- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- e2A-629-569/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01321-2025-0
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Irma Valiuškienė, Alma Jurgelienė
- Ieškovas
- D. B.
- Atsakovas
- akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“, ADB Compensa Vienna Insurance Group
- Trečiasis asmuo
- K. M.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Linos Muchtarovienės (pirmininkės ir pranešėjos), Irmos Valiuškienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“, trečiajam asmeniui K. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas D. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ 5475,00 Eur žalos atlyginimą, 332,88 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškiniui pagrįsti nurodė, kad 2024 m. liepos 30 d. įvyko eismo įvykis, kuriuo metu į ieškovo vairuojamą automobilį VW Passat, v/n (duomenys neskelbtini) atsitrenkė trečiasis asmuo K. M., vairavęs automobilį RENAULT, v/n (duomenys neskelbtini) Trečiasis asmuo pripažino pažeidęs kelių eismo taisykles (toliau – KET), kartu su ieškovu užpildė eismo įvykio deklaraciją. Smūgio metu ieškovo automobilio variklis užgeso, automobilis tapo nebevažiuojantis. Automobilį nutempė ir paliko ieškovo šeimai priklausančios sodybos kieme. Po eismo įvykio užpildė dokumentus, draudimo bendrovei ir jos atstovams apžiūrėjus, automobilį pardavė už 2700,00 Eur (grynaisiais pinigais). 2024 m. spalio 21 d. atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ informavo ieškovą, kad atsisako atlyginti už transporto priemonės sugadinimus, kadangi atliktas deklaruoto eismo įvykio aplinkybių tyrimas patvirtino faktą, kad deklaruojamas eismo įvykis įvyko kitomis, nei nurodyta aplinkybėmis. Atsakovė atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindė tuo, kad nepavyko apžiūrėti trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, o nuskaičius ieškovo automobilio kompiuterinius duomenis, nebuvo užfiksuota jokių klaidų, kurios patvirtintų, jog ieškovo automobilis susidūrimo metu būtų užvestas ir važiuojantis. Ieškovas teigė, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė apmokėti žalos atlyginimą.
Atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad avarijos dalyviai nurodė aiškiai netikras įvykio aplinkybes, todėl nebuvo galimybės nustatyti kaltininką ir dėl to išmokėti draudimo išmoką. Pažymėjo, kad pagal teisės aktus ir teismų praktiką jei įvykio aplinkybės neaiškios, jis laikomas nedraudiminiu ir mokėti draudimo išmoką nepriklauso.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo K. M. nurodė, kad su ieškiniu sutinka.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2026 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo D. B. valstybei 27,21 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad ieškovas 2024 m. liepos 11 d. Jungtinėje Karalystėje įsigijo transporto priemonę „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2024 m. liepos 30 d. 20.40 val. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu trečiojo asmens K. M. vairuojamas automobilis „Renault Megane Scenic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į ieškovo automobilį. Susidūrusių automobilių vairuotojai į įvykio vietą kelių policijos nekvietė, įvykį užfiksavo eismo įvykio deklaracijoje. Eismo įvykio kaltininku, remiantis eismo įvykio dalyvių užpildyta eismo įvykio deklaracija, pripažintas trečiasis asmuo K. M., kuris savo transporto priemonę nuo 2024 m. liepos 26 d. iki 2025 m. liepos 25 d. buvo apdraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pas atsakovę. Atsakovė 2024 m. spalio 21 d. sprendimu informavo ieškovą, jog atlikto tyrimo metu nustatyta, kad „Volkswagen Passat“ ir „Renault“ automobilių tarpusavio kontaktas įvyko, kai VW automobilis stovėjo (0 km/h), tikėtina, su išjungtu varikliu. ,,Renault‘‘ automobilis, judėdamas apie 49 km/h greičiu, trenkėsi į stovintį VW automobilį. Šios nustatytos aplinkybės prieštaravo abiejų vairuotojų nurodytoms deklaruoto eismo įvykio aplinkybėms. Todėl draudimo bendrovė atsisakė atlyginti žalą už transporto priemonės VW sugadinimus, kadangi atliktas deklaruoto eismo įvykio aplinkybių tyrimas patvirtino faktą, kad deklaruojamas eismo įvykis įvyko kitomis nei turima informacija aplinkybėmis.
