Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Maišelis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Finpro LT“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Maišelis“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Maišelis“ patikslintą priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Finpro LT“ dėl paskolų sutarčių pripažinimo nesudarytomis, piniginių lėšų priteisimo,

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir juose išdėstytus argumentus.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo tenkintas ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo ir atmestas atsakovo priešieškinys dėl paskolų sutarčių pripažinimo nesudarytomis bei piniginių lėšų priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2024 m. rugsėjo 18 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. FP-24-0039 (Sutartis1), kuria ieškovas, kaip finansuotojas, įsipareigojo suteikti atsakovui 1 000 000,00 Eur paskolą. Sutarties1 Specialiojoje dalyje numatyta, kad Sutarties1 mokestis yra 9 000,00 Eur. Atsakovo prašymu Sutarties1 mokestis (9 000,00 Eur) buvo išdėstytas dalimis pagal grafiką: 2024 m. rugsėjo 18 d.- 1 500,00 Eur įmoka; 2024 m. spalio 25 d. - 2 500,00 Eur įmoka; 2024 m. lapkričio 25 d. - 2 500,00 Eur įmoka; 2024 m. gruodžio 25 d. - 2 500,00 Eur įmoka. Šis grafikas nurodytas 2024 rugsėjo 19 d. PVM sąskaitoje – faktūroje Serija LT202409/ Nr. 00019. Atsakovas 2024 m. rugsėjo 18 d. atliko 1 500,00 Eur Sutarties1 mokesčio dalies įmoką. Likusios Sutarties1 mokesčio sumos (7 500,00 Eur) atsakovas nustatytais terminais ir tvarka nesumokėjo.

2024 m. spalio 21 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Paskolos sutartis FP-24-0059 (Sutartis2), kuria ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui 170 000,00 Eur paskolą. Sutarties2 Specialiojoje dalyje numatyta, kad Sutarties2 mokestis yra 1 500,00 Eur. Šios sumos pagal 2024 m. lapkričio 28 d. ieškovo išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą serija LT202411/ Nr. 00046 atsakovas nesumokėjo.

Sutarčių 4.2 punktuose įtvirtinta, kad: „Sutarties mokestį Klientas įsipareigoja sumokėti Sutarties sudarymo dieną. Sąskaita Sutarties mokesčiui Klientui pateikiama kartu su pirmąja sąskaita Palūkanoms. Klientui nesumokėjus Sutarties mokesčio nustatyta tvarka ir terminais, Finansuotojas turi teisę atsisakyti suteikti Paskolą, nutraukti Sutartį, tačiau tai neatleidžia Kliento nuo pareigos sumokėti Sutarties mokestį Finansuotojui. Klientas, Finansuotojo reikalavimu, taip pat privalo atlyginti Finansuotojo dėl Sutarties nutraukimo patirtus nuostolius.“. Sutarčių 8.1.2 punktuose nustatyta, kad atsakovas, kaip klientas: „įsipareigoja Sutartyje nustatytais terminais mokėti visus mokėjimus, tinkamai ir laiku vykdyti kitus Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus“.

2024 m. lapkričio 25 d. ieškovas atsakovui atsiuntė el. laišką, kuriame nurodė, kad atsakovas 2024 m. spalio 25 d. turėjo pervesti Sutarties1 mokesčio dalį (2 500,00 Eur). Taip pat nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Sutartis2, pagal kurią sutarties mokestis (1 500,00 Eur) taip pat nebuvo gautas. Ieškovas paragino atsakovą atlikti apmokėjimą artimiausiu metu.

2025 m. sausio 31 d. ieškovas atsakė į atsakovo 2025 m. sausio 23 d. paklausimą, nurodydamas, kad pagal Sutarties1 4.2 punktą atsakovas privalėjo sumokėti sutarties mokestį šios sutarties sudarymo dieną, o jo nesumokėjimas suteikia ieškovui teisę atsisakyti suteikti paskolą ar nutraukti sutartį, tačiau neatleidžia atsakovo nuo pareigos sumokėti sutarties mokestį. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2025 m. sausio 31 d. atsakovo skola sudaro 9 000,00 Eur, pareikalavo ją sumokėti per 7 kalendorines dienas nuo atsakymo gavimo dienos ir įspėjo, kad priešingu atveju kreipsis į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

2025 m. vasario 7 d. ieškovas gavo atsakovo prašymą sumažinti sutarties mokestį ir leisti 9 000,00 Eur skolą mokėti dalimis – po 500,00 Eur per savaitę, motyvuojant pablogėjusia įmonės finansine padėtimi. Tą pačią dieną atsakovas sumokėjo ieškovui 500,00 Eur.

