Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 110 MGL (5500 eurų) dydžio bauda, ją sumokant per 8 (aštuonių) mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

D. B. nuspręsta taikyti BK 68² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir 3 (trejiems) metams atimta teisė dirbti darbą bausmių vykdymo sistemos įstaigose.

D. B. nustatytas baudos sumokėjimo terminas – 8 mėnesiai, ir išaiškinta, kad jis per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo sumokėti baudą į Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas 188659752) pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801, bei pateikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų raštinės (Kaunas, Laisvės al. 103, kabinetas Nr. 111 arba elektroniniu paštu kauno.apylinkes@teismas.lt) tarnautojui tai įrodantį banko kvitą.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pagal BK 228 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu L. Z., kuris vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotas laiduotojos J. Z. atsakomybėn be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas statutinis valstybės tarnautojas ir dirbdamas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus (veiklos adresu (duomenys neskelbtini)) (nuo 2023 m. sausio 1 d. reorganizuotas ir vadinasi Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimas, toliau bus naudojamas pavadinimas galiojęs veikos metu – (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatorius) Saugumo valdymo skyriaus specialistu, 2021-07-14, apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, adresu (duomenys neskelbtini), 1-ojo pataisos namų būrio kiemo teritorijoje, neturėdamas teisėto pagrindo naudoti fizinę prievartą ir peržengdamas suteiktų įgaliojimų ribas, veikdamas kartu su to paties skyriaus specialistu L. Z., prieš tai pastarajam be jokio teisėto pagrindo ir aiškios priežasties nurodžius nepilnamečiui nuteistajam V. B. eiti į Kamerų tipo patalpas, o šiam tokio nurodymo nevykdant, išsisukinėjant nuo jo sulaikymo veiksmų tikslu įvykdyti minėtą nurodymą, kitų nuteistųjų akivaizdoje, jis, D. B., vieną kartą teleskopine lazda sudavė smūgį V. B. į jo apatinę nugaros dalį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, po ko L. Z. panaudojus fizinį smurtą V. B. atžvilgiu – tyčia du kartus specialiosios priemonės - elektroimpulsinio prietaiso „Tazer“ - apatine rankenos dalimi sudavus į galvą, dėl ko V. B. nukrito ant žemės, L. Z. ta pačia specialiąja priemone vėl sudavė V. B. į galvą ne mažiau kaip keturis kartus, ir to pasėkoje dėl žaizdų galvoje, kaktos - kairio smilkinio sumušimų odos nubrozdinimų kaktoje, smakre ir kakle buvo nežymiai sutrikdyta V. B. sveikata. Šiais tyčiniais veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos pataisos pareigūno vardu, jis – D. B. - piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi – naudodamas Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte reglamentuota teise panaudoti prievartą, ignoravo šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytą galimybę prievartą naudoti tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, t. y. adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Dėl to buvo tyčia pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje nustatyta asmens neliečiamumo garantija, šiurkščiai pažeisti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7, 9, 10, 13 punktuose nurodyti pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principai, šio įstatymo 16 straipsnio l, 3, 4, 5, 6 punktuose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba. Tokiais pažeidimais diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių pataisos įstaigų, kaip svarbių teisėsaugos institucijų, užtikrinančių valstybės politikos įgyvendinimą, vykdant laisvės atėmimo bausmes, autoritetas, iškreipta šių įstaigų paskirtis. Viso to pasėkoje didelę žalą (fizinę ir neturtinę) patyrė fizinis asmuo, ir didelę neturtinę žalą - Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžios pataisos įstaigos (dabartinis pavadinimas - bausmių vykdymo sistemos įstaigos – Lietuvos kalėjimų tarnyba, jos padaliniai kalėjimai) bei valstybė.

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinamojo D. B. kaltė bei faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės įrodytos teisiamojo posėdžio metu tiesiogiai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, dėl kurių patikimumo teismui nekyla jokių abejonių. D. B. pripažindamas, kad panaudojo specialiąsias priemones – lazdą, su kuria vieną kartą smūgiavo, tai užfiksuota ir vaizdo įrašuose, aprašytuose kitų objektų apžiūros protokolais, peržiūrėtuose teismo posėdžio metu, tačiau teigė, kad tai padarė teisėtai, nes jam atėjus į įvykio vietą jis įžvelgė pavojingą situaciją, dėl ko specialiąsias priemones buvo būtina panaudoti. Visgi, pirmosios instancijos teismo konstatuota, kad toks jėgos (mažiausiai 6 trauminiai poveikiai su tazerio rankenos apatine dalimi ir 1 trauminis poveikis su teleskopine lazda) panaudojimas nebuvo būtinas, taip pat neadekvatus ir neproporcingas bylos aplinkybėms. Nukentėjusysis sulaikymo metu nesipriešino, agresyvių pavojų keliančių veiksmų neatliko, jokios grėsmės nekėlė, todėl esant keturiems pareigūnams ir vienam nepilnamečiui nuteistajam (byloje nukentėjusiajam) nebuvo būtinybės naudoti prieš nukentėjusįjį fizinės prievartos priemonių, juo labiau tokio masto. Pažymėjo, kad panaudota prievarta nebuvo teisėta, nes D. B. panaudojo specialiąją priemonę - lazdą, o L. Z. panaudojo fizinę prievartą kartu su specialiąją priemone (elektrošoko įtaisu „Tazer“) prieš nepilnametį nuteistąjį V. B., o šių priemonių panaudojimas pagal Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas) galimas tik prieš pavojų keliantį asmenį, ko nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl prieš šį nepilnametį panaudotos draudžiamos fizinė prievarta ir specialiosios priemonės laikytinos neteisėtomis (Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo (redakcija galiojusi veikos padarymo metu (nuo 2019-07-06) (toliau – PPVĮ 11 straipsnio 7 dalis, Aprašo 3, 12 punktai). Kaltinamieji, naudodamiesi Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte reglamentuota teise panaudoti prievartą, ignoravo šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytą galimybę prievartą naudoti tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, t. y. adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Teismo vertinimu, pareigūnams neleistinų prievartos priemonių prieš nepilnametį nuteistąjį panaudojimas turint tikslą ne užkardyti pavojingus veiksmus, grėsmę, o norint smurtiniu elgesiu pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus prieš kitus asmenis, visiškai nesiderina su pareigūno tarnybine veikla ir daro didelę žalą visos Lietuvos bausmių vykdymo sistemos pareigūnų autoritetui, todėl vertintinas kaip įgaliojimų viršijimas. Teismas sprendė, jog kaltinamieji tyčia, be jokio teisėto pagrindo panaudojo fizinę prievartą, o ne būtiną, adekvačią ir proporcingą prievartą, dėl tokių pareigūnų veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, nežymiai sutrikdyta sveikata, bei akivaizdu padaryta didelė neturtinė žala. Tokie padariniai byloje nustatyti remiantis nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvada, vaizdo įrašo duomenimis bei kitais byloje ištirtais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad pareigūnų fizinės prievartos veiksmai buvo neteisėti, nebūtini ir neproporcingi, kad jais kitų nuteistųjų akivaizdoje buvo padaryta fizinė žala asmens sveikatai, konstatuota, kad tokiais veiksmais didelė neturtinė žala buvo padaryta ne tik fiziniam asmeniui, bet ir Lietuvos bausmių vykdymo sistemai, kurios paskirtis ir prievolės yra padėti nuteistiesiems įgyvendinti resocializacijos tikslus, gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises ir laisves; saugoti asmenis nuo gresiančio pavojaus jų sveikatai ir (ar) gyvybei; elgtis ir savo pareigas atlikti taip, kad geru pavyzdžiu galėtų daryti įtaką suimtiesiems ir nuteistiesiems, įgytų jų ir kitų asmenų pagarbą (Bausmių vykdymo sistemos įstatymo 11 straipsnis, o veikos padarymo metu galiojusio Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 9 straipsnis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad D. B. padarė vieną apysunkį nusikaltimą. Nusikaltimas yra baigtas, padarytas kaltinamajam veikiant tiesiogine tyčia. Jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 59, 60 straipsniai). Jis yra neteistas, praeityje tik vieną kartą per penkerius metus baustas administracine tvarka, tačiau bauda sumokėta, nuobauda negaliojanti (2 t., b. l. 109-110). Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad D. B. būtų psichiatrinio ar priklausomybės ligų įskaitoje, gydyme (2 t., b. l. 118-122). Byloje nėra jokių kaltinamąjį neigiamai apibūdinančių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie didesnį asmens pavojingumą visuomenei. Atsižvelgiant į tai, D. B. paskyrė švelniausią savo rūšimi iš visų BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių - baudą, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis, t. y. artimą bausmės minimumui. Be to, nustačius, kad nusikalstamą veiką D. B. padarė darbinės veiklos srityje, t. y. būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, vadovaujantis teisingumo, proporcingumo principais, siekiant paisyti visuotinai svarbių tikslų, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą, teisės pažeidimų prevenciją, siekiant apriboti D. B. galimybę tam tikrą laikotarpį užimti analogiškas ar kitas panašias pareigas, jam paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti bausmių vykdymo sistemų įstaigose atėmimą 3 (trejiems) metams (BK 68-2 straipsnis).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. B. ir jo gynėja advokatė Inga Blaževičienė prašo: 1) baudžiamąją bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atlikti įrodymų tyrimą; 2) prijungti prie baudžiamosios bylos sulėtintus vaizdo įrašus bei nuotraukas, elektroninį laišką; 3) atlikti baudžiamojoje byloje įrodymų tyrimą, peržiūrint pridedamas nuotraukas ir vaizdo įrašus; 4) panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 8 d. nuosprendį dalyje dėl D. B. pripažinimo kaltu ir jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – D. B. išteisinti.