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, bylos dalyvių paaiškinimus, padarė išvadą, kad nors ieškovas ir trečiasis asmuo nurodė iš esmės vienodą eismo įvykio versiją, tačiau jų nurodomos aplinkybės prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teismas laikė, kad aplinkybė, jog ieškovo ir trečiojo asmens atžvilgiu ikiteisminis tyrimas, kuris buvo pradėtas pagal atsakovės pareiškimą dėl pasikėsinimo sukčiauti ir dokumentų klastojimo, buvo nutrauktas, nesant nusikaltimo sudėties, nebuvo lemianti, sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo civiline tvarka.
Teismas vertino, kad atsakovės atliktos kompiuterinės diagnostikos duomenys patvirtino, kad per savaitę nuo liepos 23 d. (kai buvo fiksuota, jog starteris neveikia, t. y. automobilio negalima užvesti) iki liepos 30 d. 15.11 val. automobilis nevažiavo, o po eismo įvykio jo rida buvo padidėjusi tik 8 km. Įvertinus atstumą nuo ieškovo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) iki įvykio vietos, šis ridos pokytis atitiko transporto priemonės nutempimą, o ne realų jos eksploatavimą įprastomis sąlygomis, kaip teigė ieškovas.
Teismas pažymėjo, kad tiek pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis), tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pvz., 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties Nr. e3K-3-305-403/2022 54 p.) kompiuterinės diagnostikos duomenys, priešingai nei asmenų (juo labiau – suinteresuotų draudimo išmokos gavimu) paaiškinimai ir parodymai, yra objektyvūs automobilio programinės įrangos duomenys, kurie objektyviau atspindi automobilio būklę tam tikru metu, todėl jiems suteiktina didesnė įrodomoji vertė. Ieškovo argumentus (jog jie nepatikimi, nes darbuotojo sertifikatas nepasirašytas, kursai truko tik 3 val., sąskaita dėl diagnostikos įrangos nepatvirtina jos įsigijimo) teismas vertino kaip formalius ir kaip ieškovo pasirinktą gynybinę poziciją.
Pagal civilinio proceso taisykles vertinant įrodymus teismas pripažino, kad „Passat“ nuo 2025 m. liepos 23 d. dėl neveikiančio starterio nebuvo galima užvesti (taigi ir su juo važiuoti ), o jo kilometražo padidėjimas 8 km. po eismo įvykio liepos 30 d. paaiškintinas (kas labiausiai tikėtina) tempimu; taigi „Renault“ smūgio metu „Passat“ važiuoti negalėjo ir labiau tikėtina, kad vairuotojo jame nebuvo (nes jis nesusižalojo ir nesuveikė saugos diržų mechanizmas).
Visų šių aplinkybių visuma leido teismui padaryti išvadą, kad eismo įvykio dalyvių deklaruojamos aplinkybės buvo ne tik neaiškios, bet ir prieštaravo objektyviems duomenims, o nustatytieji prieštaravimai negalėjo būti paaiškinti vien sąžininga klaida. Taigi eismo įvykis įvyko iš esmės kitomis, nei nurodė abu vairuotojai, aplinkybėmis. Remiantis tuo, teismas nusprendė, kad šis įvykis nelaikytinas draudžiamuoju ir pripažino, kad atsakovė pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus bei neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, ją perkeldamas ieškovui, nors pareiga įrodyti atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumą teko atsakovei. Apelianto teigimu, teismo sprendimas grindžiamas ne įrodymais, bet atsakovės prielaidomis ir samprotavimais.
Teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl tariamo eismo įvykio dalyvių nesąžiningumo ar aplinkybių slėpimo. Byloje nebuvo nustatyta jokių ieškovo ir trečiojo asmens tarpusavio ryšių, ikiteisminis tyrimas dėl galimo sukčiavimo nutrauktas, o skirtingi eismo įvykio dalyvių paaiškinimai rodė ne susitarimą, bet priešingai – jų nederinimą. Taip pat teismas nenurodė kokie konkretūs bendri eismo įvykio dalyvių veiksmai ieškovui leido siekti draudimo išmokos.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė privalėjo būti aktyvi tirdama eismo įvykį ir įrodyti aplinkybes, atleidžiančias ją nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė neatliko išsamaus ir objektyvaus tyrimo (neapžiūrėjo kitos transporto priemonės, netyrė įvykio vietos), atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindė prielaidomis, kurias teismas nepagrįstai pripažino įrodytomis.