2025 m. vasario 11 d. ieškovas informavo atsakovą, kad sutinka išdėstyti sutarties mokesčio mokėjimą dalimis po 500,00 Eur per savaitę, tačiau nesutinka mažinti jo dydžio. Taip pat įspėjo, kad atsakovui praleidus bent vieną įmoką, kreipsis į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

2025 m. vasario 21 d. ir 2025 m. vasario 27 d. atsakovas atliko po 500,00 Eur mokėjimus ieškovui. Daugiau mokėjimų nebuvo atlikta.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 9 d. skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos ginčo objektas – sutarties mokestis, kuris pagal sutarčių sąlygas nėra tapatus paskolos suteikimui ir nėra nuo jo priklausomas. Teismo vertinimu, atsakovo mėginimas realinės sutarties doktriną mechaniškai perkelti visiems ginčo santykiams laikytinas teisiškai nepagrįstu. Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė, jog ginčo paskolos sutartys sudarytos, kad jose nustatyta atsakovo pareiga mokėti sutarties mokestį, ieškovas taip pat pagrindė atsakovo nesumokėto sutarties mokesčio dydį. Teismas pažymėjo, kad byloje įrodytas ir atsakovo prievolės pažeidimas, t. y. atsakovas prievolę įvykdė tik dalinai, padengdamas 3 000 Eur sumą. Atmesdamas priešieškinį, teismas nurodė, kad nepagrįsto praturtėjimo normos netaikomos, kai šalių santykius reguliuoja sutartis, net jeigu viena šalis vėliau suabejoja sutarties ekonominiu naudingumu.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tokiais argumentais: 1) pagrindinis ieškovo tikslas sudarant paskolų sutartis buvo suteikti paskolas, o atsakovo interesas sudarant sutartis buvo gauti konkretų rezultatą – sutartyse nurodytas paskolas, todėl šalių ginčas kvalifikuotinas kaip kilęs ne iš atlygintinų paslaugų teikimo, o iš paskolos teisinių santykių; 2) pinigai paskolos gavėjui nebuvo perduoti, todėl pripažintina, kad paskolos sutartys nesudarytos (CK 6.875 straipsnio 3 dalis), atitinkamai, ieškovas nesudarytos paskolos sutarties pagrindu neturi teisinio pagrindo iš atsakovo reikalauti apmokėjimo, o be teisinio pagrindo gautus 3 000 Eur privalo grąžinti atsakovui; 3) ieškovas neturi banko ar kredito įstaigos teisinio statuso, ieškovas yra pagal teisės aktus įregistruota uždaroji akcinė bendrovė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus bei ginčijamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo pritarti aukščiau nurodytiems apelianto argumentams. Įvertinus apskųsto sprendimo turinį ir bylos medžiagą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių šalių nurodytų faktinių aplinkybių, argumentų bei byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo, akcentuodamas esmines bylos aplinkybes.

CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir sutarties šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). CK 6.256 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis.). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis).

Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022, 33 punktas).

