Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) IES1 apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. birželio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė IES1 kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovės ATS1 1 666,17 Eur patirtų gyvūno gydymo išlaidų, 100 Eur neturtinę žalą, 880,88 Eur ikiteisminių nuostolių išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2024 m. rugpjūčio 15 d. atsakovė pasiūlė jai pirkti gyvūną (katę), atsiuntė kelias katės nuotraukas, nurodė, kad katė parduodama už 550 Eur, su dokumentais, sterilizuota, padaryti tyrimai, yra kraitelis. Ieškovei buvo suprantama, kad gyvūnas yra pilnai paruoštas perdavimui, sveikas, su dokumentais ir nebereikia papildomų tyrimų. Atsakovės teiginys apie padarytus gyvūno tyrimus iš karto ieškovei sudarė įspūdį, kad gyvūnas yra patikrintas ir sveikas. Vėliau paaiškėjo, kad gyvūnas sirgo. 2024 m. rugpjūčio 16 d. Veislinio gyvūno pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau ir – Sutartis ) ieškovė įsigijo iš atsakovės (duomenys neskelbtini) veislės katę A. (teismo past. Sutartyje nurodytas vardas B.) (ženklinimo kodas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir katė, gyvūnas). Atsakovė patvirtino, kad gyvūnas perdavimo metu yra sveikas, pridedant tyrimų parodymus. Tariantis dėl katės pirkimo, atsakovė ieškovei teigė, kad ankstesni pirkėjai ją yra grąžinę dėl alergijos, nors vėliau paaiškėjo priešinga informacija. Buvusių katės pirkėjų ieškovei pateikti veterinariniai dokumentai patvirtino, kad prieš grąžindami katę atsakovei, nuo 2024 m. birželio ją gydė antibiotikais dėl rimtų sveikatos problemų, įskaitant pūliuojančias akis ir viduriavimą. Tai rodo, jog atsakovė turėjo žinoti apie galimą ligą ir būtinybę apie tai informuoti naują pirkėją ieškovę. Jei pas ankstesnius pirkėjus katė tikrai būtų buvusi užkrėsta, tai žinodama veisėja kaip profesionali verslininkė privalėjo imtis veiksmų – arba gydyti katę, arba užtikrinti, kad ji nebūtų perduota ieškovei be išsamios informacijos apie katės sveikatos problemas. Perduodama ieškovei katę, atsakovė melagingai teigė, kad vežama iš (duomenys neskelbtini) į Vilnių, katė tariamai pasitrynė akis, ir net padarė 50 Eur nuolaidą, jei tektų ją vežti veterinarui. 2024 m. rugpjūčio 20 d. ieškovė katę pristatė į viešąją įstaigą (toliau – VšĮ) Buivydiškių veterinarijos kliniką, nes jai padaugėjo išskyrų iš akių. Nustatyta diagnozė – konjuktyvitas, išrašyti vaistai; nurodyta vėl kreiptis, jeigu situacija nepagerėtų. 2024 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė rašė atsakovei, kad turi viltį, jog gyvūno liga praeis ir nebereikės nuolatinio gydymo. Vėlesni įvykiai parodė, kad gyvūno problemų mastas daug didesnis, nei atrodė pirmomis dienomis. 2024 m. rugsėjo 22 d. katė vėl buvo apžiūrėta minėtoje klinikoje, nes situacija neišsisprendė ir reikėjo išrašyti kitus vaistus. Ieškovė apie tai pranešė atsakovei. Atsakovė 2024 m. rugsėjo 23 d. nurodė, kad katė buvo parodyta gydytojui A.B. klinikoje „8 drambliai“. Vėliau, kilus ginčui, ieškovė kreipėsi į minimą veterinarijos kliniką „8 drambliai“, bet jie raštu atsakė, kad tokios katės jų sistemoje nėra. 2024 m. spalio 7 d. ieškovė buvo priversta vėl kreiptis į veterinarijos kliniką, nes ir kita ieškovės laikoma katė, vardu C., užsikrėtė nuo katės A. ir turėjo panašius simptomus. Pradėtas ir tęsiamas abiejų kačių gydymas. Nepriklausomai nuo gyvūno tyrimų ir skiriamų vaistų, jo sveikatos būklė nesusitvarkė, ir apie tai ieškovė pranešdavo atsakovei. Ieškovei kilus abejonių dėl buvusių gyvūno sveikatos tikrinimų duomenų, ji atsakovės prašė pateikti gydymo įstaigų patikrinimų išrašus, bet atsakovė tai padaryti vengė. Supratusi, kad atsakovė nesielgia geranoriškai ir vilkina problemos sprendimą, ieškovė 2024 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į atsakovę. 2024 m. lapkričio 25 d. ieškovė pateikė atsakovei gyvūnų gydymo išlaidų įrodymus ir paprašė jas kompensuoti bei grąžinti gyvūno pirkimo kainą. Nepaisant jau turimų gyvūno gydymo įrodymų, atsakovė 2024 m. lapkričio 26 d. dar pasiūlė užsiregistruoti gydytojo konsultacijai, tačiau nenurodė, kas už tai turėtų sumokėti, todėl ieškovė, kuri jau iki tol buvo patyrusi daug gydymo išlaidų, tiesiog tai laikė išsisukinėjimu, todėl pateikė išsamią pretenziją atsakovei, kurią atsakovė tiesiog pavadino tariamu spaudimu, o savo parengtos Sutarties sąlygas ėmė aiškinti kaip ribojančias ieškovės teisę ginti savo teises. Ieškovės gyvūnai (katės) dėl sveikatos problemų ir toliau intensyviai prižiūrimi įvairių specialistų veterinarų. Viso ieškovė buvo priversta vykti veterinarijos paslaugų: į VšĮ Buivydiškių kliniką (2024 m. rugpjūčio 20 d., 2024 m. rugsėjo 22 d., 2024 m. spalio 3 d., 2024 m. spalio 7 d., 2024 m. spalio 15 d., 2024 m. spalio 29 d., 2024 m. lapkričio 5 d., 2024 m. lapkričio 19 d., 2024 m. lapkričio 25 d., 2024 m. gruodžio 6 d., 2024 m. gruodžio 15 d.); į Jakovo kliniką (2025 m. sausio 27 d., 2025 m. sausio 30 d., 2025 m. vasario 5 d., 2025 m. vasario 15 d.). (duomenys neskelbtini) parodė ir reportažą apie kilusį ginčą bei ieškovės problemas dėl gyvūno įsigijimo bei priežiūros. Po to su ieškove susisiekė ir eilė kitų asmenų, kurie įsigiję iš atsakovės gyvūnus su analogiškomis sveikatos problemomis. 2025 m. kovo 18 d. ieškovė pateikė pretenziją atsakovei ir paprašė atlyginti žalą. 2025 m. kovo 20 d. raštu atsakovė patenkinti pretenziją atsisakė. Ieškovė pažymėjo, kad gyvūną pirko savo poreikiams iš atsakovės, kuri profesionaliai užsiima gyvūnų veisimo verslu, todėl tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai, kuriuose ieškovė laikytina vartotoja, o atsakovė – verslininke. Nurodė, kad teismų praktikoje, sprendžiant ginčus dėl gyvūnų pirkimo, teismai taiko pirkėjams vartotojų teises ginančius teisės aktus. Pažymėdama, kad pagal Veterinarijos reikalavimus gyvūnų augintinių veisėjams gyvūnų augintinių veisėjai gali parduoti (perduoti) tik kliniškai sveikus ir savarankiškai galinčius maitintis gyvūnus augintinius, atkreipė dėmesį į netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teises, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.334 straipsnyje, ir kt., be kita ko, pirkėjo teisę į nuostolių atlyginimą. Akcentavo patirtą žalą dėl gyvūnų gydymo išlaidų. Taip pat nurodė, jog patyrė neturtinę žalą. Tikėjosi įsigyti sveiką gyvūną, tačiau nuo pat katės įsigijimo ieškovė patyrė stresą, nerimą ir baimę dėl jos sveikatos, nes prie gyvūno tiek ji, tiek jos sūnus emociškai prisirišo iš karto jį parsivežę namo. Ieškovė negali ramiai miegoti naktimis, reguliariai tikrina, ką veikia, kokios būklės gyvūnas, kasdien plauna akis ir tikrina, ar po vokais nėra atsinaujinančių simptomų, kaip nurodė veterinarijos gydytojai. Dėl sergančio gyvūno priežiūros ir jo vežimo apžiūrai pas veterinarus ieškovė turėjo nuolat keisti savo darbo režimą – ieškoti galimybių perkelti suplanuotus darbus kitam laikui, dėl to patirdama papildomo streso ir nepatogumų. Ieškovės nerimą ir dvasinius išgyvenimus dėl sergančios katės itin stiprino tai, jog veisėja kategoriškai neigia galimas gyvūno ligas, ėmė kaltinti ieškovę netinkama gyvūno priežiūra. Pabrėžė, kad ir toliau jaučia nerimą dėl gyvūno sveikatos, nes nėra aišku, kaip pasiseks gyvūno gydymas, kokia bus gyvūno sveikata ateityje. Mano, kad jai padaryta 100 Eur neturtinė žala, kurią prašo atlyginti. Be kita ko nurodė, jog dėl situacijos konsultavosi su advokatu, buvo rengiama pretenzija atsakovei, todėl ieškovė jau patyrė 880,88 Eur išlaidų teisinei pagalbai, kurias taip pat prašė priteisti iš atsakovės. Ieškovė savo reikalavimus tikslino. Nurodė, kad nuo patariamos katės užsikrėtusios kitos savo katės gydymui išleido 66,65 Eur. Pateikė prašomos priteisti žalos dėl gyvūno gydymo detalizavimą, 1 599,52 Eur sumai. Be kita ko nurodė, jog palaiko savo poziciją dėl neturtinės žalos priteisimo, pažymėdama, kad papildomi tebesitęsiantys rūpesčiai dėl įsigytos katės problemų reikšmingai apsunkina ieškovės gyvenimą ir kelia ne tik stresą, bet ir rūpesčius, kokių neturėtų būti įprastomis aplinkybėmis. Nurodė, jog patyrė nebūdingų sveikatos sutrikimų ir tuo klausimu lankėsi gydymo įstaigose.

Atsakovė ATS1 CPK reikalavimus atitinkančio atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau savo poziciją išdėstė el. laiške „Atsakymas į pareikštą ieškinį“, nurodydama, jog ji su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad pirkimo metu ieškovė buvo supažindinta su esama padėtimi ir nebuvo daromas joks spaudimas; yra pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis ir aptarta esama padėtis.

