Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Ingos Staknienės, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėju kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, todėl teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalis, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovui dirbant statutiniu valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini), 2021 m. liepos 14 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini), Kauno m. esančio 1-ojo pataisos namų būrio kiemo teritorijoje jis panaudojo fizinę prievartą prieš atsisakiusį vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus eiti į kamerų tipo patalpas, aktyviai vengusį sulaikymo ir fiziškai pasipriešinusį kitam pareigūnui nuteistąjį V. B. – sudavė teleskopine lazda šiam į apatinę nugaros dalį, dėl ko šis galėjo jausti fizinį skausmą (sužalojimų nepadarė, sveikatos nesutrikdė). To paties įvykio metu fizinę prievartą prieš nuteistąjį V. B. panaudojo ir kitas pareigūnas (L. Z.), padarydamas nuteistajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

2021 m. liepos mėn. pabaigoje dėl įvykio pradėtas vidaus tyrimas, o 2021 m. rugpjūčio 2 d. – ikiteisminis tyrimas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Šiame tyrime 2022 m. vasario 24 d. ieškovui buvo pareikštas įtarimas įvykdžius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (piktnaudžiavimą), su kuo jis kategoriškai nesutiko. 2022 m. kovo 31 d. Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė baudžiamojoje byloje surašė kaltinamąjį aktą, kuriuo ieškovui buvo pareikštas kaltinimas BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, ir bylą su kaltinamuoju aktu perdavė Kauno miesto apylinkės teismui.

2023 m. gruodžio 8 d. Kauno miesto apylinkės teismas ieškovo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, kuris 2024 m. kovo 25 d. apeliacinės instancijos Kauno apygardos teismo nuosprendžiu ieškovo atžvilgiu buvo panaikintas ir ieškovas visiškai išteisintas, teismui nustačius, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kadangi ikiteisminio tyrimu nebuvo surinkta duomenų, kad ieškovas padarė inkriminuotą (BK 228 straipsnio 1 dalis) ar kokią tai kitą nusikalstamą veiką, ikiteisminis tyrimas prieš jį turėjo būti nutrauktas (apeliacinės instancijos teismas nenustatė nė vieno ieškovui inkriminuoto nusikaltimo sudėties elemento). Tačiau dėl ikiteisminį tyrimą organizavusios ir kontroliavusios prokurorės nerūpestingumo ir aplaidumo ieškovo atžvilgiu buvo nepagrįstai ir neteisėtai surašytas kaltinamasis aktas ir tęsiamas baudžiamasis persekiojimas pirmos instancijos teisme (palaikomas valstybinis kaltinimas). Būtent dėl šių neteisėtų prokuroro veiksmų ieškovas patyręs turtinę ir neturtinę žalą, nes beveik dvejus metus (iki išteisinamojo jo atžvilgiu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo) buvo neteisėtai persekiojamas.

Prokurorė, inicijuodama ikiteisminį tyrimą, padarė tokias klaidas: 1) ieškovo ir kt. saugumo valdymo pareigūnų reikalavimus nuteistajam eiti į kamerą nepagrįstai įvertino kaip neteisėtus, nors nuteistųjų darbotvarkė, priežiūros planas ir kt. duomenys patvirtina priešingas aplinkybes; 2) nepagrįstai vertino, kad fizinė prievarta nuteistojo atžvilgiu buvo neteisėta ir neproporcinga jo paties pavojų pareigūnų saugumui kėlusiems nuteistojo veiksmams, nors objektyvūs duomenys (Bodycam įrenginiais padaryti vaizdo ir garso įrašai patvirtina priešingas aplinkybes; 3) nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo panaudota prievarta prieš nuteistąjį pastarajam, Kauno kalėjimui ir valstybei sukėlė didelę žalą, nors jokie bylos faktiniai duomenys tokios aplinkybės nepatvirtina.

