Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Jūratės Gaidytės - Lavrinovič,viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos Valstybes saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas K. T. (toliau – Pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 26S83009, kuriuo nuspręsta uždrausti Pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metams). Skunde Pareiškėjas nurodo, jog Migracijos departamentas 2026 m. balandžio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 26S83009, kuriuo nuspręsta uždrausti Pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metams). Sprendimas neatitinka imperatyvių motyvavimo reikalavimų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai imperatyviai reikalauja, kad individualus administracinis aktas privalo turėti: - teisinius ir faktinius pagrindus; - kitas aplinkybes, kurios turėjo įtakos jo priėmimui; - motyvus, kodėl priimtas būtent toks sprendimas. Migracijos departamento sprendime nėra motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) yra konstatavęs, kad sprendimai, kuriuose nėra nurodyti motyvai, yra neteisėti (žr. LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį byloje Nr. eA-2446-1188/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį byloje Nr. eA-1003-624/2024; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį byloje Nr. eA-1044-789/2024). LVAT yra aiškiai išaiškinęs, kad vien tik formali nuoroda į įstatymo straipsnį (šiuo atveju Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 133 str. 5 d.) nepakanka - privaloma konkrečiai nurodyti, kokie faktai ir įrodymai leidžia teigti, kad Pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, bei kodėl būtent 5 metų draudimas yra būtinas. Administraciniai aktai, ribojantys asmens teises ir laisves, privalo atitikti proporcingumo principą. Kaip yra nurodęs LVAT 2009 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, privalo ne tik būti pagrįsti įstatymais, bet ir ribojimai turi atitikti teisėtus bei visuomeniškai svarbius tikslus, o taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems administravimo tikslams. Priemonės neturi riboti asmens teisių akivaizdžiai daugiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime taip pat yra pabrėžęs, jog proporcingumo principas reiškia, kad įstatymu numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomeniškai svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos siekiant nurodykų tikslų ir neturi riboti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai daugiau, nei reikia tiems tikslams pasiekti. Sprendime nėra proporcingumo vertinimo - nėra analizuota, ar draudimas atvykti 5 metams yra tinkamiausia ir mažiausiai varžanti priemonė, ar nėra švelnesnių alternatyvų (pvz., trumpesnis draudimas, įspėjimas, prievolė pranešti apie atvykimą ir pan.). Nėra įvertinta, kaip šis draudimas paveiks Pareiškėjo asmeninius, šeiminius ar ekonominius interesus. LVAT yra ne kartą išaiškinęs, kad vien Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta sąlyga („valstybės saugumas“) nėra pakankamas pagrindas įtraukti asmenį į SIS. Valstybės narės privalo kiekvienu konkrečiu atveju atlikti individualų vertinimą, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, tinkamas ir reikšmingas, vadovaujantis Reglamento 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu proporcingumo principu, 24 straipsnio 2 dalyje numatytais išimtiniais atvejais. Be to, privaloma motyvuoti, kodėl nėra pagrindo nevykdyti įtraukimo į SIS. Migracijos departamento sprendimas šių reikalavimų visiškai neatitinka. Sprendimo nemotyvavimas ir tinkamo įteikimo nebuvimas pažeidžia ne tik nacionalinę teisę, bet ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnį (teisė į teisingą teismą) bei 8 straipsnį (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį (teisė į gynybą) bei 33 straipsnį (lygiateisiškumas). Asmuo, kurio atžvilgiu priimtas toks griežtas ribojimas, negali efektyviai pasinaudoti teise į teismą, jei nežino sprendimo motyvų. LVAT pabrėžia, kad sprendimai dėl užsieniečio atvykimo draudimo, motyvuojami „grėsme valstybės saugumui“, negali būti priimami formaliai. Kiekvienu konkrečiu atveju administracinis organas privalo atlikti individualų bylos aplinkybių vertinimą, įrodyti