- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-07-23
- Bylos Nr.
- e2-9677-727/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03772-2026-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Teisėjas
- Natalija Daškovienė
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių
atsakovo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro vadovei N. M., advokatui Vaidui Paulauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo civilinę (darbo) bylą pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovui Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
S. P. (toliau – ir darbuotoja) per savo atstovą advokatą Bartą Gedminą 2025 m. gruodžio 9 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo ginčų komisiją, prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (toliau – ir darbdavys) pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 str. 3 d. (dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų) neteisėtu, grąžinti į darbą, išieškoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – ir DGK, komisija) 2026 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. DGKS-375 darbo byloje Nr. APS-101-29305/2025 (sprendimas pasirašytas 2026 m. sausio 20 d.) atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto termino jam paduoti.
S. P. (toliau – ir ieškovė, darbuotoja), atstovaujama to paties advokato, 2026 m. vasario 9 d. pareiškė teisme ieškinį atsakovui Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui (toliau – ir atsakovas, darbdavys Centras), kuriuo prašo jos atleidimą iš darbo pagal minėtą DK straipsnį laikyti neteisėtu, grąžinti ją į darbą, išieškoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Šalies argumentai
Ieškovė mano, kad jos atleidimas iš darbo laikant išbandymo rezultatus nepatenkinamais yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ieškinio pareiškime nurodė ir teismui paaiškino, kad 2025 m. rugpjūčio mėn. viduryje laimėjo Vilniaus miesto savivaldybės organizuotą konkursą į vokiečių ugdymo įstaigos ikimokyklinio ugdymo mokytojos ir skyriaus vedėjos pareigas pas atsakovą. Konkursas buvo labai sunkus, ji buvo labai tikrinama, bet kadangi turi gerą kvalifikaciją ir labai gerus darbo įgūdžius, jį laimėjo. Darbo santykiams dar neprasidėjus, atsakovas pareikalavo, kad ji 2025 m. rugpjūčio 25 d. dalyvautų tėvų ir darbuotojų susirinkime, apie kurio turinį ji nebuvo informuota. Dėl to ieškovei teko atsisakyti dalyvauti šeimos šventėje (vestuvėse). Susirinkimo metu atsakovo direktorė staiga įpareigojo ieškovę atlikti nuolatinį vertimą iš lietuvių kalbos į vokiečių kalbą ir atvirkščiai, padėti tėvams pildyti dokumentus, nors tokios funkcijos nebuvo jai paaiškintos ar aptartos iki susirinkimo. Ji jautė įtampą, stresą, buvo ekstremali situacija. Susirinkimas truko iki 21 val., ieškovė iš jo išėjo visiškai išsekusi. Vėliau buvo prašoma dalyvauti talkoje tvarkant pastatą, aplinką, ji nesutiko, direktorė dėl to priekaištavo jai. 2025 m. rugpjūčio 27 d. šalys sudarė darbo sutartį Nr. DS-134, kuria ieškovė 0,5 etato (20 valandų per savaitę) buvo įdarbinta ikimokyklinio ugdymo vokiečių kalba skyriaus vedėja. 2025 m. rugsėjo 1 d. šalys sudarė susitarimą dėl papildomo darbo Nr. DS-145, kuriuo susitarė dėl ieškovės ikimokyklinio ugdymo vokiečių kalba skyriaus ikimokyklinio ugdymo mokytojo papildomos darbo funkcijos atlikimo 0,75 etatu (27 val. per savaitę). Ieškovei pirmą kartą atvykus į darbą rugsėjo 1 d., ji buvo įtraukta į rugsėjo pirmosios šventės eigą be jokio supažindinimo su pareigomis, procedūromis ar darbo organizavimu. Atsakovo direktorė vėl be įspėjimo įpareigojo ieškovę versti visas renginio kalbas dviem kryptimis, versti vaikų eilėraščius, pasisakymus, bendrauti su tėvais, svečiais. Jai pakilo spaudimas, ji vos išstovėjo ant kojų. Po renginio ieškovė buvo informuota, kad darželyje nėra parengtų jokių privalomų