- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-22
- Bylos Nr.
- e2S-3628-880/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-15377-2026-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Linas Zinkevičius
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) IES1 atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria nepritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
Tauragės apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.
Ieškovas kartu su ieškiniu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nustatyti nepilnamečio N. G., gimusio (duomenys neskelbtini), laikinąją gyvenamąją vietą su tėvu – ieškovu IES1 vaiko laikinąją gyvenamąją vietą nustatant ieškovo gyvenamojoje vietoje. Taip pat priteisti iš atsakovės ATS1 laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams N. G., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir P. G., gimusiam (duomenys neskelbtini), mokant po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui, pradedant mokėti nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, laikinai priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriant ieškovą. Prašymą grindė šiais argumentais:
Nuo 2026 m. liepos 6 d. atsakovei baudžiamojo proceso tvarka uždrausta bendrauti ir ieškoti ryšių su abiem vaikais, todėl abu vaikai faktiškai gyveno su ieškovu. Tačiau formaliai tebegalioja Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. birželio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią N. G. gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove, todėl būtina laikinai, kol bus priimtas teismo sprendimas, vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu.
Pas motiną vaikui yra nesaugi aplinka dėl jos pačios elgesio, atsakovei jau buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė dėl smurto prieš vaiką, tačiau vėl ji smurtavo prieš vaiką – jai taikyta kardomoji priemonė nebendrauti su vaiku N. G..
Ieškovas nuo 2024 m. birželio 20 d. nutarties augina sūnų P. G., o nuo 2026 m. liepos 6 d. – abu vaikus. Nors abu vaikai gyvena su tėvu, atsakovė atsisako teikti išlaikymą. Prašomas priteisti po 200 Eur kiekvienam vaikui dydis yra minimalus, atitinkantis mažiausius būtinus vaiko poreikius, ir sudaro mažiau nei pusę Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos.
Atsakovė prašė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodė, kad N. G. gyvena su ja, ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas ir kardomoji priemonė panaikinta.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba), kaip išvadą teikianti institucija, pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad laikinų apsaugos priemonių pritaikymas atitiktų geriausius vaiko interesus. Nors atsakovei ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas su kuriuo automatiškai nutrūksta ir visos atsakovei pritaikytos kardomosios priemonės ir N. G. grįžo gyventi pas atsakovę, tačiau tai nereiškia, kad nebuvo iš vis smurtinio atsakovės elgesio. Bet koks smurtas prieš vaikus yra netoleruotinas. Jei padaryta veika neturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dar nereiškia, kad iš vis nebuvo nederamo atsakovės elgesio prieš nepilnametį sūnų. Vaiko išsakytos paskutinės nuomonės užfiksuotos aukščiau nurodytuose skyriaus dokumentuose aiškiai parodo, kad vaikas geriau jaučiasi gyvendamas su tėvu, jam užtikrintos saugios gyvenimo sąlygos, pats vaikas išsireiškia, kad galįs dabar pailsėti nuo mamos, N. G. tvirtino, kad tėčio nebijo, bei pridūrė: „Galiu tėčiui pasakyti, ką noriu, tėtis geresnis nei mama“.
Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė prašyme išdėstytus reikalavimus. Ieškovo atstovas advokato padėjėjas Rolandas Raudonius prašė tenkinti ieškovo prašymą, nes jas taikius nebūtų pažeisti vaiko interesai. Pas ieškovą gyvenimo sąlygos yra geresnės, pats vaikas nori pas tėvą gyventi, jau anksčiau buvo taikytos analogiškos laikinosios apsaugos priemonės.
Atsakovė ATS1 teismo posėdžio metu prašė atmesti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės atstovė prašė prašymą atmesti, nes nėra jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Tarnybos atstovė R. S. palaikė išvadą ir prašė vaiko interesams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad atsakovės smurtinis elgesys pasikartoja, nors buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, tačiau nėra konstatuota, jog smurto nebuvo, neatitiko tik mastas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Tauragės apylinkės teismas 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad:
Iš 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nustatyta, kad gavus IES1 pranešimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-21649-26 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, įtariamoji ATS1. Ikiteisminio tyrimas pradėtas dėl to, kad 2026 m. liepos 5 d. ATS1 vieną kartą kumščiu sudavė mažamečiui sūnui N. G. į nugaros sritį, taip jam sukeldama fizinį skausmą. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas nenustačius ATS1 veiksmuose BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Pavesta Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui spręsti klausimą dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo ATS1 pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnį. Ikiteismini tyrimo metu – 2026 m. liepos 6 d. atsakovei buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju N. G., vėliau buvo paskirtas įpareigojimas nebendrauti ir su P. G. Nutraukus ikiteisminį tyrimą ATS1 panaikinta kardomoji priemonė.