realios ir pakankamos grėsmės egzistavimą, išnagrinėti mažiau varžančias alternatyvas ir išsamiai motyvuoti, kodėl būtent pasirinkta priemonė (šiuo atveju - penkerių metų atvykimo draudimas ir įtraukimas į SIS) yra būtina, proporcinga ir atitinka proporcingumo principą. LVAT nurodo, kad vien nuoroda į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 5 dalį ar Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktą savaime nėra pakankamas pagrindas priimti tokį griežtą asmens teisių ribojimą. Organas privalo sprendimo tekste nurodyti faktus, įrodymus ir aplinkybes, kuriomis remiantis padaryta išvada dėl grėsmės egzistavimo, taip pat paaiškinti, kodėl švelnesnės priemonės (pvz., trumpesnis draudimas, administracinė priežiūra, pareiga pranešti apie atvykimą ir pan.) negali užtikrinti siekiamo teisėto tikslo. Ši pozicija išreikšta LVAT suformuotoje praktikoje (LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024,). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) pabrėžia, kad Šengeno informacinės sistemos (SIS) perspėjimų dėl atvykimo ir gyvenimo draudimo įtraukimas privalo atitikti proporcingumo principą ir būti pagrįstas individualiu kiekvieno konkretaus atvejo vertinimu. Vien tik formalus nuoroda į nacionalinį teisės aktą ar „valstybės saugumo“ motyvą nėra pakankamas pagrindas įtraukti asmenį į SIS ir taikyti visoje Šengeno erdvėje galiojantį draudimą. ESTT yra nurodęs, kad valstybė narė negali remtis vien SIS perspėjimu ir automatiškai atsisakyti įleidimo, neįvertinusi, ar asmens buvimas kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų (žr. Komisija prieš Ispaniją, byla C-503/03, 2006 m. sausio 31 d. nutartis). Teismas pabrėžė, kad sprendimas turi būti priimtas tik po individualaus vertinimo, įskaitant asmens asmenines aplinkybes ir draudimo pasekmes. Be to, Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnis imperatyviai reikalauja, kad prieš įtraukiant perspėjimą į SIS ir prieš pratęsiant jo galiojimo terminą valstybės narės privalo nustatyti, ar konkretus atvejis yra adekvatus, tinkamas ir pakankamai svarbus, atsižvelgdamos į proporcingumo principą. Šis reikalavimas galioja visoms valstybėms narėms ir yra tiesiogiai taikomas nacionaliniams teismams. Migracijos departamento sprendimas neatitinka šių ESTT suformuotų imperatyvių reikalavimų, nes jame nėra individualaus vertinimo, proporcingumo analizės ar konkrečių faktų, pagrindžiančių tokį radikalų ir visoje Europos Sąjungoje galiojantį asmens judėjimo laisvės ribojimą. Todėl sprendimas prieštarauja ne tik nacionalinei teisei, bet ir tiesiogiai taikomai Europos Sąjungos teisei bei ESTT praktikai. Migracijos departamento sprendimas, nors formaliai priimtas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą (SIS) su perspėjimu dėl draudimo atvykti ir apsigyventi faktiškai sukelia visišką draudimą Pareiškėjui atvykti ir lankytis visoje Europos Sąjungoje ir visoje Šengeno erdvėje penkerių metų laikotarpiu (26 valstybėse narėse). Vienos valstybės narės nacionalinis sprendimas, grindžiamas tik jos pačios politine pozicija ar abstrakčiu „valstybės saugumo“ vertinimu, negali automatiškai lemti tokio plataus masto asmens judėjimo laisvės ribojimo visoje Europos Sąjungoje. Toks poveikis yra akivaizdžiai neproporcingas, perteklinis ir neatitinka nei proporcingumo principo, nei Europos Sąjungos teisėje įtvirtinto laisvo asmenų judėjimo principo. ESTT yra nurodęs, kad SIS perspėjimų dėl atvykimo draudimo įtraukimas privalo būti pagrįstas individualiu vertinimu ir proporcingumo principu. Teismas pabrėžė, kad vien SIS perspėjimas pats savaime negali būti pakankamas pagrindas atsisakyti įleidimo, neįvertinus, ar asmens buvimas kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų (Komisija prieš Ispaniją, byla C-503/03, 2006 m. sausio 3 1 d. nutartis). Be to, Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnis imperatyviai reikalauja, kad prieš Įtraukiant perspėjimą valstybės narės nustatytų, ar konkretus atvejis yra „adekvatus, tinkamas ir pakankamai svarbus“, atsižvelgdamos į proporcingumo principą. Šiuo atveju sprendime nėra motyvų, kodėl vienos valstybės politinis vertinimas turėtų užkirsti kelią Pareiškėjui lankytis ir atvykti į visas kitas 26 Europos Sąjungos valstybes nares. Nacionalinis politinis sprendimas negali automatiškai virsti visos Europos Sąjungos masto asmens teisių ribojimu. Tokia priemonė peržengia nacionalinės kompetencijos ribas, pažeidžia proporcingumo principą.