiūra, ir šie veiksmai laikytini neteisėtais, taip pat laikė, kad atsakovas yra kaltas dėl šio įvykio, nes, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo ieškovo tėvų elgesį vertinti nerūpestingu ir neatsargiu, ir tai laikyti atsakovo atsakomybę šalinančia aplinkybe. Teismas sprendė, kad pagal pateiktus įrodymus ir nustatytas bylos aplinkybes, reali ir įrodyta yra 400 Lt dydžio suma, kuri sudaro kelionės išlaidas. Viso ieškovas įrodė 870,64 Lt turtinę žalą, Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovo sužalojimas neabejotinai turėjo įtakos jo emocinei būklei, sukėlė dvasinių išgyvenimų bei nepatogumų dėl skiepijimo nuo pasiutligės ir šuns padarytų žaizdų gydymo. Teismas įvertino tai, kad sužalojimai padaryti gyvybiškai svarbiuose žmogaus organuose – galvoje, veide, be to, matomose kūno vietose, kad ieškovas buvo gydomas V š Į Kauno klinikų filialo Vaikų reabilitacijos ligoninėje ,,Lopšelis“. Atsižvelgdamas į tai, kad sužalojimus patyrė mažametis vaikas, kad sužalojimai padaryti ne mažiau penkių trauminių poveikių pasėkoje, kad neturtinė žala patirta dėl sveikatos sužalojimo ir įvertinęs kitas aplinkybes, teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 3 500,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu atsakovas R. M. prašo Prienų rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria yra iš dalies tenkintas ieškovo atstovės reikalavimas ir priteistos bylinėjimosi išlaidos atmesti, ieškinį atmesti, priteisti atsakovo bylinėjimosi išlaidas (2 t. b. l. 16–25). Nurodomi šie apeliacinio skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, iš esmės tyrė ir analizavo tik ieškovo sužalojimo aplinkybes, tačiau įrodymų, kurie paneigia atsakovo kaltę bei sąlygos, kad byloje neįrodyti atsakovo kaltė ir priežastinis ryšys, nevertino. Nebuvo įvertinta tai, kad atsakovo šuo negalėjo sukandžioti A. M., kadangi tuo metu nebuvo M. kieme, o buvo prižiūrimas liudytojos B..
Atsakovas R. M. niekada ikiteisminį tyrimą vykdžiusių asmenų dėl 2012 m. liepos 12 dienos aplinkybių nebuvo apklaustas. Galimybės teikti paaiškinimus dėl 2012 m. liepos 12 dienos įvykių R. M. niekada neturėjo. S. M. paaiškinimai, kurie nurodyti ikiteisminio tyrimo dokumentuose, prieštarauja jo paaiškinimams, kurie buvo S. M. teikti administracinės bylos Nr. 11-302-878/2013 nagrinėjimo metu. Todėl, esant prieštaringiems S. M. parodymams ir liudijimams, jais vadovautis teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo. M. patys laiko šunį. M. šuo yra laikomas nepririštas, į M. kiemą be jokių apribojimų gali patekti bet kuris kaime laisvai lakstantis šuo. Tai patvirtina atsakovo šioje byloje pateiktos nuotraukos (kiemas yra neaptvertas, bet kuriuo metu jame galima pamatyti užklydusi šunį).
Šalies argumentai
Ieškovo atstovės I. M. paaiškinimai teikti šioje civilinėje byloje teismo turėjo būti vertinami kritiškai, jie prieštarauja byloje pateiktiems kitiems įrodymams. Apelianto įsitikinimu, byloje įrodymų, kad atsakovo šuo sukandžiojo ieškovą nėra, o, gydytojo M. M. 2012-07-27 surašytas aktas nepatvirtina tokių faktų. Taigi, pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė šį įrodymą esminiu.