Faktinė situacija, lyginant su nurodyta prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pasikeitusi – atsakovei nėra draudžiama bendrauti su vaiku ir jis po kardomosios priemonės atsakovei panaikinimo, vaikas gyvena kartu su motina.
Tarnybos atstovė vadovaudamasi 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutarime nutraukti ikiteisminė tyrimą nurodytais motyvais, vis tik teigia, kad buvo atlikti smurtiniai veiksmai prieš vaiką, tačiau tik jų mastas šiuo atveju neužtraukė baudžiamosios atsakomybės, kas, pasak jos, patvirtina, kad vis tik atsakovė netinkamai elgėsi su vaiku. Teismas sutinka su Tarnybos atstove, kad iš nutarimo turinio galima daryti tokią prielaidą, tačiau vis tik atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminis tyrimas atsakovei buvo pradėtas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl smurtinių veiksmų, tačiau jis buvo nutrauktas ne dėl veikos mažareikšmiškumo, o nenustačius ATS1 veiksmuose šio nusikaltimo tiek objektyvių (fizinio skausmo sukėlimo), tiek subjektyviųjų (tyčinės kaltės) požymių (BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu). Teismas pažymi, kad šiuo atveju neturi teisinio pagrindo kvestionuoti minėto nutarimo motyvų, kurie gali būti vertinami prieštaringai, tačiau šiuo atveju įvertinus tai, kad jis nėra įsiteisėjęs ir dar gali būtų apskųstas, juo remtis kaip įrodymu, neginčijamai patvirtinančiu, kad atsakovė, kaip teigia institucijos, teikiančios išvadą byloje, atstovė, atliko galimai smurtinius veiksmus prieš N. G. ar kitaip pažeidėjo jo teises, šiuo atveju nėra pagrindo.
Įvertinus byloje esančius duomenis daryti išvados, kad ATS1 tikrai sistemingai smurtauja prieš N. G., negalima. Šalių santykiai yra itin konfliktiški, tarpusavyje nebendradarbiauja. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad dėl abiejų tėvų netinkamo bendradarbiavimo ir itin konfliktiškų santykių, N. G. patiria neigiamas emocijas. Ne kartą abiem tėvams buvo nustatytas rizikos veiksnys dėl to, kad negeba užtikrinti, kad vaikas nebūtų įtrauktas į jų konfliktus, kad vaikas jaustųsi emociškai stabiliai, būtų apsaugotas nuo suaugusiųjų asmeninių tarpusavio pykčių ir ginčų.
Vien tai, kad atsakovė turi skirti daugiau laiko vaikui, nurodė, jog susiduria su iššūkiais auklėjant sutrikimų turintį vaiką, ir kad dėl to kyla ir nesutarimų, dar nereiškia, jog ji nesugeba užtikrinti vaikui saugios aplinkos. Natūralu, kad tėvams kyla daugiau iššūkių auginti sutrikimų turintį vaiką, todėl akivaizdu, jog gali kilti ir konfliktinių situacijų. Be to, šiuo atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad vaiko emocinei, psichinei būklei neigiamą įtaką daro ir ieškovas. Pažymėtina, kad Tarnybos sprendime konstatuojant, jog motina gali neigiamai i paveikti vaiko emocinę savijautą ir saugumo jausmą, remiamasi ir gauta informacija apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, kuris yra jau nutrauktas. Tačiau jokių duomenų, kad dėl motinos veiksmų buvo itin paveikta N. G. emocinė būsena, nėra pateikta. Iš medicininių duomenų negalima spręsti, kad N. G. emocinė būsena po 2026 m. lieps 5 d. įvykusio itin pablogėjo.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė anksčiau buvo teisti už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, yra bausti ir administracine tvarka. Nustatyti duomenys patvirtina, kad abi šalys yra konfliktiškos, kad abi daro neigiamą įtaką vaikui, jo elgesiui ir emocinei būklei.