Dėl turtinės žalos. Ieškovui 2021 m. rugsėjo mėn. buvo diagnozuota Greivso liga, kuri sukėlė tiroksikozę (hiperaktyvią skydliaukę). Ieškovas mano, kad dėl jo baudžiamojo persekiojimo keltas didelis stresas, nerimas dėl savo ateities, neigiami dvasiniai išgyvenimai ir pan. lėmė tiek ligos pradžią, tiek nesėkmingą jos gydymą Metizol vaistais visą beveik 2 metų jo baudžiamojo persekiojimo laikotarpį. Tik po išteisinamojo teismo nuosprendžio buvo pasiekta ligos remisija. 2023 m. liepos 3 d. po eilinio periodinio ieškovo sveikatos patikrinimo Centrinė medicinos ekspertizės komisija nustatė, kad dėl sveikatos būklės (tiroksikozės) ieškovas nebegali tarnauti savo pareigose (pagal Sąvado II skiltį).

Dėl neturinės žalos. Kol vyko jo baudžiamasis persekiojimas (beveik 2 m. laiką) ieškovas gyveno dideliame neapibrėžtume, įtampoje, baimėje dėl savo ir šeimos ateities, strese, kad gali prarasti tai, dėl ko dirbo (tarnavo) daugiau nei 15 m. laiką (nuolatines, kylančias pajamas, valstybinę pareigūno pensiją ir kt. socialines garantijas), kad dėl būsimos kriminalinės bausmės paskyrimo kuriam laikui praras teisę dirbti valstybės tarnyboje, turės atlikti bausmę. Stresą kėlė ir aplinkybė, kad dėl vykstančio baudžiamojo proceso jis nebuvo skatinamas darbe, nors šį atliko nepriekaištingai, dėl pamaininio darbo ir su juo nederintų teismo posėdžių jam kartais tekdavo nemiegoti 34 val. iš eilės, dėl ko jautęs fizines kančias. Dėl išgyvenimų ieškovui sutriko miegas, buvo jis buvo priverstas vartoti nereceptinius raminamojo poveikio vaistus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė Generalinė prokuratūra elgėsi teisėtai – vadovavosi BPK normomis, todėl nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prokurorė padarė „esmines ir grubias klaidas“. Prokuroro veikla baudžiamajame procese yra susijusi su įrodymų vertinimu ir procesinių sprendimų priėmimu esant ne visada aiškioms ir vienareikšmėms aplinkybėms. Vien tai, kad vėliau teismas įrodymus įvertino kitaip, savaime nereiškia, jog prokurorės veiksmai buvo neteisėti ar grubiai pažeidė teisės normas. Teismas iš esmės atliko retrospektyvų (ex post) vertinimą, neatsižvelgdamas į tai, kad sprendimai ikiteisminio tyrimo metu buvo priimami turint ribotą informaciją. Tokiu būdu buvo nepagrįstai suabsoliutintas vėlesnis įrodymų vertinimas. Netgi darant prielaidą, kad prokurorės vertinimas buvo netikslus, tai nereiškia neteisėtumo ar „grubios klaidos“, o tik skirtingą įrodymų vertinimą.

Ypatingą reikšmę prokurorės nuomonei perduoti bylą kaltinamuoju aktu teismui galėjo turėti vaizdo įrašai (CD diske), nors teismas šiuos įrašus laiko ieškovą išteisinančiais įrodymais. Teismas selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai sureikšmindamas tam tikrus duomenis (pvz., vaizdo ir garso įrašus) ir neatsižvelgdamas į visumą ikiteisminio tyrimo medžiagos. Taip pat, teismas faktiškai perėmė baudžiamosios bylos vertinimą, nors civilinėje byloje turėjo būti vertinama ne nusikalstamos veikos buvimas, o tik valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Iš vaizdo įrašų (CD diske) matyti, kaip ieškovas su trimis kolegomis panaudojo specialiąsias priemones prieš nepilnametį asmenį. Dėl tokių priemonių taikymo pobūdžio ir intensyvumo bei nepilnamečio sužalojimo laipsnio, prokurorei kilo pagrįstų abejonių ar šios priemonės nebuvo perteklinės.

