Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2026-11-19 · Civilinė byla Nr. e3K-3-136-1249/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-19
Bylos Nr.
e3K-3-136-1249/2026
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-02317-2024-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Instancija
Kasacinė instancija
Teisėjai
Goda Ambrasaitė-Balynienė (pirm.), Irmantas Šulcas, Eglė Zemlytė (pran.)
Ieškovas
M. N.
Atsakovas
A. B., R. B.
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e3K-3-136-1249/2026Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02317-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.4.1; 3.1.14.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (kolegijos pirmininkės), Irmanto Šulco ir Eglės Zemlytės (pranešėjos),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovams A. B. ir R. B. dėl draudimo trukdyti naudotis servituto teise ir nuostolių, susijusių su trukdymu įgyvendinti tokią teisę, atlyginimo ir pagal atsakovų A. B. ir R. B. priešieškinį ieškovui dėl servituto panaikinimo ir išlaidų, patirtų likviduojant servituto pažeidimus, atlyginimo.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio dalyką ir pagrindą, aiškinimo ir taikymo vertinant servituto turėtojo pareikštą ieškinį dėl pažeistų teisių (trukdymo naudotis servitutiniu keliu) gynimo būdų.

Ieškovas ieškiniu prašė:

uždrausti atsakovams trukdyti ieškovui naudotis servitutiniu keliu, esančiu (duomenys neskelbtini), atsakovams priklausančiame žemės sklype, jokiais būdais neribojant teisės važiuoti juo transporto priemonėmis, nenustatant jokių naudojimosi juo apribojimų iki 6 m pločio taip, kaip tai nustatyta 2011 m. sausio 14 d. minėto žemės sklypo servituto sutartyje;

priteisti solidariai iš atsakovų 1 089 Eur turtinei žalai atlyginti;

įpareigoti atsakovus per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti statybos ir remonto darbus pagal pridedamą 2 264 Eur sumos sąmatą atkuriant servitutinio kelio dangą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini);

atsakovams neįvykdžius minėto reikalavimo, leisti ieškovui atsakovų sąskaita atlikti statybos ir remonto darbus;

priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad 2011 m. sausio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo iš M. A. 0,2000 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kartu su žemės sklypu ieškovas perėmė ir servituto teisę, kuri suteikia galimybę patekti į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą per gretimą atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą (tarnaujantįjį daiktą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minėta teisė buvo nustatyta atsakovų ir M. A. sudaryta 2011 m. sausio 14 d. žemės sklypo servituto sutartimi (toliau – ir Servituto sutartis), taigi ieškovui yra suteikta teisė važiuoti transporto priemonėmis, nenustatant jokių naudojimosi servitutu apribojimų, iki 6 metrų pločio keliu, pažymėtu žemės sklypo plane iš šiaurės pusės. Servitutas įregistruotas VĮ Registrų centre ir šiuo metu galioja. Tačiau atsakovai sistemingai visokiais būdais trukdo ieškovui naudotis servituto suteikiama teise. Atsakovas 2017 m. sugadino servitutinį kelią, suveždamas ir supildamas ant jo statybinį laužą, todėl ieškovas praktiškai keletą metų negalėjo juo važiuoti. Ieškovas, siekdamas atkurti sugadintą servitutinį kelią taip, kad juo būtų galima naudotis pagal paskirtį, 2024 m. kovo mėn. 4 ir 5 d. pasamdė UAB „Statoteka“ keliui išlyginti. Tačiau atsakovai sutrukdė šiuos darbus atlikti, 2024 m. kovo 5 d. pastatydami skersai servitutinio kelio savo automobilį. Už kelio lyginimo darbų atlikimą ieškovas sumokėjo 1 089 Eur, todėl prašė šią sumą atlyginti kaip tiesioginius nuostolius. Vėliau, 2024 m. pavasarį, atsakovas pašalino statybinį laužą, kartu pašalindamas ir esamą kelio dangą. Be to, atsakovai atvežė ir per visą servitutinį kelią išpylė žemių, todėl šiuo keliu tapo nebeįmanoma naudotis ištisus metus. Servitutinio kelio dangos atkūrimo darbai kainuotų 2 506 Eur (2 264 Eur darbai plius 242 Eur sąmatos parengimas).

Atsakovai priešieškiniu prašė:

atmesti ieškinį;

panaikinti 2011 m. sausio 14 d. žemės sklypo servituto sutartimi nustatytą servitutą;

priteisti iš ieškovo atsakovams 1 908,50 Eur išlaidų, patirtų likviduojant servituto pažeidimus, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovai priešieškinyje nurodė, kad ieškovas ir jo tėvas yra atsakovės giminaičiai. Ieškovas kartu su savo tėvu dar iki servituto sutarties sudarymo savavališkai pasidarė privažiavimą prie savo sklypų, remdamiesi tuo, jog šioje vietoje nuo senų laikų per atsakovų mišką ir laukus iki pat (duomenys neskelbtini) ėjo keliukas, nors faktiškai jis buvo išnykęs. Atsakovai 1,88 ha žemės sklypą įsigijo 2002 m. ir nei įsigijimo dokumentuose, nei planuose nebuvo pažymėtas joks keliukas.

Atsakovai paaiškino, kad ieškovas su tėvu privežė statybinio laužo atliekų, užpylė gruntu ir žvyru, taip keliuko sankasos aukštį pakeldami 50–60 cm virš miško žemės paklotės. Atsakovai 2012 m. sausio 3 d. kreipėsi į Statybos inspekciją dėl galimų sklypo pažeidimų. 2014 m. liepos ir rugpjūčio mėn. ieškovas privežė kalnus statybinių atliekų ir jas susandėliavo ant servitutinio keliuko. Atsakovė 2014 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į policiją, ši, atlikusi tyrimą, 2015 m. sausio 7 d. nutarimu ieškovo tėvui paskyrė administracinę baudą. Atsakovai, norėdami sutvarkyti servitutinį keliuką, nuo jo nukasė žvyrą ir nuvežė jį į ieškovui priklausantį žemės sklypą, o likusias statybines atliekas atkasė ir sustumdė į krūvas, nuo jų atlaisvindami medžius.

Atsakovai nurodė ir tai, kad ieškovui nėra būtinas kelio servitutas, esantis jiems priklausančiame sklype. 2010–2011 m. ieškovas pagal močiutės O. N. įgaliojimą vykdė jai priklausančio 3,2 ha žemės sklypo padalijimo į du sklypus projektą. Atliekant sklypo padalijimo darbus, paaiškėjo, kad tarp močiutės 3,2 ha žemės sklypo ir atsakovų 1,88 ha miško žemės sklypo yra 0,20 ha žemės sklypas, nuo 2004 m. priklausęs M. A., kuris buvo ir 1/10 žemės sklypo dalies bendraturtis su O. N. Tuo metu M. A. nekliudomai lauko keliuku patekdavo į jam priklausantį 0,20 ha sklypą iš (duomenys neskelbtini) per jam ir O. N. priklausantį 3,20 ha žemės sklypą. Taigi ieškovas, 2011 m. tapęs 0,20 ha sklypo savininku, galėtų naudotis tuo pačiu lauko keliuku, einančiu per močiutės sklypą (po padalijimo 1,9464 ha žemės sklypą, kuriam yra nustatytas servitutas) ir per savo 1,2428 ha žemės sklypą.

Be to, visais atvejais atsiradus atsakovams žinomiems ar nežinomiems kelio servituto pažeidimams, atsakomybė tenka atsakovams, kaip tarnaujančiojo daikto (miško sklypo) savininkams. Tai yra papildomas pagrindas panaikinti žemės sklypo servituto sutartimi nustatytą servitutą. Pažymėta, kad ieškovas netinkamai naudojasi servituto teise (suvežė ir stumdė žvyrą ir statybinį laužą, pažeisdamas atsakovams priklausančio miško paklotę, medžius, keliu naudojasi ir sunkiasvorė technika), dėl jo naudojimosi nuolat kyla ginčų ir nesutarimų, yra kreipiamasi į įvairias institucijas. Tai sudaro pagrindą panaikinti žemės sklypo servitutą kaip pažeidžiantį interesų derinimo ir proporcingumo principus.