Nors ieškovo pateikti vaistų pirkimo kvitai tinkamai nepatvirtinti, jose nurodytos sumos neaiškios, kvituose nurodyti vaistai nepagrindė, kad pastarieji buvo skirti A. M., tačiau teismas vertino, kad 470,64 Lt vaistų įsigijimo išlaidos yra pagrįstos ir įrodytos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas ieškovo atstovės pateiktus įrodymus, susijusius su vaiko sveikata, neturėjo pagrindo nustatyti priežastinio ryšio, tarp įvykio ir sutrikusios vaiko raidos. Ar yra priežastinis ryšys tarp vaiko raidos sutrikimų ir 2012 m. vasaros metu patirto įvykio nei vienas iš išrašus pateikusių specialistų nepatvirtino. Pastarieji šeimos įvykiai (tėvo mirtis), tikėtina, kad turi didelę įtaką vaiko raidai, tačiau visos kaltės suvedimas 2012 m. liepos mėn. šuns įkandimui, patvirtina tik pačios ieškovo motinos negebėjimą adekvačiai vertinti įvykių aplinkybes.
Teismas priteisė ieškovo atstovės prašomas priteisti kuro sąnaudas, jų dydį įvertindamas savo nuožiūra ir priteisdamas 400 Lt, nors tai realių kuro sąnaudų neatitinka, kaip ir byloje pateiktų rašytinių įrodymų.
Ieškovo tėvai, ar bent vienas jų, privalėjo būti kartu su vaiku, arba palikti jį su kitu suaugusiu asmeniu, priešingu atveju, atsakomybė dėl vaiko sužalojimo tenka ir ieškovo tėvams. Į ieškovo kiemą gali užklysti ne tik bet kuris šuo, bet ir kitas asmuo, todėl toks vaiko palikimas nesaugioje erdvėje neabejotinai kelia klausimą dėl neteisėtų ieškovo tėvų veiksmų vaiko atžvilgiu. Todėl teismas privalėjo atsižvelgti ir vertinti tėvų atsakomybę dėl nelaimingo atsitikimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, nepasisakė, kokia neturtinė vertybė yra pažeista ir kodėl už ją turi būti atlyginama. Teismas sprendime nepagrįstai pasisakė, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos neturtinės žalos. Apelianto nuomone, byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad dėl šuns padaryto sužalojimo ieškovui teko patirti neigiamus dvasinius išgyvenimus. Mažareikšmė neturtinė žala teisiškai nereikšminga, todėl neturi būti atlyginta. Teismas sprendė dėl ieškovo atstovės prašomos neturtinės žalos atlyginimo sumos sumažinimo, tačiau nevertino neturtinės žalos atlyginimo dydžio apskritai.
Teismas konstatavo atsakovo kaltę, nors neginčytinų įrodymų, kurie tai patvirtintų byloje pateikta nebuvo. Todėl esant prieštaringiems liudytojų parodymams, teismas privalėjo suteikti didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.
Apeliantas tvirtina, kad teismas leisdamas įstoti į bylą nepilnamečio A. M. motinai ir suteikdamas galimybę jai tikslinti ieškinį pažeidė C P K 141 straipsnio nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas spręsdamas bylinėjimosi išlaidų klausimą pažeidė CPK 93 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
Ieškovo A. M. įstatyminė atstovė I. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo R. M. apeliacinį skundą atmesti visiškai ir Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš R. M. bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimų į apeliacinį skundą surašymą (2 t. b. l. 34–40). Atsiliepime nurodo, kad mažamečio vaiko žaidimas aptvertoje smėlio dėžėje, prie pat namų terasos, kur buvo pietaujama, negali būti vertinama, kaip jo paties tyčia. Vaikas nebuvo paliktas vienas, kieme buvo suaugusių asmenų, šuns užpuolimas buvo visiškai netikėtas bei nelauktas, nors į tai buvo greitai sureaguota, įkandimų neišvengta. Kiemo aptvėrimas tvora nėra privalomas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas negalėjo kontroliuoti situacijos dėl šuns netinkamo pririšimo arba išvengti jo pabėgimo. Atsakovas, kaip rūpestingas ir apdairus savo šuns savininkas, galėjo bei privalėjo numatyti savo šuns pabėgimą bei nubėgimą į kitų aplinkinių gyventojų kiemus, turi visas galimybes užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į atsakovo kaltės formą, pobūdį, kuri pasireiškė dideliu neatsargumu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinio skundo motyvas, kad teismas privalėjo išsiaiškinti ar nežymus sveikatos sužalojimu buvo padaryta teisiškai reikšminga neturtinė žala, t. y. ar tokia žala verta atlyginimo, yra visiškai nepagrįstas ir toks pats ciniškas, kaip ir visas atsakovo elgesys po įvykio. Atsižvelgiant į tai, kad mažamečiui ieškovui buvo sukandžiota galva, veidas, rankos, į tai, kad jam teko iškęsti tiek fiziškai, tiek emociškai skausmingą žaizdų gydymą, į tai, kad ant jo kūno visam likusiam gyvenimui liko padarytų žaizdų randai ir t.t. Visos šios aplinkybės byloje yra įrodytos išrašais iš medicininių dokumentų, vaiko nuotraukomis, specialisto išvada.