3.1. Skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus; neteisingai vertino D. B. atliktus veiksmus bei laikė juos neteisėtais. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai jam inkriminavo L. Z. atliktus veiksmus; apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, kurių nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai bei pažeidė in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

3.2. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas, visiškai nepagrįstai itin didelę reikšmę suteikė 2021 m. rugpjūčio 2 d. rašytam D. B. paaiškinimui, kuriame nėra išsamiai išdėstytos įvykio aplinkybės. Svarbu paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo surašytas minėtas paaiškinimas. 2021 m. rugpjūčio 2 d. D. B. buvo atostogose bei jam atostogaujant paskambino tyrėja bei žodžiu pareikalavo surašyti paaiškinimą apie įvykį pagal atsiųstus elektroniniu paštu klausimus (Priedas Nr. 1). D. B. būdamas atostogose ir nesuteikdamas didelės reikšmės rašomam paaiškinimui, kaip tuo metu prisiminė įvykio aplinkybės, taip jas ir surašė, todėl atsižvelgiant į tai vertinti D. B. parodymus kritiškai nėra jokio pagrindo, atsižvelgiant ir į tai, kad iš esmės nuteistasis neneigia nei vienos kaltinime nurodytos aplinkybės, kas liečia jo asmeniškai atliktus veiksmus, o nesutinka tik su jo atliktų veiksmų vertinimu, todėl kritiškai vertinti parodymus, kurie visiškai atitinka byloje nustatytas aplinkybes yra nei logiška, nei teisinga. Baudžiamojoje byloje nuo pat pradžių buvo pateiktas registratoriaus vaizdo įrašas, apie kurį žinojo visi įvykio dalyviai, todėl tyčia išsigalvoti ir/ar teigti nebūtas aplinkybes, žinant apie tai, jog įvykis yra užfiksuotas vaizdo įraše ir esą kurti gynybinę poziciją, kaip, kad teigia teismas, D. B. tikslo neturėjo ir to nedarė, o 2021 m. rugpjūčio 2 d. paaiškinime ir/ar kitose apklausose nurodė galimai ne taip aplinkybes, todėl jog jas taip prisiminė. Taigi, baudžiamojoje byloje yra išskirtinė situacija, kada kaltinamajam inkriminuojama nusikalstama veika yra nufilmuota nuo pradžios iki pabaigos, todėl sprendžiant dėl D. B. kaltės, dėl jo atliktų veiksmų pripažinimo neteisėtais ir pan., analizuotinas būtent L. Z. registratoriumi užfiksuotas vaizdo įrašas, priimto nuosprendžio kontekste. Teismas teigia, kad D. B. teisme parodė, kad nuėjus su specialistu R. B. į kitą korpusą, kuriame dirbo L. Z., pamatė, jog nuteistasis V. B. sėdi prie stalo, pasidomėjus dėl ko buvo iškviesti jį informavo, kad nuteistasis V. B. nevykdo teisėtų pareigūnų reikalavimu, nesilaiko nustatytos dienotvarkės ir neina į savo gyvenamąsias patalpas bei, kad iš vaizdo medžiagos matyti, jog D. B. nebuvo nurodytos minėtos aplinkybės, nes D. B. paklausus „kas nutiko?", L. Z. teatsakė, kad „priešinasi"; kad D. B. teisme vėliau parodė, jog nežino kodėl pareigūnai norėjo V. B. sulaikyti, nes jam dienotvarkė neaktuali, pareigūnai gal norėjo draudžiamus daiktus paimti, ar dalinę kratą atlikti, gal dėl to norėjo jį sulaikyti; kad teismas padarė išvadą, jog D. B. nebuvo žinomos aplinkybės, pagrindas, kuriuo remiantis pareigūnas L. Z. reikalavo eiti V. B. į kameros tipo patalpas, kad jam nebuvo suteikta informacija apie sulaikymo pagrindą, kad jam nebuvo nurodyta, jog nukentėjusysis nevykdo reikalavimų. Analizuojant minėtą vaizdo įrašą, su šiomis pirmos instancijos teismo išvadomis nesutinka, kadangi iš vaizdo įrašo yra akivaizdžios visiškai kitos aplinkybės, t. y. iš L. Z. registratoriumi užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, kad: 1) 2020-07-14 pagalbos prašymą radijo ryšiu D. B. ir R. B. gavo du kartus, pirmas prašymas buvo gautas iš L. Z., jog skubiai reikalinga pagalba pataisos namų kieme; antrą kartą pagalbos prašymas buvo iš E. K. - akivaizdu, kad skubus pagalbos prašymas ir paskui sekęs pakartotinis pagalbos prašymas, jau davė pareigūnams R. B. ir D. B. suprasti, jog pataisos namų kieme yra susidariusi pavojinga situacija; 2) Atėjus pagal skubų iškvietimą, D. B. aiškinosi ir kalbėjosi su V. B. dėl jo galimybės būti lauke. Iš vaizdo įrašo matosi ir girdisi, kad D. B. atėjęs paklausia kas yra, į ką atsakoma jog priešinasi; iš vaizdo įrašo girdisi ir matosi, kad D. B. aiškinasi su V. B., kaip jis mano ar gali būti šiuo metu lauke, į ką V. B. pradžioje atsako, kad negali, po to, kad gali, kadangi nieko nepadarė būdamas lauke ir pan., į ką D. B. jam aiškina, jog jis lauke šiuo metu negali būti. Atsižvelgiant į tai, teismo išvados, kad D. B. nebuvo suteikta informacija apie sulaikymo pagrindą; kad .tos. Be to, atvykęs D. B. matė situaciją, kuri užfiksuota vaizdo įraše, kad V. B. stovi atsirėmęs į stalą; kad šalia stovi pareigūnai, kurie akivaizdu ne šiaip sau stovėjo ir šnekučiavosi su V. B., o stovėjo kadangi pastarasis atsisakė vykdyti jų nurodymus ir, todėl ne šiaip sau buvo iškviesta pagalba, kuri akivaizdu davė pagrindą suprasti, kad V. B. nevykdo nurodymų. Dar daugiau, pats D. B. ėmėsi aiškintis su V. B., kodėl jis vis dar kieme, kuriame neturėtų būti ir pats kreipėsi į V. B. su raginimu eiti kartu į patalpas. Taigi akivaizdu, kad iš esančios situacijos, paaiškinimų ir pačio aiškinimusi su V. B., D. B. buvo suprantama ir matoma bei girdima, kad V. B. nevykdė pareigūnų, tame tarpe ir jo paties teisėto nurodymo eiti į patalpas, nes V. B. minėtą dieną/valandą lauke negalėjo ir neturėjo teisės būti bei pažeidė izoliatoriaus tvarką.

3.3. Apelianto vertinimu, įvykio aplinkybės, bei tai, kad R. B., apklaustas liudytoju, nurodė, jog užveria duris, nes išgirsta ateinant kitus nuteistuosius, rodo, kad įvykio eigoje iš viršaus į lauką pradėjo leistis kiti nuteistieji ir kilo reali riaušių ar masinio pasipriešinimo grėsmė, tai viena iš svarbių aplinkybių, kodėl reikėjo kuo skubiau spręsti susidariusią situaciją su V. B.. Sutramdymas buvo akivaizdžiai būtinas ir tai reikėjo padaryti nedelsiant. Šių aplinkybių pirmos instancijos teismas neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, nors baudžiamojoje byloje tokie įrodymai yra ir jie svarbūs sprendžiant dėl specialios priemonės panaudojimo reikalingumo ir teisėtumo. Be to, teismas nesiaiškino ir neanalizavo aplinkybių, kad 1-ajame korpuse, kurio kieme ir vyko įvykis, t. y. tą dieną visame korpuse dirbo tik du pareigūnai, t. y. L. Z. ir E. K., todėl jiems esant apačioje, nuteistieji buvo likę be jokios priežiūros, todėl ir dėl šios priežasties buvo riaušių, grupinio pasipriešinimo pavojus, dėl ko situacijos su V. B. suvaldymas buvo būtinas ir skubus.

3.4. Nesutinka su teismo pozicija, kad V. B. parodymai išliko nuoseklūs viso proceso metu. V. B. apklausiamas 2022-05-18 dienos posėdyje paaiškino, kad pirmą smūgį teleskopine lazda gavo iš D. B., kuris sakė eiti į kamerą, o jis atsakė, kad neis; kad kai trenkė lazda, jis jau buvo paguldytas ant žemės. Vertinant minėtą ir analizuotą vaizdo įrašą matyti, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu/teisme V. B. fantazavo ir išsigalvojo daugelį aplinkybių apie nagrinėjamą įvykį. Išsigalvota yra aplinkybė, kad esą D. B. smūgį teleskopine lazda jam sudavė, kai jis jau buvo paguldytas ant žemės. Vaizdo įrašas neginčijamai įrodo, kad D. B. vieną smūgį teleskopine lazda V. B. sudavė ne jam gulint ant žemės, o jam aktyviai priešinantis pareigūnams, kurie jį bando sulaikyti, taigi iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad teismo išvados apie V. B. parodymų nuoseklumą viso proceso metu yra neteisingos.

3.5. Skunde taip pat nesutinkama su ta aplinkybe, jog V. B. eidamas atbulas netyčia atsitrenkia į L. Z.. Iš pridedamo sulėtinto vaizdo įrašo yra aiškiai ir neginčijamai matyti, kad V. B. bandydamas išsisukti nuo sulaikymo, mato priešais jį stovintį L. Z., tačiau nepaisant to atlieka pasipriešinimo veiksmą ir sukdamasis, žinodamas bei suprasdamas, kad atsitrenks į L. Z., jam suduoda smūgį į veidą. Taip pat iš sulėtinto vaizdo įrašo akivaizdu, kad ne netyčia, kaip teigiama nuosprendyje V. B. atsitrenkia nugara į L. Z., o tai daro specialiai. Iš to pačio vaizdo įrašo matyti, kad L. Z. neatsirado netikėtai prieš V. B., jis priešais jį stovėjo iki sulaikymo ir sulaikymo metu ir tai V. B. matė, todėl akivaizdu jis turėjo/galėjo suprasti ir akivaizdu suprato, kad išsisukdamas nuo pareigūnų atsitrenks į L. Z. bei tyčia jam trenkė. Šioje vietoje pažymi ir tai, kad baudžiamojoje byloje nėra pridėta ir/ar padarytas sulėtintas vaizdo įrašas, iš kurio aiškiai matytųsi, kad V. B. tyčia atsitrenkė į L. Z.. Apeliantas paaiškina, kodėl ši fakto aplinkybė ir jos išsiaiškinimas yra toks svarbus šioje baudžiamojoje byloje - tai yra viena iš aplinkybių, kuri yra svarbi ir reikšminga sprendžiant ar D. B. teisėtai ir esant tam pagrindo, panaudojo specialiąją priemonę -lazdą, suduodamas vieną smūgį V. B. į apatinę nugaros dalį, todėl atsižvelgiant į tai, apeliantas kartu su apeliaciniu skundu teikia nuotraukas ir sulėtintą vaizdo įrašą, iš kurio matyti, kad pirmos instancijos teismas nurodydamas fakto aplinkybę, kad esą V. B. nugara bėgdamas netyčia atsitrenkė į L. Z., yra neteisinga. Be to, minėtos aplinkybės matosi ir iš kito vaizdo įrašo, kuris darytas stacionare kamera iš izoliatoriaus, kurio sulėtintą vaizdo įrašą apeliantas taip pat prideda prie šio apeliacinio skundo.