Ieškovė ir jos atstovas teismo posėdyje patikslintus ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė juos tenkinti. Ieškovė be kita ko papildomai nurodė, kad su atsakove susitiko prie Antakalnio klinikos „8drambliai“; nematė katės jokio uždegimo. Veisėja nurodė, kad buvo akių uždegimas; nuleido 50 Eur. Akys sukėlė įtarimų sekmadienį. Be to, buvo viduriavimas. Buivydiškių klinikoje nustatyti susirgimai. Susisiekus su pirmaisiais pirkėjais, sužinojo, kad katės akys pūliavo, ji viduriavo; ši katė apkrėtė jų katę; veisėją jie informavo apie tai, ir kadangi nepavyko išgydyti, jie tą katę grąžino veisėjai. Buivydiškių klinika liepė kreiptis į kitą kliniką, kitą oftalmologą. Vyko į Jakovo kliniką. Ten buvo atlikta dar daugiau tyrimų. Buvo pabrėžiama, kad per 3 d. nebuvo galima susargdinti katės, kad ji turi daug ligų. Akcentavo, kad nuosekliai vykdė visų veterinarų nurodymus. Ligos rimtos ir lėtinės.

Atsakovė ir jos atstovė teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko. Atsakovė be kita ko paaiškino, kad aptariama katė gimė dviejų kačiukų vadoje; balandžio mėn. buvo paruoštos važiuoti į namus. Atlikti tyrimai. Dokumentai buvo išsiųsti pirkėjams. Pirkėjai jai siuntė ne aptariamos, o savo kitos katės nuotraukas užtinusiomis akimis. Katę grąžino be jokių ligų. Ji registravosi į kliniką „8 drambliai“. Akyse jokių paraudimų, jokių randų nuo ankstesnių uždegimų nebuvo. Gydytojui buvo parodyti veterinarės klinikos išrašai, kuriuos atsiuntė pirma pirkėja. Be to, katė dar buvo karantinuojama nuo kitų kačių. Į bendrą plotą ją įleido po vizito į „8 dramblius“. (duomenys neskelbtini) įdėjo skelbimą dėl katės pardavimo. Parašė ieškovė, kad ją domina ši katė. Nurodė ieškovei, kad kitą dieną ji su kita kate važiuoja į kliniką „8 drambliai“, sutarė dėl katės apžiūrėjimo, apie pirkimą dar nebuvo kalbos. Sekančią dieną susitiko antroje dienos pusėje, nes ieškovė negalėjo anksčiau. Katė ilgai buvo šilumoje, tad akys buvo paraudę, paašarojo. Pasakė apie tai ieškovei, kad dabar neimti, ji susitvarkys, padarys tyrimus ir tik tuomet atiduos, nes prieš išvykstant kiekvienai katei prieš dieną daro tyrimus. Tačiau ieškovė užsispyrė, kad ją ims, kad čia nieko tokio, ji susitvarkys. Jos pasirašė sutartį, ieškovė perskaitė. Paliko jai 50 Eur vizitui pas gydytoją. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė tik po 4 d. važiavo pas gydytojus. Nustatytas konjunktyvitas; nebuvo minimas nei viduriavimas, nei kiti sutrikimai. Rašė, kad viskas gerėja, viskas tvarkoje. Dar nurodė, kad katė persivalgė, suvalgė kitos katės maisto. Katė buvo suleista su kita, sena kate. Visą mėnesį bendravo abi draugiškai. Ji dar prašė, kad jeigu būtų kačiukas, ir jį paimtų. Po dviejų dienų, kai atsirado kita katė šeimoje, atsirado konjunktyvitas. Po to ieškovė pradėjo reikalauti sumokėti atgal pinigus. Ji (atsakovė) siūlė važiuoti kartu pas gydytojus, nes pačiai buvo labai įdomu, kas yra, nes jos veislyno gyvūnas. Siūlė ieškovei apmokėti ir konsultaciją. Ieškovė nesutiko kartu važiuoti į kliniką, katės nerodė, nors sutartyje yra punktas, kad ji gali katę pamatyti. 2025 m. sausio 2 d. jos veislyno vietą tikrino iš Utenos atvažiavę specialistai. Tikrino viską, tačiau nerado nei sergančių kačių, nei pažeidimų. Tuo metu buvo 14 kačių ir vienas šuo. Pažymėjo, kad su ieškovės reikalavimais nesutinka. Ieškovė žinojo, kad katė grąžinta, kad paraudę akys. Atsakydama į užduodamus kausimus atsakovė nurodė, kad ieškovė buvo sakiusi, kad gali atvažiuoti pas ją pasiimti katės, bet, kadangi ji važiavo į veterinariją, katę apžiūrėjimui nuvežė. Skubos surašyti pirkimo sutartį nebuvo. Pas ją kačių, sergančių gardija, nebuvo. Šį tyrimą atlieka tik klientų prašymu. Kai buvo grąžinta katė, viskas susitvarkė, kai streso nebebuvo. Kai ją grąžino pirkėjai, per daug dėl priežasčių nesigilino. Jai buvo atsiųsta kitos jų katės nuotrauka su užtinusiomis akimis. Ji katę atsiėmė pirkėjos prašymu. Katė atsiimta švari. Stebėta, kad kitą dieną katės akys buvo švarios, tad kad taip gydyta jos katė, jai kelia abejones, todėl tyrimais ji nepasitiki. Ieškovei neperdavė senų katės tyrimų, nes juose nėra katės identifikavimo. Pasiėmusi katę, ją vežė pas veterinarus, norėdama įsitinkinti dėl katės sveikatos. „8 drambliai“ gydytojams rodė ir išrašus, gautus iš pirmos pirkėjos. Veterinarai sakė, kad prieš save mato sveiką katę. Jokių randų, kurie lieka po uždegimų, nebuvo. Registracijoje katė yra registruota, kadangi katės vežamos profilaktiškai, gydymams. Kadangi katė buvo tik apžiūrėta, vizitas nebuvo registruotas. Veterinarams pasirodė 2024 m. liepos 9 d. Po to dar laikė mėnesį izoliuotą. Vežant katę parodyti, nebuvo planuota ją parduoti, tačiau, dėl visa ko, buvo pasiruošusi ir pardavimui. Pardavimo sutartis tipinė. Ieškovei ji siūlė tuo metu katės neimti, padaryti tyrimus. Ieškovė pasakė, kad viskas tvarkoje, susitvarkys. Tada 50 Eur jai paliko vizitui pas veterinarą. Kitą katę 2024 m. rugpjūčio 16 d. „8 drambliai“ parodė. Ieškovė katę pasiėmė prieš vizitą penkioliktos valandos. Dėl „Laboklin“, tyrimas yra labai brangus. Tyrimas buvo darytas vienai katei 2024 m. lapkričio 19 d. Katė sveika, tai ir kitos katės sveikos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apylinkės teismas 2026 m. birželio 19 d. sprendimu ieškovės IES1 ieškinį atmetė, priteisė iš jos atsakovei ATS1 4 658,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, atkreipęs dėmesį, kad CK ketvirtasis skirsnis „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“ yra papildytas 6.350¹ straipsniu, kurio trečioje dalyje nurodyta, kad šio skirsnio nuostatos netaikomos gyvų gyvūnų pirkimui–pardavimui, šiai normai galiojant nuo 2022 m. sausio 1 d., sprendė, kad šiam ginčui taikytinos CK XXIII skyriaus antro skirsnio nuostatos. Teismas, vertindamas byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių, byloje liudytojais apklaustų veterinarijos gydytojų parodymus, be kita ko nustatė, kad ieškovei buvo suteikta informacija apie jos įsigytos katės (teismas nustatė, kad pas ieškovę katės vardas iš B. buvo pakeistas į A. vardą) turėtą ligą. Kad ieškovė tam reikšmės neteikė, rodo tai, kad ji sutiko pirkti katę jos papildomai nepatikrinus pas veterinarijos gydytojus. Teismo vertinimu, ieškovė, žinodama apie katės turėtą sveikatos problemą, ją nusipirko sava rizika, nesiekdama papildomos katės apžiūros pas veterinarijos gydytojus.

Teismas pažymėjo, jog nustačius, kad nupirkta katė serga veisėjos nurodyta anksčiau turėta liga – akių uždegimu, ieškovė, sutinkamai su Sutarties 2.3 papunkčiu, suteikiančiu pirkėjai teisę per 7 dienas nuo gyvūno perdavimo patikrinti jo sveikatą licencijuotose veterinarinėse gydyklose, o paaiškėjus, kad gyvūnas nėra sveikas, ir pateikus oficialias licencijuoto veterinaro (licencijuotos veterinarinės gydyklos ) išvadas turi teisę reikalauti, kad veisėjas priimtų gyvūną atgal ir grąžintų už gyvūną sumokėtą sumą, šia teise nepasinaudojo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė prieš įsigyjant aptariamą katę, turėjo kitas kates, su kuriomis buvo suleista ir minėta katė. Pati ieškovė atsakovei 2024 m. rugpjūčio 16 d. siųstoje žinutėje nurodė, kad katė labiau ima kitos katės maistą, nugriebė jos konservų ir suviduriavo. Teismas atkreipė dėmesį, jog VšĮ Buivydiškių veterinarijos klinikos išraše iš ligos istorijos matyti, kad gyvūno savininkė (ieškovė) su kate pirmą kartą apsilankė 2024 m. rugpjūčio 20 d.; nustatyta galutinė diagnozė – konjunktyvitas. Šiame išraše nėra jokių duomenų apie tai, kad katė viduriuotų. Įrašas, jog šeimininkė nurodė, kad kai pasiėmė katę iš veisėjos, ji viduriavo, yra tik 2024 m. lapkričio 25 d. Įvertinęs byloje pateiktą 2025 m. sausio 2 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) Priežiūros departamento Panevėžio apygardos priežiūros skyriaus Gyvūnų augintinių veisėjams taikomų reikalavimų kontrolės patikrinimo aktą (toliau – VMVT patikrinimo aktas), teismas laikė nustatytu, kad atsakovės veislyne laikomi gyvūnai prižiūrimi tinkamai, sveiki, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad katė jos pardavimo metu buvo užsikrėtusi ligomis, kurios buvo nustatytos vėliau nei po poros mėnesių po katės pardavimo ieškovei. Apie katės buvusią ligą – konjunktyvitą (akių uždegimas), atsakovė ieškovę informavo.

