Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Nr. DOK-2557eCIK-782/2026Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00088-2025-3Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko) ir Jūratės Varanauskaitės,susipažinusi su 2026 m. liepos 17 d. paduotu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvalguva“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. D. ieškinį atsakovams R. D. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Žvalguva“ dėl sandorių ir vykdomojo įrašo dalių pripažinimo negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, apeliacinės instancijos – tenkino.Atsakovės kasacinis skundas paduotas remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai: 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio nuostatas, esmingai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (ypač suformuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016); neatsižvelgė į tai, kad ieškovė per dvejus metus keturis kartus atskiru rašytiniu parašu patvirtino solidarią savo atsakomybę bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje įtvirtintos taisyklės, kad suklydimas neturi esminės reikšmės, kai šalis turėjo galimybę klaidą pastebėti ir ištaisyti, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovė suprato įkaito davėjos statusą, tačiau teigia nesupratusi, kad tame pačiame dokumente yra ir skolininkė, nors ieškovės pasirašytuose dokumentuose yra aiškiai nurodyta, kad ieškovė yra laikoma skolininke. Tai yra klasikinis didelio neatsargumo atvejis (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.90 straipsnio 2 ir 4 dalis, t. y. ieškovės suklydimą grindė išskirtinai aplinkybiniais faktoriais, charakterizuojančiais jos padėtį sandorių sudarymo metu: gyvenimas atskirai nuo sutuoktinio, nedalyvavimas ūkio veikloje, konfliktiniai santykiai. Tokiu būdu suklydimas buvo preziumuotas iš konteksto, o ne įrodytas kaip savarankiškas ir realus faktas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovės ir atsakovo elgesio sudarant sandorius bei po sandorių sudarymo ir dėl to nepasisakė.2. Skundžiamame sprendime buvo nukrypta nuo kasacinio teismo aiškinimo apie sandorių ekonominę logiką (quid pro quo), kuri paneigia suklydimą: ieškovė gavo aiškią ekonominę naudą – išieškojimas buvo atidėtas daugiau nei dvejiems metams, todėl solidariosios atsakomybės prisiėmimas mainais už šią naudą laikytinas prisiimta rizika pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį; pagal kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014 suformuotą taisyklę, toks prisiėmimas eliminuoja suklydimo institutą. 3. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti įrodymų visetą, tačiau įvertino ir suabsoliutino tik ieškovės nurodytus jai palankius įrodymus (gyvenimą atskirai, nedalyvavimą ūkio veikloje), kurie, atsakovės nuomone, visiškai nepaneigia prisiimtos prievolės solidarumo, tačiau visai neanalizavo bei ignoravo ieškovės pačios nuosekliai pasirašytus dokumentus, ieškovės pateiktus prieštaravimus atsakovei pasikreipus pas notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad ieškovė ankstesniuose procesuose nė karto nekėlė solidarumo klausimo. Toks selektyvus apeliacinės instancijos teismo vertinimas yra CPK 185 straipsnio pažeidimas. 4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015, kadangi ieškovės suklydimas buvo grindžiamas išimtinai kontekstu (gyvenimas atskirai, nedalyvavimas ūkio veikloje), tačiau nebuvo įrodytas kaip savarankiškas faktas pagal CPK 178 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta, kad šalies elgesys po sandorio – nuoseklus statuso neginčijimas – yra tiesioginis valios ir suvokimo sandorio sudarymo metu indikatorius, kurio apeliacinės instancijos teismas nevertino, taip pažeisdamas CPK 185 ir 270 straipsnių reikalavimus.5. Apeliacinės instancijos teismas faktiškai taikė contra proferentem principą (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) aiškiam, nedviprasmiškam juridiniam terminui „skolininkė“ notariškai patvirtintame dokumente, nors šis principas pagal kasacinę praktiką (bylos Nr. e3K-3-95-403/2024 ir e3K-3-79-313/2024) taikytinas tik esant tikram teksto dviprasmiškumui, kurio teismas nekonstatavo, tokiu būdu nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų bei netinkamai aiškindamas CK 6.193 straipsnį. Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamo teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.Kadangi kasaciniame skunde nekeliama teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina. Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.