3.6. Skunde taip pat pažymėta, jog neaišku kokiais byloje esančiais įrodymais remiantis pirmos instancijos teismas sprendė, jog: 1) D. B. buvo žinoma, jog V. B. yra nepilnametis; 2) Buvo kilęs pavojus pataisos pareigūno ir kitų asmenų sveiktai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nesiaiškino aplinkybių ar D. B. žinojo, kad V. B. įvykio metu buvo nepilnametis; nesiaiškino aplinkybių ar Tardymo izoliatoriuje tik nepilnamečiai atlikinėjo bausmę. Kadangi įvykio metu, ne tik nepilnamečiai nuteistieji atlikinėjo bausmę Tardymo izoliatoriuje, bausmę atlikinėjo ir nuteistieji iki 24 metų amžiaus, todėl neaišku kokiais įrodymais vadovaujantis teismas nusprendė, kad D. B. įvykio metu žinojo, koks yra V. B. amžius, t. y., kad įvykio metu V. B. buvo nepilnametis. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų yra žinoma, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo septyniolikos su puse metų amžiaus; taip pat iš vaizdo įrašo matyti, jog V. B. pagal išvaizdą atrodo pilnametis, todėl teismo išvada, jog D. B., atsižvelgiant į darbo vietą, turėjo suprasti ir/ar tiksliai žinoti, jog V. B. yra nepilnametis, yra nepagrįsta. Teismas nurodydamas šią fakto aplinkybę, ją grindė prielaida, jog pareigūnas tą turėjo žinoti dėl darbo vietos, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog D. B. tai žinojo ir/ar turėjo žinoti, baudžiamojoje byloje, nėra. Atkreipė dėmesį ir į pareigūnų, po įvykio, surašytus tarnybinius pranešimus, t. y. L. Z. ir E. K. surašytuose 2021 m. liepos 15 d. Tarnybiniuose pranešimuose dėl nuteistojo V. B. elgesio ir fizinės prievartos panaudojimo, nurodyta V. B. gimimo data. Akivaizdu, jog šiems pareigūnams buvo žinomas nuteistojo amžius. Analizuotinas ir D. B. 2021 m. liepos 15 d. surašytas Tarnybinis pranešimas dėl nuteistojo V. B. elgesio ir fizinės prievartos panaudojimo, kuriame D. B. nenurodo nuteistojo gimimo datos, kadangi akivaizdu, jog nukentėjusiojo amžius jam nebuvo žinomas. Dėl nuteistųjų amžiaus ir kokio amžiaus nuteistieji įvykio metu atlikinėjo bausmę Tardymo izoliatoriuje, analizuotini baudžiamojoje byloje esantys dokumentai, o būtent nuteistųjų dienotvarkės. Taigi, iš baudžiamojoje byloje esančių (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus direktoriaus, 2021-08-27 įsakymu Nr. 1-182, patvirtintų „Paprastosios ir lengvosios grupių nuteistųjų (nepilnamečių ir iki 24 m. amžiaus) laikomų pataisos namų sąlygomis, dienotvarkė poilsio ir švenčių dienomis" bei „Paprastosios ir lengvosios grupių nuteistųjų (nepilnamečių ir iki 24 m. amžiaus) laikomų pataisos namų sąlygomis, dienotvarkė", iš kurių akivaizdu, kad Tardymo izoliatoriuje bausmę atlikinėjo ne tik nuteistieji nepilnamečiai, tačiau ir nuteistieji iki 24 metų amžiaus, todėl pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai nustatė kaip savaimę suprantamą aplinkybę, jog D. B. žinojo, kad V. B. buvo nepilnametis. Todėl teismas visiškai nepagrįstai spendė, kad D. B. žinojo, kad specialią priemonę naudoja būtent nepilnamečio asmens atžvilgiu.

3.7. Nuosprendyje analizuojami atlikti L. Z. veiksmai, kuriais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei nustatyti sužalojimai yra visiškai nesusiję su D. B. atliktais veiksmais, todėl apelianto nuomone, teismui visiškai nepagrįstai suplakus į vieną abiejų pareigūnų, t. y. D. B. ir L. Z., panaudotą fizinę prievartą V. B. atžvilgiu, priėmė neteisingą nuosprendį dėl apelianto kaltės. Atkreipė dėmesį, kad D. B. 2021 m. liepos 14 d. dirbo visai kitame korpuse ir į įvykio vietą, kuri buvo kitame korpuse, atėjo kviečiamas skubiai pagalbai. 1) skubus ir nevienkartinis prašymas ateiti jau rodė, kad situacija buvo keliantį grėsmę; 2) tik atėjus į įvykio vietą, prieš V. B. tuoj pat nebuvo naudojamos specialios priemonės ir/ar fizinė prievarta; 3) atėjus į įvykio vietą V. B. buvo kalbinamas gražiuoju eiti kartu su pareigūnais į patalpas; 4) D. B. aiškino V. B. kodėl šis privalo eiti į patalpas; 5) V. B. nepaklusus D. B. ir kitų pareigūnų teisėtam nurodymui, jo atžvilgiu buvo siekiama panaudoti spec. priemonę -antrankius; 6) tik V. B. tyčia panaudojus fizinį smurtą L. Z. atžvilgiu, ką aiškiai matė apeliantas ir tai pasakius pačiam L. Z., bei V. B. toliau aktyviai ir agresyviai priešinantis pareigūnams, panaudojo specialią priemonę - lazdą, t. y. D. B. sudavė vieną kartą minėta lazda V. B. į apatinę nugaros dalį. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliantas įžvelgė pavojingą situaciją ir esant minėtoms priežastims panaudojo specialią priemonę-lazdą. Teismo nurodytos aplinkybės apie V. B. elgesį iki atvykstant D. B. yra nereikšmingos sprendžiant dėl jo kaltės, todėl dėl šių aplinkybių apeliantas nepasisako, tačiau negali sutikti su teismo nurodyta aplinkybe, kad esą D. B. sėdėjo šalia V. B. ir ramiai bendravo, dėl ko reik suprast sprendžia, jog V. B. nekėlė grėsmės aplinkiniams. Kaip ir minėta, tik atvykus į įvykio vietą D. B. nenaudojo specialios priemonės ir tik situacijai pasikeitus, t. y. pasikeitus V. B. elgesiui ir atsižvelgiant į jo neteisėtus veiksmus/neveikimą, nusprendė dėl specialios priemonės panaudojimo, todėl teismo argumentai šioje dalyje yra neteisingi ir nepagrįsti ir neįrodo nurodytų aplinkybių.

3.8. Be to, pirmos instancijos teismas praleido pro pirštus aplinkybę, kad V. B. nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. buvo įrašytas į linkusių užpulti asmenų įskaitą, kas pareigūnams buvo žinoma; šios aplinkybės nevertino, todėl neteisingai sprendė dėl pavojingos situacijos; nevertino teismas ir aplinkybės, kad įvykio metu V. B. atžvilgiu buvo nagrinėjamos ir/ar perduotos į teismą su kaltinamaisiais aktais trys baudžiamosios bylos dėl fizinės prievartos naudojimo, ką pareigūnai taip pat žinojo. Taigi, pirmo instancijos teismas dėl neaiškių priežasčių nevertino reikšmingų aplinkybių charakterizuojančių nukentėjusįjį, kurias D. B. ir kiti įvykyje dalyvavę pareigūnai žinojo, todėl neteisingai sprendė dėl buvusios situacijos rimtumo ir pavojingumo.

3.9. Kritiškai vertina liudytojo E. K. parodymus, jog kartu atėjęs su L. Z. prie nukentėjusiojo, teisme nurodė, jog nejuto pavojaus iš V. B., buvo tik žodžiai iš V. B., kuris sudavė L. Z. išsisukdamas ir galėjo L. Z. nepamatyti. Šioje vietoje apeliantas pažymi, kad ne kas kitas, o būtent E. K. antrą kartą per radijo ryšį kvietė į įvykio vietą atvykti D. B. ir R. B. dėl skubios pagalbos ir tai matyti iš vaizdo įrašo. Taigi vertinant vaizdo įrašą ir pakartotinį pagalbos kvietimą, jeigu kaip teigia E. K., jis pavojaus iš V. B. nejuto, tada yra neaišku, kam ir dėl kokių priežasčių E. K. kvietė pagalbą. Be to, nurodyti E. K. parodymai duoti teisme prieštarauja ir jo pačio rašytam 2021 m. liepos 14 d. Tarnybiniam pranešimui, kur jis nurodo jog jam ir D. B. norint suimti V. B. už rankų, jis išsisuko ir bėgdamas pro šalį sudavė L. Z. smūgį ranka į dešinę veido pusę, po ko D. B. panaudojus teleskopinę lazdą V. B. buvo pargriautas ant žemės. Apklaustas teisme E. K. parodė, jog V. B. gal tyčia sudavė L. Z., jis nežinantis, matė kad buvo suduota ranka į dešinę veido pusę; kad dėl savo saugumo nusprendė iškviesti kitus pareigūnus, nes jie buvo dviese, o žinant, kad V. B. linkęs užpulti. Akivaizdu, kad E. K. pavojų jautė iš V. B. pusės ir apklausiamas teisme nurodė priežastis dėl ko nerimavo, t. y. dėl savo saugumo. Pirmos instancijos teismas selektyviai pasirinko kokią parodymų dalį vertinti, o kokią atmesti ir dėl jos visiškai nepasisakyti, todėl neteisingai sprendė dėl E. K. parodymų vertinimo.

3.10. Taip pat, teismas neteisingai vertino ir liudytojo I. M. parodymus duotus bylos teisminio nagrinėjimo metu, kuris pasak teismo parodė, kad vien žinojimas, jog nuteistasis įtrauktas į linkusių užpulti asmenų sąrašą neužtenka, nes turi būti reali grėsmė; kad esant 4 pareigūnams ir 1 nepilnamečiui nuteistajam nebūtinos specialios priemonės, nes pareigūnai turi ilgametę praktiką. Analizuojant liudytojo I. M. duotus parodymus teisme darytina išvada, kad liudytojas išsakė savo subjektyvią nuomonę. Tačiau iš liudytojo apklausos matyti, kad įvykio jis neanalizavo; kad vaizdo įrašo nematė, nesigilinęs į įvykio aplinkybes, todėl apelianto nuomone, besąlygiškai remtis tokio liudytojo parodymais priimant galutinį procesinį sprendimą, teismas neturėtų.