Teismas taip pat vertino pirmųjų katės pirkėjų pateiktus išrašus. Nurodė, kad V.U. išraše iš ligos istorijos gyvūno savininkas nenurodytas; gyvūnas – katė B., 5 mėn., veislė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), patelė, pilka; identifikacinis numeris nenurodytas; apsilankymo data – 2024 m. birželio 10 d. Anamnezė – smarkiai čiaudi, išskyros iš akių, pūlingos, yra padidėjęs ašarojimas; katė skiepyta; tepinėlyje chalidijos nesimato; konjunktyvitas; paskirtas vaistas Maxitrol. 2024 m. birželio 17 d. nurodyta, kad tinimas nesitraukia ir yra pūliavimo; keisti lašus. 2024 m. birželio 21 d. nurodyta anamnezė – keisti į tobrin. UAB „Petveta“ Išraše iš ligos istorijos nurodyti gyvūno duomenys: katė B. (duomenys neskelbtini), patelė, šokoladinė, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); pirminio apsilankymo data: 2024 m. birželio 22 d. Nurodyta, kad buvo namo įduotas amoksiciklinas, klavulavas, tobrinas į akis; mėnesį laiko nesitvarko; akys pūliuoja, intensyvus čiaudėjimas.; imuninė pasta namo skiriama; nurodyti paskirti vaistai; diagnozė galutinė – kačių virusinis rinotracheitas. Teismas atkreipė dėmesį, kad į UAB „Petveta“ buvo kreiptasi kitą dieną po vizito V. U. IĮ, kur buvo katei pakeisti vaistai į tobrin, kuris negalėjo būti vertinamas kaip naudojamas mėnesį. V.U. IĮ Išraše iš ligos istorijos nėra katę identifikuojančio numerio, katės spalva – pilka, tuo tarpu UAB „Petvena“ išraše katės spalva – šokoladinė, kuri yra nurodyta ir ieškovės teikiamuose išrašuose iš ligos istorijos. UAB „8 Drambliai“ atsakyme yra nurodyta, kad ATS1 2024 m. liepos 9 d. atvyko vizitui su gyvūnu D., tačiau atsivežė ir antrą gyvūną – B.; apžiūros metu B. sveikata įtarimų nesukėlė; jokie tyrimai nebuvo atlikti. Teismas nurodė, kad esant minėtoms aplinkybėms, atsakovė turėjo pagrindą pirmųjų katės pirkėjų pateiktus išrašus iš ligos istorijos vertinti kritiškai, kaip nesusijusius su kate B. (A.).

Teismas sprendė, kad atsakovė ieškovę informavo apie jai žinomą katės A. ligą (konjunktyvitą) prieš sudarant katės pirkimo–pardavimo sutartį, tad su ieškove sudarytos sutarties nepažeidė, ir ji nėra atsakinga už atliktus katės tyrimus, jos ir kitos ieškovės katės gydymą. Teismo vertinimu, ieškovė, nepasinaudojusi teise grąžinti sergantį gyvūną veisėjai, kaip numatyta Sutarties 2.3 papunktyje, nebegali reikšti pretenzijų veisėjai dėl gyvūno sveikatos ir reikalauti pinigų grąžinimo (Sutarties 2.4 papunktis), todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 1 666,17 Eur patirtų gyvūnų gydymo išlaidų atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai teismas nematė pagrindo ir tenkinti ieškovės reikalavimų dėl neturtinės žalos, ikiteisminių nuostolių priteisimo, ir atmetė ieškovės ieškinį visa apimtimi kaip nepagrįstą. Be to, teismas priteisės atsakovei iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, įvertinęs, kad jos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, ruoštų ir teiktų dokumentų apimtį, į advokato laiko sąnaudas teikiant teisinę pagalbą atsakovei, dalyvaujant teismo posėdžiuose, yra pagrįstos, neviršija rekomenduojamų dydžių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė IES1 pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos procese. Ieškovė, pirmiausia atkreipusi dėmesį į teismo sprendime klaidingai nurodytą atsakovės pavardę, savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais.

Mano, kad teismas nepagrįstai siaurai įvertino vartotojo apsaugos reikšmę šioje byloje. Pažymi, kad ieškovė gyvūną įsigijo savo asmeniniams poreikiams, o atsakovė profesionaliai užsiima gyvūnų veisimu ir pardavimu. Todėl ginčo santykyje ieškovė veikė kaip silpnesnioji sutarties šalis, o atsakovė – kaip profesionali veisėja, kuriai keliami aukštesni rūpestingumo, atidumo, informavimo ir sąžiningumo standartai. Tai, kad CK 6.350¹ straipsnio 3 dalies 4 punktas numato CK Šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus Ketvirtojo skirsnio specialiųjų vartojimo pirkimo–pardavimo taisyklių netaikymą gyvų gyvūnų pirkimui–pardavimui, nereiškia, kad sutartis apskritai netenka vartojimo sutarties požymių arba kad atsakovės parengtos standartinės sutarties sąlygos neprivalėjo būti vertinamos sąžiningumo, šalių teisių ir pareigų pusiausvyros bei vartotojo teisėtų lūkesčių aspektu. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar Sutarties 2.4 papunkčio aiškinimas taip, kad per 7 dienas negrąžinusi gyvūno pirkėja praranda teisę reikšti profesionaliai pardavėjai bet kokias pretenzijas dėl jo sveikatos, nėra nesąžiningas ir neproporcingas. Tokia sąlyga, aiškinama kaip visiškas pardavėjos atsakomybės ribojimas, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą pirkėjos nenaudai, nes profesionaliai veisėjai suteikia nepagrįstai platų imunitetą nuo atsakomybės net ir tais atvejais, kai gyvūno sveikatos problemos pasireiškia netrukus po perdavimo, yra pasikartojančios, jų mastas objektyviai paaiškėja vėliau, o pirkėja elgiasi rūpestingai ir kreipiasi į veterinarijos gydytojus.

Atkreipia dėmesį, jog teismas neįvertino, kad Sutartį parengė atsakovė, o ieškovė neturėjo realios galimybės daryti įtaką jos sąlygoms. Todėl Sutarties 2.3–2.4 papunkčiai turėjo būti aiškinami ne atsakovės naudai, bet pagal sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos principus. Net jeigu Sutarties 2.3 papunktis suteikė ieškovei teisę (bet ne pareigą) per 7 dienas grąžinti gyvūną ir reikalauti pirkimo kainos grąžinimo, ši teisė negali būti aiškinama kaip vienintelis ir išimtinis pirkėjos teisių gynimo būdas. Teismas nepagrįstai normalizavo atsakovės, kaip profesionalios veisėjos, elgesį, kuris pagal bylos aplinkybes neatitinka skaidrios, sąžiningos ir atsakingos komercinės praktikos standarto. Ieškovės įsitikinimu, šioje byloje svarbi ne viena izoliuota aplinkybė, bet visa atsakovės elgesio grandinė. Atkreipia dėmesį į atsakovės reikštą poziciją dėl katės tyrimų, pažymėdama, kad tokia situacija negali būti laikoma normalia profesionalaus veisėjo verslo praktika. Jeigu gyvūnas reklamuojamas ar siūlomas kaip parduodamas „su padarytais tyrimais“, pirkėjas pagrįstai tikisi ne abstraktaus, pardavėjo patikinimo, ir ne žodinės veterinaro apžiūros be tyrimų, o realių, patikrinamų, pirkėjui pateikiamų veterinarinių dokumentų. Vien veterinaro apžiūra, kurios metu tyrimai neatlikti, negali būti tapatinama su „tyrimais“. Atsakovės pozicija yra viduje prieštaringa. Viena vertus, ieškovei buvo sudaromas įspūdis, kad katė yra patikrinta ir parduodama su tyrimais. Kita vertus, vėliau veisėja aiškino, kad „8 Drambliai“ katę tik apžiūrėjo, tyrimų neatliko, o ankstesnių pirkėjų pateiktos veterinarinės informacijos atsakovė ieškovei nerodė, nes pati neva ja nepasitikėjo. Tokia logika reiškia, kad pirkėjai buvo pateikta tik atsakovei palanki informacija, o pirkėjos apsisprendimui reikšmingi tikri ir atsakovės turėti duomenys buvo nutylėti. Pažymi, jog jai nebuvo pateikti ankstesnių pirkėjų veterinariniai dokumentai, nebuvo aiškiai atskleista visa ankstesnė katės sveikatos istorija, nebuvo pateikti realūs tyrimai, nors pirkėjai buvo komunikuojama apie pardavimą „su padarytais tyrimais“. Vietoje to, ieškovei buvo pateikta supaprastinta versija apie „pasitrynusias akis“, „ilgą kelionę su kondicionierium“ ir 50 Eur nuolaidą galimam vizitui pas veterinarą. Todėl pirmosios instancijos teismo požiūris, kad atsakovės tariamos abejonės dėl ankstesnių pirkėjų dokumentų patikimumo galėjo pateisinti šių dokumentų neatskleidimą ieškovei, yra nepagrįstas. Atsakovės elgesio negalima vertinti kaip normalios profesionalios komercinės praktikos. Tai buvo informacijos slėpimas ir atvejis, kai profesionali veisėja turėjo daugiau informacijos apie katės ankstesnę sveikatos istoriją, tačiau naujai pirkėjai pateikė tik dalį šios informacijos. Tokia praktika pažeidžia pirkėjos teisėtą lūkestį gauti aiškią, teisingą ir išsamią informaciją apie perkamą gyvūną. Atkreipdama dėmesį į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, akcentuoja, kad analogiškose bylose teismai vertina ne vien tai, ar pirkėjas formaliai pasinaudojo trumpu sutartiniu grąžinimo terminu, bet ir tai, ar pardavėjas tinkamai įvykdė savo pareigą perduoti tinkamos kokybės gyvūną, ar tinkamai informavo pirkėją, ar sutartinės sąlygos neapribojo vartotojo teisių neproporcingai ir ar pirkėjui išliko galimybė naudotis bendraisiais civilinių teisių gynimo būdais. Mano, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ne formalų, o materialų vartotojo apsaugos vertinimą. Net ir pripažinus, kad gyvų gyvūnų pirkimui–pardavimui netaikomas specialusis vartojimo pirkimo–pardavimo skirsnis, teismas privalėjo įvertinti Sutarties 2.3–2.4 papunkčių sąžiningumą, jų proporcingumą, pirkėjos galimybę realiai pasinaudoti pažeistų teisių gynimo būdais ir atsakovės, kaip profesionalios veisėjos, pareigą veikti rūpestingai, skaidriai bei sąžiningai. Šios analizės neatlikimas lėmė neteisingą bylos rezultatą ir sudaro savarankišką pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą.