Teismas, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, protingumo ir sąžiningumo principų nepažeidė, kadangi nustatydamas neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgė į tai, kad sužalojimus patyrė mažametis vaikas, kad sužalojimai padaryti ne mažiau penkių trauminių poveikių pasėkoje, kad neturtinė žala patirta dėl sveikatos sužalojimo, todėl neturtinių vertybių hierarchijoje yra esminė.
Dėl savo mažamečio sūnaus sužalojimo, tiek I. M., tiek vaiko tėvas, patyrė stresą, sveikatos sužalojimas padarytas jų akivaizdoje, todėl esant ypatingam dvasiniam ir fiziniam mažamečio vaiko ir tėvų ryšiui S. M. turėjo teisę reikšti ieškinį dėl jam padarytos neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio išsamiai argumentavo, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir įrodymus. Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad byloje nebuvo pateikta nei išlaidas patvirtinantys skaičiavimai, nei jų dokumentai, kadangi byloje yra visi kuro pirkimo kvitai, yra rašytiniai duomenys apie tai, kad buvo paskirta 16 lovadienių, ir kad visus kartus buvo važiuota iš namų į Kauną ir atgal į namus. į Kauną su vaiku pas medikus buvo važiuota įvykio dieną ir po to, todėl teismo priteista 400 Lt suma, nekompensuoja nei pusės patirtų išlaidų, susijusių su vykimu į gydymo įstaigas.
Apeliacinio skundo motyvas, kad teismas priimdamas sprendimą vertino tik mažamečio parodymus yra nepagrįstas. Ieškovo atstovės aiškinimu, sūnų A. užpuolė šuo ir apie tai pirmas pamatė G. N., kuris patvirtino, kad šuo užpuolęs sūnų priklauso atsakovui. Liudytojas G. R. nurodė, kad įvykio dieną po jo kiemą vaikščiojo pasileidęs atsakovui priklausantis šuo. Ieškovo sužalojimo faktą patvirtina specialisto išvada, kurioje konstatuoti A. M. padaryti sužalojimai, kurie padaryti veikiant šuns dantimis. Liudytojo M. M. parodymais patvirtinama, kad jis kaip veterinarijos gydytojas apžiūrėjo atsakovo šunį dėl vaiko apkandžiojimo. Šuns apžiūros metu atsakovas neneigė, kad jo šuo apkandžiojo vaiką. Juo labiau, pasirašė gyvūnų apkandžiojusių asmenų karantinavimo aktą Nr. 29, kuriame yra įvykio aplinkybių aprašymas: „2012 07 12 pasileidęs nuo grandinės šuo įkando kaimynų vaikui, M. A.“.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (C P K 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų C P K 329 straipsnio 2 dalyje nenustatė.
Pagal CPK 38 straipsnio 4 dalį nepilnamečių iki 14 metų, teises ir įstatymo saugomus interesus gina teisme jų atstovai pagal įstatymą – atitinkamai jų tėvai, įtėviai, globėjai. Byloje nustatyta, kad nepilnamečio A. M. interesus pareikšdamas ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo atstovavo jo tėvas S. M.. S. M. pasitraukus iš proceso dėl jo mirties, nepilnamečio sūnaus interesus pareikšdama patikslintą ieškinį atsakovui gynė jo motina I. M.. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytoms aplinkybėms paaiškėjus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai leido įstoti į bylą ir ginti teisme nepilnamečio interesus jo motinai, pagrįstai suteikė galimybę nepilnamečio atstovei tikslinti ieškinį ir tokius veiksmus atlikdamas apylinkės teismas CPK 141 straipsnyje nustatytų procesinės teisės normų nepažeidė. Dėl to pripažintina nepagrįsta apelianto apeliacinio skundo argumentacija dėl CPK 141 straipsnio pažeidimo nagrinėjant bylą.