3.11. Apeliantas, priešingai, nei pirmosios instancijos teismas mano, jog įvykio metu buvęs V. B. elgesys atitiko būtent pavojų keliančio asmens apibūdinimą. Šioje vietoje analizuotinas Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašas, kuriame yra nurodyta, kad pavojų keliantis asmuo, tai asmuo, padaręs ar galbūt padaręs teisės pažeidimą ir (ar) nevykdantis pareigūno teisėtų nurodymų ar reikalavimų ir savo aktyviais veiksmais ar turimais daiktais akivaizdžiai ir realiai keliantis pavojų pareigūno ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, turtui. V. B. nevykdė pareigūnų teisėtų nurodymų ir tai patvirtina eilė apklaustų liudytojų, tai patvirtina ir registratoriumi nufilmuotas visas įvykis nuo pradžios iki pabaigos, iš kurio matyti, kad V. B. daug kartų buvo įkalbinėjamas pareigūnų eiti kartu su jais; buvo įkalbinėjamas nesipriešinti bei nutraukti neteisėtus veiksmus; buvo eilę kartų įspėjamas, kad prieš jį bus naudojamos specialios priemonės. Vaizdo medžiaga yra užfiksuota kaip V. B. vartoja daug necenzūrinių žodžių: grasina pareigūnams; meta į pareigūną kamuolį; atlieka puolamuosius judesius ir taip demonstravo akivaizdžią agresiją ir realų pavojų kitų asmenų sveikatai; kaip tyčia ir matydamas priešais jį stovintį L. Z., suduoda smūgį. Be to, baudžiamojoje byloje esantis kitas vaizdo įrašas, kuris buvo daromas stacionare vaizdo kamera, esančia (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus kieme, taip pat patvirtina, kad V. B. aktyviai ir agresyviai išsisukinėja, kada D. B. kartu su E. K. bando jam uždėti antrankius; kad V. B. bėgdamas pro šalį suduoda smūgį L. Z.. Taip pat, kad L. Z. buvo suduotas smūgis patvirtina ir kitas vaizdo įrašas, kurį darė pats L. Z., kuriame po smūgio sudavimo girdisi, kaip jis sako, jog V. B. jam sudavė smūgį; kad L. Z. buvo suduotas smūgis matė ir D. B. bei kiti pareigūnai. Taigi, aprašo prasme, priešingai nei teigia pirmos instancijos teismas, V. B. buvo asmuo keliantis realų pavojų, todėl specialią priemonę D. B., atsižvelgiant ir į Aprašo 12.4.1. punktą, kuris reglamentuoja specialių priemonių panaudojimą prieš pavojų keliantį asmenį, panaudojo teisėtai ir jam suteiktų įgaliojimų neviršijo. Šioje vietoje pažymėjo ir tai, kad Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo 5 straipsnis apibrėžia, kad prieš naudodamas specialiąsias priemones, pareigūnas privalo: paaiškinti asmeniui ar asmenims sulaikymo pagrindą, atsakomybę, kylančią už pareigūno teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą (5.1 straipsnis); įspėti apie ketinimą panaudoti specialiąsias priemones (5.2 straipsnis). Visi pareigūnai dalyvavę įvykyje, tame tarpe ir D. B., ne vieną kartą, o daug kartų iki specialiųjų priemonių panaudojimo, aiškino V. B., kodėl jis turi vykti į patalpas; kad nepaklusus bus panaudotos specialios priemonės; įspėjo V. B. dėl atsakomybės kylančios dėl pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymo; įspėjo eilę kartų apie ketinimą panaudoti specialiąsias priemones, tačiau nepaisant to, V. B. nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų, todėl akivaizdu, kad D. B. veikė teisėtai ir pagrįstai bei vadovaujantis aktais, reglamentuojančiais specialiųjų priemonių panaudojimo tvarką.

3.12. Analizuodamas nuosprendžio 54 punktą apeliantas reiškia abejones, kaip skirtingų priežasčių dėl reikalavimo pagrindo nurodymas, pagrindžia D. B. kaltę ir/ar kokias reikšmingas aplinkybes tai įrodo, kadangi akivaizdu, jog D. B. įvykyje dalyvavo ne nuo pradžių, todėl kas vyko iki jam ateinant į įvykio vietą, jis negalėjo žinoti ir/ar girdėti, ir/ar matyti ką sakė L. Z., E. K. ir/ar V. B.. Be to, teismo nustatytos aplinkybės, jog dienotvarkės planai, patvirtinti (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu, prieštarauja Dinaminės priežiūros planui; kad 2021 m. liepos 14 d. dinaminės priežiūros planas, kurio sudarytojas yra neaiškus, jis nepasirašytas nei to kas ji sudarė, nei nuteistųjų, kad jie supažindinti su planu, neturi reikšmės vertinant D. B. atsakomybę. D. B. nebuvo atsakingas už dinaminės priežiūros plano sudarymą, todėl negali būti atsakingas dėl tardymo izoliatoriaus administracijos priimamų sprendimų ir/ar sudaromų planų.

3.13. Skunde taip pat nurodo, jog pagal dienotvarkės planą skaičiuotė gyvenamuosiuose kambariuose vyksta nuo 20.00 iki 20.10 val. Iš dviejų aktualių vaizdo įrašų, t. y. daryto L. Z. vaizdo registratoriumi ir stacionare vaizdo kamera, matyti, kad kieme buvo tik du nuteistieji -vienas iš jų V. B. ir kitas nuteistasis. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad atėjęs į įvykio vietą D. B. klausia šio nuteistojo ką jis čia veikia, į ką nuteistasis atsako, jog jam buvo laukas, bei tada D. B. pažiūrėjęs į laikrodį, sako, kad laikas ir jis turintys eiti į viršų. Iš vaizdo įrašo matyti, kad tuo metu buvo 19.58 val., tai yra buvo likę dvi minutės iki skaičiuotės, todėl D. B., atsižvelgiant į tai, kad turėjo prasidėti skaičiuotė gyvenamuosiuose kambariuose, nurodė nuteistajam eiti į viršų. Akivaizdu, jog tas pats lietė ir V. B., t. y. ir jis turėjo paklusti teisėtam D. B. reikalavimui ir eiti į patalpas. Priešingai nei nustatė teismas, 20.00 val. lauke, išskyrus besipriešinantį V. B., nieko iš nuteistųjų nebuvo ir visi nuteistieji buvo skaičiuotėje gyvenamuosiuose kambariuose. Analizuojant pirmos instancijos teismo nuosprendžio argumentus yra visiškai neaišku ir nesuprantama dėl kokių priežasčių teismas stengiasi pateisinti ir/ar sumenkinti kaip nekaltus ir/ar nepavojingus visus atliktus neteisėtus V. B. veiksmus; neaišku ir nesuprantama, kodėl akivaizdžias aplinkybes, tokias kaip, kad V. B. įvykio metu neturėjo teisės būti kieme, teismas stengiasi užglaistyti, teigdamas, kad esą ir kiti nuteistieji buvo lauke, nors lauke buvo tik dar vienas nuteistasis ir dėl kurio buvimo lauke, teismas nesiaiškino, t. y. nesiaiškino iki kada jis galėjo būti lauke pagal dinaminės priežiūros planą, be to pažymėtina ir tai, kad pareigūnams nurodžius eiti į viršų, pastarasis pakluso nurodymui. Taigi, akivaizdu, jog V. B. įvykio metu lauke negalėjo būti ir tai pagrindžia baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, o būtent: baudžiamojoje byloje esantis (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus atsakymas, kuriame teigiama, kad šioje įstaigoje direktoriaus įsakymu yra numatomas darbo, poilsio, buvimo grynajame ore, mokymosi ir nuteistųjų socialinei reabilitacijai skirtas laikas; kad nuteistųjų dienotvarkė yra keičiama pasibaigus mokslo metams bei prasidėjus mokslo metams; kad dienotvarkėse numatytų nuteistųjų pasivaikščiojimo lauke laikas tiek vasaros metu, tiek kitu metų laiku, yra vienodas; kad siekiant padidinti nuteistųjų elgesio kontrolės veiksmingumą, identifikuoti kriminogeniniu požiūriu rizikingas ar kritines situacijas bei sumažinti nuteistųjų nekontroliuojamą judėjimą, yra vykdoma nuteistųjų dinaminė priežiūra; kad nuteistiesiems yra sudaromas individualus užimtumo planas kiekvienai dienai, kuriame yra numatomos visos nuteistojo dienos užsiėmimų priemonės; kad atsižvelgiant į vasaros metu ilgesnį šviesų paros metą bei palankesnes oro sąlygas lauke, nuteistiesiems yra sudaryta galimybė būti lauke ne dienotvarkėje numatytu laiku, tačiau buvimo lauke laikas yra numatomas nuteistojo dinaminės priežiūros plane. Taigi, iš šio rašto turinio yra aišku, kad V. B. lauke, 2021 m. liepos 14 d., galėjo būti ne kada jis nori ir/ar laiko, kad gali būti, o savo teise būti lauke, jis galėjo pasinaudoti taip, kaip buvo numatyta Dinaminės priežiūros plane. Byloje yra 2021 m. liepos 14 d. Dinaminės priežiūros planas, kuriame numatytas pasivaikščiojimo laikas V. B. nuo 17 val. iki 19.30 val.. Taigi, akivaizdu, jog V. B. lauke turėjo teisę būti nuo 17 val. iki 19.30 val.. Iš vaizdo įrašo matyti, kad 19 val. 48 min., pradėjus filmuoti, V. B. buvo lauke, o jo pasivaikščiojimo laikas, buvo pasibaigęs. Iš (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu patvirtintos dienotvarkės 12 punkto matyti, kad laisvalaikio, pasivaikščiojimo gryname ore, skambinimo telefonu, dalyvavimo renginiuose ar socialinės reabilitacijos užsiėmimai vyksta nuo 17 val. iki 19.30 val.; iš 13 punkto matyti, kad išvedimas vakarieniauti, vakarienės, po vakarienės rakinimo kambariuose laikas yra nuo 19.30 val. iki 20 val.; iš 14 punkto matyti, kad skaičiuotės gyvenamuosiuose kambariuose laikas yra nuo 20 val. iki 20.10 val. Taigi, V. B. ne tik, kad įvykio metu neturėjo būti lauke, jis turėjo būti savo gyvenamajame kambaryje, kadangi nuo 20 val. turėjo vykti skaičiuotė. D. B. į įvykio vietą atėjo 19 val. 57 min.; kad D. B. jam paaiškino, kad jis negali būti lauke; kad turi būti skaičiuotėje, todėl toks D. B. elgesys, atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus vidinius aktus, kurie yra privalomi pareigūnams, negali būti laikytinas kaip neteisėtas ir/ar viršijantis jam suteiktus įgaliojimus.