Ikiteisminio tyrimo stadijoje apie veiką ir ją galimai padariusį asmenį gali būti daromos tik preliminarios išvados, formuluojamos kaip prognozės apie galimybę, kad toks asmuo teismo gali būti pripažintas kaltu.

Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas IES1 yra nepagrįstas. Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog asmens atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai ir žala atsirado būtent dėl šių veiksmų.

Iš medicininių ieškovo ligų aprašymo matyti, kad jo liga yra galimai paveldėta, ja sirgo ir ieškovo sesuo, šia liga sergama vidutiniškai nuo 40 metų amžiaus, kas ieškovui ir atsitiko. Kadangi ligos požymiai nejuntami keletą metų akivaizdu, kad ieškovo liga prasidėjo daug anksčiau nei 2021 m. liepos 14 d. įvykis tarnyboje. 2021 m. rugsėjo mėnesį, kai ši liga buvo diagnozuota ieškovui, su juo baudžiamoje byloje jokie veiksmai atliekami nebuvo – įtarimas pareikštas tik 2022 m. vasario 24 d. Todėl teigti, kad jis susirgo lėtine liga staiga po incidento darbe dėl patirto streso, kai buvo atliekamas neteisėtas baudžiamasis persekiojimas, nėra pagrindo.

Ši liga yra neišgydoma, todėl ieškovo teiginys, kad jo gydymas buvo neveiksmingas dėl patiriamo streso yra nepagrįstas. Ieškovas ir jo pakviesti liudytojai nurodė, kad jis dėl patiriamo streso buvo piktas, irzlus, daug prakaitavo ir nemiegojo, tačiau akivaizdu, kad šie simptomai atsirado ne dėl streso, o dėl hipertiroidizmo. Dėl skydliaukės veiklos sutrikimo sutrinka įvairių organų sistemų veikla ir psichinė žmogaus sveikata – pasireiškia širdies ritmo sutrikimai, prakaitavimas, nervingumas, irzlumas.

Net ir būdamas sveikas ieškovas dirbdamas su sulaikytais ar nuteistais asmenimis patyrė stresą darbe, nes reikėjo būti budriam dėl kylančių konfliktinių situacijų. Jis dirbo paromis, t. y. naktimis, o tai reiškia, jog tai galėjo turėti neigiamą įtaką jo sveikatai – galėjo jausti įtampą, stresą, nerimą ir miego sutrikimus. Todėl teismas, šiuos simptomus priskirdamas prie padarytos neturtinės žalos ir susiedamas priežastiniu ryšiu, netinkamai pritaikė materialines teisės normas (CK 6.272 straipsnio) ir padarė neteisingas išvadas.

Teismas nepagrįstai nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp prokurorės veiksmų ir ieškovo patirtos neturtinės žalos. Vien neteisėtų veiksmų konstatavimas savaime nėra pakankamas pagrindas civilinei atsakomybei taikyti – būtina nustatyti, kad būtent šie veiksmai buvo tiesioginė ir lemiama žalos atsiradimo priežastis. Nagrinėjamu atveju tokio tiesioginio ryšio teismas neįrodė.