Ieškovės vertinimu, teismas klaidingai aiškino Sutarties 2.3 – 2.4 papunkčius. Pažymėdama, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis), nurodo, jog Sutarties 2.3 papunktis reglamentuoja specifinį gynimo būdą – gyvūno grąžinimą ir už gyvūną sumokėtos kainos susigrąžinimą. Tačiau ieškovės galutinis reikalavimas buvo ne dėl pirkimo kainos grąžinimo, o dėl realiai patirtų gydymo išlaidų atlyginimo. Teismas nepagrįstai sutapatino teisę atsisakyti sutarties ir grąžinti gyvūną su teise reikalauti nuostolių atlyginimo. Akcentuoja, kad pirkėjo teisė reikalauti nuostolių atlyginimo dėl netinkamos kokybės daikto pardavimo egzistuoja savarankiškai. Sutarties 2.3 papunktyje numatytos teisės neįgyvendinimas savaime nereiškia, kad pirkėja prarado teisę reikalauti gydymo išlaidų, kurios atsirado dėl parduoto gyvūno sveikatos trūkumų. Anot ieškovės, Sutarties 2.4 papunktis negali būti aiškinamas kaip pirkėjos išankstinis atsisakymas nuo bet kokių reikalavimų dėl neatskleistų ar paslėptų sveikatos trūkumų. Tokia išvada prieštarautų sąžiningumo principui ir paneigtų atsakovės, kaip profesionalios veisėjos, pareigą perduoti tinkamos kokybės gyvūną bei atskleisti visą reikšmingą informaciją apie jo sveikatos būklę. Pažymi, kad gyvūnas nėra įprastas daiktas, kurio trūkumus pirkėjas visais atvejais gali objektyviai nustatyti per 7 dienas. Gyvūno sveikatos problemos gali būti pasikartojančios, lėtinės, latentinės, priklausyti nuo inkubacinių laikotarpių, gydymo poveikio, tyrimų apimties ir veterinarinės diagnostikos eigos. Todėl 7 dienų terminas negali būti aiškinamas kaip absoliutus visų vėliau paaiškėjusių sveikatos trūkumų ir visų su jais susijusių nuostolių eliminavimo mechanizmas. Be to, mano, kad ir pats ieškovės elgesys rodo ne jos pasyvumą ar abejingumą, o rūpestingumą. Ieškovė negali būti baudžiama vien dėl to, kad nesielgė formaliai ir iš karto negrąžino gyvūno, o pasirinko humanišką ir protingą kelią – gydyti įsigytą gyvūną. Tuo labiau nežinodama gyvūno priešistorės su buvusių pirmųjų pirkėjų atliktais veterinarinių tyrimų duomenimis. Ieškovė aiškiai suprato, kad grąžinus katę veisėjai, ši ją tikėtinai būtų užmigdžiusi, nes suvokia, jog net keli pirkėjai grąžino katę dėl sveikatos problemų ir tolesni mėginimai ją parduoti vėl gali sukelti problemų. Besirūpindama gyvūnu, ieškovė prie jo prisirišo ir tikrai nenorėjo, kad veisėja atsikratytų jauna kate. Todėl teismo išvada, kad ieškovė, nepasinaudojusi Sutarties 2.3 papunktyje numatyta gyvūno grąžinimo teise, neteko teisės reikšti reikalavimus dėl gydymo išlaidų atlyginimo, yra nepagrįsta. Pateikdama teismų praktikos pavyzdžių, apibendrina, jog profesionalaus veisėjo sutartinis patvirtinimas apie gyvūno sveikatą ir atliktus tyrimus yra teisiškai reikšmingas kokybės patvirtinimas; trumpas sutartinis gyvūno patikrinimo ar grąžinimo terminas negali būti aiškinamas kaip absoliutus pirkėjo teisės į gydymo išlaidų ir kitų nuostolių atlyginimą praradimas; sprendžiant tokius ginčus turi būti vertinama ne izoliuota aplinkybė, ar pirkėja per 7 dienas grąžino gyvūną, o visa pardavėjos elgesio ir informacijos atskleidimo grandinė. Būtent šių kriterijų pirmosios instancijos teismas tinkamai nepritaikė, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas.

Anot ieškovės, teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei ir neįvertino, kad atsakovė Sutartyje pati patvirtino, jog gyvūnas perdavimo metu yra sveikas, pridedant tyrimų parodymus. Toks atsakovės patvirtinimas negali būti vertinamas kaip nereikšminga deklaracija. Ieškovei įrodžius, kad netrukus po perdavimo katei buvo diagnozuotas konjunktyvitas, kad ši problema kartojosi ir kad buvo patirtos gydymo išlaidos, atsakovei teko pareiga paneigti savo atsakomybę ir įrodyti, kad sveikatos trūkumai atsirado jau po gyvūno perdavimo dėl ieškovės veiksmų, trečiųjų asmenų kaltės ar kitų nuo atsakovės nepriklausančių priežasčių. Teismas tokios įrodinėjimo naštos paskirstymo analizės neatliko. Vietoje to teismas formaliai rėmėsi CPK 178 straipsniu ir konstatavo, kad ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų. Tačiau toks požiūris ignoruoja sutarties turinį ir atsakovės pačios prisiimtą garantiją dėl gyvūno sveikatos perdavimo metu. Mano, kad ieškovės nurodytų aplinkybių visuma sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ieškovė įrodė sveikatos trūkumo faktą, o atsakovė neįrodė, kad šis trūkumas atsirado jau po perdavimo dėl ieškovės kaltės ar kitų nuo atsakovės nepriklausančių aplinkybių.

Kritiškai vertina teismo išvadą, kad atsakovė neva turėjo pagrindą abejoti pirmųjų pirkėjų pateiktais veterinariniais dokumentais ir todėl neprivalėjo jų atskleisti ieškovei prieš parduodama tą pačią katę. Atkreipia dėmesį į nurodytų dokumentų turinį, kai kurių duomenų (katės vardo, gimimo datos, ir kt.) sutapimus. Pažymi, jog pardavėjos abejonės dėl dokumentų nėra pagrindas nutylėti pirkėjai reikšmingą informaciją. Svarbu tai, kad šie dokumentai sudarė aiškų rizikos signalą apie galimas tos pačios katės sveikatos problemas. Profesionaliai veisėjai tai turėjo būti pakankamas pagrindas elgtis rūpestingai: informuoti naują pirkėją, pateikti turimus dokumentus, pasiūlyti atlikti papildomą patikrą prieš pardavimą arba bent aiškiai nurodyti, kad dėl gyvūno ankstesnės sveikatos istorijos yra ginčas ar neaiškumų. Teismas nepagrįstai perkėlė šios rizikos padarinius pirkėjai. Būtent atsakovė buvo profesionali veisėja, ji turėjo tiesioginę informaciją apie tai, kad katė jau buvo grąžinta pirmųjų pirkėjų, ji žinojo šio grąžinimo aplinkybes, turėjo arba galėjo turėti buvusių pirkėjų pateiktus veterinarinius dokumentus, pati sprendė dėl katės pakartotinio pardavimo ir pati parengė pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl būtent atsakovė turėjo pareigą užtikrinti informacijos skaidrumą, o ne vienašališkai nuspręsti, kurią informaciją pirkėjai „apsimoka“ parodyti, o kurios – ne. Atsakovės abejonės dėl dokumentų patikimumo negalėjo būti pagrindas jų nuslėpti. Tokia informacija būtų leidusi ieškovei savarankiškai įvertinti riziką, pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju, paprašyti papildomų tyrimų, atsisakyti sandorio arba derėtis dėl kitokių sąlygų. Teismas nepagrįstai sutapatino dvi skirtingas kategorijas: dokumentų įrodomąją galią teisme ir pardavėjos pareigą informuoti pirkėją iki sutarties sudarymo. Be to, atsakovės pozicija pati savaime yra prieštaringa. Viena vertus, atsakovė teigia, kad pirmųjų pirkėjų dokumentais nepasitikėjo ir todėl jų ieškovei nerodė. Kita vertus, atsakovė neginčija, kad žinojo apie ankstesnį katės grąžinimą ir bent apie akių problemų kontekstą. Taigi net jeigu atsakovė nesutiko su pirmųjų pirkėjų dokumentų išvadomis, ji negalėjo paneigti, kad egzistavo reikšminga ginčo ir rizikos informacija apie tos pačios katės sveikatą. Būtent ši informacija turėjo būti atskleista ieškovei iki sutarties sudarymo. Akcentuoja, jog teismas taip pat neįvertino, kad dokumentų neatskleidimas atėmė iš ieškovės galimybę pačiai patikrinti atsakovės versiją. Pirkėjos teisė gauti informaciją reiškia teisę pačiai įvertinti riziką, o ne pareigą aklai pasitikėti pardavėjos vienpusiškai atrinkta informacija. Atsakovė sutartyje patvirtino, kad gyvūnas perdavimo metu yra sveikas. Tačiau toks patvirtinimas negalėjo būti duodamas nutylint ankstesnę sveikatos istoriją ir pirmųjų pirkėjų dokumentus. Jeigu ieškovė būtų žinojusi, kad egzistuoja pirmųjų pirkėjų veterinariniai dokumentai, rodantys pūlingas akių išskyras, tęstinį gydymą ir kitas sveikatos problemas, ji būtų turėjusi pagrindą kitaip vertinti sandorio riziką.

Anot ieškovės, teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes įrodymus vertino fragmentiškai, suteikė lemiamą reikšmę atsakovei palankioms aplinkybėms ir neįvertino įrodymų visumos. Mano, kad teismas nepagrįstai sureikšmino ieškovės 2024 m. rugpjūčio 26 d. žinutę, kurioje ji nurodė, kad „su A. viskas puikiai“ ir „akys praėjo“. Ši žinutė buvo parašyta po veterinarijos gydytojo paskirto gydymo, todėl ji patvirtina tik laikiną klinikinį pagerėjimą, bet ne ligos nebuvimą, ne atsakovės pareigų tinkamą įvykdymą ir ne ieškovės atsisakymą nuo pretenzijų. Vėlesnė gydymo eiga rodo priešingai – akių problema kartojosi, buvo tęsiamas gydymas, skiriami vaistai, o veterinariniuose dokumentuose toliau fiksuotas konjunktyvitas ar jo požymiai. Todėl teismo išvada, kad 2024 m. rugpjūčio 26 d. žinutė paneigia atsakovės atsakomybę, yra nepagrįsta. Teismas taip pat netinkamai įvertino neigiamų „Laboklin“ tyrimų reikšmę. Neigiamas laboratorinis tyrimas dėl konkrečių patogenų nereiškia, kad gyvūnas neturėjo jokios akių ligos ar sveikatos trūkumo. Jis reiškia tik tai, kad konkretaus tyrimo metu nebuvo nustatyti konkretūs tirti sukėlėjai. Tuo tarpu klinikinė diagnozė – konjunktyvitas – išliko. Teismas taip pat neįvertino, kad pačiame „Laboklin“ tyrimo lape nurodyta metodinė pastaba, jog neigiamas PCR rezultatas nereiškia, kad gyvūnas negali būti užsikrėtęs, o PCR rezultatai turi būti vertinami kartu su turima klinikine ir epidemiologine informacija. Taip pat mano, jog teismas nepagrįstai suteikė lemiamą reikšmę VMVT patikrinimo duomenims, kuris buvo atliktas jau gerokai po ginčo gyvūno pardavimo, jis buvo susijęs su atsakovės veislyno patikrinimu, o ne su konkrečios katės sveikatos būkle jos perdavimo ieškovei momentu. Teismas taip pat negalėjo daryti išvados apie konkrečios katės sveikatos būklę vien remdamasis kitos katės tyrimais ar bendromis išvadomis apie veislyną. Nurodo, kad ir atsakovės pateikta UAB „Ignalinos veterinarinė vaistinė“ pažyma be surašymo datos patvirtina tik gyvūno ženklinimą, vakcinaciją ir FIV / FeLV testo neigiamą rezultatą, bet nepatvirtina, kad prieš pardavimą 2024 m. rugpjūčio mėn. buvo atliktas išsamus akių būklės ar pasikartojančio konjunktyvito priežasčių ištyrimas. Todėl ši pažyma negalėjo būti vertinama kaip paneigianti ankstesnės ir vėliau pasikartojusios ligos reikšmę. Be to, joje nurodoma, kad 2024 m. gegužės 17 d. kraujo tyrimas nustatė leukocitozę –. 23,6, nors jos leistina norma yra iki 19,5 ir lymfocitozę – 10,3, kai leistina norma yra iki 7,0.