dokumentų, ir ji turi nedelsiant juos parengti, kalba ėjo apie darbuotojų grafikus kitai dienai. Šias užduotis ieškovė atliko namuose po darbo valandų. Skyriuje niekas nebuvo paruošta, nebuvo jokių dokumentų, kanceliarinių priemonių, net sanitarinių dalykų, viskuo teko rūpintis jai pačiai. Pirmosiomis savaitėmis ieškovei atsakovo direktorė paskyrė visos įstaigos vidinės dokumentacijos rengimo funkcijas, nors ji nebuvo apmokyta dirbti su darželio vidine dokumentų valdymo sistema. Nepaisant to, ieškovė turėjo rengti įsakymus, kelti juos į sistemą, pildyti tvarkaraščius, organizuoti grupių darbą, teikti ataskaitas sandėlininkei, derinti pirkimus, apmokyti naujas mokytojas. Kadangi darbo funkcijos pas atsakovą buvo atliekamos dviem etatais – 0,5 vedėjos ir 0,75 mokytojos, realiai neliko laiko ieškovei atlikti vadovaujamas funkcijas darbo metu. Ieškovė ne kartą sakė direktorei, kad darbo pobūdis ir apimtis viršija prisiimtas funkcijas ir sulygtą darbo laiką. Negavus atsakymo ji kreipėsi į Švietimo ministeriją. Atsakovo direktorė apie šį kreipimąsi sužinojo ir norėdama palaužti ieškovę ir taip galimai ją „pamokyti“ už kreipimąsi, dar labiau padidino ieškovės darbo krūvį, sąmoningai ir be jokio objektyvaus pagrindo keisdavo ieškovės, kaip skyriaus vedėjos, priimtus sprendimus, ignoravo jos pagrįstus prašymus ir kūrė darbe nepakeliamą atmosferą. Direktorė visada asmeniškai įsižeisdavo ieškovei mėginant akcentuoti disproporciją tarp darbo laiko ir paskirtų užduočių, išreiškiant nesutikimą su direktorės sprendimais, ieškovei ieškant savų sprendimų, kuriuos pati direktorė paprastai ignoruodavo ir jiems nepritardavo. Ieškovė dirbo viršvalandžius, kurių atsakovo direktorė tinkamai neapskaitė. 2025 m. rugsėjo 19 d., penktadienį, po to, kai atsakovo direktorė faktiškai privertė ieškovę dirbti viršvalandžius, ieškovė dar kartą akcentavo atsakovo direktorei, kad ši, skirstydamas užduotis, priskirtinas vedėjos funkcijos, atsižvelgtų, jog ieškovė 0,75 etato dirba mokytojos funkcijomis, todėl objektyviai nespėja atlikti visų skyriaus vedėjos funkcijų. Atsakovo direktorė į tai reagavo labai piktai. Praėjus vos dvejoms dienoms po aptarto konflikto, atsakovo vadovė 2025 m. rugsėjo 21 d., sekmadienį, atsiuntė ieškovei savaitės darbų planą, kuriame buvo nurodyta, kokios užduotys ateinančią savaitę turėtų būti atliktos, šių užduočių atlikimas buvo pavestas ir kitiems atsakovo darbuotojams, todėl už jų atlikimą atsakingais tapo visi, ne tik ieškovė. Vienok direktorė užuot reikalaudama kolektyvinio užduočių atlikimo ir vykdymo, o tuo pačiu ir kolektyvinės atsakomybės, apkaltino ieškovę dėl netinkamo užduočių atlikimo, paprašė pasiaiškinti. Ieškovė pateikė argumentuotą pasiaiškinimą, nurodydama nesutikimo priežastis, taip pat aplinkybes, dėl ko užduotys nebuvo atliktos. Nepaisant to, atsakovo vadovė, turėdama pyktį ir pagiežą ant ieškovės, apkaltino dėl visko tik ją vieną, vienok pripažinusi ieškovei suteiktų darbo apimčių viršsvorį, spalio 6 d. sumažino ieškovei papildomo darbo mokytos pareigoms etatą iki 0,5 etato. Tokie direktorės veiksmai, ieškovės teigimu, vertintini kaip prieštaringi ir neracionalūs. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad tokie sprendimai eliminuos iki tol egzistavusią darbo funkcijų ir darbo laiko disproporciją, leis skirti pakankamą laiką skyriaus vedėjos pareigoms tinkamai vykdyti bei sudarys prielaidas efektyviau organizuoti skyriaus darbą, vienok jau kitą dieną ieškovė gavo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą. Ieškovė teigia su juo nesutinkanti, sprendimas nutraukti darbo sutartį, ieškovės teigimu, nėra suprantamas, nėra racionalus ir nėra objektyvus, jis nebuvo ir nėra grindžiamas ieškovės darbo rezultatų ar profesinio tinkamumo stoka. Mano, kad jo priėmimas sąlygotas dėl subjektyvių asmeninių direktorės priežasčių – jos pykčio ir/ar keršto ieškovei.