Teismo priteistas 6500 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra neproporcingas ir nepagrįstas. Šiuo atveju IES1 pats atsisakė jam siūlomų lygiaverčių pareigų, kuriose jis būtų gavęs tokį patį atlyginimą ir galimai būtų išdirbęs iki senatvės pensijos amžiaus, t. y. dar 7 metus. Ilgalaikės žalos jo sveikatai nebuvo, kadangi pasak jo, stresas praėjo, kai tik jis apeliacinės instancijos teismo buvo išteisintas. Nuo įtarimo ieškovui IES1 pareiškimo 2022-02-24 iki kaltinamojo akto surašymo 2022-03-31 praėjo 35 dienos, iki pirmos instancijos apkaltinamojo nuosprendžio 2023-12-08 praėjo 1 metai 9 mėnesiai, iki išteisinimo 2024-03-25 - 2 metai 1 mėnuo. Tokiu būdu, procesas ieškovo atžvilgiu truko 2 metus 1 mėnesį, jokia kardomoji priemonė ar baudžiamojo poveikio priemonė jam taikoma nebuvo. Ieškovas buvo nuteistas už vieno apysunkio nusikaltimo padarymą, nuosprendis neįsiteisėjo, bausmė vykdoma nebuvo, o po trijų mėnesių apeliacinės instancijos teismas ieškovą išteisino. Iš šio 2 metų 1 mėnesio laikotarpio tik 35 dienas byla buvo prokurorės žinioje, o likusį laiką - 1 metus 11 mėnesių ir 25 dienas teismo žinioje. Todėl nelogiškas ir nemotyvuotas teismo sprendimas priteisti visą neturtinę žalą tik iš Generalinės prokuratūros, kai teismuose ši byla prabuvo 20 kartų (725 dienas) ilgiau nei prokuratūroje.

Pagal atsakovės pateikiamų argumentų logiką, prokuroras gali ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis vertinti kaip nori, ignoruoti surinktus duomenis, nustatyti kitokį duomenų turinį nei jis objektyviai yra. Pagal tokią logiką, prokuroro veiksmai iš viso jokiais atvejais negalėtų būti pripažinti neteisėtais, kas rodo atsakovės argumentų ydingumą.

Išteisinamajame nuosprendyje Kauno apygardos teismas nustatė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus 2021 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. 11-9331 bei Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2021 m. birželio 30 d. įsakymai, kuriais patvirtintos dienotvarkės, patvirtinta, jog V. B. pasivaikščiojimas gryname ore tiek pagal dienotvarkę, tiek pagal dinaminės priežiūros planą buvo nuo 17.00 val. iki 19.30 val. Be to, kaip matyti iš Dinaminės priežiūros plano, V. B. buvo numatytas laukas ir nuo 20.00 val. iki 21.30 val. Taigi, akivaizdu, kad V. B., veikos padarymo metu, buvo lauke ne pagal dienotvarkę ir ne pagal dinaminės priežiūros planą. Be to, iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2021 m. birželio 30 d. įsakymu patvirtintos Paprastosios ir lengvosios grupių nuteistųjų laikomų pataisos namų sąlygomis dienotvarkėje 14 punktu numatyta skaičiuotė gyvenamuosiuose kambariuose nuo 20.00 val. iki 20.10 val. (2 t., b. I. 55). Taigi, V. B. ne tik, kad įvykio metu neturėjo būti lauke, jis turėjo būti savo gyvenamajame kambaryje, kadangi nuo 20.00 val. turėjo vykti skaičiuotė.

Teismo nurodyti duomenys apie nuteistųjų dienotvarkę buvo pateikti ne bylą nagrinėjant teisme, o gauti ikiteisminio tyrimo metu. Tai rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorė turėjo objektyvius duomenis, pagrindžiančius, jog incidento metu V. B. neturėjo teisės būti lauke, o turėjo būti kamerų tipo patalpose. Nepaisant to, prokurorė kaltinamajame akte šiuos duomenis nutylėjo ir kaltinamąjį aktą surašė taip tarsi jų nebūtų, nurodydama, esą V. B. turėjo teisę būti lauke, o pareigūnai neteisėtai jo reikalavo eiti į patalpas. Tokie prokurorės veiksmai rodo akivaizdų prokurorės darbo trūkumą, kuris rodo arba tyčinius veiksmus – žinomai nepagrįsto kaltinamojo akto surašymą arba didelį nerūpestingumą nei neatidumą, kuris buvo esminė aplinkybė nulėmusi kitų ieškovo veiksmų netinkamą vertinimą ir kaltinimą padarius BK 228 str. 1 d. nustatytą nusikalstamą veiką. Nenustačiusi pareigūnų reikalavimų teisėtumo, prokurorė surašydama kaltinamąjį aktą neįvertino reikšmingų aplinkybių pareigūnų teisės panaudoti prievartą ir jos proporcingumo.