Teismo išvados dėl ieškovo automobilio nevažiavimo, tempimo ar vairuotojo nebuvimo transporto priemonės viduje eismo įvykio metu, yra nepagrįstos, nes nebuvo patvirtintos objektyviais ir patikimais įrodymais. Draudimo bendrovė tirdama ieškovo automobilio kompiuterinius duomenis netyrė, ar 2015 metais pagaminto automobilio kompiuteriniai duomenys buvo teisingi, ar nebuvo kompiuterio gedimo. Ieškovas nurodė, jog po eismo įvykio automobilis buvo nustumtas į jo senelės sodybą 50-100 metrų atstumu, ir šie paaiškinimai nebuvo paneigti, todėl visiškai nepagrįsta teismo ir atsakovės prielaida, kad dėl neveikiančio starterio automobilis po eismo įvykio buvo stumdomas net 8 km. Taip pat teismas nurodė, jog mažai tikėtina, jog užvestame automobilyje smūgio metu nebūtų išsiskleidę oro pagalvės, tačiau darydamas tokią išvadą teismas neatsižvelgė į tai, byloje nebuvo pateikta įrodymų ar ieškovo automobilio galinėje dalyje buvo davikliai, kurie galėjo fiksuoti smūgį į galinę automobilio dalį ir sąlygoti saugos sistemų suveikimą, todėl šiems duomenims nepagrįstai suteikė lemiamą įrodomąją reikšmę.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su kompiuterinės diagnostikos duomenų patikimumu bei jų vertinimu. Byloje nebuvo neįrodytas gautų duomenų tikslumas, jų gavimo patikimumas, diagnostiką atlikusio asmens kvalifikacija. Nors byloje buvo pateikta 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra, pagal kurią atsakovė įsigijo diagnostikos įrangą, bet sertifikatas nepatvirtino, kad būtent atsakovės įsigyta įranga ir buvo apmokytas dirbti kompiuterinę diagnostiką atlikęs P. K.. Atsakovė privalėjo įrodyti sertifikato tikrumą, P. K. gebėjimus ir kompiuterinės patikros duomenų patikimumą, seno automobilio kompiuterio patikimą veikimą, tačiau šios aplinkybės atsakovės buvo neįrodytos, teismo nepatikrintos, bet atmestos, kaip ieškovo gynybinė pozicija, nors civiliniame procese šalys įrodinėja reikalavimų ir atsikirtimų pagrindus, o ne formuoja gynybinę poziciją.
Atsiliepimas
Atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ pateiktu atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, jeigu tokios proceso metu bus patirtos. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinio skundo argumentas dėl neteisingo įrodinėjimo naštos paskirstymo yra nepagrįstas ir grindžiamas neteisingu teismų praktikos ir bylos medžiagos interpretavimu. Apeliantas iš esmės tapatina draudiko pareigą pagrįsti atsisakymą mokėti draudimo išmoką su neva tai egzistuojančia pareiga nustatyti idealiai tikslias ir vienareikšmes eismo įvykio aplinkybes, nors tokio reikalavimo teismų praktika nenumato. Pagal suformuotą praktiką draudikui pakanka įrodyti, kad eismo įvykis įvyko kitomis, nei deklaruoja jo dalyviai, aplinkybėmis, t. y. kad pateikta įvykio versija prieštarauja byloje esančių įrodymų visetui. Draudikas neprivalo rekonstruoti „tikrosios“ įvykio versijos ar pašalinti net menkiausių abejonių dėl įvykio mechanizmo. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neperkėlė įrodinėjimo naštos ieškovui – jis konstatavo, kad atsakovas šią pareigą įvykdė, nes pateikė objektyvius techninius ir ekspertinius duomenis, paneigiančius eismo įvykio dalyvių nurodomas aplinkybes. Teismų praktikoje aiškiai pripažįstama, kad TPVCAPD atveju, kai nustatomi esminiai neatitikimai tarp objektyvių duomenų ir deklaruojamos įvykio versijos bei tokių prieštaravimų negalima paaiškinti sąžiningu suklydimu, laikytina, jog draudikas įrodė nedraudžiamojo įvykio aplinkybes.
