- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-16
- Bylos Nr.
- B2-1042-924/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00647-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Paliokas
- Pareiškėjas
- IES1
- Atsakovas
- Drustila
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos IES1 skundą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Drustila“ 2026 m. gegužės 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo priimto nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo, suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Drustila“, atstovaujama nemokumo administratorės Rasos Prakienės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Drustila“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla, bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „TOP CONSULT“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 10 d. Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtintas UAB „Drustila“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėlesnėmis nutartimis buvo tikslinamas. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 7 d. Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartimi UAB „Drustila“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. birželio 26 d. Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. nutartimi UAB „TOP CONSULT“ atstatydinta iš likviduojamos dėl bankroto UAB „Drustila“ nemokumo administratorės pareigų, bendrovės nemokumo administratore paskirta Rasa Prakienė (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2023 m. balandžio 13 d.
Žemesnės instancijos teismas
2026 m. gegužės 18 d. teisme gautas pareiškėjos IES1 (toliau – ir pareiškėja) skundas dėl likviduojamos dėl bankroto UAB „Drustila“ 2026 m. gegužės 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo priimto nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo, kuriame prašoma panaikinti 2026 m. gegužės 8 d. likviduojamos dėl bankroto UAB „Drustila“ pakartotiniame kreditorių susirinkime priimtą nutarimą 2-uoju darbotvarkės klausimu ir įpareigoti nemokumo administratorę parengti naują turto pardavimo tvarką, užtikrinančią skaidrų reikalavimo teisių diferencijavimą ir maksimalią jų realizavimo kainą. Skunde nurodomi šie argumentai:
2026 m. gegužės 8 d. įvyko pakartotinis UAB „Drustila“ kreditorių susirinkimas, kurio metu 2-uoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas nutarimas patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą reikalavimo teisių pardavimo tvarką. Pareiškėja tiek pirmo, tiek pakartotinio susirinkimo metu pateikė motyvuotas ir teisiškai pagrįstas pastabas dėl administratorės pasiūlytos turto pardavimo tvarkos ir balsavo „prieš“ siūlomą nutarimą. Nepaisant pateiktų rašytinių motyvuotų prieštaravimų, nutarimas buvo priimtas, o administratorė nesiėmė jokių veiksmų tam, kad ištaisyti akivaizdžius siūlomo nutarimo trūkumus ir bent jau pateikti paaiškinimus pakartotiniam kreditorių susirinkimui.
Nutarimas pažeidžia Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 85 straipsnyje nurodytus juridinio asmens turto pardavimo principus. Objektas A (likvidus turtas): įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 3 d. sprendimas (35 339,73 Eur), pasižymintis aukštu realizavimo potencialu – vykdomas priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko, skolininkas dirbantis ir periodiškai antstoliui pavyksta išieškoti dalį skolos, be to, šios skolos pagrindu nemokumo administratorė yra laimėjusi bylą ir skolininkui grąžintas nekilnojamasis turtas, kuris papildomai užtikrina, kad skola tikrai bus išieškota (jei ne iš skolininko pajamų, tai iš skolininko nekilnojamojo turto). Objektas B (rizikingas turtas): neįsiteisėjęs 2026 m. balandžio 10 d. teismo sprendimas (42 600 Eur skola), dėl kurio egzistuoja procesinis neapibrėžtumas.
Pagal priimtą nutarimą nemokumo administratorės pasiūlyta turto pardavimo kaina nustatyta taip: pradinė varžytynių kaina, lygi bendrai 83 495,78 Eur skolų be palūkanų sumai (kas sudaro 66 797 Eur), antrose mažinti pradinę kainą dar 20 procentų (kas sudarytų 53 437 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad reali skolos suma, kurią potencialus pirkėjas galėtų tikėtis atgauti, šiuo atveju yra tik 35 339,73 Eur, tiek pirmų, tiek antrų varžytynių kaina yra akivaizdžiai per didelė ir toks turto pirkimas tikrai nesudomins potencialių pirkėjų, kadangi specializuoti investuotojai paprastai nesidomi mišraus statuso paketais. Be to, užuot nedelsiant realizavus įsiteisėjusį reikalavimą (Objektas A) ir gavus lėšas į bendrovės sąskaitą, visas procesas įšaldomas bandant realizuoti nelikvidų kompleksą. Tai vilkina nemokumo procesą be jokio objektyvaus pagrindo.