Atsiliepimas
Atsakovas ieškinio nepripažino, prašė atmesti, nurodydamas, kad turėjo pagrindą konstatuoti ieškovės darbo rezultatus per išbandymo laikotarpį nepatenkinamais ir nutraukti su ja sudarytą darbo sutartį, nes buvo visiškai akivaizdu, jog sulygtam darbui ieškovė netiko – ieškovė nesuprato darbo funkcijų pobūdžio, pavestų užduočių turinio, menkai komunikavo su kolektyvu, vos kas tuoj atsiprašydavo namo, norėjo dirbti tik nuotoliu ir darė tai vadovei prieštaraujant. Darbo sutarties su ja pratęsti darbdavys nepageidavo ir nurodė tai, o taip pat ir to priežastis, pranešime laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos. Darbdavio sprendimas buvo grindžiamas kompleksiniu ieškovės darbo vertinimu, apimančiu tiek profesinių kompetencijų, tiek organizacinių ir dalykinių savybių vertinimą. Ieškovės darbo rezultatai buvo vertinami ne pagal pavienį epizodą ar vienkartinį trūkumą, bet pagal visą išbandymo laikotarpiu susiformavusį darbo rezultatų visumą. Tokie trūkumai, kaip pavestų užduočių neatlikimas laiku, organizacinių dokumentų neparengimas, nereagavimas į darbdavio pastabas ar darbo funkcijų vykdymo klaidos, yra tiesiogiai susiję su darbuotojo gebėjimu tinkamai atlikti jam pavestas pareigas ir sudarė pakankamą pagrindą darbdaviui konstatuoti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo.
Teisminio nagrinėjimo metu šalys palaikė savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje kyla ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 36 str. 3 d. (dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų) teisėtumo.
DK 36 str. reglamentuoja susitarimą dėl išbandymo, t. y. siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat, ar sulygtas darbas tinka darbuotojui, sudarydamos darbo sutartį darbo sutarties šalys gali sulygti dėl išbandymo termino, kuris negali būti ilgesnis negu trys mėnesiai (1 ir 2 šio straipsnio dalys). Pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos (3 šio straipsnio dalis).
Sutinkamai su suformuota teismų praktika, kuri nuosekli ir nepakitusi, teismas, svarstydamas atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą, privalo patikrinti, ar buvo tam teisinis ir faktinis pagrindas, ar tinkamai realizuota atleidimo procedūra. Atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys (DK 214 str. 3 d.).
Teismų praktika nuosekli ir įrodymų vertinimo klausimu, o būtent dėl to, kad teismai, vertindami įrodymus, turi remtis įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daryti pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
Susidariusiai nagrinėjamo ginčo situacijai kvalifikuoti svarbi aplinkybė yra ta, kad atleidimo iš darbo pagal DK 36 str. 3 d. sąlyga yra neigiami išbandymo rezultatai ir darbdaviui suteikta to vertinimo diskrecijos teisė. Išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Tokią išvadą patvirtina ir darbo teisinių santykių sutartinis pobūdis: darbo sutartis sudaroma šalių valia ir tik šios sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 - 185 straipsniuose nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Nagrinėdamas tokias bylas teismas negali spręsti klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo. Preziumuojama, kad darbuotojo darbo rezultatus geriausiai žino jo tiesioginis vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. L.–P. v. UAB „Wellman“, byla Nr. 3K-3-1012/2000; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Mobilios visatos telekumunikacijos, byla Nr. 3K-3-318/2008; kt.).