Apeliantas nepagrįstai siekia suabsoliutinti ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktą. Tačiau pagal nuoseklią teismų praktiką ikiteisminio tyrimo nutraukimas nesant nusikalstamos veikos sudėties nereiškia, kad civiliniame procese turi būti laikoma, jog eismo įvykio aplinkybės buvo tokios, kokias nurodo šalys, ar kad jos buvo pateiktos sąžiningai. Civiliniame procese taikomas tikėtinumo standartas leidžia daryti išvadas ir tais atvejais, kai nėra nustatyta baudžiamoji atsakomybė net ir išteisinamojo nuosprendžio atveju. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025-10-07 specialisto išvada Nr. 11Š-68(25), kuri iš esmės patvirtino tas išvadas, kurias draudikas buvo padaręs žalos administravimo metu. Būtent tai, kad įvykio metu automobilis Passat stovėjo, kai į jo galinį kairį kampą atsitrenkė ,,Renault‘‘, tikėtina judėdamas 48 km/h greičiu. Dar daugiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytos specialisto išvados 11 pav. (išvados 6 psl.) automobilis ,,Passat‘‘ ne tik stovi, tačiau stovi pasisukęs kampu, dalinai išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Tai ne tik paneigia apelianto argumentus apie tai, kad jis nestabdydamas suko į kairę iš pagrindinio kelio, bet ir trečiojo asmens K. M. versiją, neva apeliantas buvo sustojęs praleisti iš priekio atvažiuojančios transporto priemonės. Atkreiptinas dėmesys, kad praleidžiant priešpriešinį eismą nesustojama dalinai priešpriešinio eismo juostoje. Kita vertus, apeliantui apskritai neigiant stovėjimą, taip ir liko neaišku, dėl kokių priežasčių visgi ,,Passat‘‘ užfiksuotas stovintis. Be to, K. M. teikdamas paaiškinimus teismo posėdyje nurodė, jog vyko apžiūrėti perkamo automobilio kažkur prie Kauno ir grįždamas atgal pakliuvo į eismo įvykį, tačiau ikiteisminio tyrimo metu gautos K. M. telefono buvimo vietos išklotinės rodo, kad įvykio dieną jo telefonas prie telekomunikacijų bokštų jungėsi tik Telšių ir Raseinių rajonuose, todėl taip ir liko neaišku, nei kur jis tiksliai važiavo, nei iš kur grįžo. Versija apie apžiūrą automobilį prie Kauno apskritai nepagrįsta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad K. M. nebuvo sąžiningas nei šios bylos nagrinėjimo metu, nei ikiteisminiame tyrime - atsisakė pateikti informaciją apie asmenį, su kuriuo grįžo į Telšius iš įvykio vietos. Taigi, nors ikiteisminis tyrimas ir buvo nutrauktas, tačiau jo metu surinkta reikšmingos medžiagos, kuri ne tik patvirtino pirminį draudiko sprendimą, tačiau tapo įrodymų viseto dalimi ir padėjo pirmosios instancijos teismui priimti pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutinka su apelianto argumentu, kad ji neišsamiai atliko pranešto įvykio tyrimą bei nepagrįstai rėmėsi kompiuterinės diagnostikos duomenimis kaip vienu iš įrodymų. Atsakovė žalos administravimo metu surinko ir įvertino visą reikšmingą informaciją – eismo įvykio deklaraciją, šalių paaiškinimus, transporto priemonių apgadinimus, atliko įvykio mechanizmo analizę bei papildomai tyrė ,,Passat‘‘ techninę būklę, pasitelkdamas profesionalią kompiuterinę diagnostiką. Vien tai, kad atsakovė tiesiogiai neapžiūrėjo automobilio ,,Renault‘‘, nelaikytina tyrimo trūkumu. Apie automobilį ,,Renault‘‘ buvo gauta pakankamai reikšmingos informacijos, reikalingos sprendimo priėmimui – ,,Renault‘‘ nuotraukose užfiksuotas tiek eismo įvykio vietoje, tiek ir jo parduodamos liekanos. Tai leido susidaryti bendrą vaizdą ne tik apie transporto priemonės sugadinimus, bet ir jų padėtis po eismo įvykio. Atkreiptinas dėmesys, kad tokių duomenų pakako net ir teismo ekspertui ikiteisminio tyrimo metu rengusiam specialisto išvadą, todėl negalima teigti, kad tyrimas atliktas paviršutiniškai ar kad trūko duomenų sprendimo priėmimui.