Nemokumo administratorė pardavimui sujungė skirtingą turtą, taip pažeisdama rinkos kainos principą, kuris nustato, kad turto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas. Pirmu atveju ginčijamos skolos (42 600 Eur) vertė pagal rinkos kainą galėtų būtų tik apie 10 650 Eur. Taigi, net ir prie šios sumos pridėjus skolą, kurią išieško antstolis (35 339,73 Eur), reali rinkos kaina galėtų tik apie 45 989,73 Eur, o ne pasiūlytos pardavimo kainos 66 797 Eur ir 53 437 Eur. O antru atveju, jeigu ginčytinos skolos pardavimo kaina būtų 2 kartus mažesnė tai sudarytų 21 300 Eur ir tokią sumą pridėjus prie antstolio išieškotinos sumos (35 339,73 Eur), reali maksimali rinkos kaina galėtų tik apie 56 639,73 Eur.
Pagal JANĮ 86 straipsnio 3 dalį, administratorius privalo pateikti kreditorių susirinkimui siūlomos turto pardavimo kainos pagrindimą. Administratorė niekaip savo veiksmų nepagrįsdama pasirinko jungti dvi teisiniu statusu priešingas reikalavimo teises į vieną nedalomą paketą. Akivaizdu, kad aukščiau pateikti pareiškėjos argumentai pagrindžia, jog nemokumo administratorės pateiktas pasiūlymas yra visiškai nepagrįstas ir neturi jokio loginio pagrindimo.
Taip pat buvo pažeistas JANĮ 52 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kadangi prie kreditorių susirinkimo protokolo nepridėti dokumentai, patvirtinantys, kad kreditoriai laiku buvo informuoti apie kreditorių susirinkimo sušaukimą.
Atsiliepimas
Nemokumo administratorė Rasa Prakienė atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos IES1 skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti 2026 m. gegužės 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimą dėl reikalavimo teisių pardavimo tvarkos patvirtinimo. Nemokumo administratorės atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su skundu argumentai:
Skundžiamu 2026 m. gegužės 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimu buvo patvirtinta reikalavimo teisių pardavimo tvarka, numatant dvi bendrovės reikalavimo teises tam pačiam skolininkui pardavinėti kaip vieną turtinį vienetą. Pareiškėja nepateikė nė vienos teisės normos ar teismų praktikos, kuri draustų kelių reikalavimo teisių pardavimą vienu turtiniu vienetu. Priešingai, JANĮ kreditorių susirinkimui suteikia teisę spręsti dėl bankroto masės turto realizavimo būdo, tvarkos ir sąlygų. Turto pardavimo būdo bei kainos nustatymo klausimai yra priskirti kreditorių susirinkimo kompetencijai ir tiesiogiai susiję su juridinio asmens turto realizavimu. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.427 straipsnis numato galimybę perleisti ir ginčijamas teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bankroto procese gali būti realizuojamos ir ginčijamos reikalavimo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-933/2025).
Žemesnės instancijos teismas
Abi parduodamos reikalavimo teisės yra nukreiptos į tą patį skolininką, todėl jų realizavimas vienu paketu yra ekonomiškai pagrįstas sprendimas, suteikiantis potencialiam pirkėjui galimybę perimti visą kreditoriaus teisinę poziciją skolininko atžvilgiu. Toks sprendimas mažina administravimo sąnaudas, leidžia išvengti kelių atskirų pardavimo procedūrų organizavimo bei suteikia pirkėjui galimybę konsoliduoti savo teises skolininko atžvilgiu. Kadangi skolininkas yra tas pats, reikalavimo teisių išskaidymas dažniausiai neturi ekonominės logikos. Įsigijus tik vieną iš reikalavimo teisių, pirkėjui tektų veikti kartu su kitu tos pačios skolininko prievolės kreditoriumi. Tuo tarpu įsigijus abi reikalavimo teises vienu metu, pirkėjui suteikiama didesnė įtaka skolininko procese ir platesnės galimybės efektyviai ginti savo interesus. Be to, skolininkas yra pateikęs pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, išieškojimas iš skolininko turto yra sustabdytas. Ši aplinkybė dar labiau pagrindžia poreikį vertinti abi reikalavimo teises kaip vientisą ekonominį objektą. Iš esmės pareiškėja nesutinka ne su skundžiamo nutarimo teisėtumu, bet su kreditorių daugumos pasirinktu ekonominiu sprendimu, tačiau vien kreditoriaus nesutikimas su kreditorių daugumos pasirinkta turto realizavimo strategija savaime nesudaro pagrindo pripažinti kreditorių susirinkimo nutarimą neteisėtu.