Teismas, išnagrinėjęs šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, tiesiogiai pabendravęs ir apklausęs tiek darbuotoją, tiek ir tiesioginę jos vadovę, priėmusią ieškovę į darbą ir taikiusią jos atžvilgiu ginčo atleidimo pagrindą, remdamasis to vertinimo eigoje susiformavusiu vidiniu įsitikinimu, mano, jog ieškovė neįrodė aplinkybių, buvusių jos ieškinio reikalavimų pagrindu, o darbdavys – priešingai – įrodė savo priimto sprendimo atleisti ieškovę iš darbo ginčo pagrindu teisėtumą. Savo sprendimą teismas grindžia žemiau išdėstytu.
Dėl ginčo esmės.
Byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl to, kad 2025 m. rugpjūčio mėn. viduryje Vilniaus miesto savivaldybė organizavo konkursą į vokiečių ugdymo įstaigos ikimokyklinio ugdymo mokytojos ir skyriaus vedėjos pareigas Centre, ieškovė dalyvavo ir buvo atrinkta. Ieškovė posėdžio metu nurodė sąmoningai siekusi vadovaujančių pareigų, jų labai norėjusi, nes turėjo tokio darbo patirties, toks darbas jai tiko.
2025 m. rugpjūčio 27 d. su ieškove buvo pasirašyta darbo sutartis Nr. DS-134 (toliau – Darbo sutartis), kuria ieškovė 0,5 etato (20 valandų per savaitę) buvo įdarbinta ikimokyklinio ugdymo vokiečių kalba skyriaus vedėja, numatant trijų mėnesių išbandymo laikotarpį (6.1 p.) (failas 1/psl. 31, 32). Šio Darbo sutarties punkto formuluotė nėra individualizuota DK 36 str. 1 d. prasme, todėl laikytina ir yra akivaizdu, kad išbandymo terminas nustatytas siekiant abiem darbo santykio šalims (tiek darbdaviui, tiek ir darbuotojui) nuspręsti dėl tinkamumo sulygtam darbui. Ieškovė prieš pradėdama dirbti sutartose pareigose buvo pasirašytinai supažindinta su skyriaus vedėjo pareigybės aprašymu, kitais lokaliais Centro veiklą reglamentuojančiais aktais. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad minėtas skyrius, kuriam vadovauti buvo patikėta ieškovei, buvo visiškai naujai įsteigtas ir turėjo pradėti veikti nuo rugsėjo 1 d. naujai suremontuotose Centro patalpose.
2025 m. rugsėjo 1 d. ginčo šalys pasirašė susitarimą dėl papildomo darbo Nr. DS-145 (failas 1/psl. 33), kuris įvardintas kaip neatskiriama pasirašytos Darbo sutartis dalimi, juo ieškovė ir atsakovas susitarė dėl ieškovės ikimokyklinio ugdymo vokiečių kalba skyriaus ikimokyklinio ugdymo mokytojo papildomos darbo funkcijos 0,75 etatu atlikimo, kas iš esmės atitiko Vilniaus miesto savivaldybė organizuoto vokiečių ugdymo įstaigos ikimokyklinio ugdymo mokytojos ir skyriaus vedėjos konkurso turinį. 2025 m. spalio 6 d. šalys susitarė pakeisti susitarimą dėl papildomo darbo Nr. DS-145, numatant, kad juo nustatytą papildomą darbą ieškovė dirbs 0,5 etatu (18 valandų per savaitę) (failas 1/psl. 41-46).