Kompiuterinės diagnostikos duomenys yra objektyvūs ir nepriklausomi nuo suinteresuotų asmenų paaiškinimų. Teismų praktikoje tokie duomenys pripažįstami patikimesniais, nei subjektyvūs eismo įvykio dalyvių parodymai, todėl atsakovas pagrįstai jais rėmėsi, vertindamas įvykio aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai dėl neva nekvalifikuotų specialistų bei nepatikimo diagnostikos proceso yra nepagrįsti ir paremti formaliais samprotavimais, nesusijusiais su esminiu įrodymų vertinimo dalyku. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kompiuterinės diagnostikos duomenys yra objektyvūs techniniai duomenys, atspindintys transporto priemonės būklę tam tikru momentu, todėl jiems suteiktina didesnė įrodomoji reikšmė nei suinteresuotų asmenų paaiškinimams.
Apeliantas nepagrįstai ginčija diagnostiką atlikusio specialisto kvalifikaciją, iš esmės apsiribodamas formaliais priekaištais (dėl pažymėjimų, mokymų trukmės ir pan.), tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų pačių nuskaitytų duomenų tikrumą ar rodytų, kad diagnostika buvo atlikta netinkamai. Tokie argumentai nesudaro pagrindo abejoti techninių duomenų patikimumu, nes įrodymų vertinimo objektas yra gauto rezultato patikimumas, o ne tariami dokumentų trūkumai. Atsakovė kaip draudimo bendrovė investuoja į darbuotojų kvalifikaciją bei profesionalią kompiuterinę bei diagnostinę įrangą. Draudikas yra įsigijęs teismo ekspertizės centro lygmens eismo įvykių modeliavimo programinę įrangą „PC Crash“, kurios pagalba atkūrė įvykio mechanizmą, kurį vėliau patvirtino ikiteisminio tyrimo metu gauta specialisto išvada, o taip pat ir transporto priemonių diagnostikos įrangą pagamintą rinkos lyderio kompanijos Launch Tech – Launch X-431 Euro Turbo, kuria ir buvo nuskaityti ,,Passat‘‘ kompiuterinių modelių duomenys. Atkreiptinas dėmesys, kad kompiuterinės diagnostikos metu gauti duomenys nuosekliai ir logiškai atskleidžia automobilio eksploatavimo bei techninės būklės dinamiką. Nustatyta, kad 2024 m. liepos 22 d., automobiliui judant apie 140 km/h greičiu, variklio valdymo bloke užfiksuotos pirmosios klaidos, leidžiančios daryti prielaidą apie atsiradusį variklio gedimą. 2024 m. liepos 23 d. užfiksuota jau daugiau modulio klaidų, tuo metu automobilio rida siekė 396720 km, kas rodo, kad per parą buvo įveiktas apie 1308 km atstumas, būdingas kelionei iš užsienio į Lietuvą. Tačiau vėlesni duomenys rodo esminį eksploatacijos pokytį – 2024 m. liepos 30 d. (įvykio dieną) iki 15:11 val. užfiksuota ta pati rida kaip ir 2024 m. liepos 23 d., kas patvirtina, kad automobilis apie savaitę faktiškai nebuvo naudojamas. Tuo tarpu įvykio metu rida siekė 396728 km, t. y. per įvykio dieną padidėjo vos 8 km. Papildomai nustatyta, kad dar 2024-07-23 užfiksuota esminė klaida Nr. P305400 („starteris nesisuka – mechaniškai užblokuotas arba elektros sistemos gedimas“). Šių duomenų visuma leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad nuo 2024 m. liepos 23 d. automobilis realiai nebuvo naudojamas kaip vairuojama transporto priemonė, o minimalus ridos padidėjimas iki įvykio momento labiausiai paaiškinamas jo transportavimu velkant, o ne įprastine eksploatacija.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo K. M. pateiktu atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą patenkinti bei ieškovui priteisti draudiminę išmoką, trečiojo asmens naudai priteisti 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir išimtinai rėmėsi atsakovės draudimo kompanijos pateiktais įrodymais, paaiškinimais ir priešingai nesivadovavo ir atmetė tiek trečiojo asmens K. M., tiek ieškovo paaiškinimus, nors būtent šie įrodymai pakankamai aiškūs, konkretūs ir patikimi.