Šiuo atveju galima daryti prielaidą, kad atsakovė adekvačiai vertina susidariusią situaciją, supranta vaiko sveikatos sutrikimų priežastis, nebando sumenkinti savo vaidmens ir imasi priemonių keisti situaciją, bendradarbiauja su vaiko teisių apsaugos specialistais. Tokie duomenys nesuponuoja išvados, kad vaikui šiuo atveju gyventi su atsakove yra akivaizdžiai nesaugu.
Bylos duomenys leidžia daryti preliminarią išvadą, kad abu tėvai pažeidžia vaiko interesus, tačiau duomenų, jog pas atsakovę vaikui yra visiškai nesaugu, kad ji negeba pasirūpinti vaiko gerove ir jo interesais, jog iki kol šioje byloje priimtas sprendimas įsiteisės, palikus vaiką pas motiną gyventi, kiltų reali grėsmė jo tiek fizinei, tiek emocinei gerovei, negalima. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė rūpinasi vaiko ugdymu, sveikata, savalaikiai kreipiasi į gydymo įstaigas.
Nors ieškovas tvirtina, kad vaikui nesaugu pas motiną, tačiau taip pat pastebėtina, kad 2024 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu ATS1 buvo nuteista už nusikalstamą veiką, padarytą prieš vaiką 2023 m. rugpjūčio 5 d., tačiau ieškovas, žinodamas apie šį įvykį, neprieštaravo, kad N. G. liktų gyventi pas motiną ir nemanė, kad jam ten gali būtu nesaugu gyventi, bei pateikė teismui tvirtinti taikos sutartį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (patvirtinta 2024 m. birželio 20 d. nutartimi (bylos Nr. e2-193-1148/2024)). Taip pat nematė grėsmės vaikui ir toliau – 2025 m. spalio 3 d. nutartimi pakeistos taikos sutarties sąlygos, susijusios su bendravimo tvarka.
Vaiko teisų apsaugos specialistai ne vieneri metai stebi šeimą, teikia abiem pagalbą, tačiau taip pat nenurodė duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad iki sprendimo priėmimo ir jo įsiteisėjimo šioje byloje gali realiai būti pažeidžiami vaiko interesai, kad jam šiuo metu neužtikrinama saugi aplinka. Teismo posėdžio metu Tarnybos atstovė nurodė, kad nebuvo nustatytas apaugos veiksnys šeimai, jog būtų reikėję paimti vaiką iš šeimos. Išvadoje nėra pasisakyta būtent dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepasisakyta, kad vaikui šiuo metu likus gyventi pas motiną, jo gerovei kiltų reali grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų iš esmės pažeidžiami vaiko interesai. Išvada šiuo atveju labiau orientuota į galutinį ginčo išsprendimą, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
Nagrinėjau atveju, teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nemato pagrindo laikinai keisti vaikui įprastos aplinkos. Be to, teismas atsižvelgia ir į tai, kad labai tikėtina, jog taikius laikinąsias apsaugos priemones ir nustačius laikiną gyvenamąją vietą su tėvu, keistųsi ir vaiko ugdymo įstaiga. Teismo išvadą lemia visų šiuo metu byloje surinktų įrodymų visuma, o ne vien, kaip nurodė ieškovas, galimai smurtinių veiksmų atlikimas prieš vaiką remiantis tik ikiteisminiu tyrimu, kuris buvo nutrauktas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-6139-1139/2026 dalį, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą tenkinti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Teismas netinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas ir padarė bylos medžiagai prieštaraujančias išvadas. Teismas taikė įstatyme nenumatytą, pernelyg aukštą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo standartą. Nutarties 35 punkte konstatuota, kad duomenys „nesuponuoja išvados, kad vaikui šiuo atveju gyventi su atsakove yra akivaizdžiai nesaugu“, o 36 punkte – kad nėra duomenų, „kad pas atsakovę vaikui yra visiškai nesaugu“. Reikalavimas įrodyti, kad vaikui yra „akivaizdžiai“ ar „visiškai“ nesaugu, įstatyme neįtvirtintas. Toks standartas faktiškai prilygsta vaiko apsaugos poreikio ar vaiko paėmimo iš šeimos sąlygoms, o ne laikinajam ginčo situacijos sureguliavimui. Toks standarto pakeitimas nulėmė ir bylos baigtį: teismas vertino ne tai, ar yra reali grėsmė, o tai, ar įrodyta absoliutus nesaugumas. Tai yra netinkamas materialiosios ir proceso teisės normų taikymas.