2025 m. spalio 7 d. ieškovei buvo įteiktas pranešimas apie darbo sutarties nutraukimą nuo spalio 10 d. (failas 1/psl. 48), kuriame aiškiai ir konkrečiai nurodyti darbdavio sprendimo motyvai nutraukti darbo sutartį ieškovei nepraėjus išbandymo termino sulygtam darbui, nurodant, kad ieškovės išbandymo rezultatai pripažintini nepatenkinamais dėl šių aplinkybių: netinkamo pavestų darbo funkcijų vykdymo; nekokybiško darbo funkcijų atlikimo; nuolatinių klaidų atliekant pavestas užduotis; pavestų užduočių neatlikimo ar jų atlikimo nesilaikant nustatytų terminų; neparengtų ir laiku nepateiktų dokumentų, būtinų skyriaus darbo organizavimui; nereagavimo į darbdavio teiktas pastabas ir rekomendacijas. Pranešime taip pat nurodyta, kad dėl šių trūkumų buvo trikdomas skyriaus darbo organizavimas, strigo mokytojų darbo procesas ir nebuvo užtikrintas savalaikis ugdymo veiklos dokumentų parengimas, nors ne kartą į tai buvo akcentuotas skyriaus vedėjos (ieškovės) dėmesys.
2025 m. spalio 9 d. Centro vadovės įsakymu ieškovė nuo 2025 m. spalio 10 d. atleista iš darbo ir Darbo sutartis nuo 2025 m. spalio 10 d. nutraukta DK 36 str. 3 d. pagrindu. Nenustatyta, kad atsakovas šiuo įsakymu nutraukdamas Darbo sutartį pažeidė įstatyme nustatytą įspėjimo tvarką ir terminą, ir ieškovė to neįrodinėjo .
Priešingai nei nurodė ieškovė, bylos medžiaga nustatyta, kad jau po Darbo sutarties su ja nutraukimo, t. y. 2025 m. spalio 16 d., buvo fiksuoti ieškovės raštai atitinkamoms institucijoms dėl Centro vadovės elgesio ieškovės atžvilgiu, Darbo sutartimi nustatyto darbo laiko režimo jos atžvilgiu ir kitų darbo santykiams būdingų elementų nepaisymo (failas 1/psl. 34-39). Pateiktų atsakymų turinys rodo, kad jokio pažeidimo iš atsakovės pusės ieškovės atžvilgiu nebuvo nustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė darbo santykių metu reikštų darbdaviui raštu ar kokia kita forma pretenzijas dėl netinkamo Darbo sutarties, kitų darbo teisinių santykių jos atžvilgiu vykdymo iš darbdavio pusės.
Byloje esantys duomenys ir Teams platformos formatu vykę ieškovei patikėto skyriaus / skyriaus grupės susirinkimai 2025 m. rugsėjo 21 d. data rodo (failas 1/psl. 41-46), kad buvo sprendžiami įvairūs naujai įsteigto skyriaus organizaciniai/darbiniai einami klausimai, iš esmės susiję su ieškovei patikėto skyriaus kasdiene veikla, jos pareiginėje instrukcijoje nurodytomis skyriaus vedėjo pareigomis ir jų atlikimu, fiksuotas daugelio ieškovei patikėtų esminių užduočių neatlikimas/nepilnas atlikimas, jai tenkanti skyriaus veiklos kontrolės stoka. Ieškovei buvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus į padarytus pastebėjimus, ir jie buvo pateikti.
Pati ieškovė teisminio nagrinėjimo metu iš esmės neginčijo atsakovo pranešime nurodytos motyvacijos nebetęsti darbo santykių su ieškove, vienok teigė, kad atsakomybė už jai pavesto skyriaus funkcionavimą neturėtų tekti tik jai vienai, akcentavo pervargimą ir tai, kad pavestų užduočių atlikimui jai nelikdavo laiko.
Teismas kritiškai vertina išsakytą ieškovės poziciją.
Iš Teams platformoje 2025 m. rugsėjo 21 d. vykusių skyriaus grupės susirinkimų ir darbinių reikalų aptarimų matyti, kad klausimai susiję su ieškovei patikėto skyriaus kasdiene veikla, jos pareiginėje instrukcijoje nurodytomis skyriaus vedėjo pareigomis ir jų atlikimu. Ieškovė, dalyvaudama konkurse ginčo pozicijai užimti žinojo kur eina ir koks darbas jos laukia. Centro vadovė, teikdama paaiškinimus teismui, konkrečiai ir aiškiai apibūdino situaciją, lėmusią jos, kaip ieškovės ir viso Centro vadovės, priimtą sprendimą nebetęsti darbo santykių su ieškove manant, jog ji netinkama paskirtoms pareigoms. Teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo.