Atsakovės pagrindiniai įrodymai – tai techninės priemonės, kuriomis buvo įrodinėjama atsakovės pozicija, tačiau, trečiojo asmens manymu, šie įrodymai negali būti laikomi patikimais, kadangi nėra aišku, ar tos priemonės licenzijuotos, taigi negali būti patikimos. Be to, atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nebuvo nustatyta aplinkybių ir faktų, jog tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo atliko kokius nusikalstamus veiksmus ar nors ir nenusikalstamus, tačiau neteisėtus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas dėl eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. liepos 30 d. 20.40 val. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu trečiojo asmens K. M. vairuojamas automobilis „Renault Megane Scenic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į ieškovo automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio kaltininku, remiantis eismo įvykio dalyvių užpildyta eismo įvykio deklaracija, pripažintas trečiasis asmuo K. M., kuris savo transporto priemonę nuo 2024-07-26 iki 2025-07-25 buvo apdraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pas atsakovę. Atsakovė 2024 m. spalio 21 d. atsisakė išmokėti draudimo išmoką, motyvuodama tuo, kad atliktas deklaruoto eismo įvykio aplinkybių tyrimas patvirtino faktą, jog deklaruojamas eismo įvykis įvyko kitomis, nei ieškovo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis - „Volkswagen Passat“ ir „Renault“ automobilių tarpusavio kontaktas įvyko, kai „Volkswagen Passat“ automobilis stovėjo (0 km/h), tikėtina su išjungtu varikliu; ,,Renault‘‘ automobilis, judėdamas apie 49 km/h greičiu, trenkėsi į stovintį VW automobilį.
2025 m. liepos 31 d. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 5475,00 Eur žalos atlyginimą, 332,88 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, nustatė, kad nors byloje buvo nustatytos tik tikėtinos tikrosios eismo įvykio aplinkybės, tačiau byloje esantys įrodymai leido daryti išvadą, jog eismo įvykis įvyko iš esmės kitomis, nei nurodė abu vairuotojai, aplinkybėmis. Teismas pripažino įvykį nedraudžiamuoju ir konstatavo, kad atsakovė pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Dėl šio sprendimo ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindžia toliau nurodytais motyvais.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus, rėmėsi prielaidomis bei nepatikimais kompiuterinės diagnostikos tyrimo duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išanalizavo pateiktus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagrįstai konstatavo, kad eismo įvykis įvyko kitomis, nei deklaravo eismo įvykio dalyviai aplinkybėmis, todėl draudikui nekilo pareiga atlyginti ieškovui patirtą žalą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu.
Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.987 straipsnyje numatyta, jog draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) įtvirtinta, jog draudžiamasis įvykis yra eismo įvykis, kuriam įvykus pagal įstatymą turi būti išmokama draudimo išmoka (2 straipsnio 3 dalis), o išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (3 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau - DĮ) 2 straipsnio 10 punkte reglamentuota, jog draudimo apsauga - draudiko įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui. Tuo tarpu draudžiamasis įvykis įtvirtintas kaip draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (DĮ 2 straipsnio 33 punktas). Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to, draudėjui pasikreipus dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Nedraudžiamasis įvykis – draudžiamojo įvykio požymius turintis įvykis, tačiau taip pat atitinkantis įstatyme ar draudimo sutartyje apibrėžtus papildomus požymius, kuriems esant draudikas atleidžiamas nuo prievolės mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-336-219/2017). DĮ 98 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.
Įstatymas įpareigoja draudėją, naudos gavėją ir (ar) nukentėjusįjį trečiąjį asmenį pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Ši pareiga turi būti vykdoma sąžiningai, nes klaidinančių ir neteisingų aplinkybių nurodymas nulemia draudiko sprendimą dėl draudimo išmokos (ne) mokėjimo.
Remiantis kasacinės instancijos teismo formuojama praktika, civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, nustatytos įrodinėjimo pareigos taisyklės (CPK 12, 178 straipsniai), be kita ko, suteikia teisę ir kartu nustato procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Atsakovei remiantis ir įrodinėjant aplinkybę, kad nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto, o ieškovei remiantis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, šios aplinkybės įrodinėjimo bei atsakovės pateiktų įrodymų paneigimo pareiga tenka ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-531-701/2016).