Nemokumo administratorė nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad viena iš parduodamų reikalavimo teisių yra nelikvidi, nes grindžiama neįsiteisėjusiu teismo sprendimu. Vien aplinkybė, kad sprendimas nėra įsiteisėjęs, savaime nereiškia, kad reikalavimo teisė neturi ekonominės vertės ar negali būti realizuojama. Priešingai, nėra jokio pagrindo preziumuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas bus panaikintas. Atsižvelgiant į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta tris kartus, egzistuoja pagrįsta tikimybė, jog priimtas sprendimas liks nepakeistas. Be to, pati pareiškėja savo skunde pripažįsta šios reikalavimo teisės ekonominę vertę, pateikdama skaičiavimus, kokia, jos nuomone, galėtų būti jos rinkos kaina, todėl pareiškėjos pozicija yra prieštaringa – viena vertus teigiama, kad reikalavimo teisė yra nelikvidi ir mažina viso turto paketo vertę, kita vertus pačios pareiškėjos argumentuose jai suteikiama reikšminga ekonominė vertė. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad šios reikalavimo teisės įtraukimas į bendrą parduodamą turtinį vienetą pažeidžia kreditorių interesus.
Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad reikalavimo teisių pardavimas vienu paketu sumažins jų vertę ar realizavimo galimybes. Skunde nepateikta nei turto vertinimo ataskaita, nei specialisto išvada, nei rinkos analizė, nei kitoks ekonominis pagrindimas, leidžiantis daryti išvadą, kad pasirinktas pardavimo būdas yra ekonomiškai nenaudingas. Pareiškėjos pateikti pavieniai elektroninių varžytynių pavyzdžiai negali būti laikomi objektyviu konkretaus turto rinkos vertės įrodymu, nes nėra žinomos tų bylų aplinkybės, skolininkų mokumas, išieškojimo galimybės, reikalavimų pobūdis, jų užtikrinimo priemonės bei kitos reikšmingos aplinkybės. Pareiškėjos teiginiai apie tariamą rinkos vertę iš esmės tėra jos subjektyvus vertinimas. Vien aplinkybė, kad pareiškėja mano, jog turtas galėtų būti realizuojamas kitu būdu, nesudaro pagrindo pripažinti kreditorių susirinkimo nutarimą neteisėtu. Pareiškėja nepasiūlė jokios alternatyvios konkrečios reikalavimo teisių realizavimo tvarkos, kuri objektyviai užtikrintų didesnę grąžą kreditoriams.
Pareiškėjos argumentas, kad reikalavimo teisių sujungimas į vieną paketą dirbtinai mažina turto vertę, yra nepagrįstas. Pareiškėjos teigimu, vieno iš reikalavimų kaina yra per didelė. Tokia argumentacija logiškai reiškia, kad bendra paketo pradinė kaina yra padidinta, o ne sumažinta. Turto pardavimo kainos nustatymas yra kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas klausimas. Kreditorių susirinkimas, įvertinęs informaciją apie parduodamą turtą, priėmė sprendimą dėl pradinės kainos ir jos mažinimo tvarkos. Nuoseklioje teismų praktikoje pažymima, kad bankroto procese turtas turi būti realizuojamas siekiant gauti kuo didesnę naudą kreditoriams. Toks tikslas įtvirtintas ir JANĮ 85 straipsnyje. Be to, varžytynių mechanizmas savaime leidžia nustatyti realią rinkos reakciją į siūlomą turtą. Todėl pareiškėjos samprotavimai apie galimą būsimą pirkėjų elgesį yra hipotetiniai ir negali būti laikomi pakankamu pagrindu naikinti kreditorių susirinkimo nutarimą.