Teismo išvados prieštarauja jo paties nustatytoms aplinkybėms. Skundžiamos nutarties 27 punkte teismas išdėstė 2026 m. liepos 10 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimo turinį, kuriuo rizikos veiksnys nustatytas būtent atsakovei. Nutarties 28 punkte teismas nurodė ir tai, kad „ATS1 susiduria su sunkumais užtikrinant vaiko saugią aplinką“ ir kad „įvykiai šeimoje kelia pagrįstą susirūpinimą dėl vaiko saugumo“. Nustatęs šias aplinkybes, teismas padarė joms priešingą išvadą – kad realios grėsmės nėra. Motyvų, kodėl kompetentingos institucijos konstatuota pakartotinio smurto rizika ir vaiko išsakyta baimė nesudaro realios grėsmės CPK 144 straipsnio prasme, nutartyje nepateikta. Tai yra įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas ir nutarties motyvavimo trūkumas (CPK 185 straipsnis, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-21649-26 nutrauktas 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu. Tačiau tuo pačiu nutarimu, kaip nurodyta ir skundžiamos nutarties 17 punkte, pavesta Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui spręsti klausimą dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo atsakovei pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnį – t. y. dėl tėvų valdžios nepanaudojimo arba panaudojimo priešingai vaiko interesams. Taigi tyrimą nutraukęs prokuroras nekonstatavo, kad nieko neįvyko. Jis konstatavo tik tai, kad veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, ir kartu nukreipė klausimą į kitą teisinės atsakomybės rūšį, tiesiogiai susijusią su netinkamu tėvų valdžios įgyvendinimu vaiko atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad, kaip nurodyta skundžiamos nutarties 21 punkte, šis nutarimas nėra įsiteisėjęs. Tokį patį vertinimą byloje pateikė ir išvadą teikianti institucija. Be to, prejudicinę galią civilinėje byloje turi tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą tokios galios neturi ir nesukuria fakto, kad įvykio nebuvo.
Byloje yra įsiteisėjęs Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. rugsėjo 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-436-351/2024, kuriuo atsakovė pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už smurtą prieš tą patį mažametį N. G. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės civilinėje byloje iš naujo neįrodinėjamos (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Vietoj to, kad šį prejudicinį faktą įvertintų kaip įrodymą apie riziką vaikui, teismas jį panaudojo prieš ieškovą – nutarties 36 punkte nurodė, jog ieškovas, „žinodamas apie šį įvykį, neprieštaravo, kad N. G. liktų gyventi pas motiną“ ir pateikė tvirtinti taikos sutartį. Šis motyvas neatitinka bylos chronologijos. Taikos sutartis patvirtinta 2024 m. birželio 20 d., o apkaltinamasis nuosprendis priimtas tik 2024 m. rugsėjo 23 d. ir įsiteisėjo 2024 m. gruodžio 19 d. Taikos sutarties sudarymo metu jokio apkaltinamojo nuosprendžio nebuvo, o smurto faktas nebuvo teismo konstatuotas.
Ieškovas neneigia nei šalių santykių konfliktiškumo, nei to, kad tai vaikui žalinga. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl grėsmės vaiko fiziniam saugumui, šalių padėtis nėra vienoda, ir tai matyti iš pačios skundžiamos nutarties. Nutarties 20 punkte nustatyta, kad atsakovė įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta kalta už smurtą prieš patį N. G. Tuo tarpu nutarties 34 punkte išvardyti duomenys apie ieškovą rodo, kad jis niekada nebuvo nuteistas už smurtą prieš vaiką. Ši asimetrija yra esminė ir negalėjo būti nusverta bendro pobūdžio išvados apie abipusį šalių konfliktiškumą.
Skundžiamoje nutartyje tokia pirmenybė tiesiogiai neįvardyta, tačiau faktiškai vaiko gyvenimas su motina vertinamas kaip savaime esama ir saugotina „įprasta aplinka“, o jos pakeitimas – kaip iš esmės nepageidautinas. Tai daroma nepaisant to, kad būtent motinos atžvilgiu byloje yra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis dėl smurto prieš šį vaiką, o dėl ieškovo tokių duomenų nėra. Vertinant, kurio iš tėvų aplinka vaikui saugesnė, lemiamą reikšmę turi tėvų elgesys, o ne tai, su kuriuo iš jų vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta anksčiau.