Kauno apygardos teismas nustatė, kad: V. B. neturėjo teisės būti lauke, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų, elgėsi iššaukiančiai, vartojo necenzūrinius žodžius, stovėjo kovinėje pozoje, grasino panaudoti smurtą. L. Z. panaudojus elektrošoką, V. B. nepakeitė elgesio. L. Z. ir su juo buvęs E. K. kvietė pastiprinimą. V. B. atsisėdęs į stalą metė į L. Z. kamuolį, kuris atsitrenkė į jo ištiestą ranką.

Kaltinamajame akte nurodomą didelė V. B. ir valstybės žala nebuvo pagrįsta jokiais duomenimis, o tik prokurorės teiginiais, o tai vėlgi rodo arba didelį aplaidumą ir nerūpestingumą, arba tyčinį nepagrįsto kaltinamojo akto surašymą.

incidento su nuteistuoju metu ieškovas vykdė savo pareigines funkcijas ir neperžengė savo įgaliojimų ribų, tai patvirtino Kauno apygardos teismas ieškovo atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Teisėtas pareigūno funkcijų vykdymas negali būti prilyginamas dideliam ieškovo neatsargumui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad išteisinamasis nuosprendis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009).

Kasacinis teismas yra taip pat nurodęs, kad baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, todėl ta aplinkybė, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Tai reiškia, kad įrodymų, kurie sudaro pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą, gali nepakakti įtarimams pareikšti ar apkaltinamojo nuosprendžiui priimti, tačiau savaime tai nereiškia neteisėtų veiksmų.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl žalos atlyginimo, taip pat įvertinama, ar tyrimą vykdę pareigūnai tinkamai teisiškai kvalifikavo asmenų faktiškai atliktus veiksmus, ar šie veiksmai sudarė teisinį pagrindą pareikšti asmeniui įtarimus nusikaltimu. Ikiteisminio tyrimo, prokurorų ar teismo klaidą gali rodyti tai, kad asmeniui buvo pareikšti įtarimai, jis perduotas teisti ar buvęs pripažintas kaltu dėl jo nustatytų ir įrodytų veiksmų, kurie galutiniu baudžiamojo teismo sprendimu pripažinti kaip nesudarantys baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo. Klaidą šiuo atveju sudaro netinkamas teisinis faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nusikalstamos, įvertinimas kaip nusikaltimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 74 punktą).

Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo vertinama, ar atlikdami tam tikrus procesinius veiksmus pareigūnai elgėsi teisėtai, t. y. pagal teisės aktų reikalavimus. Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Iš to išplaukia, kad civilinei atsakomybei taikyti, esant išteisinamajam nuosprendžiui dėl įrodymų trūkumo, turi būti nustatyti ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų atlikti neteisėti veiksmai. Šių pareigūnų atliekamas įrodomųjų duomenų rinkimas, vertinimas, įtarimų pateikimas, asmens apkaltinimas, nors ir gali neigiamai paveikti asmenų teises, yra įstatymais nustatyta, legali ir teisėta, kol ji nepažeidžia įstatymo reikalavimų, veikla. Atitinkamai ir tokios veiklos padariniai, nors gali sukelti nepatogumų ar žalą, vertinami kaip teisėtai padaryti. Teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo asmens išteisinimas, jeigu, kaip minėta, ji atitiko teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 44 punktas).

Kolegija, vertindama bylos aplinkybes, taip pat remsis Kauno apygardos teismo, išnagrinėjusio apeliacine tvarka baudžiamąją bylą Nr. 1A-136-928/2024, nustatytomis ir prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis.

Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo inicijuotas dėl to, jog ieškovas, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju ir dirbdamas Kauno tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialistu, buvo įtariamas neteisėtu jėgos panaudojimu prieš nepilnametį nuteistąjį. 2023 m. gruodžio 8 d. Kauno miesto apylinkės teismas ieškovo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos. Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 1A-136-928/2024 ieškovas 2024 m. kovo 25 d. nuosprendžiu buvo išteisintas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Kauno apygardos teismas 2024 m. kovo 25 d. išteisinamajame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-928/2024 ir konstatavo kad: pareigūnas D. B. reaguodamas į susidariusią situaciją, ėmėsi adekvačių, proporcingų priemonių, jog sutramdytų realią grėsmę bei pavojų įstaigoje dirbančių pareigūnų sveikatai keliantį asmenį. Iš pateiktų vaizdo įrašų akivaizdu, kad V. B. sulaikymo metu itin aktyviais veiksmais priešinosi, jokie geranoriški įkalbinėjimai vykdyti pareigūnų nurodymus jo neveikė, uždėti specialią priemonę – antrankius pastarasis nesileido ir tik po panaudoto fizinio smurto pareigūno L. Z. atžvilgiu, bei V. B. toliau aktyviai traukiantis bei vengiant sulaikymo D. B. priėmė sprendimą panaudoti spec. priemonę – teleskopinę lazdą, suduodamas vieną kartą V. B. į apatinę nugaros dalį. Svarbu pažymėti, kad D. B. lazda sudavė tik vieną kartą ir ne į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą, o į nugaros apatinę dalį, kas negali būti laikoma neadekvačia fizine poveikio priemone esamai situacijai suvaldyti. Nėra pagrindo sutikti su apylinkės teismo pateiktu liudytojo E. K. parodymų vertinimu dėl grėsmės nejutimo iš V. B. pusės. Šis liudytojas patvirtino, kad pastiprinimą jis kvietęs būtent dėl saugumo, taip pat pripažino matęs, kad L. Z. buvo suduota ranka į dešinę veido pusę tik negalintis įvertinti ar- tai buvo tyčia, ar netyčia (baudžiamosios bylos 3 t., b. 1. 183-186). Tuo tarpu liudytojas D. M. pateikė tik savo subjektyvų vertinimą apie tai, kad esant 4 pareigūnams nebūtina atlikti veiksmų su spec. priemonėmis, ką taip pat akcentavo apylinkės teismas, visgi minėtas liudytojas įvykio metu ir įvykio vietoje nebuvo, dėl ko realiai visos situacijos sudėtingumo, pavojingumo nematė ir nejautė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1162 patvirtintų Specialiųjų priemonių specifikacijoje (veikos padarymo metu galiojusioje redakcijoje nuo 2020-07-01) nustatomos ir aprašomos specialiosios priemonės, kurios gali būti panaudotos tame tarpe ir Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo ir Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos apraše nustatyta tvarka. Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo 5 straipsnis apibrėžia, kad prieš naudodamas specialiąsias priemones, pareigūnas privalo: paaiškinti asmeniui ar asmenims sulaikymo pagrindą, atsakomybę, kylančią už pareigūno teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą (5.1 straipsnis); įspėti apie ketinimą panaudoti specialiąsias priemones (5.2 straipsnis).

Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 25 d. išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad visi pareigūnai dalyvavę įvykyje, tame tarpe ir IES1 , ne vieną kartą, o daug kartų iki specialiųjų priemonių panaudojimo, aiškino V. B., kodėl jis turi vykti į patalpas; kad nepaklusus bus panaudotos specialios priemonės; įspėjo V. B. dėl atsakomybės kylančios dėl pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymo; įspėjo eilę kartų apie ketinimą panaudoti specialiąsias priemones, tačiau nepaisant to, V. B. nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų, todėl akivaizdu, kad IES1 veikė teisėtai ir pagrįstai bei vadovaujantis aktais, reglamentuojančiais specialiųjų priemonių panaudojimo tvarką.