Skundžiamas nutarimas buvo priimtas pakartotiniame kreditorių susirinkime. Vienas didžiausių bendrovės kreditorių UAB „Elektrobalt“, kurio teismo patvirtintas kreditorinis reikalavimas sudaro 23,33 proc. visų kreditorinių reikalavimų sumos, pirminio balsavimo metu nepritarė administratorės siūlomai reikalavimo teisių pardavimo tvarkai. Tačiau vėliau, susipažinęs tiek su administratorės argumentais, išdėstytais informacijoje 2026 m. balandžio 30 d. šaukto kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimais, tiek su Pareiškėjos pateiktais prieštaravimais, pakartotiniame kreditorių susirinkime pakeitė savo poziciją ir balsavo už siūlomą reikalavimo teisių pardavimo tvarką. Ši aplinkybė paneigia pareiškėjos teiginius, kad kreditoriams nebuvo suteikta pakankamai informacijos arba kad administratorė nepagrindė savo siūlymo. Priešingai, kreditoriai turėjo galimybę susipažinti su skirtingomis pozicijomis, jas įvertinti ir priimti galutinį sprendimą.
Kartu su pranešimu apie 2026 m. balandžio 30 d. šaukiamą kreditorių susirinkimą kreditoriams buvo pateikta išsami informacija darbotvarkės klausimais, kurioje buvo išdėstyti administratorės siūlymai ir jų motyvai. Nemokumo administratorės informacija 2026 m. balandžio 30 d. šaukiamo kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimais į bankroto bylą yra pateikta 2026 m. balandžio 30 d. kartu su neįvykusio kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 17 bei pakartotinai teikiama šio atsiliepimo 2 priede. Visi kreditoriai apie šaukiamą kreditorių susirinkimą buvo informuoti per Nemokumo procesų informacinį portalą (NPIP) bei elektroniniu paštu kreditorių nurodytais elektroninio pašto adresais, kaip tai numatyta Kreditorių susirinkimų sušaukimo balsavimo elektroninėmis priemonėmis kreditorių susirinkimo tvarkos, patvirtintos pirmo pakartotinio kreditorių susirinkimo, įvykusio 2020 m. birželio 10 d., 8 punkte. Pareiškėja neginčija fakto, kad apie susirinkimą buvo informuota laiku, dalyvavo procese ir pasinaudojo teise apskųsti priimtą nutarimą. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti jos teisių pažeidimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarką nustato JANĮ 51 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad kreditorių susirinkime nutarimai priimami, kai už juos balsuoja kreditoriai, kurių patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (JANĮ 51 straipsnio 2 dalis, 55 straipsnio 1 dalis). Pagal JANĮ 55 straipsnio 4 dalį teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant šio įstatymo nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus.
Taigi, kreditorių susirinkimo sprendimai iš esmės gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo sprendimų priėmimu, padarymo, galėjusių nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį, arba dėl materialiųjų aspektų neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-577/2023).
Nepaisant JANĮ taikymo, nagrinėjamai bylai yra aktuali kasacinio teismo praktika kreditorių susirinkimo sprendimo panaikinimo klausimais, suformuota galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatoms, kadangi teisinis reglamentavimas šiuo klausimu išliko iš esmės nepakitęs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo akcentuota, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ (JANĮ) ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ (JANĮ), kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007, 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).
Nustatyta, kad 2026 m. gegužės 8 d. įvyko pakartotinis UAB „Drustila“ kreditorių susirinkimas, kuriame buvo priimti nutarimai susirinkimui sekretoriauti išrinkti nemokumo administratorę. Jei susirinkime nedalyvautų kreditorių susirinkimo pirmininko atstovas, susirinkimui pirmininkauti išrinkti asmenį iš į susirinkimą atvykusių kreditorių. Visiems kreditoriams iš anksto balsavus raštu, susirinkimo protokolą pavesti surašyti nemokumo administratorei (1-asis darbotvarkės klausimas), patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą reikalavimo teisių pardavimo tvarką (2-asis darbotvarkės klausimas). 2026 m. gegužės 8 d. įvykusiame pakartotiniame UAB „Drustila“ kreditorių susirinkime, įskaitant balsavusius raštu, dalyvavo kreditoriai, kurių finansinių reikalavimų suma – 102 563,07 Eur, kas sudaro 46 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų sumos. 2-uoju darbotvarkės klausimu 57,68 proc. balsų dauguma priimtas nutarimas patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą reikalavimo teisių pardavimo tvarką. Pareiškėja balsavo prieš minėtą nutarimą.