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad pagrindinis ieškovo tikslas sudarant paskolų sutartis buvo suteikti paskolas, o atsakovo interesas sudarant sutartis buvo gauti konkretų rezultatą – sutartyse nurodytas paskolas, todėl šalių ginčas kilo iš paskolos teisinių santykių, o ne dėl savarankiškos prievolės sumokėti sutarties mokestį.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys sudarė dvi rašytines paskolos sutartis, kuriose aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė ne tik dėl paskolos sumų bei kitų esminių paskolos sąlygų, bet ir dėl atskiro sutarties mokesčio dydžio, jo mokėjimo termino bei teisinių pasekmių šio mokesčio nesumokėjus. Abiejų sutarčių 4.2 punktuose nustatyta, kad: „Sutarties mokestį Klientas įsipareigoja sumokėti Sutarties sudarymo dieną. Sąskaita Sutarties mokesčiui Klientui pateikiama kartu su pirmąja sąskaita Palūkanoms. Klientui nesumokėjus Sutarties mokesčio nustatyta tvarka ir terminais, Finansuotojas turi teisę atsisakyti suteikti Paskolą, nutraukti Sutartį, tačiau tai neatleidžia Kliento nuo pareigos sumokėti Sutarties mokestį Finansuotojui. Klientas, Finansuotojo reikalavimu, taip pat privalo atlyginti Finansuotojo dėl Sutarties nutraukimo patirtus nuostolius.“. Sutarčių 8.1.2 punktuose įtvirtinta, kad atsakovas, kaip klientas: „įsipareigoja Sutartyje nustatytais terminais mokėti visus mokėjimus, tinkamai ir laiku vykdyti kitus Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus“. Taigi šalys aiškiai susitarė, jog pareiga sumokėti sutarties mokestį nėra siejama su faktiniu paskolos lėšų išmokėjimu, t. y. šalys sutartyse aiškiai atribojo pareigą sumokėti sutarties mokestį nuo finansuotojo pareigos suteikti paskolą ir iš anksto susitarė, kad paskolos nesuteikimas savaime nepanaikina prievolės sumokėti sutarties mokestį. Pažymėtina, kad realinis paskolos sutarties pobūdis reiškia paskolos teisinių santykių atsiradimo ypatumus, tačiau savaime nepaneigia šalių teisės susitarti dėl kitų savarankiškų, nuo paskolos lėšų perdavimo nepriklausančių sutartinių prievolių. Civilinės teisės sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl tokių tarpusavio teisių ir pareigų, kurios neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Nagrinėjamu atveju byloje duomenų, kad susitarimas dėl sutarties mokesčio prieštarautų šioms nuostatoms, nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo objektas – sutarties mokestis, kuris pagal sutarčių sąlygas nėra tapatus paskolos suteikimui ir nėra nuo jo priklausomas.

Nors nagrinėjamoje byloje atsakovas siekia paneigti pareigą sumokėti sutartyse nustatytą sutarties mokestį, bylos medžiaga patvirtina, jog iki ginčo kilimo jis šios prievolės egzistavimo iš esmės neginčijo. Gavęs ieškovo reikalavimus, jis neginčijo pareigos mokėti sutarties mokestį, o 2025 m. vasario 7 d. kreipėsi į ieškovą su prašymu sumažinti mokestį ir leisti skolą mokėti dalimis dėl pablogėjusios finansinės padėties. Tą pačią dieną bei vėliau atliko dalinius mokėjimus. Toks atsakovo elgesys objektyviai patvirtina, kad jis pats laikė sutarties mokesčio prievolę galiojančia ir vykdytina.

Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad atsakovas neginčija šalių pasirašytų sutarčių galiojimo, neprašo pripažinti jų negaliojančiomis, o prašo pripažinti sutartis nesudarytomis vien dėl to, kad paskolos lėšos nebuvo perduotos. Tačiau toks reikalavimas nepaneigia fakto, kad šalys pasirašė sutartis ir jose aiškiai susitarė dėl savarankiškos pareigos sumokėti sutarties mokestį. Todėl atsakovo procesinė pozicija, kuria siekiama paneigti anksčiau jo paties pripažintą sutartinę prievolę, vertintina kritiškai ir nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiga sumokėti sutarties mokestį neatsirado. Šias aplinkybes išsamiai ir visapusiškai įvertino pirmosios instancijos teismas sprendime konstatuodamas, kad atsakovas neįrodė, kad ginčo sąlygos buvo neaiškios, jam nesuprantamos ar primestos. Priešingai – atsakovo elgesys patvirtina, kad jis šią prievolę suvokė ir pripažino bei pradėjo vykdyti, daliniais mokėjimais sumokėdamas ieškovui iš viso 3 000 Eur. Taigi, šiuo atveju teismas skundžiamame sprendime atsakovo elgesį vertino ne spręsdamas paskolos teisinių santykių klausimus, bet vertindamas, ar atsakovas pripažino ir vykdė savarankišką sutartyse nustatytą pareigą sumokėti sutarties mokestį. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo elgesiu ir subjektyviu sudarytų susitarimų vertinimu iki kreipimosi teisinės pagalbos, neatitinka skundžiamo sprendimo motyvų turinio. Šie argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei padarytų teisinių išvadų ir nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą.