Kauno apygardos teismas 2024 m. kovo 25 d. išteisinamajame nuosprendyje taip pat konstatavo, kad D. B. veiksmai analizuojamoje situacijoje buvo iš esmės sąlygoti paties V. B. nepaklusnių, neadekvačių, priešiškų veiksmų, kas ir lėmė D. B. vienkartinį smūgį teleskopine lazda, tačiau jokiu būdu negalima teigti, jog prieš jį buvo smurtaujama tyčia, t. y. norint jį sužaloti bei to siekiant. Nesant pagrindo konstatuoti, kad IES1 kaltinime aprašytais veiksmais elgėsi neteisėtai ir/ar viršijo jam suteiktus įgaliojimus, dėl ko padarė didelę žalą valstybės interesams, ir/ar fiziniam asmeniui, darytina išvada, jog jo veikoje nėra BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių.

Nagrinėjamu atveju, kolegija sutinka su šioje civilinėje byloje skundžiamo sprendimo argumentais, kad ikiteisminį tyrimą organizavusi, kontroliavusi bei kaltinamąjį aktą byloje surašiusi prokurorė baudžiamajame procese persekiodama ieškovą, padarė tris esmines ir teismo grubiomis pripažįstamas klaidas, pažeisdama bendrojo pobūdžio pareigą jai priskirtų baudžiamajame procese funkcijų vykdyme elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Pirma, dar ikiteisminio tyrimo pradžioje baudžiamojoje byloje iš Kauno kalėjimo gauti duomenys apie nuteistųjų dienotvarkę labai aiškiai rodė, kad byloje tirto įvykio metu (laiku) nuteistasis V. B. neturėjo teisės būti lauke ir privalėjo būti jam priskirtose kamerų tipo patalpose, tačiau prokurorė, neatsižvelgdama į šias aplinkybes, padarė priešingą išvadą, kad pareigūnų reikalavimas grįžti į patalpas buvo neteisėtas.

Antra, prokurorė IT bylos faktinių duomenų kontekste neįvertino, ar pareigūnai, ir tame tarpe ieškovas, tirto įvykio metu turėjo iš įstatymo kilusią teisę prieš aktyviai besipriešinusį sulaikymui nuteistąjį V. B. naudoti įstatymu leidžiamą fizinę prievartą ir, ar ši prievarta buvo proporcinga nuteistojo veiksmais keliamam pavojui. Prokurorė aptariamu aspektu ignoravo objektyvaus pobūdžio IT duomenis (vaizdo ir garso įrašus), nors kitokių paneigiančių duomenų byloje nebuvo.

Trečia, prokurorė, byloje nesant tai pagrindžiančių duomenų, kaltinamajame akte ieškovą deklaratyviai, nepagrįsdama to faktiniais ikiteisminio tyrimo duomenimis, įkaltino didelės žalos valstybei ir nuteistajam padarymu.

Visuma šių trijų esminių ir grubių klaidų ir lėmė tai, kad nuo kaltinamojo akto surašymo momento ieškovo baudžiamasis persekiojimas iki išteisinamojo nuosprendžio priėmimo buvo neteisėtas, t. y. šia apimtimi buvo neteisėti ikiteisminį tyrimą organizavusios, jam vadovavusios, surašiusios kaltinamąjį aktą ir valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės veiksmai ieškovo baudžiamosios bylos procese, kadangi pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvų reikalavimą nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas prieš ieškovą privalėjo būti nutrauktas iki kaltinamojo akto surašymo, kas būtų įgyvendinta, jeigu IT organizavusi ir jam vadovavusi prokurorė būtų veikusi atidžiai ir rūpestingai (CK 2.263 straipsnio 1 dalis).

Taigi kolegija negali sutikti su atsakovės pozicija, kad prokuroras, perduodamas bylą teismui, turėjo pagrįstą įsitikinimą, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys pagrindžia kaltinimus ieškovui dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019, 54 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prokuroras nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad teismas nepagrįstai visą ieškovo patirtą neturtinę žalą priskyrė prokurorės veiksmams, be to, teismo priteistas 6500 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra neproporcingas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovės argumentais nesutinka.