Ieškovės vertinimu, teismas nepagrįstai atmetė visą ieškovės reikalavimą dėl 1 666,17 Eur gydymo išlaidų, neatskyręs skirtingų gydymo išlaidų grupių ir neįvertinęs, kad bent dalis išlaidų tiesiogiai susijusi su nuo pat perdavimo momento pasireiškusia ir vėliau pasikartojusia katės akių liga. Ieškovė patyrė realias, dokumentais pagrįstas gydymo išlaidas. Šios išlaidos buvo būtinos, nes ieškovė, kaip rūpestinga gyvūno savininkė, privalėjo kreiptis į veterinarijos gydytojus ir gydyti gyvūną. Net jeigu teismui kilo abejonių dėl kai kurių išlaidų, tai nesudarė pagrindo atmesti viso ieškinio. Teismas privalėjo bent atskirai įvertinti išlaidas, kurios susijusios su aptariamos katės akių ligos diagnostika ir gydymu. Ši bylos dalis akivaizdžiai įrodyta: akių problema atsirado netrukus po gyvūno perdavimo, buvo nustatyta veterinarijos gydytojo, gydymas buvo paskirtas, problema kartojosi, o atsakovė neįrodė, kad liga atsirado po perdavimo dėl ieškovės veiksmų. Todėl net tuo atveju, jeigu apeliacinis teismas manytų, kad ne visos ieškovės prašomos gydymo išlaidos yra pakankamai susietos priežastiniu ryšiu su atsakovės veiksmais, sprendimas turėtų būti pakeistas bent iš dalies, priteisiant tą gydymo išlaidų dalį, kuri susijusi su katės akių ligos diagnostika ir gydymu. Atitinkamai mano, jog iš naujo turi būti vertinamas ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat dėl ikiteisminių nuostolių išieškojimo išlaidų.

Atsakovė ATS1 atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė atsiliepimą grindžia toliau nurodytais argumentais.

Pažymi, kad skundžiamas sprendimas grindžiamas dviem savarankiškais pagrindais, teismui konstatavus, jog atsakovė informavo ieškovę apie katės turėtą ligą – akių uždegimą – iki Sutarties sudarymo, todėl Sutarties nepažeidė, ir kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtų gydymo išlaidų, taip pat teismui papildomai nurodžius, kad ieškovė nepasinaudojo Sutarties 2.3 papunktyje įtvirtinta teise per 7 dienas nuo gyvūno perdavimo patikrinti jo sveikatą ir gyvūną grąžinti. Nurodo, jog net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pritartų apeliantės argumentams dėl Sutarties 2.4 papunkčio, skundžiamas sprendimas negalėtų būti panaikintas, nes savarankiškas materialinis jo pagrindas – civilinės atsakomybės sąlygų neįrodymas – apeliaciniame skunde iš esmės nepaneigtas. Atkreipdama dėmesį į byloje nustatytų aplinkybių chronologiją, akcentuoja, kad ginčo gyvūnui iki perdavimo ieškovei buvo atliktos privalomos veterinarinės procedūros ir tyrimai, įskaitant vakcinaciją nuo virusinio rinotracheito; akių būklės problema ieškovei buvo atskleista iki Sutarties sudarymo, o ieškovė atsisakė papildomo patikrinimo iki katės perdavimo; praėjus 10 dienų po perdavimo pati ieškovė raštu konstatavo, kad akių problema išsisprendė, o praėjus 11 dienų – kad ji norėtų iš atsakovės įsigyti antrą gyvūną; simptomų atsinaujinimas užfiksuotas praėjus 9 dienoms po to, kai ieškovė į savo namus atsivežė kitą (duomenys neskelbtini) veislės katę iš kito veislyno. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl CK nustatyto vartojimo pirkimo–pardavimo skirsnio netaikymo gyvų gyvūnų pirkimui–pardavimui, pažymi, kad tokiu atveju taikomos ne ieškovės ieškinyje nurodytos teisės normos, o CK XXIII skyriuje „Pirkimas – pardavimas“ išdėstyti reikalavimai.

Nurodo, jog neginčija teismo pareigos vertinti sąlygų sąžiningumą ex oficio. Mano, jog ginčas dėl to, ar teismas turėjo pareigą atlikti nesąžiningų sąlygų kontrolę, byloje nekyla, kyla kitas klausimas – ar šios kontrolės rezultatas gali pakeisti bylos baigtį. Akcentuoja, kad Sutarties 2.4 papunktis ieškovės reikalavimo dėl gydymo išlaidų atlyginimo neapribojo, todėl šios sąlygos sąžiningumo vertinimas byloje neturi teisinės reikšmės, nes ši sąlyga ieškovės teisių nepaneigė. Sutarties 2.4 papunkčio sąžiningumo vertinimas – kokia linkme jis būtų atliktas – ieškinio baigties nekeičia, nes ieškinys atmestas savarankišku pagrindu. Pažymi, kad CK 6.334 straipsnio 4 dalis yra būtent ta įstatymo norma, kuri sprendžia apeliantės keliamą pusiausvyros klausimą. Įstatymų leidėjas nustatė bendrąją taisyklę, kad atsakomybę ribojančios sąlygos negalioja, ir kartu nustatė išimtį – kai trūkumas pirkėjui atskleistas. Tokiu būdu Sutarties 2.4 papunktis, kiek jis susijęs su atskleistu trūkumu, veikia lygiai taip, kaip veikia pati įstatymo norma. Tam, kad būtų užtikrinta pardavėjo teisių pagal 6.327 straipsnį pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad katė yra gyvas organizmas ir jo tolimesnė sveikatos būklė po jos perdavimo tampa tiesiogiai priklausoma nuo pirkėjo ir jo veiksmų, Sutartimi yra įtvirtinta pirkėjo teisė per 7 dienas nuo prikimo–pardavimo sutarties sudarymo, pasitikrinti gyvūno sveikatos būklę tam, kad pirkėjas neabejotinai galėtų sužinoti apie jam parduodamo gyvūno sveikatos būklę. Mano, kad 7 dienų terminas yra protingas apsilankyti pas veterinarijos gydytoją ir atitinkamai pranešti apie nustatytus daikto trūkumus, jeigu pirkėjas manytų, kad tokie egzistuoja. Byloje nėra ginčo, kad 2024 m. rugpjūčio 16 d. sutarties sudarymo metu ieškovei buvo žinoma apie katės akių būklę. Pati ieškovė pripažino, kad tiek atsakovė atkreipė jos dėmesį į paraudusias katės akis, tiek ji pati matė, kad akys ašaroja. Tam, kad įsitikinti parduodamo daikto kokybe, ieškovei buvo suteikta 50 Eur nuolaida apsilankymui pas veterinarijos gydytoją su tikslu įsitikinti katės akių sveikatos būkle. 2024 m. rugpjūčio 20 d. ieškovė apsilankė pas veterinarijos gydytoją, kur jai buvo konstatuotas konjunktyvitas. 2024 m. rugpjūčio 20 d. yra data, kada pirkėjas neabejotinai sužinojo apie jai parduoto daikto kokybę. Byloje nustatyta, kad ieškovė akių uždegimą užfiksavo 2024 m. rugpjūčio 20 d., o 2024 m. rugpjūčio 26 d. atsakovei nurodė, kad su kate viskas puikiai ir akys praėjo. Tuo tarpu pretenzija dėl gyvūno sveikatos buvo pareikšta tik 2024 m. lapkričio 22 d., t.y. praėjus daugiau nei 3 mėnesiams nuo katės perdavimo bei esant nustatytam faktui, kad į namus buvo parsivežta nauja katė, įsigyta iš kito veislyno, kurios sveikatos būklę jos įsigijimo metu pagrindžiančių dokumentų ieškovė į bylą nepateikė, nors toks prašymas iš atsakovės pusės buvo pareikštas. Atsakovės vertinimu, net visiškai eliminavus Sutarties 2.3 ir 2.4 papunkčius, atsakovės atsakomybę už ieškovei atskleistą trūkumą pašalina pačios įstatymo normos – CK 6.327 straipsnio 2 ir 5 dalys bei CK 6.334 straipsnio 1 ir 4 dalys. Šių normų nesąžiningumo kontrolė netaikoma (CK 6.228⁴ straipsnio 7 d.). Be kita ko atkreipia dėmesį, kad nesąžiningų sąlygų kontrolės neatlikimas nėra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Pažymi, jog ieškovė nepasinaudojo ne tik jai Sutartimi suteikta grąžinimo teise, bet ir neįvykdė Sutarties 2.10 papunktyje įtvirtintos pareigos, taip atimdama iš atsakovės galimybę pačiai įsitikinti gyvūno būkle, nustatyti trūkumų priežastį ir sumažinti galimą žalą. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės elgesys negali būti vertinamas kaip atitinkantis kreditoriaus pareigą sumažinti nuostolius bei kaip suteikiantis verslininkui teisę pirmiausia pačiam neatlygintinai ištaisyti nustatytus daikto trūkumus. Taip pat mano, kad ir įrodinėjimo naštos paskirstymas ginčo esmės nekeičia: net perkėlus naštą atsakovei, ji byloje esančiais įrodymais – laboratorinių tyrimų rezultatais, VMVT patikrinimo aktu, specialiųjų žinių turinčio subjekto atsakymais ir trijų liudytojų veterinarijos gydytojų parodymais – ją įvykdė. Palaikydama savo poziciją, sutinka su teismo išvada, jog atsakovė turėjo pagrindą ankstesnių pirkėjų pateiktus išrašus vertinti kritiškai. Dar atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pirmieji katės pirkėjai augino dvi kates. Byloje buvo pateiktos šių kačių nuotraukos, darytos 2024 m. birželio 20 d., iš kurių buvo akivaizdžiai matyti, kad atsakovės išveista katė akių ligų tą dieną neturėjo, tuo tarpu kita buvusių pirkėjų katė buvo su paraudusiomis ir ištinusiomis akimis. Esant tokiai faktinių aplinkybių visumai, teismas pagrįstai konstatavo, kad pateikti ligos išrašai neleidžia konstatuoti, kad jie yra susiję su ginčo kate.

Atsakovės įsitikinimu, reikšminga informacija ieškovei buvo atskleista. Vien aplinkybė, jog atsakovė ieškovei nepateikė dviejų konkrečių veterinarinių išrašų, kurių viename ginčo gyvūnas apskritai neidentifikuotas, savaime neįrodo nei informavimo pareigos pažeidimo, nei to, kad ieškovės apsisprendimas buvo neinformuotas. Apeliantės nurodomą alternatyvų elgesį laiko hipotetiniu. Po Sutarties sudarymo buvęs ieškovės elgesys yra objektyvus jos tikrosios valios įrodymas ir paneigia apeliaciniame skunde konstruojamą teiginį, esą informacijos apie akių uždegimą ieškovei nepakako apsisprendimui.