Atsakovai prašė priteisti iš ieškovo 1 908,50 Eur išlaidų, kurias jie patyrė dėl to, jog buvo įpareigoti likviduoti ieškovo kelio „gerinimo“ padarinius, atlyginimą (Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių valdybos Telšių aplinkos skyriaus patikrinimo aktu buvo įpareigoti išrūšiuoti statybinėmis atliekomis užterštą gruntą, statybines atliekas surinkti ir priduoti statybinių atliekų tvarkytojams).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Utenos apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino, uždraudė atsakovams trukdyti ieškovui naudotis servituto keliu (duomenys neskelbtini), atsakovams priklausančiame žemės sklype, jokiais būdais neribojant teisės važiuoti keliu transporto priemonėmis, nenustatant jokių naudojimosi apribojimų iki 6 metrų pločio taip, kaip nustatyta 2011 m. sausio 14 d. žemės sklypo servituto sutartyje; priteisė solidariai iš atsakovų ieškovui 1 089 Eur turtinės žalos atlyginimo, įpareigojo atsakovus per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti kelio statybos ir remonto darbus pagal prie ieškinio pridėtą 2 263,91 Eur sumos sąmatą, atkuriant servituto kelio dangą žemės sklype (duomenys neskelbtini). Atsakovams neįvykdžius šio įpareigojimo per nurodytą terminą, leido ieškovui atlikti kelio statybos ir remonto darbus pagal prie ieškinio pridėtą 2 263,91 Eur sumos sąmatą, atkuriant servituto kelio dangą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovų ieškovui 2 777 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo lygiomis dalimis; atsakovų priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovui 2011 m. sausio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priklauso 0,20 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtam žemės sklypui 2011 m. sausio 14 d. žemės sklypo servituto sutartimi nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis. Šis žemės sklypas yra viešpataujantysis daiktas atsakovams nuosavybės teise priklausančio 1,88 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), per kurį ir eina minėtas kelias, atžvilgiu.

Teismas nustatė ir tai, kad ieškovas, nuosavybės teise įsigijęs 0,20 ha žemės sklypą, patyrė kliūčių tinkamai naudotis servitutu, o pastaruoju metu apskritai prarado galimybę naudotis keliu, nes dėl atsakovų veiksmų kelio neliko, t. y. 2017 m. atsakovai sukasė pylimą kelio vietoje per visą jo ilgį, tokia kelio būklė buvo iki 2024 m. Aplinkybę, kad šių atliekų pylimą suformavo atsakovas, patvirtino liudytojas G. B., nurodęs, jog jo tėvas (atsakovas A. B.) dalį atliekų išvežė į ieškovo sklypą, kitą dalį supylė ant pagrindinio kelio, taip pat išrausė į viršų ir taip paliko statybinius blokus. Teismas ieškinio reikalavimui dėl trukdymo naudotis keliu spręsti nereikšminga laikė aplinkybę, kas šias atliekas suvežė. Šiuo atveju esminiu pripažino faktą, kad atsakovas iš jų 2017 m. sukasė pylimą, dėl kurio kelias tapo nepravažiuojamas ir ieškovas negalėjo juo naudotis. 2024 m. kovo 5 d. ieškovas ėmėsi veiksmų šiam keliui sutvarkyti – pasamdė techniką, pradėjo lyginti ant kelio suformuotą pylimą, tačiau šiuos veiksmus sustabdė atsakovai, užstatydami automobilį ir laikydami jį toje vietoje sąlygiškai ilgą laiką.

Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių valdybos Telšių aplinkos apsaugos skyriaus atlikto 2024 m. balandžio 4 d. patikrinimo metu buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. PN-179, kuriuo atsakovei nurodyta iki 2024 m. gegužės 4 d. išrūšiuoti statybinėmis atliekomis užterštą gruntą, statybines atliekas surinkti ir priduoti statybinių atliekų tvarkytojams, pateikti statybinių medžiagų pridavimą patvirtinančius dokumentus. Atsakovė šį privalomąjį nurodymą įvykdė, tačiau ne tik atrinko atliekas ir išvalė kelio gruntą, bet realiai visiškai nukasė kelio dangą su visu jo pagrindu. Teismo vertinimu, nors privalomasis nurodymas buvo gana aiškus, atsakovai prievole įvykdyti privalomąjį nurodymą pasinaudojo tam, kad panaikintų kelią, taip atimdami net teorinę galimybę ieškovui naudotis servitutiniu keliu.

Teismas pažymėjo, kad ir po privalomojo nurodymo įvykdymo, ir iki bylos teisme išnagrinėjimo pabaigos kelio būklė yra tokia, kad juo faktiškai negalima naudotis: kelias ne tik nukastas, bet ir užtvertas jo pradžioje suformuotu kalneliu, šalia ant medžio pakabinta savadarbė lentelė, įspėjanti apie draudimą važiuoti. Kitoje kelio, kuris ribojasi su ieškovo sklypu, pusėje atsakovai skersai kelio ribos užsodino eglutes, taip panaikindami galimybę juo važiuoti.

Tokių nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovai neteisėtai trukdė ieškovui naudotis servituto suteikiamomis teisėmis. Dėl to tenkino ieškinio reikalavimą uždrausti atsakovams trukdyti ieškovui naudotis ginčo keliu.

Ieškovas pagrindė savo patirtas 1 089 Eur išlaidas keliui sutvarkyti, pateikdamas 2024 m. kovo 6 d. UAB „Statoteka“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Kadangi ieškovas šią sąskaitą yra apmokėjęs, 2024 m. kovo 5 d. kelio darbai buvo vykdomi ir neužbaigti dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, tai teismas pripažino, jog šiuos nuostolius ieškovas yra realiai patyręs. Atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, trukdydami naudotis servitutiniu keliu, nustatyta jų kaltė (tyčia), priežastinis atsakovų atliekamų veiksmų ir ieškovo negalėjimo naudotis keliu bei žalos ryšys, dydis, todėl teismas tenkino tokį ieškinio reikalavimą.

Teismas nusprendė, kad ginčo kelias faktiškai egzistavo dar iki servituto nustatymo ir iki laikotarpio, kada ieškovas įsigijo žemės sklypą. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų kelias visiškai išardytas ir juo jau nebegalima naudotis. Taigi vienintelė galimybė naudotis servitutu yra kelio būklės atkūrimas, kad keliu būtų galima netrukdomai naudotis. Nors galioja bendro pobūdžio nuostata, kad servituto turėtojas savo lėšomis remontuoja ir kitaip tinkamai išlaiko tarnaujantįjį daiktą, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju būtent atsakovai, kurie sutrukdė naudotis servituto keliu, turi įrengti pakeistą servituto kelio vietą taip, kad juo būtų galima naudotis kaip servitutiniu keliu. Ieškovas ieškiniu nereikalavo atkurti tokios kelio būklės, kuri būtų žymiai geresnė ar brangesnė už ankstesnio kelio būklę. Dėl to teismas pripažino, kad ieškovo reikalavimas nėra neproporcingas ar neprotingas, nepažeis atsakovų, kaip žemės sklypo savininkų, teisių ir teisėtų interesų, taip pat bus užtikrintas abiejų šalių interesų balansas. Atsakovų neteisėti veiksmai lėmė aplinkybę, kad kelio ginčo vietoje šiuo metu nebėra, todėl, siekiant užtikrinti tolesnę galimybę naudotis servitutu, atsakovai įpareigotini per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti statybos ir remonto darbus pagal pridedamą 2 263,91 Eur sumos sąmatą, atkuriant servitutinio kelio dangą žemės sklype. Atsakovams šio reikalavimo neįvykdžius, teismas leido ieškovui atsakovų sąskaita atlikti šiuos statybos remonto darbus.