Patikrinus, ar buvo laikytasi nustatytos 2026 m. gegužės 8 d. UAB „Drustila“ pakartotinio kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos, taip pat kreditorių dalyvavimo, numatytos darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir sprendimų priėmimo tvarkos, procesinių pažeidimų nenustatyta. Nagrinėjamu atveju nors pareiškėja nurodo, kad buvo pažeistas JANĮ 52 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kadangi prie kreditorių susirinkimo protokolo nepridėti dokumentai, patvirtinantys, kad kreditoriai laiku buvo informuoti apie kreditorių susirinkimo sušaukimą, tačiau JANĮ 52 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kreditorių susirinkimo sprendimai įrašomi kreditorių susirinkimo protokole. Teismo vertinimu, pareiškėjos skunde padaryta klaida ir turėjo būti nurodytas JANĮ 52 straipsnio 3 dalies 4 punktas, kuris numato, kad prie kreditorių susirinkimo protokolo turi būti pridėti ir dokumentai, kuriais įrodoma, jog kreditoriai laiku buvo informuoti apie kreditorių susirinkimo sušaukimą. Teismas pažymi, kad minėtoje normoje numatyta pareiga minėtus dokumentus pridėti prie susirinkimo protokolo, kuris pateikiamas kreditorių susirinkimui pirmininkavusiam asmeniui, kuris pasirašo protokolą, o ne kreditoriams, todėl pareiškėjos argumentai apie tai, kad buvo pažeistas JANĮ 52 straipsnio 3 dalies 4 punktas atmetami kaip nepagrįsti. Nemokumo administratorės į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad visi kreditoriai apie šaukiamą kreditorių susirinkimą buvo informuoti per Nemokumo procesų informacinį portalą (NPIP) bei elektroniniu paštu kreditorių nurodytais elektroninio pašto adresais, kaip tai numatyta Kreditorių susirinkimų sušaukimo balsavimo elektroninėmis priemonėmis kreditorių susirinkimo tvarkos, patvirtintos UAB „Drustila“ pirmo pakartotinio kreditorių susirinkimo, įvykusio 2020 m. birželio 10 d., 8 punkte. Be to, pareiškėja neginčija fakto, kad apie susirinkimą buvo informuota laiku, dalyvavo jame ir pasinaudojo teise apskųsti priimtą nutarimą, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti jos teisių pažeidimą.
Kitas kreditorių susirinkimo sprendimo naikinimo pagrindas – turinio neteisėtumas, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei kreditorių ir (ar) pačios bankrutavusios įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1438/2012).
2026 m. gegužės 8 d. pakartotinis kreditorių susirinkimas 2-uoju darbotvarkės klausimu priėmė nutarimą pritarti nemokumo administratorės pasiūlytai Reikalavimo teisių pardavimo tvarkai, pagal kurią likviduojamos dėl bankroto UAB „Drustila“ reikalavimo teisės į skolininką D. K. būtų parduodamos varžytynėse Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į informaciją apie skolininką bei turto specifiką (reikalavimo teisės) pirmoms varžytynėms nustatant pradinę reikalavimo teisių pardavimo kainą, lygią bendrai 83 495,78 Eur skolų be palūkanų sumai sumažintai 20 procentų (66 797 Eur), antrose varžytynėse reikalavimo teisių pradinę pardavimo kainą mažinant 20 procentų nuo pirmųjų varžytynių pradinės pardavimo kainos (53 437 Eur).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė skundą dėl 2026 m. gegužės 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo, kadangi jos teigimu, nutarimas pažeidžia JANĮ 85 straipsnyje nurodytus juridinio asmens turto pardavimo principus. Pareiškėjos manymu, reali skolos suma, kurią potencialus pirkėjas galėtų tikėtis atgauti, šiuo atveju yra tik 35 339,73 Eur, todėl tiek pirmų, tiek antrų varžytynių kaina yra akivaizdžiai per didelė ir toks turto pirkimas tikrai nesudomins potencialių pirkėjų, kadangi specializuoti investuotojai paprastai nesidomi mišraus statuso paketais. Be to, užuot nedelsiant realizavus įsiteisėjusį reikalavimą (Objektas A) ir gavus lėšas į bendrovės sąskaitą, visas procesas įšaldomas bandant realizuoti nelikvidų kompleksą. Tai vilkina nemokumo procesą be jokio objektyvaus pagrindo. Pagal JANĮ 86 straipsnio 3 dalį, administratorius privalo pateikti kreditorių susirinkimui siūlomos turto pardavimo kainos pagrindimą. Administratorė niekaip savo veiksmų nepagrįsdama pasirinko jungti dvi teisiniu statusu priešingas reikalavimo teises į vieną nedalomą paketą.