Taigi, nagrinėjamos bylos atveju, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, ieškovas teigdamas, kad eismo įvykis įvyko jo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis, turėjo pareigą paneigti draudimo bendrovės kompiuterinės diagnostikos duomenis bei ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės išvadas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, atmeta kaip nepagrįstus bei prieštaraujančius teisminei praktikai.
Antra, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad atsakovės sprendimą įvykio nepripažinti draudžiamuoju lėmė tai atsakovė, kaip draudikė, netinkamai tyrė eismo įvykio aplinkybes – neapžiūrėjo trečiojo asmens automobilio, neapžiūrėjo įvykio vietos, eismo įvykio vietos požymių netyrė kriminalistiniais tyrimo metodais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tokiai išvadai nėra pagrindo. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad, kilus abejonių dėl eismo įvykio aplinkybių, atsakovė aiškinosi įvykio aplinkybes – vertino eismo dalyvių pateiktus paaiškinimus, eismo įvykio deklaraciją, tyrė apelianto automobilio techninę būklę, pasitelkdama kompiuterinę diagnostiką, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nors trečiojo asmens automobilio „Renault“ gyvai atsakovės įgalioti asmenys ir neapžiūrėjo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nepateikė argumentų, kokie reikšmingi duomenys galėjo būti nustatyti, jeigu apžiūra būtų įvykusi, be to, atsakovei buvo pateiktos automobilio fotonuotraukos, kuriose matomi fiksuoti automobilio apgadinimai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija apelianto argumentus dėl netinkamo atsakovės atlikto eismo įvykio tyrimo atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
Trečia, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė remdamasis prielaidomis bei nepatikimais kompiuterinės diagnostikos tyrimo duomenimis. Pažymėtina, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių, trečiojo asmens K. M. paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad eismo įvykis įvyko kitomis, nei vairuotojai nurodė eismo įvykio deklaracijoje, aplinkybėmis, padarė remdamasis ne prielaidomis, bet išsamia įrodymų visumos analize. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad eismo įvykis nepripažintinas draudžiamuoju, padarė remdamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2025 m. spalio 17 d. išvada Nr. 11Š-68(25), atsakovės atliktos kompiuterinės diagnostikos duomenimis bei atsižvelgdamas į abejonių keliančias byloje nurodytas aplinkybes - pagal atliktą kompiuterinę diagnostiką ieškovo automobilis nuo 2024 m. liepos 23 d. dėl vidinių gedimų buvo nevažiuojantis (eismo įvykis įvyko 2024 m. liepos 30 d.), nors ieškovas nurodė, kad minėtu laikotarpiu intensyviai naudojosi automobiliu, tačiau nuo 2024 m. liepos 23 d. automobilio rida buvo padidėjusi tik 8 km; trečiojo asmens paaiškinimų apie kelionę eismo įvykio dieną prieštaringumą (mobiliojo ryšio duomenys neatitiko trečiojo asmens nurodyto maršruto), atsisakymą pateikti informaciją apie asmenį, kuris jį parvežė po įvykio; faktą, kad smūgio metu ieškovo vairuojamame automobilyje nesuveikė saugos diržų mechanizmas, tačiau ieškovas nepatyrė jokių sužalojimų, kas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiomis aplinkybėmis, kai kitas automobilis trenkėsi į ieškovo automobilį apie 50 km/h greičiu, nepaaiškinama. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog esant nustatytiems eismo įvykio dalyvių paaiškinimų prieštaringumams kitiems duomenims, vien faktas, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikta abiejų deklaruoto eismo įvykio dalyvių pasirašyta deklaracija, kurioje atsakomybę dėl eismo įvykio prisėmė trečiasis asmuo, bei kad abu eismo įvykio dalyviai nurodo panašias įvykio aplinkybes, nereiškia, kad autoįvykis įvyko ieškovo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis.
Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Ieškovas, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Ieškovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ieškovo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais rašytiniais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20, toliau - Rekomendacijos).
Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą, ieškovui ir trečiajam asmeniui K. M. neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos atsakovei nepriteistinos.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.