Teismas padarė išvadą, kad veiksmai, atlikti dar iki servituto nustatymo ir ieškovui nesant žemės sklypo savininku, negali būti vertinami kaip servituto tvarkos pažeidimas. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad statybines atliekas ant kelio vežė ir paskleidė ne ieškovas, o jo tėvas. Byloje nėra patikimų įrodymų, pagrindžiančių laikino sandėliavimo padarinius ir žalą keliui ar atsakovams nuosavybės teise priklausančiam miško žemės sklypui, taigi nėra ir pagrindo konstatuoti, kad ieškovas pažeidė servituto sąlygas, juo labiau kai bylos duomenimis patvirtinta, jog ieškovas tuo metu gyveno užsienyje, o šiuos veiksmus atliko savarankiškai A. N. Dėl to teismas atmetė atsakovų priešieškinį, padaręs išvadą, jog byloje neįrodyta, kad ieškovas konkrečiais veiksmais būtų pažeidęs servitutinio kelio naudojimo tvarką ar sąlygas.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas atsakovų reikalavimas dėl servituto panaikinimo nėra tapatus anksčiau teisme nagrinėtam šalių ginčui. Mažeikių rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-288-721/2017 ieškovė R. B. buvo pareiškusi ieškinį atsakovams M. N. ir M. A. dėl sutartimi nustatyto servituto panaikinimo ir prašė panaikinti 2011 m. sausio 14 d. žemės sklypo servituto sutartį, taip pat pripažinti kelio servitutą pasibaigusiu išnykus servituto būtinumui. Nagrinėjamoje byloje reikalavimą (priešieškiniu) atsakovai R. B. ir A. B. pareiškė tik ieškovui M. N., be to, servitutą prašė panaikinti dėl to, jog ieškovas M. N. pažeidė servituto naudojimo sąlygas. Taigi skiriasi nurodomos ir nagrinėjamos bylos šalys ir bylos dalykas. Atitinkamai teismas nenustatė pagrindo skirti atsakovams baudą už nepagrįstai keliamą tą patį klausimą.

Teismas netenkino atsakovų reikalavimo dėl 1 908,50 Eur išlaidų atlyginimo, nes šios išlaidos yra patirtos vykdant privalomąjį nurodymą. 2024 m. balandžio 4 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-179 priimtas pagal tos pačios dienos patikrinimo aktą Nr. PA-907, kuriame konstatuota, jog atlikus išsamų tyrimą nepavyko nustatyti asmenų, užteršusių aplinką atliekomis, todėl privalomasis nurodymas pateiktas žemės sklypo savininkei. Taigi iš ieškovo negali būti priteisiama atlyginti privalomojo nurodymo vykdymo išlaidas, nes nenustatyti jo neteisėti veiksmai dėl statybinio laužo atvežimo ir išsklaidymo kelyje. Be to, atsakovai veikė savo rizika, privalomąjį nurodymą įvykdydami didesne apimtimi, nei buvo iš jų reikalaujama, atitinkamai patirdami didesnes išlaidas.

Telšių apylinkės teismas 2026 m. sausio 6 d. papildomu sprendimu įpareigojo atsakovus per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti kelio statybos ir remonto darbus pagal prie ieškinio pridėtą 2 263,91 Eur sumos sąmatą, atkuriant servituto kelio dangą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), o atsakovams neįvykdžius šio įpareigojimo per nurodytą terminą, suteikė ieškovui teisę tokius darbus 2 263,91 Eur sumos apimtimi atsakovų sąskaita atlikti pačiam.

Teismas nurodė, kad ieškovas buvo ieškinyje suformulavęs savarankišką reikalavimą, atsakovams neįvykdžius reikalavimo atkurti kelio dangą, leisti ieškovui atlikti šiuos darbus atsakovų sąskaita. Teismas tokį reikalavimą tenkino ir motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodė argumentus, tačiau per klaidą neįrašė to į sprendimo rezoliucinę dalį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2026 m. balandžio 16 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimų ir priešieškinio reikalavimo priteisti išlaidų, patirtų likviduojant servituto pažeidimus, atlyginimą ir šią bylos dalį grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priešieškinio reikalavimo panaikinti servitutą paliko nepakeistą; panaikino pirmosios instancijos teismo 2026 m. sausio 6 d. papildomą sprendimą.

Kolegija nurodė, kad pirmas ir esminis ieškinio reikalavimas yra uždrausti atsakovams trukdyti ieškovui naudotis servitutiniu keliu, jokiais būdais neribojant teisės važiuoti juo transporto priemonėmis, nenustatant jokių naudojimosi juo apribojimų iki 6 m pločio taip, kaip nustatyta 2011 m. sausio 14 d. minėto žemės sklypo servituto sutartyje. Tokia nuostata yra įtvirtinta Servituto sutarties 2.1 punkte. Kolegija, įvertinusi kelio servituto esminę paskirtį bei atsižvelgdama į lingvistinę pirmojo ieškinio reikalavimo formuluotę, nusprendė, kad ieškovas suformulavo pirmąjį ieškinio reikalavimą, iš esmės pakartojantį Servituto sutarties nuostatą, tačiau ieškinio faktiniu pagrindu nurodė atsakovų veiksmus, kuriais jam trukdoma naudotis nustatytu kelio servitutu. Taigi pirmuoju ieškinio reikalavimu iš esmės netiesiogiai siekiama dar kartą įtvirtinti kelio servitutą, tik jau teismo sprendimu, ir jis nesiejamas su konkrečiais pažeidimais.

Be to, toks suformuluotas ieškinio reikalavimas yra abstraktus, aiškiai neapibrėžtas, t. y. patenkinus šį ieškinio reikalavimą lieka neaiški sprendimo įvykdymo tvarka, nes paliekama teisė subjektyviai interpretuoti galimus servituto pažeidimus dėl trukdymo juo naudotis. Siekiant panaikinti servituto teisės pažeidimą, ieškovui buvo būtina patikslinti ieškinio reikalavimą, akcentuojant konkrečius servituto pažeidimus ar kliūtis juo naudotis. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva konstatavo, kad vienintelė galimybė užtikrinti tolesnį sutartimi nustatyto servituto naudojimą yra tokios kelio būklės atkūrimas, kad keliu būtų galima netrukdomai naudotis. Tačiau tokią išvadą teismas padarė kartu su pirmuoju vertindamas ir antrąjį ieškinio reikalavimą dėl kelio remonto darbų. Taigi teismas nepagrįstai savo iniciatyva patikslino ieškinio reikalavimą. Tačiau ir tokia teismo išvada vertintina kaip dviprasmiška, nes, tenkindamas pirmąjį ieškinio reikalavimą, teismas paliko neapibrėžtumą dėl servituto naudojimosi pažeidimo vertinimo, o patenkindamas antrąjį reikalavimą pasisakė dėl konkretaus pažeidimo.

Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas abstraktų ieškinio reikalavimą, bylą išnagrinėjo neatskleidęs jos esmės. Pasisakydama dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovus atlikti kelio statybos ir remonto darbus pagal ieškovo pateiktą sąmatą, kolegija pažymėjo, kad ieškovas siekia atkurti galimai sugadintą kelią, tačiau jo atkūrimas turi atitikti sutartimi nustatyto servituto paskirtį, tikslą ir nepažeisti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisių. Taigi turi būti atkurta iki kelio sugadinimo buvusi kelio būklė ir negali būti suformuotas kelias pagal subjektyvius viešpataujančiojo daikto savininko norus ir poreikius. Ieškovas reikalavimą įpareigoti atsakovus atlikti kelio statybos ir remonto darbus grindė UAB „Šiaulių hidroprojektas“ parengta 2 264 Eur su PVM vertės sąmata, kurioje nurodyta, jog kelias turėtų būti atkuriamas naudojant žvyro mineralinių medžiagų mišinius ir smėlį. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl sąmatos tinkamumo ir jos kaip kriterijaus vertinant galimą kelio atkūrimą padarė neištyręs su kelio atkūrimu susijusių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti buvusio kelio sandarą, jo ilgį, plotį ir kt. tam, kad konstatuotų, jog, atlikus sąmatoje nurodytus darbus, bus atkurtas identiškas kelias. Taigi buvo padaryta deklaratyvi išvada dėl sąmatoje nurodytų darbų ir medžiagų atitikties buvusiam keliui, kartu ir dėl savininkų teisių ir interesų balanso.