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad, kadangi paskolos lėšos atsakovui faktiškai nebuvo perduotos, paskolos sutartys laikytinos nesudarytomis. Apelianto nuomone, dėl šios priežasties ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo sumokėti sutartyse nustatytą sutarties mokestį, o atsakovo ieškovui sumokėta 3 000 Eur suma laikytina gauta be teisinio pagrindo ir turi būti grąžinta.

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškiniu nereikalauja paskolos grąžinimo ar palūkanų sumokėjimo, t. y. nereikalauja vykdyti prievolių, susijusių su paskolos suteikimu ir jos grąžinimu. Ieškovo reikalavimas grindžiamas konkrečia šalių sutartyse nustatyta sąlyga dėl sutarties mokesčio, t. y. savarankiška sutartine prievole sumokėti sutarties mokestį. Abiejų sutarčių 4.2 punktuose šalys susitarė, kad sutarties mokestis mokamas sutarties sudarymo dieną, o paskolos nesuteikimas ar sutarties nutraukimas neatleidžia kliento nuo pareigos šį mokestį sumokėti. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas šiuo atveju nereiškia reikalavimo pripažinti negaliojančia ar pakeisti šią konkrečią sutarčių sąlygą, kuria nustatytas sutarties mokestis (pvz., sumažinant sutarties mokesčio dydį). Todėl teismas neturi pagrindo savo iniciatyva peržiūrėti ar modifikuoti šalių sudaryto susitarimo sąlygų, kai nėra pareikšto reikalavimo dėl konkrečios sutarties sąlygos galiojimo, jos pakeitimo ar sumažinimo. Priešingu atveju būtų nepagrįstai paneigtas sutarties laisvės principas bei šalių teisė pačioms nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, pagal civilinio proceso teisėje įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau nurodytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, 12 punktas; 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 46 punktas).

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ginčo sutarčių sudarymo metu šalių valia dėl visų esminių ir papildomų sąlygų buvo suderinta, o sutartys laikytinos sudarytomis CK 6.162 straipsnio prasme. Aplinkybė, jog vėliau paskolos nebuvo faktiškai išmokėtos, nepaneigia paties sutarčių sudarymo fakto ir savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad sutartys nebuvo sudarytos. Aplinkybė, kad paskolos lėšos atsakovui nebuvo perduotos, savaime nesudaro pagrindo atmesti ieškovo reikalavimą dėl sutarties mokesčio priteisimo ar pripažinti atsakovo atliktus mokėjimus be teisėto pagrindo, kadangi šie mokėjimai buvo atlikti vykdant galiojančiose sutartyse nustatytą prievolę.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas neturi banko ar kredito įstaigos teisinio statuso, yra pagal teisės aktus įregistruota uždaroji akcinė bendrovė.

Vien aplinkybė, kad ieškovas yra uždaroji akcinė bendrovė, o ne bankas ar kita kredito įstaiga, nereiškia, jog jis negali sudaryti paskolos sutarčių ar susitarti dėl iš tokių sutarčių kylančių tarpusavio teisių ir pareigų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta ir apeliantas nenurodo jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad ieškovas, sudarydamas ginčo sutartis, vykdė tokią finansinę veiklą, kuriai vykdyti būtų būtina turėti specialią licenciją ar kredito įstaigos statusą. Todėl apelianto deklaratyvus teiginys, kad ieškovas nėra bankas ar kredito įstaiga, savaime nepaneigia šalių sudarytų sutarčių galiojimo, jų privalomumo ar ieškovo teisės reikalauti vykdyti sutartyse nustatytas prievoles.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ginčui teisingai išspręsti reikšmingas bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą ieškovas įgijo teisę į išlaidas, patirtas už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 197,90 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos, o jų dydis, vertinant kompleksiškai, atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus kriterijus. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistina 1 197,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Maišelis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Finpro LT“ iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Maišelis“ 1 197,90 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.