Nepagrįstai atmesta išvadą teikiančios institucijos pozicija. Nutarties 37 punkte teismas nurodė, kad „išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra pasisakyta būtent dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones“ ir kad ji „labiau orientuota į galutinį ginčo išsprendimą“. Šis teiginys prieštarauja bylos medžiagai. Išvada byloje buvo pateikta būtent teismo rezoliucija pareikalavus institucijos pozicijos dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Joje tiesiogiai nurodyta, kad „jei Teismas pritaikytų laikinąsias apsaugos priemones ir N. G. laikiną gyvenamąją vietą nustatytų su Ieškovu, tai atitiktų vaiko geriausius interesus“. Tai pažymėta ir pačios skundžiamos nutarties 4 punkte. Teismo posėdyje institucijos atstovė, kaip užfiksuota nutarties 9 punkte, „palaikė išvadą ir prašė vaiko interesams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones“. Taigi institucija dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo pasisakė du kartus – raštu ir žodžiu. Atmesdamas šią poziciją motyvu, kuris neatitinka jos turinio, teismas pažeidė CPK 185 straipsnį.
Nutarties 38 ir 39 punktuose ugdymo įstaigos keitimo rizika nurodyta kaip vienas iš savarankiškų atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindų. Tiek prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tiek skundžiama 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartis priimti dar neprasidėjus mokslo metams. Vadinasi, vaikas nebūtų perkeliamas iš vienos mokyklos į kitą mokslo metų viduryje – ugdymo įstaiga keistųsi mokslo metų pradžioje, kaip ji keičiasi bet kuriam mokyklą keičiančiam mokiniui. Jokio pereinamojo etapo, kai vaikui reikėtų palikti jau susiformavusią klasę ir įsilieti į naują dalyko mokymosi eigą, šiuo atveju nesusidarytų, todėl nesusidarytų ir neigiamų pasekmių, kurias nurodė pirmosios instancijos teismas. Mokinio padėjėjas vaikui vis tiek yra keičiamas.
Skundžiamoje nutartyje visiškai neįvertinta, broliai N. G. ir P. G. gyvena atskirai.
Atsakovė pateiktu atsiliepimu prašo palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-61395-1139/2026 nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Skundžiama teismo nutartis yra pagrįstai motyvuoja, ištirtais įrodymais grįsta, visos teismo posėdyje išnagrinėtos aplinkybės pilnai išanalizuotos ir motyvuotos. Teismai turi teisę įrodymus vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Atskiruoju skundu ieškovas teigia, kad teismo išvados prieštarauja jo paties nustatytoms aplinkybėms. Ieškovo argumentai, kuriuos cituoja yra išimti iš nutarties konteksto, ir nesieja jų su visa sakinio pateikta mintimi. Teismai išvadas daro, ištyręs visus įrodymus, o ne pagal kiekvieną motyvuose įvardintą žodį ar žodžių junginį.
Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad teismas nustatė, kad 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius ATS1 veiksmuose BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Taip pat teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal ieškovo IES1 pranešimą policijai. Tai parodo, kad ieškovas nepagrįstai skundžia atsakovę policijai, atsakovė dėl nepagrįsto ieškovo įskundimo patiria taikomas jos teises varžančias priemones (taikomas kardomąsias priemones), ir visa tai atitinkamai charakterizuoja ieškovą, bei parodo jo siekį pakeisti vaiko N. G. gyvenamąją vietą bet kokiomis priemonėmis. Be to, šis atskirojo skundo motyvas parodo, kad ieškovas savo netinkamus veiksmus, be pagrindo skundžiant Tarnyboms atsakovę, nevertina kritiškai, netgi atvirkščiai – neįrodytą jo praneštą policijai faktą analizuoja taip, lyg atsakovė būtų tai atlikusi, siekiant teismui sukurti atsakovės neigiamą vertinimą.