Nesutinka su apeliantės pozicija dėl teismo neva pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių. Pažymi, jog apeliantės nurodytą 2024 m. rugpjūčio 26 d. žinutę teismas vertino ne izoliuotai, o kaip vieną iš nuoseklios susirašinėjimo sekos elementų, ir tai atitinka CPK 185 straipsnio reikalavimus. Taip pat mano, kad „Laboklin“ tyrimų vertinimas skundžiamame sprendime yra tikslus: jie paneigė ne diagnozę, o ieškovės versiją dėl infekcinės ligos kilmės ir jos perdavimo antrajai katei. Apeliantės argumentas dėl kraujo tyrimo rodiklių yra selektyvus: cituojami rodikliai, tačiau nutylima toje pačioje pažymoje užfiksuota jų atlikimo data ir prieš dvi savaites atlikta operacija. Nurodo, jog VMVT akto įrodomoji vertė šioje byloje yra ne tik veislyno būklės vertinimas, bet ir nepriklausomos institucijos užfiksuota įvykių seka, kuri patvirtina, jog simptomų atsinaujinimas sutapo su kito gyvūno iš kito veislyno atsivežimu į ieškovės namus. Dėl UAB „8 drambliai“ atsakymo pažymi, kad prielaida apie tai, jog veterinarijos gydytojui galėjo būti parodytas „bet koks gyvūnas“, negali būti pagrindas nesivadovauti oficialiu, pasirašytu ir byloje neginčytu veterinarijos klinikos atsakymu. Be kita ko sutikdama, jog apeliantės argumentas, kad 2024 m. lapkričio 19 d. „Laboklin“ tyrimas buvo atliktas kitai katei, yra faktiškai tikslus, atkreipia dėmesį, kad šis tyrimas skundžiamame sprendime nėra nurodytas kaip savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas – jis paminėtas aptariant įrodymų visetą. Priežastinį ryšį paneigiančios išvados sprendime grindžiamos ne šiuo tyrimu, o 2024 m. spalio 7 d. „Laboklin“ atsakymu dėl ginčo katės mėginių, liudytojų veterinarijos gydytojų parodymais ir specialiųjų žinių turinčio subjekto atsakymais. Minėtas argumentas, net jei būtų pripažintas pagrįstu, sprendimo motyvų esmės nepaneigia.

Atsakovės vertinimu, priežastinį ryšį paneigia trijų veterinarijos gydytojų parodymai. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris ginčo katės sveikatos sutrikimus sietų su atsakovės veislynu, o specialiųjų žinių turintys asmenys tokį ryšį arba paneigė, arba nurodė, kad jo konstatuoti negali. Atkreipia dėmesį, kad byloje esantys įrodymai nurodo ne vieną, o mažiausiai šešias alternatyvias sutrikimų priežastis, ir visos jos susijusios su gyvūno laikymu, šėrimu bei gydymu po perdavimo ieškovei. Esant tokiam įrodymų visetui, priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtų išlaidų negali būti konstatuotas.

Mano, kad negali būti tenkinamas ir apeliantės reikalavimas dėl sprendimo pakeitimo bent iš dalies. Pažymi, kad dalinis priteisimas galimas tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas ir esant priežastiniam ryšiui bent dėl dalies žalos. Byloje priežastinis ryšys nenustatytas nė dėl vienos sutrikimų grupės, įskaitant akių ligą. Akių problema, apie kurią ieškovė buvo informuota iki Sutarties sudarymo, yra būtent ta pati problema, dėl kurios dabar reikalaujama išlaidų priteisimo. Ieškovė neįrodė ir neįrodinėjo, kuri konkreti išlaidų dalis yra susijusi būtent su akių liga, o ne su žarnyno sutrikimais, Giardija, IBD sindromu ar antrosios katės gydymu. Žalos dydis yra ieškovės įrodinėjimo dalykas. Teismas negali už ieškovę atlikti reikalavimo detalizavimo. Be to pažymi, kad tiek neturtinės žalos, tiek 880,88 Eur reikalavimas yra išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo, todėl, pagrindiniam reikalavimui esant nepagrįstam, jie taip pat turi būti atmesti. Be kita ko atkreipia dėmesį, kad ieškovė savo iniciatyva atsisakė ekspertizės, kuri objektyviai galėjo nustatyti gyvūno būklę perdavimo metu ir priežastinį ryšį. Nurodo, jog ir apeliantės cituojama teismų praktika nėra precedentinė, o jos faktinės aplinkybės, kaip jas aprašo pati apeliantė, nuo šios bylos aplinkybių skiriasi būtent tuo aspektu, kuris šioje byloje yra lemiamas – informacijos atskleidimu iki sutarties sudarymo ir priežastinio ryšio nebuvimas. Taip pat atkreipia dėmesį, jog dalis apeliacinio skundo grindžiama arba pirmosios instancijos teisme nenurodytomis aplinkybėmis, arba apeliantės atstovo savarankiškais medicininiais vertinimais, arba niekuo nepagrįstomis prielaidomis („Laboklin“ tyrimo lapo metodinės pastabos aiškinimu, UAB „Ignalinos veterinarinė vaistinė“ pažymoje nurodytų kraujo tyrimo rodiklių medicininiu vertinimu, teiginiu, esą UAB „8 Drambliai“ klinikoje galėjo būti parodytas bet koks gyvūnas ir teiginiu, esą ieškovė suprato, kad grąžinta katė būtų tikėtinai užmigdyta). Mano, šie argumentai negali būti pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. birželio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2024 m. rugpjūčio 16 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta Veislinio gyvūno pirkimo–pardavimo sutartis (anksčiau ir toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsigijo iš atsakovės (duomenys neskelbtini) veislės katę B. ( pas ieškovę vardas pakeistas į A. vardą), gim. (duomenys neskelbtini) (anksčiau ir toliau – ir katė, gyvūnas). Bylos šalių parodymais, sutarties sudarymo metu ieškovei buvo pranešta apie katės akių ašarojimą, ir ieškovei pageidaujant sudaryti sandorį, jai buvo suteikta 50 Eur nuolaida galimam vizitui pas veterinarą. Praėjus kelioms dienoms nuo katės įsigijimo, daugėjant išskyrų iš akių, 2024 m. rugpjūčio 20 d. ieškovė nuvežė katę į VšĮ Buivydiškių veterinarijos kliniką, kur gyvūnui buvo diagnozuotas konjunktyvitas. Praėjus mėnesiui ir vėliau katė buvo vežiojama pas veterinarijos gydytojus; dėl gyvūno sveikatos priežiūros ir gydymo, anot ieškovės, nuo šios katės užsikrėtus ir kitai jos katei, dėl ko ieškovė patyrė išlaidų; 2024 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į atsakovę, prašydama jas kompensuoti. 2025 m. kovo 18 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją „Dėl 2024 m. rugpjūčio 16 d. Veislinio gyvūno pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo“, prašydama atlyginti patirtas išlaidas, tačiau atsakovė 2025 m. kovo 20 d. raštu pretenziją atsisakė patenkinti.

Ieškovei kreipusis į teismą dėl aptariamoje situacijoje dėl gyvūnų sveikatos būklės ir gydymo susidariusios žalos atlyginimo, pagal patikslintus reikalavimus – 1 666,17 Eur patirtų gyvūnų gydymo išlaidų, taip pat 100 Eur neturtinės žalos, 880,88 Eur ikiteisminių nuostolių išieškojimo išlaidų priteisimo, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, be kita ko nustatęs, kad atsakovė ieškovę informavo apie jai žinomą katės ligą (konjunktyvitą) prieš sudarant Sutartį, todėl su ieškove sudarytos sutarties nepažeidė, ir ji nėra atsakinga už atliktus katės tyrimus, jos ir kitos katės gydymą. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu sprendimu, kritikuodama teismo atliktą įrodymų vertinimą, neva nepagrįstai siaurai įvertinus vartotojo apsaugos reikšmę šiame ginče, netinkamai aiškinus ginčui aktualias Sutarties nuostatas, toliau laikydamasi pozicijos dėl atsakovės atsakomybės dėl ieškovės patirtų išlaidų, akcentuodama, kad akių problema atsirado netrukus po gyvūno perdavimo, buvo nustatyta veterinarijos gydytojo, problema kartojosi, o atsakovė neįrodė, kad liga atsirado po perdavimo dėl ieškovės veiksmų, ir kt. Įvertinus bylos duomenis ir apeliantės argumentus, apeliacinės instancijos teismas juos iš esmės vertina kritiškai.

Pirmiausia atmestini apeliantės argumentai dėl netinkamai įvertintos ieškovės pozicijos sutartiniame santykyje su atsakove, akcentuojant neva nepagrįstai siaurai įvertintą vartotojo apsaugos reikšmę, įžvelgiant šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą pirkėjos nenaudai, ir pan. Viena vertus neneigiant, kad atsakovei, kaip profesionaliai veisėjai, užsiimančiai gyvūnų veisimu ir pardavimu, keliami aukštesni rūpestingumo, atidumo, ir pan. standartai, ir ieškovė, gyvūną iš jos įsigijusi savo asmeniniams poreikiams, laikytina silpnesniąja šalimi, tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kaip teisingai pažymėta ir ginčijamame sprendime, kad CK 6 knygos IV dalies XXIII skyriaus „Pirkimas–pardavimas“ ketvirtojo skirsnio, reglamentuojančio vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus, 6.350¹ straipsnio 3 dalies 4 punkte yra aiškiai nustatyta, kad šio skirsnio nuostatos netaikomos gyvų gyvūnų pirkimui–pardavimui. Taigi, pirmiausia kilusiam ginčui šiuo atveju aktualios bendrosios CK pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos, be kita ko, nustatančios abiejų šalių teises ir pareigas, atsakomybes, reikalavimus daikto kokybei ir pan. Pažymėtina, kad CK 6.327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). CK 6.333 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Reikalavimus gyvūnų augintinių veisėjams, tarp jų ir sveikatos reikalavimus gyvūnams augintiniams nustatančių Veterinarijos reikalavimų gyvūnų augintinių veisėjams, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. B1-508 (toliau – ir Veterinarijos reikalavimai gyvūnų augintinių veisėjams), 54 punkte (redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo metu) nurodyta, kad gyvūnų augintinių veisėjai gali parduoti (perduoti) tik kliniškai sveikus ir savarankiškai galinčius maitintis gyvūnus augintinius; be to, gyvūną augintinį parduodantis (perduodantis) gyvūnų augintinių veisėjas turi informuoti pirkėją (gavėją) apie parduodamo (perduodamo) gyvūno augintinio sveikatą, jam atliktas veterinarines procedūras ir jo priežiūros ypatumus (Veterinarijos reikalavimų gyvūnų augintinių veisėjams 55 punktas). Veterinarijos reikalavimų gyvūnų augintinių veisėjams 56 punkte numatyta, kad gyvūnai augintiniai gali būti parduodami (perduodami) veisimo vietoje; arba parduodami VMVT nustatyta tvarka patvirtintose prekiautojo gyvūnais augintiniais patalpose; arba iš veisimo vietos pristatomi į pirkėjo (gavėjo) nurodytą vietą.

Atitinkamos veisėjo teisės bei įsipareigojimai buvo įtvirtintos ir šalių sudarytoje Sutartyje, pagal kurios 3.2 papunktį veisėjas patvirtino, kad gyvūno perdavimo momentu jis yra sveikas, pridedant tyrimų parodymus.