Pagal CK 6. 267 straipsnio 1 dalį naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas ( valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6. 270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių gyvūnų padarytą žalą. Ši norma yra specialioji ir nustato gyvūnų savininko ar kito asmens, kurio prižiūrimas buvo gyvūnas, civilinę atsakomybę už gyvūno padarytą žalą. Pagal aptarto straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Todėl asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl force majeure arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.
Tiek nagrinėjamos civilinės bylos, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. II-302-878/2013, tiek ir ikiteisminio tyrimo Nr. 79-1-00328-12 medžiagų duomenimis nustatyta, kad 2012m. liepos 12d. vakare, prie namų, esančių (duomenys neskelbtini), ieškovės mažametį sūnų A. M. jam žaidžiant smėlio dėžėje apkandžiojo šuo.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje pateiktus šalių argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, pradėto ikiteisminio tyrimo medžiagą, išklausęs byloje apklaustų ieškovės ir atsakovo liudytojų paaiškinimus, kitus bylos duomenis padarė išvadą, kad atsakovas yra atsakingas už jo gyvūno padarytą žalą ieškovės sūnui ( C K 6. 267 straipsnis) ir ieškovės ieškinį iš dalies patenkino. Apeliantas nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde kelia tinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo bei jų ištyrimo teismo posėdyje klausimą ir tuo pačiu neteisingo faktinių aplinkybių nustatymo klausimą.
Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs apelianto apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, papildomai išanalizavęs prie civilinės bylos prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos, ikiteisminio tyrimo metu nustatytą medžiagą bei pakartotinai objektyviai ir visapusiškai įvertinęs pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų visetą konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą. Atsakovas byloje ginčija faktą, kad jo šuo apkandžiojo ieškovės sūnų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įvertinus byloje pateiktus duomenis yra pagrindo pripažinti, jog atsakovui priklausantis šuo apkančiojo nepilnametį A. M. ir šuns savininkas yra atsakingas už padarytą žalą. Apklaustas teismo posėdyje liudytojas G. N. parodė, kad įvykio dieną dirbo pas ieškovus. Po vakarienės eidamas kieme išgirdo vaiko riksmą ir pamatė ant vaiko užšokusį šunį. Tvirtino, kad šuo buvo atsakovo, kurį matęs pririštą prie balos. Nurodė, kad vaikas buvo šuns užpultas netoli namo terasos žaidimų dėžėje. Liudytojas R. R. parodė, kad įvykio dieną prie jo gyvenamojo namo vaikščiojo svetimas šuo ir iš S. M. sužinojo, kad buvo apkandžiotas jo sūnus. Liudytojas įsitikinęs, kad šuo buvo atsakovo, nes jis jį pažinęs, matęs šunį atsakovo kieme. Liudytojas M. M., veterinarijos gydytojas parodė, kad gavęs informacija dėl ieškovės sūnaus sukandžiojimo nuvyko pas atsakovą dėl jo šuns patikrinimo dėl pasiutligės. Teigia, kad su aktu atsakovas buvo supažindintas ir jame nustatytų faktų neginčijo. Pagal C P K 192 straipsnį tinkamais įrodymais yra teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai ir pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pagrįstai tokiais įrodymais vadovavosi. Byloje priešingų įrodymų paneigiančių teismo nustatytus faktus nepateikta. Taip pat byloje atsakovas neįrodė, kad žala nukentėjusiajam atsirado dėl to, kad tėvai vaiko tinkamai neprižiūrėjo arba elgėsi nerūpestingai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo konstatuotai aplinkybei, kad atsakovo teiginiai dėl vaiko nepriežiūros neįrodyti ( CPK 178 straipsnis). Pripažįstant, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde dėstomų argumentų susijusių su netinkamu įrodymų įvertinimu nepasisako, nes pareiga pagrįsti priimtą procesinį teismo sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt. ).
Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat ginčija teismo priteistą turtinę ir neturtinę žalą.
Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 1712,82 Lt turtinei žalai ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apylinkės teismas iš medicininių dokumentų nustatė, kad A. M. dėl patirtų sužalojimų nuo 2013m. vasario 7d. iki 2013m. gegužės 16d. gydėsi stacionare, pirko vaistus, tėvai vaiką lankė ligoninėje ir vykdami pas sūnų turėjo kelionės išlaidų. Teismas įvertinęs byloje pateiktus įrodymus priteisė iš atsakovo ieškovei 870,64 Lt turtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas turtinės žalos dydį visiškai pagrįstai tokias išlaidas pripažino pagrįstomis ir būtinomis ( C K 6. 281 straipsnio 1 dalis).
Pagal C K 6. 250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Kita vertus, įstatymo numatyta pinigine satisfakcija siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Neturtinės žalos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010; 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014).Vienas iš reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir teisingo atlyginimo veiksnių yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009). Nagrinėjamu atveju, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo apgindama savo nepilnamečio sūnaus interesus 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą įvertino, kad mažametis patyrė didelį išgąstį ir stresą, pasijuto nesaugus savo kieme, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, dėl patirto streso buvo konsultuotas psichologo. Teismas pažymėjo, kad mažamečio patirti sužalojimai dėl atsakovo šuns įkandimų neabejotinai turėjo įtakos nukentėjusiojo emocinei būklei, sukėlė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus dėl skiepijimo nuo pasiutligės ir šuns padarytų žaizdų gydymo, kad sužalojimai buvo padaryti gyvybiškai svarbiuose žmogaus organuose – galvoje, veide ir kitose kūno vietose. Nurodytas aplinkybes nustatęs pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgė į šiuos svarbius kriterijus: žala buvo padaryta mažamečiui, sužalojimai buvo padaryti šuns ir kaip matyti iš byloje pateiktų fotonuotraukų buvo apkandžiota jo galva, veidas, kitos kūno vietos, gydymo laikotarpiu mažametis neabejotinai patyrė nepatogumus, stresą. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apylinkės teismo konstatuotas aplinkybes turi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neturinės žalos dydį nustatė pagal šioje byloje nustatytų reikšmingų kriterijų visumą ir teisingai ją priteisė ieškovei ( CPK 177, 185 straipsniai). Teismo priteistos neturtinės žalos dydis atitinka įstatymo nustatytus neturtinės žalos dydžio vertinimo kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ( C K 1. 5 straipsnis), o taip pat neprieštarauja suformuotai teismų praktikai bylose, kuriose prašoma priteisti šuns užpuolimu padarytą žalą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo motyvacija dėl netinkamai paskirstytų ir priteistų bylinėjimosi išlaidų.
Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką, tokio pobūdžio bylose neturtinės žalos dydis nėra tiesiogiai įrodinėjamas, ją patyręs asmuo turi tik prievolę pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o priteistinos žalos atlyginimas yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Aiškinant ir taikant tokio pobūdžio ginčo teisinį reglamentavimą, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, negali būti priteistinos ieškovei išlaidos siejamos su patenkintų ar atmestų reikalavimų apimtimi ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005; kt.). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir ginčo aplinkybes sprendė, kad sprendimas yra priimamas iš esmės ieškovo naudai ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovo 1800 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo atstovei, o iš ieškovės atsakovui priteisė 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas paskirstydamas tarp šalių bylinėjimosi išlaidas teisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ( CPK 93, 98 straipsniai).
Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas nepažeisdamas procesinių teisės normų reglamentuojančių įrodymų įvertinimą, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.
Atmetus apelianto apeliacinį skundą iš jo pagal C P K 93 straipsnio 1 dalies, C P K 98 straipsnio 3 dalies taisykles priteistinos bylinėjimosi išlaidos turėtos apeliacinės instancijos teisme ieškovei ( už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Prienų rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovo R. M. priteisti 500 Lt bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme ieškovo atstovei I. M..