3.14. Atkreipė dėmesį, kad D. B. į įvykio vietą atėjo daug vėliau nei nuskambėjo L. Z. reikalavimas V. B.. D. B. nieko bendro su L. Z. suformuluotu reikalavimu neturi ir negali turėti, kadangi jo tuo metu šalia ar arti įvykio vietos nebuvo ir jis tame nedalyvavo. Kartu su L. Z. tuo metu buvo E. K.. Apeliantui iki šiol nėra aišku ir suprantama, kodėl jo kaltinime/nuosprendyje yra nurodyti padaryti L. Z. veiksmai ir kaip šie atlikti L. Z. veiksmai yra susiję su D. B. ir/ar atliktais jo veiksmais. Iš nuosprendyje nurodytų aplinkybių yra suprantama, kad D. B. neteisėtas fizinės prievartos naudojimas yra siejamas su kito asmens, t. y. L. Z. galimai neteisėtais veiksmais, t. y. neteisėtai ir be aiškios priežasties nurodant V. B. eiti į kamerų tipo patalpas. Taip pat nuosprendyje teigiama, kad D. B. veikė kartu su L. Z.. Tačiau, vertinant jau minėtą vaizdo įrašą, vertinant apklaustų liudytojų parodymus, netgi pačio nukentėjusiojo parodymus akivaizdu, kad įvykio vietoje buvo ne tik apeliantas ir/ar L. Z., bei ne tik V. B., tačiau dar du, to paties-(duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus pareigūnai, t. y. E. K. ir R. B.. Taigi, įvykio metu D. B. veikė ne tik kartu su L. Z., tačiau veikė kartu ir su E. K. bei R. B., todėl iš nuosprendžio D. B., kuriame nurodyti kito asmens L. Z. atlikti veiksmai, taip ir nėra aišku bei suprantama, kodėl tokiu atveju, nėra/nebuvo teisiami visi pareigūnai dalyvavę įvykyje, jeigu manoma, kad yra galima kolektyvinė atsakomybė dėl L. Z. suformuluoto ir išsakyto nurodymo V. B., dėl L. Z. atliktų veiksmų V. B. atžvilgiu. Be to, kaip ir minėta, D. B. tuo metu kai L. Z. atliko galimai neteisėtus veiksmus-nurodydamas nukentėjusiam eiti į Kamerų tipo patalpas, jo -D. B. - įvykio vietoje nebuvo, todėl iš nuosprendyje nurodytų aplinkybių yra visiškai neaišku ir nesuprantama, kaip nebūdamas įvykio vietoje D. B. galėjo ir/ar turėjo žinoti apie kito pareigūno, t. y. L. Z., galimai neteisėtą nurodymą V. B., todėl nesuprantama ir neaišku, kaip nežinodamas apie šį galimai neteisėtą nurodymą V. B., D. B. galėjo veikti šioje dalyje kartu su L. Z.. Be to, analizuojant tą patį vaizdo įrašą matyti, kad ne tik L. Z. nurodė V. B. eiti į patalpas, tą darė visi įvykyje dalyvavę pareigūnai, t. y. tą sakė E. K., tą sakė ir D. B., tą sakė ir R. B., t. y. visi be išimties pareigūnai ragino, įkalbinėjo bei nurodė V. B. eiti į izoliatoriaus patalpas. Apelianto nuomone, kad tik jo pačio išsakyto reikalavimo teisėtumas turėtų būti sprendžiamas ir dėl jo pasisakoma sprendžiant dėl kaltinimo ir/ar nuosprendžio pagrįstumo jo atžvilgiu, tuo tarpu atvykus D. B. į įvykio vietą, V. B. pagal dinaminės priežiūros planą; pagal dienotvarkės planą, turėjo būti skaičiuotėje gyvenamosiose patalpose, todėl jo reikalavimas V. B. eiti į patalpas buvo teisėtas ir pagrįstas, o V. B. atsisakymas eiti į patalpas buvo neteisėtas, kadangi tuo laiku V. B. neturėjo teisės būti lauke.

3.15. Apelianto vertinimu, esminė nuosprendžio klaida yra tai, D. B. yra nuteistas iš esmės už kito kaltinamojo ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tai yra L. Z. atliktus galimai neteisėtus veiksmus -galimai neteisėtas L. Z. nurodymas V. B.; 6 trauminiai poveikiai su tazerio rankenos apatine dalimi. Kaltinimas D. B. prasideda tuo, kad jame nurodoma, jog L. Z. be jokio teisėto pagrindo ir aiškios priežasties nurodė V. B. eiti į Kamerų tipo patalpas, nors D. B. tuo metu net nebuvo įvykio vietoje ir apie jokį neteisėtą nurodymą jis nežinojo ir jo negirdėjo, tačiau nepaisant to, jis teisiamas už tai. Be to, teismas į vieną sudeda visus trauminius poveikius ir teigia, kad toks jėgos panaudojimas nebuvo būtinas, adekvatus ir proporcingas bylos aplinkybėmis. Teismas nustatydamas nusikalstamos veikos požymius D. B. veiksmuose, padarė neteisingą išvadą, kadangi atskirai neanalizavo ir nenustatinėjo, ar kiekvieno, ar tik vieno veikos dalyvio padaryti pažeidimai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti vertinti tik konkrečiai D. B. atlikti veiksmai įvykio dieną. Tai yra 2021 m. liepos 14 d.,19 val. 56 min. D. B. iškviestas radijo ryšiu dėl skubios pagalbos kartu su kitu pareigūnu R. B. atėjo į įvykio vietą; atėjęs į įvykio vietą pamatė du pareigūnus L. Z. ir E. K., bei nuteistąjį V. B. ir kitą nuteistąjį; tada pradėjo aiškintis su ten buvusiais pareigūnais apie iškvietimo priežastis, į ką jam buvo pasakyta, jog nuteistasis priešinasi; tada antram nuteistajam nurodė eiti į viršų, kadangi turėjo vykti skaičiuotė gyvenamuosiuose kambariuose; tada aiškino V. B., kad jis lauke negali būti ir turi būti skaičiuotėje; tada aiškino V. B., kad eitu gražiuoju, nes bus panaudotos spec., priemonės; po ko V. B. nepaklusus jo teisėtam nurodymui eiti į patalpas kartu su E. K. ėmė V. B. už rankų bei siekė uždėti antrankius nuo ko V. B. išsisuko ir bėgdamas trenkė L. Z. ranka į veidą, ką D. B. matė; tada V. B., toliau besipriešinančiam sulaikymui vieną kartą teleskopine lazda sudavė į apatinę nugaros dalį. Tokius veiksmus įvykio dieną atliko D. B., kurie turėtų būti vertinami. Sprendžiant dėl D. B. atliktų veiksmų teisėtumo yra svarbūs aktai, reglamentuojantys pareigūnų prievartos naudojimo sąlygas, o būtent Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 11 straipsnio 1,2 dalis, kurios aiškiai apibrėžia, kad prievarta gali būti naudojama tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms atlikti; kad pataisos pareigūnai naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes; kad prievartą pataisos pareigūnai turi teisę naudoti saugodamiesi ar siekdami apsaugoti asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai. Apelianto nuomone buvo visos reikalaujamos sąlygos, numatytos įstatyme, kad jis imtųsi naudoti fizinę prievartą V. B. atžvilgiu. Be to, pažymi, kad D. B., V. B. sudavė vieną smūgį, tai yra tiek kiek reikia, kad pastarasis paklustų ir jam būtų uždėti antrankiai, tai yra prievarta buvo panaudota adekvačiai ir atsižvelgiant į buvusią situaciją. Po D. B. smūgio sudavimo, V. B. buvo sutramdytas, todėl D. B. negali ir neturėtų atsakyti bei būti teisiamas už paskesnius L. Z. veiksmus, kadangi tokiu atveju, turėjo būti teisiami visi įvykyje dalyvavę pareigūnai. Kaip ir minėta, pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai analizuoja ir konstatuoja bendrai suduotus L. Z. ir D. B. smūgius V. B. ir teigia, kad toks jėgos panaudojimas nebuvo būtinas, adekvatus ir proporcingas.

3.16. Taip pat nesutinka su teismo teiginiais (nuosprendžio 58 punktas), kad nukentėjusysis sulaikymo metu nesipriešino, agresyvių pavojų keliančių veiksmų neatliko, jokios grėsmės nekėlė. Iš vaizdo įrašo akivaizdu, jog nukentėjęs aktyviai priešinosi bei atliko agresyvius ir pavojų keliančius veiksmus; V. B. tyčia sudavė smūgį L. Z., todėl jis kėlė grėsmę. Iš nuosprendžio turinio akivaizdu, kad yra kilęs ginčas dėl vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių vertinimo. Visgi, bylos duomenys patvirtina, kad D. B. fizinę prievartą naudojo tiek kiek reikėjo V. B. sutramdyti, t. y. sudavė vieną smūgį specialia priemone - lazda. Be to, specialią priemonę panaudojo esant būtinumui, t. y. V. B. pradėjus aktyviai priešintis sulaikymui bei tyčia sudavus smūgį L. Z. į veidą, todėl panaudota spec. priemonė, jos panaudojimo intensyvumas-suduotas vienas smūgis; suduotas smūgis nebuvo stiprus, buvo adekvatus ir proporcingas buvusiai situacijai. Pastarąją aplinkybę patvirtina byloje esanti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (duomenys neskelbtini) klinikų medikų atlikta V. B. apžiūra, kurios metu nebuvo nustatytos jokios žaizdos, odos nubrozdinimai ir/ ar kiti sumušimai apatinėje nugaros dalyje. Tai pat, tai patvirtina ir baudžiamojoje byloje esanti Specialisto išvada Nr. G 1569/2021 (02), kur nenustatyta, kad nugaroje ir /ar apatinėje nugaros dalyje butų padaryti ir/ar fiksuoti sužalojimai V. B..

3.17. Kritiškai vertina pirmos instancijos teismo argumentus, jog smurtiniu elgesiu D. B. siekė pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus prieš kitus asmenis, t. y. V. B.. Pažymi, kad prieš spec. priemonės panaudojimą, D. B. aiškino ir įkalbinėjo V. B. nesipriešinti ir paklusti reikalavimui eiti į patalpas; D. B. aiškino V. B. priežastis dėl ko jis negali būti lauke ir turi būti skaičiuotėje, patalpose ir pan., ir tik pačiam V. B. panaudojus fizinį smurtą kito pareigūno atžvilgiu, panaudojo specialią priemonę lazdą, todėl akivaizdu, kad toks D. B. elgesys nelaikytinas smurtiniu, kuriuo jis esą siekė pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus. D. B. esant teisėtam pagrindui ir atsižvelgiant į susidariusios situacijos rimtumą, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, panaudojo fizinę prievartą adekvačiai ir tiek kiek reikėjo, todėl tokiais teisėtais veiksmais negalėjo padaryti nuosprendyje teigiamos didelės neturtinės žalos fiziniam asmeniui ir/ar Lietuvos bausmių vykdymo sistemai, todėl teismo nuosprendis D. B. atžvilgiu priimtas visiškai nepagrįstai bei neteisingai įvertinus byloje esančius vaizdo įrašus, kitus įrodymus.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis D. B. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais ir nuteistojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė su apeliacinio skundo reikalavimais nesutiko, prašė skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. B. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinis skundas tenkinamas

5. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamo nuosprendžio turiniu, ir išanalizavusi nuteistojo D. B. ir jo gynėjos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendis dalyje dėl D. B. kaltės turi būti panaikintas ir jo atžvilgiu priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6. Pažymėtina, jog teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, todėl teismas turi imtis priemonių pašalinti iškilusias abejones ir tik išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti in dubio pro reo principas įpareigoja visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinio teismo nutartis byloje Nr. 2K-110/2013).

7. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą (peržiūrėjusi įvykio sulėtintą vaizdo įrašą bei fotonuotraukas, atlikusi D. B. apklausą) konstatuoja, jog apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad kaltinime nurodyta D. B. veika atitinka visus BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

8. Baudžiamojoje teisėje sprendžiant ar tam tikra veika laikytina nusikalstama yra naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, nusikalstama veika gali būti pripažįstama tik tokia veika, kurioje egzistuoja nusikalstamos veikos sudėtis, t. y. tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tačiau svarbu pažymėti, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

9. Nagrinėjamu atveju D. B. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (turtines vertybes naudojant ne pagal paskirtį, sudarant neteisėtus, nepagrįstus sandorius, eksploatuojant pavaldinių darbą savo interesais, neteisėtai suteikiant sau ar kitiems asmenims lengvatų ar privilegijų ir pan.) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Piktnaudžiavimas savo esme yra drausminis nusižengimas. Tačiau piktnaudžiavimas gali tapti nusikalstama veika, jei dėl to kyla tam tikri pavojingi padariniai, padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. BK 228 straipsnyje numatyta, kad piktnaudžiavimas tampa nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę tuo atveju, jei dėl piktnaudžiavimo didelę žalą (turtinę arba neturtinę) patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-693/2016, 2K-335-699/2017, 2K-104-696/2018).