Be to, pirmosios instancijos teismas servituto teisės normų kontekste neįvertino galimo kelio atkūrimo poreikio ir galimos viešpataujančiojo daikto savininko savivalės, kai nėra sutikimo atlikti darbus tarnaujančiajame daikte. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.39, 4.113, 4.114, 4.138 straipsnių pagrindu kolegija padarė išvadą, kad servituto turėtojas tarnaujančiajame daikte gali atlikti tik su servituto remontu ar išlaikymu susijus darbus, o bet kokia savivalė, nesant tarnaujančiojo daikto savininko sutikimo, yra draudžiama. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo poreikio remontuoti kelią CK 4.114 straipsnio prasme, bet įrodinėjo remonto (statybos) poreikį dėl galimo trukdymo naudotis servitutu. Vertindamas 1 089 Eur nuostolių atlyginimo klausimą, teismas turėjo nustatyti ir įvertinti, ar norimi atlikti bei jau atlikti darbai patenka į CK 4.114 ar 4.138 straipsnių taikymo sritį. Be to, siekiant nustatyti asmenį, kuriam tektų pareiga pašalinti servituto pažeidimą, reikėjo išanalizuoti aplinkybes, susijusias su tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto savininkų veiksmais, dėl kurių galimybė naudotis servitutu buvo iš esmės ir nepagrįstai sumažinta ar pašalinta. Pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus nurodytų aplinkybių faktinio ir teisinio įvertinimo.

Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įstatyme nenustatytas pagrindas panaikinti servitutą dėl servituto turėtojo netinkamo elgesio. Dėl atsakovų reikalavimo panaikinti servitutą, išnykus jo būtinybei, kolegija pažymėjo, kad toks priešieškinio pagrindas yra tapatus Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-288-721/2017 buvusiam ieškinio pagrindui, todėl teismas neturėjo jo nagrinėti. Tačiau atsakovai priešieškinio reikalavimą grindė ir kitu pagrindu (netinkamu servituto turėtojo elgesiu), tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad priešieškinio reikalavimas nėra tapatus nagrinėtai bylai.

Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti išlaidų, patirtų likviduojant servituto pažeidimus, atlyginimą kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog statybinį laužą atvežė ir paskleidė A. N., pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens. Tai absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyviąsias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 266 straipsnio nuostatas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 16 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Telšių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimo dalis bei Telšių apylinkės teismo 2026 m. sausio 6 d. papildomas sprendimas ir ši bylos dalis grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimą bei 2026 m. sausio 6 d. papildomą sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, taip pat CPK 328 straipsnį, nes formaliais pagrindais panaikino dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir perdavė ją iš naujo nagrinėti. Šalių ginčai dėl naudojimosi servitutiniu keliu tęsiasi daugiau kaip 15 metų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės išspręsdamas šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, formaliais pagrindais panaikindamas tokį sprendimą ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, faktiškai dar keleriems metams pratęsė šalių ginčą, taip pažeisdamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 135 straipsnio nuostatą, nes vertindamas ieškinyje suformuluotą dalyką ir pagrindą priėjo prie neteisingos išvados, jog ieškinio reikalavimas (1 punktas) suformuluotas abstrakčiai, neaiškiai ir neapibrėžtai, todėl ieškovas turėtų patikslinti servituto pažeidimus ar kliūtis juo naudotis. Pirmu ieškinio reikalavimu aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kokių Servituto sutartyje nustatytų sąlygų atsakovai turi laikytis, t. y. nepažeisti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pirmuoju ieškinio reikalavimu siekiama teismo sprendimu dar kartą nustatyti servituto sąlygas, kurios jau yra nustatytos Servituto sutartyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas deklaratyvia išvada pripažino, kad dėl netinkamai suformuluoto ieškinio reikalavimo buvo neatskleista bylos esmė.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 4.114, 4.138 straipsnių normas, todėl padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino aplinkybes dėl ieškovui priteistino nuostolių atlyginimo, atitinkamai ir atsakovų reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti panaikinto servitutinio kelio sandarą (jo matmenis, struktūrą, sudėtį, konstrukciją, panaudotas medžiagas). Tačiau neįmanoma ištirti daikto, kurio nebėra. Tokio panaikinto kelio sandara nustatytina remiantis naujai sudaryta kelio, kuris maksimaliai atitinka sunaikintą kelią, sąmata. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai įvykdė pareigą ištirti buvusį kelią ir jo sandarą. Dėl priešieškinio reikalavimo atlyginti nuostolius ieškovas pažymi, kad atsakovai nepateikė į bylą jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog jie iš tikrųjų tokias išlaidas patyrė. Dėl to nėra aišku, ką turėtų iš naujo tirti pirmosios instancijos teismas, kai faktiškai neegzistuoja priešieškinio pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant CPK 266 straipsnio pažeidimą, todėl netinkamai taikė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik nustatęs ir įvardinęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į proceso asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015). Byloje priimtas teismo sprendimas neturi jokios įtakos A. N. teisinei padėčiai, nenustatyta jokių įstatyme nurodytų padarinių šiam į bylą neįtrauktam asmeniui (pirmosios instancijos teismas nekonstatavo šio asmens atsakomybės pagal atsakovų pareikštą reikalavimą dėl išlaidų atlyginimo priteisimo, jam nereikėjo teikti atsikirtimų į atsakovo reikalavimą). Todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai nusprendė dėl neva neįtraukto į bylą asmens A. N. teisių ir pareigų pažeidimo.

Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą kasacine tvarka skundžiamą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 16 d. nutarties dalį, priteisti atsakovams iš ieškovo 2 420 Eur kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovo įvardijamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą procesą per protingą terminą pažeidimas nėra pagrįstas nei teisiniais argumentais, nei faktiniais duomenimis. Byloje nėra pagrįsta, kad šalių ginčas trunka 15 m. Vien tai, kad ginčas kilęs daug anksčiau, nei kreiptasi į teismą, savaime nesukuria teismui papildomų pareigų greičiau nagrinėti šalių ginčą. Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės pažeidimo, nes apeliacinės instancijos teismas nurodė teisės normų pažeidimus, dėl kurių bylos dalis buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, t. y. bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų grąžinta dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto (netinkamai suformulavus ieškinio reikalavimus, nebuvo atskleista bylos esmė), o dalis dėl priešieškinio reikalavimo priteisti atsakovų patirtų išlaidų atlyginimą grąžinta CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų). Taigi apeliacinės instancijos teismas nepadarė ir ieškovo nurodomos CPK 328 straipsnio nuostatos pažeidimo, nes, nurodęs teisinį sprendimo pagrindą, pagrindė jį aiškiai suformuluotais motyvais.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą; materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-74-611/2021, kt.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmasis ieškinio reikalavimas iš esmės tapatus Servituto sutarties nuostatai, taigi iš esmės prašoma dar kartą atsakovams nustatyti jau egzistuojančias pareigas. Be to, pirmasis ieškinio pagrindas nėra aiškiai suformuluotas, taigi netinkamai apibrėžtos teisminio nagrinėjimo ribos.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva patikslino ieškinio reikalavimą. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas, patikslindamas ieškinio reikalavimą, peržengė ieškovo ieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

Ieškovas kėlė byloje klausimą dėl trukdymo naudotis servitutu, be kita ko, ir dėl ant kelio supilto statybinio laužo. Atsakovai byloje įrodinėjo, kad ieškovas pažeidinėjo servituto naudojimo sąlygas, nes vežė ir sandėliavo ant servitutinio kelio statybines atliekas, atitinkamai kėlė ieškovo civilinės atsakomybės klausimą, nes jie patyrė nuostolių, vykdydami privalomąjį nurodymą išrūšiuoti statybinėmis atliekomis užterštą gruntą. Todėl tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimai buvo siejami su aplinkybėmis dėl pilamų ir sandėliuojamų ant kelio statybinių atliekų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šias atliekas vežė ne ieškovas, o jo tėvas. Taigi teismas konstatavo į bylą neįtrauko asmens neteisėtus veiksmus, o tai yra CPK 266 straipsnio normos pažeidimas. Tokia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad statybines atliekas atvežė A. N., kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvados, vertinant atsakovų veiksmus, pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovai privalomąjį nurodymą įvykdė didesne apimtimi, nei buvo įpareigoti. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kokiais byloje esančiais duomenimis ar kokių teisės aktų nuostatomis remdamasis padarė tokią išvadą. Teisinės ir techninės galimybės įvykdyti privalomąjį nurodymą kokiu nors kitu būdu byloje nebuvo tirtos. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti CK 4.114 ar 4.138 straipsnių taikymo aspektus ir taip atskirti servituto turėtojo teisę remontuoti servitutinio kelio vietą nuo servituto turėtojo savivalės tarnaujančiajame daikte. Kelio servituto nustatymas savaime nesuteikia teisės tiesti ir įrengti kelią, nebent tai yra aiškiai nurodyta servituto turinyje (CK 4.129 straipsnio 3 dalis, 4.111 straipsnio 1 dalis). Ieškovo reikalavimas atkurti kelią galėjo būti tenkintas tik tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad: 1) kelią įrengė ieškovas arba asmuo, kurio teises ir pareigas jis perėmė; 2) kelias, kaip inžinerinis statinys, buvo teisėtai pastatytas. Tačiau teismas tokių esminių aplinkybių netyrė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nebuvo atskleista bylos esmė.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