Pažymėtina, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). O sutarties turinys nustatomas remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020).

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta rašytinė gyvūno pirkimo–pardavimo sutartis, joje atsakovei patvirtinant, kad gyvūno perdavimo momentu jis yra sveikas, nurodant ir apie kartu pridedamus tyrimų parodymus. Visgi, bylos duomenimis, gyvūno perdavimo momentu, prie sutarties tokie duomenys nebuvo pridėti. Tačiau, nepaisant paminėto ir tuo pačiu nepaneigiant sutarčių privalomumo principo, kilusiame ginče šiuo atveju yra reikšmingos ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, be kita ko, susijusios su Sutarties sudarymu ir šalių elgesiu bei pozicija Sutarties sudarymo metu. Remiantis šalių parodymais, ginčo gyvūno perdavimas ieškovei vyko šalių sutartoje vietoje, prie veterinarijos klinikos, po to, kai į atsakovės skelbimą socialiniame tinkle atsiliepus ieškovei, o atsakovei nurodžius apie sekančios dienos numatytą vizitą su kita kate veterinarijos klinikoje, buvo sutarta susitikti, kaip akcentavo atsakovė, dėl gyvūno apžiūrėjimo, neplanavus jo parduoti (nors kartu ir pripažino, kad tam buvo pasiruošusi). Atsakovės teigimu, dėl kelionės, ilgai buvus šilumoje, katės akys buvo paraudę ir paašarojo, apie ką ji susitikimo metu pasakė ir ieškovei, pasiūliusi gyvūno tą dieną neimti, o atiduoti jį vėliau, kai susitvarkys, padarys tyrimus, tačiau ieškovė nusprendė katę iš karto pasiimti, nurodžiusi, kad pati susitvarkys, perskaitė atsakovės turėtą sutartį ir ją pasirašė, atsakovei dar sumažinus 50 Eur kainą galimam vizitui pas veterinarą. Ieškovės bylos nagrinėjimo metu duoti paaiškinimai iš esmės neprieštarauja paminėtai atsakovės pozicijai; ieškovė netgi nurodžiusi, jog pati jokio uždegimo nepastebėjo, patvirtino, kad atsakovė ją informavo apie turėtą akių uždegimą, taip pat ir apie aplinkybę, kad ši katė jau buvo grąžinta ankstesnių pirkėjų, neva dėl alergijų.

Vertinant tolesnę įvykių eigą, atkreiptinas dėmesys į šalių susirašinėjimą, iš kurio matyti, kad tos pačios dienos (2024 m. rugpjūčio 16 d.) pranešimu ieškovė informavo atsakovę apie gerą katės savijautą naujuose namuose (be kita ko, paaiškinusi ir tokio skubėjimo ją pasiimti motyvus (norėjo paimti savaitgalį, kad iki pirmadienio gyvūnas spėtų apsiprasti). Žinutėje po dviejų dienų (2024 m. rugpjūčio 18 d.) užsimenama apie katės maitinimo tam tikrus aspektus, kad katė nenoriai valgo grūdelius ir labiau ima kitos katės maistą, nurodyta ir kad ji pagriebė kitos katės konservų ir suviduriavo (iš šio pranešimo turinio galima suprasti, kad pati ieškovė gyvūno suviduriavimą susiejo su paminėta aplinkybe), taip pat nurodyta, kad ašaroja dešinė akis, dėl ko katę užrašė vizitui pas veterinarijos gydytoją, kartu patvirtindama, jog visa kita gerai. Iš byloje pateikto VšĮ Buivydiškių veterinarijos klinikos išrašo iš ligos istorijos matyti, kad 2024 m. rugpjūčio 20 d. katei diagnozuotas konjunktyvitas, paskirtas gydymas akių lašais, nurodžius lašinti iki 10 dienų, ir jei situacija susitvarko pasirodyti nereikia, o jei ne geriau arba ne iki galo praeina, kreiptis. Ieškovės pateiktais duomenimis, minėtai klinikai 2024 m. rugpjūčio 20 d. ieškovė sumokėjo 36 Eur. Kaip matyti iš tolesnio šalių susirašinėjimo, praėjus beveik savaitei, 2024 m. rugpjūčio 26 d. pranešime ieškovė jau informavo atsakovę, kad su gyvūnu viskas puikiai, akys praėjo (t. y., galima suprasti, kad akių problema išsisprendė), o dar po dienos, kaip galima suprasti iš pranešimų turinio, ieškovė, akcentuodama savo kitos katės amžių, netgi užsimena apie galimybę įsigyti ir dar vieną gyvūną iš atsakovės veislyno. Bylos duomenimis, aptariamu laikotarpiu, 2024 m. rugsėjo 13 d., ieškovė įsigijo ir dar vieną katę (ne iš atsakovės). Po to, ieškovė su gyvūnu į veterinarijos kliniką vėl kreipėsi 2024 m. rugsėjo 22 d. Jau minėtame VšĮ Buivydiškių veterinarijos klinikos išraše iš ligos istorijos nurodyta, kad 2024 m. rugsėjo 22 d. katė atvežta apžiūrai, nes po akių gydymo lašais situacija iki galo neišsisprendė; gydymui paskirti lašai su kitu antibiotiku; vėliau katė į kliniką buvo vežama pakartotinai, 2024 m. spalio 3 d., užfiksuotos akių problemos ir kitai ieškovės katei; paimti mėginiai iš akių ir siųsti į Laboklin dėl herpes, chlamydia ir mysoplasma felis (gauti atsakymai neigiami), tęsiamas gydymas; 2024 m. spalio 15 d. pakartotinio vizito metu fiksuotas pagerėjimas, bet gydymas antibiotikais pratęstas; kad gydymas tęsiamas matyti ir iš 2024 m. lapkričio 5 d., 2024 m. lapkričio 25 d. (šiame įraše nurodoma apie ieškovės paminėtą aplinkybę, kad atsivežus iš veisėjos katė viduriavo; nurodyta, kad konjunktyvitas išlikęs, diagnozuotas fimfodenitas), 2024 m. lapkričio 29 d. (diagnozuota giardiazė), 2024 m. gruodžio 6 d. įrašų, ir kt. Be to, ieškovė į veterinarijos gydytojus, dėl katės problemų su akių uždegimu kreipėsi ir vėliau, 2025 m., ką patvirtina, be kita ko, byloje pateikti UAB „Jakovo veterinarijos centras“ išrašai iš ligos istorijos, iš kurių matyti, kad pirminis apsilankymas įvyko 2025 m. sausio 27 d., po to 2025 m. sausio 30 d., vertinta katės ligos istorija, tyrimai, taikytas gydymas, konstatuota, kad paraudimai akyse išlikę, stebimi lengvi konjunktyvito požymiai, paskirtas gydymas; kiti įrašai (2025 m. vasario 5 d., 2025 m. vasario 15 d., vėliau, 2025 m. birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesiais) taip pat patvirtina aplinkybes dėl katės akių problemų, jų gydymo, be kita ko, 2025 m. lapkričio mėnesį katei dar diagnozuotas IBD sindromas, skirtas gydymas. Tokiu būdu, paminėti byloje turimi įrodymai, gyvūnų gydymo įstaigų medicininiai duomenys, pateikti sąskaitų išrašai ir pan., neabejotinai patvirtina, kad ieškovė kreipėsi dėl katės sveikatos priežiūros, jos sveikatos sutrikimų, tame tarpe ir konjunktyvito, gydymo, dėl to patirdama finansinių išlaidų. Tačiau paminėti įrodymai byloje turimų duomenų visumos kontekste nesudaro pagrindo neabejotinai išvadai, jog dėl ieškovės nurodytų išlaidų atsakinga yra būtent atsakovė. Tokia išvada darytina sistemiškai vertinant visas byloje nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius tiek rašytinius įrodymus, tiek bylos dalyvių parodymus.

Taip pat būtina pažymėti, kad Lietuvos civiliniame procese taikytinas ne didesnės tikimybės, o pagrįsto įsitikinimo įrodinėjimo standartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026). Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