Minėta, teismas neturi ir neprivalo vertinti darbuotojo kvalifikacijos (iš esmės byloje ir nėra tai daroma), tačiau iš byloje esančių duomenų akivaizdžiai mato, kad ieškovė jai patikėtų darbų neatlikdavo laiku ir kokybiškai, darė klaidas. Šitų faktų ieškovė neneigė, vienok dėl visko kaltino kitus, negebėjo žiūrėti į situaciją savikritiškai.
Centro vadovė, kuriai tiesiogiai pavaldi ieškovė, posėdžio metu davė teismui įtikinamus ir nuoseklius paaiškinimus dėl darbdavio priimto sprendimo (2026 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio laikas 1.07.08-2.03.02 val. min. sek.), iš kurių matyti, kad toks darbdavio sprendimas buvo grindžiamas kompleksiniu ieškovės darbo vertinimu, vertinant tiek profesines kompetencijas, tiek ir organizacines bei dalykines ieškovės savybes, o taip pat tai, kad vertinama buvo ne pagal pavienį epizodą ar vienkartinį trūkumą, o pagal susiformavusią darbo rezultatų visumą. Tokie trūkumai, kaip pavestų ir ieškovei pagal pareigas priskirtų užduočių neatlikimas laiku, organizacinių dokumentų neparengimas, nereagavimas į darbdavio pastabas ar darbo funkcijų vykdymo klaidos, yra esminiai ir tiesiogiai susiję su ieškovės gebėjimu tinkamai atlikti jai pavestas užduotis.
Vertinant ieškovės atsakovui teiktų paaiškinimų turinį (failas 1/psl. 41-46), pakankamai akivaizdu, kad įvardintą darbo kokybės stoką ieškovė mėgina paaiškinti neesminiais argumentais ir kitų jai pavaldžių asmenų darbo trūkumais, o iš jos atsakovui duotų paaiškinimų turinio matyti, kad ieškovė akivaizdžiai stokoja savikritikos, ieškovės darbdaviui išsakytų pastebėjimų forma visiškai neatitinka skyriaus vedėjui keliamų požiūrio į darbą standartų. Teikdama paaiškinimus teismui (2026 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio laikas 00.06.25 – 1.01.05 val. min. sek.) ieškovė pripažino faktus, lėmusius jos atleidimą nepratęsiant Darbo sutarties dėl neigiamų išbandymo rezultatų, tik vėl gi mėgino save pateisinti ir suteikto laiko darbams atlikti stoka, ir darbų gausa, ir nepakankamu darbdavio ir kolegų jai parodytu dėmesiu, nesuteikta pagalba ir pan..
Ši savybė (savikritikos stoka ir mėginimas dėl visko save pateisinti kitų apkaltos būdu), apie ką esmingai byloja pačios ieškovės teismui duoti paaiškinimai, virš minėti raštu užfiksuoti duomenys, ieškovės, teismo nuomone, nepakankamai pagarbiu tonu išsakyta pozicija apie Centro ir jo vadovės veiklą, teismo giliu įsitikinimu, negalėjo būti nepastebėti darbdavio, todėl vertindamas ir asmenines bei dalykines ieškovės, paskirtos vadovaujančiai pozicijai, savybes, darbdavys negalėjo nepriimti domėn.
Taigi išnagrinėjus ginčą iš esmės, nėra pagrindo sutikti su darbuotojos pozicija, kad darbdavio sprendimas buvo grindžiamas abstrakčia nuoroda į DK 36 straipsnį, nebuvo individualizuotas ir pagrįstas konkrečiais ieškovės darbo rezultatų vertinimo kriterijais, dėl ko, jos manymu, yra neteisėtas ir turėtų būti tokiu pripažįstamas.