10. Remiantis kaltinimu, D. B. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė tuo, kad jis būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialistu, neturėdamas teisėto pagrindo naudoti fizinę prievartą ir peržengdamas suteiktų įgaliojimų ribas, prieš nepilnametį V. B. šiam nevykdant nurodymo, išsisukinėjant nuo jo sulaikymo veiksmų, vieną kartą teleskopine lazda sudavė smūgį į jo apatinę nugaros dalį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys iš tiesų patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje D. B. atliko fizinio poveikio veiksmus nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu, tai yra vieną kartą sudavė teleskopine lazda į jo apatinę nugaros dalį. Šių aplinkybių D. B. neginčija, jas pripažįsta, jas patvirtina tiek byloje apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo parodymai, tiek vaizdo įrašų medžiaga, kuri aprašyta kitų objektų apžiūros protokoluose, visgi D. B. viso proceso metu nuosekliai aiškino, jog jo panaudota fizinė prievarta buvo adekvati ir būtina siekiant sutramdyti įkalinimo įstaigoje esantį asmenį, kuris nagrinėjamoje situacijoje kėlė grėsmę ir nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų. Priešingai apylinkės teismo išvadoms, apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, analizuojamu atveju D. B. atliktų veiksmų vertinti BK 228 straipsnio 1 dalies kontekste nėra pagrindo.

11. Byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamo įvykio metu D. B. dirbo pataisos įstaigoje – (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, o atitinkamų specialiųjų priemonių panaudojimas prieš šioje įstaigoje bausmę atliekančius, nurodymų nevykdančius ar kitus teisės pažeidimus darančius asmenis yra reglamentuotas įstatymiškai. Kaip matyti apylinkės teismas vertindamas analizuojamą įvykį itin išsamiai aptarė tokių priemonių panaudojimo galimybes, apimtis, būdus ir metodus iš esmės konstatuodamas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo (redakcija galiojusi veikos padarymo metu (nuo 2019-07-06)) 11 straipsnio 7 dalis imperatyviai draudžia naudoti fizinę prievartą ir specialiąsias priemones (išskyrus antrankius, asmenų sulaikymo, surišimo ar tramdymo priemones ar įrankius), kai nėra neišvengiamo pavojaus pataisos pareigūno ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, prieš tam tikrus įstatyme nurodytus asmenis, tame tarpe, ir prieš nepilnamečius asmenis, jeigu pataisos pareigūnui žinomas jų amžius arba jų išvaizda atitinka amžių. Įvertinęs aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas, D. B. atžvilgiu padarė nepagrįstas išvadas, jog nagrinėjamo įvykio metu nebuvo nustatytas pavojus pataisos pareigūno ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, o D. B. pagal savo einamas pareigas turėjo žinoti ir žinojo, kad V. B. yra nepilnametis. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis, aukštesnės instancijos teismas nesutinka.

12. Kaip matyti visa įvykių eiga, kurią detaliai aptarė ir pirmosios instancijos teismas iš esmės atsispindi byloje esančiuose vaizdo įrašuose fiksuojant vaizdą esantį kieme, bei vaizdo įrašas atliktas vaizdo registratoriumi, kurį segėjo L. Z., šie įrašai aprašyti ir kitų objektų apžiūros protokoluose (1 t., b. l. 48-54, 59-61). Šie duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog V. B. nebuvo bendradarbiaujantis ar nuolankus jį prižiūrinčių pareigūnų atžvilgiu, be to, V. B. buvo įtrauktas į linkusių užpulti asmenų įskaitą, ką patvirtina byloje esantys duomenys (2 t., b. l. 30). Sekant vaizdo įraše užfiksuotą įvykių eigą matyti, kad jau po pirminio L. Z. raginimo eiti į kamerų tipo patalpas pastarasis atsikalbinėja, bando aiškinti savo turimas teises, vartoja necenzūrinius žodžius, po ko L. Z. panaudoja elektros impulso prietaisą „Taser“, V. B. reikalavimų nevykdo ir toliau, atsikalbinėja, stovi puolamojoje pozicijoje, grasina pareigūno atžvilgiu panaudoti smurtą, L. Z. per raciją iškviečia kitus pareigūnus, dar kartą sukonkretina reikalavimą V. B. eiti į kamerą. Pastiprinimą kviečia ir pareigūnas E. K., kuris taip pat ragina V. B. eiti į kamerą. Tuo tarpu V. B. atsisėda ant stalo ir bekalbant su pareigūnu L. Z. meta į jį kamuolį, kuris atsitrenkia į ištiestą L. Z. ranką. Atėjus pagal skubų iškvietimą, R. B. ir D. B., pastarasis aiškinosi ir kalbėjosi su V. B. dėl jo galimybės būti lauke. Iš vaizdo įrašo matosi ir girdisi, kad D. B. atėjęs paklausia kas yra, į ką atsakoma jog priešinasi; tuomet D. B. aiškinasi su V. B., kaip jis mano ar gali būti šiuo metu lauke, į ką V. B. pradžioje atsako, kad negali, po to, kad gali, kadangi nieko nepadarė būdamas lauke ir panašiai, į ką D. B. jam aiškina, jog jis lauke šiuo metu negali būti. Taigi D. B. buvo suprantama ir matoma bei girdima, kad V. B. nevykdė pareigūnų, tame tarpe ir jo paties teisėto nurodymo eiti į patalpas, nes V. B. minėtą dieną/valandą lauke negalėjo ir neturėjo teisės būti bei pažeidė izoliatoriaus tvarką. (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus 2021 m. lapkričio 12 d. raštas Nr.11-9331 (2 t., b. l. 52), juo pateikti (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2021 m. birželio 30 d. įsakymai, kuriais patvirtintos dienotvarkės (2 t., b. l. 53-56, 63-64), patvirtinta, jog V. B. pasivaikščiojimas gryname ore tiek pagal dienotvarkę, tiek pagal dinaminės priežiūros planą buvo nuo 17.00 val. iki 19.30 val. Be to, kaip matyti iš Dinaminės priežiūros plano, V. B. buvo numatytas laukas ir nuo 20.00 val. iki 21.30 val. Taigi, akivaizdu, kad V. B., veikos padarymo metu, buvo lauke ne pagal dienotvarkę, ne pagal dinaminės priežiūros planą. Be to, iš (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus 2021 m. birželio 30 d. įsakymu patvirtintos Paprastosios ir lengvosios grupių nuteistųjų laikomų pataisos namų sąlygomis dienotvarkėje 14 punktu numatyta skaičiuotė gyvenamuosiuose kambariuose nuo 20.00 val. iki 20.10 val. (2 t., b. l. 55). Taigi, V. B. ne tik, kad įvykio metu neturėjo būti lauke, jis turėjo būti savo gyvenamajame kambaryje, kadangi nuo 20.00 val. turėjo vykti skaičiuotė. D. B. į įvykio vietą atėjo 19.57 val. dėl ko D. B. ir nurodė kitam nuteistajam, tuo metu buvusiam lauke eiti į patalpas, tuo tarpu su V. B. diskutavo apie jo galimybę būti lauke, todėl toks D. B. reikalavimas, atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus vidinius aktus, kurie yra privalomi pareigūnams, negali būti laikytinas kaip neteisėtas ir/ar viršijantis jam suteiktus įgaliojimus.

13. Nors apylinkės teismas kritiškai vertino šias nustatytas aplinkybes akcentuodamas, jog lauke buvo ir kitas nuteistasis, o dinaminės priežiūros planas ir dienotvarkė tam tikrose dalyse dubliuojasi dėl buvimo lauke ir skaičiuotėje gyvenamuosiuose kambariuose. Visgi, vaizdo medžiaga liudija, kad 20.00 val. lauke nieko iš nuteistųjų daugiau nebuvo, išskyrus patį V. B., o atitinkamų įstaigos dokumentų rengimas, nebuvo D. B. kompetencijos ribose, dėl ko pastarasis negali būti atsakingas. Be to, ir su L. Z. išreikštu pirminiu reikalavimu V. B. eiti į kamerų tipo patalpas dėl tą pačią dieną įvykusio įvykio su kitu nuteistuoju L. A., jo teistumo ir pagrįstumo D. B. negali atsakyti, kadangi tokį reikalavimą jam dar net nebūnant įvykio vietoje teikė ne jis, o kitas pareigūnas.

14. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad V. B. pakankamai ilgai ne tik L. Z., bet po to ir D. B. buvo įkalbinėjamas gražiuoju vykdyti reikalavimą ir eiti į kamerą, tačiau pastarasis į jokius raginimus nereagavo. E. K. bandant uždėti antrankius, V. B. nesileido, patraukė ranką, tuomet D. B. perėmęs antrankius iš E. K. taip pat bandė uždėti juos V. B., tačiau šis nesidavė, sunėrė rankas, pradėjo muistytis ir ištrūkęs bei bandydamas išvengti sulaikymo atsitrenkė į priekyje stovėjusį pareigūną L. Z., pastarajam tyčia suduodamas ranka per veidą. Nors pirmosios instancijos teismas šį veiksmą vertino kaip netyčinį, visgi iš apeliacinės instancijos teisme peržiūrėto sulėtinto vaizdo įrašo (6 t., b. l. 58) akivaizdu, kad šio atsitrenkimo vertinti kaip netyčinio nėra pagrindo. V. B. ilgą laiką matė kurioje vietoje stovėjo pareigūnas L. Z., kuris neatsirado prieš jį netikėtai, dėl ko akivaizdu, jog plačiais mostais traukdamasis be kita ko numatė, kad gali atsitrenkti į pareigūną ir to sąmoningai siekė. Tolesnė įvykių eiga rodo, V. B. agresyvėjantį elgesį, dėl ko buvo būtina pastarąjį sulaikyti ir sutramdyti. Būtent tokį situacijos vertinimą iš savo pusės pateikė ir D. B., tai atsispindi ir iš vaizdinės medžiagos esančios byloje. Šiuo atveju visiškai nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog nukentėjusysis sulaikymo metu nesipriešino, agresyvių pavojų keliančių veiksmų neatliko, jokios grėsmės nekėlė. Priešingai, apie tai, kad kilo reali grėsmė paaiškino ir įvykio metu buvęs kitas pareigūnas R. B., kuris apklaustas liudytoju, nurodė, jog įvykio metu kiti nuteistieji ragino V. B. priešintis, jie pradėjo bėgti iš savo miegamųjų, dėl ko jis ėjo į laiptinė jų sustabdyti (3 t., b. l. 186-188), kas rodo, kad įvykio eigoje iš viršaus į lauką pradėjo leistis kiti nuteistieji ir kilo reali riaušių ar masinio pasipriešinimo grėsmė, tai viena iš svarbių aplinkybių, kodėl reikėjo kuo skubiau spręsti susidariusią situaciją su V. B..