Byloje nustatyta, kad nepagrįsto ir neteisėto ieškovo atžvilgiu baudžiamojo proceso trukmė nebuvo itin ilga (sudaro maždaug 2 metus nuo kaltinamojo akto surašymo iki išteisinamojo nuosprendžio), ieškovas nebuvo suimtas, jam nebuvo taikytos ir jokios kt. rūšių kardomosios ar kt. procesinės prievartos priemonės, apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis neįsiteisėjo, juo paskirta baudos bausmė nebuvo vykdoma, nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo iki išteisinimo praėjo santykinai neilgas apie 3,5 mėn. laikas.

Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad nustatant teisingą kompensacijos už neturtinę žalą dydį svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą, kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; kt.). Orientacinis neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas analizuojant teismų priteistus dydžius bylose, kurių aplinkybės panašios į tos bylos, kurioje siekiama nustatyti piniginę kompensaciją už neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020, 82 punktas; 2021 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-969/2021, 40 punktas).

Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį už neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos Konvencijoje garantuojamos teisės ir laisvės, būtina atsižvelgti į EŽTT praktikoje dėl panašių pažeidimų priteisiamus neturtinės žalos (teisingo atlyginimo) atlyginimo dydžius pagal Konvencijos 41 straipsnį (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-684/2021 81 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pastaruoju aspektu, be kita ko, pažymėtina, kad, pagal EŽTT praktiką, vertinant, ar nacionalinių institucijų už jų konstatuotus Konvencijos pažeidimus priteistas žalos atlyginimas yra tinkamas, reikia nustatyti, ar priteista suma gali būti traktuojama kaip pakankama siekiant ištaisyti padarytą žalą ir pažeidimą (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97; 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Vedat Doğru prieš Turkiją, peticijos Nr. 2469/10, 40 punktas).

Nagrinėjamu atveju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad ieškovas savo paaiškinimais, medicininių dokumentų išrašais, liudytojų G. B., J. B., I. B., I. B., J. B. paaiškinimais, apeliacinės instancijos Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 25 d. išteisinamuoju nuosprendžiu įrodė (CPK 178 straipsnis), jog dėl nepagrįsto ir neteisėto baudžiamojo persekiojimo, kuris truko apie du metus, patyrė intensyvius neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasinę kančią dėl neteisingumo, įtampą, stresą, nerimą dėl savo ir šeimos ateities, miego sutrikimą, fizines kančias dėl ilgo 34-36 val. laiko negalėjimo miegoti, pažeminimą dėl poreikio skolintis pragyvenimui ir kt., visuma šių faktorių neprisidėjo prie dėl pagrindinės ligos jam taikyto medikamentinio gydymo veiksmingumo, o visa tai nulėmė jam neturtinės žalos atsiradimą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis), už ką nagrinėjamu atveju yra atsakinga atsakovė (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.272 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad tarp ieškovui atsiradusios neturtinės žalos ir nepagrįsto bei neteisėto jo baudžiamojo persekiojimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes jeigu prokurorė būtų buvusi reikiamai atidi ir rūpestinga bei dėl to įvykdžiusi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvų reikalavimą ir ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu nutraukusi, šiam nepadarius nusikalstamos veikos, jokia aptarta neturtinė žala ieškovui nebūtų atsiradusi. Taigi, bylos dalyje dėl neturtinės žalos pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visas tris valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.272 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Kolegijos vertinimus pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo (CK 1.5 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnio 2 dalis) kriterijus, pagrįstai priteisė 6500 Eur. atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Dėl bylos baigties

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kiti apeliacinių skundų argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 93, 98 str.). Ieškovas pateikė įrodymus, kad jis apeliacinės instancijos teisme patyrė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šią sumą teismas pripažįsta pagrįsta, todėl iš atsakovės priteisia ieškovui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros (įstaigos kodas 288603320), ieškovui IES1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.