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į Pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nurodo, jog Pareiškėjas 2026 m. sausio 22 d. pildydamas klausimyną, nurodė, kad 2011–2012 m. dirbo IP Kudelkin, statybinių medžiagų pardavėju, bet nenurodė, kad 2011–2012 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje. 2024 m. kovo 19 d. pildydamas klausimyną nurodė, kad 2011–2013 m. dirbo Apsaugos departamente. 2026 m. vasario 11 d. atliktoje apklausoje Pareiškėjas patvirtino 2011–2012 m. dirbęs Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) raštą Nr. 18-2603, kuriame teikiama išvada, kad Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nuspręsta uždrausti Pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metams). Pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti ar apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu.Sprendime aptarta ir įvertinta VSD išvada, išanalizuotos kitos faktinės aplinkybės. Siekiant išsiaiškinti, kodėl skiriasi 2024 ir 2026 m. užpildytų klausimynų duomenys, 2026 m. vasario 11 d. buvo atlikta nuotolinė Pareiškėjo apklausa. Siekiant įvertinti Pareiškėjo politines pažiūras bei požiūrį į Rusijos ir Baltarusijos režimus, nustatyta, kad Pareiškėjas vengia tiesioginių atsakymų, dažnai nukreipia pokalbį. Pareiškėjas nurodė, kad nėra politiškai aktyvus, tačiau visiškai nesidominčiu taip pat savęs nelaiko. Sprendime remiamasi padarytomis išvadomis, kad pildant klausimyną pateikti skirtingi duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl Pareiškėjo sąžiningumo bei patikimumo. Be to, sprendime konstatuota, kad Pareiškėjo tarnybos pobūdis savaime suponuoja lojalumo valstybei ir jos valdžiai pareigą. Pareiškėjo tiesioginių atsakymų vengimas Migracijos departamento vertinimu, taip pat rodo ne tik deklaratyvų politinį pasyvumą, bet ir vertybinės pozicijos stoką, kuri, atsižvelgiant į Pareiškėjo ankstesnę tarnybą autoritarinio režimo struktūrose, vertintina kaip lojalumu grindžiama laikysena. Tai būdinga asmenims, ilgą laiką veikiantiems autoritarinėje sistemoje ir neparodžiusiems aiškių demokratinių vertybių palaikymo ar kritinio požiūrio į režimą. Toks Pareiškėjo elgesys leidžia daryti išvadą, kad jis neturi vidinės motyvacijos priešintis režimo įtakai, todėl išlieka pažeidžiamas galimam spaudimui ar poveikiui. Šios aplinkybės nepaneigia, o priešingai – sustiprina prielaidą dėl Pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžiai ir su tuo susijusios grėsmės valstybės saugumui.Pareiškėjas nurodė, kad Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje dirbo kinologu instruktoriumi, o nuosekliai formuojamoje LVAT praktikoje konstatuojama, jog lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, todėl nepriklausomai nuo užimamų pareigų ar vykdomų funkcijų, net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Net jeigu Pareiškėjas šiuo metu nedirba Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, tai nesudaro pagrindo paneigti Pareiškėjo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su buvusia darboviete yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste, šie ryšiai gali būti atnaujinti, Baltarusijos žvalgybos tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti Pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas.Priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertintos visos su Pareiškėju susijusios individualios aplinkybės. Migracijos departamento vertinimu nenutrūkę ryšiai su Baltarusija, ten gyvenanti Pareiškėjo šeima (sutuoktinė, dukra, posūnis), kurią Pareiškėjas periodiškai lanko, sudaro pagrindo manyti, kad Pareiškėjas, pasitaikius progai, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui. Kartu tai reiškia, kad Baltarusijos režimas nelaiko jo nelojaliu. Pareiškėjas negalėtų laisvai grįžti į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos, jei Pareiškėjas viešai demonstruotų tikrą nelojalumą Baltarusijos valdžiai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos užtikrina, kad Baltarusijos valstybės institucijose nedirbtų režimui nelojalūs ir vykdomos agresyvios užsienio, represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys, o surinkti duomenys apie Pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, nepaneigia Pareiškėjo lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžios režimui. Vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia akivaizdžias rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti kontaktus su Pareiškėju, kaip buvusiu Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnu. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Baltarusijos ir Rusijos režimus palaikantiems asmenims, o tokių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, įskaitant Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Remiantis LVAT praktika, ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams (Žr. LVAT 2023 m. rugpjūčio 20 d. nutartį byloje Nr. eA-2284-575/2023). Pareiškėjo darbinė veikla Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje praeityje, vertinant kartu su aplinkybe, kad Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, sudaro pagrindą konstatuoti, jog Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Be to, pačiame sprendime yra įvertinta, kad nustatytas 5 metų terminas laikytinas proporcingu, nes Pareiškėjo esami socialiniai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą. Taip pat Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 38.3 punkte numatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, gali būti nustatytas net 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjui nustatytas tik 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, taigi, akivaizdu, kad Migracijos departamentas įvertino individualias aplinkybes.SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad Valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad buvo priimtas administracinis aktas (ginčijamas sprendimas), jog Pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Taigi, yra tenkinama SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjas nenurodė kitų argumentų, susijusių su nustatyto draudimo neteisėtumu ar nepagrįstumu. Atsižvelgdamas į paminėtas SIS reglamento nuostatas, Migracijos departamentas šiuo atveju privalėjo įvesti perspėjimą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvės valstybėse.Pareiškėjas teikė neišsamią informaciją (nenurodė tarnybos pagal kontraktą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje) t. y. bandė gauti leidimą laikinai gyventi teikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Tai yra pagrindas konstatuoti, kad Pareiškėjas bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Minėtos aplinkybės rodo, kad atvejis yra adekvatus ir pakankamai svarbus, kad būtų įvestas SIS perspėjimas. Draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.Vertinant Pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Pareiškėjo nesieja šeiminiai ryšiai su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – Lietuvoje negyvena jokie Pareiškėjo šeimos nariai, įskaitant ir tuos, kuriems būtų reikalingas finansinis išlaikymas ar priežiūra. Nors nustatyta, kad Pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2019 m. spalio 30 d. iki 2026 m. kovo 30 d., tačiau Migracijos departamento vertinimu, darbo laikotarpis rodo tik ekonominio pobūdžio sąsajas. Taip pat atsižvelgiant į Pareiškėjo darbo Lietuvoje pobūdį (leidimas laikinai gyventi išduotas darbui tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju), Pareiškėjas nepertraukiamai Lietuvoje negyveno ir negalėjo palaikyti pastovių ir ilgalaikių socialinių ryšių, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad jo darbo laikotarpis nelaikytinas ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą. Pareiškėjas, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (nuo 2024 m. balandžio 12 d. iki 2026 m. balandžio 12 d.) periodiškai vyko į Baltarusiją. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) informacinės sistemos 2026 m. balandžio 14 d. duomenimis, fiksuoti 9 Pareiškėjo išvykimai į Baltarusiją. Padirbėjęs apie pusantro mėnesio, Pareiškėjas vyksta pas savo šeimą (žmoną, dukterį, posūnį), kur praleidžia apie mėnesį. Surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Pareiškėjo interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už Pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Valstybes saugumo departamentas (toliau – VSD) atsiliepime į Pareiškėjo skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.Nurodo, jog skundžiamas Sprendimas yra priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie Pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.VSD 2026 m. kovo 16 d. raštu Nr. 18-2603 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), 2026 m. sausio 22 d. pildydamas MD klausimyną, nenurodė, kad 2011–2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente, tačiau šį faktą patvirtino 2026 m. vasario 11 d. atliktoje apklausoje. Pastebėtina, kad klausimynuose prašoma išsamiai ir sąžiningai atsakyti į pateiktus klausimus ir įspėjama, kad, pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškės jau išdavus šiuos dokumentus – leidimas gyventi ar viza gali būti panaikinti.VSD vertinimu, Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir valstybės kontroliuojamose organizacijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.VSD nuomone, Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien Pareiškėjo ekonominiais interesais. Tokiu būdu analogiškos situacijos aiškinamos ir teismų praktikoje (žr. pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. eA-1770-968/2023). Pažymėtina, kad Pareiškėjas iš esmės yra sukūręs tik ribotus ir funkcinius ryšius Lietuvos Respublikoje, o šie ryšiai siejami tik su jo profesine veikla ir laikinu buvimu šalyje. Byloje surinkti duomenys patvirtina, jog Pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, jo artimiausi šeimos nariai (sutuoktinė, dukra) gyvena užsienio valstybėje, su kuria Pareiškėjas palaiko nuolatinius ir aktyvius ryšius. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Pareiškėjo socialinių ryšių centras nėra susiformavęs Lietuvos Respublikoje, o jo integracija į Lietuvos visuomenę nėra pasiekusi tokio lygmens, kad galėtų būti vertinama kaip ilgalaikė, tvari ir stabiliai įsišaknijusi. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vien darbo santykiai ar ekonominis aktyvumas savaime nesukuria gilių socialinių ar šeiminių ryšių, galinčių lemti kitokį sprendimą nacionalinio saugumo kontekste. Be to, nustatyta, kad Pareiškėjo gyvenimo organizavimas ir asmeniniai ryšiai yra iš esmės orientuoti ne į Lietuvos Respubliką, o į Baltarusiją, su kuria jis palaiko nuolatinį kontaktą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog Pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra labiau laikini ir priklausomi nuo ekonominių aplinkybių, o ne grindžiami realiu ketinimu ilgam laikui integruotis į Lietuvos visuomenę. Toks ryšių pobūdis, atsižvelgiant į nustatytą grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nepaneigia rizikos, susijusios su Pareiškėjo atvykimu ir buvimu Lietuvos Respublikoje, o priešingai – leidžia daryti išvadą, kad ši rizika gali išlikti ir ateityje.VSD vertinimu, MD atsižvelgė į aktualią geopolitinę situaciją, atliktą Pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas uždrausti Pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Įvertinus pateiktą informaciją apie nuslėptą Pareiškėjo darbovietę, jo darbinę veiklą Baltarusijoje ir aplinkybę, kad Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, pagrįstai konstatuota, kad Pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, kad Pareiškėjas buvo susipažinęs su leidimo laikinai gyventi procedūromis ir reikalingais pateikti dokumentais, tačiau sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdamas išvengti pasekmių (identifikuoti galimas grėsmes nacionaliniam saugumui). VSD sutinka su MD pozicija, kad Pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, todėl MD pagrįstai nusprendė įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.VSD įsitikinimu, MD Sprendimas priimtas nepažeidžiant Lietuvos įstatymų ar kitų teisės aktų, MD neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos Pareiškėjo teisės ir laisvės. Kadangi Pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. MD išsamiai įvertino grėsmes valstybės saugumui, atliko individualų Pareiškėjo vertinimą, todėl naikinti Sprendimo, vadovaujantis Pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.