15. Toliau matyti, kad V. B. nubėgęs nuo pareigūnų nuo jų atsitraukinėja atbulu žingsniu. Jį iš nugaros sulaiko R. B.. Netrukus prieina E. K. ir rankoje teleskopinę lazdą besinešantis D. B.. E. K., V. B. suėmęs už rankų, kartu su R. B. bando sulaikyti, parversti ant žemės. Šis išsprūsta iš jų rankų ir atsiduria prie pat D. B.. Šis užsimojęs rankoje turėta teleskopine lazda trenkia V. B. į nugarą. Tuo metu R. B. ir E. K. stovi toliau, atsitraukę. Iš karto po minėto smūgio V. B. atsiduria prie L. Z., o šis jam į galvą trenkia dešinėje rankoje turėto „Tazerio” apatine dalimi du kartus, po ko V. B. nugriūna ant žemės, guli susirietęs į „kamuoliuko pozą“, jam pasirodo kraujas iš plaukuotos galvos dalies, jis dengiasi galvą rankomis, gauna dar smūgių su tazerio rankena. Aukštesnės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste būtina išskirti pareigūnų D. B. ir L. Z. atliktus veiksmus jų intensyvumą ir pobūdį, kuris iš esmės skiriasi, ir dėl ko negali būti vertinamas tapačiai, tačiau apylinkės teismas to neakcentavo, iš esmės bendrai vertindamas abiejų pareigūnų veiksmus, kas esamoje situacijoje nėra teisinga.

16. Taigi šiuo atveju aptarta įvykių eiga leidžia spręsti, jog pareigūnas D. B. reaguodamas į susidariusią situaciją, ėmėsi adekvačių, proporcingų priemonių sutramdyti realią grėsmę bei pavojų įstaigoje dirbančių pareigūnų sveikatai keliantį asmenį. Nors tokio pavojaus buvimas apylinkės teismo menkinamas, remiantis liudytojų E. K., D. M. parodymais nurodant, kad pareigūnai buvo keturi, tuo tarpu V. B. vienas, dėl ko jo sulaikymas buvo galimas ir nenaudojant fizinio poveikio priemonių, visgi iš pateiktų vaizdo įrašų akivaizdu, kad V. B. sulaikymo metu itin aktyviais veiksmais priešinosi, jokie geranoriški įkalbinėjimai vykdyti pareigūnų nurodymus jo neveikė, uždėti specialią priemonę – antrankius pastarasis nesileido ir tik po panaudoto fizinio smurto pareigūno L. Z. atžvilgiu, bei V. B. toliau aktyviai traukiantis bei vengiant sulaikymo D. B. priėmė sprendimą panaudoti spec. priemonę – teleskopinę lazdą, suduodant vieną kartą V. B. į apatinę nugaros dalį. Aukštesnio teismo vertinimu, svarbu pažymėti, kad D. B. lazda sudavė tik vieną kartą ir ne į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą, o į nugaros apatinę dalį, kas negali būti laikoma neadekvačia fizine poveikio priemone esamai situacijai suvaldyti. Nėra pagrindo sutikti su apylinkės teismo pateiktu liudytojo E. K. parodymų vertinimu dėl grėsmės nejutimo iš V. B. pusės, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų liudytojo parodymų jis patvirtino, kad pastiprinimą jis kvietęs būtent dėl saugumo, taip pat pripažino matęs, kad L. Z. buvo suduota ranka į dešinę veido pusę tik negalintis įvertinti ar tai buvo tyčia ar netyčia (3 t., b. l. 183-186). Tuo tarpu liudytojas D. M. pateikė tik savo subjektyvų vertinimą apie tai, kad esant 4 pareigūnams nebūtina atlikti veiksmų su spec. priemonėmis, ką taip pat akcentavo apylinkės teismas, visgi minėtas liudytojas įvykio metu ir įvykio vietoje nebuvo, dėl ko realiai visos situacijos sudėtingumo, pavojingumo nematė ir nejautė.

17. Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalis (redakcija galiojusi veikos padarymo metu (nuo 2019-07-06)), aiškiai apibrėžia, kad prievarta gali būti naudojama tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms atlikti; kad pataisos pareigūnai naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes; kad prievartą pataisos pareigūnai turi teisę naudoti saugodamiesi ar siekdami apsaugoti asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai. Aukščiau aptarti duomenys, apygardos teismo teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad V. B. nevykdė tiek pirminio pareigūno L. Z. jam deleguoto reikalavimo, tiek vėliau ir D. B. išreikšto reikalavimo, jog šiuo metu jis lauke negali būti, šias aplinkybes betarpiškai patvirtino tiek pats V. B., nurodęs, kad nėjo, nes bijojo, kad bus dar blogiau, tiek įvykyje dalyvavę kiti asmenys liudytojai E. K. ir R. B.. V. B. atžvilgiu buvo siekiama panaudoti specialią priemonę-antrankius, tačiau V. B. tyčia išsisukinėdamas nuo sulaikymo atsitrenkė į L. Z. ir jam sudavė, buvo agresyvus, aktyviai priešinosi bei kėlė grėsmę aktyviai priešindamasis, be to, V. B. buvo įtrauktas į linkusių užpulti asmenų įskaitą, ką patvirtina byloje esantys duomenys (2 t., b. l. 30), elgėsi iššaukiančiai, todėl jo atžvilgiu buvo panaudota speciali priemonė-lazda. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog buvo visos reikalaujamos sąlygos, numatytos įstatyme, kad D. B. imtųsi naudoti fizinę prievartą V. B. atžvilgiu. Šiuo atveju po to sekantys pareigūno L. Z. veiksmai, kurie iš esmės pirmosios instancijos teismo pripažinti kaip neproporcingais, neadekvačiais esamai situacijai negali įtakoti D. B. atlikto pirminio ir vienkartinio veiksmo vertinimo.

18. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1162 patvirtintų Specialiųjų priemonių specifikacijoje (veikos padarymo metu galiojusioje redakcijoje nuo 2020-07-01) nustatomos ir aprašomos specialiosios priemonės, kurios gali būti panaudotos tame tarpe ir Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo ir Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos apraše nustatyta tvarka. Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo 5 straipsnis apibrėžia, kad prieš naudodamas specialiąsias priemones, pareigūnas privalo: paaiškinti asmeniui ar asmenims sulaikymo pagrindą, atsakomybę, kylančią už pareigūno teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą (5.1 straipsnis); įspėti apie ketinimą panaudoti specialiąsias priemones (5.2 straipsnis). Visi pareigūnai dalyvavę įvykyje, tame tarpe ir D. B., ne vieną kartą, o daug kartų iki specialiųjų priemonių panaudojimo, aiškino V. B., kodėl jis turi vykti į patalpas; kad nepaklusus bus panaudotos specialios priemonės; įspėjo V. B. dėl atsakomybės kylančios dėl pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymo; įspėjo eilę kartų apie ketinimą panaudoti specialiąsias priemones, tačiau nepaisant to, V. B. nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų, todėl akivaizdu, kad D. B. veikė teisėtai ir pagrįstai bei vadovaujantis aktais, reglamentuojančiais specialiųjų priemonių panaudojimo tvarką.

19. Nėra pagrindo sutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, jog D. B. akivaizdžiai buvo žinoma, kad V. B. buvo nepilnametis, dėl ko jokia fizinė prievarta jo atžvilgiu apskritai nebuvo galima. Siekiant pašalinti bet kokias abejones šiuo klausimu apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą buvo apklaustas D. B., kuris paaiškino, kad jo darbo pobūdis reikalavo dirbti 24 val. per parą pagal priežiūros instrukciją, visi būna instruktuojami. Kartu su pareigūnu R. B. dirbo pirmame ir antrame rėžiminiuose korpusuose, o trečiame ir ketvirtame dirbo E. K. ir L. Z.. (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje nepilnamečių yra keturi rėžiminiai korpusai. Tą dieną dirbo kitame korpuse, t. y. pirmame rėžiminiame korpuse, kur atlieka arešto bausmę ir tuo metu drausmės grupei priskirti nepilnamečiai asmenys, kuriuos privalo žinoti. Įvykis vyko trečiame korpuse, kur yra nepilnamečiai ir iki 24 m. amžiaus asmenys atliekantys bausmę. Gaunami sąrašai ir žinoma tik tai, kas vyksta tik tame bloke kuriame dirbama. Įvykis įvyko kieme pasivaikščiojimo metu, atėjo pagal iškvietimą, tame korpuse būti neturėjo. Kvietimą suprato kaip grėsmę, o būtent, kad pareigūnams gresia pavojus sveikatai, o gal net gyvybei. Tai nėra įrasta praktika. Negali atsakyti ar pasivaikščioti eina pilnamečiai su nepilnamečiais, nes tame korpuse nedirbo ir pasivaikščiojimo grafikų nesudarinėjo. Budintis turi apsaugos ir priežiūros žiniaraštį, kur surašyta kiek kiekviename aukšte yra asmenų. L. Z. kaip budinčio B. padėjėjas tuo klausimu turėjo viską žinoti. Su 2 t., b. l. 28 esančiu žiniaraščiu pasirašytinai supažindintas nebuvo, iš kito tokio pačio lygmens pareigūno perima tik skaičius aukštuose, būtent izoliatoriuje, o ne pataisos namuose. Žinojo, kad. V. B. problematiškas asmuo, linkęs į agresyvumą, nes iki įvykio su juo darbo reikalais yra susitikęs, kai jis buvo atvežtas 2020 metais, kaip suimtasis, vėliau dėl remonto jis buvo iškeltas, vėliau grąžintas atlikinėti bausmę įsiteisėjus nuosprendžiui. Kai asmuo suimtas, jie būna atskirai kamerose. Kamerose yra išskirti asmenys, kurie nepilnamečiai ir pilnamečiai. Nežino ar tuo metu jis buvo išskirtas. 2020 m. jis buvo nepilnametis. Įvykio dieną nekilo klausimų, kad jis pilnametis, nes jis elgėsi agresyviai ir jo sudėjimas, bendravimas, išvaizda rodė, kad jis pilnametis, be to niekas neinformavo apie jo amžių. Prieš darbą, kai būna paskelbiami sąrašai, nebūna išskirti asmenys, kurie yra pilnamečiai, o kurie ne. Pagalba buvo kviečiama, nes pagal tvarkos žiniaraštį kažkam buvo atostogos. Trečiame korpuse L. Z. ir E. K. buvo tik du pareigūnai, kurie palaikė drausmę, ten buvo apie 30 asmenų, kurie atlikinėjo bausmę ir du buvo kitame korpuse, kur konvojai ir kiti. Dar buvo ir kiti pareigūnai, kurie negali palikti savo posto, jei kas nors atsitiktų (riaušės ar pan.). Jokių ketinimų naudoti lazdą nebuvo. Buvo vedamas pokalbis su V. B., kad jis išeitų ir eitų ten, kur liepiama. Jam buvo duotas teisinis nurodymas, jis privalo vykdyti teisinius pareigūnų nurodymus. Nebuvo taip, kad iš karto atėjus naudotos specialios priemonės. Pagal 2 t., b. l. 28 – 31 esantį žiniaraštį jis paskirtas apsaugai ir priežiūrai savame korpuse (pirmame), kur patruliavimo būdu buvo atsakingas už trečią aukštą, tai yra nakties metu kas pusė valandos turi apeiti, o pareigūnas sėdintis poste pažymi laiką kada apeita. Sąrašo asmenų, kuriems sustiprinta priežiūra nematė, tačiau poste yra sukabintos nuotraukos to korpuso nuteistųjų, apie kuriuos turi žinoti, tai yra jų patalpinimo vietą, kameros Nr. Apie trečio korpuso asmenis nežinojo, nes ten buvo tik iškviestas pagalbai, ten būti neturėjo (6 t., b. l. 88-89).