Teismo nuomone, CPK 177 – 185 straipsniuose numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyta, kad darbuotoja neišlaikė išbandymo, nes jos darbo rezultatai ir asmeninės savybės, darbdavio vertinimu, nebuvo patenkinami tiek, kad jis norėtų tęsti darbo teisinius santykius su ja. Darbdavys turėjo pagrindą tai teigti. Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovui darant diskrecijos teise paremtą išvadą apie ieškovės netinkamumą eiti jai patikėtas pareigas, darbdavys pasielgė neteisėtai, kad kerštavo ieškovei. Darbo sutartis su darbuotoja buvo nutraukta dėl neigiamų bendrų išbandymo laikotarpio rezultatų, remiantis kuriais Centras darė išvadą, jog darbuotoja nėra tinkama darbui pagal ginčo poziciją, ir tokiai išvadai, teismo nuomone, darbdavys turėjo pagrindą. Tokią darbdavio išvadą sąlygojo ir darbuotojos asmeninės dalykinės savybės, ir jas vertinti, kaip sąlygą atleidimui minėtu pagrindu, teismo nuomone, darbdavys teisę turėjo. Toks vertinimas ir atleidimo pagrindas yra darbdavio prerogatyva, kuri, remiantis kasacinio teismo minėtoje nutartyje pateiktu išaiškinimu, teismo negali būti kvestionuojama. Tokią darbdavio išvadą sąlygojo kompleksas priežasčių, kurios ne visada gali būti ir būna užfiksuotos raštiškai, bet buvo pagrindu atsisakyti tolimesnio bendradarbiavimo su ieškove.
Esant ginčo atleidimo pagrindui, remiantis suformuota teismų praktika dėl darbdavio diskrecijos vertinti darbuotojo tinkamumą, manytina, jog tik darbdavys ir gali nustatyti – tinka ar ne jam siūlomas darbuotojas. Ieškovė nepateisino atsakovo lūkesčių, ir pastarasis priėmė sprendimą atsisakyti jos paslaugų. Minėta, tokia darbdavio pasirinkimo teise ginčo atveju negali būti abejojama, priešingu atveju tai paneigtų bandomojo laikotarpio instituto turinį ir akivaizdžią darbdavio diskrecijos teisę nuspręsti dėl samdomo darbuotojo tinkamumo.
Teismas, išnagrinėjęs šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės, mano, jog taip nuspręsti Centras turėjo objektyvų faktinį pagrindą, jis tokia teise pasirėmė turėdamas pakankamai svarias ir objektyvias priežastis, kurių ieškovė nepaneigė, o priešingai – tik sustiprino posėdžio metu dėstydama savo poziciją ir teikdama savo argumentus jai pagrįsti, kurie, priešingai nei atsakovo vadovės duoti, yra nenuoseklūs ir stokojantys racionalumo.
Išnagrinėjęs ginčą iš esmės bei apklausęs ieškovę, įvertinęs tiesioginės jos vadovės teismui teiktus paaiškinimus, teismas įsitikino priežasčių nebetęsti darbo santykius su ieškove ir pagrindo tam buvimu. Procedūrinių atleidimo pažeidimų teismas nenustatė.
Dėl išdėstyto atleidimas teisės taikymo aspektu pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, tenkinti ieškinį darant priešingas išvadas pagrindo nėra.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas plačiau nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nesusiję su jo esme ir turiniu ir nekeičia teismo padarytų išvadų. Į kiekvieną šalies reikalavimo ar atsikirtimo argumentą, juolab ne esminį, pasisakyti/atsikirsti detaliai nėra privalu (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Procesiniai klausimai.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Išnagrinėjęs bylą dėl ginčo dėl darbo teisės iš esmės, teismas ieškinį atmetė. Todėl ieškovė neįgijo teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimą, o atsakovas – priešingai – tokią teisę įgijo (CPK 98, 96, 93 str.). Pagal pateiktus dokumentus atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą yra 3012,90 Eur, jos optimalios, protingos ir nėra didelės ginčo atveju, todėl ši suma išieškotina ginčą laimėjusiai šaliai iš ieškovės.
Atlygintinų pašto išlaidų byloje nesusidarė.
Kadangi darbo ginčų komisija iš esmės prašymo nesvarstė, teismas nesiremia DK 231 str. 7 d. nuostata laikyti (pripažinti) DGK priimtą sprendimą netekusiu galios (DK 231 str. 7 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 str., 307 str., Lietuvos Respublikos darbo kodekso 231 str. 7 d.,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Išieškoti iš ieškovės S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 3012,90 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro, j. a. k. 191713612, naudai.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.