Ieškovas kasaciniu skundu skundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, taip pat papildomas sprendimas ir ši bylos dalis grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ieškovo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl neatskleistos bylos esmės (tiek, kiek tai susiję ne su pirmuoju ieškinio reikalavimu dėl uždraudimo trukdyti naudotis kelio servitutu, bet kitais ieškinio reikalavimais bei priešieškinio reikalavimu priteisti atlyginti išlaidas, patirtas likviduojant servituto pažeidimus, kuris buvo perduotas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo), teisėjų kolegijos nuomone, neatitinka CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindams keliamų reikalavimų. Šiais argumentais ieškovas kvestionuoja teismo išvadą dėl to, kad buvo neatskleista bylos esmė, kaip deklaratyvią, tačiau nekelia ir neformuluoja teisės klausimo dėl konkrečių proceso teisės normų pažeidimo, net nesiremia teisės normomis, reglamentuojančiomis pareigą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą ar bylos perdavimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Siekdamas pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas vis dėlto atskleidė bylos esmę, ieškovas taip pat nenurodo jokių teisinių bylos esmės atskleidimo kriterijų, nepagrindžia netinkamo jų aiškinimo ar taikymo, o tik apsiriboja deklaratyviais teiginiais bei bylos faktų interpretacija.

Kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų, nepagrįstumo taip pat neatitinka CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindams keliamų reikalavimų. Ieškovo argumentai šiuo klausimu yra prieštaringi ir neaiškūs. Viena vertus, ieškovas teigia, kad teismo sprendimas neturi įtakos neįtraukto asmens teisėms pareigoms, t. y. kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl įtakos neįtraukto asmens teisėms ir pareigoms. Kita vertus, toliau ieškovas nurodo, kad teismas apskritai nenustatė įtakos neįtraukto asmens teisėms ir pareigoms. Ieškovas nenurodo, kurį iš šių pagrindų laiko kasacijos pagrindu ir kaip konkrečiai apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo klaidingai aiškinamas ir taikomas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas.

Taip pat nors kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės formaliais pagrindais, pažeisdamas CPK 328 straipsnį, panaikino bylos dalį ir nepagrįstai grąžino ją nagrinėti iš naujo, tačiau nenurodo nė vieno teisinio argumento dėl tokios normos netinkamo aiškinimo ir taikymo. Toks deklaratyviai ieškovo įvardijamas CPK 328 straipsnio pažeidimas taip pat negali būti pagrindu peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Atsižvelgusi į šios nutarties 32 ir 33 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo išaiškinimus, taip pat į 35–37 punktuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nagrinės ir pasisakys dviem iškeltais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais: i) ar apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir grąžindamas ją nagrinėti iš naujo, pažeidė Konvencijos 6 straipsnį, įtvirtinantį teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą; ii) ar apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ieškovo pirmasis reikalavimas dėl uždraudimo trukdyti naudotis kelio servitutu yra neaiškus, tinkamai aiškino ir taikė CPK 135 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias ieškinio dalyką ir pagrindą.

Dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, kai byla yra perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas Konvencijos 6 straipsnio dalyje įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, taip nulemdamas šalių ginčo nagrinėjimą dar keleriems metams. Ieškovo teigimu, šalių ginčas tęsiasi daugiau kaip 15 metų, o bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo iš esmės lemia jo išsprendimo atidėjimą neapibrėžtam laikotarpiui, neužtikrina asmens teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią terminą, todėl yra nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimu. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Pirma, bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo savaime nereiškia, kad pažeistas proceso operatyvumo principas ar teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), jei toks grąžinimas yra tinkamai pagrįstas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, proceso trukmė vertinama pagal konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., 2021 m. sausio 14 d. sprendimą Gusev prieš Ukrainą, peticijos Nr. 25531/12, kur pažymėta, kad vien ilga teisminio proceso trukmė, net atsižvelgus į tai, kad per minėtą laikotarpį byla buvo nagrinėjama trijų instancijų teismuose, savaime negali suponuoti Konvencijos pažeidimo). EŽTT praktika atskleidžia, kad bendriausia prasme bylos perdavimas žemesnės instancijos teismui yra visuotinai pripažintas būdas išsamiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, įvertinti teismo sprendimui reikšmingas aplinkybes; perdavimas pakartotiniam nagrinėjimui gali leisti ištaisyti pradinio sprendimo trūkumus, pasinaudojant tuo, kad žemesnės instancijos teismas turi visą bylos medžiagą, gali tiksliau žinoti visą situaciją; perdavimu gali būti duodami nurodymai dėl atitinkamų procesinių defektų ištaisymo, kad ateityje būtų išvengta ydingų sprendimų ir pan. (žr. mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) 2009 m. liepos 9 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Mooren prieš Vokietiją, peticijos Nr. 11364/03, 96 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025 78 punktą).

Kasacinio teismo praktikos analizė taip pat atskleidžia, kad nors bylos grąžinimas nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir pripažįstamas ultima ratio (kraštutinė priemonė), tačiau taip pat savaime nepripažįstamas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų pažeidimu, jei tam egzistuoja įstatyme įtvirtintas pagrindas ir jis tinkamai pritaikomas bylos aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018; 2025 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, remdamasis dviem įstatyme nustatytais pagrindais ir juos motyvuodamas šiomis normomis: CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu (neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus iš esmės negalima bylos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme) bei CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų). Kaip ir minėta šios nutarties 36 punkte, ieškovas kasaciniame skunde nesuformulavo kasacijos dalyką galinčių sudaryti argumentų, pagrindžiančių netinkamą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimą ar taikymą. Dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto netinkamo taikymo ar aiškinimo ieškovas kasaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK normas, reglamentuojančias bylos grąžinimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ir taip pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Antra, net neatsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus, kurie lemia išvadą, jog bylos grąžinimas nagrinėti pirmosios instancijos teismui pats savaime nereiškia per ilgo bylos nagrinėjimo, ieškovo argumentai dėl to, kad ginčas tęsiasi daugiau kaip 15 metų, yra teisiškai nereikšmingi, nes vertinama ne šalių nesutarimo, o teismo proceso trukmė. Nors byloje teismų nustatytos aplinkybės leidžia spręsti apie tai, kad šalys gana ilgą laiką nesutaria dėl naudojimosi keliu, tačiau byla pagal ieškovo ieškinį buvo iškelta tik 2024 m. rugpjūčio 6 d. Ieškovas argumentų, kad nagrinėjimas užtruko pirmosios instancijos teisme (jis truko vienerius metus ir keturis mėnesius) ar apeliacinės instancijos teisme (jis truko keturis mėnesius) per ilgai, nenurodo.

Trečia, ieškovo argumentas dėl to, kad bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui reiškia, jog ginčo išsprendimas atidėtas neapibrėžtam laikui, taip pat atmestinas, nes yra hipotetinis, t. y. stokoja faktinio ir teisinio pagrįstumo. Tai, kad bylos išnagrinėjimo konkrečiu terminu neįmanoma apibrėžti, nereiškia, kad procesas truks per ilgai. Kaip ir minėta, teismai yra saistomi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir CPK įtvirtintų operatyvumo ir koncentruotumo reikalavimų (CPK 7 straipsnis).