Dėl ieškovo motyvų dėl to, kad teismas netinkamai įvertino atsakovės kaltę nustačiusį 2024 m. rugsėjo 23 d. apkaltinamąjį nuosprendį, nes nevertino jo kaip prejudicinio fakto ir įrodymą apie riziką vaikui, nurodo, kad nuo nuosprendžio įsiteisėjimo (2024 m. gruodžio 19 d.) iki šiol praėjo daugiau nei pusantrų metų ir ieškovas nereiškė pretenzijų, kad vaiką N. G. augina ir prižiūri nuteista atsakovė. Tai, kad iki šiol daugiau kartų atsakovė nebuvo pripažinta smurtavusi prieš vaiką parodo, jog ji suprato nusikalstamos veikos neigiamas pasekmes ir pasitaisė.
Atskiruoju skundu ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai abu tėvus sulygino vertinant grėsmę vaikui, motyvuojant, kad ieškovas nebuvo nuteistas už smurtą prieš vaiką, o atsakovė buvo. Teismas nenustatė, kad vaikui N. G. su mama gyventi yra nesaugu. Šalių turėti teistumai tik atitinkamai charakterizuoja juos, ką teismas ir ištyrė. Tiek ieškovo nuteisimas, tiek atsakovės nuteisimas yra dėl jų panaudoto smurto prieš kitą asmenį, todėl dėl skirtingų nukentėjusiųjų asmenų, vienas ar kitas iš šalių netampa labiau „pozityvesniu“ ar „geresniu“.
Atskiruoju skundu ieškovas teigia, kad neva teismas teikė didesnį pranašumą atsakovei, nei ieškovui, t. y. pažeidė lygiateisiškumo principą. Šie motyvai visiškai nepagrįsti, netgi tyčia sukurti (žr. „motina vertinama kaip savaime esama ir saugotina „įprasta aplinka“). Teismas vertino, ar yra pavojus vaikui N. G. , ir ar reikia laikinai kol išnagrinės bylą, taikyti laikinąją apsaugos priemonę – vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą. O tai yra du skirtingai dalykai: viena, vertinti, su kuriuo iš šalių vaikui būtų geriau, ir visai kas kita, vertinti, ar su atsakove vaikui gyventi yra nesaugu ir būtina dėl vaiko geriausių interesų pakeisti vaiko gyvenamąją vietą skubiai, net neišnagrinėjus civilinės bylos.
Atskiruoju skundu ieškovas teigia, kad „teismas nepagrįstai atmeta išvadą teikiančios institucijos poziciją“. Nėra tokios taisyklės, kad teismas privalo vadovautis išvada teikiančios institucijos pozicija ir ja remiantis priimti sprendimą. Instituciją teikiančias institucijos išvada vertinama kaip viena iš įrodinėjimo priemonių. Teismas tokia išvada nesiremia aklai – ji vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais pagal vidinį įsitikinimą.
Atskiruoju skundu ieškovas teigia, kad skundžiamoje nutartyje ugdymo įstaigos keitimo rizika įvardinta kaip viena iš savarankiškų atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindų. Su tokiu ieškovo argumentu nesutinka, kaip ir analogiškai nesutinka su argumentu, kad laikinąsias apsaugos priemones būtina taikyti, kad būtų neatskirti broliai. Nėra nei vienos privalomos ir kumuliacinės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nes tai, kad ieškovas nepagrįstai / melagingai atsakovę įskundė policijai neva smurtavus prieš vaiką ir tuo pasinaudojęs pateikė šioje civilinėje byloje ieškinį, nepagrindžia to, kad vaikui N. G. su atsakove tapo nesaugu ir būtina skubiai keisti vaiko gyvenamąją vietą. Taip pat nei vienas iš ištirtų įrodymų neįrodo, jog vaikui egzistuoja reali grėsmė, kad nepakeitus vaiko N. G. gyvenamosios vietos, ateityje teismo sprendimo nebus įmanoma įvykdyti ar jo vykdymas gali pasunkėti. Taigi, ieškovas savo atskirąjį skundą grindė, analizuodamas teismo atskirų įrodymų vertinimą, o ne analizuodamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose, ir užtikrinanti laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui, nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). Taigi, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 12 dalis).
Kaip minėta, CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, apimties, konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). CK 3.174 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas ginčą dėl vaiko teisių išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais; ši norma, kaip ir daugelis kitų CK trečiosios knygos normų, įtvirtina prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą šeimos teisėje. Viešasis interesas taip pat reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai).
Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kiekvienu atveju, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio, taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti apsvarstytą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas, nes įprastos aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų. Vis tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, todėl tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų pakeitimo, antrasis iš tėvų turi įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 27 punktas).
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taikė per didelį įrodinėjimo standartą ieškovui ir padarė išvadas prieštaraujančias byloje esantiems įrodymams. Nurodo, kad teismas vertino ne tai ar yra reali grėsmė vaikui, o ar yra įrodytas aplinkos absoliutus nesaugumas. Nors teismas ir pacitavo 2026 m. liepos 10 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimo turinį, kuriuo nustatytas rizikos veiksnys atsakovei, nepagrįstai padarė išvadą, kad su atsakove vaikui saugu.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos pakeitimo, vertino byloje esančių įrodymų visumą, siekdamas nustatyti, ar egzistuoja pakankamas faktinis pagrindas spręsti apie vaikui jo esamoje gyvenamojoje aplinkoje kylančią grėsmę. Pirmos instancijos teismas ne tik nurodė, kad rizikos veiksnys yra atsakovė, bet taip pat akcentavo, jog rizikos veiksniais pripažinti abu vaiko tėvai. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas ne tik pacitavo vaiko situacijos vertinimo sprendimo turinį, tačiau ir vertino jame nurodytas aplinkybes.
Be to, apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai sulygino abiejų tėvų grėsmę, nepaisė tėvų lygiateisiškumo principo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atskiro skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmos instancijos teismas vertino tiek ieškovo, tiek atsakovės elgesį nesuteikdamas lemiamos reikšmės vienai konkrečiai aplinkybei. Pirmos instancijos teismas nustatęs šalių konfliktiškus santykius bylos aplinkybes vertino platesniame šalių tarpusavio santykių ir byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Vien tai, kad teismas, įvertinęs šiuos duomenis, nepadarė apeliantui palankios išvados dėl būtinybės pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, nereiškia, kad buvo netinkamai įvertinti įrodymai ar taikytas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Tauragės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-436-351/2024, kuris įsiteisėjo 2024 m. gruodžio 19 d., atsakovė ATS1 pripažinta kalta už smurtą prieš mažametį (N. G.). Apeliantas nurodo, kad teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą minėtu nuosprendžiu turėjo vadovautis kaip prejudicinę reikšmę turinčiu faktu. Su tokiu vertinimu nėra pagrindo sutikti. Aplinkybė, kad daugiau nei prieš dvejus metus priimtas apkaltinamasis nuosprendis savaime nepatvirtina, jog šiuo metu nepilnamečio vaiko gyvenamojoje aplinkoje egzistuoja reali grėsmė jo saugumui, dėl kurios būtų būtina taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę. Minėtu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės gali būti reikšmingos nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, tačiau vien jų nepakanka spręsti apie būtinybę laikinai pakeisti nepilnamečio vaiko laikinąją gyvenamąją vietą.
Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino tarp šalių sudarytos taikos sutarties ir minėto nuosprendžio ryšį, panaudodamas taikos sutarties, kuria buvo susitarta, jog nepilnametis vaikas N. G. gyvens su atsakove, sudarymo faktą prieš ieškovą, t. y. ieškovas „žinodamas apie šį įvykį, neprieštaravo, kad N. G. liktų gyventi pas motiną“ ir pateikė tvirtinti taikos sutartį. Iš bylos duomenų matyti, kad Tauragės apylinkės teismas 2024 m. birželio 20 d. patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį. Taikos sutartis patikslinta (papildyta) 2025 m. spalio 3 d. nutartimi. Minėtas nuosprendis priimtas 2024 m. rugsėjo 23 d., įsiteisėjo 2024 m. gruodžio 19 d. Taigi, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ir po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nepilnametis vaikas N. G. gyveno su mama (atsakove), ieškovas neprašė nustatyti vaiko gyvenamosios vietos su juo, todėl atskiro skundo argumentas atmetamas.