Juridinio asmens turto pardavimas reglamentuojamas JANĮ 86 straipsnyje. Juridinio asmens turtas gali būti parduodamas tik nuo teismo nutarties likviduoti juridinį asmenį dėl bankroto įsiteisėjimo dienos (JANĮ 86 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, išskyrus iš varžytynių parduodamą turtą (JANĮ 86 straipsnio 2 dalis). Nemokumo administratorius siūlo kreditorių susirinkimui pradinę turto pardavimo kainą, kartu pateikdamas siūlomos turto pardavimo kainos pagrindimą (JANĮ 86 straipsnio 3 dalis). Juridinio asmens pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas (JANĮ 86 straipsnio 4 dalis). Remiantis JANĮ 90 straipsnio 1 dalimi, iš varžytynių turi būti parduodamas šis likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turtas: 1) nekilnojamasis turtas; 2) kitas turtas, kurio pradinė pardavimo kaina ne mažesnė už 10 MMA dydį.
Juridinio asmens turtas parduodamas vadovaujantis šiais principais: 1) rinkos kainos principu, reiškiančiu, kad turto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas; 2) didžiausios kainos principu, reiškiančiu, kad turtą turi būti siekiama parduoti už didžiausią galimą kainą; 3) turto apyvartos greičio principu, reiškiančiu, kad turtas turi būti parduodamas taip, kad būtų užtikrintas kuo greitesnis jo grąžinimas į apyvartą ir vertės išsaugojimas (JANĮ 85 straipsnis). Šie juridinio asmens turto realizavimo bankroto procese principai siejami su pagrindiniu nemokumo proceso tikslu – sudaryti sąlygas veiksmingam juridinių asmenų nemokumo procesui, užtikrinant kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą. Šie principai nėra konkuruojantys, o, sprendžiant dėl turto pardavimo, turi būti tarpusavyje derinami (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-347-407/2025, 23 punktas).
Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad kreditorių kompetencijai priskirti klausimai, susiję su turto pardavimo tvarkos ir pradinės kainos nustatymu, yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus. Teismas taip pat gali įvertinti, ar, kreditorių susirinkime priimant nutarimus, susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017, 25 punktas).
Bylos duomenimis nustatyta, kad likviduojamos dėl bankroto UAB „Drustila“ reikalavimo teisės į skolininką D. K. yra 35 339,73 Eur skola, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. kovo 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 3 d. vykdomąjį raštą Nr. e2-147-1043/2024, 762,30 Eur bylinėjimosi išlaidos pagal Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 20 d. vykdomąjį raštą Nr. e2-147-1043/2024, 42 600 Eur žalos atlyginimas, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. spalio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 793,75 Eur bylinėjimosi išlaidos pagal Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimą ir visos procesinės bei materialinės teisės civilinėje byloje Nr. e2-1092-1012/2026.
Kasacinis teismas, vertindamas JANĮ nuostatas dėl juridinio asmens turto realizavimo būdo, yra nurodęs, kad pagal JANĮ nustatytą bankrutuojančio juridinio asmens turto pardavimo tvarką bendroji taisyklė yra ta, kad tiek nekilnojamasis turtas, tiek kitas turtas, kurio pradinė pardavimo kaina ne mažesnė už 10 MMA dydį, turi būti parduodamas varžytynėse. JANĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto pardavimui iš varžytynių mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) turto pardavimą iš varžytynių reguliuojančios nuostatos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. CPK 718 straipsnyje numatyta, kad pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos. CPK 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antrosios varžytynės vyksta tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka kaip ir pirmosios varžytynės su ta išimtimi, kad antrosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro šešiasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos.