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovo nurodyti argumentai nepagrindžia įvardijamo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Dėl CPK 135 straipsnio aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl servituto teisės turėtojo pareikšto reikalavimo teismui ginti pažeistas jo teises

Nagrinėjamoje byloje ieškovas, kaip servituto turėtojas, ieškiniu, be kita ko, pareiškė šiuos reikalavimus: 1) uždrausti atsakovams trukdyti ieškovui naudotis servitutiniu keliu, esančiu (duomenys neskelbtini), atsakovams priklausančiame žemės sklype, jokiais būdais neribojant teisės važiuoti juo transporto priemonėmis, nenustatant jokių naudojimosi juo apribojimų iki 6 m pločio taip, kaip tai nustatyta 2011 m. sausio 14 d. minėto žemės sklypo servituto sutartyje; 2) priteisti solidariai iš atsakovų 1 089 Eur turtinei žalai atlyginti; 3) įpareigoti atsakovus per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti statybos ir remonto darbus pagal pridedamą 2 264 Eur sumos sąmatą atkuriant servitutinio kelio dangą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pirmąjį ieškinio reikalavimą laikė netinkamai suformuluotu, nes jis yra nepakankamai konkretus: formuluotė beveik pažodžiui sutampa su Sutarties, kuria nustatytas servitutas, formuluote; reikalavimas nesiejamas su konkrečiais pažeidimais; sąvoka „trukdyti“ yra subjektyvi, neaiški ir neapibrėžta. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, tenkinus tokį reikalavimą, būtų neaiški tokio sprendimo įvykdymo tvarka, t. y. liktų neaišku, kokie veiksmai galėtų būti vertinami kaip naudojimosi servitutu pažeidimas. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad toks ieškinio reikalavimas turi būti konkretizuotas, akcentuojant konkrečius servituto pažeidimus ar kliūtis juo naudotis.

Nagrinėjamu atveju esminis klausimas, į kurį turi atsakyti kasacinis teismas, yra tai, ar apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino pirmąjį ieškinio reikalavimą neaiškiu (todėl neatitinkančiu CPK 135 straipsnio reikalavimų) ir padarė išvadą, kad jis turi būti tikslinamas. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 135 straipsnio nuostatų taikymą, yra nurodęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020, 23 punktas); ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2021, 20 punktas). Tam, kad būtų patikrintas apeliacinės instancijos teismo išvados bei jos argumentavimo pagrįstumas, būtina visų pirma šį pirmąjį ieškinio reikalavimą teisiškai kvalifikuoti, t. y. nustatyti, kokį teisių gynimo būdą ieškovas prašo taikyti.

Romėnų privatinėje teisėje asmeniui, turinčiam servitutą, buvo suteikta teisė pareikšti actio confessoria (ieškinys dėl servituto pripažinimo ir gynimo). Tokiu actio confessoria reikalavimu servituto turėtojas siekdavo teisminio pripažinimo jį turint servituto teisę; veiksmų, kuriais trukdoma įgyvendinti servitutą, nutraukimo; trukdant įgyvendinti servitutą padarytos žalos atlyginimo bei užtikrinimo, kad daugiau nebebus trukdoma naudotis servitutu (Jonaitis, M. Romėnų privatinė teisė. Mykolo Romerio universitetas, 2014, p. 249). Taigi reikalavimas netrukdyti naudotis servituto suteikiamomis teisėmis yra dar romėnų privatinėje teisėje taikyto actio confessoria dalies atitikmuo. Actio confessoria iš esmės išliko ir šiuolaikinėje užsienio valstybių teisėje – arba tiesiogiai įtvirtintas, arba suteikiant servituto turėtojui teisę reikšti negatorinį ieškinį.

Pavyzdžiui, pagal Italijos civilinio kodekso 1079 straipsnį, servituto turėtojas gali teismine tvarka reikalauti, kad būtų pripažintas servituto egzistavimas, jei kitas asmuo ginčija jo įgyvendinimą, ir reikalauti nutraukti galimas kliūtis ir trukdymus. Jis taip pat gali reikalauti atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį ir atlyginti žalą. Austrijos civilinio kodekso (ABGB) 523 straipsnyje įtvirtinta servituto turėtojo teisė pareikšti ieškinį dėl servituto teisės gynimo, tačiau konkrečių gynybos būdų neišvardyta. Vis dėlto Austrijos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šiuo ieškiniu (actio confessoria), atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti reikalaujama, be kita ko, atkurti buvusią padėtį, ypač pašalinant atsakovo sukeltą trukdymą naudotis servitutu, ir uždrausti ateityje trukdyti naudotis servitutu (Austrijos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 4 Ob 245/00h). Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 1027 straipsnis nustato, kad jeigu trukdoma įgyvendinti žemės servitutą, servituto turėtojas turi šio kodekso 1004 straipsnyje nustatytas teises. Civilinio kodekso 1004 straipsnis reglamentuoja negatorinį reikalavimą, skirtą savininkui gintis nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo atėmimu ar sulaikymu: reikalauti pašalinti pažeidimą, o jeigu gresia tolesni pažeidimai – reikalauti susilaikyti nuo jų. Taigi Vokietijos teisėje negatorinio reikalavimo taisyklės taikomos ne vien nuosavybės teisei ginti. Doktrinoje nurodoma, kad Civilinio kodekso 1004 straipsnis gali būti taikomas ne tik daiktinėms teisėms, bet ir pagal analogiją kitoms subjektinėms teisėms, jeigu ta teisė galioja pažeidėjo atžvilgiu (Wilhelm, J. Sachenrecht. De Gruyter, 2016, p. 643, pastraipos Nr. 1363). Taigi visuose aptartuose užsienio jurisdikcijų pavyzdžiuose servituto turėtojas gali reikalauti ne tik nuostolių atlyginimo, bet ir uždrausti trukdyti naudotis teise.

CK 1.138 straipsnyje reglamentuojami bendrieji civilinių teisių gynimo būdai, tokie kaip teisių pripažinimas, buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas, uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimas ir pan., kuriuos taiko teismas (CK 1.138 straipsnio 2, 3, 6 punktai). Civilinių teisių gynimo būdai yra nustatyti ir kitose teisės normose, reglamentuojančiose konkretų teisinį santykį. Pavyzdžiui, nuosavybės teisė ginama specialiais – vindikaciniu (CK 4.95 straipsnis) ir negatoriniu (CK 4.98 straipsnis) – ieškiniais.

Servituto teisinius santykius reglamentuojančiose CK ketvirtosios knygos VII skyriaus normose nėra nustatyta specialaus ieškinio servituto turėtojo teisėms ginti. Dėl trukdymo servituto turėtojui naudotis teise minėtame skyriuje yra vienintelė teisės norma – CK 4.138 straipsnis, kuriame nustatyta, kad jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ar valdytojas trukdo servituto turėtojui įgyvendinti servituto suteikiamas teises, tai servituto turėtojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl trukdymo atsiradusius nuostolius. Lyginant šiame straipsnyje nustatytą teisių gynimo būdą su romėnų teisėje taikytais, taip pat kitų valstybių teisėje taikomais servituto turėtojo teisių gynimo būdais, matyti, kad CK specialiomis teisės normomis servituto turėtojui suteikia tik vieną jų – nuostolių atlyginimą.

Kaip aiškinama teisės doktrinoje, „dėl servituto pobūdžio nuostolių atlyginimas ipso facto [savaime] nepašalina paties pažeidimo atkuriant buvusią iki pažeidimo padėtį. Pavyzdžiui, tarnaujančio daikto savininkui užtvėrus servitutinį kelią, nuostolių atlyginimo reikalavimu bus kompensuoti tik turtiniai servituto turėtojo praradimai, bet nebus pašalintas pats pažeidimas – užtvara. Servitutas yra daiktinė teisė, o daiktinės teisės iki pažeidimo buvusiai padėčiai atkurti paprastai turi ir daiktinius pažeistų teisių gynimo būdus. Aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nenumatė specialaus ieškinio, neturi riboti servituto turėtojo galimybių savo teisėms ginti. Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi principu ubi ius ibi remedium [jei yra teisė, tai bus ir priemonė jai ginti]“ (Baranauskas, E., ir kiti. Daiktinė teisė. Mykolo Romerio universitetas, 2010, p. 220).

Servitutas yra daiktinė teisė, apimanti teisę naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Teisės doktrinoje, aiškinant negatorinį ieškinį, nurodoma, kad negatorinis ieškinys „yra bendrasis petitorinis ieškinys, kuriuo reikalaujama pašalinti bet kuriuos daiktinės teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.).“ Toliau pažymima, kad „negatorinio ieškinio atveju tinkamas ieškovas yra bet kurios daiktinės teisės, apimančios naudojimosi teisę, turėtojas“ (Didžiulis, L.; Taminskas, A.; ir Matiukas, M. Daiktinė teisė. Vadovėlis. Vilniaus universiteto leidykla, 2025, p. 180). Taigi nepaisant to, kad CK 4.98 straipsnyje įtvirtinta, jog savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, šį gynimo būdą doktrina priskiria ne tik nuosavybės teisės, bet ir bet kurios kitos daiktinės teisės, apimančios naudojimosi teisę, turėtojui.