20. Iš aptartų parodymų akivaizdu, jog apylinkės teismas visiškai nepagrįstai spendė, kad D. B. žinojo, kad specialią priemonę naudoja būtent nepilnamečio asmens atžvilgiu, teismo išvados dėl D. B. žinojimo, jog V. B. yra nepilnametis iš esmės grįstos spėjimais ir prielaidomis, jog asmeniui dirbančiam tokio pobūdžio darbą tai turėtų būti akivaizdu, tačiau jokių objektyvių įrodymų šiuo klausimu byloje nėra. Tiek iš D. B. paaiškinimų, tiek iš byloje esančių (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus direktoriaus pateiktų rašytinių dokumentų (Paprastosios ir lengvosios grupių nuteistųjų (nepilnamečių ir iki 24 m. amžiaus), laikomų pataisos namų sąlygomis, dienotvarkės) akivaizdu, kad Tardymo izoliatoriuje bausmę atlikinėjo ne tik nuteistieji nepilnamečiai, tačiau ir nuteistieji iki 24 metų amžiaus. Tuo tarpu D. B. ne kartą pabrėžė, jog jis į šį korpusą atėjo tik pagal skubų pagalbos iškvietimą, todėl jokių detalių apie šiame korpuse laikomus asmenis, jų amžių, neturėjo, priešingai, nei L. Z., kurio tiesioginė darbo vieta buvo būtent trečiasis korpusas, kuriame ir įvyko incidentas. Vien tai, kad D. B. dar 2020 m., kuomet tik pradėjo darbą (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, buvo susidūręs su V. B., kuomet jis dar buvo nepilnametis neleidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad pastarajam buvo aiškiai ir nedviprasmiškai žinoma, jog nagrinėjamo įvykio metu V. B. vis dar buvo nepilnametis. Juolab, kad vaizdinė medžiaga, patvirtina, kad analizuojamų įvykių metu joks pokalbis apie V. B. amžių nebuvo vedamas, o V. B. išvaizda (kūno sudėjimas) realiai atitinka pilnamečio asmens išvaizdą, juolab, kad tuo metu pastarajam jau buvo 17,5 metų. Pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į tai, kad L. Z., E. K. tarnybiniuose pranešimuose dėl nagrinėjamo įvykio metu V. B. atžvilgiu panaudotos fizinės prievartos pastarojo gimimo data buvo nurodyta, kai tuo tarpu D. B. tarnybiniame pranešime V. B. gimimo datos nėra nurodyta, kas leidžia spręsti, jog ji jam iš tiesų nebuvo žinoma. Iš to seka, kad D. B. buvo įsitikinęs, jog fizinio poveikio priemonę naudoja pilnamečio asmens atžvilgiu, gresiant realiam pavojui kartu su juo dirbusių asmenų sveikatai bei siekiant nepaklusnų asmenį sulaikyti, kas iš esmės įstatymiškai yra pagrįsta ir teisėta.

21. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinime nurodytais D. B. veiksmais nebuvo padaryta ir didelė žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, kas yra būtinas BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis.

22. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, todėl, be kita ko, vertintinas neigiamų padarinių pobūdis, veiksmai, kuriais piktnaudžiaujama (jų pobūdis, trukmė, ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), kokiais teisės aktais ginami interesai ir vertybės yra pažeidžiami, kaltininko einamų pareigų svarba, padarytos veikos neigiamas poveikis valstybės tarnybos autoritetui ir rezonansas visuomenėje, nukentėjusiųjų skaičius ir kaip jie vertina jų atžvilgiu padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-222/2020, 2K-7-9-976/2020, 2K-127-689/2020, 2K-251-594/2022, 2K-7-117-697/2023). Taigi, sprendžiant dėl BK 228 straipsnyje numatytos veikos inkriminavimo, būtina nustatyti didelės žalos požymį.

23. Nors pirmosios instancijos teismas ir sprendė, kad neteisėtais L. Z., bei D. B. veiksmais V. B. buvo sukeltas fizinis skausmas, nežymiai sutrikdyta sveikata bei akivaizdžiai padaryta didelė neturtinė žala, tačiau aukštesnio teismo vertinimu šiuo atveju vėlgi svarbu atskirti L. Z. ir D. B. atliktus veiksmus, ir vertinti būtent kiekvieno jų veiksmais padarytą žalą. Nėra ginčo, kad D. B. V. B. atžvilgiu atliko tik vieną smūgį teleskopine lazda į nugaros apatinę dalį. Iš 2021 m. rugpjūčio 16 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. G 156/2021 (02) matyti, kad jokie sužalojimai nugaroje ar apatinėje jos dalyje V. B. nefiksuojami (1 t., b. l. 75-77). Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma rodo, kad laisvės atėmimo vietų ligoninėje nustatytas sužalojimo pobūdis akcentuojant galvą, kaktą, smakrą ir kaklo sritį (1 t., b. l. 22), tai yra tos vietos, į kurias fizinį poveikį darė L. Z., o ne D. B.. Medicinos dokumentų išrašas patvirtina, kad atvežtas į medicinos įstaigą V. B. skundėsi galvos ir kairio peties skausmu (1 t., b. l. 20-21). Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu V. B. negalėjo paaiškinti, kodėl specialisto išvadoje nėra užfiksuoti jam padaryti sužalojimai nugaroje, anot jo, daktarai užfiksavo tai, ką skaudėjo labiausiai. Taigi išdėstyti duomenys suponuoja priešingą nei padarė pirmosios instancijos teismas išvadą, jog D. B. vienkartinis smūgis teleskopine lazda į nugaros apatinę dalį V. B. nesukėlė jam didelės žalos. Šiuo atveju yra itin svarbu paminėti, kad V. B. civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nei dėl turtinės, nei dėl neturtinės žalos nereiškė.

24. Be to, aptartų duomenų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad neegzistuoja ir pagrįstas pagrindas išvadai, kad dėl D. B. veiksmų būtų padaryta didelė žala valstybei. Tokia išvada daroma įvertinus tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, jog būtent D. B. kaltinime nurodytais veiksmais sukėlė rezonansą visuomenėje, šia veika ypatingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui, nekilo ir kiti žalingi padariniai, be to šiuo atveju negali būti konstatuota, kad neteisėti veiksmai truko ilgą laiko tarpą ar buvo sistemingi. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad dėl nagrinėjamo įvykio buvo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, kadangi būtent D. B. atliktų veiksmų vertinti kaip aiškiai neteisėtų ir nepagrįstų nėra pagrindo.

25. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra nustatyta, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Be to, teismų praktikoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, t. y. jog ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011; Nr. 2K-396/2009; Nr. 2K-526/2009; Nr. 2K-262/2011; Nr. 2K-573/2012; Nr. 2K-180-693/2015).

26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aukščiau aptartų duomenų kontekste yra akivaizdu, kad nustatytuose D. B. veiksmuose nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinojo sudėties požymio, t. y. didelės turtinės ar neturtinės žalos fiziniam asmeniui ar valstybei. Be to, kėsinimosi į valstybės tarnybą padarinių mastas labai priklauso ir nuo valstybės tarnybos veiklos srities, kaltininko einamų pareigų svarbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2012; Nr. 2K-180-693/2015 ir kt.). Šiuo atveju nustatyta, kad D. B. buvo (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo specialistas, dėl ko sutiktina su apylinkės teismo argumentavimu, kad įstaigos veikla iš esmės susijusi su laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų resocializacija, juos mokant gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, atliekant jų priežiūrą ir savo elgesiu rodant jiems pavyzdį. Visgi, šiame kontekste negali būti sumenkinamas ir V. B. elgesys, kuomet jis kitų nuteistųjų akivaizdoje sąmoningai ignoruoja jam teikiamus pareigūnų nurodymus, ir jų atžvilgiu elgiasi iššaukiančiai, agresyviai, dar labiau per langą raginamas kitų nuteistųjų bėgti, jis tai ir daro. Tuo tarpu D. B. atlikdamas asmens sulaikymo veiksmus, siekdamas palaikyti įstaigos tvarką, V. B. atžvilgiu panaudojo trumpalaikį, vienkartinį fizinį poveikį (smūgis teleskopine lazda į nugaros apatinę dalį), tačiau nėra jokio pagrįsto pagrindo daryti išvadai, jog šis fizinis poveikis sukėlė V. B. didelį fizinį skausmą ar padarė didelę neturtinę žalą. Atsižvelgiant į D. B. eitas pareigas ir jo padarytų veiksmų pobūdį, akivaizdu, kad D. B. atlikti veiksmai galėjo būti vertinti drausminės atsakomybės kontekste, tačiau tai jokiu būdu nesuponuoja išvados, kad dėl to jam privalo kilti baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, jo veiksmai šiuo atveju neatitinka pavojingumo kriterijaus, reikalingo jam taikyti baudžiamąją atsakomybę kaip pačią griežčiausią priemonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. B. veiksmai analizuojamoje situacijoje buvo iš esmės sąlygoti paties V. B. nepaklusnių, neadekvačių, priešiškų veiksmų, kas ir lėmė D. B. vienkartinį smūgį teleskopine lazda, tačiau jokiu būdu neleidžia teigti, jog prieš jį buvo smurtaujama tyčia, t. y. norint jį sužaloti bei to siekiant, ar dar labiau smurtiniu elgesiu parodyti savo kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus.

27. Nesant pagrindo konstatuoti, kad D. B. kaltinime aprašytais veiksmais elgėsi neteisėtai ir/ar viršijo jam suteiktus įgaliojimus, dėl ko padarė didelę žalą valstybės interesams, ir/ar fiziniam asmeniui, darytina išvada, jog jo veikoje nėra BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis naikinamas, nustačius, jog šiuo atveju nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

28. Aukštesnės instancijos teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas tik D. B. atžvilgiu, tuo tarpu L. Z. atliktų veiksmų pobūdis, jų teisinis vertinimas leido pirmosios instancijos teismui pripažinti jį padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje ir vadovaujantis BK 40 straipsniu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, daryti priešingų išvadų, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo D. B. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo D. B. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, jam paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują nuosprendį – D. B. išteisinti iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, padarius išvadą, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.