Nagrinėjamu atveju pradinė reikalavimo teisių pardavimo kaina viršija 10 MMA, kuri nuo 2026 m. sausio 1 d. sudaro 11 530 Eur (1 153 Eur × 10), todėl nemokumo administratorė pagrįstai nusprendė jas pardavinėti varžytynėse. Atsižvelgiant į tai, kad bendra reikalavimo teisių suma sudaro 83 495,78 Eur (35 339,73 Eur + 762,30 Eur + 42 600 Eur + 4 793,75 Eur), pagal CPK 718 straipsnį pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų nustatytos turto kainos (83 495 Eur × 80 proc. = 66 797 Eur). Atitinkamai, antrosiose varžytynėse parduodamo turto kaina būtų sumažinta dar 20 proc. nuo pirmųjų varžytynių pradinės pardavimo kainos ir sudarytų 53 437 Eur. Teismo vertinimu, nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 15 d. informacijoje dėl 2026 m. balandžio 30 d. šaukiamo kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimais vadovaudamasi JANĮ ir CPK nuostatomis pagrindė siūlomas turto pardavimo kainas, todėl pareiškėjos argumentai apie tai, kad buvo pažeista JANĮ 86 straipsnio 3 dalis, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėja skunde nurodo, kad užuot nedelsiant realizavus įsiteisėjusį reikalavimą (Objektas A) ir gavus lėšas į bendrovės sąskaitą, visas procesas įšaldomas bandant realizuoti nelikvidų kompleksą. Tai vilkina nemokumo procesą be jokio objektyvaus pagrindo. Pareiškėjos teigimu, nemokumo administratorė niekaip savo veiksmų nepagrįsdama pasirinko jungti dvi teisiniu statusu priešingas reikalavimo teises į vieną nedalomą paketą, todėl nemokumo administratorės pateiktas pasiūlymas yra visiškai nepagrįstas ir neturi jokio loginio pagrindimo.
Teismas pažymi, kad turtas yra civilinės teisės objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis). Turtas siejamas su visomis turtinėmis vertybėmis, į kurias civilinės teisės subjektai įgyja teises ir (arba) dėl kurių šiems subjektams atsiranda pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2013). Turtu yra laikomi tie civilinių teisių (nuosavybės) objektai, kurie turi vienokią ar kitokią ekonominę ar objektyvią vertę ir civilinio apyvartumo savybę, t. y. tokį objektą jo savininkas turi galimybę perleisti kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2016). Taigi, turtas pasižymi dviem savybėmis: ekonomine (objektyvia) verte ir galimybe būti civilinės apyvartos objektu. Reikalavimo teisė taip pat yra turtas plačiąja prasme (CK 1.112 straipsnio 1 dalis). Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu; reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta galimybė parduoti ir ginčijamą teisę (CK 6.427 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-781/2025). Taigi, priešingai nei teigiama skunde, likviduojamos dėl bankroto UAB „Drustila“ nemokumo administratorė turėjo teisę pasiūlyti ir kreditorių susirinkimas turėjo teisę priimti sprendimą parduoti ir ginčijamą reikalavimo teisę.
Teismas sutinka su nemokumo administratore, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog reikalavimo teisių pardavimas vienu paketu sumažins jų vertę ar realizavimo galimybes. Skunde nepateikta nei turto vertinimo ataskaita, nei specialisto išvada, nei rinkos analizė, nei kitoks ekonominis pagrindimas, leidžiantis daryti išvadą, kad pasirinktas pardavimo būdas yra ekonomiškai nenaudingas. Pareiškėjos pateikti pavieniai elektroninių varžytynių pavyzdžiai negali būti laikomi objektyviu konkretaus turto rinkos vertės įrodymu, nes nėra žinomos tų bylų aplinkybės, skolininkų mokumas, išieškojimo galimybės, reikalavimų pobūdis, jų užtikrinimo priemonės bei kitos reikšmingos aplinkybės. Pareiškėjos teiginiai apie tariamą rinkos vertę iš esmės tėra jos subjektyvus vertinimas. Vien aplinkybė, kad pareiškėja mano, jog turtas galėtų būti realizuojamas kitu būdu, nesudaro pagrindo pripažinti kreditorių susirinkimo nutarimą neteisėtu. Pareiškėja nepasiūlė jokios alternatyvios konkrečios reikalavimo teisių realizavimo tvarkos, kuri objektyviai užtikrintų didesnę grąžą kreditoriams. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti 2026 m. gegužės 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo 2-uoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą.
Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki nutarties, kuria bus išnagrinėtas pareiškėjos IES1 skundas dėl likviduojamos dėl bankroto UAB „Drustila“ 2026 m. gegužės 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo priimto nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo, priėmimo, sustabdytas likviduojamos dėl bankroto UAB „Drustila“ 2026 m. gegužės 8 d. įvykusio pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 2-uoju darbotvarkės klausimu, vykdymas. Taigi, priėmus šią nutartį, kuria išnagrinėtas pareiškėjos IES1 skundas, Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės netenka galios.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 55 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, teismas
nutaria:
atmesti pareiškėjos IES1 skundą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Drustila“ 2026 m. gegužės 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 2-uoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo. Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.