Remiantis aptartomis CK nuostatomis ir doktrina, darytina išvada, kad servituto turėtojas turi teisę reikšti negatorinį ieškinį, nors CK nėra specialių servituto teisinius santykius reglamentuojančių normų dėl servituto turėtojo teisės reikalauti nutraukti trukdymą naudotis servitutu ir uždrausti trukdyti ateityje. CK 4.138 straipsnis nuostolių atlyginimą įtvirtina kaip galimą, tačiau ne vienintelį servituto turėtojo teisių gynimo būdą, todėl negalima teigti, kad įstatymų leidėjas sąmoningai apribojo servituto turėtojo gynybą vien nuostolių atlyginimu. Šią išvadą galima pagrįsti keliais alternatyviais argumentais. Pirma, tai, kad servitutą reglamentuojančios teisės normos nustato tik servituto turėtojo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, galima vertinti kaip teisės spragą, kuri užpildytina taikant įstatymo analogiją (CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Ši spraga gali būti užpildoma pritaikant panašius santykius reglamentuojančią teisės normą – CK 4.98 straipsnį, įtvirtinantį negatorinį ieškinį. Antra, net jei būtų laikoma, kad spragos nėra, sistemiškai aiškinant CK nuostatas, reglamentuojančias servitutus bei negatorinį ieškinį, CK 4.98 straipsnis aiškintinas plačiai, kaip apimantis ne tik savininko, bet ir kitos daiktinės teisės, aprėpiančios naudojimosi teisę, turėtojo teisę gintis nuo trukdymo. Abiem atvejais rezultatas tas pats – CK 4.98 straipsnis taikytinas servituto turėtojui, siekiančiam apsiginti nuo trukdymo naudotis servitutu. Tokios išvados pagrįstumą paremia ir anksčiau aptarta užsienio valstybių teisė bei teisės doktrina. Taigi servituto turėtojo reikalavimams nutraukti trukdymą naudotis servitutu ir uždrausti trukdyti ateityje taikytinos CK 4.98 straipsnio nuostatos. Atitinkamai ieškovo pirmasis reikalavimas (uždrausti atsakovams trukdyti ieškovui naudotis servitutiniu keliu, esančiu (duomenys neskelbtini), atsakovams priklausančiame žemės sklype, jokiais būdais neribojant teisės važiuoti juo transporto priemonėmis, nenustatant jokių naudojimosi juo apribojimų iki 6 m pločio taip, kaip tai nustatyta 2011 m. sausio 14 d. minėto žemės sklypo servituto sutartyje) kvalifikuotinas kaip negatorinis ieškinys, kuriam taikytinas CK 4.98 straipsnis ir šį straipsnį aiškinanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015). Kiekvienu atveju šie reikalavimai būna detalizuoti, pritaikyti konkrečiai situacijai, kad priimant ir vykdant teismo sprendimą būtų aišku, kokie veiksmai turi būti atliekami ar nuo ko turi būti susilaikoma, kad savininko teisės ir interesai būtų veiksmingai apginti. Nagrinėdamas pareikštą reikalavimą teismas konkrečiu atveju turi įvertinti, ar reikalavimas atitinka susiklosčiusią situaciją, ar tikrai visi reikalavimai ir visa apimtimi turi būti patenkinti, siekiant pašalinti savininko teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019, 36 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tenkindamas ieškinį teismas turi teisę patenkinti jį visą ar iš dalies. Negatorinio ieškinio atveju tai reikštų, kad teismas sprendžia, ar visi ieškinio reikalavimuose nurodyti veiksmai (ar jų uždraudimas) yra būtini ginant savininko teises, ir atitinkamai tik šį reikalavimą atitinkantys prašymai tenkinami. Teismas gali susidurti su situacijomis, kai negatorinio ieškinio reikalavimai suformuluoti netinkamai, t. y. arba labai abstrakčiai, arba labai detaliai ir konkrečiai. Tokiais atvejais teismas įvertina, kad ieškiniu siekiama pašalinti savininko teisių pažeidimus, ir taiko proporcingas savininko teisių gynimo priemones. Byloje ištirtų įrodymų pagrindu teismas apsisprendžia, kokios priemonės turi būti įformintos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Jos turi užtikrinti, kad savininko teisių pažeidimą sukeliančios aplinkybės būtų pašalintos. Kito, nei nurodyta ieškinyje, savininko teisių gynimo būdo pritaikymas nelaikomas ieškinio ribų peržengimu, nes pačiu negatoriniu ieškiniu siekiama apginti savininko teises. Tačiau, atsižvelgiant į CPK 8 straipsnyje reglamentuotą kooperacijos (bendradarbiavimo) principą, teismas turi su bylos šalimis aptarti savininko galimo teisių gynimo būdo parinkimą (minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis Nr. e3K-3-143-695/2019, 37 punktas).

Vadovaudamasi nutarties 56–57 punktuose nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija sutinka su dalimi ieškovo argumentų dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 135 straipsnį ir padarė išvadą, kad ieškovo pirmasis reikalavimas neatitinka CPK 135 straipsnyje nustatytų reikalavimų (netinkamai suformuluotas ieškinio dalykas), nes yra pernelyg abstraktus ir dėl to, kol nebuvo patikslintas, negalėjo būti patenkintas. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylos dalis dėl pirmojo reikalavimo nepagrįstai buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kitaip tariant, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl pirmojo reikalavimo yra pagrįstas, tačiau nepagrįstais laikytini teismo argumentai dėl pirmojo reikalavimo abstraktumo kaip savaime nulemiančio reikalavimo ydingumą ir būtinybę jį tikslinti, taip pat argumentai, kad tokiu reikalavimu ieškovas siekia pakartotinai įtvirtinti servitutą teismo sprendimu. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia toliau nurodomais argumentais ir kartu pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas bylos faktinių aplinkybių nevertino ir nenustatinėjo, todėl ir teisėjų kolegijos toliau nurodomais argumentais nėra daromos išvados dėl to, ar atsakovai laikytini trukdžiusiais ir (ar) trukdančiais ieškovui naudotis servitutu.

Pirma, ieškovo pirmasis reikalavimas pirmosios instancijos teismo visa apimtimi patenkintas nepagrįstai ne dėl jo abstraktumo savaime (t. y. ne dėl to, kad dėl tokio abstraktaus reikalavimo nebuvo aiškios bylos nagrinėjimo ribos), o dėl to, kad teismas, nagrinėdamas tokį abstraktų reikalavimą, neįvertino jo būtinumo ir proporcingumo ieškinyje nurodytiems pažeidimams bei sąsajos su kitais ieškinio reikalavimais. Vadovaujantis nutarties 56–57 punktuose nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą visa apimtimi, turėjo įvertinti ir tinkamai pagrįsti, kodėl tai būtina, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis ieškovas grindė savo reikalavimą bei kitus ieškinio reikalavimus.

Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019 kasacinis teismas vertino teismų sprendimus dėl reikalavimo, kuriuo ieškovas prašė „uždrausti atsakovei bet kokia forma, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, sudaryti kliūtis patekti ieškovui į žemės sklypą <...>, kartu įpareigojant pašalinti esamas kliūtis – kelio užtvarą“. Kasacinis teismas šio reikalavimo ydingu savaime nelaikė, bet teismų sprendimus (vienu jų ieškinys buvo atmestas, kitu – patenkintas) panaikino, nes nė vienas teismas neparinko konkrečiai situacijai proporcingo pažeidimo pašalinimo būdo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai yra dviprasmiški. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas pirmąjį itin plačios apimties reikalavimą tenkino visa apimtimi, tačiau, spręsdamas dėl trečiojo reikalavimo (juo ieškovas reikalavo įpareigoti atkurti kelio dangą), konstatavo, kad vienintelė galimybė užtikrinti tolesnį sutartimi nustatyto servituto naudojimą ir užtikrinti, kad ieškovas servituto suteikiamomis teisėmis galėtų naudotis realiai, yra kelio būklės, kad keliu būtų galima netrukdomai naudotis, atkūrimas. Taigi teismas, visiškai tenkindamas trečiąjį reikalavimą remdamasis argumentu, kad juo bus užtikrintas tolesnis servituto naudojimas, nesusiejo šių argumentų su pirmojo reikalavimo tenkinimo argumentais, t. y. neįvertino, kodėl tokiu atveju reikia tenkinti ir pirmąjį reikalavimą ir kodėl būtent tokia plačia apimtimi.

Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad tiek pirmasis, tiek trečiasis ieškovo reikalavimai kvalifikuotini kaip sudarantys negatorinio ieškinio dalyką, t. y. ir reikalavimas uždrausti atsakovams trukdyti ieškovui naudotis servitutiniu keliu, ir reikalavimas įpareigoti atsakovus per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti statybos ir remonto darbus (žr. šios nutarties 56 punktą). Trečiasis reikalavimas – įpareigojimas atkurti kelio dangą – yra reikalavimas atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Pirmasis reikalavimas formaliai atitinka reikalavimą uždrausti ateityje pažeisti ieškovo subjektinę teisę (šiuo atveju – teisę naudotis servitutu), tačiau kartu, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą (ieškinyje teigiama, kad atsakovai keletą metų trukdė ir tebetrukdo naudotis per tarnaujantįjį daiktą einančiu keliuku, sustumdami ant viso kelio asfalto atliekų pylimą, neleisdami ieškovui išlyginti atvežtų žvyro ir statybinių medžiagų, užblokuodami įvažiavimą į keliuką automobiliu, nukasdami ir išveždami visas suvežtas ant kelio statybines medžiagas ir žvyrą, nuardydami, vėliau atkurdami vandens perlaidą, atkurdami miško paklotę, sodindami keliuko gale eglutes, pakabindami lentelę su informacija apie privačią valdą), jis turi ir reikalavimo nutraukti ieškovo servituto teisę pažeidžiančius veiksmus požymių. Atsižvelgdamas į ieškinio dalyką bei pagrindą, pirmosios instancijos teismas ir turėjo vertinti, dėl kokių veiksmų nutraukimo turėtų būti sprendžiama, kaip turi būti atkuriama iki pažeidimo buvusi padėtis ir atitinkamai ar turi būti uždrausta taip pažeisti ieškovo servituto teisę ateityje, ir jei turi – kokia apimtimi. Tik siedamas pirmąjį ir trečiąjį reikalavimus vieną su kitu bei abu juos – su ieškinyje nurodomais pažeidimais, pirmosios instancijos teismas galėjo tinkamai įvertinti galimybę patenkinti ieškovo reikalavimus ir nuspręsti dėl jų tenkinimo apimties.

Atitinkamai teisėjų kolegija taip pat tik iš dalies sutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo nurodymas jam konkretizuoti reikalavimą (nurodyti visus veiksmus) yra objektyviai neįmanomas, nes iš anksto neįmanoma numatyti visų veiksmų, kurie galėtų ateityje būti vertinami kaip trukdymas. Viena vertus, kai servituto turėtojas prašo teismo uždrausti ateityje pažeisti servituto turėtojo teisę, nėra būtina itin detaliai išvardinti visų galimų veiksmų, kurie trukdytų ar ribotų naudojimąsi suteikta teise. Antra vertus, tokio plataus pobūdžio reikalavimas, kokį pareiškė ieškovas, turi būti išsamiai pagrįstas, o teismas gali jį tenkinti visa apimtimi tik nustatęs jo proporcingumą daromiems pažeidimams ir riziką, kad tokie pažeidimai gali kartotis ateityje.

Antra, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, jog pirmasis ieškinio reikalavimas yra abstraktus bei neaiškus, ir dėl to, kad juo iš esmės siekiama teismo sprendimu pakartotinai įtvirtinti sutartimi nustatytą kelio servitutą. Servitutas nustatytas 2011 m. sausio 14 d. sutartimi, jo turinio šalys neginčijo. Tačiau tiek iš pirmojo reikalavimo formuluotės, tiek ir iš to, kad ieškinio faktiniu pagrindu ieškovas detalizavo galimus atsakovų neteisėtus veiksmus, trukdant ieškovui naudotis nustatytu kelio servitutu, yra aišku, kad ieškovas siekė uždrausti atsakovams trukdyti jam naudotis jau nustatytu kelio servitutu. Vadinasi, kaip ir minėta, nagrinėjamu atveju pirmasis reikalavimas negalėjo būti tenkinamas ne dėl to, kad yra neaiškus, o dėl to, kad galimai yra per plačios apimties. Ir, kaip minėta, vadovaujantis anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika, tai bet kuriuo atveju lemia ne negalimumą nagrinėti bylą, kol nebus patikslintas reikalavimas, bet tenkinti tokį reikalavimą iš dalies, įvardijant konkretesnius veiksmus, kuriuos būtina atlikti ir kuriuos draudžiama atlikti ateityje. Be to, kaip nurodoma nutarties 57 punkte cituojamame kasacinio teismo išaiškinime, tokiu atveju teismas taip pat turi apsvarstyti galimybę su bylos šalimis aptarti savininko galimo teisių gynimo būdo parinkimą.

Remdamasi minėtais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nors dalis apeliacinės instancijos teismo argumentų dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui dėl pirmojo reikalavimo laikytini nepagrįstais, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl pirmojo reikalavimo. Poreikį grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui papildomai pagrindžia ir tai, kad nebuvo ištirtos trečiajam reikalavimui patenkinti teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės (negalima spręsti, kad atsakovai privalo atkurti kelią (jo dangą) ieškovo nurodomu būdu, kai nėra nustatyta, koks buvo kelias ir kokia buvo jo danga servituto nustatymo metu). Kadangi trečiasis reikalavimas – atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį – yra susijęs su pirmuoju reikalavimu – nutraukti veiksmus bei uždrausti tokius veiksmus atlikti ateityje, tinkamai neištyrus trečiojo reikalavimo pagrįstumo, nėra įmanoma tinkamai įvertinti pirmojo reikalavimo proporcingumo nurodomiems pažeidimams ir nuspręsti dėl jo tenkinimo apimties. Jei dalis ieškovo nurodomų faktinių aplinkybių nepasitvirtintų ir būtų konstatuota, kad atsakovai ne tokia apimtimi, kaip ieškovas teigia, pažeidžia ieškovo teisę naudotis keliu ar apskritai jos nepažeidžia ar nebepažeidžia, tai gali turėti tiesioginės įtakos sprendžiant dėl ieškovo pirmojo reikalavimo patenkinimo ar jo patenkinimo apimties.

Apibendrindama teisėjų kolegija formuluoja tokią CPK 135 straipsnio ir CK 4.98 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklę: tuo atveju, kai servituto turėtojas reiškia reikalavimą dėl trukdymo naudotis servitutu (nutraukti servituto teisę pažeidžiančius veiksmus, atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, uždrausti ateityje taip pažeisti servituto teisę), tokiam reikalavimui taikytinos negatorinį ieškinį reglamentuojančios CK 4.98 straipsnio nuostatos. Atitinkamai, jei reikalavimas yra suformuluotas abstrakčiai, tai savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, ir nelemia poreikio įpareigoti servituto turėtoją tikslinti ieškinio dalyką, jei iš ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių galima nustatyti, ar reikalavimas atitinka susiklosčiusią situaciją, ar tikrai visi reikalavimai ir visa apimtimi turi būti patenkinti, siekiant pašalinti servituto turėtojo teisių pažeidimą. Kito, nei nurodyta ieškinyje, servituto turėtojo teisių gynimo būdo pritaikymas reiškia ieškinio tenkinimą iš dalies ir nėra laikomas ieškinio ribų peržengimu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimo išlaidų paskirstymo

Teisėjų kolegija, remdamasi nutartyje išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, net ir padaręs klaidingų išvadų dėl pirmosios ieškinio reikalavimo aiškumo, nekonkretumo, netinkamai kvalifikavęs pirmąjį ieškovo reikalavimą ir netinkamai aiškinęs CPK 135 straipsnio nuostatas, iš esmės pagrįstai pripažino, kad nebuvo atskleista bylos servituto turėtojui reiškiant reikalavimą dėl trukdymo naudotis servitutu esmė, todėl pagrįstai grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nepažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Dėl to ieškovo kasacinio skundo argumentai iš esmės atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

Kadangi paliekama nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria bylos dalis grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme, neskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-BalynienėIrmantas ŠulcasEglė Zemlytė