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino ikiteisminio tyrimo dėl smurto panaudojimo prieš nepilnametį sūnų reikšmę. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovės atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-21649-26, kuris 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Pirmosios instancijos teismas minėtą nutarimą vertino kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, nevertindamas jo teisėtumo ar pagrįstumo bei nesuteikdamas jam iš anksto nustatytos įrodomosios galios. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad faktinė situacija, palyginti su buvusia ikiteisminio tyrimo atlikimo metu, ieškovo prašymo pateikimo metu yra pasikeitusi – atsakovei panaikinta kardomoji priemonė, nebetaikomi bendravimo su vaiku ribojimai, o nepilnametis vaikas faktiškai gyvena kartu su motina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo nutraukimas savaime nepaneigia galimybės civilinėje byloje nustatyti vaiko interesams reikšmingas aplinkybes. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į pasikeitusią faktinę situaciją, vertindamas prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumą. Sprendžiant šį klausimą, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dar nebuvo įsiteisėjęs, tačiau byloje nebuvo duomenų, kad jis būtų apskųstas, taip pat nebuvo duomenų apie pradėtą administracinio nusižengimo teiseną. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino ikiteisminio tyrimo faktą nagrinėjamo klausimo kontekste ir motyvuotai sprendė, kad jis nesudaro pakankamo pagrindo taikyti ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę.
Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Tarnybos išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir Tarnybos atstovės teismo posėdžio metu nurodyta aplinkybe, kad palaiko išvadą. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai Tarnybos išvadą vertino kaip labiau orientuotą į galutinį ginčo išsprendimą, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Iš byloje esančios Tarnybos 2026 m. rugpjūčio 13 d. išvados matyti, kad Tarnyba aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog ji pasisako dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl byloje esančių aplinkybių susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, pateikia Tarnybos nuomonę dėl prašymo tenkinimo. Tačiau vien netikslus Tarnybos išvados paskirties įvertinimas savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo pagrįstumo ir nelemia skundžiamos nutarties neteisėtumo, nes pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą nutartį įvertinęs visus byloje esančius įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirajame skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė savarankišką išvadą dėl ugdymo įstaigos keitimo neįvertinęs byloje nustatytų aplinkybių. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas gyvena (duomenys neskelbtini), o atsakovė gyvena (duomenys neskelbtini). Vaikas faktiškai gyvena su atsakove, lanko (duomenys neskelbtini) pagrindinę mokyklą. Pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškovo prašymą, nepilnametis vaikas būtų turėjęs arba pakeisti mokyklą ir pradėti lankyti (duomenys neskelbtini) pagrindinę mokyklą, kaip nurodė ieškovas, arba, kaip ieškovas paaiškino teismo posėdžio metu, jo sugyventinė būtų galėjusi vaiką vežioti į mokyklą (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas reikštų ne tik vaiko gyvenamosios vietos, bet ir jo įprastos socialinės bei ugdymosi aplinkos pakeitimą. Be to, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalių nepilnametis sūnus mokykloje turi specialių poreikių, vaikui reikalinga mokinio padėjėja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu laikinas gyvenamosios vietos nustatymas ir tuo pačiu metu laikinas mokyklos pakeitimas gali turėti įtakos vaiko emocinei savijautai, adaptacijai naujoje aplinkoje, ugdymosi tęstinumui ir jam teikiamos švietimo pagalbos užtikrinimui. Mokyklos pakeitimas negali būti vertinamas vien kaip formalus ar nereikšmingas vaiko kasdienio gyvenimo pokytis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino galimo mokyklos pakeitimo aplinkybę kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, pagrįstai atsižvelgė į galimas vaiko gyvenamosios ir ugdymosi aplinkos pakeitimo pasekmes, todėl apelianto atskirojo skundo argumentas atmestinas.
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl brolių tarpusavio ryšio. Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje teismas sprendė nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos klausimą, o ne nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Todėl šis apelianto argumentas nėra reikšmingas sprendžiant nagrinėjamą klausimą.
Visos aplinkybės turinčios reikšmės bylos išnagrinėjimui gali būti įvertintos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, nes sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nors vadovaujamasi turimais duomenimis bet atliekamas tik preliminarus faktinių aplinkybių vertinimas. Pagal šioje proceso stadijoje pateiktus duomenis, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šiuo metu byloje nėra duomenų leidžiančių daryti išvadą, jog vaikui jo esamoje gyvenamojoje aplinkoje kyla grėsmė. Įvertinti, su kuria iš šalių yra geriau nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, t. y. ar jį palikti su atsakove, ar pakeisti nustatant su ieškovu, bus galimybė tik bylą išnagrinėjus iš esmės.
Dėl bylos baigties
Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Apelianto (ieškovo) IES1 atskirąjį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.