Nagrinėjamoje byloje, viena vertus, nesant pagrindo nesutikti su apeliante, jog Sutartyje atsakovės išreikštas patvirtinimas apie gyvūno sveikatą negali būti vertinamas kaip nereikšminga deklaracija, tuo pačiu, atsižvelgiant į sutartinius santykius aiškinantį teisinį reglamentavimą byloje nustatytos ginčo situacijos eigoje, pažymėtina, jog ši aplinkybė privalo būti vertinama ir šalių ikisutartinio bendravimo, elgesio Sutarties sudarymo metu ir tikrųjų jų ketinimų kontekste. Kaip jau nustatyta byloje, ieškovė, perskaičiusi Sutartį, ją pasirašė, nors prieš tai jai buvo pranešta apie gyvūno akių būklės problemą (ko pati ir nepastebėjo), akies paraudimą, ašarojimą. Nors atsakovė siūlė tuo metu katės neimti, ieškovė, kaip galima suprasti iš bylos duomenų, nurodytų aplinkybių nesureikšmino, turėdama ketinimą katę pasiimti iš karto, po ko atsakovė jai suteikė ir nuolaidą galimam vizitui pas veterinarą. Taigi, pati ieškovė buvo suinteresuota tokio sandorio sudarymu ir jai tokios Sutarties sudarymo aplinkybės buvo priimtinos. Ir nors šioje situacijoje ji pati kritikuoja būtent atsakovės elgesį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad būdama informuota apie galimą akių problemą ir netgi tuo metu (sudarant Sutartį) būdama prie veterinarijos klinikos, ji nemėgino šio klausimo aiškintis. Šiame kontekste atmestini ir apeliantės argumentai dėl veisėjos (atsakovės) jai neva neatskleistos reikšmingos informacijos apie ankstesnių katės pirkėjų patirtį su kate, jos atsisakymo priežastis, kiek tai susiję su katės sveikatos būkle. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo pirmosios instancijos teismas įvertino su tuo susijusias byloje žinomas aplinkybes, be kita ko, atsakovės paaiškinimus apie ankstesnių katės pirkėjų jai siųstas ne atsakovės katės nuotraukas, keliamas abejones dėl pateiktų išrašų (V. U. IĮ išrašas iš ligos istorijos, UAB „Petveta“ išrašas iš ligos istorijos) dėl gyvūno identifikacijos, katės būklės, ir pan. (pavyzdžiui, išrašuose nesutampa nurodytos katės spalva, UAB „Petveta“ išraše 2024 m. birželio 25 d. įraše nurodoma apie diagnozuotą virusinį rinotracheitą, nors duomenų apie dėl to atliktą tyrimą nėra, be to, bylos duomenimis, katė nuo šios ligos skiepyta), kai katė, anot atsakovės, jai buvo grąžinta be ligų. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo pozicija ir žvalgomis šiuo klausimu iš esmės sutinka, todėl teismo išvados nekartoja ir detaliau dėl to nepasisako. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis (UAB „Ignalinos veterinarinė vaistinė“ pažyma), dar iki katės perdavimo ieškovei, katė vakcinuota be kita ko, kaip minėta, nuo kačių virusinio rinotracheito, kalicivirozės, panleikopenijos, pasiutligės; 2024 m. gegužės 16 d. atliktas FIV Ab/FeLV Ag greitasis testas, skirtas kačių imunodeficito viruso (FIV) antikūnų ir kačių leukemijos viruso (FELV) antigeno nustatymui (testų rezultatai – neigiami); be to, 2024 m. gegužės 17 d. atliktas bendras kraujo tyrimas, nustatyta leukocitozė ir lymfocitozė (atsakovės paaiškinimais, rodikliai padidėję dėl 2024 m. gegužės 3 d. atliktos operacijos (histerektomijos). Duomenų, kad kažkurie svarbūs ar būtini tyrimai ar vakcinacija būtų neatlikti byloje nėra. Be to, ir be paminėto dar būtina atkreipti dėmesį, jog nuo gyvūno grąžinimo iš jo ankstesnių pirkėjų iki jo perleidimo ieškovei praėjo dar apie du mėnesiai. Byloje pateiktas UAB „8 drambliai“ raštas patvirtinta, kad atsakovė buvo atvykusi į šią kliniką 2024 m. liepos 9 d. su kitu gyvūnu ir atsivežė kartu ginčo katę, kurios sveikata apžiūros metu įtarimų nesukėlė, tyrimai jokie nebuvo atlikti. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, nesutiktina su apeliantės pozicija, jog jai nebuvo atskleista reikšminga su ankstesnių pirkėjų patirtimi susijusi informacija apie katės sveikatos būklę, neva galėjusi nulemti apeliantės apsisprendimą tą katę įsigyti. Juo labiau, kai bylos duomenys patvirtina ir tai, jog praėjus kelioms dienoms nuo 2024 m. rugpjūčio 20 d. konstatuoto katės akių uždegimo, ieškovė pati informavo atsakovę, kad gyvūno akių problemos neliko. Atkreiptinas dėmesys, kad jau minėtame gydymo įstaigos 2024 m. rugpjūčio 20 d. įraše nurodyta apie paskirtą gydymą 10 dienų ir būtinybę vėl atvykti, jei situacija nepagerės ar liga ne iki galo praeis, o kitu atveju atvykti nereikia. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė su kate tuo laikotarpiu būtų atvykusi į kliniką, ką patvirtino ir liudytoja byloje apklausta veterinarijos gydytoja B.C. Pastebėtina, kad ieškovės nusiskundimai dėl katės sveikatos (akių būklės) vėl atsirado praėjus daugiau nei 30 dienų, be kita ko, dar atkreipiant dėmesį į tai, kad per tą laiką ieškovės namuose atsirado ir dar viena katė. O iš byloje turimų duomenų, specialistų vertinimų, galima suprasti, jog konjunktyvito priežastys gali būti ir išorinės. Visgi tokios konkrečios su aptariamo gyvūno konkrečiu sveikatos sutrikimu susijusios priežastys byloje taip ir nebuvo atskleistos. Be kita ko, pažymėtina, kad nors iš pradžių byloje iš ieškovės pusės ir buvo inicijuotas veterinarinės ekspertizės būtinumo klausimas, tačiau ekspertizė taip ir nebuvo atlikta. Tuo tarpu svarbiais įrodymais byloje laikyti ir liudytojais apklaustų katę gydžiusių veterinarijos gydytojų parodymai, kurie iš esmės patvirtino katės gydymo, sveikatos problemų faktines aplinkybes, tačiau šalia paminėtų byloje nustatytų aplinkybių, nepagrindė ieškovės pozicijos dėl reikalaujamos atsakovės atsakomybės. Pažymėtina, kad nei vienas iš apklaustų specialistų negalėjo įvardinti aptariamo katės susirgimo priežasties, kaip vienareikšmiškai nepatvirtino ir katės susirgimo (susirgimų) sąsajos su atsakovės veiksmais, veislynu, ar aplinkybės dėl kitos ieškovės katės užsikrėtimo nuo byloje aptariamos katės. Liudytojas veterinarijos gydytojas D.B. paaiškino, kad gydė ne infekcinę problemą; pirminė konjunktyvito problema galutinai nenustatyta, taip pat teigė negalintis patvirtinti, kad veislynas kaltas dėl ligų atsiradimo. Be kita ko, dėl nusiskundimo dėl katės viduriavimo pastebėtina, jog iš medicinos išrašų ir liudytojų parodymų matyti, kad apie viduriavimą gydytojui užsiminta išvis tik 2024 m. lapkričio 25 d., nors kaip minėta anksčiau, kaip galima suprasti iš šalių susirašinėjimo, pati ieškovė šią problema siejo su katės suvalgytu kitos katės maistu, be to, ir liudytojas veterinarijos gydytojas D.T. buvo užsiminęs, jog katės viduriavimas gali būti ir dėl maisto netinkamumo. Atkreiptinas dėmesys ir į šio liudytojo parodymus dėl katei nustatytos giardijos ligos, kurios inkubacinis periodas trunka apie savaitę. Minėta liga katei nustatyta 2024 m. lapkričio mėnesį, taigi, spręstina, kad šios ligos užsikrėtimo laikotarpis negali būti siejamas su atsakove. Kita paminėta liga (IBD sindromas) katei išvis diagnozuotas daugiau nei po metų. Taigi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, neginčijai patvirtinančių, kad visi vėlesni (po 2024 m. rugpjūčio mėnesio) atlikti ginčo gyvūno tyrimai ar diagnozuoti gyvūno sveikatos sutrikimai yra sąlygoti atsakovės veiksmų ir tarp to bei ieškovės patirtų išlaidų yra aiškus priežastinis ryšys. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nustačius, kad ieškovė prieš Sutarties sudarymą buvo informuota apie katės turimas/ galimas akies problemas ir sandorį vis tiek sudarė, dėl ko šioje situacijoje iš atsakovės pusės negalima konstatuoti ir Sutarties pažeidimo, todėl atsižvelgiant į anksčiau aptartą įvykių eigą, nenustačius aptariamos atsakovės atsakomybės, pirmosios instancijos teismas ieškovės pagrindinį reikalavimą (dėl patirtų gyvūnų gydymo išlaidų priteisimo) visa apimtimi atmetė pagrįstai, atitinkamai, pagrįstai netenkindamas ir su pagrindiniu reikalavimu susijusių išvestinių reikalavimų dėl neturtinės žalos bei ikiteisminių nuostolių išieškojimo išlaidų atlyginimo. Be kita ko paminėtina, kad kitokiam vertinimui pagrindo nesudaro ir apeliantės pateikti kitų apylinkės ar apygardos teismų procesinių sprendimų pavyzdžiai, kadangi tų bylų faktinės aplinkybės bei ginčo situacijos nėra tapačios šiai bylai, ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jomis remtis.

Padarytų išvadų kontekste apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina ir apeliantės argumentus dėl teismo neva klaidingai aiškintų Sutarties 2.3–2.4 papunkčių ir pareigos atlikti nesąžiningų sąlygų kontrolę. Sutarties 2.3 papunktyje nurodyta, kad pirkėjas turi teisę per 7 dienas nuo gyvūno perdavimo patikrinti jo sveikatą licencijuotose veterinarinėse gydyklose, o paaiškėjus, kad gyvūnas nėra sveikas, ir pateikus oficialias licencijuoto veterinaro (licencijuotos veterinarinės gydyklos) išvadas, turi teisę reikalauti, kad veisėjas priimtų gyvūną atgal ir grąžintų už gyvūną sumokėtą sumą, o pagal Sutarties 2.4 papunktį, jeigu pirkėjas nepasinaudoja šia teise, jis vėliau nebegali reikšti pretenzijų veisėjui dėl gyvūno sveikatos ir reikalauti pinigų grąžinimo. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo teismas šias Sutarties nuostatas paminėjo, padarydamas ir atitinkamą išvadą pagal jų turinį apie ieškovės nepasinaudojimą minėta Sutartyje numatyta teise. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia išvada padaryta jau po atlikto visų kitų anksčiau paminėtų aplinkybių vertinimo ir konstatavus nenustatytą atsakovės atsakomybę pareikštų reikalavimų kontekste, taigi, pagal atliktą teisinį vertinimą nelaikytina esmine. Ši teismo išvada vertintina labiau kaip konstatuota faktinė aplinkybė, be kita ko, pastebint, jog pagal šių sutartinių nuostatų turinį, jas būtina vertinti neatsiejamai viena nuo kitos, suvokiant, jog nepasinaudojus 2.3 papunktyje nurodyta teise, yra numatyta konkreti pasekmė, užkertanti kelią reikšti pretenzijas dėl gyvūno sveikatos kartu reikalaujant pinigų grąžinimo. Ir priešingai nei teigia apeliantė, paminėtomis nuostatomis negali būti ir nėra užkertamas kelias reikšti reikalavimams dėl gyvūno gydymo išlaidų atlyginimo, ką apeliantė šioje byloje ir darė, be to, toks kaip nurodo apeliantė Sutarties nuostatų aiškinimas nėra pateikiamas ir ginčijamame sprendime. Visgi, nepaisant paminėto, svarbu pažymėti, kad bylos duomenimis, ieškovė ir nesiekė gyvūno grąžinti, savo apeliaciniame skunde taip pat akcentuodama, jog jos galutinis reikalavimas buvo pareikštas ne dėl pirkimo kainos grąžinimo, o dėl realiai patirtų gydymo išlaidų atlyginimo, ir būtent pareikšto reikalavimo ribose ieškinys iš esmės ir buvo nagrinėjamas teisme, dėl ko galima konstatuoti, jog minimos Sutarties 2.3 ir 2.4 papunkčių nuostatos šiuo atveju apskritai nėra nagrinėjamam ginčui esminės, todėl apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl jų nepasisako, o kitų nagrinėjamam ginčui aktualių nesąžiningų Sutarties sąlygų byloje ir nenustatyta.

Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės ieškinys buvo atmestas pagrįstai.

Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantė, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar, kad teismas nevertino ar netinkamai įvertino apeliantės pateiktus argumentus.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, kad skundžiamame procesiniame sprendime yra klaidingai nurodyta atsakovės pavardė, todėl šis rašymo apsirikimas ištaisytinas (CPK 276 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir ieškovės apeliacinį skundą atmeta.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde ar atsiliepime į jį nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo naikinti ar kitaip keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Teismo sprendimą iš esmės palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, apeliacinėje instancijoje jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Atsakovė prašė priteisti iš apeliantės 1 210 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė minėtai sumai išrašytą 2026 m. rugpjūčio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą bei jos apmokėjimą patvirtinantį mokėjimo nurodymą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra netenkintas, minėtos atsakovės nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), 8.11 papunktyje nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atsakovei iš apeliantės priteistina jos nurodyta bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje suma.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Ieškovės IES1 apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, ištaisant jame padarytą rašymo apsirikimą, nurodant atsakovės pavardę (vietoje „X“ nurodyti ATS1).

Priteisti atsakovei ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš ieškovės IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.